Tauragės žydų progimnazija: tarp optimizmo ir nusivylimo

(Pabaiga. Pradžia Nr. 73)

Tęsiame pasakojimą apie Tauragės žydų progimnaziją ir jos istoriją tarpukariu. Šįkart – apie laikotarpį, kai mokykla susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau kartu persikėlė į modernius, specialiai jai pastatytus rūmus. Archyviniai dokumentai leidžia gana išsa­miai atsekti ne tik mokyklos kūrimosi ir plėtros aplinkybes, bet ir problemas, su kuriomis jai teko susidurti.

1929 m. Taura­gės žydų progimnazijai buvo nelengvi – netrūko nei finansinių sunkumų, nei svarbių permainų. Tų metų gegužę mokyklos pedagogai kreipėsi į Švietimo ministeriją, prašydami priversti mokyk­los laikytojus sumokėti atlyginimus. Mokytojams nebuvo sumokėta už tris mėnesius, o dėl to, kaip nurodoma skunde, buvo kreiptasi jau tris kartus. Archyvuose panašaus kitų žydų mokyk­lų pedagogų skundo aptikti nepavyko. Nors privačių mokyklų mokytojų atlyginimai dažnai buvo mažesni nei valstybinių, kreipimasis į ministeriją, prašant įpareigoti mokyklos laikytojus atsiskaityti, buvo gana išskirtinis atvejis. Švietimo ministerija problemą išsprendė radikaliai: paskelbė, kad „dėl nemokėjimo mokytojams algų, mokykla nuo VIII. 1 d. uždaryta“.

Tačiau netrukus ministeriją pasiekė progimnazijos tėvų komiteto ir kitų draugijų prašymas leisti mokyklai veikti toliau. Jame buvo nurodyta, jog jai yra statomi dviejų aukštų mūriniai rūmai, jau kainavę 80 tūkst. litų, Tauragės apskrityje nėra nė vienos žydų aukštesniosios mokyk­los, o apie 200 vaikų lankančių pradžios mokyklas vėliau siekia mokytis vidurinėje. Taip pat pabrėžta, kad mokyklos statybą gausiai remia iš Tauragės kilę Amerikos žydai, todėl jos uždarymas galėtų pakenkti tolesnei paramai. Ministerija leidimą mokyklai veikti suteikė, tačiau pareikalavo „garantijos ½ algoms mokėti“.

Tų pačių metų rugpjūtį progimnazijoje apsilankė iš Filadelfijos atvykęs milijonierius Mozė Mileris, kilęs iš Tauragės ir buvęs pagrindinis mokyklos statybos rėmėjas. Jis pažadėjo surasti lėšų pastatui užbaigti, tačiau iškėlė sąlygą – naujuose rūmuose turi veikti gimnazija ir amatų mokykla.

Progimnazijos tėvų komitetas netrukus paprašė leisti steigti septintą klasę, tačiau švietimo ministras K. Šakenis prašymo netenkino. 1929 m. rugsėjo 5 d. rezoliucijoje jis įrašė: „Negalima leisti, kadangi dar nėra cenzuotų mokytojų.“ Kitaip tariant, mokytojai neatitiko gimnazijos pedagogams keliamų kvalifikacinių reikalavimų.

Nepaisant sunkumų, progimnazija į naujas patalpas Šilalės gatvėje įsikėlė 1930 m. vasario 16 d. – Lietuvos nepriklausomybės dieną ir Vytauto Didžiojo metais. Apie naująjį pastatą išsamiau rašoma 1931 m. dokumente: „Mūsų mokykla jau veikia savo naujuose rūmuose, kurie pastatyti sulig naujosios technikos reikalavimais ir yra higieniškai įrengti: centrinis šildymas, vandentiekis, erdvios klasės, didelė salė ir aikštė kūno kultūrai ir t. t.“ Dokumente teigiama, jog tuo metu tai buvo geriausiai įrengta mokykla Žemaitijoje. M. Mileris parūpino mokinių knygyną, fizikos ir chemijos kabinetą bei kitų mokymui reikalingų priemonių.

Tačiau modernus, apie 150 tūkst. litų vertės pastatas prob­lemų neišsprendė. 1931 m. pavasarį progimnaziją lankė tik 55 mokiniai, o mokytojų kvalifikacija, sprendžiant iš Švietimo ministerijos ataskaitų, ne visada buvo pakankama. Dėl to kilo ir mokymo kokybės problemų – kai kuriais atvejais nebuvo rengiami net 4 klasę baigiančių mokinių egzaminai.

Mokykla neįgijo pakankamo pasitikėjimo, todėl pasiturintys Tauragės žydai savo vaikus dažnai leisdavo į Šiaulių, Kauno ar kitų miestų žydų gimnazijas. Artimiausia buvo Jurbarke, tačiau ir jos mokymo lygis buvo vertinamas kritiškai – Švietimo ministerija ją uždarė 1934 m.

Ne ką geresnė padėtis buvo ir Raseinių žydų gimnazijoje.

Kiekvienais metais 4 klasę baigę mokiniai laikydavo egzaminus, kuriuos stebėdavo Švietimo ministerijos deleguoti pedagogai. Keletą kartų progimnaziją vizitavo Tauragės mokytojų seminarijos direktorius Mečislovas Mačernis. Jo 1935 m. parengtame rašte atsispindi sudėtinga mokyklos finansinė padėtis. M. Mačernis nurodė, jog mokyklą išlaikiusi draugija anksčiau gaudavo lėšų iš Amerikos, tačiau tuo metu jų nebegavo, vertėsi iš mokinių surenkamų mokesčių. 1934 m. pajamos tesiekė 14 tūkst. litų, iš kurių reikėjo apmokėti kurą, šviesą ir atlyginimus. Mokytojams mokėta apie 225 litus per mėnesį, o per atostogas jų apskritai nemokėta dėl lėšų trūkumo.

1934–1935 mokslo metais mokykloje veikė II, III, IV ir V klasės, kurias lankė 55 mokiniai. Už mokslą buvo imama 15–30 litų per mėnesį. Mokyklos direktoriaus teigimu, mokinių būtų buvę daugiau, jei mokestis būtų mažesnis.

M. Mačernio 1931 ir 1934 m. ataskaitose kritiškai vertinamas ir mokymo lygis. Jis atkreipė dėmesį į nepakankamas mokinių žinias bei ugdymo kryptį. Vienoje ataskaitoje rašoma: „Mažai kreipiama dėmesio į mokinių ugdymą valstybinėje dvasioje. Susidariau įspūdį, kad toje mokykloje ruošiami piliečiai ne Lietuvos Respublikai, bet Palestinai“.

Tokį vertinimą iš dalies galima paaiškinti „Tarbut“ krypties mokyklų ideologija. Jose daug dėmesio buvo skiriama Palestinai, nes tuo metu tarp žydų stiprėjo idėja ten sukurti savo valstybę. Tarpukariu dalis Lietuvos žydų išvyko į Palestiną, kai kurie vėliau grįžo.

Ar Tauragės žydų progimnazija buvo išskirtinė tarp to meto Lietuvos žydų mokyklų? Bene labiausiai – savo pastatu. Nuo 1930 m. ji turėjo modernius, specialiai pastatytus rūmus. Dauguma to meto žydų gimnazijų ir progimnazijų patalpas nuomodavo, o jos ne visada buvo pritaikytos mokymui. Tik kelios mokyklos galėjo pasigirti specialiai pastatytais ar rekonstruotais moderniais pastatais.

Finansinės ir mokymo prob­lemos Tauragėje taip pat nebuvo išskirtinės. Panašių sunkumų patyrė Kretingos, Skuodo, Mažeikių, Plungės, Kėdainių, Kudirkos Naumiesčio ir kitų miestų žydų mokyklos. Išlaikyti privačią mokyklą buvo sudėtinga, ypač ekonominės krizės metais, kai mokinių tėvai ne visada galėjo mokėti už mokslą. Dėl to ketvirtojo dešimtmečio viduryje užsidarė ne viena progimnazija ar gimnazija.

Tačiau, nepaisant finansinių sunkumų, mokymo problemų ir nepakankamo mokinių skaičiaus, Tauragės žydų progimnazija išliko iki 1940 m. sovietų okupacijos.

Dr. Benediktas ŠETKUS

Archyvų nuotr.