Istorijų operai „Klaipėda“ tonaciją užduos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas Vladimiras Konstantinovas, kuriam patikėta misija parašyti operos pradžią, pabaigą ir antrąjį veiksmą.

V. Konstantinovas – vienas iš Muzikinio teatro darbuotojų, kuriuo didžiuojasi visas kolektyvas. Jo kūrinių sąraše – vokalinės-instrumentinės kompozicijos solistams, chorams, orkestrams, opera, miuziklas vaikams, bažnytinės giesmės, muzika spektakliams ir kinui…

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, V. Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba. Laukiame premjeroje!

Esate KVMT vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas. Jūsų kūrybiniai horizontai įvairūs ir platūs. Kuri iš čia paminėtų ir nepaminėtų jūsų muzikinių patirčių panaudota naujos operos kūryboje?

Praktinis darbas su choru, natūralu, davė supratimą apie choro faktūrą ir jos valdymą, o specifinė teatrinio choro patirtis – apie choro funkcijų spektrą operos spektakliuose. Dažni susitikimai su orkestru ir ilgametė instrumentavimo patirtis apginklavo žiniomis apie partitūrą, jos sandarą, skambesių spalvas ir atspalvius. Gyvenimas Klaipėdoje, matyt, taip pat įnešė tam tikrų pasaulėjautos niuansų. Ko gero, jie atsispindi ir kūryboje.

Jums buvo patikėta atsakinga užduotis – parašyti operos įžangą, epilogą ir antrąjį veiksmą. Ir Jums tai pavyko padaryti per gana trumpą laiką. Kaip vyko kūrybinis procesas? Gal įgudusiam profesionalui tokia užduotis nesukėlė ypatingų sunkumų?

Misija tikrai maloni, džiaugiuosi teatro pasitikėjimu. Perskaitęs būsimos operos libretą, grįstą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorijos fragmentais, tiesiog įnikau į partitūros rašymą. Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima.

Ar laukiate publikos reakcijos?

Operos antrąjį veiksmą parašiau dar 2022 m. spalio mėnesį. Manau, kad medžiagą „suvaldžiau“. O publikos ir, beje, atlikėjų reakcija, žinoma, man yra svarbi. Turėjau šiuo požiūriu labai malonią patirtį, kai Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos jubiliejaus iškilmėse nuskambėjo mano nauji klaipėdietiškos tematikos kūriniai.

Kas operos antrajame veiksme svarbiausia? Į kokį muzikinį sūkurį įsukate savo herojus? Kas svarbu kūrinio įžangos ir finalo akorduose? Ar librete radote Jums pasufleruotų akcentų?Librete ir sudėlioti visi akcentai, juos tik reikia perskaityti ir perteikti. Žodis man yra vedlys. Ir, žinoma, istorija. Štai keletas fabulos užuominų. Antro veiksmo pradžioje – 1923 m. sausio šeštoji, Trijų karalių šventė. Jos aura ženklina istorinių personažų – Galvanausko, Krėvės, Vydūno ir Simonaičio – pasitarimą apie Klaipėdos prijungimo planą, tai yra faktiškai apie prievartinį Mėmelio atkovojimą. Vieningos nuomonės prieinama ne iš karto – Vydūnas nebuvo prievartos veiksmų šalininkas. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Žanas Gabrielis Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui... Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, „temperatūra“ kyla, situacijos dramatizmas prieina prie antro veiksmo kulminacijos, sutampančios su šio veiksmo pabaiga.

Kuo Jums, kaip kompozitoriui, gyvenančiam Klaipėdoje, svarbi miesto istorinė praeitis?

Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų. Tačiau lietuviškoji miesto ir krašto istorija prasidėjo tik prieš 100 metų. Šiuo požiūriu Klaipėdos miesto ir krašto istorija yra unikali. Tai kraštas, paženklintas protestantiškosios kultūros įspaudu. Mažoji Lietuva, skirtingai nuo Didžiosios, niekada nebuvo Rusijos carinės imperijos dalimi, o ir sovietinė jos istorijos dalis yra šiek tiek trumpesnė. Gyvenanti priespaudoje Didžioji Lietuva iš Mažosios Lietuvos liuteronų lietuvininkų gaudavo didžiulę paspirtį siekiant išsaugoti tautos tapatybę. Prisiminkime kad ir pirmąją spausdintą knygą lietuvių kalba, o ir knygnešius vėlesniu spaudos draudimo laikotarpiu... Na ir pasikartosiu, šio krašto muzika yra išskirtinė melodiniu turtingumu, dermėmis. Ji negali neįkvėpti.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Matau Renesanso salę:

Kyla šlamančio šokio banga,

O pirmoji pora – karaliaus!..

Ir vėl krinta juoda uždanga...

Kas atskleis man ją nors truputį?

Aš dar noriu pažvelgti tenai,

Noriu džiaugtis ir būti...

                                    Kazys Bradūnas

Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena – 

tarsi mažos, bet išdidžios lietuvių tautos karališkas šokis, 

kurį vainikuoja vakare visų pasaulio lietuvių giedama Tautiška giesmė. 

Diena, kai tampame labiau pasitikintys ir vieningi, mažiau pagiežingi ir susigūžę. 

Bent jau norisi tuo tikėti... 

Ir vis dėlto didžiausią įspūdį praėjusios savaitės naujienų sraute padarė žinia, 

kad net 94 proc. ukrainiečių didžiuojasi savo pilietybe ir tik 10,8 proc. jų norėtų emigruoti 

ir nuolat gyventi užsienyje. Ką parodytų panašios apklausos, atliktos Lietuvoje? 

Kol kas apie rezultatus nekalbėkime – Valstybės dienos proga „džiaukimės ir būkime“...

Rima PETRAITIENĖ

Kuriantis sodyboje kaime, paprastai tikimasi didesnės ramybės ir saugumo, negu mieste. Tačiau ir gyvenant vien­kiemyje bet kada galima patirti netikėtumų – pra­ėju­sią savaitę Laukuvos pašonėje įsikūrę žmonės su­lau­kė keturkojų plėšikų, kurie pridarė ne tik neįtikėtinų nuos­tolių, bet ir sukėlė didžiulį stresą bei skausmą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Iš istorijos žinome, kad bent jau Lietuvai birželio–rugsėjo mė­ne­siai kadaise buvo nepaprastai reikš­min­gi, net lemtingi. Pri­si­min­kime 1939-ųjų rugpjūčio ir rugsėjo Euro­pos dalybas, 1940-ųjų vasaros oku­paciją ir vadinamojo Liau­dies sei­mo rinkimus, 1941-ųjų birželio trem­tis bei Lietuvą nusiaubusį fron­tą, o po trejų metų sugrįžusį su antro­sios, dar baisesnės okupacijos trenks­mu...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Nors apie daugiabučių statybas Šilalėje periodiškai šne­kama jau bene penktus metus, panašu, kad apie raktus nuo naujų būstų šilališkiams reikėtų bent kuriam laikui pamiršti – metai eina, valdžios kadencijos keičiasi, o dau­giabučių kvartalas stovi nepakitęs. Tiesa, kalbų bei pa­ža­dų, kokie tie naujieji namai bus geri ir net „išmintingi“, kas­met daugėja. Tačiau bent jau kol kas sklypą „valdo“ erkės.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Kasmet liepos 6-ąją minime Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės – die­ną. Tądien įvairiuose pasaulio kampeliuose skamba Lietuvos himnas, vyksta koncertai, renginiai. Kuo Lie­tuvai svarbi liepos 6-oji ir ką apie ją mano šilališkiai? 

Karaliaus Mindaugo karūnavimo die­na Lietuvoje švenčiama nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų, o šventine dar 1990 m. spalio 25 d. ją paskelbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas.

Ši data svarbi pagerbiant vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą, kurio vardas stiprino šalies valstybingumą, vaduojantis iš sovietų okupacijos, atstatant iškreiptą Lietuvos istoriją bei pristatant pasauliui mūsų valstybės egzistavimą.

Kad liepos 6-oji būtų minima kaip Lietuvos valstybingumo diena, daug prisidėjo šalies istorikai. Vienas jų – profesorius Edvardas Gudavičius – nustatė, jog kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas būtent liepos 6-ąją. 

Valstybinės šventės garbei nuspręsta, kad prie namų, svarbių šalies pastatų per Mindaugines būtų iškeltas Lietuvos valstybingumo simbolis – Lietuvos vėliava. O nuo 2009-ųjų, kai buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis, visame pasaulyje 21 val. Lietuvos laiku pradėta giedoti Tautišką giesmę. Ši iniciatyva tęsiasi iki šių dienų. Lietuvos himno giedojimas skirtingose pasaulio vietose vienija lietuvius, rodo jų stiprybę ir bendradarbiavimą. 

Pasak šilališkės, Vilniaus universiteto studentės Gabrielės Šiaudvytytės, istorijos studijos suteikia jai galimybę plačiau pažvelgti į šią datą bei į karalių Mindaugą.

„Deja, istorinių bei archeologinių šal­tinių iš Mindaugo epochos yra gana mažai, o turimi nėra labai išsamūs, todėl sužinoti tiek, kiek norėčiau, yra sudėtinga. Tačiau studijos leidžia labiau susipažinti su karaliaus Mindaugo asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip įžvalgumas, strategiškumas bei gera orientacija. Be to, sužinojau, kaip jo asmenybė bei susiklostę įvykiai vedė prie pačios valstybingumo pradžios bei Lietuvos valstybės susikūrimo“, – sako Gab­rielė. 

Būsimosios istorikės teigimu, Mindaugo karūnavimo diena lietuviams turėtų būti svarbi tuo, jog būtent šią dieną buvo užbaigtas mūsų valstybės susikūrimas, o Lietuva pripažinta to meto pasaulio valstybių.

„Pradėjau visiškai kitaip žiūrėti į šią datą ir supratau jos ypatingą svarbą mūsų valstybei. Taip pat įsitikinau, kaip svarbu branginti suverenitetą, saugoti valstybingumą, būti patriotiškiems bei vieningiems“, – sako G. Šiaudvytytė.

Istorikų teigimu, vienintelis Lietuvos karalius daugiausiai nusipelnė tuo, jog suvienijo valstybę. Be to, jis kovojo už Lietuvos žemes su rusais, totoriais, vokiečiais. 

Beje, teigiama, kad po valstybės ir Mindaugo krikšto popiežius įkūrė Lietuvos vyskupiją, o pirmasis vyskupas padėjo įsteigti aukštąją mokyklą. Karūnacija šaliai suteikė galimybę susipažinti su Europos kultūra, krikščionybe bei kurti savo tautos istoriją.

Anot istorijos olimpiadų laimėtojos, abiturientės Gabrielės Žadeikytės, žinoti savo valstybės istoriją bei rūpintis savo šalimi yra kiekvieno piliečio ir patrioto pareiga.

„Rūpindamiesi savo Tėvyne, puoselėdami jos istorinį palikimą, sudarome sąlygas valstybės išlikimui ir pamatų kūrimui ateities kartoms. Besimokant dažnai girdėjau nuostabią mintį, jog „nežinantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti“. Tad žmonės, kuriems rūpi sava šalis, užtikrina, kad tam tikros tamsios istorijos dalys nepasikartotų ir valstybė augtų tinkama linkme“, – sako laukuviškė.

Per Valstybės dieną savo vardadienį taip pat švenčia Mindaugai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos portalo lankytojai daugiau nei prieš dešimt­metį šį vardą išrinko gražiausiu lietuvišku vyrišku vardu. Tiesa, pas­kutiniais metais Mindaugų Lietuvoje mažėja. Jei 1992-aisiais Mindaugo vardu buvo pavadinta 780 kūdikių, tai 2020-aisiais – vos 22. Šilalėje daugiausiai Mindaugų gimė 1990 m. – 12. Deja, nuo 2012 m. iki 2020-ųjų nebuvo įregistruota nė vie­no Mindaugo vardo. 

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Istorikai, ko gero, dar ilgai ginčysis, kas gi iš tikrųjų įvyko Rusijoje šių metų birželio 24-ąją. O visai neseni įvykiai kol kas dar stovi prieš akis – anksčiau Maskvai artimos ir naudingos privačios karinės bendrovė „Vagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas sukėlė karinį maištą, jo kovotojai pajudėjo šalies sostinės link, pakeliui užimdami Rostovo ir Voronežo miestus, nesutiko rimtesnio pasipriešinimo, bet priartėję prie Maskvos to paties J. Prigožino įsakymu apsisuko ir, kaip teigiama, grįžo į dislokacijos vietas. 

Jei ir teatras – tai ne Putino

Tos dienos rytą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pa­grasino maištininkui, išvadino jį išdaviku, o po to, panašu, ir pats paspruko iš Mask­vos. Užtat kai J. Prigožinas apsuko savo kariauną atgal, buvo paskelbta, kad jam už karinį maištą iškelta byla bus nutraukta, o jis pats pasitrauks į Bal­tarusiją, kurios vadovas Alek­sandras Lukašenka neva irgi da­lyvavo derybose, sprendžiant keblią situaciją. Teisinių pasek­mių, kaip skelbiama, išvengs ir „Vagnerio“ kovotojai. 

Tačiau visa ši istorija paliko daug neatsakytų klausimų. Politologai iki šiol bando kelti nors kiek įtikinamai atrodančią įvykių versiją, o tikrą tiesą žino, ko gero, tik nedidelė grupė žmonių Rusijoje, įskaitant ir patį J. Prigožiną.

Patikimų bei pilnų atsakymų nebus ir šiame straipsnyje, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į kelis su Kremliaus propaganda bei politine komunikacija susijusius dalykus, kurie leidžia atmesti kai kurias viešojoje erdvėje sklandančias versijas, gal suteikiančias viltį bent kiek priartėti prie vadinamojo „Prigožino žygio“ suvokimo. 

Viena iš dažniau skambančių versijų yra tai, kad minėti įvykiai buvo ne daugiau nei politinis spektaklis, kur kiekvienas atliko iš anksto numatytą vaid­menį. Pavyzdžiui, pagal vieną iš jų, vaidinimas tik imitavo J. Prigožino ir Putino bei Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu konfliktą. Spektaklio tikslas galėtų būti pirmiausia paveikti Vakarus, sukurti menamo pavojaus iliuziją bei priversti juos švelninti savo poziciją Putino atžvilgiu, vadovaujantis logika, kad gal jau geriau jis lieka valdžioje, nei Kremliuje įsitaisys koks nors radikalesnis veikėjas. Dabartinis Rusijos prezidentas šiuo atveju Vakarams išlieka blogiu, bet jis bent jau pažįstamas blogis, tuo tarpu J. Prigožinas potencialiai ga­li būti daug pavojingesnis, ypač atradęs kelią prie Rusijos bran­duolinio arsenalo. 

Pateikta versija gali skambėti gana logiškai, bet šiuo atveju ji neatitinka potencialaus „spektaklio“ dramaturgijos. Kaip ten bebūtų, J. Prigožino galvažu­džių žygis Maskvos link paže­mino Putiną, parodė jį kaip silp­ną lyderį, kuris nesugebėjo suvaldyti paties išauginto monst­ro (žinoma, kad J. Prigožinas yra iš Putino aplinkos – nors ir ne pačios artimiausios, jam faktiškai buvo leista kurti nuosavą privačią kariuomenę mai­nais už Kremliaus interesų aptarnavimą). Tai labai stip­riai kertasi su faktiškai nuo amžiaus pradžios kurtu Putino įvaizdžiu. Kalbant paprasčiau, jeigu Rusijos prezidentas ar kas iš jo artimos aplinkos būtų buvęs šio spektaklio režisieriumi, tai J. Prigožinas būtų nutraukęs maištą dar birželio 24-osios rytą, po griežtų Putino pareiškimų bei dar ilgai viešai atgailavęs. Tai visiems pademonstruotų, kad Rusijos prezidentas toliau valdo situaciją ir vieno jo žodžio užtenka, reguliuojant politinius bei visuomeninius procesus. 

Žinoma, visi minėti įvykiai vis vien gali būti politinis spektak­lis, bet jų autorius ne Pu­tinas ar kas nors iš jam lojalių žmonių.

Propagandos pasimetimas

Tai, jog J. Prigožino maištas buvo surežisuotas ne Kremliuje, rodo ir oficialios Rusijos propagandos pasimetimas birželio 24-ąją. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad valdžios naratyvo ruporai negavo jokių aiškių instrukcijų, kaip reaguoti į įvykius, todėl kiekvienas sukosi iš padėties pats, kaip išmanė. Pastebima, jog daugelis pasirinko tylos įžadus. Susidarė net paradoksali situacija, kai viena Rusijos valstybinė naujienų agentūra – RIA Novosti – gana ilgai ignoravo „Prigožino žygį“, tuo tarpu kita valstybinė naujienų agentūra – ITAR-TASS – kalbėjo apie jį. Tarp pasisakiusiųjų buvo ir žinomas Rusijos propagandos karys Vladimiras Solovjovas. Tiesa, pastebėta, kad savo pasisakyme jis pirmiausia akcentavo, jog pilietinis karas yra baisus dalykas (visai natūraliai J. Prigožino sukilimas prieš savo šeimininkus ir turimų pajėgų panaudojimas iš tikrųjų galėjo vesti į tam tikrą pilietinį konfliktą). Įdomiausia, kad V. Solovjovas akivaizdžiai vengė pasakyti ką nors blogo apie J. Prigožiną. Kaip galima numanyti, pasirinko tokią atsargią poziciją dėl viso pikto. 

Pagrindiniai komentarai apie įvykius pasipylė jau po to, kai maištas išsikvėpė ir buvo nutrauktas taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Kitas žinomas Kremliaus propagandos karys Dmitrijus Kiseliovas laidoje „Vesti nedeli“ („Savaitės žinios“) pabandė pristatyti visus įvykius kaip „brandos testą“ Rusijai, kurį jį, žinoma, išlaikė. Pagrindinis jo argumentas buvo tai, kad esą per maištą pavy­ko išvengti kraujo pra­liejimo (kas nėra tie­sa, nes birželio 24 d. rytą maištininkai numušė kelis Rusijos kariuomenės orlaivius, žuvo ne mažiau kaip 10 Rusijos kariuomenės atstovų). 

Irada Zeinalova lai­doje „Itogi nedeli“ („Savaitės rezultatai“) pareiškė, jog maištas tapo „smūgiu į nugarą mums visiems“, ir netiesiogiai apkaltino jo organizavimu Vakarus. Tokio naratyvo, tiesą sakant, buvo galima tikėtis, nežiūrint į jo absurdiškumą (Vakaruose J. Prigožinas pelnytai laikomas teroristu, jo kovotojai yra pasižymėję karo nusikaltimais Sirijoje, Ukrainoje ir kai kuriose Afrikos valstybėse).

Matomi ir nematomi ženklai

Galima pastebėti, kad pastaruoju metu Kremliaus propagandos atstovai neretai atsiduria sudėtingoje situacijoje, demonstruodami pasimetimą ir nežinojimą, ką daryti. Didžiąja dalimi tokia situacija yra susijusi su Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šį karą Maskvai sunku pavaizduoti kaip pergalingą. Tenka nuolat ieškoti nesėk­mių paaiškinimo būdų. Atsargumas komentuojant J. Prigožino žygį irgi parodė, kad bent jau propagandos fronto kovotojai buvo pasimetę, neturėjo žinių, jog tai galimai tiesiog politinis spektaklis, ir gal net neatmetė varianto, kad „Vagneris“ gali užimti Maskvą, o J. Prigožinas įsitaisyti Kremliuje, pasiskelbdamas šalies vadovu.  

Dar įdomiau, jog šita situacija iš viso galėjo išsilieti į pilietinį informacinį karą – nepamirškime, kad būtent J. Prigožinas buvo pirmųjų nustatytų trolių fabrikų šeimininkas Rusijoje. Nežinia, kiek internetinio fronto karių jam vis dar tarnauja. 

Kita vertus, nuolatinis propagandos aparato pasimetimas rodo nestabilią dabartinio Kremliaus režimo padėtį. Žinoma, tai yra labiau netiesioginis požymis. Galiausiai jau minėtas J. Prigožino „Vagnerio“ kariaunos žygis į Maskvą – net nesvarbu, ar jis buvo tikras ir spontaniškas, ar surežisuotas tam tikrų jėgų Rusijoje – demonstruoja tą nestabilumą dar akivaizdžiau. 

Viktor DENISENKO    

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Lietuva ruošiasi bene didžiausiai mėnesio šventei – Karaliaus Min­daugo karūnavimo dienai. Per­žvel­gus planuojamus renginius matyti, jog šia proga susiburs draugėn kone visų didesnių ar mažesnių miestelių gyventojai – visus pasau­lio lietuvius liepos 6 d., lygiai 21 val., sujungs tradicija tapęs Tautiškos giesmės giedojimas. 

Daugybė renginių organizuojama ir Šilalėje – Tautiška giesmė mieste kviečia prie paminklo „Laisvės šauklys“, ji bus giedama ir Kaltinėnuose, Laukuvoje, Kvėdarnoje, Upynoje, Bijotuose, Bilioniuose, Pajūryje, Didkiemyje, Kūtymuose bei Traksėdyje. Tauragės rajone Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos šventės bus rengiamos Skaudvilėje, Lomiuose bei Batakiuose. Išskirtiniai visos dienos renginiai numatomi Šiauliuose, o Lietuvos Kultūros sostinės 2023 organizatoriai Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Tauragėje surengs grandiozinę istorinę inscenizaciją Taurų parke. „Skalvių pilies už­ėmimas“ – tai kryžiuočių ir lietuvių mūšių faktais paremta istorija, nukelsianti į viduramžius, palei Nemuną vykusių lietuvių genčių ir kryžiuočių kovų laikus. Organizatoriai žada, kad žiūrovų laukia nepamirštamas reginys, leisiantis išvysti rekonstruktorių atkurtą to laikmečio kryžiuočių ir lietuvių kovų realybę bei patiems tapti Lietuvos valstybės susikūrimo liudytojais. Inscenizacija startuos 22.30 val., o belaukiant finalinio šventės akordo, Taurų parke įsikurs viduramžių amatų miestelis. Prieš prasidedant didžiajam renginiui, visą popietę lankytojai galės stebėti riterių turnyrus, senųjų šokių trupių pasirodymus, įvairias rungtis ir net žiūrovus įtrauksiančias dvikovas. Senovinių amatų puoselėtojai mokys, kaip pasigaminti grandininius šarvus, archajišku būdu įžiebti ugnį, išdirbti odą ar nukalti juvelyriką. Taip pat savo jėgas bus galima išbandyti kirvių ir iečių mėtymo rungtyse, pramokti šaudyti iš lankų ir arbaletų bei dalyvauti viduramžių žaidimuose. Vakarinę programą rodys Tauragės meno kolektyvai.

Šeštadienį prasidėjo tradicinis Bijotų dvaro festivalis, kurį atidarė Teatrų sueiga. Renginiai laukia ir liepos 21–22 d. – Bijotų dvaro sodyboje (Baublių muziejaus parke) šėls Klaipėdos muzikinio teatro muzikinė komedija „Šounuolynas“, romų teatras „Sare Roma“, Vytautas Šiškauskas, Šakių cirko mokyklos šou, liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“ ir kt. Visi renginiai – nemokami, tad organizatoriai ragina jau dabar pasižymėti kalendoriuje šias dienas. 

Rimtosios muzikos gerbėjų ir šią vasarą laukia Medvėgalio menų festiva­lis – liepos 22 d., nuo 19 val., ant Med­vėgalio kalno literatūrinę-muzikinę 

kompoziciją „Eilėraščiai ir muzika” atliks aktorius Giedrius Arbačiauskas, pasirodys baleto profesionalų trupė „Classic Art”, Panevėžio muzikinio teat­ro pučiamųjų orkestras „Garsas”, sutemus visus pakvies Medvėgalio kino naktis. Kaip ir kasmet, jau 17-ąjį kartą rengiamame festivalyje – turininga ir išskirtinė programa, kurią pristatys renginio vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis bei projekto vadovas ir režisierius Vytautas Jankauskas. 

Kotryna PETRAITYTĖ