Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skiepijimą api­bū­­dina kaip saugų ir veiksmingą būdą apsisaugoti nuo pa­vojingų ligų dar prieš jomis užsikrečiant. Tačiau, nepaisant vakcinų naudos, atliktų mokslinių tyrimų bei milijonų išgelbėtų gyvybių, vis dar atsiranda tų, kurie pa­kliūva į de­zinformacijos pinkles ir neigia vakcinacijos efek­ty­vu­mą. 

LSMU Infekcinių ligų klinikos vadovė prof. dr. Auksė Mickienė akcentuoja, kad nepasitikėjimas vakcinomis pastebimas visame pasaulyje, bet labiausiai – rytinio blo­ko šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Į klausimus, susijusius su pagrindiniais vakcinacijos mitais, profesorė atsako medicinos mokslu ir atliktais tyrimais grįsta informacija. 

Naudojamos tik patikrintos vakcinos

„Vakcina – tai susilpnintas inaktyvuotas mikroorganizmas arba tam tikros jo struktūros dalelės, kurios yra įskiepijamos į žmogaus organizmą ir sukelia specifinį imuninį atsaką. Tokiu būdu imuninė sistema yra ištreniruojama atpažinti visą infekcinės ligos sukėlėją arba konkrečius jo antigeninius komponentus ir ge­ba jį neutralizuoti“, – aiškino A. Mickienė.

Pasak specialistės, itin svarbu suvokti, jog tam, kad vakcinos būtų užregistruotos ir pradėtos naudoti, turi būti atlikti klinikiniai tyrimai.

Vakcina sukuriama ir išbandoma mėgintuvėlyje su ląste­lėmis („in vitro“), vėliau tyri­mas apima dideles atsitiktinai parinktų žmonių grupes. Viena dalis jų gauna tiriamą­ją vakciną, kita – placebą. Tuo­met analizuojami rezultatai, ir jeigu toje grupėje, kuri gavo vakciną, susirgo gerokai mažiau žmonių nei gavusioje placebą, vakcina laikoma efektyvia ir pagal tai, kokiu procentu mažiau žmonių susirgo, nustatomas vakcinos veiksmingumas klinikiniuose tyrimuose.

„Tik tuomet, kai klinikiniuose tyrimuose yra užfiksuojamas vakcinos efektyvumas ir įrodoma, kad ji nesukelia nepageidaujamų, grėsmingų reiškinių, vakcina yra užregist­ruojama ir patenka į rinką“, – nepatikrintų bei neveiksmingų vakcinų naudojimą paneigė LSMU Infekcinių ligų klinikos vadovė. 

Eksperimentas be skiepo – su liga ir savimi

Virtualioje erdvėje sklando aibės mitų apie skiepus. Vienas iš jų teigia, jog persirgus tam tik­ra liga susiformuoja stipresnis imunitetas nei po vakcinacijos. Tai yra netiesa. 

Pasak specialistės, skirtumas yra tas, kad, persirgus tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, erkiniu encefalitu ar tymais, imunitetas susidaro visam gyvenimui. O norint, kad imunitetas susidarytų po vakcinacijos, reikia trijų erkinio encefalito vakcinos dozių bei palaikomųjų dozių, arba dviejų tymų vakcinos dozių. Taigi skirtumas yra toks, jo esmė – ne skirtingame imuniteto „stiprume“. Be to, užsikrėtus tam tikromis infekcijomis, gali kilti didžiulė rizika sveikatai. 

„Pasirinkęs įgauti imunitetą sirgdamas, o ne skiepydamasis, žmogus savotiškai eksperimentuoja – prisiima riziką sirgti ir galbūt nuo tos ligos mirti. Dažnas galvoja, kad tokiu būdu organizmas įgis stip­resnį imuninį atsaką, bet yra didelė tikimybė, jog liga bus sunki, galimos komplikacijos, gali prireikti reanimacijos ar liga gali baigtis mirtimi“, – aiškino A. Mickienė. 

Ragina lygiuotis į Vakarų šalis

Medicinos bendruomenė kasdien šviečia žmones apie tai, kad vakcinos yra reikalingos ir naudingos. Tačiau, kaip teigė ekspertė, būna žmonių, kurie „viską žino“, „viską supranta“. Anot jos, sprendimas neklausyti kompetentingų specialistų ir remtis savo nuomone, suformuota pagal asmeninę patirtį, yra klaidingas. 

Žvelgiant iš medicinos specialistų pusės, daryti daugiau, nei daroma dabar, siekiant pakeisti visuomenės požiūrį, – ilgas ir sudėtingas procesas.

„Kad žmonės mūsų, specia­listų, negirdi ir tam priešina­si didžiulis informacinis fonas, yra bendras visuomenės edu­kacijos ir brandos klausimas. Jeigu kalbėtume apie išsivysčiusias Europos šalis, ypač Skandinaviją, JAV, ten visuomenės požiūris į specialistus yra visai kitoks, pasitikima profesionalais bei jų verdiktu. Jeigu stengiamės į vakariečius lygiuotis įvairiais kitais aspektais, tai būtų sveika sekti ir kitokio, specialistų suformuoto, požiūrio į skiepus  klausimu“, – sakė A. Mickienė.

Atvejai bus aprašomi knygose

Specialistė priminė COVID-19 pandemijos laikotarpį: šalį pasiekus pirmosioms vakcinoms, kuomet sergamumas koronavirusu „siekė debesis“, lietuviai kovėsi, kas pirmas gaus vakciną, sekė įvairūs skandalai, nes pasiskiepyti norėjo kone visi ir kuo greičiau. 

Nepaisant stipriai nukritusių sergamumo kreivių, pradėjus vykdyti masinę vakcinaciją, prieštaraujantys vakcinoms nebuvo įtikinti pasiskiepyti. Šiandien, remiantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, bent viena doze nuo koronaviruso yra vakcinavęsi 1,95 mln. lietuvių.

„Kaip praėjusiame amžiuje buvo suvaldyti difterija, poliomielitas, stabligė, taip mūsų laikais suvaldytas koronavirusas. COVID pandemijos suvaldymas skiepais bus cituojamas knygose, kurias skaitys ateities kartos. Tai jiems bus istorija, kuria mes šiandien gyvename“, – sakė A. Mic­kienė.

Būkime savo srities specialistai

Šiais laikais vis daugiau atsakymų į klausimus galima rasti internete. Ne visi jie yra teisingi, vieni toli nuo realybės, todėl, norint išsiaiškinti mokslu pagrįstą informaciją, patariama kreiptis į kompetentingus specialistus ir tikrus savo srities profesionalus. 

A. Mickienė atkreipė dėmesį į lietuvių bruožą būti „visų sričių specialistais“ ir mano, jog šio mąstymo reikėtų atsisakyti: „Turbūt atėjęs gydytojas jums neaiškina, kaip pasiūti suknelę, jei jūs esate dizaineris, ar suprojektuoti namą, jei dirbate architektu. Leiskite specialistams atlikti savo darbą ir jų paklausykite. Lygiai taip pat ir su medicinos darbuotojais. Reikėtų pagalvoti, kad jie apie vakcinas išmano geriau ir gali jums patarti, svarbu tik juos išklausyti“.

Daugiau informacijos apie privalomus skiepus ir vaikų skiepijimo kalendorių galima rasti LR Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje. Kasmet atnaujinamą PSO rekomenduojamų ir privalomų skiepų bei profilaktinių priemonių sąrašą – NVSC interneto svetainėje.  

Pirmąjį liepos šeštadienį Bijotuose po šimtamečiais ąžuolais dalyviai ir žiūrovai buvo sukviesti jau į antrąją Teatrų sueigą. Oras ir gamta lepino, o prie Baublių muziejaus tvyranti gera aura lydėjo visą dieną. Jau tradicija tampančio mėgėjų teatrų susibūrimo programoje dalyvavo trys kolektyvai iš Skirsnemunės, Kalvarijos ir Skaudvilės.

Skaudvilės literatų klubo „Laiko lašai" pristatė režisierės Zitos Jurevičienės literatūrinę-muzikinę dedikaciją Ievai Simonaitytei „Pasivaikščiojimas su Šventvakarių Ėve", daugelio festivalių laureatas Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas", vadovaujamas Kęstučio Krasnicko, žiūrovams parodė komediją „Brangusai pabučiavimas". Pjesę „Amerika pirtyje" prie Baublių muziejaus kluono suvaidino Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis", vadovaujamas režisierės Birutės Šneiderienės. Pertraukų metu tarp spektaklių savo linksmas eiles skaitė Tauragės literatų klubo „Žingsniai" vyrų kuopelė – Eugenijus Šaltis, Vidas Riepšas, Jonas Jakštaitis-Šapelis ir Remigijus Žukauskas.

Nurimus Teatrų sueigos emocijoms, pakalbinome dalyvavusių kolektyvų režisierius:

„Pakeleivio" aktoriai be galo džiaugiasi galimybe dalyvauti Bijotų dvaro festivalyje. Pirmą kartą čia lankėmės pernai ir visus mus iš karto pavergė šio nuostabaus Žemaitijos miestelio aura, istorinė ir kultūrinė šios vietovės dvasia. Sužavėjo malonūs ir svetingi šeimininkai, gausiai susirinkę nuoširdūs bei entuziastingi žiūrovai, puikūs kitų dalyvaujančių teatrų pasirodymai. Šiemet čia atvykome antrą kartą ir šis įspūdis dar sustiprėjo. Be galo džiaugiamės ir esame dėkingi Rimai ir Valdui Latožams, pakvietusiems mus į šį festivalį. Tikimės, kad mūsų bendradarbiavimas tęsis ir toliau ir dar ne kartą galėsime pasidalinti kūrybine energija beipajusti pakylėjančią visų čia susirenkančių – organizatorių, aktorių ir žiūrovų – sielų bendrystę", – sakė teatro režisierė B. Šneiderienė.

„Titnagiečiams“ teko garbė vaidinti pirmojo Lietuvoje įkurto senienų muziejaus magiškoje erdvėje, ošiant šimtamečiams ąžuolams. Rodos, iš dausų mus globojo ir gerą orą dovanojo rašytojas Dionizas Poška. Nuoširdų ačiū tariame renginio sumanytojams bei organizatoriams. Jų dėka sueiga dvelkė nepaprastu nuoširdumu ir bičiulyste. Linkime Bijotų dvaro festivaliui gyvuoti, žydėti ir klestėti", – sakė Kalvarijos teatro „Titnagas" režisierius K. Krasnickas.

„Ilgai nerimo džiugios emocijos ir kažkoks nenusakomas šilumos, gerumo jausmas, pasibaigus Bijotų dvaro festivalio teatrų sueigai. Gausus žiūrovų būrys, seni ir nauji veidai, aktoriai – visus mus vienijo stiprus bei palaikantis bendrystės jausmas. Gal jį suteikė ošiantys ąžuolai, gal D. Poškos geroji aura po Bijotų dangumi? Tačiau nespėliojant tvirtai galiu pasakyti, kad mus jungė ir vienijo festivalio organizatoriai, šviesos ir kultūros nešėjai Rima ir Valdas. Darnus jų kūrybinis tandemas jau antrus metus tarp daugybės Bijotų dvaro festivalio renginių sukviečia mėgėjų teatrus ir sukuria gerų emocijų, malonių pažinčių bei gražių patirčių kupiną šventę. Kad tik nepavargtų jų širdys, nepritrūktų naujų kūrybinių sumanymų“, – džiaugėsi Skaudvilės mėgėjų teatro „Atodanga" režisierė Z. Jurevičienė.

Teatrų sueiga festivalio organizatoriams – savotiškas „apšilimas", nes yra pačiame organizacinių darbų įkarštyje. Liepos 21 d., 21 val., visų laukia miuziklo vakaras – čia skambės linksmas, nuotaikingas, šmaikštus D. Goggin miuziklas „Šaunuolynas". Pirmą kartą šis kūrinys nuskambėjo Brodvėjuje 1985 m. ir sužavėjo daugybę muzikos gurmanų. Ir vėliau, keliaudamas per žemynus, žymiausias pasaulio muzikos scenas, „Šaunuolynas" skynė laurus, pelnė begalę apdovanojimų už muziką, libretą, idėją bei jos įgyvendinimą.

Pasižymėkite savo darbo ir atostogų kalendoriuose – liepos 21 d., 21 val., Bijotai, Baublių muziejaus parkas, miuziklas „Šaunuolynas".

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Šiandienos pasaulio įvykių kontekste galbūt naiviai skamba sparnuota frazė „menas išgelbės pasaulį“, bet aš ja tikiu. Ji pasiteisino ne kartą! Tebūna ji pranašinga ar bent įkvepiančia žmones ir šį kartą! Žmogus iš prigimties yra ne griovėjas, o kūrėjas, nes pats yra visatos kūrinys“, – sako koncerto „Karo ir taikos dainos“ muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Liepos 28 dieną, penktadienį, 20 val. Klaipėdos elinge III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio programą atvers koncertas „Karo ir taikos dainos“. Karo ir taikos tema skleisis įvairių laikotarpių ir šalių kompozitorių vokaliniuose-instrumentiniuose kūriniuose balsams, chorui ir simfoniniam orkestrui. Programą drauge su Klaipėdos valstybiniu muzikinio teatro simfoniniu orkestru atliks KVMT solistai Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Mindaugas Rojus (baritonas) ir choras bei svečiai iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) – solistai Olena Arbuzova (sopranas), Valeriia Tulis (sopranas) ir choro moterų grupė. Diriguos programos sudarytojas, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis ir svečias iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro, dirigentas Sergiy Didok.

„Sunku kalbėti apie koncertą, kurio esminius akcentus atskleidžia pats pavadinimas „Karo ir taikos“. Deja, į Klaipėdą atvyks tik dirigento Sergijaus Didoko vadovaujama Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choro moterų grupė, nes vyrai dėl karo meto apribojimų neišleidžiami iš šalies. Visi kartu atliksime aktualią temą atliepiančią koncerto programą, kurioje skambės Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių žinomų kūrėjų patriotiniai kūriniai. Ukrainiečiai pasiūlė į programą įtraukti tai, kuo jie didžiuojasi, kas jiems arčiau sielos ir širdies. Tokiais pat kriterijais vadovavausi ir aš, atrinkdamas šiame jautriame koncerte skambėsiančius kūrinius. Kodėl įtraukti ir keli klasikų kūriniai? Mat jie neša žinią apie viso pasaulio žmonių ir visais laikais trokštamą laisvę, santarvę, taiką“, – pasakoja koncerto „Karo ir taikos dainos“ muzikos vadovas ir dirigentas T. Ambrozaitis.

Maestro T. Ambrozaitis kviečia būtinai ateiti į koncertą, palaikyti iš kovojančios Ukrainos atvykusius menininkus ir pasigėrėti jų tautos pasididžiavimu laikomais kūriniais, tokiais kaip Myroslavo Skoryko „Melodija“ ar Irynos Kyrylinos daina „Uždegsiu žvakę“, taip pat ištraukomis iš mažiau Lietuvoje žinomų Ukrainos kūrėjų Heorhijaus Maiborodos, Ihorio Šamo, Mychailo Verykivskio sceninių kūrinių. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikai atliks žinomų lietuvių ir pasaulio kūrėjų patriotinius kūrinius. „Išgirsite ištraukas iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“ (chorą „Ant kalnelio...“ ir Kristinos ariją) ir Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ (žymiąją Ūdrio dainą, Mirtos ir Ūdrio duetą). Specialiai šiam koncertui parinkau įdomią Danguolės Beinarytės išplėtotą dzūkų dainą „Dzūkit dzūkit, girnelės“ chorui a cappella dėl jos įdomaus perkeltinės prasmės kodo, manau, labai tinkančio šiai temai. Programos finale nuskambės Ludwigo van Beethoveno uvertiūra iš muzikos Johanno Wolfgango von Goethe‘s dramai „Egmontas“ ir žydų vergų choras „Va, pensiero“ („Skriski, svajone“) iš Giuseppe Verdi operos „Nabukas“. Norėtųsi, kad į koncertą atėję klausytojai išgirstų jiems atlikėjų siunčiamą žinutę! Menas prieš blogį kovoja savomis priemonėmis – garsais, harmonija, perteikiama emocija. Visi sekame Ukrainos įvykius. Nemanau, kad žmonės pavargo padėti. Kiekvienas lietuvis supranta, kokia šių įvykių Ukrainoje grėsmė mūsų šaliai. Istoriškai esame glaudžiai susiję su Ukraina, to neįmanoma išsižadėti. Galbūt todėl mes tokie aktyvūs palaikydami ukrainiečius“, – tikina KVMT vyriausiasis dirigentas.

KVMT inf.

Pajūryje mokyklą baigusi ir šiuo metu Tauragės rajone gyvenanti Marytė Bartkienė daugelį stebina savo veiklumu ir kūrybiškumu. Moteris ūkininkauja, nepriekaištingai puoselėja sodybą ir gamina įspūdingo grožio tortus.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Ne be reikalo sakoma, kad girtam jūra – iki kelių. Ją „matuoti“ nusprendė ir du gerokai įkaušę bičiuliai: vienas paprašė pavežti, o kitas mielai sutiko. Nesutrukdė nė tai, jog abu net neturi automobilio – reikalas svarbus, tad prigriebė svetimą...

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Gyvenimo įrodyta, jog tik ne­tekę ką turėjome, imame tai vertinti. Panašiai nutiko ir Ši­­lalės rajono gyventojui Anta­nui. Vyras tol koneveikė seserį, kuri jam buvo suteiku­si prie­globstį, kol atsidūrė gatvėje.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Prieš mėnesį Šilalės savivaldybės taryba patvirtino dešimt maršrutų, kuriais rudenį turėtų pradėti kursuoti elekt­riniai autobusai. Savivaldybė pernai tokių nupirko tris, netrukus jie turėtų parvykti į Šilalę. Tačiau kada šie autobusai išvažiuos į rajono kelius, kol kas neaišku, mat pirmiausia turi įvykti tarptautinis viešųjų pirkimų konkursas vežėjui parinkti, o visas procesas gali užtrukti iki metų pabaigos ar net ilgiau.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Šilalės garbės pilietis Kazys Misius, gavęs šį titulą lygiai prieš metus, įsitikinęs, jog kiekvieno iš mūsų pareiga yra rūpintis savo krašto garsinimu, o norint tai da­ryti, pir­miausia reikia žinoti bent jau savo šeimos is­toriją. Kraštotyrininkas ragina šiuo­laikinę visuomenę ne­pa­miršti savo šaknų, kilmės ir primena, jog geriausias tau­tie­­tis – tas, kuris neieško laimės svetur.

– 2022-aisiais tapote Šila­lės garbės piliečiu. Kokie jaus­mai apėmė, kai sužinojote, kad kraštiečiai nusprendė įamžinti Jūsų veik­lą? 

– Šilališkiai manęs niekada nepamiršo, buvau ir taip per daug pagerbtas, tad sužinojus apie šį titulą, tikrai akys sudrėko nuo ašarų. Jaučiuosi Šilalės kraštui per mažai padaręs – da­­bar atrodo, jog galėjau daugiau paskelbti istorinių žinių. Deja, pablogėjus leidy­binėms ga­li­my­­bėms, nustota rengti „Ši­la­lės krašto“ serijos leidinius, pas­ku­tinis „Šilalės krašto“ atsiminimų tomas išleistas privačia iniciatyva ir lėšomis, aš nesugebėjau surasti tam lėšų. 

– Jūsų nuomone, ar daug yra šilališkių, vertų pelnyti Gar­­bės piliečio titulą? Kokie darbai, veikla ir kt. turėtų bū­ti vertinami?

– Esu atitolęs nuo šilališkių reikalų, daug ko nežinau. Tačiau galvoju, jog šio vardo verta Lietuvių kalbos insti­tuto direktorė dr. Albina Auksoriūtė, ku­rios vadovaujama įstaiga tyrinėja ir puoselėja tai, kas tautiečiui brangiausia – lietuvių kalbą. Daug nuopelnų Šilalės kraštui turi istorikas Virginijus Jocys, kuris yra Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Norberto Vėliaus ir Lauryno Ivinskio vardo pažintinio kelio Gulbės–Požerė rengėjas, istorikas, knygų „Laukuva“ (2 dalys) ir „Kaltinėnai“ vienas iš sudarytojų. Visų jo nuveiktų darbų vien paminėjimas užimtų daug vietos. Jei laiko save šilališkiais, gal šio vardo verti garsūs sportininkai irkluotoja Donata Vištartaitė, krepšininkas Lu­kas Lekavičius. Be abejo, yra ir daugiau puikių kandidatų. O skiriant garbės piliečio vardą, turėtų lemti nuveiktų darbų reikšmė Šilalės kraštui ir Lietuvai.

– Nors esate inžinierius, bet garsėjate kaip kraštotyrininkas. Kaip taip pasisuko gyvenimas? 

– Garbinga Lietuvos istori­ja susidomėjau mokykloje per­skaitęs kelias Pet­ro Tara­sen­kos knygutes. Kvėdarnoje ma­ne domėtis kraštotyra paskatino mo­kytojas Alfonsas Auš­ra. Tuo metu Lie­­tuvos istorija buvo dėstoma faktiškai nuo 1917 m. revoliucijos ir niekinamas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Kartą mokyto­jas davė pasiskaityti mokslininko Jono Kubiliaus mašinraš­čiu atspausdintą paskaitą apie kibernetiką ir jos ateities perspektyvas. Tos paskaitos įtakoje nutariau pamėginti studijuoti inžineriją, t. y. skaičiavimo mašinų specialybę. Pagal­vo­jau, kad kraš­totyrininku galiu būti ir be specialių studijų. O dirbant istorijos mokytoju tektų veidmainiauti. 

– Kas Jums yra Šilalės kraštas? Kas čia brangiausia? 

– Šilalė man miela vien dėl to, kad čia gimiau, augau. Liko šilti prisiminimai apie Šventų pradinės mokyklos moky­tojus Anicetą ir Vladę Sarapus, taip pat mane mokiusius Kvėdarnos vidurinės mokyklos peda­gogus. Brangiausia – krašto žmo­­nės, dirbantys, vargstan­tys, kuriantys grožį, neieškantys laimės svetur, Šilalės krašto kul­tūros ir istorijos paveldas. 

– Kada palikote gimtinę ir ar dažnai apsilankote?  

– Išvykau studijuoti 1961-ai­siais. Ir, deja, dažnai tėviškėje nesilankydavau. Paskutinį kartą buvau 2022 m. gruodį, kai atvažiavau atsisveikinti su mirusia už mane jaunesne seserimi. Garbės piliečio vardas man suteiktas už paskelbtus rašinius, surinktą istorinę medžiagą, o to aš nebūčiau galėjęs pasiekti be archyvų, didžiųjų bib­liotekų fondų, jų rankraštynų. 

– Priminkite skaitytojams apie sa­ve, papasakokite, kokia buvo Jus supanti aplinka, prisiminkite vaikystės namus...

– Vaikystėje te­ko visko: prižiūrėti jaunesniąją sesutę, ga­nyti gyvulius. Nors buvau silp­­nos sveikatos, talkindavau tėvukams lengvesniuose ūkio darbuose. Atmintyje liko skaus­mingi jų pergyvenimai suvarant žmones į kolūkį, valdžios pareigūnai – ginkluoti stribai, paruošų agentai. Ieškoti partizanų ateidavo kareiviai. Aš gink­luotų žmonių labai bijodavau. Net mažažemius valstiečius slėgė įvairios pyliavos, privalomi mokesčiai ir kita. Rytais, kol dar tamsu, ateidavo ir partizanai, prašydavo pavalgyti, išbūdavo visą dieną o sutemus išvykdavo. Keista, bet namus, kuriuose gimiau, sap­nuoju dažnokai, nors jie jau seniai sudegė...

– Kodėl vis tik svarbu žinoti savo kilmę, savo krašto istoriją?

– Domėjimasis šeimų istori­jomis ro­do aukštesnį kultūros lygį. Šeimų istorijoms pirminiai šaltiniai yra žinios iš senelių, vyresnių žmonių, šeimos dokumentų. Toliau patikimiausi šaltiniai – bažnytinės metrikų knygos, bet jos ne visos yra išlikusios. Na, o savo krašto istorija reikėtų domėtis kiekvienam tautiečiui. Juk semtis stip­rybės iš praeities ragino ir tautinio lietuvių atgimimo šauk­liai. Panašūs žodžiai yra ir Lietuvos himne.  

– Kas ir kaip galėtų paskatinti visuomenę labiau gilintis į savo šak­nis?

– Atsimenu dar mokykloje iš klasės auklėtojos išgirstą posakį „Lenk medį, kol jaunas“. Manyčiau, kad būtina į mokyklas įvesti krašto pažinimo ir etninės kultūros pamokas, atgaivinti Kraštotyros draugiją, mokyklose steigti kraštotyros būrelius, rengti kraštotyros darbų parodas, kultūrines pavel­do­saugines išvykas, keliones po apylinkes. Kaip medis be šak­nų džiūva, taip tau­ta be savo šaknų pažinimo nyksta.

– Kai atvykstate į gimtuosius kraštus, ką pastebite pirmiausia? Ar džiugina, o gal liūdina laikmečio daromi pokyčiai?

– Atvykęs į Šilalę, kaskart matau gražėjantį miestą. Privačių namų kiemuose daug žalumos, ir tai džiugina. Gerai, kad daugėja asfaltuotų buvusių žvyrkelių. Malonu buvo aplankyti sutvarkytą Kvėdarnos (Padievaičio) piliakalnį ir jo aplinką. Bet nejauku pasidaro, kai Kvėdarnoje pamatai užrašą „Namas parduodamas“, kai sužinai, kad vienur ar kitur panaikintas sveikatos punktas ar kitos žmonėms svarbios įstaigos...

– Ko palinkėtumėte Šilalėje ir rajo­ne gyvenantiems žmonėms: vaikams, jau­nimui, šei­moms, valdininkams? 

– Jaunimui linkiu nesusigundyti žalingais įpročiais, nepalikti Tėvynės Lie­­tuvos. Linkiu, kad Šilalės rajono žemės ūkis, pienininkystė turėtų sąlygas gyvuoti, kad žmonės galė­tų dirbti nenuostolingai, kad plė­totųsi tradiciniai amatai. Lin­kiu, kad šilališkių šeimos būtų gausesnės – man labiausiai skauda, jog Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. O visiems valdžios atstovams linkiu sėk­mingai ir garbingai vykdy­ti tarnybines pareigas, nors jiems irgi nelengva.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš kurį laiką amerikietis finansininkas David Gvillo, ieškodamas savo šaknų, atrado, kad jo proprosenelis Lud­ger Gvillo atvyko su tėvu iš Rusijos-Lenkijos (taip pa­vadinta amerikiečių imigracijos dokumentuose). Jo tė­vas buvo daktaras, karo gydytojas, vertėjas Felicijonas Ged­vilas, gimęs Varnių parapijoje, Polipkalnyje, prie Ber­žės (dabar Šilalės rajonas). Nepaprasta jo gyvenimo istorija buvo aprašyta „Vorutos“ žurnale (2020 m., Nr. 2). Trum­pai galima priminti, kad jo tėvas, irgi Felicijonas, buvo Žemaitijos kunigaikštystės matininkas, o pusbrolis Sta­nislovas Juozas – Vilniaus apskrities matininkas. Dabar Dei­vidas siekia apjungti visus pasaulio Gedvilus feisbuko grupėje „Gedvilas Families Around the World“.

Žurnale „Lietuvos bajoras“ (2023 m., Nr. 28) publikuotas didelės apimties straipsnis „Ged­vilai – kilmės ir raidos pa­ieškos“, kuriame apžvelgtos galimos kilmės versi­jos, įvai­rūs šios giminės įvykiai istorijos tėk­mė­je. Senovinis asmenvardis Ged­vilas yra kilęs nuo žo­džių „gedėti” ir „viltis”. Že­mai­­tijoje bajorai Ged­vilai pami­nėti dar Vytauto laikais, kai prie Me­dininkų iš jo ga­vo žmogų Videimaitį. Tad nors yra žino­mi dar anksčiau bu­vę Že­mai­­tijos kunigaikščiai to­­kiu pat var­du, nėra visiškai pa­ti­ki­ma juos susieti. 1586 m. rug­pjū­čio 10 d. valdovo privilegija,

ne­nurodant herbo, bajorystė Žemaitijoje buvo patvirtinta Ste­­­ponui ir Benediktui Pet­ra­­­vi­­­­čiams, Lenartui Mate­jevi­čiui bei Kas­parui Marti­no­vi­čiui Ged­­­vi­lams. Jų tėvonija buvo prie aukš­čiausio Žemaitijos kal­no – Med­­vėgalio, ten kur se­nai­siais laikais buvo Beržės laukas. 1667 m. tarifų surašymo duo­menimis, tuometiniame Pa­vandenės pa­vie­te gyveno net penkios Ged­vi­lų šeimos. Dabar jų rasime ne tik kiekviename Lie­­­tuvos rajone, istorinėse LDK žemėse ar Rusijos pla­tybėse, bet ir daugybėje ki­tų pasaulio šalių.

Gedvilai buvo smulkieji bajo­rai, iki Žemaitijos elito „neprasimušė“, bet vaizdumo dėlei galima pateikti keletą jų paminėjimo Šilalės krašte atvejų senuosiuose aktuose. XVII a. be Ber­žės Gedvilų, šeimos dar turėjo valdas ir gyveno Kves­čiuo­se, Vartulėnuose, Jau­no­da­voje (Karšuvos pavietas), Kan­tau­tuo­­­­se, Bruštunuose (Šiau­du­vos pavietas), Kaštau­na­liuose, Bur­­niuose (Pajūrio pa­vietas). XVI a. teismų knygose yra įrašai, kad tokiose Beržės vietose, kaip Angiltinių Piva, Pokalnajai, Kal­nų Pogirda, nupirkti „šmotai ariamos žemės“, Antdaubės ir kitos pievos, Vaskiškių laukai, Šila­miškio krūmynai, dvarelis Dau­mantiškėse ar iškeistas „pelių laukas“ Medžiamiškiuose.

Vienas iš Gedvilų, pardavęs gabalą Beržės, žemę Vaskiškėje, Greiviuose, Antaukštoje, Med­vė­­galio kalne, nupirko dalį Kves­čių dvaro Poižnėje – prie Ižnos upės Karšuvos valsčiuje, o že­mę Popelianio trakte sukeitė su žeme Kvašiuose. Kitas parda­vė pusę Možrimaičių dva­ro Šiau­­duvos valsčiuje ir pras­tes­nes žemes Skur­bi­nuo­se (Pa­jū­rio valsčius). Būta nesutarimų su kaimynais ar net giminaičiais. Štai susitarta su Jo­kū­baičių akalicos šlėkta dėl Juod­­šakių valdų ribų Pajūrio paviete, bet kitu atveju kartu su Skin­deriais, Biržiškomis byli­nė­tasi su Jaciničiais dėl žemės valdų ribų pažeidimo bei nuostolių padarymo Nedojės ir Juodšakių žemėse dabartiniame Šilalės ra­­jone.

Buvo ir kitokių sandorių, kai nupirkta nelaisva „merga“ (devka) ar „bernas“ (parob­kas), susitaikymų dėl sumuši­mo ar „gvoltiško užvažiavimo“ taip va­dinamoje Šilo Miško brastoje Piau­lės upėje nupirktose žemėse Vaskiškėse ir Dau­man­tiš­kėse. Paragaudžio bajor­kai­my­je bylinėtasi su vienu kaimynu, kuris, švedų kareivių padedamas, niokojo jų valdas bei veržėsi į Mankiškių dvarelį. Įdomus atvejis užfiksuotas 1597 m., kai Mykolas išlaisvina „nuo bet kokios nelaisvės ir amžinai palieka laisvą“ savo tarną belaisvį maskvietį („polonenika mosk­vitina“) Joną Fedorovičių ir duo­da jam amžinam naudojimui ariamos žemės, vadinamos Sa­kov­čizna, Beržės dvare.

Įvairūs Gedvilų palikuoniai bu­vo bent 7 herbų turėtojai. Ba­jorystės bylose Rusijos valsty­bės istorijos archyve Sankt Pe­terburge yra daug informacijos apie juos. Kaštaunalių arba Vai­kių Lauko dvaro Laukuvos seniūnijoje savininkai 1689 m. buvo Balnakilpės herbo Ged­vi­lai, vėliau nupirkę šalimais Pa­verkšnio užusienį, prasiplė­tę į Grimzdus, Rubiškius, Silvest­riš­kes, Lembą, Kalnyčius ir turėję 60 valstiečių kiemų. Kai kurie iš jų palaidoti Kaštaunalių kapinėse, prie kelio į Laukuvą.

Šeptickio herbo Gedvilai per giminystę su Stanevičiais valdė ne tik Gaštynų dvarą (už Kur­tuvėnų) ar kitas valdas, bet ir Kaukoliškes-Jaunodavą, Košius (Kvašius) prie Kaltinėnų. Jau vėliau, apie 1790 m., matininkas Felicijonas už 6400 tinfų prūsiškų monetų („karunkinių“) nu­sipirko Beržę-Polip­kalnį.  

Dolivos herbo Gedvilai kilę iš Beržės dvaro (Pavandenės valsčiuje). Tą patvirtino Žemaitijos žemės teisme įregistruotas 1571 m. pardavimo įrašas, kai Ste­ponas padidino savo dvarą įsigytomis žemėmis. Tad ten buvo ir Beržės-Gedviliškių dvaras, be to, palikuoniai turėjo dvarus ar valdas, kaip vėlgi Kal­nyčius (su Kelpšiškiais, Mi­lei­­šiškiais, Narušiškiais) Para­gau­­­dyje (Pajūrio valsčiuje, prie Kvė­­darnos) ar Palokystyje. Ke­le­­tas tos linijos Gedvilų, kaip Kazi­mie­ras ir Jonas, matyt, po 1863 m. sukilimo buvo žandarų priežiū­roje ir išbraukti iš bajorų, An­tanas Jeronimas ištremtas į To­bolsko guberniją. 

XIX a. iš senųjų valdų Šilalės rajone Gedvilai beturėjo žemės Polipkalnyje (120 dešimtinių), Grimzduose ir Pakalnyčiuose, o iš neminėtų vieto­vių dar valdė Siautelų dvarą Lau­­­ku­vos pa­rapijoje, žemes Da­niluo­se ir Prie­nuose-Zda­niš­kė­se Kaltinė­nų valsčiuje. 

Nors šiuo metu vietovės Ged­vilaičiai, Gedviliai, Gedvilai oficialiame Adresų regist­re yra paminėtos tik Kelmės ra­jo­­­ne, anksčiau tokių vietovių buvo daug daugiau. Štai XVI a. senovės Žemaitijos vietovardžių žodyne jų įrašyta bent 12. 

Virgilijus LUKOŠIUS