Per keletą metų tauragiškiai jau buvo įpratę, kad paskutinėmis birželio dienomis Lauksargių evangelikų liuteronų bažnyčioje nuskambėdavo pirmieji festivalio „Džiazo dienos Tauragėje“ akordai, paskelbdami kasmetinio džiazo festivalio pradžią. Šiemet nutarta, kad festivalis ir kalendorinė vasara prasidės tą pačią dieną. Taigi jau birželio 1 d. tauragiškiai visus džiazo mylėtojus kviečia į savo miestą.

„Įsiklausėme į savivaldybės prašymą, deriname festivalio atidarymą prie „Tauragė – kultūros sostinė“ ir miesto šventės renginių. Tačiau festivalio struktūra ir schema išlieka tokios, kaip ir anksčiau: tai bus viso vasaros sezono renginys, kurio dauguma koncertų – nemokami. Didžioji dalis jų vyks Tauragėje, tačiau tradiciškai bus ir keletas išvažiuojamųjų koncertų Lauksargiuose, Smalininkuose ir Panemunės pilyje. Tauragėje klausytojai bus kviečiami ne tik į tradicines erdves – Pilies kiemelį ar „Bangos“ parką, bus pasiūlyta ir naujovių: vienas koncertas turėtų vykti Kartų parke prie Zumpės, o rugpjūčio pabaigoje muzikantus nukelsime į salą Jūros upėje prie užtvankos. Tiesa, žiūrovams į vandenį bristi nereikės, jie galės ilsėtis ir klausyti muzikos būdami krante“,– sako džiazo festivalio organizatorius VšĮ „Šou imperija“ vadovas Valdas Latoža.

Pasak festivalio organizatoriaus, festivalis – tai ne tik vasaros koncertai. Renginiai vyksta ištisus metus. Ir šiemet jau atlikta nemažai darbų.

„Dar vasario mėnesį vyko savotiškas „apšilimas“, įvadinis koncertas muzikos klube „Rūsys“. Tuomet džiazo muzikos gerbėjai galėjo pasiklausyti svečių iš JAV – Victor Mendoza ir Neff Irizarry – muzikavimo. Balandžio mėnesį tradiciniu „Džiazo ant pagalvėlių“ koncertu Kauno kolegijos Tauragės skyriuje paminėjome tarptautinę UNESCO džiazo dieną. Nuolatiniai mūsų renginių lankytojai ir naujieji klausytojai, kurių ratas vis plečiasi, su malonumu klausėsi „Trio Neda/Labutis/Banys“. Be to, vykdome aktyvią edukacinę veiklą – ugdome savo klausytojus: organizavome meistriškumo pamokas Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestrui su Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos dėstytoju, saksofonistu, džiazo virtuozu Laimiu Urbiku, „Šaltinio“ progimnazijos ir „Versmės“ gimnazijos moksleivius grojimo būgnais paslapčių „Kaip ištirpti ritme?“ pamokose mokė muzikantas, kompozitorius, perkusininkas ir vienas talentingiausių Lietuvos būgnininkų Gintautas Gascevičius (Ginc). Birželio mėnesį jauniesiems muzikantams nusimato dar viena meistriškumo pamoka su garsiuoju Jievaru Jasinsku – muzikantu, kompozitoriumi, dirigentu. Manau, tokios pamokos, tokia patirtis mokiniams labai praverčia – praplečia akiratį ir parodo, koks tas džiazo muzikos stilius yra platus, o kartu ir toks melodingas, ir kartu žavus.

Gegužės 23-iąją Seime buvo atidaryta Juozo Petkevičiaus ir Giedriaus Žvirblio fotografijų paroda „Tauragė džiazo ritmu“, praėjusį rudenį eksponuota Tauragės krašto „Santakos“ muziejaus Fotografijų galerijoje. Šiame parodos atidaryme grojo ir Tauragės jaunieji džiazmenai, vadovaujami Tomo Altaravičiaus.

O birželio 1-ąją džiazo muzikos gerbėjus ir ne tik juos organizatoriai kviečia į „Džiazo dienos Tauragėje“ tarptautinio festivalio atidarymą Pilies kiemelyje. Koncertuosiantys tą dieną atlikėjai tik patvirtins, kad Tauragės džiazo festivalis – tarptautinis. Kartu su žymiuoju Kauno bigbendu pasirodys užburiančio aksominio balso savininkė, vokalistė iš Ukrainos Anastasia Bukina. Ir tai nėra perdėti pagyrimai atlikėjai – jos charizma ir balsas sužavėjo tūkstančius žiūrovų pernykščiuose koncertuose įvairiose Lietuvos vietose. Pasirodys ir jaunasis Tauragės talentas Viltė Kirstukaitė, kuri šiuo metu intensyviai repetuoja būtent šiam festivaliui.

Taip pat festivalio atidarymo proga vyks gyvos tapybos performansas „Improvizacijos ant drobės“, prie festivalio veiklų jungiasi ir krašto menininkės Sigita Flaksienė, Areta Didžionienė, Jūratė Bytautė, Rita Kaniušaitė-Grikšienė. Klausant džiazo garsų, bus tapoma čia ir dabar. Galbūt nusimato dar viena – džiazo tapybos paroda? Tiesa, neatsisakyta ir vėl fiksuoti festivalio akimirkas fototechnika, todėl rudenį, ko gero, ir vėl lauks fotografijų paroda.

Birželio 9-ąją klausytojai kviečiami susitikti su tarptautinio pripažinimo sulaukusiu kompozitoriumi, pedagogu, režisieriumi, garso ir vaizdo instaliacijų kūrėju, perkusininku Vladimiru Tarasovu. Pilies kiemelyje bus pristatyta jo knyga „Būgnininko dienoraščiai“, o kiek vėliau tą patį vakarą į muzikos pasaulį nukels žymusis V. Tarasovo kvartetas.

Birželio 10-ąją Pilies kiemelio scena bus užleista jauniesiems džiazo atlikėjams: koncerte „Džiazo Jūra 2023“ šiemet išgirsime Jurbarko kultūros centro jaunimo bigbendą „Jada“ (vad. Gytis Gvozdas), klaipėdiškių kvartetą „Moon in the sand” ir Tauragės kultūros centro džiazo orkestrą (vad. Tomas Altaravičius).

Birželio 30 d. džiazo festivalis sugrįš į Lauksargius, kur evangelikų liuteronų bažnyčioje koncertuos lietuvių grupė „CinAmono“. Smagus vakaras su lengva, tarsi jūros ošimas, kerinčia muzika – garantuojamas.

Liepos mėnesį numatyti trys koncertai. Vienas jų vyks viename gražiausių tarpukario pastatų – Tauragės geležinkelio stoties keleivių salėje, kur koncertuos Sherman, Jutas, Nick Trio.

Kartų parke pasirodys itin linksma čekų diksilendo atlikėjų grupė „The Dixie Hot Licks“. Į koncertą kviečiami visi gero džiazo, skambėjusio praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Naujajame Orleane, gerbėjai, mylėtojai, garbintojai. Tad universalios pasaulio kalbos – muzikos – gerbėjai laukiami Kartų parke liepos 15-ąją.

Po pusantros savaitės, liepos 26-ąją, vasarišką savaitės vidurio tvankumą Pilies kiemelyje praskaidrins pašėlęs, išskirtinis mambo muzikos bigbendas „Orkestra Mendoza“. Tie, kas yra matę ir girdėję šių atlikėjų pasirodymą prieš porą metų Lietuvoje, gali patvirtinti, kad JAV ir Meksikai atstovaujantis kolektyvas yra viena įdomiausių šiandienos lotynų grupių, kuri apjungia mambo, cumbia, bliuzą ir viską paskanina sodriais psichodeliniais atspalviais. Sutikite, jog ten, kur skamba Lotynų Amerikos muzikos garsai, liūdna nebūna.

Rugpjūčio antrąją savaitę džiazo festivalis plečia savo arealą ir keliasi į Jurbarko rajoną. Rugpjūčio 9-ąją muzika vėl skambės Smalininkų senajame uoste – pasirodymą čia surengs puikiai džiazo gerbėjams  pažįstamas Kauno diksilendas „DixXband“ ir lindy-hop‘o šokių studija „Swing Daiva“. Pašėlusios muzikos ir šokio gerbėjai kviečiami prisijungti ir emociškai „išsitaškyti“ lindy-hopo ritmu.

Rugpjūčio 10-ąją iš Smalininkų festivalis kils Nemunu aukštyn ir įsikurs Panemunės pilyje. Šį kartą – festivalio „vyšnaitė ant torto“ taps pasaulinio garso džiazo atlikėja Gaby Moreno iš JAV ir Gvatemalos su savo instrumentine grupe. Galima būtų aprašinėti vokalistės balsą, kūrybą, pasiekimus, bet visa tai neatstos gyvo garso „Latin Grammy“ nominantės koncerto. Sutikite, ne bet ką nominuoja „Grammy“ apdovanojimams.

„Džiazo dienų Tauragėje festivalio vasaros maratonas turėtų užsibaigti latvių „Big Al& The Jokers“ pasirodymu Jūros saloje, prie užtvankos, rugpjūčio 30 d. Prieš dešimtmetį Rygoje susibūrusi grupė atlieka tradicinį rokenrolą, žavingi ir smagūs vyrukai sukuria gerą atmosferą, todėl yra laukiami festivaliuose ir koncertų scenose visoje Europoje. Profesionalūs grupės muzikantai, turintys išlavintą savitą muzikinį stilių, meistriškai atrenka ir suranda tinkamiausią programų miksą kiekvienam kūriniui.

Kaip žinia, šiemet Tauragė – kultūros sostinė, todėl koncertas seks koncertą, renginys – renginį, o „Džiazo dienos Tauragėje“ kartu su kitais tauragiškių organizuojamas tradiciniais festivaliais bus tarsi banginiai, ant kurių laikosi miesto kultūros pasaulis. Tad ateikite ne tik paklausyti geros muzikos, paplukdyti savo dvasios pasaulį tais kultūriniais banginiais, bet ir pailsėti nuo milžinišku greičiu skriejančios planetos“,– kviečia džiazo festivalio organizatorius VšĮ „Šou imperija“ vadovas V. Latoža.

Irina SADAUSKIENĖ

Pastarosiomis savaitėmis dvyliktokai su savo mokyklomis atsisveikina visoje Lietuvoje, o Šilalės rajone pirmieji tai padarė kvėdarniškiai. Kazimiero Jauniaus gimnazija šiemet į gyvenimą išleidžia dvidešimt šešis abiturientus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Teigiama, jog vieni iš labiausiai pastebimų že­maičių charakterio bruožų yra už­darumas, maža­kal­bys­­tė, gyvenimas pagal posakį „de­­vynis kartus matuoja, dešimtą kerpa“. Tačiau į Kvėdarnos kraštą iš Že­maitijos sostinės Telšių ati­te­­kė­ju­siai Re­gi­­nai Viršilienei, jos ma­ny­mu, šie bruo­žai visai netin­ka. Mo­te­ris sa­ko esanti linkusi bend­rauti, greitai randanti kalbą su ne­pa­žįs­tamais žmo­nė­mis. Ir gyveni­me jai daž­nai pasitaiko, jog pirma kažką pa­daro, o paskui gal­voja, ką su tuo da­ryti toliau. Tad ir veik­lų jos gy­ve­nime būta pačių įvai­riau­sių. Štai ne­ per seniausiai Ši­lalės Vlado Stat­­ke­vičiaus muzie­juje veikė jos rankdarbių paroda „Visko po tru­putį“, apie kurią buvo rašyta ir „Ši­la­lės ar­tojuje“.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Vyresnieji prisimena sausas ir baisiai nuobodžias marksizmo-leninizmo teorijas. Gerai, kad šiuolaikinis jaunimas jomis nebekankinamas. Tačiau viena marksistų tezė tinka ir šiandienai. Leninas prieš daugiau kaip šimtą metų pasisavino Karlo Marxo formuluotę revoliucinei si­tua­cijai apibūdinti: apačios nebe­no­ri, o viršūnės nebegali. Lietuvai ją pritaikė garsus bolševikinis vei­kė­jas Vincas Mickevičius-Kap­su­kas savo veikale „Pirmoji Lie­tuvos proletarinė revoliucija ir tarybų val­džia“ (antras leidimas, Vil­nius, 1968). Beje, Marxui pri­klauso ir gar­sus „Komunistų par­tijos manifes­te“ paskelbtas per­spėjimas: šmėk­la klaidžioja po Euro­pą – komu­nizmo šmėkla.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Gegužei baigiantis, Kauno kultūros centre susitiko kūrėjai iš visos Lietuvos – juos sukvietė „Ridsales“ spaustuvės kolektyvas, 2021 ir 2023 m. išleidęs knygų serijas „Žodžių, surašytų į knygą, laiko bangos nenu­plaus“. Leidėjų tikslas – supažindinti poezijos skaitytojus su skirtingais autoriais. 2023 m. knygų serijoje pir­mąją autorinę knygelę pristatė ir Šilalės krašto poetė upyniškė Renata Gužauskienė. 

Renata gimė, augo ir mokėsi Upynoje, dabar ji daugeliui pažįstama kaip Upy­nos kultūros namų darbuotoja, kolektyvų vadovė, įvairių renginių organizatorė, režisierė, autorinių dainų atlikėja. Ne vienas, ko gero, yra girdėjęs, o gal ir dovanojęs populiarią atlikėjos dainą „Kol tu esi“ televizijų sveikinimų koncertų metu. Tiesa, kad Renata yra ir poetė, turbūt žino ne visi.

Anot kūrėjos, nors teko „prisimatuoti“ svečius kraštus, tai nesumenkino, o tik padėjo išgryninti tikruosius jausmus – meilę gimtajam kraštui. Re natą (tokiu pseudonimu poetė pasirašinėja) įkvepia senos sodybvietės, ištuštėję kaimai, o kaip ji pati žemaitiškai sako, buven gyvēnima. Poetės kūryboje natūraliai atsispindi prigimtinė pietų žemaičių dūnininkų patarmė, net kai ji pateikiama literatūrine kalba: jos tarmei būdingos frazės, nukapotos žodžių galūnės, tarmiški žodžiai. Ir Kaune vykusiame renginyje savo pirmosios poezijos knygelės autorė prisistatė tarmiškai: „Esu Renāta Gužauskieni – žemaiti, dūnininki, jiš Šilales...“

Paklausus Renatos, kas yra jos mūzos, autorė vardija, jog pirmiausia tai – gimtieji namai, juose besisukanti motina ir pokalbiai su ja apie sveikatą ir kaimynus, apie tuos, kurių jau nebėra, apie palaidą kaimo šunį ar sudžiūvusį pyragą... Atrodo, kasdieniška proza, bet kai ji sugula į eiles, tampa labai jautriu poezijos kūriniu. Būtent tas eilėraščio jaut­rumas dažnai ir suskamba poetės sieloje, virsta daina. R. Gužauskienė savo tekstams kuria ir melodiją, taip eilėraščiai, susibičiuliavę su muzika, virsta dainomis, kurias autorė dažniausiai atlieka pati.

Kūrybos impulsu poetei dar tampa įvairūs daiktai ar jų nuolaužos, akmenys, augalai, šuliniai bei kiti žmogaus gyvenimo fragmentai. Už senų nevarstomų durų pamirštos istorijos, surūdijusi spyna mena šviesius vaikystės atspindžius, o po balta motulės staltiese – gilus tikėjimas... Poetei, kaip ji pati sako, būdinga rašyti ir apie tai, ko ji neturi, negali ar negalėjo turėti. Įsivaizduojami idealai sugula į posmus, užpildydami gyvenimiškus nepriteklius.

Renatos visas gyvenimas yra kūryba: ji rašo scenarijus, veda renginius, muzikuoja, net savo buities darbus įvardija kaip kūrybą. Įvairiapusė kasdienybė, kaip ji pati sako, neleidžia nei stipriai įsisirgti, nei anksčiau laiko susenti. Bet neneigia, jog pamąsto ir apie sveikatą, ir apie senatvę, kuri apsigyvenusi obelyse, meduoliuose, batukuose. Eilėraščiuose gyvena ir kitos gyvenimo detalės, kurios, anot kūrėjos, turi skonį – „sald­rūgštės“. Tas skonis – ilgesys ir įsiskaudinimas, mielumas ir meilė, netektis ir pagarba, sarkazmas ir juokeliai... O dienos bėga laukais tarsi avys – baltos, pūkuotos, nekaltos, suveltos. Rudens dienos rūdinom šukėm žeidžia sielą, tačiau spalvotos mintys nuskaidrina dvasią. Ir kiek nedaug kukliai laimei tereikia: iš žodžių paprastų nutiesto tilto, kurį puoštų nedrąsus šypsnio turėklas. Ir nors apie jausmus poetė kalba santūriai, jie stipriai išgyventi, gilūs, taurinantys sielą.

Dažnas poetas mėgsta sakyti, kad rašo sau ar stalčiui, bet vis tiek paslapčia viliasi ir tikisi, kad jo kūrybą kažkas skaitys, kažkam patiks, kas nors paskatins ją išleisti. Ypač postūmio, padrąsinančio žodžio reikia, kai autorius leidžia pirmąją savo knygą. Renata sako, jog su šia pirmąja savo knygele įsispraudusi tarp poetų, džiaugiasi, kad šalia jos buvo paskatintojų, padrąsintojų, kai taip nejauku bu­vo dalintis savo mintimis, išgyvenimais, sielos virpesiais su būsimais skaitytojais, kurių gal ir nepažins. Sukauptą, sutaupytą, kartais slėptą, o šiandien sakančią „Labas“ poetės kūrybą „Ridsales“ spaustuvė sudėjo į nedidelę, ypatingo dizaino knygelę. Tamsiai mėlyna jos spalva – brandaus santūrumo simbolis, atsispindintis ne kūrybos kiekybėje, bet kokybėje. Karpyto ažūro viršelis – bažnytinės klausyklos fragmentas. Ši simbolika lyg potekstė apie tai, kad knygelės viduje – kūrėjo siela, o išorėje – tos sielos klausytojas/skaitytojas. Nors savo eilėraščius Renata kukliai vadina smulkmenomis, viliasi, kad skaitysiantiems jos eilės suskambės ,,žiedų varpeliais“.

Ir vis tik, koks jausmas apima, kai rankose laikai savo pirmąją autorinę knygą? Poetė R. Gužauskienė prisipažįsta konkrečiai atsakyti negalinti, nes jausmai dar labai stiprūs ir kelia tokią minčių kakafoniją, kurios neįmanoma išreikšti žodžiais.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.

Praėjus „Poezijos pavasariui“, vie­nas po kito prasideda kiti įdomūs vasariški festivaliai, kviečiantys ge­rai laiką praleisti su muzika bei me­nu. Ypatingai didelis renginys jau tuoj prasidės Tauragėje. Svarbu ir tai, kad šią savaitę Lietuva ruošiasi minėti 35-ąsias Sąjūdžio metines. 

Ypač daug Lietuvos Sąjūdžio metinių renginių planuojama Šiauliuose. Čia birželio 2 d., 17 val., Vilniaus g. bulva­ro amfiteatre vyks renginys, kuriame dalyvaus Šiaulių pučiamųjų orkestras, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, „Lauros studija“, atlikėja Sigutė Laugalė. Miestiečiai ir svečiai taip pat bus kviečiami nemokamai lankyti parodas. Visa Lietuvos Sąjūdžio 35-ųjų metinių renginių programa – Šiaulių kultūros cent­ro tinklalapyje.

„Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ nuo birželio 1-osios kviečia į didžiulį festivalį, kuris suburs net 1400 atlikėjų iš visos Lietuvos. Festivalis startuos su Monikos Dirsytės ir operos solistės Agnės Sabulytės performansu „Ašies kodas“. Tauragėje taip pat įsikurs Lie­tuvos dėmesį prikausčiusi Jolitos Vait­ku­tės instaliacija „(Ne)amžinos vertybės“, parodoje „Metalo alchemija“ nutūps Ed­mundo Frėjaus skulptūros „Ne­skrai­dančios paukštės“, Pilies lankytojus stebins net 3 metrų aukščio Aglaja Ray instaliacija „Technoteologija“, šiuolaikinio meno erdvė „Menės2“, o birželio 10-ąją Tau­ragės vasaros estradoje koncertuos po­puliariausia kaimynų lat­vių grupė „BrainStorm“. Detalią „Tauro dienų“ renginių programą galima rasti www.taurage2023.lt.

Sekmadienį baigiamuoju vakaru Vil­niaus rotušėje uždarytas šių metų tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. 59-ojo festivalio ir Maironio premijos laureatu tapo poetas, vertėjas, dramaturgas Julius Keleras už eilėraščių knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“. Nuo „Poezijos pavasario“ atidarymo gegužės 14-ąją iki sekmadienio surengti 132 renginiai Lietuvoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, JAV, Vengrijoje, o virtualūs tiltai suteikė galimybę susitikti su poetais, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Danijoje, Meksikoje, Vokietijoje. Vyko su­sitikimai su įvairių kartų poetais, eilėraščių skaitymai, pokalbiai apie literatūrą, poezijos ir muzikos vakarai, sakralinės poezijos valandos, ekskursijos, pa­rodos, dainuojamosios poezijos va­karai ir kt. Lietuvių literatūros klasikai –

Sigitas Geda, Anzelmas Matutis, Bro­nė Liniauskienė, Stasys Jo­naus­kas, Vla­­dislovas Sirokomlė, Hen­ri­kas Ra­daus­kas, Liūnė Sutema, Hen­rikas Na­gys – pagerbti jų tėviškėse, memorialinėse sodybose, muziejuose Prienų, Aly­taus, Skuo­­do, Kaišiadorių, Kauno, Rad­viliškio, Šiau­lių, Vilkaviškio bei kituose rajonuose.

Klaipėdoje vyko tradicija tapęs festivalis „Tautinių kultūrų diena“, pilnas įvairių tautinių mažumų kultūros ir paveldo akcentų, įvairiaspalvių kostiumų, tradicinių gardumynų bei kitokių įdomybių. Senojo turgaus aikštėje šimtus klaipėdiečių subūrė Fanfarinis orkestras iš Pabradės. Jam grojant, susirinkusieji turėjo galimybę išvysti ir keletą šokių numerių, kuriuos atliko grupė „Gelmė“. Nuo Senojo turgaus aikštės vyko festivalio dalyvių eisena, į kurią buvo kviečiami klaipėdiečiai ir visi tautinių bendrijų atstovai bei svečiai iš Pabradės, Lenkijos, Latvijos. Kadangi šiemet festivalis skirtas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui paminėti, šventėje netrūko ir Klaipėdos krašto akcentų – vyko įvairios edukacijos, skambėjo Klaipėdos krašto dainos.

Kotryna PETRAITYTĖ

Vos kelias dešimtis gyventojų turinti Girdiškė nuo se­no garsėja Švenčiausiosios Mergelės Marijos Snieginės baž­nyčia. Legendomis api­pintas ne tik jos pavadinimas, bet ir originalūs ąžuoliniai altoriai, kuriuose lyg paukščiukai sutupdyti šventieji. Pasigrožėti neogotikinės Girdiškės baž­nyčios didybe atvyksta žmonės net iš Jungtinių Ame­ri­kos valstijų ir kitų pasaulio šalių, pavasarį ją užplūsta sa­vo kraštą pažinti norintys mokiniai. 

Legenda nukelia į Romą

Visiems keliautojams bažny­čios duris svetingai atveria Gir­diškėje gyvenanti Jadvyga Bam­­balaitė. Jau septyneri metai ji ne tik prižiūri bažnyčią, bet ir padeda parapijos klebonui – prižiūri liturginius rūbus, tvarko indus, degioja žvakes, rūpinasi tvarka šventoriuje. Tiek daug darbų yra dėl to, kad Girdiškės bažnyčia neturi zakristijono. Tačiau daugiausiai laiko J. Bambalaitė skiria lankytojams, pasakodama jiems šios bažnyčios istoriją ir tradi­cijas. Pir­miausia, anot jos, visiems rūpi sužinoti maldos na­mų pavadinimo kilmę, todėl Jadvyga pasakoja legendą apie Snieginės vardo kilmę, nes taip pat yra pavadinta viena iš trijų seniausių katalikų bažnyčių bazilika Romoje. Bevaikis senatorius Jonas, visą turtą ketinęs palikti bažnyčiai, susapnavo, kad turi ją pastatyti toje vietoje, kur vasarą iškris sniegas. Legenda byloja, jog tai atsitiko Romoje, ant Eksvilino kalnelio, rugpjūčio 5-ąją, kur 352–356 m. ir iškilo didinga bazilika.  

„Pasakojama, kad kai buvo statoma bažnyčia Girdiškėje, va­­sarą irgi pasnigo, todėl jai su­teiktas Švč. Mergelės Ma­rijos Snie­­ginės titulas. To nežinau, bet kad rugpjūčio 5-ąją, per titulinius atlaidus, bažnyčioje „sninga“ – tikra tiesa“, – tvirtina šventovėje šeimininkaujanti moteris.

Girdiškėje, per Snieginės atlaidus, ant maldininkų krinta baltų gėlių žiedlapiai.

Bet labiausiai šioje bažnyčioje išsiskiria unikalūs šoniniai altoriai. Kada tiksliai jie įrengti, duomenų neišliko, tačiau manoma, jog galėjo būti 1928 m. Tais metais naują, ką tik baigtą statyti mūrinę bažnyčią kon­sek­ravo vyskupas Justinas Stau­gaitis. 

Prie bažnytkaimio – didelė parapija

Jadvygai pasakojant Girdiš­kės bažnyčios istoriją, visada atsiranda klausiančių, kam nedideliam kaimeliui bu­vo reikalingi tokie dideli, erdvūs maldos namai. Išties, Girdiškėje nie­ka­da nebuvo daug gyvento­jų, tačiau parapija buvo didelė, 1936 m. joje buvo per 3,1 tūkst. parapijiečių. Dažnai į Gir­diškę turistus lydinti muziejininkė Re­­gina Mickuvienė tikina, kad Gir­diškė anuo metu buvo svarbesnė už netoliese esančią Upy­­ną, kuri buvo vadinta turtingiausia parapijos dalimi. Upy­­niškiams tai nepatiko, jie ėmė rašyti skundus ir įvairius prašymus vyskupui, Vilniaus generalgubernatoriui, nes turį aukoti statomai Girdiškės bažnyčiai, o saviškė Upynoje nyksta. Tel­šių vyskupija atsižvelgė į tuos skundus ir nuo Girdiškės parapijos atskyrė apie 30 kaimų, taip sukuriant naują – Upy­­nos parapiją.

Nauja, mūrinė, neogotikos sti­liaus bažnyčia Girdiškėje pra­dėta statyti 1896 m. 1909 m. su­degė senoji medinė kaimo bažnyčia, todėl nuo 1912 m. žmonės rinkosi melstis nebaigtoje statyti bažnyčioje. Per Di­dį­jį karą iš statomos bažnyčios vokiečiai paėmė varpą, svėrusį apie 200 kilogramų. Dėl to Gir­diškėje atsirado ir dvejos kapinės. Vienos – prie dabartinės bažnyčios, kitos – tolėliau nuo jos, kur anksčiau stovėjo medinė bažnyčia. Kurios senesnės, niekas negali pasakyti, tik spėja, kad vienų kapinių didelei parapijai neužteko. 

Statė „didelį, brangų fabriką“

Girdiškės bažnyčios statytoju įvardi­jamas kun. Juozapas Čerkeliauskas – tautinio atgimimo liaudies švietėjas, pasirašinėjęs Mainonio slapyvardžiu. Jis parašė kelias didaktinio pobū­džio knygeles, kūrė giesmes, eilėraščius. Tarp senųjų girdiškiečių populiariausias buvo posmelis: „Per Gir­diškės lauką krop senoliai/ Žmo­nys eilioms plauk/ Dievas vi­sus trauk. /Skub jaunuoliai...“ 

Sta­tydamas Girdiškės bažnyčią, kun. J. Čerkeliauskas, matyt, pavyz­dį ėmė iš Stulgių klebono Antano Skin­de­rio – sumanaus ūkininko, įsteigusio sa­vo plytinę, XX a. pradžioje įkū­rusio žemės ūkio ratelį, ku­ris nuomojo apylinkių dvarus, pirko miškus, augino karpius ir darė daugybę kitų darbų, davusių pakankamai pajamų parapijai. Kai ekonominė krizė sumažino plytų paklausą ir plytinei ėmė grėsti bank­rotas, kun. A. Skinderis ne tik statė didžiulę Stulgių bažnyčią, bet ir skatino Skirsnemunės bei Girdiškės bažnyčių statybą. 

Girdiškėje gyvenanti Ste­fanija Mika­lauskienė prisimena savo senelio Kazi­miero Šimkaus pasakojimą apie tas statybas. Tuo metu Stulgiuose žmonės kalbėjo, kad klebonas specialiai sudegino senąją koplyčią, jog galėtų pradėti naujos bažnyčios statybas. Girdiškėje vyko tokios didelės statybos, jog buvo kalbama, kad čia statoma ne bažnyčia, o „didelis ir brangus fabrikas“. 

Kraštotyrininko Kazimiero Šet­­kaus duomenimis, Stulgių Šven­to Mato Apaš­talo bažny­čios statybos kainavo 70 tūkst. auksinių Rusijos rublių. Pa­na­šu, jog ne pigiau turėjo atsieiti ir Gir­diškės bažnyčia, nes vietiniai žmonės dar ilgai kalbėjo, kad jų bažnyčią statė garsūs to meto meistrai. Tačiau didžiausią turtą Girdiškei paliko net 30 metų Dievui ir šio krašto žmonėms tarnavęs kun. Kazimieras Andriukaitis. Tai bu­­vo ne tik nagingas meist­ras, bet ir inžinieriaus talentą turėjęs žmogus. Vy­te­nis Al­monaitis ir Junona Almonai­tienė yra užrašę pasakojimų, kad, vadovaudamas Telšių kunigų semi­narijos statybai, šis kunigas taip tiksliai apskaičiavo plytų poreikį, jog nepanaudotos liko tik dvi. 

Įkvėpimo sėmėsi iš Dionizo Poškos

Iš kartos į kartą Girdiškėje perduodami pasakojimai, kaip kun. K. Andriukaitis degė kalkes, bažnyčią šildė durpėmis, dėl to nieko nestebino jo dulkėta sutana. Žmonės jį mylėjo, nes visada stengdavosi jiems padėti – net sukonstravo grūdų kuliamąją ir valomąją mašiną. Tačiau didžiausias jo darbas buvo šoninių bažnyčios altorių kūryba. Ąžuolus kunigas parsigabeno iš Girdiškės miškų, pats nužievino šakas ir kolonomis bei arkomis simetriškai sudėliojo abiejuose altoriuose, į susidariusias nišas susodindamas geraširdiš­kų veidų medinių šventųjų skulptūrėles. Persipynusios ąžuolų šakos atkartoja gotikinės ar­­chi­tektūros ritmą ir primena Dionizo Poškos aprašytus laikus, kai žemaičiai garbino medžius. Abu šoniniai altoriai įtraukti į valstybės saugomų kul­tūros paminklų sąrašą.

Girdiškės bažnyčioje yra ir daugiau krašto šviesuolio D. Poš­kos ženklų. Net Dievo namelis – tabernakulis – yra tarsi mažas „baub­liukas“ – išskobta medžio drevė su stogeliu. 

Nežinia, kas į Girdiškę taip traukia žmones – Švč. Mergelės Marijos Snieginės paslaptis, unikalūs mediniai altoriai ar čia tvyranti ramybė, bet tuoktis, vaikų krikštyti, sekmadieniais Šv. Mišias išklausyti žmo­nės čia atvyksta iš toli.  

S. Mikalauskienė ir jos dukra Virginija Bartkienė tvirtina, jog rugpjūčio pradžioje vykstantys tituliniai atlaidai nuo neatmenamų laikų apylinkių žmonėms yra tapę didžiąja metų švente, tokia pat svarbia, kaip Velykos ir Kalėdos. Jei kas siuva ar perka naują rūbą – tai Snieginės atlaidams. Šiai progai sodina gėles, šluoja kiemus, valo namų langus.

„Jei tavęs nėra per Snieginę, tavęs nėra visai“, – juokiasi Ste­fanija, kuriai bažnyčia visą gyvenimą buvo kaip antrieji namai. Nuo jaunų dienų su seneliais ir tėvais ji giedojo bažnyčios chore, dalyvavo visose parapijos veiklose. 

Snieginės atlaidai sutelkia mažo bažnytkaimio žmones, saugo bendruomeniškumo tra­dicijas – daugelis būtent tai pro­gai planuoja atostogas, grįž­­ta net iš užsienio.

„Gal mes patys sureikšminame Snieginę, bet mums tai brangi šventė, proga pabūti tarp savų, susitikti retai matomus, pasiilgtus jaunystės draugus“, – tikina Girdiškėje gimusi, užaugusi ir gyventi likusi mokytoja V. Bartkienė. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvą ir anksčiau buvo galima vadinti viena iš šalių lyderių, budriai reaguojančių į Kremliaus propagandos pastangas prasibrauti į jų informacinę erdvę. Po to, kai Rusija praėjusių metų vasarį pradėjo atvirą karą prieš Ukrainą, Maskvai tapo dar sunkiau įgyvendinti savo informacines operacijas mūsų šalyje. Dalis propagandos šaltinių, kurie anksčiau buvo stebimi, bet savotiškai „toleruojami“, galiausiai buvo užblokuoti, o prieiga prie jų iš Lietuvos teritorijos apribota. Sumažėjo ir rusiškų kanalų kabelinės televizijos tinkluose – palikti tik labiausiai neutralūs pagal savo turinį bei nekenksmingi.

Kita vertus, Kremliaus propagandos mašina nesustoja, jo atstovai nepraranda vilties pralįsti su vienais ar kitais naratyvais į lietuvišką informacinę erdvę. Tiesa, dabar jiems tam tenka ieškoti aplinkkelių. Mūsų laimei, šie bandymai nėra itin sėkmingi. 

Ieškojo tarpininko

Galima teigti, kad Kremliaus propagandos bandymus patekti į Lietuvos informacinę erd­vę be kitų veiksnių stabdo ir žurnalistinis budrumas. Ge­gu­žės pabaigoje kokybiško ir liberalaus rusakalbio naujienų

portalo Baltijos šalyse „No­vaya Gazeta – Baltija“ (pagal frančizę leidinys yra susijęs su Ru­sijoje dar tebeleidžia­ma „No­vaya Gazeta“, kurios vyriau­sias redaktorius Dmit­ri­jus Mu­ratovas 2021 m. gavo No­be­lio taikos premiją už žodžio laisvės puoselėjimą) vyriausioji redaktorė Jana Liaškovič socialiniuose tinkluose pasidalino ją papiktinusiu atveju. Pasirodo, su žurnaliste per „Telegram“ platformą susisiekė mergina iš Rusijos, kuri ieškojo tarpininko, galinčio padėti „publikuoti straipsnį Lietuvos žiniasklaidoje“. Kaip rašo J. Liaškovič, vien iš profesinio intereso ji paprašė pažiūrėti tekstą, kurį mergina norėjo prastumti į lietuvišką žiniasklaidą. Tekstas, kurį gavo J. Liaškovič, buvo ang­lų kalba, jame buvo rašoma apie rusų stačiatikių bažnyčios funk-­

cionavimą Lietuvoje ir Lat­­vi­joje. Verta paminėti, jog šita tema Maskvai yra gana skaus­minga. Rusų stačiatikių bažnyčios hierarchai oficialiai palaikė karą prieš Ukrainą, kas paskatino procesą Baltijos šaly­se, susijusį su siekiu išvesti vie­tines rusų stačiatikių baž­nyčios bendruomenes iš Mask­­vos pavaldumo. Gana dideles galias šiame procese turi Kons­tantinopolio patriarchas Var­folomejus. 

Straipsnis, kurį Lietuvos žiniasklaidoje norėjo publikuo­ti mergina iš Rusijos, akivaizdžiai gynė Maskvos patriar­cha­to interesus bei puolė Kons­tan­tinopolio patriarchą. Kaip liudija J. Liaškovič, tolesnis susirašinėjimas su mergina atskleidė ir daugiau įdomių aspektų. Paaiškėjo, jog mergina norėjo, kad straipsnis pasirodytų „Delfi“ portale ar „Verslo žiniose“. Tekstą buvo siūloma publikuoti už pinigus, bet pageidaujama, jog tas faktas nebūtų nurodomas prie publikacijos. Pati mergina, kaip tapo aišku iš jos profilio socialinėje medijoje, dirba Rusijoje veikiančioje „Nacionalinėje platinimo agentūroje“, bendradarbiaujančioje su skirtingomis Rusijos žiniasklaidos priemonėmis, kurių didžioji dauguma aptarnauja Kremliaus interesus.  

Kiek mergina, o greičiau – jos atstovaujama agentūra, būtų pa­siryžusi sumokėti už publikaciją, J. Liaškovič taip ir nesužinojo, nes galiausiai parašė, jog „nedirba su propaganda“. Tuo bendravimas ir baigėsi. 

Tačiau šioje istorijoje yra nemažai vertingų ir įdomių detalių, pradedant tuo, kad Kremliaus propagandos atstovės pasiūlymas iš esmės yra teisiškai abejotinas (užsakytos ir apmokėtos medžiagos publikavimas privalo būti aiškiai žymimas), ir baigiant įsitikinimu, jog tai gali pavykti. Įdomu ir tai, kad naratyvas, kurį buvo siekiama prastumti, tiesiogiai nekoreliavo su tradiciniais Kremliaus pasakojimais, naudojamais prieš Lietuvą ar Baltijos šalis, bet aiškiai reprezentavo Maskvos interesus. 

Ne pirmas kartas

Bandymas tokiu būdu prastumti į Lietuvos informacinę erdvę Kremliui palankius pasakojimus nėra unikalus. Ga­lima prisiminti mažų mažiausiai dar vieną, kai dar 2015 m. į  „Tauragės kurjerio“ redakciją kreipėsi Kaliningrado gyventojas, prisistatęs Viktoru Avra­menka. Jis siūlė laikraščiui kelis tekstus bei žadėjo apmokėti jų publikavimą. Vėlgi pikantiška detalė buvo ta, jog buvo prašoma neišrašinėti sąskaitų faktūrų, o atlygį priimti neoficialiai, grynaisiais pinigais. Pranešama, kad anuomet kalba ėjo apie šimtus eurų už vieną straipsnį.    

Pirmas V. Avramenkos laik­raščiui atsiųstas tekstas kritikavo Lietuvą dėl pernelyg aršios reakcijos į Krymo aneksiją bei kitus tada jau prasidėjusios netiesioginės Rusijos agresijos prieš Ukrainą aspektus, ragino plėtoti pragmatinį bendradarbiavimą su Kaliningrado sritimi bei pan. 

Redakcija atsisakė imti pinigus ir publikuoti prokremliškos propagandos požymių turinčius tekstus. Be to, laikraštis paviešino visą šią istoriją, medžiaga taip pat buvo perduota Valstybės saugumo departamentui, kuris patvirtino, jog V. Avramenkos „Tauragės kurjeriui“ atsiųstame tekste yra propagandos pėdsakų. 

Regis, anuomet paviešinta istorija ir jos aplinkybės turėjo atbaidyti Kremliaus propagandos platintojus nuo bandymų tokiu būdu patekti į Lietuvos informacinę erdvę. Bet šio straipsnio pradžioje papasako­ta istorija rodo, jog minėtos taktikos nėra atsisakyta. 

Bando laimę

Kremliaus propagandos agen­tų tikslus nesunku perprasti. Straipsnis, publikuotas lietuviškoje žiniasklaidoje, net bud­riems skaitytojams atrody­tų patikimesnis, nei tekstas, paskelbtas kokioje nors su Krem­liumi siejamoje pseudožiniask­laidos priemonėje. Su­pran­ta­mas ir siekis, kad tai atrodytų kaip pačios medijos pozicija – tokiu būdu tikras informacijos šaltinis liktų paslėptas, o pati publikacija atrodytų kaip originali. 

Maskva taip pat tikisi atrasti silpnų grandžių (pavyzdžiui, vieno ar kito leidinio godumą) Lietuvos žiniasklaidoje, kurios leistų įgyvendinti tokią intervenciją į mūsų šalies informacinę erdvę. Panašu, jog bent kol kas rezultato šioje srityje Kremliaus propagandos platintojams pasiekti nepavyko (o jeigu kas ir susigundė Maskvos pinigais, tai kokio nors pastebimo efekto tai neturėjo). Galima konstatuoti, kad Lietuvoje Krem­liaus propagandos iššūkis yra neblogai žinomas, tad ir į įtartinus pasiūlymus reaguojama budriai ir jautriai. 

Peršasi ir dar viena išvada – atrodo, Kremliaus propagandos platintojai nelabai išmano lietuvišką informacinę rinką bei jos funkcionavimo principus. Sunku įsivaizduoti, kad tokie leidiniai kaip „Delfi“ ar „Verslo žinios“ susigundytų panašiu abejotinu pasiūlymu, o pats propagandinis tekstas praeitų vadinamąjį redakcinį filtrą. Bandymas rasti tarpininką savo informacinei „operacijai“ per „Novaya gazeta – Bal­tija“, proeuropietišką, aiškią vertybinę poziciją turintį leidinį, irgi atrodo gana keistai. Ko gero, tai buvo savotiškas „šūvis užmerktomis akimis“, tikintis laimės aklai pataikyti į taikinį (t. y. pasiekti savų tikslų).

Viktor DENISENKO    

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas