Brazilų rašytojas, dainų autorius Paulo Coelho yra pasakęs, kad mylėti reiškia būti atviram ir pergalėms, ir pralaimėjimams – viskam, kas vyksta kiekvieną dieną, kuri mums duota vaikščioti šia žeme. O įveikti pralaimėjimus bei džiaugtis sėkmėmis – ir yra gyvenimas.
Svarbūs ir branginami
Ir specialiai neplanuojant būna, jog kelios sukaktys supuola į krūvą. Taip nutiko ir bilioniškiams Onutei bei Petrui Gečams, šią liepą atšventusiems 55-ąsias vestuvių metines. Negana to, Onutei suėjo 80 metų, Petrui – 79-eri. Tad pretekstas ir netgi būtinybė minėti bei pagerbti yra iš tiesų solidus.
„Dukros su žentais ir anūkai susitarę sugalvojo, sako, visiems bus smagu susieiti“, – šypsosi Gečai, patys puikiai suprasdami, jog tai vaikų, vaikaičių padėka už besąlygišką meilę, rūpinimąsi, kartu – ir įrodymas, kad tėvai yra brangūs, svarbūs ir reikalingi.
O dukrų bei žentų dėmesiu Onutė su Petru teigia esantys apsupti nuolat. Dabar, kai tėtis kiek pasiligojo, o ir dėl solidoko amžiaus, kuomet vairuoti tampa sudėtingiau ir patiems toliau nukakti yra ne taip paprasta, vaikai – jau prisideda ir anūkai – juodu su mama, pasak Petro, vos ne už čiuprynos, ir važiuojam. Taip buvo, kai pirmąkart rimtai susirgo ir bandė priešgyniauti, kad daktarų nereikia, gal pasveiks ir be jų. Dabar sako, gerai, kad nuvežė, nes visko galėjo nutikti. Tuo labiau, jog ši viena iš pikčiausių žmonijos ligų delsimo ir atsainaus požiūrio netoleruoja. Tad Petras dabar yra dažnas gydytojų pacientas.
Tačiau ne vien tėvų sveikata rūpi vaikams – nori, kad jie kuo daugiau pamatytų, sužinotų, patirtų gražių akimirkų.
„Kur tik jie mūsų neapvežė: ir tulpių žydėjimu Burbiškių dvare džiaugėmės, ir Kretingos žiemos sodo augalais visokiais žavėjomės, aplankyti Anykščiai, Zarasai, Stelmužės ąžuolas... Daug neklausia – atvažiuoja, „meta“ mus į mašinikę ir pirmyn“, – džiaugiasi tėvai, kad vaikams bei anūkams jie nėra „sunki našta“.
Melioratoriaus kelias nuvedė į Bilionius
55-eri metai kartu, ir Onutė su Petru, sako, jog tas laikas jiems tikrai buvo geras. Nors sunkumų netrūko, tačiau, Petro įsitikinimu, norint viską galima pakelti ir įveikti.
„Ar ne?“ – dar pasitikslina pažvelgęs į žmoną.
„Nu, kad jau tiek metų pragyvenom, neišsiskyrėm, tai jau tikrai iki galo“, – užtvirtina Onutė.
1968-ieji porai liko įsimintini – tuomet jiedu sumainė aukso žiedus. Iki tol buvo bene dveji metai vienas kito pažinimo, tyrinėjimo.
„1966-aisiais grįžau iš sovietinės armijos į gimtąjį Capiškių kaimą, kuriame šiandien nebeliko nė vienos trobos. Nors iki tarnybos dirbau traktorininku kolūkyje, likti ten nepanorau. Įsidarbinau tuometinėje Kvėdarnos melioracijos statybos valdyboje daugiakaušio ekskavatoriaus mašinistu. Ir prasidėjo klajonės po rajoną, kur tik būdavo koks melioracijos objektas. Taip atsidūriau ir buvusiame K. Poželos kolūkyje – tada viską kolūkiais vardijo, ne kaimais. Bilioniuose ir Onutę sutikau, susipažinome. Po kurio laiko apsiženijome. Iki 1984-ųjų dirbau melioracijoje, paskui pabodo lakstyti po objektus be nuolatinės vietos. Vėl pradėjau dirbti kolūkyje traktorininku, žiemą dar kūrendavau katilinę. Nebuvo blogai. O netrukus ir kolūkiai baigėsi“, – trumpai nupasakoja savo darbinę biografiją Petras.
Nesaldi duona teko ir Onutei – turbūt dar yra moterų, kurios patyrė „malonumą“ rytą vakarą rankomis pamelžti po 12–15 karvių. Mena moteris, kaip nutirpdavo rankos, kaip jas nakčia geldavo, o dabar apie varginantį darbą primena sąnariai... Truputį palengvėjo, kai paaugusios mergaitės jau galėdavo pagelbėti, o kai fermoje buvo įvesta pieno linija ir karvės pradėtos melžti agregatais, anot Onutės, buvo jau be bėdos.
„Bet kai kolūkių neliko, viską išsidalijo, ėmėmės ūkininkauti. Pradžioje žemės turėjome tiktai tris hektarus – Onutės, vėliau nusipirkom dar ir dar, galiausiai turime 39 hektarus, tarp jų – ir miško. Laikėme karvių, pardavėm pieną. Bet prieš bene penkerius metus suėmė toks stiprus plaučių uždegimas, kad pusantro mėnesio teko ligoninėje praleisti, kelias paras net reanimacijoj. O Onutė – ką: teisių neturi, mašinos nevairuoja, tai kaip pieną iki punkto pristatyti. Tuomet su žentų pagalba viską išpardavėm“, – pasakoja Petras.
Maloni kaimo kasdienybė
Nors įsikūrę gyvenvietėje – 0nutė sako, kad jų troba buvo pastatyta pirmoji, tada juodvi su mama dar gyveno, Petras nebuvo parėjęs, tačiau džiaugiasi, jog aplink namus yra net trisdešimt arų, kuriuose jiedu su Petru ir kruta.
„Gyvuliukų nebelaikom, tik vištų. Užtat turim ir bulvių, ir daržo, ir du šiltnamius, braškių. Traktorius tebestovi kieme, tai reikia krutėti. Pasėjau dar 25 arus kviečių – bus vištoms. Taip ir darbuojamės po sodybą: aš žolę nupjaunu, mamytė apravėja. Jaunesnioji dukra kone visko užsiaugina pati, vyresnioji, kadangi gyvena mieste, kur augins? Tai ir jų daliai pas mus žemės užtenka. O apsižiūrėti ir patys dažnai atlekia“, – vienas kitą papildydami porina Gečai, o iš jų tarpusavio bendravimo, pasitariančių žvilgsnių gali suprasti, kad toje šeimoje tarpsta pagarba vienas kitam bei abipusis pasitikėjimas.
Gyvenimas – ne vien darbas
„Tikrai neprailgo gyventi, nes gerai sutarėme. Petras visur dalyvaudavo, aš jį išleisdavau. Ir groti, ir šokti, ir dainuoti. O jau giedoti – tai ko beklausk. Aš nebuvau mėgėja, be to, ir balso neturiu, o ir mano darbas toks buvo – karvių nemelžtų juk nepaliksi“, – sako Onutė, didžiuodamasi, koks viskam tikęs buvo jos vyras. Žinoma, ir tebėra, tik dėl amžiaus bei ligų nebe toks „spritnas“. Nors bažnyčios chore tebegieda.
„Nebešarvoja dabar namuose niekas, tai ir tokių giedorių nebe taip reikia. Kadaise mūsų „kapela“ buvo skaitlinga, bet kiek jau išėjo... O kelių savo kaimynų, tokių puikių žmonių, palydėti negalėjau, nes išpuldavo taip, kad vis ligoninėj... Dabar iš giedorių tik mudu su Zenonu Levickiu belikom. Va kaip. O su kaimynais visada gerai sutarėm. Ko gi pyksies? Dar padedu klebonui: ar reikia pavežti, ar kokių kitų reikalų prie bažnyčios pasitaiko. Kai keitė elektrą, važinėjau pas žmones, kad paaukotų kas kiek gali. Tai ir pagelbsčiu, kol galiu“, – ir į praeitį prisiminimais grįžta, ir ramią kasdienybę nupasakoja sutuoktiniai.
Ir džiaugsme, ir bėdoje – pirmi
Petras juokauja, kad vos ne visi „melioracininkai“ (su kuriais dirbo) „tik mergikes turėjo“, tad jis irgi „negalėjęs išsiskirti“. Ir teigia abu su žmona esantys laimingi, nes „geros išėjo“ dukros. Nebuvo bėdų nei joms augant, nei mokantis. Ir dabar – jei biškį kas, tuoj prišoka: tai darbus kokius padaryti, tai pas daktarus nugabenti, o ir šiaip nuolat lanko.
Vyresnioji Vida, įgijusi pedagoginį išsilavinimą, su šeima gyvena Klaipėdoje, jos sūnūs, Onutės ir Petro anūkai, anot močiutės, kol kas nevedę: sako, dar ne laikas, nors Onutė išsiduoda labai norinti, kad būtų „kaip turi būti“. Užtat didžiuojasi seneliai, kad jaunuoliai yra tvarkingi, be žalingų įpročių.
Violeta dirba medicinos slaugytoja Kaltinėnų slaugos ligoninėje, jiedu su vyru užaugino sūnų ir dukrą. Onutė su džiaugsmu pasakoja, kokios nuostabios buvo jų anūko dvynukų krikštynos, o ir anūkė, išduoda paslaptį, – „atrodo, ženysis“.
Kiekvienas gyvenimo etapas yra kažkiek sudėtingas, įtemptas, tačiau kartu ir nepakartojamas. Visa tai užpildo žmogui skirtą tarpsnį būti šioje žemėje. Dabar Petras su Onute teigia besidžiaugiantys kiekviena drauge praleista diena, gyvenimu dėl vienas kito, dėl vaikų, anūkų bei proanūkių. Laiminga šeima, kurią sieja tamprūs bendrystės, vienybės ir meilės saitai. O juos nuausti ir branginti išmokė mylintys tėvai, paskyrę tam savo gyvenimą.
Eugenija BUDRIENĖ
Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.
