Praėjo daugiau nei metai, kai Šilalę supurtė niekingo žmogystos niekingi darbai: žaliojoje zonoje tarp dau­gia­bučio ir vaikų ugdymo įstaigos sąmoningai buvo pražudyti niekam netrukdantys medžiai. Daugiabučio gyventojai tikina žinantys, kad tai jų kaimyno darbas, tačiau viešai įvardinti niokotoją bijo – esą šis gali keršyti. Ir nors policija buvo pradėjusi tyrimą, atsakomybės niekadėjas išvengė. Neskuba nužudytų medžių atsodinti ir tai žadėjusi pada­ryti seniūnija.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Gerą pusantro mėnesio Ši­lalės Maltos ordino pagalbos tarnyba ren­gė Lurdo žvakių akciją. Jos metu maltiečiai kartu su savanoriais tradiciškai lankė įs­tai­gas, įmones, kalbino bei ragino žmones įsigyti šven­tintų Lur­do žvakių už sim­bolinę kai­ną ar paauko­ti pervedant pinigų į specialią sąskaitą. Suaukotos lėšos skiriamos žmonių su negalia kelionei į Lur­dą finan­suoti. Šilalės Mal­­tos ordino pagalbos tarnybos vadovė Rozvita Ber­­ži­nienė dėkoja visiems aukojusiems ir ne­slepia džiaugsmo: į pi­li­­gri­minę kelionę buvo iš­ly­dėtas šilališkis Tomas Bud­rec­kas su jį lydėjusia duk­te­rėčia Ro­sita. 

Lurdas – mažas miestelis Pran­cūzijoje, kur daugiau nei prieš pusant­ro šimto metų jaunai merginai Bernadetai apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Lur­das išgarsėjo kaip stebuklingo išgijimo vieta, todėl Po­pie­žius Pijus 1958 m. paskelbė kasme­tinę piligriminę kelionę. Tvirtinama, kad ten apsilankiusių ligonių, neįgaliųjų patiria vidinius stebuklus.

Pasak R. Beržinienės, šiemet lankymosi Lurde programoje buvo numatyta, kad piligrimai melsis Šv. Bernadetos, Pijaus X bažnyčiose, Šv. Patriko koplyčioje, eis Kryžiaus kelią, dalyvaus Žvakių bei Eucharistijos procesijose ir, žinoma, maldininkams bus teikiamas palaiminimas.

„Iš Lietuvos į Lurdą keliavo 24 asmenys su savo palydovais, nes tokios būklės žmonėms vieniems kelionėje būtų per sunku. 12 iš jų skrido lėktuvu, 12 vyko autobusu. Tarp pastarųjų buvo ir Tomas – tarpusavio sutarimas lėmė, kad iš trijų numatytų kelionei asmenų tokia galimybė nusišypsojo būtent jam.

Labai džiaugiamės, jog vėl rengiamos piligriminės kelionės į Lurdą, kurios buvo sustabdytos dėl pasaulį paralyžiavusios pandemijos. Džiaugiamės, kad su gerų žmonių pagalba ligoniams, neįgaliesiems suteikiama neįkainojama galimybė – patirti bendrystę, dvasinį sustiprinimą, kuris, tikiu, padeda atgauti pusiausvyrą, grąžina siekį vertinti gyvenimą ir juo kiek įmanoma džiaugtis“, – sako Šilalės Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovė.

Ji dėkoja visiems, prisidėjusiems prie Lurdo žvakės akcijos. 

„Be jūsų visų pagalbos, paramos tokios piligriminės kelionės būtų neįmanomos. Ačiū visiems: rinkusiems aukas Kvėdarnos jauniesiems mal­tie­čiams bei jų nenuilstančioms vadovėms, Šilalės Simo­no Gau­­dėšiaus gimnazijos savanoriams ir jų mokytojai, Kvė­dar­nos parapijos klebonui kun. Ed­ga­rui Pet­kevičiui ir kun. Kaziui Žą­syčiui už parapijiečių skatinimą. Ačiū kiekvienam, supratusiam Lurdo žvakės akcijos reikšmę ir prasmę, parodžiusiam supratingumą bei geraširdiškumą. Džiaugiuosi, kad žmonės išsaugo gailestingumą, ir svetimo skausmo jiems nėra“, – sako R. Beržinienė.

Tomas prikausty­tas prie neįgaliojo vežimėlio nuo to laiko, kai būdamas 21-erių neatsargiai nėrė į vandenį... De­vintas vaikas iš dešimties šeimoje ilgus metus buvo kone vien mamos globoje. Rozvita sako pamačiusi jį tokį vienišą, sėdintį vežimėlyje po obelim... Ir ėmusi jį lankyti. Dabar ir mamos jau nebėra, o Tomą globoja asmeninė asistentė Viktorija, jam teikiama integrali pagalba. Pasak Rozvitos, sulaukęs dėmesio, Tomas tarsi pabudo iš užmaršties, yra aktyvus, energingas, kiek leidžia sveikata, nestokoja optimizmo, kuris neleidžia jam palūžti.

„Sulaukęs pasiūlymo vykti į Lurdą labai apsidžiaugiau. Ta­čiau suprasdamas savo būklę nuogąstavau, ar ištversiu tokią ilgą, sudėtingą kelionę, be to, ir nuvykus viena veikla keitė kitą. Bet sužinojęs, kad mane galės lydėti dukterėčia, neatsispyriau pasiūlymui – supratau, jog tai neeilinė galimybė ir kitos gali nebepasitaikyti. 

Iš Vilniaus vykome dviaukščiu autobusu, tad galite įsivaizduoti, koks komfortas yra nuolat sėdinčiam... Tačiau buvo sudaryta galimybė kiek prigulti. Aišku, aš nedejuoju, juk ne vienas toks buvau. 

Nuvykus nustebino gausybė maldininkų! Ir gausybė sava­norių, pasiruošusių padėti čia ir dabar. Ta draugiškumo, bend­rystės nuotaika lydėjo kiekvieną žingsnį, kiekvieną susitikimą. Didžiulį įspūdį paliko ir kasdienės mišių apeigos, Žva­kių procesija, ėjimas Kry­­žiaus keliu... Nors lengva nebu­vo, bet tas dvasios pakylė­ji­mas, kurį ten patiri, atperka visus sunkumus ir nuovargį. To­dėl lik­siu dėkingas visiems žmonėms, kurie aukojo, bei tiems, kurie visokeriopai stengėsi, kad kelionė būtų kiek įmanoma leng­vesnė“, – dėkoja To­mas.

Jis taip pat džiaugiasi, jog kasmet turi galimybę dalyvauti neįgaliųjų stovykloje Palangoje. Pasak R. Beržinienės, stovyk­los vadovai pri­ima į ją tik tuos, kurie priklauso Maltos ordinui – paprasčiausiai visiems norintiems neužtektų vietos. Maltiečių iniciatyva bei jų globojami neįgalieji kiekvienais metais pabuvoja ir Šiluvos atlaiduose. 

„Kad ligoti, neįgalieji patirtų kuo daugiau gyvenimo teikiamų malonumų, teigiamų potyrių, prisideda daugybė žmonių. Gailestingumas, atjauta, parodyti kitam, neatlygintina pagalba grįžta šimteriopai – tai palaimos jausmas, kuriam lygių nėra“, – įsitikinusi Šilalės Mal­tos ordino pagalbos tarnybos vadovė R. Beržinienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir iš pašnekovo albumo

Sekmadienį Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčio­je susirinko daug žmonių – per Šeštines Seimo narys Jonas Gudauskas ir parapijos klebonas kun. Saulius Katkus pakvietė šilališkius į Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Tai renginys, kurio tradicijos susiformavo Nepriklausomos Lietuvos laikais, o ypatingos svarbos ir naujos prasmės jam suteikė laikmetis, pažymėtas Ukrainoje vykstančio karo ženklu.  

Patyrusi karo pragarą

Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė pirmą kartą surengta 1935 m. At­kū­rus Nepriklausomybę, atgijo ir ši tradicija, tad trečiąjį gegužės savaitgalį minime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono kun. S. Katkaus suburti parapijiečiai jau ant­rus metus kasdien kalba rožinį už taiką pasaulyje, meldžiasi už kenčiančius Ukrainos žmones. Daugeliui atrodo, kad tas karas toli, kad mūsų jis neliečia, kad per daug apie jį kalbama. Tačiau visu savo baisumu jis priartėja, kai išgirstame šalia gyvenančių žmonių liudijimus, jų skaudžią patirtį, kai iki ašarų sujaudina jų netekties skausmas. Tokį liudijimą šilališkiams išsakė ukrainietė Andželika Medvedeva, 36 karo dienas iškentusi Mariupolyje. Okupantai be perstojo šaudė iš visų kare naudojamų gink­lų, žmonės krito gatvėse, perverti kulkų, užkliudyti artilerijos sviedinių skeveld­rų. An­dželikos akyse, bandydami apsaugoti ją, žuvo vyras ir sūnus – moteris iki šiol nežino, kur jie palaidoti. Jai pačiai tik per stebuklą pavyko ištrūkti iš karo pragaro ir išsivežti iš Ma­riupolio vienerių metukų anūkę.

„Lietuva man tapo antraisiais namais, jūs tapote mano artimaisiais. Su pasigėrėjimu žiūriu į kiekvieną šalia esantį žmogų, nes jūs man esate stebuklas“, – sakė A. Medvedeva. 

Seimo nariui J. Gudauskui An­dželikos liudijimas tapo paskatinimu galvoti apie namus – visų mūsų namus Lietuvą, kiekvienam savus, ir tuos, kurių neteko Ukrainos žmonės. Tad, anot politiko, būtent namai yra mūsų saugumo garantas, ta vieta, kur jaučiamės laimingi, mylimi ir svarbūs. O ukrainiečiai geriausiai parodė, kaip reikia juos ginti ir mylėti.

Stiprybė – ukrainiečių vienybėje

Mirtinoje tyloje skambantys skausmu persmelkti An­dže­li­kos žodžiai iki ašarų graudino daugelį šilališkių. Gyven­dami taikoje, sunkiai galime įsivaizduoti karo siaubą.

„Kartais gali atrodyti, kad mūsų gyvenimas priklauso ne nuo Dievo apvaizdos, o nuo kažkokių blogų jėgų. Tada turėtume prisiminti Kristaus žodžius: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pat pasaulio pabaigos“. Tegul tas liudijimas mums primena, kaip svarbu yra siekti taikos, koks baisus yra karas ir kokie turime būti vieningi“, – sakė kun. S. Kat­kus. 

Apie vienybę kvietė kalbėti ir Seimo narys Pau­lius Sau­dar­­gas, priminęs su­sirin­kusiems už Lie­tu­vos laisvę kovojusių parti­zanų patirtį. Jie buvo paprasti jauni žmonės, nenorėję paklusti okupantų diktuojamoms, laisvam žmogui nesuprantamoms taisyklėms. Pri­versti kovoti už gyvenimą laisvoje šalyje, jie organizavosi į karinę struktū­rą, išsirinko vadus ir tapo Lie­tu­vos kariuomene.

„Andželika liudija karo siaubą ir jo sukeltą skausmą, kurį šiandien patiria ukrainiečiai. Bet yra ir kita šio baisaus ka­ro pusė – ukrainiečių vienybė. Teko daug kartų lankytis Uk­rainoje, bendrauti su kariais, paprastais žmonėmis. Jie visi žino, kad gali atsilaikyti tik susivieniję, padėdami vieni kitiems, visuomenei padedant kariuomenei. Kai yra kas vienija, galima atremti ir daug didesnį priešą“, – sakė P. Sau­dar­gas. 

Pasak Seimo nario, mes visi esame atsakingi už savo valstybę. Kariai mokosi kovoti fronte, bet labai svarbu, kas yra už jų. 

„Fronto linija yra visa valstybė, visi mes. Jei mus užgrius tas blogis, visi turėsime jį atremti. Ukraina tą suprato“, – tikino politikas. 

Mūsų širdyse užkoduotas kovos genas

Ukrainiečių jėga atlaikyti daug didesnio ir stipresnio priešo atakas kyla iš jų pasiryžimo apginti savo valstybės laisvę. To­kią žinią į Ši­lalę atvežė vienas iš VšĮ „LDK palikuonys“ įkūrėjų Kęs­tu­tis Mar­ke­vi­čius. Nuo 2014 m.

su „Azovo“ kariais bendraujantis lietuvis pristatė ir Ma­riupolio gynėjų vėliavas – simbolius, kurie vedė vyrus į mirtinus mūšius. Apie 700 „Azovo“ būrio karių tebėra rusų nelaisvėje, iš jų jau ilgai nėra jokių žinių. Neseniai 40 jų buvo iškeisti į tris rusų lakūnus. Vyrai pasakojo, kaip visais įmanomais būdais – propaganda, melu, bai­siais kankinimais – buvo siekiama palaužti jų dvasią. 

„Mes suprantame jų pasiryžimą, nes tokių narsuolių turėjome pokario metais – tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, vy­ko mūsų miškuose, todėl kovos ge­nas liko mūsų širdyse“, – nea­bejoja K. Markevičius, susiejęs kovojančios Ukrainos did­vy­riškumą su lietuvių pasiau­kojimu 1945-ųjų liepos 22 d. vykusiame Virtukų mūšyje miš­kuose prie Lyduvėnų.

Žebenkšties rinktinei vadovavo majoras Juozas Čeponis-Budrys, jo pavaduotoju buvo Jonas Žemaitis-Vytautas. In­filt­ravę į būrį išdaviką, rusų sau­gumiečiai apsupo laisvės kovotojus. Mūšis tęsėsi kelias valandas, partizanai kovojo iki paskutinio šovinio. Jiems baigiantis, J. Čeponis įsakė atsitraukti. Atsitraukimą pridengti stojo Liolių partizanų būrys – trylika vyrų ir trys merginos žinojo, kad eina į mirtį, bet liko atremti okupantų.

Tokio pasiaukojimo Lietuvai gali ir vėl bet kada prireikti – kol pašonėje yra agresorius, nė viena tauta negali būti užtik­rinta savo laisve. O patriotizmą skatina ir įvairios patrio­tinės iniciatyvos. Viena tokių – Seimo nario J. Gudausko surengtas piešinių konkursas „Palaikau Ukrainą: vienybė­je mūsų tvirtybė“, į kurį atsiliepė bene visų rajono mokyklų bei ikimokyklinių įstaigų mokiniai bei mokytojai, todėl ir nugalėtojų būrys buvo didelis. Geriausių piešinių autoriams ir jų mokyto­jams buvo įteiktos simbolinės politikų dovanos, o prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios surengta piešinių paroda dar labiau nei skaisti saulė nušvietė gražią pavasario dieną ir suteikė viltį, kad ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai niekada nepritrūks žmonių, kuriems laisvė bus svarbesnė už gyvybę. Beje,  piešiniai dar kurį laiką bus eksponuojami bažnyčioje.

Muzikinę programą atliko Ši­lalės meno mokyklos dainininkai, kurių tyri balsai pakiliai skambėjo po bažnyčios skliautais, širdis virpino ir šios mokyklos auklėtinės ukrainietės Annos patriotinė daina. Ren­ginio pabaigoje prie bažnyčios pasodintas ąžuoliukas, simbolizuojantis lietuvių tautos ir kovojančios Ukrainos vienybę, nuaidėjo brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono karių iššautos salvės už Lietuvą, Šilalę ir Ukrainą. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės visuomenės sveikatos biuras, įgyvendindamas Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiąją programą, vykdė automatinių išorinių defib­riliatorių pirkimą. Jie bus perduoti Šilalės Simono Gaudėšiaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Kaltinėnų Aleksand­ro Stulginskio ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoms bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijai.

Vilma NAVARDAUSKIENĖ

Visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

LRT laidų vedėjui ir žurnalistui Virginijumi Savukynui susidūrus su nacionalinio transliuotojo LRT cenzūra,  Krikščionių profsąjunga kviečia visus, kam svarbi LR Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė į solidarumo ir protesto akciją #STOP LRT CENZŪRAI. Solidarumą ir protestą kviečiame išreikšti mėnesį laiko nežiūrint, neklausant, neskaitant ir nedalinant komentarų bei interviu LRT. 

LRT laidų vedėjas Virginijus Savukynas dėl 2022 m. rugsėjo 30 d. savo asmeninėje Feisbuko paskyroje išsakytos kritikos teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai LRT etikos kontrolierės Dainos Elenos Andrikienės buvo pripažintas pažeidęs 3 LRT profesinės etikos kodekso straipsnius ir dėl to įpareigotas pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota V. Savukynui skirti nuobaudą. Pats žurnalistas su tuo nesutiko ir kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti, tačiau Taryba, vadovaujama Eugenijaus Valatkos, paliko galioti etikos kontrolierės pripažintus pažeidimus. Virginijus Savukynas tokius LRT veiksmus nusprendė apskųsti teismui.

Virginijus Savukynas yra gerbiamas katalikų bendruomenės ir Krikščionių profsąjungos narys, įgyvendinantis savo profesinį pašaukimą kaip patyręs, visuomenėje autoritetą turintis ir profesionalus žurnalistas. Akivaizdu, kad jo atvejis tapo tuo lakmuso popierėliu, parodžiusiu, kad LRT yra  vienas iš Lietuvoje formuojamų „nutildymo kultūros“ ir cenzūros židinių. Šis atvejis taip pat atskleidė, kad LRT profesinės etikos kodeksą naudoja cenzūrai suvaržant savo bendradarbių konstitucines teises ir laisves bei „nutildymo kultūrai“ organizacijoje diegti. Kyla reali grėsmė, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojamas Nacionalinis transliuotojas vis labiau taps LRT vadovybei priimtinos ideologijos bei politinių pažiūrų  propagandos įrankiu. Kitaminčiai LRT tampa personae non gratae (Liet. nepageidaujamais asmenimis), yra tildomi arba verčiami pritapti save cenzūruodami. LRT vykstantys procesai tampa ir grėsme LR Konstitucijoje įtvirtintai žodžio laisvei.

„Krikščionių profsąjunga solidarizuojasi su savo nariu žurnalistu Virginijumi Savukynu suteikdama jam reikalingą pagalbą siekiant apsiginti prieš LRT ir kviečia visus, kam svarbi LR Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė į solidarumo ir protesto akciją  #STOP LRT CENZŪRAI. Solidarumą ir protestą kviečiame išreikšti mėnesį laiko nežiūrint, neklausant, neskaitant ir nedalinant komentarų bei interviu LRT“, – kviečia Audrius Globys, „Krikščionių profsąjungos“ pirmininkas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta žodžio laisvė: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“ (25 str.). „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“ (33 str.).

Nelikime abejingi, šiandien ir vėl tampa svarbu būti vieningiems kovojant UŽ ŽODŽIO LAISVĘ!

Gegužės 20-ąją Šilalėje, kaip ir visoje Lietuvoje, vyko Gatvės muzikos diena, kurios iniciatorius – Lietuvos muzikantas Andrius Mamontovas. Šventės idėja paprasta – kasmet šimtai atlikėjų išeina į gatves bei atlieka savo mėgstamą muziką. Groti ir dainuoti gali kiekvienas – muzikos profesionalas, mėgėjas ar pradedantysis.

Žiūrovus triukšmingai sutiko klubo „Twins Forever MC Šilalė“ baikeriai, kurie šventę pradėjo važiuodami kolona Šilalės gatvėmis. Po to vyko iškilminga eisena kartu su Šilalės kultūros centro pučiamųjų orkestru (vad. Z. Levickis), bei choreografine grupe (vad. L. Andrijauskienė).  Prasidėjus šventei, visus dalyvius sveikino rajono meras Tadas Bartkus. Paskui skambiomis dainomis džiugino folkrocko grupė „Uknolis“ (vad. A. Juodviršis), vaikų vokalo studijos dainininkai (vad. O. Merkelienė), gitaristų kolektyvas „Gaida“ (vad. R. Mockutė), moterų ansamblis „Kuplė“ (vad. L. Saročkienė), Dariaus ir Girėno progimnazijos solistė Ū. Patackaitė (vad. L. Petkuvienė) bei E. Gedvilaitės ir V. Kubaitytės duetas (vad. S. Rimkutė-Jankuvienė), šoko Šilalės meno mokyklos šokių studijos „Lokysta“ vaikai (vad. L. Andrejauskienė).

Vėliau muzikos skambesys persikėlė į miesto gatves. Miestiečiams savo dainas dovanojo Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Šilalės r. bendrijos bočių choras „Šilas“ (vad. Z. Vainorienė) bei senjorų ansamblis „Bočiai“ (vad. S. Genys), linksmos muzikos ansamblis „Padkava“ (vad. A. Juodviršis), Kūtymų laisvalaikio salės estradinė grupė „Rodeo“ (vad. V. Rudys), Visdžiaugų kaimo kapela (vad. L. Dulkienė), liaudiškos muzikos kapela „Šilojus“ (vad. A. Šimkus), gitaristų kolektyvas „Gaida“ (vad. R. Mockutė). Jaunimo kiemelyje prie kultūros centro vyko karaokė, kurioje aktyviai dainavo visi norintys.

Šiemet šventės organizatoriai kartu su partneriais „#walk15“ organizavo Gatvės muzikos dienos žingsnių iššūkį, skirtą visiems dalyviams. Kolektyvai buvo kviečiami registruoti savo komandą „#walk15“ programėlėje, pasikviesti draugus, giminaičius bei gerbėjus žingsniuoti už komandą ir taip surinkti kaip įmanoma didesnį žingsnių skaičių. Iš viso dalyvavo 66 komandos iš visos Lietuvos, tarp jų – Šilalės kultūros centro komanda, laimėjusi antrąją vietą. Dėkojame visiems, prisijungusiems prie šio iššūkio, o ypač Šilalės miesto gyventojai O. Noreikienei, kuriai tą dieną pavyko nužingsniuoti daugiau nei 54 tūkst. žingsnių.

Dėkojame visiems šventės dalyviams ir tikimės, jog kitąmet į Šilalės gatves išeis dar daugiau muzikos mėgėjų, profesionalų ir muzika Šilalės gatves pripildys dar gausiau.

Orinta MERKELIENĖ

Šilalės kultūros centro atviro jaunimo centro jaunimo darbuotoja, renginio vedėja

Donatos STASYTYTĖS nuotr.

Balandžio pabaigoje Šilalės Da­riaus ir Girėno progimnazijoje vie­­­šė­jo tarptautinio „Erasmus+“ pro­­jekto „Everyone is someone“ („Kiek­vie­nas yra kažkas“) dalyvių iš Ita­lijos, Graikijos, Lenkijos, Estijos bei Tur­­kijos mokinių ir mokytojų ko­mandos, da­lyvavusios įvairiose veik­lose. 

Vizito Lietuvoje metu svečiai lankėsi Dariaus ir Girėno progimnazijoje, susipažino su jos struktūra, istorija, vykdomomis veiklomis. Vėliau lankėsi savivaldybėje, jaunimo cent­re „Pulsas“, dalyvavo progimnazijos mo­kinių organizuotoje pažintinėje ekskursijoje po Šilalę.  

Projekto dalyviai kartu su kitomis Lietuvos mokyklomis dalyvavo Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos organizuojamoje tarptautinėje konferencijoje „Svarbus čia kiekvienas“. Jos tikslas – skatinti moksleivių aktyvumą, kritinį mąstymą, gebėjimą atlikti tyrimus, burtis, bendrauti, diskutuoti jaunimą

dominančiomis temomis tarptau­tiniu lygiu. Konferencija buvo skirta pasidalinti patirtimi, vykdoma veikla bei sėk­mės istorijomis mokykloje ir už jos ribų. Konferencijos dalyviai pristatė sa­vo mokyklose veikiančias savivaldas bei jų inicijuotas veiklas. Paskui seminarą vedė Kauno technologijos universiteto dėstytoja Eglė Vaičiukynaitė, pristačiusi neuromokslais ir psichologija paremtą modelį, skatinantį ateities lyderius geriau bendrauti internete. 

Svečiai dalyvavo žurnalistės, skaitmeninės rinkodaros ir komunikacijos specialistės Daivos Betingytės mokymuose, edukacijoje Klaipėdos „Kalvystės mu­ziejuje“, vyko į pažintines edukacijas Ni­doje ir Vilniuje. 

„Erasmus+“ projekto „Everyone is someone“ pagrindinis tikslas yra įtraukti jaunimą į visuomenės gyvenimą, sėk­mingai bendradarbiauti su kitų šalių atstovais. Tikimės, kad šis susitikimas prisidėjo prie jaunų žmonių tobulėjimo, gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti, tradicijų bei savo šalies kultūros sklaidos.

Projektas finansuojamas iš Europos Są­jungos lėšų.

Aurelija BETINGIENĖ,

projekto koordinatorė

Jurgita GRAŽINSKIENĖ,

mokytoja

Gegužės 27 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose publikai bus pristatytas Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro šiuolaikinio šokio spektaklių triptikas BER, kurį sukūrė choreografai Robertas Bondara (Lenkija), Alexanderis Ekmanas (Švedija) ir Martynas Rimeikis (Lietuva).

Triptiko pavadinime užkoduotos garsių choreografų pavardžių pirmosios raidės: B – tai vienas žymiausių jaunosios kartos lenkų choreografų Robertas Bondara, E – tai pasauline šiuolaikinės choreografijos žvaigžde tituluojamas švedas Alexanderis Ekmanas ir R – tai iškiliausias nūdienos lietuvių choreografas Martynas Rimeikis.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vykdomas projektas „Krypčių dialogai“ 2022 m. rudenį Lenkijos kultūros visuomenę supažindino su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe ir M. Rimeikio  E. Balsio šokio spektakliu „Eglė žalčių karalienė“. Netrukus pirmą kartą Lietuvoje bus pristatytas didelio populiarumo savo šalyje sulaukęs bei daugybę gastrolių planuojantis BER. Poznanės baleto trupės gastroles Klaipėdoje finansuoja Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Apie Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro gastroles ir į Klaipėdą atvežamą šiuolaikinio šokio spektaklių triptiką BER pasakoja šio teatro baleto meno vadovas, pasaulyje žinomas choreografas Robertas Bondara:

– Papasakokite apie BER premjerą.

– Šiuolaikinio šokio spektaklių triptiko BER  premjera Poznanės S. Moniuškos didžiajame teatre gimė pandemijos metu. Teisingiau pasakius, jai ruoštasi dar nežinant apie COVID-19, tad premjera buvo kelis kartus atidėta, galiausiai nuspręsta nelaukti ir BER pristatyti vaizdo įrašo formatu internete. Tai įvyko 2021 m. vasarį. Vėliau, kai tik atsidaro galimybė, spektaklis publikai pristatytas gyvai.

BER – svarbus ir ypatingas įvykis ne tik S. Moniuškos didžiojo teatro baleto trupei, bet ir visam teatrui. Juk premjerą pristatė net trys choreografai iš skirtingų šalių: Robertas Bondara (Lenkija), Alexanderis Ekmanas (Švedija) ir Martynas Rimeikis (Lietuva). Šis spektaklis tapo tarsi viso teatro atsinaujinimo simboliu. BER tarsi pakėlė teatro baleto trupę į naują lygmenį.

– Kodėl triptikas?

– Viename spektaklyje norėjosi pristatyti kuo daugiau šiuolaikinio šokio linijų, išraiškų. Juk kiekvienas choreografas labai skirtingas, turintis savitą choreografinį braižą. BER publikai parodo, koks skirtingas gali būti šiuolaikinio baleto pasaulis. BER pristato daug šokio technikų, kurias labai įdomu stebėti.

Su Martynu Rimeikiu – tuo metu dar baleto artistu, vėliau tapusiu choreografu – susipažinau LNOBT statydamas Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“ 2013 m., kuriame jis šoko. Vėliau man teko matyti jo pirmuosius choreografinius bandymus, ir jau tada buvo aišku, kad tai daug žadantis, įdomus choreografas. Esame seniai pažįstami, domėjausi M. Rimeikio kūryba, tad man buvo labai įdomu pristatyti LNOBT Baleto meno vadovo, įdomaus choreografo M. Rimeikio sukurtą šokio spektaklį „Blind words“ (Akli žodžiai) Lenkijos publikai.

To paties siekiau ir į BER įtraukdamas choreografijos pasaulyje gerai žinomą Alexanderį Ekmaną. Daugumoje jo kūrinių svarbus humoro akcentas. Norėjosi tai pristatyti savo tautiečiams. Planuojant BER norėjosi, kad jis atspindėtų įvairiausias nuotaikas, tad A. Ekmano kūryba tam puikiai tiko.

Spektaklis Poznanėje tapo pirmu jo kūrybiniu darbu Lenkijoje. Beje, A. Ekmano „Episode 31“ (31 epizodas) truputį atskleidžia ir choreografų kūrybinio darbo užkulisius, tad maniau, jog publikai bus įdomu tai išvysti. Ir šiuo sprendimu tarsi gavome dvigubos naudos: sudominome publiką, o pasiruošimas spektakliui tapo puikia praktika baleto trupei. Juk baleto artistams teko išskirtinė galimybė dirbti su šokio pasaulio genijumi.

Viena iš BER dalių – mano sukurta choreografija „Take me with you“ (Pasiimk mane kartu). Man ne tik kaip choreografui, bet ir tada dar neseniai tapusiam Poznanės S. Moniuškos didžiojo teatro baleto trupės meno vadovu buvo svarbu kilstelėti baleto artistų profesionalumą, sukurti dar stipresnį ryšį su jais. Kurti naują choreografiją – tam puiki proga.

„Take me with you“, kurį atliko duetas, sukūriau 2016 m. Jos premjerą atliko Lenkijos nacionalinio baleto šokėjai. „Take me with you“ sulaukė pripažinimo, tad buvo įtraukta į teatro kamerinių spektaklių repertuarą, statyta su skirtingais baleto artistais, rodyta gastrolėse Norvegijoje, Suomijoje, JAV, Italijoje, Japonijoje, Latvijoje. Tačiau aš visada svarsčiau, kad šį kūrinį reikėtų išplėtoti įtraukiant daugiau baleto artistų. Taip BER dėka „Take me with you“ nuo dueto išaugo iki  choreografijos 31 atlikėjui. Pailgėjo ir kompozicijos trukmė: dabar ji trunka iki 30 minučių. Šį sumanymą irgi drįsčiau vadinti sėkmingu, nes vos praėjus metams nuo pirmos premjeros naująją „Take me with you“ versiją kūriau su Vakarų Australijos baleto trupe.

– Kaip Lenkijos publika sutiko BER? Ar jiems patiko?

– Labai. BER rodytas daugybę kartų. Atskiros choreografinės kompozicijos rodytos įvairiuose teatruose, gala renginiuose. BER buvo gastrolėse Lenkijos nacionaliniame balete (Lenkijos nacionalinėje operoje Varšuvoje). Gastrolės Klaipėdoje – pirmas BER parodymas užsienyje, tačiau kitam sezonui jau suplanuota daugiau gastrolių po įvairias šalis. Sudėtinga keliauti, nes BER dalyvauja visa S. Moniuškos didžiojo teatro baleto trupė.

Norint publikai parodyti BER reikia ne tik visos baleto trupės (apie 40 baleto artistų). Kartu atvyksta ir gausi technikų, pastatymo tarnybos grupė, sudaryta iš maždaug  15 žmonių.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ