„Kadangi mėgstu pasi­vai­kš­čiojimus, be daugybę kartų aplankyto pušyno bei tvenkinio pakrantės, nu­tariau praeiti palei Lo­kys­­tos upelį, tad pro moto­cik­li­nin­kų klubą patraukiau į apa­čią. Vaizdas, atsivėręs prieš akis, apstulbino – tokios ap­leistos vietos dar neteko matyti. O juk tai miesto teritorija. Tad seniūnijos dar­buotojams būtina sukrusti“, – įsitikinusi į redakciją paskambinusi šilališkė (var­­das ir pavardė redakcijai ži­nomi).

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Šeštadienį Dalia Latvienė į Šilalės turgelį atvežė paskutinius šiųmečius smidrus. Žiūrėdami į šią pirmąją pavasario daržovę, daugelis šilališkių vis dar kraipo galvas ar net pasukinėja pirštu prie smilkinio, tačiau bent kartą jos paragavę, tikina nežinantys skanesnio ir naudingesnio augalo. Tai pirmasis Žviliuose įkurto Latvių ūkio derlius, apie kurį Dalia ir Mindaugas svajojo ne vienerius metus, gyvendami Norvegijoje ir galvodami, kaip geriausia būtų panaudoti Šilalėje likusią močiutės žemę.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Atrodo, demokratija Lietuvoje, kaip sakoma, visame gražume. Pa­­ka­ko vieno visuomenininko, žur­­na­­lis­to ir „įtakotojo“ Andriaus Ta­­­pino ty­ri­mo, ir virsta visa Vy­­riau­­­sybė. Įdomiausia tai, kad užuot prie­ši­nę­­sis, kaip kažkada neįvei­kia­ma ta­­­pusi Sauliaus Skver­ne­lio koman­da, Prem­jerės Ingridos Ši­­mo­­nytės ka­bi­netas pats sutiko atsistaty­din­ti, o tai reiš­kia, jog galimi prieš­lai­kiniai Seimo rinkimai. Va­di­nasi, de­mokratija – iš tikrųjų „liaudies valdžia“?

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 39

Pavasario saulė dosniai dalina šilumą, prisotintą ievų ir alyvų kvapo, kiek akys užmato, pievos nusėtos geltonais žiedais. Ir, atrodo, visa gamta šlovina žuvusius partizanus. Šeštadienio popietę visi keliai vedė į Bur­biškių kaimą (Laukuvos sen.), kur buvo pašventintas paminklas Žemaičių apygardos vadui pulkininkui Vladui  Montvydui-Žemaičiui ir jo adjutantui Broniui Alūzai-Bedaliui. 

V. Montvydas-Žemaitis, Etmonas, Dė­dė gimė 1911 m. rugsėjo 9 d. Gatau­tiš­­kėje, tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo

Šaulių sąjungos narys, šaulių bū­rio vadas. 1944 m. pradžioje Varnių apy­lin­kėse jis pradėjo organizuoti Lie­tu­vos laisvės armijos (LLA) Vanagų grupę. Prie­saika būdavo priimama V. Mont­vydo namuose. Į jo namus slapčia buvo vežami ginklai. 1947 m. pabaigoje Žemaičių apygarda buvo smarkiai nukentėjusi po KGB agentų provokacijų, septynis mėnesius neturėjo vado. Jonas Žemaitis-Vytautas, naujai įkurtos Vakarų (Jūros) srities vadas, 1948 m. pradžioje Žemaičių apygardos vadu paskyrė Šatrijos rinktinės vadą, ilgametį LLA narį ir aktyvų kovotoją su okupantais V. Montvydą. Jo vadovaujamoje apygardoje buvo ypač gerai išplėtota pogrindinė partizanų spauda. Suprasdamas, kad vien ginklu sunku pasipriešinti okupantams, jis jai skyrė daug dėmesio. Vadas nuolat ieškojo literatūrai gabių jaunuolių, pats redagavo leidinius. Buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, pastarasis trūkstant popieriaus buvo spausdinamas mokykliniuose sąsiuviniuose. 1952 m. eilėraščių rinkinys „Laisvės kovų aidai“ buvo išleistas net 1000 egzempliorių tiražu. Yra žinių, jog slapta buvo surinktas ir išspausdintas valstybinėje Telšių spaustuvėje. 

V. Montvydas-Žemaitis, vienas ilgiau­siai apygardai vadovavusių vadų, žuvo išduotas 1953 m. rugpjūčio 23 d. Poeže­rės k.

1999 m. gegužės 19 d. Prezidento dek­­retu V. Montvydas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis.

Mišias prie paminklo šeštadienį aukojo vyskupas emeritas Jonas Kau­nec­kas, LLA kapelionas Saulius Paulius By­tautas, Laukuvos klebonas kun. Vy­tau­tas Šiaudvytis. Paminklą garbingai atidengė Žemaičių apygardos parti­za­nų vado, dimisijos pulkininko V. Mont­vy­do-Žemaičio dukros Irena ir Danutė, sū­nūs Rimantas ir Algirdas. Taipogi šven­tėje dalyvavo Žemaičių partizanų apygardos vado V. Montvydo-Že­mai­čio, Et­mono suburtos pogrindžio spau­dos grupės narė, politinė kalinė, LPKTS Ši­lalės filialo pirmininkė Tere­sė Rub­šytė- Ūksienė-Rūtelė, tremtinys, LPKTS Ši­lalės filialo pirmininkės pavaduotojas, LLA narys Antanas Rašinskas, šauliai, tremtiniai, Seimo nariai An­gelė Ja­kavonytė ir Jonas Gu­daus­kas, savivaldybės atstovai, kaimo gyventojai, Ši­la­lės Garbės pilietis prof. Petras Biels­kis, visuomenininkas, pogrindinės spau­dos leidėjas ir platintojas Domas Aks­tinas, rajono gimnazijų jaunieji šauliai ir jų vadovai. Paminklo statybą organizavo LPKTS Ši­lalės skyrius, LLA karių rėmėjų sąjunga.

Istorijos prisiminimais dalijosi V. Mont­vydo dukra I. Montvydaitė-Gied­raitienė, LLA sąjungos pirmininkas Zigmas Gul­binas, Šaulių sąjungos vadas pulkininkas leitenantas Linas Idzelis, Kauno miesto tarybos narys Kazimieras Rimeikis ir kt.

Seimo nariai A. Jakavonytė ir J. Gu­dauskas dėkojo susirinkusiems bei orga­nizatoriams už prasmingus darbus įam­žinant laisvės kovotojų atminimą ir LPKTS Šilalės filialui bei LLA įteikė atminimo dovanas.

Už prasmingą renginį jo organizatoriams dėkojo ir Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Andrius Jan­čauskas. 

Kraujas rubinu žemėn ištryško,

Kraujas laurų vainiką nuplaus.

Neša Angelas veidą taip blyškų

Pro žvaigždes ligi pačio dangaus.

(Neringa. „Žuvusiems“, 1953 m. kovo 20 d.)

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo inform.

Vytauto GEČO nuotr.

1933-iųjų liepos 15 d. „Lituanica“, pilotuojama kapitono Stepono Dariaus ir antrojo piloto Stasio Girėno, pakilo iš Floydo Bennetto aerodromo (JAV) ir jau kitą dieną tu­rėjo nusileisti Kaune, Aleksoto aerodrome, kur jų laukė ger­­bėjų minia. Ir nors nesulaukė, „Lituanica“ lietuvių, o ypač – ši­lališkių, širdyse vis dar tebeskrenda.

Vytogalos kaimo bendruomenės bei S. Girėno gimtinės muziejaus ekspozicijos vadovė Lina Gudeliūnienė yra ir Šilalę garsinančio lakūno sesers Bar­bo­ros provaikaitė. Tad apie S. Girėną žino ir gali papasakoti labai daug.

„Šie metai ypatingi – minėsime net tik „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, bet ir sueina 130 metų nuo S. Girėno gimimo. O jis kiek­vienam iš mūsų gali būti pavyzdžiu. Vaikystėje patyręs varganą gyvenimą, nepriteklių, jaunystėje tapo vienu turtingiausių Amerikos lietuvių ir žinomiausių žmonių pasaulyje“, – sako L. Gudeliū­nienė.

S. Girėnas, šešioliktas vaikas šeimoje, gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime, tuome­čiame Kaltinėnų valsčiuje. Dū­minėje pirkioje užaugo tik Bar­bora, Jonas, Petras ir Sta­nis­lovas (Sta­siukas). Iš dvylikos mirusių vaikų keturių nespėta net pakrikštyti. Tėvai – Juozas Girskis ir Marcelė Martinkutė –

ūkininkavo 15 hektarų ūkyje, vertėsi sunkiai. Mokyklos Sta­siukas nelankė, nes jos arti nebuvo. Kai 1904-aisiais mirė tėvas, o 1908 m. ir motina, į Ame­riką, kur jau gyveno vyriausias brolis bei dvi pusseserės, susiruošė ir abu jaunėliai. Į Čikagą Stasys atvyko eidamas septynioliktus metus. Įsidarbino spaustuvėje už 5 dolerius per savaitę ir trejus metus mokėsi pradžios mokykloje. Kai perprato spausdinimo mašiną, įsigudrino uždirbti daugiau – jo atlyginimas pakilo iki 50 dolerių. Buvo ne tik sumanus, bet ir taupus bei tvarkingas, šios savybės padėjo jam prasigyventi, o neturtinga vaikystė suformavo labai stiprų charakterį. 

Šiemet, minint „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, Vytogaloje rengiamas edukacinis užsiėmi­mas „Stasio Girėno šviesos ta­ku“, skirtas pradinių klasių mokiniams. Jo metu per žaismingai pateikiamus klausimus, vaizdines priemones supažindinama su S. Girėno asmenybe, jo gyvenimo svajonėmis ir jų išsipildymu bei kt. 

„Šios edukacijos pabaigoje vaikai lieja žvakes, kurias vėliau parsineš į namus. Kaip simbolį, kad tuo metu, kai šioje sodyboje bėgo S. Girėno vaikystė, pasišviesti žmonės galėjo tik jomis. Pačių pasigamintos vaško žvakutės įprasmina šios edukacijos temą – jos šviesos taku lydi S. Girėno gyvenimo kelią svajonių link“, – apie vieną iš veik­lų muziejuje-sodyboje pasakoja L. Gu­deliūnienė. 

Dar viena vaikams skirta edu­kacija – „Lituanicos“ paslaptys“. Jos metu mokiniai supažindinami su socio-ekonomi­ne situacija XX a. pradžioje, Lie­tuvos ir JAV pasiekimais kultūros ir technikos srityse, S. Gi­rėno asmenybe bei Ame­rikos lietuvių bendruomenės veik­la. Svarbią dalį užima pokalbis apie skrydžio poveikį šalies gyvenimui, kultūrai, lietuvy­bės sklaidai. Be to, aptariamas ir skrydžiui pasirinkto lėktuvo „Bellanca“ perdarymas į šiandien daugeliui atpažįstamą „Li­tuanicą“, diskutuojama apie tikėtinas katastrofos priežastis, svarstoma, ko reikėjo, kad žygis baigtųsi sėkmingai, kokius darbus Lietuvai galėtų skirti pasaulio lietuviai, sekdami Da­riaus ir Girėno nuveiktais darbais bei kt.

S. Girėno sodyboje galima įsigyti ir pasigaminti pačių įvai­riausių lėktuvų modelių. Tarp jų – Vytogalos muzie­jaus sugalvotas sklandytuvas. Dar vaikams labai patinka laikinos tatuiruotės, kurių niekur kitur nenusipirksi – ir su „Lituanica“, ir net lakūnų garbės ženk­lu „Plieno sparnai“. Pre­kiaujama muziejuje ir pačiais įvairiausiais leidiniais. Tarp jų – Šilalėje dar kol kas nepristatyta Pijaus Poškaus kny­­ga apie Steponą Da­rių „Turi bū­ti paleistas“. 

Suplanuota jubiliejui ir kito­kių veik­lų – pavyzdžiui, pėsčiųjų žygis birželio 3 d. Jis startuos Upynoje, prie bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Ši­la­lės krašto didvyris (1893 m. spalio 7 d.). Žygio dieną čia bus atidengta ir atminimo len­ta. Žy­geiviai pėsčiomis eis į Vy­togalą, maršrute planuojami keturi sustojimai, o finišavusiuosius pasitiks S. Girėno laikų vaišės, paruoštos pagal jo šeimos receptą.

„Dabar tas valgis vadinamas šilkine koše. Stasiuko vaikystėje jam tai buvo pačios didžiausios vaišės. Žinoma, reikia atsiminti, kad šeimoje jis buvo jauniausias vaikas, tad jam tekdavo ir pats mažiausias šaukštas. Be to, anais laikais buvo valgoma iš vieno dubens, iš kurio kabinti irgi nebuvo galima bet kaip – pirmiausia tėvui, motinai, vėliau – vaikams pagal amžių. Tad Stasiukui mažai kas kliūdavo. Bet jis buvo sumanus nuo mažens – užmatęs, jog pietūs jau paruošti, stverdavo vyresniems priklausantį didesnį šaukštą ir maudavo prie stalo pirmas. Tiesa, tokia išmonė kainuodavo barkštelėjimą per viršugalvį mediniu šaukštu“, – juokiasi lakūno giminaitė. 

Didžiausias metų renginys Vy­togaloje planuojamas liepos 14 d. Visų džiaugsmui bus dovanotas akrobatinis Šilalės kraš­to lakūno Jurgio Kairio pasiro­dymas, be jo dangų raižys ir kasmet čia atskrendantys Tau­ra­gės aeroklubo nariai.

„Lakūnų viražais galėsime grožėtis beveik valandą – norime, kad visi šventės dalyviai žiūrėtų į dangų, taip, kaip S. Gi­rėnas vaikystėje, stovėdamas tos pačios sodybos kieme“, – kol kas visų renginio detalių neatskleidžia L. Gu­de­liūnienė.

Beje, legendiniam S. Dariaus ir S. Gi­rėno skrydžiui atminti liepos 14–16 d. renginių bus gausu visoje Lietuvoje, o startas jiems duotas Vytogaloje. L. Gu­de­liūnienė laukia atvykstančiųjų su palapinėmis, kurias bus galima pasistatyti sodybos-muziejaus teritorijoje, dalį žmonių galėtų įkurdinti bendruomenės namuose. 

„Svarbiausia, kad žmonės domėtųsi aviacija, legendiniais mū­sų lakūnais – tai reikštų, jog „Lituanica“ vis dar skrenda, jog S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis nebuvo beprasmis, o mes atsimename savo tautos didvyrius“, – į jubiliejinius renginius Vytogalos muziejuje-sodyboje kviečia  L. Gudeliūnienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusi savaitė palydėta, o ši pasitinkama muzika ir vasariškais renginiais: šeštadienį Šilalėje vyko Gatvės mu­zikos diena, „Poezijos pa­va­saris“ tel­kia poezijos mėgėjus ir laukia jų Kvė­­darnoje bei Bijotuose, gegužės 25 d. Šilalės kultūros centre kviečia edukacija „Žolynų magija“, o ge­gu­žės 27 d. – šokio spek­taklis ,,Alisa. Įs­tri­gusi laike“. 

Kvė­darnos daugiafunkciniame cent­re kelias dienas iš eilės vyks kūrybinės dirbtuvės „Pynimas iš vytelių“, Upynos kultūros namai kviečia į solinio dainavimo ugdymo projektą „Skambėk“, o Senjorų dienos centro „Šventai“ lankytojai šeštadienį kartu su istorike, knygų autore ir istorinės virtuvės tyrinėtoja Andželika Laužikiene bei jos vyru prof. Rimvydu Laužiku gamino žydiškus beigelius ir pasakojo įdomias istorijas. 

Praėjusią savaitę prasidėjo Šiaulių dailės galerijos organizuojamas 21-asis me­dijų meno festivalis „Enter“. Meno­ty­ri­ninkai sako, kad per 2 dešimtmečius pavyko pasiekti, jog šiuolaikinių technologijų ir meno sąveika taptų suprantamesnė visuomenei, kuri vis labiau keliasi į virtualią erdvę. Festivalis tęsis iki birželio 10 d.

Tryliktoji šiauliečio filosofo Stasio Šal­kauskio premija šiemet skirta Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos ir socialinės kritikos katedros vedėjui Gintautui Mažeikiui. Jam bus įteikiama premija ir tauraus metalo atminimo ženklas, kurį sukūrė menininkas Dainius Kulnys.

Kaune prasidėjo penk­toji kasmetinė kultūrinės topografijos programa „Čiur­lionio Lietuva“. Ją šiemet simboliškai apjungs tema „Miškas – miestas“, o muzikinės programos, ekskur­si­­jos, paskaitos, žygiai bei fotografijos paro­dos vyks Varėnoje, Druskininkuose, Vil­­niuje, Kau­ne, Rietave, Plungėje ir Pa­lan­goje. Topo­grafijos savaitė baigsis gegužės 27 d. Kau­ne, M. K. Čiur­lionio galerijoje.

Lietuvos rašytojų sąjunga praėjusį lapkritį paskelbė architektūrinio-skulptūrinio objekto rašytojui Justinui Marcin­kevičiui atminti ir skvero sutvarkymo darbų konkursą. Paskelbta, kad pirmąją vietą laimėjo projektas „Tri­lo­gija“. Iš viso konkursui buvo pristatyta 15 projektų, juos recenzavo menotyrininkė doc. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, literatūros kritikas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Valentinas Sven­tickas, architektas prof. Marius Pra­nas Šaliamoras. Projektų ekspoziciją galima apžiūrėti Lietuvos rašytojų sąjungoje.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Žiūriu į žvejus ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Mat per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nu­skendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į paviršių neiškilo ir niekas jų ne­ieškojo“, – sakė Olia Myščenko.

Ši 53-ejų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai pasitraukė į saugesnes vietoves. 

Prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mo­kinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Ji su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, bet visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to vaikai ją vadino „lietuve“. 

V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86-erių pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8-ąją. Prieš metus nuvykus į Vilhivką, sukrėtė jos kapo vaizdas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytojos kūnas buvo užkastas pakrūmėje senose kapi­nėse. Ten ją slapta, griaudint spro­gimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidoje keli buvę mokiniai.

Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kas pasikeitė. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo yra nutolusi 20, o nuo Rusijos sienos – 40 kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.

Per metus į Vilhivką sugrįžo ketvirtadalis žmonių, dalis namų pasipuošė naujais stogais bei langais. Tačiau dauguma langų rėmų užkalti faneros lakštais ar plėvele, nes žmonės sakė neturintys lėšų arba ne­skubantys remontuoti, kol ne­sibaigė karas.

Daugybė namų – krūvos griu­vėsių, o darželiuose sužy­du­sios tulpės vos matosi iš suvešėjusių piktžolių. Graudu žiū­rėti ir į nesuartus bei neapsėtus laukus su styrančiomis nenuimto pernykš­čio derliaus liekanomis.

Traukdamiesi okupantai paliko daugybę minų, kurių nėra kam išrinkti, nes išminuotojai siunčiami į frontą. Vilhivkos pakelės nusėtos lentelėmis su perspėjimu apie minas, todėl pie­vose nesimatė besiganančių gyvulių, o dalis gyventojų ne­siryžo užsėti net po langais esančių daržų.

Dėl minų uždrausta lankytis ir kapinėse, dėl to lietuvė mokytoja dar nėra perlaidota. O kad minų tikrai yra, įrodo prieš mėnesį įvykusi tragedija. Vienas sunk­vežimio vairuotojas, vykęs į žvyro karjerą, nutarė apvažiuoti pelkę ir pataikė ant kelk­raštyje buvusios minos, kuriai sprogus žuvo.

Labiau pasisekė kombai­ni­nin­­kui Viktorui Ivanovui, rudenį su­rizikavusiam važiuoti į laukus.  

„Važiavau kombainu nuimti derliaus, ir staiga pritrenkian­tis babach! Aplink liepsnos, aš apkurtęs, bet šiaip taip išsiropščiau iš kabinos“, – pasakojo vyriš­kis. 

O gyvas jis liko todėl, kad meist­­rai kabiną iš apa­čios išvakarėse apdengė metalo plokštėmis. Vyras apdegė, ilgai gydėsi ligoninėje, dabar vėl dirba pas ūkininką Oleksandrą Novikovą.

Pastarasis 60-metis Charkivo gyventojas su sūnumi Artiomu ūkininkauti Vilhivkoje pradėjo prieš 30 metų, o karo išvakarėse valdė 350 hektarų, tu­rėjo parduotuvę, mašinų remonto dirbtuves.

„Dabar parduotuvė ir dirbtuvės sugriautos, dalis fermų irgi, technika beveik visa sudegusi, iš 180 karvių ir jaučių pusė pražuvo. Laukai neišminuoti, tad pernykštis derlius supuvo, o šiemet sėti negalėjome“, – vardijo nuostolius ūkininkas.

Jis sakė, jog kombainininkui Vik­torui patekus į ligoninę,  daugiau bijo rizikuoti savo darbuotojais.

„Teisininkai išaiškino, kad pri­valau turėti išminuotojų įmo­nės išduotą raštą, jog laukas yra patikrintas ir saugus. Tada už nelaimę atsakomybė tektų ne man, o tai įmonei. Priešingu atveju galiu būti teisiamas“, – pasakojo O. Novikovas.

Anot ūkininko, dalis jo kolegų rizikuoja ir prašo kokio kario pa­tikrinti lauką minų ieškikliu.

„Firmos už vieno hek­taro iš­minavimą prašo po 6500 hrivinų (157 Eur). Iš kur paim­ti tiek pinigų, jeigu ūkis suniokotas, grūdų kainos nu­kri­tu­sios, o bankai kreditų neduoda, nes esame per arti Rusijos sienos ir fronto“, – skundėsi žemdirbys.

Kaimo žmonės labai gyrė O. Novikovą už tai, jog per okupaci­ją jis nemokamai dalijo mėsą ir pieną.

„Gretimai esančios mėsos ga­minių įmonės direktorius paskambino iš Charkivo ir leido išdalinti produktus, nes, pradingus elektrai ir sustojus šaldytuvams, viskas bū­tų sugedę“, – pasakojo fermeris. 

Tačiau nesigyrė,  jog pats pjovė savo gyvulius ir dalijo mėsą gyventojams bei ukrainiečių kariams. Pjovė karves, kurias sužeidė į fermą atskriejusi bom­ba arba kuri užmynė ant minos. Neturėdamas galimybės at­sivežti pašaro, ūkininkas buvo priverstas gyvulius išleisti į lauką ant varganos pavasarinės žolės, ir kelios karvės buvo užmuštos minų.

Pradžioje minėta O. Myščenko per okupaciją gailėjosi kaimynų paliktų gyvulių ir vienintelė rizikavo girdydama bei šerdama karves, arklius, ožkas, šunis ir kates, kurie bastėsi alkani gatvėmis. Dalį šunų bei kačių moteris ir dabar globoja, o darbą siuvykloje, kuri liko apgriuvusi ir apiplėšta, O. Myščenko pakeitė į neapmokamą savanoriavimą pinant maskuojančius tink­lus kariuomenei.  

Pinti tinklus suagitavo bitininkas Viktoras Iljasevičius. Į jo raginimą atsiliepė 40 žmonių. Kadangi seniūnijos sandėlyje nėra daug vietos, talkininkai pasiskirstė į dvi grupes, ir vieni tinklą pina rytą, kiti – po pietų. 

Man atvykus, sandėlyje triūsė 9 žmonės. Du karpė žalios spalvos audeklus į pailgas juosteles ir jose darė įkirptę. Šios pagalba juostelės yra tvirtinamos prie tinklo, o vėjyje jos juda tarsi medžių lapai, tad tink­lu uždengtos karinės mašinos priešams tampa nematomos. Tink­lai ruošiami įvairaus dydžio, o kai kurie yra miniatiūriniai – dedami ant šalmo. 

Viena aktyviausių talkininkių – 65-erių Olia Skriabina, kurią visi užjaučia dėl Rusijoje nelaisvėje laikomo 20-mečio anūko Mikitos. Kitas anūkas, 24-erių Michailas, kovoja fronte Zaporižės regione, o civilį Mikitą priešai dėl nežinomų priežasčių įkalino. 

Vaikiną kartu su visa šeima bei kitais 90 kaimo gyventojų okupantai prieš metus, prigąsdinę, jog per artėjantį mūšį visi žus, išvežė į Rusiją. Dauguma išvežtųjų vėliau išvyko į Vakarus ar grįžo į Ukrainą, tačiau Mikitą kariškiai kažkur pradangino. Jo mama dėl sūnaus išlaisvinimo liko kovoti Rusijoje, bet kol kas be rezultatų. 

„Per tris mėnesius kariams jau perdavėme 2500 kvadratinių metrų tinklo. Tai mūsų indėlis į pergalę – kuo greičiau nugalėsime, tuo greičiau bus atstatyta ir Vilhivka“, – sakė V. Iljase­vičius. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.