Ir kokių tik netikėčiausių triukų, apie kuriuos nė nesusapnuosi, iškrečia žmogui likimas! Negana, kad, anot ža­­dei­kiškės Veronikos Jankauskienės, leido jai sulauk­ti garbaus amžiaus – 90-mečio, nors netrūko sunkaus, ali­nan­čio darbo, kaip atlygį įteikė neįtikėtiną do­va­ną – ga­limybę pa­ma­tyti svajonių šalį Ameriką ir praleisti joje vos ne du de­šimt­mečius.

Laikui nepasiduoda

„Nu ir kas čia jus apie tai informavo“, – vos pradėjus pokalbį nusišypso Veronika, besėdinti uždaroje terasoje-pavėsinėje, prie užkandžiais bei saldumynais nukrauto stalo, kuriuo pasirūpino marti Daiva su savo mama, mat į svečius užsuko, pasak senolės, giminaičiai iš Palangos – pusseserės sūnus Ramūnas su žmona.

O tikslas turbūt vienas – pasveikinti Veroniką su jubiliejumi. Sulig tais žodžiais namiškiai parodo senolei „Šilalės artojo“ numerį, kuriame išspausdintas vaikų ir vaikaičių sveikinimas. Dar žvitrios akys iškart įvertina savo apdarą nuot­raukoje, deja, klausa jau silp­noka, tad vienas kitas namiškių senolei persakytas žodis paleng­vina pokalbį.

O pasakorės Veronikos esama puikios! Su vaizdingais įterpiniais, jaustukais, malonybiniais žodžiais, žemaitiškais išsireiškimais. 

„Esu pajūriškė: Stegvilų kaimas, Stigralės, Pažvėriai – tai mūsų kaimai, mes gyvenom pačiam vidury. Buvom du vaikai – aš ir brolis, kuris jau septyneri metai, kai palaidotas. Už Panevėžio su žmona gyveno. Žmoną jo suvažinėjo mašina lapkričio mėnesį, o sausį ir jis mirė – išėjo abu vienas paskui kitą“, – pasakoja Veronika.

„Vai, vai, jau tas gyvenimas“, – suūturiuoja paklausta, koks jis buvo „anais laikais“.

„Trejus metus pas Žiogus tar­navau. Paskui Kivyliuose už Vai­nuto tokių gaspadorių anūkiuką auklėjau. Leido išeiti į mamos gimtadienį, o mane pavadavusi nesužiūrėjo, ir nukrito nuo stalo pusantrų metų vaikelukas, ir numirė. Jėzau, Jėzau, kaip pergyveno žmogus. Baisiausiai“, – regis, ir dabar jaučia tą skausmą Veronika.

Gyvenimo pradžia – svetur

O ištekėjo ji už Vytauto Jankauskio iš Capiškių.

„Buvom pažįstami. Žiogas, pas kurį teko tarnauti, be galo doras žmogus, ir sako man: „Vera yra visokių piemgalių, netikusių – ženykis už Jankaus­kio, juk tokie žmonės, jetau, tokie žmonės!“ Jau beveik 70 metų, kai gyvenam, tik paskutiniu metu jam galvelė nebe ta... Dabar slaugos ligoninėje“, – pasakoja Veronika, o šalia sėdinčios moterys sufleruoja, kad jį, 96-erių senolį, užklupusi senatvinė demencija ir slaugyti namuose vien marčios Daivos pastangų nebeužtenka.

„Apsiženiję išvažiavome dar toliau už Kaliningrado – toks kaimynas prikalbino mano Vytautą įsidarbinti miškų brigadoje, mat buvo meistras. Brigada iš devynių vyrų, mane paėmė už gaspadinę. Vaikeli, vaikeli, darbas miškuose, nebuvo nei skalbiamosios, nei malkų pečiui pasikūrenti, vandeniui pasikaitinti. Nakčia su vyru nusipjaudavom kokį medį, tai turėjom ką į pečių įkišti. Jėzau, ko tik nesu mačiusi. Dabar tai dangus atdaras – visko užtektinai.

Po ketverių metų ir sako man Vytautas: motin, pasirašykim į kolchozą, gal lengviau gyvensim. Pasirašėm. Dirbau kiauli­dėje. Gerai dirbau – ir į laik­raštį ne sykį buvau įdėta, ir ap­dovanojimų gaudavau, ir į pa­rodas veždavosi. Atvažiavo sy-­

kį kolchozo pirmininkas, spau­džia ranką, sako: molodec, li­tovka. Nė vieno paršeluko nepadvasinau, rado viską blizgančiai – iššluota, išplauta. Uždirbom kaip inžinieriai, šitą trobikę Žadeikiuose su vyru nusipirkom. Birutėlė buvo gimusi, jau turėjo pradėti eiti į mokyklą, nenorėjom į rusų leisti. Parvažiavom čia. O kokia Žadeikiuose mokykla buvo, kad žinotumėt! Ir Birutė, ir sūnus Virgis čia mokėsi. Viskas buvo gerai, ir kapeiką visada turėjau, nieko netrūko. 

Mane Žadeikiuose žino, paklauskit kieno norit – mudvi su marčios mama eidavom gaspadinėm. 17 metų Žadeikių mokykloje išdirbau, prieš tai 10 metų – Kaliningrade, 18 –

Amerikoje. Ko benorėti. O aš dar krapalioju! Lankau Žadeikių senjorų cent­rą: nusiveža mane, tai mes ten ir dainuojam, ir šokam, ir pakortuojam. Iš pensijos užtenka pragyventi. Negaliu sakyti, kad neturėjau santaupų, iki pat šiol užtenku. Taip tatais... Jau viena draugė atitratės šiandien ar rytoj manęs pasveikinti, davė man tokią žinią...“ – smagiai kloja Veronika.

Už Atlanto – tai bent gyvenimas!

O kaipgi ton Amerikon pateko?

„Stegviluose turėjau draugę Antaniną. Jai buvo vienuolika, man dešimt metų, kai išsiskyrėm. Jos kūma išvažiavo gyventi į Skaudvilę ir ją pasiėmė. Prasidėjus karui, kūma ją kartu išsivežė besitraukda­ma. Jau nežinau, kiek metų buvo praėję, kai sykį Antanina mane aplankė. Sako, atvažiuok į Ameriką, ten geriau gyventi. Nu kur aš tau į Ameriką, nesąmonė! Kelis metus nesiryžau. Paskui Virgis įkalbėjo, sako, važiuok ir nuvažiuosi, išrūpino vizą. Pasiryžau: kas bus, tas bus. 

Surašė Virgis angliškai popierių: mama kalbos nemoka, padėkit jai, būkit geri žmonės. Atsisveikinom Vilniu­je mudu su Virge­liu, sėdau į lėktuvą, nusigavau laimingai, nė nepaklydau. Iš lėktuvo išlipau, žmonės eina – ir aš iš pas­kos. Jie į salę – ir aš einu. O ten, Jėzau, išsigandau: nebuvau mačiusi tokios daugybės juodaodžių. Priėjau, padėjau tą popierių, jie skaito ir vis į mane žiūri. Skaito ir žiūri. Paprašė paso. Padaviau, bet baimė suėmė – o jeigu negrąžins, tai manęs ir į lėktuvą nepriims. Bet žiūriu, grįžta toji moteris, paima mano mažą čemodanuką. Kelis drabužius buvau įsidėjusi, nors sakė, kad nieko nereikia, aprengs nuo galvos iki kojų. Įsodino mane į taksi ir – į Niujorką. Ten sumokėjau taksistui, tas nuvedė iki pat durų. Taip ir nuvažiavau, kaip niekur nieko. Ir išlekia mano Antanina! Koks džiaugsmas buvo! Visoms savo kaimynėms pasakojo, kokia šauni jos draugė iš Lietuvos atvažiavo. Mat aš tik butelį ant stalo, buvom papjovę kiaulę, išsirūkinau dešrų, palendricų į čemodanuką prisidėjau, nei manęs kas tikrino, nei ką. Tik imu ir vaišinu. Antanina, jos dukra Marytė – visi laukė, ir lova jau parėdyta ant aukšto. Tų susibūrimų per visą laiką buvo daug, vis prieina, klausinėja, ar aš tikrai iš Lietuvos. 

Pabuvau metus, Antanina man

darbą surado. Senikę to­kią slau­giau. O varge: dieną nak­tį akių nenuleidžiu, šapuoju be miego. Sakau, man ga­na, nebegaliu. Vėliau tokia daktarė norėjo, kad karšinčiau. O ir šiaip vis prašė: Antanina, paruošk vaišių, iškepk kepsnių su kauliukais, lietuviškai... Galiu pasakoti ir pasakoti...

O jau tų įspūdžių! Nusivežė prie Atlanto vandenyno, įsibridau iki kaklo, išsigandę puolė gelbėti: Vera skęsta. O aš neb­stavoju juokais. Išplaukiau. Ir baseine taip pat. Įspūdžių visokiausių. Angliškai, tai jau taip, susišnekėdavau. O jei dar kiek ilgiau, visai būč išmokusi. Sykį sutinku tokią mergelę su gėlėmis, ji man siūlo pirkti. „How much“, – klausiu. „Five dollars“, – sako. „No, no“, – sakau, nepirksiu. Bet žiūriu, kad jai baisiai reikia tų pinigų, supratau, kad išgerianti, daviau tuos penkis dolerius. Gavau biesų grįžusi: kam perki gėlių, kai jų namuose pilna. Bet kai nupasakojau situaciją, suprato. 

18 metų Amerikoj praleidau. Galėjau likti nors iki grabo lentos. Bet pradėjau galvoti: turiu namus, vyrą, vaikus... Taip ir grįžau. Raudojom visos atsisveikindamos“, – prisimena išskirtinį gyvenimo periodą Veronika.

Namiškių apsupty

Tačiau labiausiai stebina ir kelia susižavėjimą tai, jog Veronika tokiam žingsniui ryžosi būdama jau 62-ejų.

„Ot, prišnekino, ir pasiryžau. Vyras tai išleido. Namai per tuos metus buvo geriausiai: kiaulių augino, karvių, visko. Taip tatai ir nugyvenom. Tik dabar jau į pabaigą gyvenimas. Mano senelis slaugoj, aš irgi buvau taip apsirgusi, kad, galvojau, nebkelsiu. Gal gripas koks, o gal skrandis“, – savo bėdas vardija senolė.

Nors gyvena su sūnaus Virgio šeima ant vieno kiemo, Veronika būna savo namelyje, ten dar pati palaiko švarą ir tvarką. Sūnus su marčia džiaugiasi senolės gyvybingumu. Kas kita – Veronikos antrasis sūnus Stanislovas, turintis visišką negalią dėl cerebrinio paralyžiaus. Jo nuolatinė globėja yra Daiva, kurią tik vieną, moters teigimu, Stanislovas ir tepripažįsta.

Tačiau taip jau surėdyta, kad juoda ir balta gyvenime būna greta. Šįkart – apie balta. 

Prieš savaitgalį Jankauskių kieme puikavosi palapinė, įsi­kompo­navusi tarp gausybės spalvingų gėlių, beje, Vero­ni­kos labai mėgstamų. Buvo suskaičiuoti ir iškilmėse dalyvausiantys svečiai, paruošti užkandžiai bei saldėsiai. O iš to, kaip grakščiai Veronika grįžo pasirėdžiusi suknele ir juosta persirišusi nubalusius plaukus, tapo aišku, kad šventinį vakarą ji atrodė kaip tikra „amerikonka“.

Eugenija BUDRIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Estijoje, Pärnu mieste, vyko Baltijos šalių jaunimo komandinis lengvosios atletikos čempionatas. Lietuvos komandos rinktinėje dalyvavo ir mūsų sportininkė, trišuolininkė Aistė Mižutavičiūtė. 

Geriausiu bandymu nušokusi 12,79 m, Aistė iškovojo aukso medalį, tuo pačiu pagerindama ir savo asmeninį rekordą. Linkime sėkmės Aistei tolimesnėse varžybose – Europos jaunimo čempionate, kurios vyks rugpjūčio 7–11 d. Je­ruzalėje. 

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Mes visi esame sukurti judėti, todėl net ir minimalus fi­zinis aktyvumas kasdien duoda milžinišką naudą mūsų sveikatai.

Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Rūta Burz­džienė akcentuoja, jog kai nėra pakankamo fizinio aktyvumo, mūsų kūnai mums tai signalizuoja – mažėja energijos, prastėja nuotaika, didėja nerimas, sutrinka miegas, sunkiau susitvarkome su stresu, silpsta imuninė sistema ir atsiranda kitų nemalonių simptomų.  

Kada žmogus laikomas fiziškai aktyviu?

Anot fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojos R. Burzdžienės, fizinis aktyvumas – tai bet kokie kūno judesiai, kuriuos sukelia raumenų susitraukimai. 

„Kad raumenys galėtų susitraukti ir atlikti tam tikrą darbą, reikalinga energija ir deguonis. Fizinis aktyvumas yra tada, kada, atliekant griaučių raumenų sukeltus judesius, energijos suvartojama daugiau nei ramybės būsenoje. Tai yra bet kokia žmogaus kūno judėjimo išraiška, sukelianti didesnę medžiagų apykaitą: įvairios sporto rūšys, namų ūkio darbai ar laisvalaikio veikla, kuriai reikia fizinių pastangų“, – aiškino ji. 

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose siūloma per dieną skirti ne mažiau kaip 30 minučių bent jau vidutinio intensyvumo fizinei veiklai. 

„Vidutinio intensyvumo veik­los metu pakyla pulsas, padažnėja kvėpavimas, sušylama. Tad jei eidami į darbą bent 15 minučių spėresniu žingsniu galite šnekėti, bet jau būtų sunkoka dainuoti, atliekate sveikatą stiprinančią fizinę veiklą“, – kalbėjo specialistė. 

Pasak jos, fizinis aktyvumas turi būti reguliarus, naudingas sveikatai ir lavinantis funkcinius gebėjimus be pastebimos žalos ar pavojaus sveikatai. 

„Dėl to bandymas po pasy­vios savaitės per pusdienį su­kasti visą sodą tikrai nebus sveikatą stiprinanti veikla. Ta­čiau kad raumenyse at­sinau­jintų energetinės medžiagos ir pasišalintų jų skilimo pro­duktai, poilsis yra būtinas“, – pažymėjo gydytoja, pridurdama, jog mankštinantis labai svarbu kokybiškas poilsis tarp fizinio krūvio intervalų.  

Kai netreniruoji kūno – jį prarandi

Fizinis aktyvumas didina atsparumą stresui, mažina baimes, nerimą, gerina nuotaiką, bendrą savijautą, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, leidžia lengviau bendrauti, socia­lizuotis, pagreitina energijos gamybos procesus, mažina nuovargį, stiprina imuninę sistemą, didina raumenų jėgą bei ištvermę. Taip pat išlaikomas kaulų tvirtumas, mažėja susirgimo osteoporoze rizika, gerinama pusiausvyra, koordinacija, mažėja traumų, kaulų lūžių tikimybė, taip pat nutukimo, II tipo cukrinio diabeto, kardiologinių ligų ir vėžio rizika.

Gyd. R. Burzdžienė pa­brėžė, kad tempimo, jėgos ir aerobiniai pratimai 30–50 proc. sumažina tikimybę susirgti dau­geliu lėtinių ligų, stabdo uždegiminius procesus organizme. 

„Fizinis aktyvumas stimuliuo­ja galvos smegenų neuronų, ku­rie nyksta nuo per didelio streso, pertempimo, emocijų valdy­mo, atnaujinimą. Tai yra puiki ir pigi priemonė palaikyti psichinę bei fizinę sveikatą, gerą darbingumą, dėmesio koncent­raciją ir atsparumą stresui“, – akcentavo fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja. 

Pasak jos, kai netreniruoji kū­no, prarandi labai daug – energiją, nuotaiką, anksčiau įgytas fizines ypatybes ir sveikatą. 

„Mūsų raumenys – labai svarbi kūno „biocheminės laboratorijos“ dalis. Jie gamina kūno ląstelėms aktyvuoti ir gydyti reikalingas medžiagas. Nenaudojant griaučių raumenų, jie atrofuojasi, mažėja galimybės gaminti tas naudingas medžiagas. Kai esame fiziškai pasyvūs, raumenų skaidulos apauga riebalais, o su jais prasideda uždegiminiai procesai, negrįžtamai ardantys raume­nų struktūras. Nenaudojant rau­menų, dauguma kūne vykstan­čių procesų lėtėja. Kūnas apsunksta, prastėja virškinimas, kvėpavimas, didėja nutu­ki­mo, širdies ir kraujagyslių li­gų, onkologinių susirgimų rizika. Iš­de­rina­ma tobula kaulų-raumenų sistemos biomechanika, didėja nugaros, sąnarių skausmų, įvai­rių traumų tikimybė“, – ga­­li­mas sveikatos problemas var­di­jo gydytoja. 

Pradėti gali kiekvienas

Norintiems eiti sveikesnio bei aktyvesnio gyvenimo būdo link, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja rekomendavo pradėti po truputį, bet sistemingai. 

„Nereikia pirmą dieną apsiavus sportinius batelius iškart bėgti. Tai nebus nei sveika, nei malonu. Iš pradžių užteks bent 15 min. ar pusvalandį ramiai pavaikščioti, po to kasdien vis po minutę kitą didinant trukmę ir tempą. Svarbiausia – pradėti nuo to, kas malonu, ir skatintų tai tęsti“, – aiškino ji, papildydama, jog, remiantis atliktais tyrimais, pajutus teigiamą pirmųjų treniruočių poveikį, žmogaus motyvacija būti fiziškai aktyviam pakyla.  

R. Burzdžienė patarė stengtis daugiau judėti pėsčiomis ar dviračiu, o važiuojant automobiliu ar visuomeniniu transportu, išlipti tolėliau nuo darbo. Lipti laiptais, o ne kilti liftu. Kalbant telefonu nesėdėti. Kas valandą darbe daryti pertraukas, per kurias lengvai prasimankštintume, prasivaikščiotume. 

Taip pat raginama su šeima ar draugais rinktis aktyvesnius laisvalaikio leidimo būdus – eiti į žygį, atrasti naujus pažintinius takus, kavines keisti piknikais gamtoje, kur galima atsinešti kamuolį, skraidančią lėkštę ar sugalvoti kitų aktyvių pramogų, kurios galimos ir vandens telkiniuose.  

„Neturint laiko sporto klubams, parsisiųskite patinkančio sporto programėlę, skirtą pradedantiesiems, ir pradėkite nors po kelias minutes sportuoti su ja. Siūlau išbandyti skirtingo tipo fizines veiklas, kol atrasite tikrai patinkančią. Gal esate tas, kuris įsimylės orientavimosi sportą, rakečių, kamuolių, dviračių, plaukimo, kovos menų, bėgimo ar dar kokią kitą sporto šaką. Bandykite ir tikrai atrasite savo judesio džiaugsmą, nesvarbu, kokio amžiaus esate“, – skatino specialistė. 

Kaune vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos LPKTS tarybos posėdis. Jo metu susirinkusiems buvo pristatyta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda ,,Laikom frontą!”

Ši edukacinė kilnojamoji paroda skirta partizanui, politiniam kaliniui, LPKTS ilgamečiui vadovui ir garbės pirmininkui, Prienų krašto garbės piliečiui, legendinio Lietuvos partizano Juozo Lukšos-Daumanto broliui, dimisijos kapitonui Antanui Lukšai-Arūnui (1923–2016) atminti.

Parodą pristatė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus vyresnioji patarėja muziejinei veiklai Ramunė Driaučiūnaitė.

,,A. Lukšos gyvenimas yra pavyzdys mums visiems. Kaip liudija parodos nuotraukos bei artimųjų pasakojimai, kiekviena diena jo gyvenime buvo įkvepianti mylėti Lietuvą ir jos žmones,“ – sakė istorikė.

Antanas Lukša buvo politinių kalinių ir tremtinių, gyvų ir žuvusių partizanų balsas, neleidęs pamiršti jų aukos bei žadinęs tautos atmintį, kad 50 metų trukusi okupacija kovojusių ir gyvybes dėl Lietuvos nepriklausomybės paaukojusių nenustumtų už istorinės atminties paraščių. Vienintelis likęs gyvas iš keturių brolių partizanų, ištvėręs beveik 10 metų Sibiro lageriuose, A. Lukša sulaukė gražaus amžiaus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, savo gyvenimą jis paskyrė pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių atminties išsaugojimui, nuveikė didžiulį darbą, rengiant ,,Lietuvos partizanų kovų istoriją ir kartografiją“, kur pažymėtos visos vietos, susijusios su pasipriešimimo kova „kare po karo“, kai prie Stalino režimo partizanai sugebėjo dešimt metų išsilaikyti miškuose ir pogrindyje.

Būdamas devyniasdešimties, metų A. Lukša, dar rūpinosi Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bėdomis. Ilgą laiką vadovavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, vėliau buvo jos garbės pirmininku, viešino sovietinių okupantų slepiamus faktus. Daugelis yra girdėję jo galingą balsą ir dainas, skambančias salėse ir gamtoje per žuvusiesiems atminti skirtus renginius.

Planuojama, kad paroda pasakojanti apie A. Lukšą bus pristatyta rugpjūčio 5 d. Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnyje vyksiančiame Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laivės kovų dalyvių sąskrydžio ,,Su Lietuva širdy” metu.

LGGRTC inform. ir nuotr.

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ ir toliau sparčiai plečia 5G tinklą, kad naujosios kartos ryšiu galėtų mėgautis dar daugiau savivaldybių. „Tele2“ 5G namų interneto planas dabar kainuoja mažiau, o pirmus 6 mėnesius jį galite išbandyti nemokamai.

Pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymu ir namuose naršykite dar patogiau už prieinamą kainą. Daugiau apie šį pasiūlymą galite sužinoti čia.

Išbandykite nemokamai

Ši vasara dovanoja puikius orus ir geras emocijas, o „Tele2“ – kaip niekada palankius pasiūlymus kokybiškam ir nebrangiam 5G namų internetui. Pažangioji 5G duomenų perdavimo technologija pasižymi didesniu greičiu ir pralaidumu. Dėl didesnio greičio, mažos delsos ir itin didelio pralaidumo 5G ryšys leidžia prie mobiliojo ryšio tinklų prijungti 10 ir daugiau vartotojų ir net iki 50 įrenginių, tad užtikrins greitą ir kokybišką internetą visiems jūsų vasaros grilio vakarėlio svečiams.

Naujiems „Tele2“ klientams dabar puikiausia proga išbandyti 5G namų internetą už itin mažą kainą: pasirašius sutartį, 500 GB planas su 5G modemu kainuoja tik 18,90 Eur/mėn., o neribotų GB planas su 5G modemu – 21,90 Eur/mėn. Tačiau tai dar ne viskas – pasirašę sutartį, pasirinktą planą pirmus 6 mėnesius galėsite išbandyti visiškai nemokamai.

Dovanos, dovanos, dovanos!

Atostogaudami, keliaudami ir ilsėdamiesi gamtoje būkite visuomet pasiekiami, savo nuotykius užfiksuokite itin pažangia kamera, o už tai gaukite dovanų. Pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymu – pirkdami mobilųjį telefoną „Redmi Note 12 Pro+“ už 479 Eur arba su planu išsimokėtinai, visiškai nemokamai dovanų gausite mobilųjį telefoną „Redmi 12C“, kurio vertė – 139 Eur.

Nebrangus, tačiau pažangus mobilusis telefonas „Redmi Note 12 Pro+“ šią vasarą gali tapti puikiu pirkiniu – įrenginys palaiko 5G ryšį, yra itin greitai įkraunamas ir pasižymi itin aukšta vaizdo kokybe. Be to, išskirtinė objektyvų skiriamoji geba ir ypač galinga „Redmi Note“ kamerų sistema turi aukštos raiškos didelį vaizdo jutiklį su OIS ir 7P objektyvu.

Dovanos laukia ir tų „Tele2“ klientų, kurie įsigys „Samsung Galaxy S23 Ultra“ serijos mobilųjį telefoną. Pirkdami vieną iš šios serijos įrenginių, visiškai nemokamai gausite ir planšetinį kompiuterį „Samsung Galaxy Tab A8 LTE“, kurio vertė – 319 Eur. „Samsung Galaxy S23 Ultra“ išsiskiria itin talpia baterija, 6,8 colių ekranu su prisitaikančiu regėjimo stiprintuvu ir itin galingu procesoriumi. Be to, ypač aukštos kokybės nuotraukas galėsite daryti net sutemus – naktinė kamera su išskirtiniu optiniu vaizdo stabilizavimu leis profesionaliai įamžinti įsimintiniausias vasaros akimirkas.

Vasara su muzika – nebrangiai

„Tele2“ pasirūpino mažomis kainomis ir kitiems išmaniems įrenginiams, be kurių vasara tiesiog neįsivaizduojama. Tarp jų ir kiekvieno melomano pamiltos belaidės ausinės. Vienas populiariausių – „Samsung Galaxy Buds Live“ – dabar galima įsigyti vos už 55 Eur. Tai pirmosios „Samsung“ ausinės su aktyvia garso slopinimo sistema, todėl jos tobulai tiks toms dienoms, kai norisi atsitraukti nuo išorinio pasaulio ir jo keliamo triukšmo. Pigesnėmis belaidėmis ausinėmis gali džiaugtis ir „iPhone“ naudotojai – „Tele2“ siūlo įsigyti antrosios kartos „Apple AirPods“ ausines tik už 139 Eur.

Jei savo mylimiausiais muzikos kūriniais norite dalintis su šeima ar draugais, o vasaros susibūrimus paversti smagiausiais vakarėliais, nepamainomu įrenginiu taps belaidės garso kolonėlės. Šį prietaisą galima prijungti prie jūsų išmaniojo telefono ir garsia muzika mėgautis paprastai. Belaides garso kolonėles dabar taip pat galima įsigyti pigiau: „Tele2“ sumažino kainas populiariems įrenginiams. Pavyzdžiui, belaidė garso kolonėlė „JBL Flip 6“ vietoje 139 Eur kainuoja 109 Eur, kolonėlė „Sonos Move“ kaina nuo 349 Eur sumažėjo iki 299 Eur, o aukštesnės klasės kolonėlė „Bang & Olufsen Beoplay M5“ vietoje 598,95 Eur dabar kainuoja 399 Eur.

Gastrolių į Klaipėdą vos vienam koncertui atvyksta Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) vyriausiasis dirigentas, solistės ir choro moterų grupė. Kviečiame nepraleisti unikalios progos pasigrožėti įstabiais balsais, pirmą kartą Lietuvoje skambėsiančiais ukrainiečių kompozitorių kūriniais bei tiesiog palaikyti karo alinamos šalies atstovus. Kartu iki pergalės!

Liepos 28 dieną, penktadienį, 20 val. Klaipėdos elinge III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio programą atvers koncertas „Karo ir taikos dainos“. Karo ir taikos tema skleisis įvairių laikotarpių ir šalių kompozitorių vokaliniuose-instrumentiniuose kūriniuose balsams, chorui ir simfoniniam orkestrui. Programą drauge su Klaipėdos valstybiniu muzikinio teatro (KVMT) simfoniniu orkestru atliks KVMT solistai Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Mindaugas Rojus (baritonas) ir choras bei viešnios iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) – solistės Olena Arbuzova (sopranas), Valeriia Tulis (sopranas) ir choro moterų grupė. Diriguos programos sudarytojas, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro vyriausiasis dirigentas Sergijus Didokas.

Iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro istorijos

1907 m. žymus aktorius ir vienas iš svarbiausių ukrainiečių nacionalinio teatro ideologų Mykola Sadovskis 1902 m. Kyjivo Švč. Trejybės aikštėje už suaukotas lėšas pastatytuose Tautos namuose (architektas Pavlo Golandskis) įkūrė pirmąjį stacionarų Ukrainos teatrą. Nuo pat jo gyvavimo pradžios teatre dirbę šviesuoliai – žymūs ne tik XX a. pradžios Ukrainos teatro, bet ir socialinio bei politinio gyvenimo veikėjai, formavę ukrainiečių tautinę savimonę– tarp jų aktorė Marija Zankovecka, dramaturgas, kompozitorius, aktorius ir režisierius Marko Kropyvnyckis, pats Mykola Sadovskis, tapęs teatro vyriausiuoju režisieriumi, ir jo brolis, aktorius ir režisierius Panasas Saksahanskis, ir daugelis kitų. Teatro vadovas M. Sadovskis į spektaklius kviesdavosi žymius to meto operos ir operetės atlikėjus. Savo kelią šiame teatre pradėjo ir žymus Ukrainoje gimęs rusų dainininkas, unikalaus balso (tenoro altino) savinininkas Ivanas Kozlovskis, iš pradžių dainavęs teatro chore, o vėliau čia debiutavęs Andrijaus vaidmeniu pirmosios ukrainiečių nacionalinės operos – Semiono Hulako-Artemovskio „Zaporožiečio už Dunojaus“ (1863, beje, 1955 m. pastatytos ir Lietuvoje) – pastatyme. Kiti ukrainiečių nacionalinės muzikos pradininkai, tokie kaip Mykola Lysenko ir Kyrylas Stecenko, bendradarbiavo su šiuo teatru, jame buvo pirmą kartą pastatytos kelios M. Lysenko operos. M. Sadovskio teatras gyvavo iki 1917 metų. Vėliau Tautos namuose kūrėsi Ukrainos teatro draugija ir jos pagrindu sudaryta Teatro taryba, veikė Ukrainos nacionalinis teatras, po kelių reorganizacijų virtęs Liaudies teatru, vadovaujamu P. Saksahanskio. Nuo 1922 m. teatro muzikinis kolektyvas buvo priverstas išvykti iš Kyjivo, nes įsigaliojo daugiau nei dešimtmetį trukęs draudimas rodyti operetės teatro spektaklius, o Tautos namai buvos perduoti saviveikliniams darbininkų kolektyvams.

Tad Kyjivo operetės teatro istorija prasidėjo dešimtmečiu vėliau, jos pradžia pažymėta dviem datomis: 1934 m. sausio 13 d., kai Tautos namuose duris atvėrė V. Benedyktovo vadovaujams Ukrainos SSR valstybinis muzikinės komedijos teatras, ir 1935 m. gruodžio 14 d., kai įvyko pirmoji šio teatro premjera – Johanno Strausso jaun. operetė „Šikšnosparnis“. Netrukus rampos šviesą išvydo ir Carlo Zellerio operetė „Paukščių pardavėjas“, pirmą kartą atlikta ukrainiečių kalba.

Antrojo pasaulinio karo metais Kyjivo operetės teatras buvo evakuotas į Kazachstaną. Du teatro sezonai Alma Atoje prisidėjo prie glaudžių kūrybinių ryšių tarp Ukrainos ir Kazachstano menininkų stiprinimo. 1944 m. rudenį teatro kolektyvai grįžo namo iš evakuacijos.

XX a. 6 ir 7 dešimtmečiais darbą Kyjivo operetės teatre (1966 m. jis buvo pervadintas į Kyjivo valstybinį operetės teatrą) pradėjo talentingų jaunų solistų karta, iš jų vėliau dauguma tapo Ukrainos nusipelniusiais artistais, tarp jų Dmitrijus Ševcovas, Oleksandras Mychailovas, Katerina Mamykina, Volodymyras Borysenko ir kt. XX a. 8–10 dešimtmečiai Kyjivo operetės teatro kūrybinėje veikloje buvo paženklinti naujais ryškiais įvykiais. Su jais siejami iškilių XX amžiaus antrosios pusės Ukrainos režisierių, dirigentų, dramaturgų ir kompozitorių – Volodymyro Begmos, Viktoro Šulakovo, Sergejaus Smejano, Dmitrijaus Ševcovo, Boriso Šarvarko, Jurijaus Rybčinskio, Vladleno Lukašovo ir daugelio kitų – vardai. Teatro repertuarą papildė įvairių žanrų spektakliai: Maksimo Dunajevskio muzikinė pjesė „Trys muškietininkai“, Vadimo Iljino „Draugė Liubovė“, žymiausios Imre‘ės Kálmáno operetės „Monmartro žibuoklė“, „Cirko princesė“, „Silva“ („Čardašo karalienė“), „Bajaderė“.

Iki 10 dešimtmečio pabaigos operetės teatro trupėje dirbo pripažinti Ukrainos scenos meistrai: solistai Tamara Tymoško-Horyuško, Liudmila Makovecka, Sergijus Pavlinovas, Valentina Čemena, Viktorija Aliošina-Kostiukova, Oleksandras Trofimčiukas, režisierius Sergejus Smejanas, baletmeisteris Oleksandras Segalis. Nuo 2003 m. Kyjivo operetės teatrui vadovauja generalinis direktorius ir meno vadovas Bogdanas Strutynskis. Jaunam režisieriui likimas lėmė atversti naują teatro istorijos puslapį. Per gana trumpą laiką Kijevo operetė patyrė reikšmingų pokyčių, kuriuos lėmė kūrybinės komandos atsinaujinimas ir sėkmingi klasikinio bei modernaus repertuaro pastatymai. „Laikas reikalauja, kad teatras kaskart nustebintų publiką moderniu žvilgsniu į senus dalykus“, – sako teatrui jau du dešimtmečius vadovaujantis režisierius. Tarsi patvirtindama jo žodžius, 2003 m. į teatro repertuarą sugrįžo viena populiariausių pasaulio operečių ir pirmoji Kyjivo operetės teatre pristatyta premjera – J. Strausso „Šikšnosparnis“ (režisierė T. Tymoško-Horyuško).

Naujas statusas

2004 m. Kyjivo operetės teatrui suteiktas akademinis statusas, nuo 2009 m. – nacionalinis. Teatro 70-mečio išvakarėse, 2004 m. spalį, atidaryta kamerinė scena – „Teatras fojė“, kurioje buvo parodyta Jacques‘o Offenbacho vienaveiksmė operetė „Kviestinė vakarienė su italais“ (tikrasis pavadinimas – M. Choufleuri restera chez lui le..., „Ponas Kalafioras lauks jūsų namie...“, 1861). Šis renginys pradėjo kūrybinių eksperimentų seriją, nes „Teatras fojė“ buvo sumanytas kaip aktorių ir režisierių kūrybinės savirealizacijos paieškų dirbtuvės, scena rečiau skambančių muzikinio teatro kūrinių pastatymams. 2006-aisiais „Teatre fojė“ įvyko Johanno Sebastiano Bacho „Kavos kantatos“ premjera, o 2009 m. šią triadą mažojoje scenoje vainikavo paties B. Strutynskio redaguotos ir režisuotos J. Offenbacho vienaveiksmės komiškos operos „Raktas ant trinkelės, arba vestuvių nakties nuotykiai“ (tikrasis pavadinimas – Un mari à la porte, „Sutuoktinis prie durų“) premjera.

Kyjivo operetės teatro didžiojoje scenoje taip pat imta rodyti muzikinius spektaklius vaikams: „Pasakų karnavalas Ukrainoje“, V. Domšinskio „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (režisierius B. Strutynskis), G. Kudinovos „Coliukė“ (rež. O. Andrienko). Į spektaklius vaikams įtraukiami geriausi teatro aktoriai, kurių energija ir nuoširdumas sukuria ypač švelnią ir žavią, vaikams taip reikalingą atmosferą.

Nuo 2013 m. teatras rengia operetės, miuziklo ir operos festivalį „O-Fest“, kuriame derinami Kyjivo operetės teatre vykstantys spektakliai su įvairių kolektyvų pasirodymais atvirame ore ne tik sostinėje, bet ir kituose Ukrainos miestuose. Šiandien Kyjivo operetės teatras save pozicionuoja kaip plataus profilio teatrą. Kijevo operetės scenoje sėkmingai statoma klasikinė operetė, modernūs ir klasikiniai miuziklai, plačiai pristatomos įvairios koncertinės programos (šou programos, simfoninio orkestro koncertai, operos ir baleto koncertai), drąsiai įgyvendinami įvairūs kūrybiniai eksperimentai.

2021 m. gegužės 14 d., pasibaigus antrajam karantinui, buvo atidaryta renovuota teatro Didžioji salė, kuri dėl ištaigingo salės dekoro ir naujausių salėje instaliuotų garso, apšvietimo, vėdinimo technologijų žurnalistų išsyk buvo pakrikštyta „operetės Versaliu“. Po COVID-19 pandemijos suvaržymų atsidarius teatrams, į atnaujintą salę sugrįžusių žiūrovų laukė ir repertuaro atnaujinimai: tų pačių metų birželį pristatyta 1990 m. vengrų kompozitoriaus Mátyáso Várkonyi pagal Oscaro Wilde‘o romaną sukurto miuziklo „Dorianas Grėjus“ premjera.

Deja, teatro laukė dar vienas rimtas išbandymas – 2022 m. vasarį prasidėjęs karas. Nepaisant karo meto sunkumų, Kyjivo nacionalinis akademinis operetės teatras dirba toliau ir savo spektakliais ar net pristatomomis premjeromis stiprina savo tautiečių dvasią. Šios istorinės akimirkos pabrėžia Kyjivo teatro ir muzikinės kultūros svarbą ukrainiečių tautiniam identitetui ir jų kultūriniam paveldui. Teatro ir kultūros vaidmuo yra itin svarbus formuojant tautinę sąmonę ir kultūrinę tapatybę. Kyjivo nacionalinis akademinis operetės teatras planuoja ir toliau plėtoti savo kūrybinį potencialą, nustebinti publiką naujais įvairių žanrų pastatymais, neeiliniais sprendimais ir, žinoma, aukščiausios kokybės pasirodymais! 89-asis teatro sezonas operetės gerbėjams jau dovanojo naujų susitikimų su magišku meno pasauliu.

Visi, norintys pašėlti Lotynų Amerikos šokių ritmu, liepos 26-osios vakarą kviečiami į Tauragės Pilies aikštę. Čia surengti gerą vakarėlį žada išskirtinis mambo muzikos bigbendas „Orkesta Mendoza“. Kas gi tie pašėlioti mėgstantys atlikėjai? Įtraukiantis ir eksperimentuojantis „Orkesta Mendoza“ yra JAV ir Meksikos pasienio regiono muzikinis katilas. Grupė savo žanrą vadina indie, mambo, derindama pop ir roką su Lotynų Amerikos ranchera, son ir cumbia ritmais septintojo dešimtmečio boogaloo dvasia. 

Grupės vedlys Sergio Mendoza yra gimęs Meksikos Nogaleso mieste Sonoros valstijoje, tačiau kuomet jam buvo aštuoneri metai, persikraustė gyventi į JAV Arizonos valstiją. Šis regionas yra prieštaravimų taškas, kuriame viltis susitinka su skausmu, narkotikai su ginklais, todėl grupė savo muzikoje daugiausia dėmesio skiria šventiškumui ir gyvybingumui. Sulaukęs 18 metų Sergio apsigyveno Tuksone, kuriame 2009 m. subūrė keletą geriausių šio miesto muzikantų tam, kad surengtų pasirodymą, skirtą legendiniam Kubos mambo karaliui Pérez Prado. Prie multiinstrumentalisto Sergio Mendozos, patirties įgijusio grojant kartu su „Calexico“, „Devotchka“,  „Mexican Institute of Sound“ ir kitomis grupėmis, prisijungė vokalistas Salvador Duran, dainavęs drauge su „Calexico“, Willie Nelson, „Iron and Wine“, Glen Hansard, bei kiti atlikėjai.

Arizonoje įsikūrusi „Orkesta Mendoza“ išleido tris albumus. Naujausiame - „Curandero“  kartu su nuolatiniais nariais dalyvauja keli svečiai. 2021 m. „Songlines Music Awards“ grupė buvo nominuota geriausios grupės kategorijoje. Sergio Mendoza taip pat žinomas kaip ilgametis meksikiečių grupės Mexrrissey ir JAV grupės Calexico narys. 

 „Orkesta Mendoza“ yra viena geriausių gyvo garso grupių. Jų muzika gilinasi į daugybę krypčių, ritmų ir nuotaikų, bigbendo orkestruotės, sumaišytos su lo-fi elektronika, vokalas en Español kartu su judančiais instrumentais, o septintojo dešimtmečio roko stilius maišosi su tradiciniais lotynų stiliais.

„Orkesta Mendoza“ pasirodymas – tai labai kinematografiška muzikos šventė, pasipuošusi veržliu garsu, entuziastingu vokalu ir šventinio vakarėlio nuotaika. Grupės muzikantų kuriama alchemija, požiūris į mambo bei cumbia garsus yra sunkiai nusakomas žodžiais, todėl juos galima tik įsivaizduoti arba patiems išgirsti, paliudyti ir, svarbiausia, pajusti. Ši muzika yra tarsi gyvas, kvėpuojantis organizmas.

Būkite pasirengę pasienio muzikai be ribų!

Irina SADAUSKIENĖ

Liepos 26 d., 18 val., Tauragės Piles kiemelis.

Renginys nemokamas. Jo metu filmuojama ir fotografuojama.

Video:

https://youtu.be/VADVE-sL7Jg

https://youtu.be/PqWLuY0XkuA

https://youtu.be/AUGzPElHuuQ

https://youtu.be/MoIVyaLmplA

Tolimesnė festivalio programa:

Orkestra Mendoza / Meksika - JAV
Liepos 26 d., 18 val., Pilies kiemelyje;

DixXband ir Swing Daiva
Rugpjūčio 8 d., 18 val., Smalininkų senajame uoste;

Gaby Moreno / Gvatemala - JAV
Rupgjūčio 10 d., 18.30 val., Panemunės pilyje. Bilietus platina Kakava.Lt

Big Al & The Jokers / Latvija
Rugpjūčio 30 d., 20 val., Užtvankos saloje (Bangos parke, Tauragė).

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė; koncerto pagrindiniai rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Tauragės rajono savivaldybė; rėmėjai: Švytis, Onija, Kings Pica, Agava, Solregis Optika, Bekonas, Alantas, Šaukštelio studija, Diremta, Infoface, Muzikos servisas, Alyvuoges.lt.
Informaciniai rėmėjai: „Šilalės artojas“, „Tauragės žinios“, „Jurbarko laikas“, Jurbarko „Šviesa“, Tauragės kabelinė televizija, Tauragės radijas, Lietuvos regioninių radijo stočių asociacija.
Partneriai: Tauragės kultūros centras, Tauragės fotografų klubas „Fotojūra“, Tauragės krašto muziejus, Všį „Žaliasis regionas“, Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, Panemunės pilis, Kauno kolegijos Tauragės skyrius.

Rajono meras Tadas Bartkus potvarkį dėl konkurso užimti Šilalės kultūros centro di­rektoriaus pareigas pasirašė dar gegužę. Jau įvyko ir pirmasis jo turas, kuriame su­si­rungė dabartinė įstaigos vadovė Irmina Kėblienė bei kandidatas iš Tauragės. Tačiau paaiškėjo, kad nė vienas pretendentas neįveikė reikalavimų kartelės. Iš­girdus tokį verdiktą, tarp kultūros darbuotojų kilo pasipiktinimas, jog taip valdžia rodo savo galią, mat dabartinė įstaigos vadovė yra siejama su konservatorių partija, kurios santykiai su dabartiniais valdančiaisiais toli gražu ne patys geriausi.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 56