„Pasitvirtino posakis, jog karo metu atsiskleidžia visos žmogaus savybės ir pasimato, kas yra kas. Dalis Kyjivo verslininkų aukoja savo pinigus pa­ramai kariams, o dalis yra abejingi ir toliau gyvena vien as­me­ninėmis problemo­mis“, – įsitikinęs Ukrainos sostinėje antrą dešimtmetį gy­venantis 39-erių lietuvis verslininkas Artūras Kvederis.

Susipažinti su juo panorau, kai bičiulis kyjevietis pasakė, jog nedaug vietos verslininkų yra tokie dosnūs kariaujančiai Ukrainos kariuomenei, kaip A. Kvederis, kuris padovanojo šim­tą automobilių. Be to, pačioje ka­ro pradžioje jis skubiai iš užsienio atgabeno 10 palydovinio internetinio ryšio sistemų, kurios tuo metu buvo aukso vertės, nes labai trūko. 

„Jokiu būdu nerašykite, kad tas mašinas padovanojau aš – iš asmeninių pinigų nupirkau tik pirmas dešimt, o kitoms paaukojo bičiuliai ir pirko mano kau­nietis brolis su draugais“, – pasakojo Artūras.

Verslininkas džiaugėsi, kad į jo raginimą padėti Rusijos užpultai Ukrainai ryžtingai reagavo Kaune gyvenantis dviem metais vyresnis brolis Juozas, su kuriuo per karą vėl suartė­jo. Brolis rinko lėšas, kalbino draugus dovanoti automobilių ir pats juos vežė.

Nenuvylė ir keli vaikystės drau­gai iš gimtosios Šilalės. Vienas iš jų, Juozas Metrikis, turintis savo mėsos įmonę, karo pradžioje išsiuntė į frontą kelias tonas mėsos gaminių. Į siunčiamas mašinas lietuviai pridėda­vo bidonus kuro, miegmaišių, kup­­­­ri­nių, kariškų reikmenų, mais­to.

Įmonės „Valtech“ biure Kyjive A. Kvederis įsteigė paramos kariuomenei rinkimo fondą, į kurį kas mėnesį perveda nemažą pinigų sumą, skatinami aukoti ir darbuotojai. A. Kvederis nesigiria savo parama Ukrainai ir nemėgsta apie tai pasakoti, o paklaustas, kodėl taip aktyviai įsijungė į pagalbą, paaiškino, jog tokiu būdu gina savo šeimos namus ir savo antrąją tėvynę: „Negaliu abejingai stebėti, kai kraštą, kuriame prabėgo beveik pusė mano gyvenimo, kur suradau mylimą moterį ir susiformavau kaip verslininkas, nori sunaikinti agresorius“.

Į Kyjivą Artūras prieš 17 metų atsikraustė kitą dieną po to, kai Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete gavo programuotojo dip­lomą, nes ten jo laukė mylimoji Ana. Su ja, teisininke, Artūras susipažino JAV, kur studentaudami vasarą dirbo viename kempinge. Po kurio laiko pora susituokė.

 Kyjive Artūras įsidarbino internetinių technologijų įmonėje, iš pradžių vietinėje, o paskui nedidelėje amerikiečių. Pastaroji sparčiai vystėsi ir gerai užsirekomendavusiam Artūrui reikėjo vadovauti vis naujam skyriui. Įgijęs patirties, vaikinas kar­tu su trimis bičiuliais įkūrė savo įmonę, kuri specializavosi sparčiai populiarėjančioje internetinio marketingo srityje. Per keletą metų įmonės darbuotojų nuo dvidešimties padaugėjo šešeriopai, ji ėmė ieškoti papildomų investuotojų ir taip buvo perpirkta. Ją įsigijo 22-ose šalyse atstovybes turinti tarptautinė firma „Valtech“, ku­ri pasiūlė Artūrui vadovauti Ukrainos filialui. Po kiek laiko Artūras buvo paaukštintas į regioninio padalinio vadovus, koordinuoja dalies Europos įmonių veiklą. „Valtech“ Kyjivo biure dirba 120, o visoje Ukrainoje – 500 žmonių. 

„Man labai pravertė tai, jog nuo pat vaikystės buvau pratinamas prie sunkaus darbo – reikėjo sodinti ir kasti bulves, burokus, ravėti daržus, grėbti bei krauti šieną“, – pasakojo Artūras. 

Jo tėvai Šilalėje turėjo taip va­dinamą kolektyvinį sodą, kas savaitgalį visi vykdavo talkinti giminaičiams Upynoje, Šiauduvoje, Padievytyje, Tauragės ir Kauno rajonuose.

Pavyzdį, jog niekada nereikia bijoti iššūkių, rodė ir mama Regina bei visai neseniai amžinojo poilsio atgulęs tėtis Stasys.

Informatika Artūras susižavėjo dar vaikystėje, kaip ir brolis Juozas, dirbantis projektų vadovu vienoje informacinių technologijų įmonėje Kaune. Paauglystėje Artūras pavydėdavo drau­gams laisvalaikio, bet vėliau suprato, kad užsigrūdinimas ūkiškuose darbuose suformavo jo darbštumą bei užsi­spyrimą įveikti visas kliūtis, kas padėjo versle bei karjeroje. 

„Neretai dirbau po aštuoniolika valandų per parą, todėl trūko ne tik laiko daugiau pabūti su vaiku, bet ir palaikyti ryšį su artimaisiais. Karas neti­kėtai mus vėl suartino, ypač su broliu, nes kibome į bendrą veiklą, ėmėm dažniau susitikti“, – pasakojo vyras.

Ukrainiečius bendradarbius Ar­­tūras giria už darbštumą, kuo jie esą išsiskiria visoje Europoje ir todėl yra vertinami.

„Aštuonias valandas atidirbę vakariečiai pakyla nuo stalų ir išeina, juos sunku prikalbinti dėl svarbaus projekto užtrukti ilgiau, o ukrainiečiai, reikalui esant, gali dirbti ir per naktį“, – pasakojo Artūras.  

Kilus karui, jis privalėjo pasirūpinti ne tik šeimos, bet ir įmonės darbuotojų išvežimu į saugesnę vietą. Dalis jų buvo su­telkta Černovcų mieste netoli Moldovos, dalis – Bukovelyje netoli Slovakijos, kur apsigyveno ir Artūras. Maskvai gra­sinant Ukrainoje susprogdinti atominę bombą, savo biurą bei šeimą Artūras nusprendė perkelti į Makedoniją, vildamasis, jog kalnai apsaugos nuo radioaktyvaus debesies. Keletą pa­­starųjų mėnesių Artūras su šeima jau gyvena ir dirba Olandijoje, iš kur vadovauti įmonei strategiškai yra patogiau.

Nė vienas iš Artūro įmonės dar­­buotojų per Ukrainos miestų bombardavimus nežuvo,  nebu­vo sužeistas, tačiau karas fronte jau pražudė kelis bičiulius.

„Norime kuo greičiau grįžti į Kyjivą, bet kol kas ten nesaugu“, – sakė lietuvis.

Artūras neslėpė, jog Ukrainoje iki karo jam ne viskas patiko, matė daug taisytinų dalykų, tačiau per pastaruosius keliolika metų šalis esą labai pozityviai keitėsi. Jam, kaip verslininkui, Ukraina labiausiai patinka todėl, kad čia egzistuoja didesnė laisvė veiklai, mažiau su­varžymų, nei Vakarų šalyse, todėl yra geros galimybės kurtis, augti. 

Lietuvis viliasi, jog Ukraina ne tik atsikovos okupuotas žemes ir laimės karą, bet ir įstos į Europos Sąjungą bei NATO. O jis, grįžęs į Kyjivą, surengs susitikimą su tais bičiuliais lietuviais, kurie padėjo organizuoti paramą Ukrainai. Kartu bus ne tik žmona Ana bei penkiametis sūnus Lukas, bet ir per karą Makedonijoje gimęs Vytautas, kuris kol kas Ukrainos žeme dar nevaikščiojo. 

Eldoradas BUTRIMAS

Nuotr. iš A. Kvederio albumo

Klaipėda ir jos garsai – vieni iš svarbiausių Loretos Narvilaitės, sukūrusios muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui, įkvėpimo šaltinių. Iš pajūrio nugairintų garsų, vėjo ošimo, čia gyvenančių žmonių išgyvenimų kompozitorė kasdien semiasi naujų idėjų savo kūrybai. Menininkę veikia miesto gyvenimas, o ji savo kūriniais keičia savo miestą. Nuolatinis darbščiosios kompozitorės siekis – bandymas aplenkti laiką, sukurti daugiau nei tuo metu įmanoma.

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – L. Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba. Laukiame premjeroje!

Jums buvo patikėta ypatinga misija – parašyti muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui. Ar librete radote Jums pasufleruotų akcentų?

Man kaip klaipėdietei kompozitorei dalyvavimas šiame projekte yra išties ypatinga misija. Džiugu, kad istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį buvau pakviesta įamžinti garsais. Operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau susipažinti su man labai artimo krašto istorija, asmenybėmis, kultūrinėmis tradicijomis. Operos librete jo autorius Arvydas Juozaitis apie visa tai davė nemažai užuominų, kurios padėjo pasirenkant muzikinę medžiagą. Kitaip sakant, pasufleravo takelius, kuriais eidami savitais garsais visi kompozitoriai piešėme pagrindinio istorijų operos kelio žemėlapį.

Ištrauka iš pirmojo veiksmo jau skambėjo koncertuose. Kokie pirmieji įspūdžiai? Gal norėjos kažką pridėti ar pakeisti? Ar svarbi publikos reakcija?

Buvo labai įdomu išgirsti gyvą rašomos operos fragmento atlikimą. LRT nufilmavo Klaipėdos dramos teatre vykusį 100-mečio jubiliejinį koncertą ir patalpino mediatekoje, tad galiu klausytis vis iš naujo ir nagrinėti, kaip ten viskas skamba, ar pasirinktos meninės priemonės pasiteisino. Publikos reakciją taip pat buvo įdomu išgirsti. Dauguma minėjo, kad mano kūrybos stilistika kinta. Pati ženklių jos pokyčių nejaučiu. Rašydama kūrinį labiausiai orientavausi į tai, kad jis turės skambėti atviroje erdvėje, Klaipėdos elinge. Turbūt kolegos pritars, kad tai sukelė papildomų iššūkių autoriams, ne tik atlikėjams ir organizatoriams.

Kas Jūsų rašomame veiksme svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime? Į kokį muzikinį sūkurį herojus įsuksite?

Pirmajame operos veiksme susipažinsite su septyniais iš tikrai didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų paminėčiau istorines asmenybes – tai spaustuvininkas Martynas Jankus, lietuvninkų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys Jonas Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su didžiąja Lietuva. Jis išsakomas M. Jankaus, V. Gaigalaičio ir J. Budrio, kuris vėliau paskiriamas sukilimo vadu, obalsiu: „Mažoji Lietuva mūsų!“. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man patinka. Dramatiški įvykiai bus vėliau, kolegų rašytuose veiksmuose.

Muzikinę medžiagą rašėte keli skirtingi klaipėdiečiai kompozitoriai, tad kiekviena kūrinio dalis turi savitą muzikinę kalbą, kūrinys bus atliekamas skirtingos atlikėjų sudėties. Ar tarp jūsų vyko bendradarbiavimas? Kas taps kūrinio jungiamosiomis dalimis?

Keturiese rašėme pagal vieno autoriaus sukurtą libretą. Kartu su operos statytoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu sutarėme dėl veikėjų balsinių charakteristikų, t. y. koks balsas dainuos to ar kito veikėjo partiją visuose operos veiksmuose. Tai mus sujungė. Muzikinę medžiagą kiekvienas autorius rinkosi savarankiškai. Tikėtina, kad kūrinio visumos stilistika bus gana marga, nes mes esame skirtingo kūrybinio braižo autoriai.

Kuo Jums, kaip kompozitorei, gyvenančiai Klaipėdoje, svarbi miesto istorinė praeitis?

Miesto istorinė praeitis tikrai svarbi. Beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės čia esame atvykėliai. Mano seneliai (iš mamos pusės) į Klaipėdą atvyko apie 1946-uosius metus, bėgdami nuo trėmimo. Tad man labai įdomu pažinti tą miestą, kuris buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kuriame gyveno ir aktyviai veikė garsios Lietuvos kultūros asmenybės. 1923 metai Klaipėdos kraštui išties buvo labai reikšmingi. Tada Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią 100-ąją sukaktį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...

Viename iš interviu minėjote, kad kūrybai Jus įkvepia nuolat besikeičiantis miestas?

Klaipėda ir jūra yra nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Kitaip, turbūt, ir negalėtų būti. Į kokį kitą miestą benuvykčiau, visus nejučiomis lyginu su savo gimtuoju miestu. Nors ir matau jo trūkumus, netobulumus, bet vis tiek Klaipėda yra mano miestas. Kaip ir lietuviško pajūrio smėlis – man pats balčiausias ir gražiausias, nežiūrint to, kad pietų jūrų vanduo daug šiltesnis.

Gyvenimas Klaipėdoje, kur viskas teka ramiau, nei kokiuose didmiesčiuose, mano manymu, kūrėjui teikia daugiau privalumų. Nes tikra kūryba gimsta vienumoje, ilgai būnant tik su savo mintimis ir penkline. Žinoma, šio kūrinio atveju, ir su istorijų operos libretu, siekiant, kad jo prasmingi žodžiai suskambėtų vertingais, meniškai paveikiais garsais.

Kalbino Žaneta Skersytė

Minime Gedulo ir vilties dieną: 

1941 m. birželio 14-ąją Sovietų sąjunga pradėjo masinius 

gyventojų trėmimus į Sibirą. 

Daugiau kaip 100 tūkstančių darbščių ir išsilavinusių lietuvių patyrė lagerių 

ir tremties siaubą: iškentė pažeminimą, šaltį, alkį, vienatvę, 

šeimos ir tėvynės ilgesį, kad po dešimtmečių Lietuva vėl atgimtų laisvei.

„Ir grįžo savo namuosin – ir buvo tuščia.

Ir ėjo savo laukuosin – o javas gulėjo ir mirė.

Ir debesys buvo viena grėsmė, ir slėniai vienas tylėjimas.

Ir jis pasijuto visiškai vienas, toks vienučiausias...“ (Jonas Mekas).

Gedulo ir vilties dieną švenčiame stiprybę ir vilties stebuklą – 

nepailstant dėkokime mūsų tėvams, seneliams už dovanotą Laisvės stebuklą.

Rima PETRAITIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Nurimo audra konservatorių stik­linėje, Premjerė tarsi atsiprašė, tar­si ir ne, vandenį drumsčiantį val­dan­­čiosios partijos lyderį senelis – garbės pirmininkas – tėviškai pa­ba­rė, ir viskas stojo į savo vietas... Argi? Nebūkime naivūs. Po­li­ti­ko­je ramybės niekada nebus, nors perkaitę Seimo nariai ilgisi atostogų, nors visus turėtų vienyti karas Ukrainoje ar kitos negandos.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Žmones, turinčius nenaudojamos žemės ir neketinančius užsiimti žemės ūkiu, Valstybi­nė miškų tarnyba skatina įveisti joje mišką. Taip jie ne tik gautų asmeninės naudos, bet ir prisidėtų prie Lietuvos miškingumo didinimo. Skatindama imtis šios veiklos, Vals­tybinė miškų tarnyba pateikia keletą pagrindinių žingsnių, nuo kurių reikėtų šį ke­lią pradėti.

Ūdrys STASELKA 

Valstybinės miškų tarnybos viešųjų ryšių specialistas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Šie metai kelia nemenką galvos skausmą ne tik ūkininkams, bet ir kelių priežiūros spe­cialistams. Gyvenantieji šalia žvyrkelių pastebi, kad pastarieji dulka kur kas labiau nei ankstesniais metais.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Nuosavo būsto klausimas jaunai šeimai neretai tampa sudėtingu gal­vosūkiu. Tvirto materialinio pagrindo nespėjusiems susikurti jauniems žmo­nėms dažnai būna sunku sukaupti reikiamą pradinį įnašą. Todėl vals­tybės užmojai palengvinti finansinę naštą jaunoms šeimoms, skiriant vals­tybės paramą pirmajam būstui, teikė vilties, jog situacija pasikeis. Deja, pre­tendentų paramai gauti yra kur kas daugiau, nei valstybė pajėgi jos suteikti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Nėra didesnės vertybės už žmogaus gyvybę. Todėl vasaros pradžia visada primena Lie­tuvai patį skaudžiausią istorinį faktą – Antrojo pasaulinio karo pradžią ir nacių oku­paciją, dėl kurios per kelis mėnesius buvo sunaikinta kone visa Lietuvos žydų bend­ruomenė. Todėl ypatingos pagarbos nusipelno tie žmonės, kurie padėjo žydams išvengti holo­kausto siaubo.

Teko priprasti prie baimės

Nedideliuose Lietuvos miesteliuose prieš karą daugiau nei pusę gyventojų sudarė žydai. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis vokiečių esesininkai visoje Lietuvoje pradėjo šios tautos naikinimą – vyrus iškart šaudė, o moteris varė į getus. Išlikti pavyko nedaugeliui. Girdiškėje gyvenanti Stefanija Mikalauskienė tuo metu buvo dar vaikas, tačiau atsimena, kaip vėlų vakarą į jų namus Pil­sū­do kaime senelis Antanas Lo­pe­čius atvedė dvi moteris. 

„Pasigirdo beldimas ir mama pasakė, kad atėjo senelis Anta­nas iš Keterų. Su žydais jis gerai sugyveno, nes buvo kupčius, turėjo su jais bendrų reika­lų. Sako, Onike, Broniuk, turit priimti, nes jei jų ieškos, tai pirmiausia pas mane. Taip ir pasiliko pas mus Aronienė su Miriam. Apgyvendinom jas antrajame na­mo gale, kur mažai kada eidavom, o jei šuo sulodavo, moterys tuoj užlipdavo ant viškų. Pas­kui joms senelis daubikėj dar ir bunkerį iškasė“, – pasakoja Ste­fanija. 

Žydų Aronų šeima gyveno Skaudvilėje. Pirmosiomis ka­ro dienomis buvo sušaudytas Mo­šė Aronas su dviem sūnumis, o Fra­da Aronienė su dukromis Nechama, Miriam ir Hin­da atsidūrė Batakių gete. Ja­me buvu­sias moteris po kelių mėnesių sušaudė miške netoli Gryb­laukio kaimo, tačiau kelioms moterims ir vienam berniukui pavyko pabėgti. Prieglobstį jie rado Skaudvilėje gyvenusios Kot­rinos Gerkienės sodybo­je. Bet joje lankydavosi daug žmonių, todėl išgyvenusios žiemą, žydės pasijuto nesaugiai. F. Aronienė su dukra Miriam perėjo pas A. Lopečių, su kuriuo prieš karą dažnai bendraudavo. Antanas jomis rūpinosi, tačiau ir pas jį ilgam pasilikti nebuvo galima, todėl nuvežė moteris į Pilsūdą, kur gyveno didelė jo sūnaus Bro­nislovo šeima. Visi Lopečiai – Bronislovas, jo žmona Zofija Lo­pečienė-Šimkutė, žmonos tėvai Stasys ir Ona Šimkai bei jų duktė Ona Šimkutė (vėliau – Jan­kauskienė) įsitraukė į F. Aro­nie­nės ir jos dukros gelbėjimą. Pasklidus gandui, kad vokiečiai kaimuose darys kratas, B. Lopečius įrengė net keturias slėptuves. Kartais moterys išeidavo į kitas vietas, bet pasijutusios nesaugiai, vėl grįždavo pas Lopečius.

„Ateina nakčia verkdamos, ir ką padarysi, gailėjom mes jų. Pri­pratom prie tos baimės ir išmokom saugoti. Gyvenom vidury kaimo, aplink buvo maty­ti, kas kur eina. Suloja šuniukas ir žinom, kad svetimas ateina. Tada jos išeidavo į kitą namo galą, kur niekas nevaikščiojo“, – rašė savo atsiminimuose O. Šim­­kutė-Jankauskienė. 

Rūpinosi kaip garbingomis viešniomis

S. Mikalauskienė prisimena, kad jų namuose apsigyvenusios žydės visada buvo laikomos viešniomis, visi kaip įmanydami rūpinosi, kad tik joms nieko netrūktų. Didžiausias rūpes­tis,

žinoma, buvo saugumas, nes ir Pilsūde svečių būdavo. At­vyk­davo ir giminaitės sesuo, ištekėjusi už policininko Ta­mu­laičio, vienu metu Tauragėje vadovavusio policijos nuovadai. Kad Lopečiai, pas kuriuos lankydavosi jo žmona, o kartais atvykdavo ir jis pats, slėpė žydus, Ta­mulaitis sužinojo tik po karo, jau grįžęs iš kalėjimo.

„Tada sakė, kad jei ir būtų žinojęs, nebūtų įskundęs, o tik padėjęs“, – pasakoja S. Mika­laus­kie­nės dukra Virginija Bart­kie­nė.   

Iškilus pavojui, kad pas Lope­čius gali rasti slepiamas žydes, O. Šimkutė-Jankauskienė paprašė, jog moteris priglaustų mokytoja Elena Mockaitytė. Taip glo­bojama F. Aronienė ir jos duk­­ra Miriam sulaukė nacių oku­pacijos pabaigos ir galėjo grįž­ti į savo namus Skaudvilėje.

Už išsaugotas gyvybes E. Moc­­kaitytė ir O. Šimkutė-Jan­kaus­kienė 1996 m. apdovanotos Pa­sau­lio tautų teisuolio medaliais. Ta­­čiau O. Šimkutės-Jan­kaus­kie­nės krikš­to duktė V. Bart­kienė sako, jog apdovanojimo atsiimti teta nebeįstengė nuvažiuoti – medalis jai buvo atvežtas į slaugos ligoninę. 

Praėjusį rudenį į Prezidentūrą buvo pakviesta ir S. Mikalaus­kienė – Lietuvos žydų genoci­do dienos proga Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda Žūs­tančiųjų gelbėjimo kryžiumi ap­dovanojo jos tėvus Zofiją bei Bro­­nislovą Lopečius (po mirties) ir senelį Antaną Lopečių (po mirties). S. Mikalauskienę ly­dėjo jos dukra V. Bartkienė. 

Draugystė visam gyvenimui

F. Aronienė ir jos dukra Mi­riam Pilsūdo kaime slapstėsi apie pusantrų metų, jos dukros Ne­chama ir Hinda prieglobstį buvo radusios kitoje Skaudvilės miestelio pusėje. 1944 m. Ne­cha­ma žuvo, tačiau jos mažąją duk­relę Rozą Mendelytę pavy­ko išsaugoti – per visą karą ją augino K. Gerkienės sesuo Apo­lonija Kačanauskienė. 

„Daug, daug buvo sunkių valandų, bet turbūt Dievas jas sau­gojo, na, ir mūsų būtų niekas nepagailėję“, – savo prisimini­muo­se rašė O. Šim­kutė-Jan­kaus­­kienė. 

Po karo Miriam ištekėjo už Jo­sifo Libmano, susilaukė dviejų dukrų, o 1975 m. visa šeima emigravo į Izraelį. Jos dukros gyvena Amerikoje: viena tapo gydytoja, kita – muzike. 

„Su mano krikšto mama O. Šim­kute-Jankauskiene Miriam taip susidraugavo, kad visą gyvenimą palaikė ryšius. Tetos duktė Irena Katinienė pasakojo, kad ir ji bendrauja su Miriam dukromis, viena net buvo atvykusi į jos vestuves. Irena joms siuntė ir nuotraukas iš apdovanojimo ceremonijos Prezidentūroje“, – apie visam kelių šios šeimos kartų gyvenimui užsimezgusį svarbų ryšį pasakoja V. Bart­kie­nė. 

Daug lietuvių šeimų gelbėjo žmones, nežiūrėdami nei jų tautybės, nei religijos, vadovaudamiesi tik žmoniškumu. Ge­ru­mas padėkų nereikalauja, bet amžiams išlieka prisiminimas apie tuos, kurie aukojosi, patys save ir savo šeimas statydami į mirtiną pavojų. 

Daiva BARTKIENĖ

Kvėdarniškė Onutė Aužbikavičienė su nerimu kasdien laukia žinių – rusų fašistų Ukrainoje vykdomas žmonių genocidas jai skaudžiai primena 1950-aisiais tėvus ir senelius ištikusią tragediją. Skaitydama mamos užrašytus tremties prisiminimus, Onutė stebisi, kokie stiprūs ir sąmoningi turėjo būti pokario kartos žmonės, net sunkiausiomis akimir­komis, visiškoje nežinioje, nepalūžę ir nepraradę tikėjimo, kad ateis diena, kai Lietuva ir vėl bus laisva.  

Kvėdarniškės O. Aužbikavi­čie­nės mama Aleksandra Šau­lie­nė tos dienos sulaukė. Gy­ven­da­ma pas dukrą Stefaniją Plun­gė­je, ji nepraleisdavo nė vienos Ge­du­­lo ir vilties dienos nenuėjusi į minėjimą ir nepadėjusi gėlių ant geležinkelio bėgių. Vago­nų dundėjimas gelž­keliu jai kaskart primindavo 39 dienas ir nak­tis trukusią kelionę į nežinią. 

„Vežimas vis tolo ir tolo nuo tėviškės, mūsų ašarotos akys jos nebematė. Tik dar ilgai girdėjosi šunelio kaukesys, jis verkė atsisveikindamas su savo šei­mininkais. Man tada buvo dvidešimt treji metai. Kai pagalvo­ju, buvau stipri moteris, jei nepalūžau su dviem kūdikiais: duk­relė vos pradėjo antrus metelius, dar nevaikščiojo, o po širdimi buvo antras. Buvo jau paskutinis nėštumo mėnesis, širdis jau­tė, kad kelionė bus sunki“, – apie tą baisiąją 1950 m. rugsėjo 1-osios naktį savo atsiminimuose rašė A. Šaulienė.  

„Mamytė su tėveliu mažai tepasakojo apie tremtį, bet pas­lapčia rašė savo atsiminimus į są­­siuvinį. Tebuvo baigusi ketu­rias klases, pradinę mokykl­ą, bet gražiai, sklandžiai dėstė mintis. Pa­rodė mums savo raš­tus tik visai senatvėje. Pirmą kartą skaitydama, visą laiką verkiau. Man sunku įsivaizduoti, kaip žmonės galėjo tiek iškentėti“, – šiandien sako O. Aužbikavičienė.

Jų šeima, pasak Onutės, nebu­vo turtinga, laikėsi nuošalyje, bet kažkam vis tiek užkliuvo, kad yra „buožės“, turi 26 hekta­rus žemės – lygiai vienu hekta­ru per daug, kad nebūtų pavojingi okupantų valdžiai. Taip 1950 m. tremtinių sąraše atsidūrė visa Stirbiškės kaime gyvenusių ūkininkų Šaulių šeima – Aleksandra su Jonu ir mažąja Stefanija, seneliai Kazys ir Ona bei jų dukra Kazimiera. Vejami iš namų, seneliai verkdami peržegnojo visą gyvenimą puoselėtą sodybą, žinojo, kad į savo namus daugiau niekada nesugrįš – abiem jau buvo gerokai per 70 metų.

„Tauragės geležinkelio stoty­je sugrūsti į gyvulinį vagoną, ne­galėjo įsivaizduoti, nei kur juos veža, nei kas laukia. Mama rašo, kad ją su vaiku užlaipino ant vir­šutinių narų. Prie jų buvo vienas visame vagone mažas grotuotas langelis be stiklo. Gal tik dėl to, jog pro šį mažutį plyšelį galėjo įkvėpti gaivaus oro, ma­ma su sesute ir ištvėrė tokią sun­kią kelionę“, – pasakoja O. Auž­bi­kavičienė.  

Ji gimė kone iškart, kai tik tremtiniai buvo pristatyti į „baus­­mės“ vietą – Chabarovsko sritį, Ku­tuzovo kaimą. Tik Aleksand­ros vargai tuo nesibaigė. Po gim­dymo moteris sukarščiavo,  mažoji Stefanija, kuriai netiko okupantų liaudies priešais laikomų kalinių maistas, pradėjo viduriuoti. 

„Mama rašo, jog mus visas tris išgelbėjo ukrainietis gydytojas, irgi tremtinys. Atsinešė savo lagaminuką, surado jame kažkokių miltelių ir davė visoms“, – sa­ko Onutė. 

Kvėdarniškė džiaugiasi, kad li­kimas juos nubloškė ne į Lap­tevų jūros pakrantę, ne Igarkon, kur daugybė žmonių tiesiog sušalo, o į Chabarovską, kur ne toks atšiaurus oras. Tačiau gyveni­mas taigoje irgi nebuvo papras­tas – per vos įžiūrimas, bet skau­džiai kandančias musytes neidavo atmerkti akių.

„Dauguma tremtinių pateko į miško kirtavietes palei Choro upę. Žmonės kirto ir plukdė mišką, gabeno, krovė rąstus, rovė kelmus, tiesė kelius, dirbo žemės ūkio darbus. Iškirtus miškus vienoje vietoje gyvenvietės buvo naikinamos, tremtiniai keliami kitur. Daug tremtinių, ypač vaikų bei vyresnio amžiaus žmonių mirė nuo išsekimo ir ligų, žuvo arba buvo sužaloti miško darbuose. 1957 m. lietuviai ėmė grįžti į Lietuvą. Kija, Kutuzovka gyvenviečių kapinėse yra likę lietuvių tremtinių kapų“, – rašė tremtinių atsiminimus rinkusi istorikė Aldona Juodvalkytė. 

Aleksandrai, tremtinei su dviem mažais vaikais, buvo leista nedirbti, bet kiti šeimos nariai savaitėmis gyvendavo miške – kir­to ir vežimais traukė rąstus. Šeima gyveno skurdžiai, kaip ir visi tremtiniai, barakuose vaikus suguldydavo ant narų. Onutė buvo labai judri, tad dažnai nuo jų nukrisdavo. Kartą taip prisitrenkė, kad teko gaivinti. Ma­loniausias jos atsiminimas iš vaikystės – obuoliai. Tokie skaistūs, raudoni, kvepiantys.

„Šventėms duodavo mums po pusę obuolio, tai iki šiol atsimenu tą nuostabų kvapą“, – prisipažįsta ji. 

Onutės mama A. Šaulienė sa­vo atsiminimuose rašo, jog džiaugėsi, kai galėjo dukras suguldyti į lovą, bet rytą abi buvo sutinusios nuo „maškaros“, todėl paguldžiusi mergaites, apklostydavo jas taip, kad matydavosi tik mažutis akių plyšelis... 

Šaulių šeima į Lietuvą grįžo 1958 m. Stirbiškės kaime rado savo senuosius namus, tik jie ne­buvo panašūs į tuos, kuriuos paliko. Ir nors sodyboje gyvenę žmonės netrukus išsikraustė, todėl Šauliams nereikėjo kurtis tuščioje vietoje, širdis nesidžiaugė – be tėvų namai buvo tušti, o dar ir apleisti, išvogti, tad ir vėl reikėjo sunkiai dirbti, kad juos atstatytų.  

„Jau buvau Chabarovske pradėjusi eiti į pirmą klasę, kai pavasarį mus išleido į Lietuvą. Grįžę čia radome daug sniego, visur buvo ledas. Abi su Stefanija nuėjome į mokyk­lą vilkėdamos rusiškomis uniformo­mis, pasipuošusios baltomis pri­juos­tėmis. Vieną vaikai iškart pra­minė daktare, kitą – gas­pa­di­­ne“, – juokiasi O. Aužbikavičie­nė. 

Jai pasisekė, baigus mokyk­lą, įstoti ir baigti ekonomikos mokslus tuometėje Lietuvos že­mės ūkio akademijoje, sesuo Ste­fanija tapo mokytoja. Nei vie­na, nei kita karjeros nepa­da­rė, nes negalėjo ir nenorėjo pri­klausyti okupantų partijai. Onu­­tė pagal paskyrimą dirbo kolūkyje, su vyru Juozu užaugino tris sūnus. 

„Mūsų šeima labai džiaugėsi, kai Lietuva atkūrė nepriklausomybę, bet gyvenome sunkiai. Susigrąžinome 11 ha žemės, įsigijome penkias karves – iš tokio ūkio jokios naudos, tik nesibaigiantis vargas. Sužinoję, kad Europa remia pasitrauki­mą iš žemės ūkio, iškart nusprendėme atsisakyti pieno gamybos. Neblogas išmokas gavome, tai vaikus išleidome į mokslus – visi trys universitetus baigė“, – džiaugiasi moteris. 

Dėl vaikų Onutei ramu – jie užaugo tikri Lietuvos patriotai, iš širdies remiantys rusiškųjų fašistų niokojamos Ukrainos žmones. Laisvės poreikį Aužbikavičių vaikams perdavė motinos, gimusios ir kelis metus augusios tolimame Chabarovsko krašte, močiutės, praleidusios ten dalį gyvenimo, patirtis. Tokį pojūtį savyje turintys žmonės ir yra didžiausias nepriklausomos valstybės išlikimo garantas. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.