Nuo vaikystės pasakojimais apie praėjusius laikus žavėjęsis, šiandien Gediminas Dubonikas padeda kitiems atrasti savo giminės istoriją. Apie tiltų tarp praeities, dabarties ir ateities statybą, kuriozus, kurie nutinka darbe ir įrašą, kurį svajoja aptikti, genealogijos entuziastas sutiko papasakoti plačiau.

Genealogija susižavėjo pradėjęs Giminės medį

„Esu turbūt vienos rečiausių profesijų Lietuvoje atstovas“, – pasakojimą apie istorijoje nugrimzdusių asmenų ir faktų paieškas pradeda Gediminas.

Pasak jo, specialistų, profesionaliai užsiimančių genealogija, turbūt yra mažiau nei šimtas. Tai privatūs genealogai, teikiantys paslaugas mūsų tautiečiams ir atvykstantiems iš užsienio asmenims, turintiems lietuviškų šaknų.

„Norintiems turėti Giminės medį ar rasti pavienius įrašus į pagalbą gali ateiti ir archyve dirbantys specialistai. Kiek žinau, vienas kitas genealogas dirba muziejuje. Štai ir visa mūsų kariauna“, – sako jis.

Gediminas ir pats ilgą laiką su šia sritimi buvo tik „draugiškuose santykiuose“, tačiau į meilę tai peraugo praėjusiais metais.

„Genealogija mane domino visada. Vilniaus universitete esu baigęs istorijos studijų programą, bet savo Giminės medžio sudarymą vis atidėliodavau – tai nebuvo laiko, tai atsirasdavo neva svarbesnių užsiėmimų. Deja, atidėliojimas yra didelė klaida, nes artimųjų, galinčių papasakoti daugybę faktų, ratas mažėja. Jeigu galėčiau atsukti laiką, jokiu būdu nebūčiau tiek metų delsęs“, – pripažįsta jis.

Galiausiai praėjusiais metais nutaręs savarankiškai sudaryti savo Giminės medį, G. Dubonikas sako iš karto supratęs, kad ši sfera yra būtent tai, kas giliausiai paliečia jo širdį.

„Turiu darbinės patirties įvairiose srityse: žurnalistikoje, komunikacijoje, švietime, tačiau genealogija padėjo man atrasti save iš naujo. Ir nors kitų sričių visiškai neapleidau, šiandien jau profesionaliai padedu norintiems sudaryti Giminės medį ir atrasti savo šaknis“, – atvirauja Gediminas.

Kiekviena paieška pilna netikėtumų

Kalbėdamas apie Giminės medžio sudarymo subtilybes, G. Dubonikas džiaugiasi, jog vis daugiau lietuvių supranta jo reikšmę.

„Seniai žaviuosi lenkais, kuriems jų praeitis, šeimos istorija yra šventas dalykas. Tačiau nepaprastai džiugu, kad ir mūsų tautiečiai vis labiau gilinasi į savo šaknis, ieško praeities akcentų, nori sudarinėti Giminės medžius, dovanoja juos savo artimiesiems. Matau, kaip atrasta giminės istorija suartina po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius, iš kartos į kartą perduodant savo protėvių atminimą“, – sako genealogijos entuziastas.

Pasak G. Duboniko, nors iš pažiūros šis darbas gali atrodyti nesudėtingas, genealogams kyla ne vienas iššūkis.

„Pavyzdžiui, sovietmetis itin pakenkė mūsų tautai genealoginiu požiūriu. Kalbėdamas su užsakovais nuolat girdžiu pasakojimus, kaip tėvai, seneliai bijojo vaikams ar anūkams atskleisti giminės praeitį, ypač, jeigu giminė turėjo bajoriškų šaknų. Viena moteris prisiminė, kaip jos močiutė sudegino bajorystės dokumentus, nes bijojo sovietų represijų. Jeigu ne daugybę žalos padaręs sovietmetis, genealogų darbas vyktų greičiau ir paprasčiau“,– atskleidžia genealogijos entuziastas.

Tačiau net ir nežinant dalies faktų galima juos atkurti, remiantis kitais šaltiniais: tinka ir bažnytinės metrikos, surašymų duomenys, bajorų sąrašai, asmens dokumentų kolekcijos archyvuose, jeigu tik pavyksta juos rasti, ir dokumentai, atlaikę gamtinių ir istorinių negandų išbandymus.

„Kiekviena paieška pilna netikėtumų, todėl genealogas turi nuolat ieškoti vis naujų kelių, papildomos informacijos, tikrinti, ar dokumentuose, jų vertimuose nėra klaidų. Tam padeda ir labai draugiška bei palaikanti genealogų bendruomenė“, – teigia Gediminas.

Akivaizdi nauda kiekvienai šeimai

Kalbėdamas apie finansines galimybes turėti savo Giminės medį, G. Dubonikas ramina, jog ši paslauga nėra brangi.

„Valanda genealogo darbo turbūt daug pigesnė, nei valanda grindų klojėjo ar sienų dažytojo. O sienas ar grindis po poros metų vėl norėsis remontuoti, nes, pavyzdžiui, nusibos spalva. Tuo tarpu Giminės medis gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Netgi neturint finansinių galimybių Giminės medį galima susidaryti savo pastangomis. Tam tereikia laiko ir kantrybės“, – teigia jis.

Dar vienas pastebėjimas, kuriuo pasidalijo G. Dubonikas, yra tai, kad ieškodami praeityje gyvenusių artimųjų žmonės visada sustiprina ryšius su gyvais giminėmis, pradeda aktyviau bendrauti, o atrasta giminės istorija tampa šeimos susitikimų, pokalbių tema. 

„Aš pats, pradėjęs sudarinėti Giminės medį, atnaujinau ryšius su keliais giminaičiais, su kuriais nebendravome ilgą laiką. Atsirado bendrų temų pokalbiams, giminaičiai paiešką papildė jų turimais duomenimis. Taip stiprėjo mūsų bendrystė, didėjo empatija. Todėl visada sakau: Giminės medžių, kuriuos sudarinėju užsakovams, esmė yra ne tik pavardžių ir istorinių faktų suradimas – atrasta giminės istorija padeda atkurti emocinį ryšį su protėviais, stiprinti bendravimą su gyvais giminaičiais, suvokimą, iš kur jie kilo ir ką paliks“, – įsitikinęs Gediminas.

Genealogijos entuziastas turi ir profesinę, ir tuo pačiu asmeninę svajonę – atrasti senelio gimimo metriką bei jo linijos artimuosius.

„Netgi mes, daugiau ar mažiau patyrę genealogai, kartais nerandame istorinio dokumento. Pavyzdžiui, aš niekur nerandu savo senelio metrikos, nors paieškoms pasitelkiau labai patyrusius kolegas. Galbūt kai kurie žmonės mums dar nenori pasirodyti iš praeities. Tačiau svarbiausia nenusiminti. Juk Giminės medis – tai šventė, kuri niekada nesibaigia ir visada būna su mumis“, – sako jis.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Keletą dešimtmečių stovintys ap­griuvę vandens bokštai, apleistos fermos ar pastatai ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir kelia pavojų žmo­nių sveikatai, gyvybei bei ter­šia aplinką. Valstybinė teritorijų pla­na­vi­mo ir statybos inspekcija informuo­ja, kas yra atsakingas už to­kių sta­tinių priežiūrą ir kam pri­klau­so jais rūpintis.

Statiniais, nepriklausomai nuo jų būk­lės ar teritorijos, turėtų pasirūpinti jų naudotojai. Statybos įstatyme įtvirtinta, jog ne savivaldybių administracijos, o statinių naudotojai privalo organizuoti ir (ar) atlikti statinių techninę priežiūrą, juos suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti, jeigu jų naudojimas kelia pavojų. 

Statinių, išskyrus energetikos objektų, susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Bal­ti­jos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybė, o jos administracija, atlikdama sta­tinio naudojimo priežiūrą, turi teisę: paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jog būtų sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta veikla (jeigu rei­kia – ir statinio sklype ar teritorijoje); nustatyti terminus visiems išvardytiems veiksmams įvykdyti ir nedelsiant pranešti statinio savininkui (kai naudoto­­jas nėra statinio savininkas); kreiptis į policiją, kad būtų laikinai apribotas patekimas į statinio teritoriją ar patalpą, sustabdyti darbai, apribotas ar uždraus­tas transporto eismas, jeigu kyla pavojus aplinkai, viešajai tvarkai; LR Administra­cinių nusižengimų kodekso nustatytais atvejais ir tvarka surašyti nusižengimų protokolus, nagrinėti administracinių nusižengimų bylas bei skirti nuobaudas arba teikti administracinių nusižengimų bylas teismui; savo funkcijoms atlikti netrukdomai patekti į naudojamą statinį, išskyrus butus bei kitas gyvenamąsias patalpas, apžiūrėti jį, gauti su statinio naudojimu ir jo technine priežiūra susijusius dokumentus; statinio naudojimo priežiūrą atliekančio subjekto pareigūnas gali patekti į butą bei kitas gyvenamąsias patalpas jų naudotojų sutikimu, o atsisakius įsileisti – pateikęs teismo nutartį (butų ir kitų gyvenamųjų patalpų naudotojams ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas turi būti raštu pranešta apie numatytą apžiūros laiką); kreiptis į teismą dėl leidimo įeiti į butą ir (ar) kitas gyvenamąsias patalpas.

Primename, kad dėl pavojų keliančių apleistų statinių galima kreiptis į atsakingus už statinių naudojimo priežiūrą viešojo administravimo subjektus: dėl energetikos objektų – į Valstybinę energetikos inspekciją; dėl susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių – į Susisiekimo ministeriją; dėl statinių, nenurodytų 1 ir 2 punktuose (pavyzdžiui, daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, administracinės, mokslo, gydymo, prekybos, paslaugų, maitinimo paskirties statinių ir kt.) – į savivaldybių administ­racijas; dėl statinių įrangos bei paskirties reikalavimų įgyvendinimo – į statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijas.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos inform.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia susipažinti su vieno iškiliausių nūdienos lietuvių choreografų Martyno Rimeikio šokio spektakliu „Akli žodžiai“. Gegužės 27 d. „Akli žodžiai“ drauge su choreografų Alexanderio Ekmano (Švedija) bei Roberto Bondaros (Lenkija) šokio spektakliais Klaipėdoje bus pristatyti Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro (Lenkija) gastrolių metu kaip šiuolaikinio šokio spektaklių triptiko „BER“ dalis. Pirmą ir vienintelį kartą Klaipėdos Žvejų rūmuose rodysimą spektaklį choreografas sukūrė Poznanės teatro baleto trupei 2020 metais – per patį COVID-19 pandemijos sąstingį.

„Akli žodžiai“

„Kaip ir daugumoje mano darbų, idėja šiam spektakliui gimė stebint aplinką. Dažnai žmonės nesupranta vienas kito, nes tikruosius savo jausmus slepia po žodžiais, o jie dažniausiai yra daug silpnesni už mintį ar jausmą. Kartais žodžiai – tokie kaip meilė, skausmas ar laimė – gali reikšti visiškai skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms.

Bendraudami žodžiais, kuriame labirintus, iš kurių vėliau mėginame ištrūkti, ieškodami tylos. Kalba – mūsų pačių kūrinys, neretai ji nepajėgi tiksliai perteikti minties ar jausmo, kuriuos norime išreikšti žodžiais. Dažnai jiems suteikiame tokias potekstes, kokių tuo metu užsigeidžiame. Taip paskęstame interpretacijose ir perduodame klaidinančią informaciją. Iš to kyla įvairiausios situacijos – nuo dramų iki komedijų…

Kurdamas choreografiją stengiuosi rasti kuo tikslesnį būdą mintis išversti į judesių kalbą. Savo kūriniuose nesistengiu ko nors išspręsti, pamokyti ar ką nors paaiškinti. Esu laimingas, jei mano darbai paskatina žiūrovus susimąstyti ir atrasti savo pačių tiesas bei atsakymus“, – apie savo kūrinį pasakoja choreografas M. Rimeikis.

Atverkite akis šokiui!

Pasak vokiečių šokio kritiko Boriso Michaelio Gruhlio (www.tanznetz.de/de/article/2021/drei-teile-ein-ganzes), „vidurinė dalis – tarsi lėtas Adagio, bent jau klasikinės muzikos tradicijoje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje Baleto meno vadovo Martyno Rimeikio „Akli žodžiai“. Joje lyg iš rūko išnyra trys šokėjų poros, tačiau pirmiausiai dėmesį prikausto jas lydinti muzika: Steve'o Reicho „Muzika medžio gabalėliams“. Skambant minimalistinei muzikai penkioms tam tikru tonu suderintoms medžio gabalėlių poroms, šokančios poros pamažu ima plėtoti savo skirtumų dinamiką – iš pradžių jie vos juntami, vėliau tampa vis pastebimesni. Galiausiai pokyčiai priveda prie išsiskaidymo – solistai ima atsiskirti nuo grupės. Šokėjai tai susieina į poras, tai vėl išsiskiria – neapleidžia įspūdis, jog visą šį veiksmą kursto nerimas, kurį jiems kelia ankšta scenos erdvė, ribojama aklinos betono ugniasienės scenos gilumoje. Keičiasi apšvietimas, keičiasi ir muzika: skamba Meredith Monk dainos, keli dideli epizodai solistų porai, vokalinio iš šokio meno dermė, viena kita delikati nuoroda į pas de deux tradiciją, ištirpstanti šiuolaikinio šokio variantų gausoje. Kai sugrįžta grupė ir vėl ima megztis dialogai tarp šokėjų, prie šokio raiškos prisideda paslaptingas kvėpavimo garsų vokalizavimas – garsai, ne vienam keliantys erotines ar seksualines asociacijas. Galiausiai, kai jau būna įveikta visa statika, kai žiūrovai jau būna patyrę, kaip judantys šėšėliai šokyje virsta gyvais šokėjais, nebereikia jokių žodžių. „Akli žodžiai“? Ne, atverkite akis šokiui!“

Martynas Rimeikis – savito braižo kūrėjas

LNOBT baleto meno vadovas, choreografas Martynas Rimeikis pasižymi išskirtiniu meniniu talentu bei savitu kūrybiniu braižu. Klaipėdos publika šį kūrėją pažįsta kaip vieno labiausiai lankomų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro spektaklių, o Lietuvos publika – kaip dažniausiai gastrolėse rodomo KVMT šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ choreografą.

2012 m. LNOBT baleto meno vadovo, žymaus lenkų choreografo K. Pastoro inicijuotas choreografinių dirbtuvių projektas „Kūrybinis impulsas“ paskatino M. Rimeikį išbandyti savo jėgas kūrėjo amplua. Šiam kasmetiniam projektui M. Rimeikis sukūrė savo pirmąsias choreografines kompozicijas „Belaukiant Godo“ (2012), „Kelionė“ (2013), „Adagio styginiams“ (2014), „Vienas“ (2016). 2014 m. choreografo vardą pirmą kartą įsidėmėjo ir tarptautinė šokio publika, kai „Belaukiant Godo“ buvo pristatyta Diuseldorfe rengiamoje kasmetinėje šokio mugėje „Internazionale Tanzmesse NRW“. Šiuolaikinio šokio miniatiūros, sukurtos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams taip pat išgarsino jaunąjį choreografą tarptautiniuose šokio konkursuose, padėjo pelnyti atlikėjams apdovanojimų. Savo jėgas jis išbandė ir dramos teatre bei kino aikštelėje, kurdamas choreografiją spektakliui „Tamarikso žydėjimas“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, rež. Ramutis Rimeikis, 2006) bei kino filmui „Nematoma“ (rež. Ignas Jonynas, 2017).

2015 m. choreografas debiutavo LNOBT pirmuoju vienaveiksmiu baleto spektakliu „Visur, kur mes nebuvom“, rodytu baleto triptike „Bolero+“ kartu su Itziko Galilio ir K. Pastoro baletais ir išsyk pelniusiu M. Rimeikiui pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią choreografiją. 2017 m. toje pat scenoje pasirodė pilno metro baletas „Procesas“ pagal to paties pavadinimo Franzo Kafkos romaną, pelnęs choreografui antrąjį „Auksinį scenos kryžių“, sulaukęs ne tik kritikų bei publikos liaupsių, bet ir tarptautinės sklaidos „Mezzo“ televizijos kanale. Tokio pat plataus rezonanso ir transliacijų „Mezzo“ kanale sulaukė ir pirmasis choreografo darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – 2019 m. čia pastatytas dviejų dalių šokio spektaklis pagal Eduardo Balsio neoklasikinį baletą „Eglė žalčių karalienė“ (1960). Už „Eglę žalčių karalienę“ ir vienaveiksmį šokio spektaklį „Dienos, minutės“ pagal Marijos Paškevičiūtės specialiai sukurtą elektroninę muziką (LNOBT Baletų triptiko dalis, 2019) choreografas pelnė trečiąjį „Auksinį scenos kryžių“.

Tarp naujausių choreografo darbų – „Blind Words“ pagal Steve‘o Reicho, Lawrence‘o Englisho ir Meredith Monk kūrinius („Akli žodžiai“, Poznanės S. Moniuškos didžiojo teatro triptiko BER dalis kartu su Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano šokio spektakliais, 2020) ir vienaveiksmis baletas „Šventasis pavasaris“ pagal Igorio Stravinskio muziką (LNOBT Baletų diptiko dalis kartu su K. Pastoro vienaveiksmiu baletu, 2021).

Prie nacionalinės kūrybos choreografas sugrįžo naujausiame savo darbe, režisuodamas ir kurdamas choreografiją Felikso Bajoro operai-baletui „Dievo avinėlis“ (1982), kuris po keturių dešimtmečių sulaukė savo premjeros LNOBT scenoje 2022 m. lapkritį.

Gegužės 27 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose publikai bus pristatytas Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro šiuolaikinio šokio spektaklių triptikas „BER“, kurį sudaro Roberto Bondaros „Take me with you“ („Pasiimk mane kartu“), Alexanderio Ekmano „Episode 31“ („31 epizodas“) ir Martyno Rimeikio „Blind words“ („Akli žodžiai“). Tai taps pirmuoju spektaklio pristatymu užsienyje, o Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikai – unikalia galimybe išvysti trijų žinomų choreografų kūrinius.

Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro baleto trupės gastroles Klaipėdoje remia Didžiosios Lenkijos vaivadijos administracija ir Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Daugybė veiklų atvirose erdvėse iki išnaktų primena, kad vasara jau visai čia pat: praėjusį šeštadienį Lietuvos bei Europos miestuose vyko tarptautinis projektas „Euro­pos muziejų naktis“, o ateinantį šeštadienį Lietuvos miestuose ir miesteliuose – tradicinė Gatvės muzikos diena. Po atviru dangumi planuojama ir dau­giau renginių, o didžiausias dė­mesys – tarptauti­niam poezijos pavasariui. 

Muziejų naktis – tradicinė kasmetinė akcija, atverianti muziejų duris nemokamai viešnagei ir kultūrinei pažinčiai. Šeštadienio naktį atviras buvo ir Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kuriame visą dieną buvo galima nemokamai lankytis ne tik Tauragės pilyje įsikūrusiame muziejuje, bet ir jo padaliniuose. Tuo tarpu sostinėje kartu su muziejų naktimi vyko atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“, dvi dienas buvo galima lankyti 60 išskirtinių pastatų – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, bankų ir verslo cent­rų būstines, Prezidento, Seimo ir Vy­riau­sybės rūmus bei kt.

Praėjusio sekmadienio vakarą rengi­niais Vilniuje ir Klaipėdoje prasidėjo 59-asis tarptautinis poezijos festiva­lis „Poe­zijos pavasaris“. Iki gegužės 28 d. vyksianti poezijos šventė gerbėjus pakvies į 132 renginius ne tik Lie­tuvoje, bet ir Lenkijoje, Šveicarijoje, JAV ir kt., o virtualūs tiltai suteiks galimybę susitikti su poetais, gyvenančiais Danijoje, Meksikoje, Vokietijoje. Į „Poezijos pavasarį“ atvyks kūrėjai iš Jung­tinės Ka­ra­lystės, Ukrainos, Lat­vi­jos, Estijos, Pran­cūzijos, o programoje – susitikimai su įvairių kartų poetais, eilėraščių skaitymai, pokalbiai apie literatūrą, poezijos ir muzikos vakarai, literatūros pamokos, sakralinės poezijos valandos bei kt. Festivalyje bus įteiktos literatūrinės Salomėjos Nė­ries, Jono Aisčio, Zigmo Gėlės premijos, Vilniaus miesto mero premija ir „Poe­zijos pavasario“ rengėjų premija už geriausią poezijos knygą vaikams. 

Paskelbti „Pirmosios knygos“ konkur­so laureatai, kuriais šiemet tapo Justi­na Žvirblytė ir Augminas Petronis. J. Žvirb­lytė konkursui pateikė poezijos rank­raštį „Mikrosfera“, A. Petronis – prozos kūrinį „Nedetektyvai“. „Pirmosios knygos“ konkursas buvo paskelbtas metų pradžioje, jam pateikti 36 poezijos ir 34 prozos rankraščiai. 

Klaipėdoje prasideda tarptautinio teat­ro festivalio „TheATRIUM“ renginiai. Lietuvos teatro vitrinoje ge­gužės 24–28 d. bus parodyta 11 spektaklių iš įvairių Lietuvos teat­rų. Tarptautinėje programos dalyje, ku­ri išsidėlios birželio 1–22 d., bus rodomi 6 scenos meno kūriniai iš Lat­vi­jos, Jungtinės Karalystės, Portu­ga­li­jos, Is­pa­nijos, Italijos ir Taivano. Ketvir­tadienį Klai­pėdos miesto kavinėse vyks neformalūs pokalbiai su Vilniaus miesto šokio teatro „Low air“, OKT / Vil­niaus miesto teatro ir Valstybinio Vil­niaus mažojo teatro atstovais.

Netrūks šurmulio ir Šilalė­je – ateinantį penktadienį miesto pušyne rengiama respublikinė „Šilo gegužinė“, į kurią žada sugužėti ne tik mūsų krašto kapelos ir šokėjai, bet ir svečiai iš Kauno, Klaipėdos, Skaudvilės bei kitur. O gegužės 20 d. mūsų miesto gatvės aidės nuo muzikos – šilališkiai kviečiami į renginį „Tarp mūsų viskas skamba“, kuris nuo 11 val. startuos prie Kultūros centro. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Visiškai suprantama, kad valdžios postus dalijasi rinkimų laimėtojai. Tačiau kai pergalė nėra absoliuti, o balsų patvirtinti pretendentus į juos yra per mažai, tenka ieškoti sąjungininkų. Tada prasideda „turgus“ ir paaiškėja, jog politikai, prieš rinkimus žadėję dirbti visų gerovei, iš visų jėgų kaunasi tik dėl savosios. Tokią situaciją stebėjome Šilalės savivaldybėje pastaruosius ketverius metus, regis, būtent tokia pat ji savivaldybėje klostosi ir šią kadenciją: tarybos veikla, nors po rinkimų jau praėjo du mėnesiai, niekaip neįsibėgėja, o gyventojų pasitikėjimo mandatą gavę partijų atstovai nesugeba suformuoti nei daugumos, nei opozicijos ir, kaip jau tapo įprasta Šilalės valdžios padangėje, kaltina vieni kitus lyderystės stoka ir „pagalių kaišiojimu“.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Daugiau nei keturiasdešimt savivaldybės darbuotojų balandžio 29–gegužės 1 d. keliavo po Lenkiją ir Vo­kie­tiją. Nebūtų nieko blogo, jei už šią po edukacine priedanga paslėptą kelionę nebūtų sumokėję mokesčių mokėtojai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Rusija vis labiau grimzta į izo­lia­ciją, nors Kremlius nuduoda, kad jos ekonomika atvirkščiai – atsi­gauna. Jei sankcijos ir antikarinės priemonės būtų taikomos tokiai ma­žai valstybei kaip Lietuva, ją seniai būtų ištikęs bankrotas. Bet didžiulė (143 mln. gyventojų, 17,1 mln. kv. km ploto) imperija laikosi dėl savo mil­žiniškų resursų, regioninių iš­tek­lių ir galingos propagandos, nu­tei­kian­čios rusus bent jau nepro­testuoti ir tikėti, jog dėl visko yra kalti Vakarai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37 

Šilalės viešojoje bibliotekoje pristatytoje Tautvydo Jonaičio personalinėje parodoje „Viskas yra menas“ jaunasis menininkas supažindino su eksponatais, skaitė savo kurtas eiles ir atliko muzikinius kūrinius. Vaikiną sveikino šeimos nariai, draugai, mokytojai bei jo kūrybos mėgėjai. 

Užsiimti įvairiomis meno ir scenos veiklomis Tautvydas pradėjo vaikystėje, paaugęs aktyviai įsitraukė į „Apskritojo stalo“, Šilalės viešosios bib­liotekos bei kultūros centro organizuojamus užsiėmimus. Šiuo metu svarbią vietą užima ir kūryba – tapymas, dainų bei eilių rašymas. Todėl dalį devintoko kūrybos galima išvysti Šilalės bibliotekos trečiajame aukšte.

„Paroda skirta tiems, kurie ieško savęs arba jau yra apsisprendę, kuriuo keliu suks, tačiau bijo atsiskleisti. Parodos tikslas yra parodyti, kad viskas yra menas, bet tai – ne vien teptukai ir dažai, o kur kas daugiau, nes menas yra įvairus, neišsemiamas, jis gali paskatinti ir siekti karjeros, ir tapyti, ir rašyti, ir kolek­cionuoti“, – tikina T. Jonaitis. 

Paklaustas, kaip reagavo į pasiūlymą surengti personalinę parodą, vaikinas prisipažino seniai norėjęs tai padaryti, tačiau vis neišdrįsdavęs. Nors, anot Tautvydo, kai bibliotekininkė paragino, iš pradžių buvo ir nerimo.

„Bet po truputį viską padariau. Labai gera, kai įvertina ir pamato tavo veik­lą, nors nesistengi to labai viešinti“, – džiaugiasi jaunuolis.

Tautvydas eksponuoja savo piešinius, eilėraščius, koliažus, kuriuose ne vien nuotraukos, bet ir įsimintinos ne tik garsių, bet ir nežinomų žmonių frazės, svarbią ekspozicijos dalį sudaro įvairūs daiktai, kuriuos jis renka.

„Kolekcionavimas mano gyvenime atsirado seniai, kiek pamenu, visada mėgau rinkti įvairius daiktus. Kaime turime didelę palėpę, kurioje slepiasi ištisi lobiai – radau senovinį telefoną, kompaktinių plokštelių ir kt.“, – sako devintokas. 

Tuo tarpu tapyti vaikinas pradėjo visai neseniai. Pirmasis piešinys, kuriame pavaizduotas tukano paukštis, bu­vo gana pavykęs, o tai paskatino imtis teptuko dažniau. Dabar Taut­vydas sako piešiantis ir vakarais terasoje, ir žvelgdamas į saulėtekį, ir tuomet, kai turi daugiau laisvo laiko.

Dar vienas jo pomėgis yra poezija – pasak gimnazisto, patys mėgiamiausi poetai yra Algimantas Baltakis, Janina De­gutytė, Justinas Marcinkevičius, iš ku­rių poezijos semiasi įkvėpimo.

„Aš rašau apie tai, kas artimiausia man, eilės gimsta iš įvairių išgyvenimų. J. Marcinkevičius rašė: „Iš mano tylėjimo tu moki daryti žodžius ir prakalbini tai, ko aš nežinau, jog turiu“. Taigi iš to tylėjimo, manau, gimsta įvairūs išgyvenimai, nes viską, ką patiri, sutalpini į kelias pastraipas ir jas gali skaityti kitiems“, – mano T. Jonaitis.

Jaunojo menininko šeimoje yra meniškų žmonių, todėl jis jaučiasi suprastas ir įvertintas, nereikia daug kartų aiškinti artimiesiems, kas vaizduojama piešiniuose. 

Beje, Tautvydas turi ir daugiau talentų – pavyzdžiui, laisvalaikiu mėgsta skambinti pianinu, o įvaldė šį muzikos instrumentą vos per tris savaites.

„Labai mėgstu vaikščioti ir gamtoje: juk būtent gamta yra tas kūrėjas, kuris niekada nenustoja stebinti. Atrodo, kad ji visada tokia pat, tačiau kaskart ją išvysti vis kitokią“, – sako moksleivis.

Tautvydas dalyvavo ir 9–12 klasių moksleivių poetinės kūrybos šventėje „Poezijos pavasarėlis“. Jau 22-ąjį kartą vykusį renginį organizavo Varėnos viešoji biblioteka. Tautvydas jame atstovavo Šilalės viešajai bib­liotekai ir pristatė savo eilėraščius.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilališkės medikės Rasos Šiaudvytienės daugeliui nereikia pristatinėti – jos pilna visur, ją puikiai vertina pacientai, kur ji su jais besusitiktų, o aktyvumo bei optimizmo pavydi ir kolegos, ir kaimynai. Pasirodo, be nuoširdaus atsidavimo savo tiesioginiam darbui, Rasa dar turi ir didžiulį pomėgį kelionėms.

„Kol galiu, stengiuosi išragau­ti pasaulį“, – juokiasi vietoje ne­nustygstanti šilališkė, nusprendusi su „Šilalės artojo“ skai­ty­tojais pasidalinti dar gyvais įspūdžiais iš kelio­nės po Tailandą.

Tailandas vadinamas tūkstančio šypsenų šalimi, į kurią vilioja puikus aštrokas maistas, tajų masažai, ypatinga Budos šypsena kiekvieno sutikto veide, žiedų girliandos. Europiečiams ši kultūra nesuprantama, o vidinė tajų ramybė iš pradžių stebina ir net trikdo, ir tik grįžusi namo pagalvojau, kad būtent tos ramybės mes ir turėtume labiausiai pasimokyti.

Tailando pinigai – batai (THB), o vienas euras lygus 36,43 bato. Keliautojams patartina turėti ir eurų, ir dolerių. Pavyzdžiui, už valandą masažo nuo galvos iki pirštų galiukų, kuriuo mėgavausi kiekvieną dieną, mokėjau apie 250 batų, t .y. maždaug 7 Eur! Tuk-tuk’o paslauga – už 5 kilometrus 120 batų (3,29 Eur), kavos puodelis – 50 batų (1,37 Eur), o puikūs pietūs gat­vėje – 30–70 batų (0,82–1,92 Eur). Tiesa, vidutinės klasės res­torane jie šiek tiek brangesni, 150–250 batų (4,12–6,86 Eur). 

Tailandas laikomas saugia šalimi, bet, kaip ir visur, pasitaiko visko. Todėl, norint išvengti smulkių vagysčių, patartina nevaikščioti atokiais skersgat­viais did­miesčiuose, dėl dažnai kylančių etninių konfliktų bei kovos su kontrabanda geriau aplenkti pasienio regionus, rizikinga keliauti be palydos ir į džiung­les, kur yra daugybė pavojingų gyvių bei augalų. 

Beje, pravartu žinoti, kad nuo 2017 m. uždrausta rūkyti kai ku­riuose Tailando paplūdimiuose, o bauda už šį pažeidimą gali siekti iki 100 tūkst. batų arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Neleidžiama rūkyti ir šventyklų teritorijose. Parduotuvėse alkoholio taip pat nenusipirksi kada sumanęs – juo prekiaujama nuo 12 iki 17 val.

Angliškai galima susikalbėti daugelyje pagrindinių turistinių vietų, tačiau apgaudinėti turistus mėgstama. Pavyzdžiui, už įsėdimą į taksi reikia sumokėti apie 35 batus (0,96 Eur), už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą – dar po 3–5 batus (0,08–0,14 Eur), bet vairuotojas, jei nepaprašysite įjungti taksometro, pasiekus tikslą, gali pareikšti, kad keliai yra mokami, todėl teks mokėti gerokai brangiau. Itin populiarūs tarp tu­ristų, norint įveikti nedidelius atstumus, yra Tuk-tuk’ai – triračiai taksi, bet dėl kainos bū­­tina tartis, miesto ribose pasi­važinėjimas svyruoja nuo 80 iki 300 batų (2–8 Eur). 

Tailandiečiai itin gerbia karalių ir visą karališkąją šeimą, todėl apie ją kalbėti garsiai ar tuo labiau įžeidžiai, kritikuojant griežtai draudžiama. Netgi prieš kino seansą yra grojamas nacionalinis himnas bei demonstruojamas neilgas pasveikinimas karaliui, todėl nepagarba karališkajai šeimai laikoma šiurkščiu įstatymų pažeidimu ir gali būti baudžiama įkalinimu.

Tailande nėra priimtina liestis prie nepažįstamųjų. Vietiniai gyventojai tiki, kad galva – pag­rindinė kūno dalis, kurioje slypi žmogaus siela, todėl prisilietimas prie tailandiečio galvos reiškia įžeidimą. Mandagumas, nuoširdumas ir šypsena yra būdingiausi vietinių bruožai, o demonstruojamas pyktis reiškia grubumą ir neišsiauklėjimą. Ypatingai patariama nekalbėti pakeltu tonu su policijos pareigūnais, nes tokio elgesio jie neatleidžia. Geriausia su jais visai nesusidurti. Pravartu žinoti, jog į Tailandą draudžiama įvežti ne tik elektronines cigaretes ar jų analogus, rizikuojant gauti baudą iki 1mln. batų ar netgi netekti laisvės iki 10 metų. Be to, iš šalies draudžiama išgabenti Budos atvaizdus (išskyrus mažas statulėles, kurias galima nešiotis su savimi).

Tailando klimatas – atskira tema, bet man keliaujant po šią šalį net 16 parų svilino 33 laipsnių karštis. Mažai gelbėjo ir dvi lietingos dienos.

Tailando sostinė Bankokas – 16 milijonų gyventojų turintis miestas – gali pasigirti ne tik savo dydžiu, bet ir nenuilstamu gyvenimo ritmu, stulbinančiais kontrastais bei daugybe įdomių istorinių vietų. Didžiulį įspūdį paliko Rymančio Budos arba Po šventykla, garsi auksu padengta didinga (46 metrų ilgio ir 15 m aukščio) Budos statula. Sakoma, jog čia įrengtoje tajų medicinos mokykloje gimė nepakartojamas tajų masažas, o į Tailandą mokytis masažo paslapčių vyksta ir lietuviai.

Pakeliui į Kančanabūri, miestą, nutolusį nuo sostinės apie 130 km, užsukome į Damnen Saduaką – autentišką plaukiojantį turgų, kuris iki šių dienų išlaikė senovines prekybos medinėse valtyse tradicijas. Virš Kvė upės nusidriekęs įžymusis geležinkelio tiltas, vadinamas ,,Mirties geležinkeliu“. Jį statant, dėl nežmoniškų sąlygų (karščio, blogo maisto, vandens), gyvybės neteko daug vyrų. 

Aplankėme Krasės ur­vą bei vietinį turgų. Įst­ri­go naktis, praleista be interneto, elektros džiung­lių apsuptyje, upėje Kvė plū­du­riuo­jan­čia­me „Jungle Rafts“ vieš­­butyje. O kur dar  įspūdingi Eravano na­cio­naliniame parke esan­tys kriokliai, septyniomis kaskadi­nėmis  pakopomis kren­tančio vandens šniokštimas.

Didžiulį įspūdį paliko Tiesos šventykla-laivas, kuri yra pati didžiausia Tailande, pagaminta vien tik iš medžio, be vinių, kuriai jau apie 100 metų.  

Aplankėme ir Kambodžą, ku­ri vis dar tebėra gana skurdi šalis. Čia visa diena buvo skirta Angkoro senovės miestui – didžiuliam šventyklų, rūmų, vandens telkinių ir kanalų kompleksui, įrašytam į UNESCO Pasaulio paveldą ir traukiančiam turistus. Tai – viena įspūdingiausių ir didžiausių šventyklų pasaulyje. Beje, čia vyko filmo „Kapų plėšikė Lara Kroft“ su aktore Andželina Džoli filmavimai. 

Vietinis gidas, kurį ekskursijos dalyviai juokais šaukė Maug­liu, surengė išvyką į džiungles. Dvi valandas, kepinant saulei, brovėmės pro įvairiausius augalus, kol pasiekėme įspūdingą krioklį, kurio nėra net žemėlapiuose. 

Teko pabuvoti ir pas kavos plantatorių, kuris augina 200 kavamedžių, turi savo kavinukę, Siem Reape aplankyti Ku­leno nacionalinį parką, palmių cukrų gaminantį kaimelį, o keltu persikėlę į Čango salą, galėjome mėgautis neįtikėtinai švelniais balto smėlio paplūdimiais, maudynėmis Pietų Kinijos jūroje. 

Ką verta parsivežti iš Tailando? Čango saloje mus užbūrė upių perlai, iš kurių vėrinius pagal kiekvieno pageidavimą suverdavo tuoj pat. Ir kainos nesikandžioja – pavyzdžiui, vė­rinys ant kaklo, apyrankė ir auskarai kainavo 1600 batų (44 Eur). Populiarios lauktuvės yra grynas kokosų aliejus, alijošiaus sultys, mediniai dramb­liukai, simbolizuojantys Tailandą ir nešantys laimę. Tačiau bene geriausia dovana – patirtis, įspūdžiai, emocija.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Gegužės 28 d. socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ kviečia į savižudybių prevencijai skirtą renginį, vyksiantį Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Dešimtoji, jubiliejinė „Skirtingos Spalvos“ herojaus istorija ir jai skirtas renginys apjungs psichikos sveikatos temą ir orientuosis į emocinės sveikatos gerinimą. Savo asmenine patirtimi pokalbio metu pasidalins dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu.

Renginio pradžia – sveikatingumo mugė, kurioje psichikos sveikatos gerove besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos dalinsis savo sukaupta patirtimi ir žiniomis, atsakys į žmonėms rūpimus klausimus bei atlieps emocinės sveikatos gerinimo principus. Taip pat renginyje netruks įvairių pokalbių ir diskusijų su žinomais žmonėmis, gydytojais ir specialistais temomis apie nerimą, perdegimą ir asmenines žmonių patirtis, išmoktas pamokas.

Ryškiausias renginio momentas – VšĮ „Skirtingos Spalvos“ įkūrėjo Daliaus Stankevičiaus dialogas su J. Arlauskaite-Jazzu. Žinoma atlikėja pasidalins meilės ir atradimų gyvenimui istorijomis, gražiausiomis ir sunkiausiomis akimirkomis bei papasakos su kokiais psichikos sveikatos iššūkiais jai teko susidurti. Svarbi šio pokalbio tema ir kilnus tikslas kvies ne tik pasisemti motyvacijos, bet ir ragins palaikyti tuos, kurie yra susidūrę su savižudybe artimoje aplinkoje.

---

Renginio programa:

Nuo 14 val. prasidės nevyriausybinių organizacijų sveikatingumo mugės šurmulys!

Nuo 14:30 val. – pokalbis „Nerimas – signalas ar vaizduotė?“ – Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vedėja, psichologė Vaiva Klimaitė.

Nuo 15 val. – pokalbis„Perdegimas: kiek kainuoja noras turėti viską?“– Psichiatras prof. Eugenijus Laurinaitis.

Nuo 16 val. –  pranešimas „Tu esi ne vienas“ – SAM Psichikos sveikatos skyriaus patarėja Laura Masiulienė ir Higienos instituto Psichikos sveikatos centro Savižudybių prevencijos skyriaus vadovė Gustė Kalanavičiūtė.

Nuo 16.30 val. – asmeninis pasakojimas „Mano istorija. Tamsoje visuomet spindi šviesa“ – psichikos sveikatos ambasadorė, psichoterapeutė Inga Juodkūnė ir psichikos sveikatos ambasadorių koordinatorė, lektorė Viktorija Andreikėnaitė.

Nuo 17.30 val. –  pokalbis su 10-ąją “Skirtingos Spalvos” heroje J. Arlauskaite.

Nuo 18.30 val. – renginio koncertas.

Kviečiame visus gegužės 28 d. Vilnių nudažyti žaliai mėlynos ir violetinės spalvų gama.

Daugiau informacijos: www.skirtingosspalvos.lt