Tiesioginiai mero rinkimai baigė­si – ankstyvą pirmadienio rytą Vy­riausioji rinkimų komisija patvirti­no, jog rinkimus Šilalėje laimėjo politinio komiteto „Vardan Šilalės kraš­to“ kandidatas Tadas Bartkus. Už jį balsavo 5373 rajono gyventojai arba 51,38 proc. tiesioginiuose mero rinkimuose dalyvavusių rinkėjų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 23

Pastaruoju metu Šilalės parduotuvių savininkai pa­stebi, jog mieste ypač pagausėjo vagių. Ramio­je Šilalėje tai ne­įprastas reiškinys, todėl daugelis svars­to, su kuo tai ga­­lė­tų būti susiję: žmonės visai ne­­beturi ko valgyti, tad ri­zi­kuo­ja ir vagia iš nepritek­liaus, ar į miestą atsikraustė dau­giau nusikalsti lin­kusių asmenų?

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 23

Šiltėjant orams, prasideda ir kasmetis aplinkos tvarkymas. Deja, nemaža dalis gyventojų vis dar ieško leng­viausio būdo apsikuopti ir degina ne tik augalinės kilmės atliekas, šakas, bet ir nenušienautą žolę. Tačiau specia­listai įspėja, jog joje lizdus jau suka paukščiai, o laužai kelia grėsmę ne tik gamtai, bet ir patiems degintojams bei jų turtui.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 23

Policija pranešė, kad pradėtas ikiteismi­nis tyrimas dėl kovo 16-osios naktį, pusvalandis po vidur­nak­čio, Šila­lė­je, Jono Basanavičiaus g., užfiksuoto incidento, kai į ne­už­ra­kintą butą įsibrovę jauni asmenys reikalavo šei­mininko atiduoti turtą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 23

Praėjusį sekmadienį vyko Šilalės krepšinio pirmenybių varžybų pusfinalis. Rungtynėse dalyvavo ne tik visiems gerai žinomi Šilalės krepšininkai, bet ir Lietuvoje gyvenantys ukrainiečiai. Vaikinai krepšinį žaidžia profesionaliai ir džiaugiasi galėdami turiningai praleisti laiką varžybose bei prisidėti prie komandos „Prolain“ sėkmės.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lietuvoje praėjusią savaitę prasidėjo bene populiariausias kino festivalis šalyje „Kino pavasaris“, vis dar vyko Nepriklausomybės minėjimo rengi­niai, Tauragėje, Lietuvos kul­tūros sostinėje, atidarytos kelios naujos parodos, paskelbti kiti šia intencija ar­tėjantys renginiai. 

Kino festivalyje „Kino pavasaris“ bus parodyti ir šeši ilgo metro lietuvių filmai, tarp jų – Ukrainoje nužudyto Manto Kvedaravičiaus bei jo sužadėtinės Hannos Bilobrovos „Mariupolis 2“, režisierių Austėjos Urbaitės „Per arti“, Nerijaus Milerio „Gyvenimas po mirties“, Irmos Pužauskaitės „De­vintas žingsnis“, Elenos Kairytės „Roberta“ ir Lie­tuvos kino bendruomenės „Laiškas Ukrainai“ filmai. „Kino pavasario“ konkurso programoje žiūrovai taip pat gali išvysti du Berlyne „Sidabriniais lokiais“ apdovanotus filmus – režisierių ispanės Estibaliz Urresola Solaguren „20 000 bičių rūšių“ ir italo Giacomo Abbruzzese „Disko ber­niuką“. Geriausią festivalio filmą rinks tarptautinė žiuri, sudaryta iš žinomų kino pasaulio žmonių. Kino festivalis šiemet vyksta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių kino teatruose.

Šilalės kultūros centre ketvirtadien rengia­ma edukacija „Rankdarbiai iš šiaudų. Šiaudinis paukštis“, o kovo 27-ąją pirmą kartą vyks Tarp­tautinei teatro dienai skirtas renginys. Prog­ra­moje planuojamas nominacijų įteikimas Šilalės muzikinio teatro bičiuliams bei teatralizuotas koncertas – ištraukos iš F. Lo miuziklo „Mano puikioji ledi“, I. Kalmano operetės „Čardašo karalienė“, miuziklo „Intrigų miestas“, D. Attia roko operos „Mocartas“, R. Končiantė miuziklo „Paryžiaus katedra“, J. Štrauso operetės „Šikšnosparnis“. At­likėjai – Šilalės muzikinio teatro solistai, šokėjai bei choristai. Teatro diena bus švenčiama ir Kvėdarnoje, daugiafunkciniame centre, kur kovo 29 d. atvyksta Kelmės mažasis teatras su spek­takliu. Be to, visą šią savaitę kvėdarniškiai ir ne tik kviečiami į kūrybines dirbtuves „Velykinis margutis mano akimis“.

Šiaulių „Aušros“ muziejus 100-mečio proga atidarė ekspoziciją, pasakojančią apie miesto praeitį nuo seniausių laikų iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. Per kovo 11-ąją įvykusį atidarymą įteikta ir Pelikso Bugailiškio premija – šiemet ji skirta muziejininkui, audiovizualinio paveldo entuziastui Viktorui Gundajevui. Jubiliejaus minėjimo dieną Šiaulių istorijos muziejuje vyko koncertai, ekskursijos naujoje ekspozicijoje, kurioje pristatyti seniausi krašto gyventojai, jų kasdienybė, užsiėmimai, parodyta, kokią vietą miestas ir regionas užėmė skirtingais šalies istorijos laikotarpiais. 100-mečiui skirtomis veiklomis bei renginiais muziejus šiauliečius ir miesto svečius džiugins visus metus.

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ paskelbė apie planuojamus renginius, o muziejininkai jau dabar kviečia į Fotografijos galeriją, kur atidaryta Šiaurės Lietuvos fotomenininkų asociacijos grupinė paroda „Laisvai“ – joje dalyvauja 22 autoriai iš visos Lietuvos. Taip pat eksponuojamos dvi Lietuvos ir Tauragės istoriją pasakojančios parodos: „Lietuvos spaudos fotografija 2022“ Edukacijų centre veiks iki kovo 25 d., o „Mūsų vėliavos 1918–1940“ Istorijos ekspozicijoje – iki liepos 10 d.

Pilies menėse atidaryta ir Algio Kasparavičiaus personalinė paroda „Atsitiktiniai prisiminimai“. A. Kasparavičius yra skulptorius, instaliacijų bei objektų kūrėjas. Menininkui būdingas filosofinės ir daugiasluoksnės kūrybos plėtojimas. Parodoje „Atsitiktiniai prisiminimai“ A. Kasparavičius pristato naujausius ir anksčiau sukurtus darbus, kuriuos sieja atminties tematika.

Kovo 23 d., 17 val., „Santaka“ kviečia į renginį, kurio metu bus kalbama apie santuoką sovietinėje visuomenėje. Renginio „Neplanuotas gyvenimas: santuoka sovietinėje visuomenėje. Kas šiandien pasikeitė?“ metu Tauragės pilies menėse bus pristatyta 2022 m. išleista mokslinė Dalios Leinartės monografija „Neplanuotas gyvenimas: šeima sovietmečio Lietuvoje“, kuri taip pat yra ir Knygos meno konkurso šiųmetinė nugalėtoja. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gynėju, 23-ejų Andrejumi Milleriu likimas su­vedė svečių namuose Dnipre, kur ketu­rias paras te­ko dviese gyventi viename kambaryje. Vaikinas į netoliese esantį karinį komi­­sariatą atvyko iš li­go­ninės, kad medikų komisija įver­tintų, ar jis po patirtų sužeidimų gali tęsti kovą.

200–250 kilometrų nuo fron­to zonoje esančių Donecko, Za­porižės, Cher­so­no regionų nutolęs Dnip­ras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaid­menį. Per šį miestą keliauja kariškiai, gink­luotė, šaudmenys bei maistas Uk­rai­nos kariams, čia yra vežami ir sunkiai sužeisti kovotojai.

Nakvynė svečių namuose tu­ri savų pliusų bei minusų. Aš juos pamėgau iš dalies todėl, kad čia didesnė galimybė sutikti civilių bei kariškių, atvyku­sių iš fronto ar pafrontės pragaro. Teko išgirsti nemažai sukrečiančių pasakojimų, bet ne visus, netgi tuos, su kuriais tenka gyventi viename kambaryje, pavyksta prakalbinti. Galimai jie įprato kare niekuo nepasiti­kėti ir savo skaus­mą bei išgyvenimus kaupia viduje, nuo pašaliečio atsitverdami tylos siena arba trumpais, aptakiais atsakymais.   

Į Andrejų atkreipiau dėmesį vos jam įėjus į svečių namus, mat tuo metu pusryčiavau poilsio kambary­je, kurio pakraštyje stovi ir administ­ra­torės staliukas. Aukštas vaikinas priėjo prie ad­ministratorės ir paklausė, ar galės pratęsti rezervaciją, jeigu medicininis patikrinimas užtruks ilgiau nei tris dienas. Po to uždavė gana keistoką klau­simą: ar kambaryje naktį galima laikyti įjungtą šviesą ir ar dažnai mieste pradingsta elekt­ra. Administratorė atsakė, jog dėl elektros energijos trūkumo ji kasdien atjungiama po 4–6 val., bet nedraudžiama už­sidegti lemputę virš lovos.

Tada dar nežinojau, kad šis vyras buvo apgyvendintas mano kambaryje, tad naktį prabudau piktokas, nes į akis žibino šviesa. Užsitraukiau lovos erd­vę apribojančią užuolaidą ir, nusisukęs į sieną, vėl užmigau. Ry­tą prabudęs nustebau, jog šviesa kambaryje tebedega – And­rejus buvo įžiebęs virš lovos esančią lemputę. Pa­galvojau, gal jam taip geriau miegoti, ir pasportavęs išskubėjau į sutartą susitikimą. Vi­dur­dienį grį­žęs vaikiną radau tebemiegantį. 

Kai po poros valandų jis pabudo, pasidomėjau, kodėl ne­gesina šviesos. Vaikinas atsa­kė, kad grįžęs iš nelaisvės Rusijoje įstengia užmigti tik degant lempai. Į ilgas kalbas karys nesileido, atsakinėjo trumpai. Su­­žinojau, jog vaikinas kartu su kitais „Azovstal“ gynėjais Ma­riupolyje pateko į priešo ne­laisvę, o po pusmečio buvo iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius. Andrejus leido jį fotografuoti, įrašyti pašnekesį, bet ir toliau atsakinėjo glaustai, buvo nepatiklus. 

Taip sutapo, kad po kelių valandų privalėjau traukiniu vykti į Ky­jivą, kur laukė kiti susitikimai, tad į Dniprą grįžau tik kitą vakarą. Vėl apsigyvenęs tame pačiame kambaryje, turėjau galimy­bę dar dvi popietes pabend­rau­ti su And­rejumi. Kitu laiku ne­pavykdavo, nes pirmą dienos pu­sę vaikinas miegodavo, o prabudus jį mašina išsivež­davo bičiuliai ir par­veždavo vė­­lai.

Pateiksiu mūsų pašnekesį.

– Ar galiu Lietuvos spaudoje rašyti tavo vardą ir pavardę?

– Rašykit, man vienodai.

– Kiek tau metų?

– 23-eji.

– Tu profesionalus karys?

– Taip, baigęs mokyklą, nusprendžiau tapti kariu ir pasirašiau sutartį trejų metų tarnybai. Sutartis baigėsi 2021-ųjų

lapkritį, o po trijų mėnesių Ru­sija mus užpuolė. Nieko nelaukdamas užsirašiau sava­no­riu į teritorinę gynybą. Ne­maniau, kad viskas bus taip rimta. Žinojau, jog 2014 m. Ma­riupolį rusai irgi buvo užėmę, bet po dviejų mėnesių buvo išvyti, tada mūsiškių žuvo nedaug.

– Mariupolis tavo gimtasis miestas?

– Taip, gimiau ir užaugau  ne per toliausiai nuo „Azovstal“ gamyklos. Turiu vyresnę sese­rį, tėvai yra darbininkai. Mo­kiausi vidutiniškai, nelankiau jokių sporto treniruočių, mėgau laiką leisti su bičiuliais pajūryje. Po kariuomenės planavau vykti į Kyjivą – įsidarbinti ir mokytis.

–  Kaip patekai į nelaisvę?

– Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomės išsiveržti iš apsupimo. Pykome, jog neateina žadėta pagalba. Buvo priimtas sprendimas pasiduoti.

– Kas vyko po pasidavimo?

– Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenivkos kalėjimą Donecko srityje. Po aštuonių parų mane išvežė į Kras­nodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko pabūti ir Kuibyševo kalėjime, tačiau ten nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare. 

– Kaip buvo Krasnodare?

– Labai blogai. Dalis prižiū­rėtojų buvo tikri sadistai. Ne­mušė tik į galvą, o į visas kitas kūno vietas daužė kumščiais, mediniu kūju, spardė kojomis. Mažytėje kameroje buvome dvylika žmonių, lovos sustatytos dviem aukštais. Tačiau gultis leisdavo tik naktį, nors šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus stebėti. Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojimo kieme ar didesnėje patalpoje. 

– Nejudant turbūt atrofavosi raumenys? Suly­sote?

– Visi kažkiek sulysome, bet aš daugiausiai: prieš karą svėriau 106 kg, po nelaisvės – tik 54 kg. Gydytojai spėja, kad galėjau sublogti ne vien nuo prasto maisto, bet ir nuo psichologinio streso, patirtų išgyvenimų. 

– Ar gali apie juos papasakoti?

– Apie juos kalbėti nėra leng­va, norisi viską pamiršti... Mu­šė dažnai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia už ką. Mušė ir per apklausas, nes norėjo, kad prisipažintume, jog esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius. Jei vesdavo tardyti arba prižiūrėtojai įeidavo į kamerą, bet kurią akimirką galėjai sulaukti smūgio, kuriam nebūdavai pasiruošęs. Tokia įtampa tiesiog ėdė nervus, nuolat buvome įsitempę. Be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai, nes viskas girdėjosi.

– Ar bandėte su prižiūrėtojais diskutuoti apie vykstantį karą?

– Ne, jie juk zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda. Manė, jog mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už neva daromas blogybes. 

– Prižiūrėtojų veidus turbūt įsidėmėjai visam gyvenimui?

– Jų veidų nematėme, mums buvo draudžiama pakelti galvą ir akis, privalėjome visą laiką žiūrėti į že­mę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas. 

– Varšuvos spaudoje skaičiau vieno Lenkijos mediko, savano-

riaujančio fronte Donecke, tvir­tinimą, jog jam te­ko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti. Ar tavo kameroje nie­kas nepatyrė tokių išniekinimų?

– Manau, kad tame kalėjime šito nebuvo. Tiesa, gąsdino tai padaryti, bet mes netikėjome, jog tam gali ryžtis.

– Jums buvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje?

– Taip, sėdėdami kameroje pašnibždomis kalbėdavomės.

– Gal užgiedodavote Uk­rainos himną ar surengdavote kitokius protestus?

– Ne. Buvome palaužti, iškankinti, nebuvo nė vieno, kuris neverktų ar mušamas, ar vėliau iš skausmo. Ta­čiau privalėdavome giedoti Rusijos himną, dainuoti dainas, aukštinančias Putiną bei Ru­si­ją. Pri­valėjome mintinai išmokti net keliolika dainų, kurių tekstus mums įteikė. Jeigu nedainuosi arba darysi tai per tyliai, sulauksi smūgių.

– O prie šviesos miegojai jau prieš karą ar tik po to, kai grįžai iš nelaisvės?

– Pripratau nelaisvėje, o dabar kitaip nebeužmiegu. Norė­čiau, kad grįžtų prieškarinis miegas, bet kol kas niekas nesikeičia. Gydytojai ramina, jog pagerės, bet kada tai bus... Be to, sesuo sako, kad po nelaisvės ta­pau agresyvus, nervingas ir užsidaręs.

– Kokie dabar tavo planai?

– Viskas priklausys nuo karinės komisijos išvadų. Jeigu atvirai, labiausiai norėčiau atsidurti šalyje, kur nėra karo, nesigirdi sprogimų ir šūvių, kur nėra pavojaus. No­rė­čiau atgauti psichinę ramybę ir atsi­kra­tyti košmarų sapnuose. Juo­se dažniausiai grįžtu į Kras­no­da­ro kalėjimą, esu mušamas – atsibundu suprakaitavęs, šaukdamas iš skausmo. 

– Skaičiau, jog pagal tarptautinę Vienos konvenciją iš nelaisvės grįžę kariai turi būti atleisti nuo tolesnės tarnybos. Ar Ukrainoje tokia tvarka negalioja?

– Negalioja. Keli mano nelaisvės bičiuliai jau vėl kovoja fronte. Gali būti, kad man irgi teks ten grįžti.

– O apie ką svajoji?

– Prieš karą svajojau išvykti į JAV, įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju. Dabar galvoje tuščia, jokių svajonių ir planų. Visų pirma norėčiau, kad pasibaigtų karas ir nebetektų kariauti, kad sustiprėtų noras gyventi.

– Ar įsivaizduoji save gyvenantį Rusijoje, turintį žmoną rusę?

– Nesu rasistas, tačiau su viskuo, kas rusiška, noriu turėti kuo mažiau bendro. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Atsižvelgdama į susidariusią krizinę situaciją pieno sektoriuje, Žemės ūkio ministerija siūlo skubias trumpalaikes priemones pieno sektoriui stabilizuoti. Pieno gamintojams numatoma iš valstybės biudžeto skirti 8 mln. Eur finansinę paramą už laikomas karves.

Planuojama išmoka – apie 37–38 Eur už karvę. Pri­pa­žin­­tų žemės ūkio kooperatyvų nariams ši išmoka būtų 10 proc. didesnė.

Jau netrukus, kovo 20 d., vyks ir Europos Sąjungos žemės ūkio bei žuvininkystės tarybos posėdis. Jo metu Lietuvos ir Latvijos žemės ūkio minist­rai asmeniškai susitiks su ES žemės ūkio komisaru Januszu Wojciechowskiu bei sieks įrodyti, kad problema tikrai rimta – ES parama abiejų šalių pieno sektoriams yra būtina.

„Suprantame, kad 8 mln. Eur parama radikaliai situacijos pieno sektoriuje nepakeis, tad į šį susitikimą dedame dideles viltis“, – sako žemės ūkio minist­ras Kęstutis Navickas.

Kitą savaitę planuojamas ne tik susitikimas su ES žemės ūkio komisaru, bet ir Pieno tarybos posėdis. Jame būtų diskutuojama dėl rizikos fondų kūrimo, taip pat Pieno įstatymo tobulinimo, didžiausią dėmesį skiriant pieno gamintojų kooperacijos skatinimui.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Šilalės kultūros centre surengtas ukrainiečių folkloro gru­pės „TaRuta“ koncertas „Sparnai Ukrainai“ vyko pus­tuš­­tėje salėje. Nepaisant to, grupės muzikantai dėkojo Lie­­­tuvai už palaikymą ir skyrė šilališkiams lietuviškai at­lie­kamas dainas. Todėl tik apgailestauti belieka, kad daž­nai virtua­lioje erdvėje savo „jautrumą“ demonstruoti ne­ven­giančių asmenų elgesys realybėje nuo susikurto įvaiz­džio gerokai skiriasi. Gal dėl to ir kovo 10-osios vakarą pa­laikyti ko­vojančios šalies muzikantų ir bent kokia auka prisidėti prie pagalbos jai susirinko nedaug žmonių. Tarp jų, deja, beveik nesimatė politikų, taip mėgstančių fotogra­fuotis įvairiose paramos akcijose ir nevengiančių bet ko­kia proga kopti ant scenos... 

Ukrainiečių grupė į Šilalę atvyko ne su ištiesta ranka – atvežė puikų profesionalų koncertą, į kurį šilališkiai buvo kviečiami nemokamai. Mainais buvo prašoma nupirkti kelis eurus kainuojančių suvenyrų, dalyvauti meno kūrinių aukcione, taip aukojant karinei technikai ar įrangai. 

„Tokie koncertai vyksta visoje Lietuvoje“, – sakė jo organizatorius ir vedėjas Remigijus Ruokis. 

Anot jo, suaukota suma nebūtinai siejasi su miesto dydžiu, tai labiau priklauso nuo to, kiek toje vietovėje gyvena Ukrainą suprantančių bei palaikančių žmonių. Deja, Že-

­­mai­ti­joje, anot R. Ruokio, skeptikų yra daugiausiai. Bet uk­rainiečiai koncertavo nepaisydami tuščių kė­džių ir dainavo taip nuoširdžiai (tiek ukrainietiškai, tiek lietuviškai), jog nepaliko abejingo nė vieno, kuris tą vakarą praleido kartu su jais. 

„Mums nesvarbu, kiek žmonių ateina, svarbiausia, kad galime perduoti savo tautos nuotaikas. Išėjimas į sceną grupei „TaRuta“ yra savotiškas fron­tas už savo šalį – turime savo srities karo administracijos įga­liojimus veiklai užsienyje, todėl galime išvykti iš šalies, rinkti aukas ir kalbėti apie ka­rą, kad žmonės viską sužinotų iš pirmų lūpų“, – „Šilalės artojui“ prieš koncertą sakė grupės „TaRuta“ solistas Jevgenas, gitaristas Dmitro ir būgnininkas Tarasas.

Vyrai neneigė, jog kaskart, išvykdami iš namų, su nerimu palieka savo šeimas. Kad tai turi pagrindą, teko įsitikinti pokalbio metu – muzikantų rankose keliskart rėksmingai suskambo telefonai ir pasigirdo įspėjimai ukrainiečių kalba „pavitrina tre­voga“. 

„Virš mūsų galvų naikintuvai lekia gana dažnai. Turime vilties, jog okupantų tikslas nėra mūsų gyvenamoji vietovė, bet juk nežinosi – sprogmuo bet kada gali pataikyti ir į mūsų kiemą. Baisiausia dėl artimųjų, nes nežinai kas vyksta“, – sa­kė Tarasas.

Vyro namuose – du mažamečiai vaikai (6 ir 2 m.), tad išvykdamas į gastroles prašo jų neiti ir nežaisti kieme.

Kai negastroliuoja, profesionalūs muzikantai dirba mokytojais. 

„Gyvenimas karo sąlygomis yra visiškai kitoks – dabar net mano mažoji žino, kaip elgtis, kai darželyje pasigirsta aliarmo pranešimas. Ugdymo įstai­go­se yra įrengtos slėptuvės, vaikai su pedagogais ten slepiasi, o viskam nurimus, tęsiamos pamokos, lyg nieko nebūtų nutikę“, – apie kasdienybę Uk­rainoje pasakojo muzikantai.

Vyrai neslėpė, kad vaikams karas jau paliko įspaudą – net patys mažiausieji žino šio baisaus žodžio reikšmę, suvokia, ką reiškia žodis Tėvynė. Galbūt todėl Taraso mažoji atžala dažniau piešia ne vaikiškus spalvingus piešinius, o Uk­rainos vėliavą. 

„TaRuta“ gyvuoja 15 metų, nuo 2010-ųjų koncertuojame ir Lietuvoje. Iš pradžių pristatinėjome ukrainietišką folkroką, vėliau mūsų veikla įgavo politinį atspalvį, o šiuo metu esame savo regiono teritorinės gynybos atstovai. Tik atvy­kę į Lietuvą sužinojome, kad turite dvi vėliavas – Trispalvę ir Vytį. Mes istorinės vėliavos neturime, bet daug kas naudoja kazokų vėliavą, kurią sudaro juoda ir raudona spalvos. Ukrainos vėliavos spalvos reiškia ugnį ir vandenį (geltona-mėlyna), bet tokias jas mes matome dieną, o nakties tamsoje jos atrodo kaip juoda ir raudona“, – vilkdamasis tokių spalvų koncertinius rūbus pasakojo grupės solistas.

Muzikantai sakė, jog daugu­ma jų draugų kovoja fronte, taip pat yra ir buvęs grupės būgnininkas. Per vienerius koncertų metus Lie­tu­­vo­je „TaRuta“ surinko ir Uk­rai­nos kariuomenei perdavė apie milijo­ną grivinų (maždaug 21 tūkst. Eur) bei 14 automobilių. Ukrainiečiai ypač dėkingi lietuviams, kurie aukoja, netgi į koncertus ateina žmonių, kurie pasiūlo padovanoti visureigių, generatorių... 

Koncerto Šilalėje metu buvo surengtas aukcionas, kuriam paveikslus paaukojo Šilalės kū­rėjos Aušrinė Pudževytė, Jo­lan­ta Baubkuvienė ir Indrė Lu­ko­­ševičienė. Už visus juos surinkta 210 Eur, du kūrinius (už 150 Eur) įsigijo Kultūros cent­ras. Taip pat aukcione parduoti du rožiniai iš gintaro dulkių, kuriuos sukūrė palangiškė Al­gina Žalimienė – už juos aukcio­no dalyviai (kultūros darbuotojai) sumokėjo 150 Eur. 

„Pirkome ne todėl, kad mums tų rožinių reikėjo. Žinoma, jie gražūs, neįprasti, bet kur kas svarbesnė misija yra auka Uk­rainai“, – sakė viena šio kūrinio naujoji savininkė.

Kitas aukciono laimėtojas tikino, kad rožinį dovanos savo 93-ejų močiutei, kuri yra aist­ringa Ukrainos palaikytoja. 

Suskaičiuota, jog į specialią aukų dėžutę ir įsigydami daiktus aukcione šilališkiai suaukojo apie 800 Eur. Dar 1500 Eur į specialią sąskaitą pervedė Šilalės kultūros centras. 

Jeigu atsirastų daugiau norinčiųjų prisidėti prie paramos kovojančiai Ukrainai, perves­ti pinigus galima į VšĮ „Re­mi­gi­jaus akcija“ sąskaitą LT73 7180 3000 0870 0147, mokėjimo pas­kirtis – parama Sparnai Uk­rai­nai.

„Tikimės į Šilalę sugrįžti su bendru grupių „TaRuta“ ir „Bip­lan“ koncertu. Ketiname išleisti jų dainų diską ir, jeigu viskas pavyks, surinktos lėšos taip pat atiteks Ukrainai“, – „Šilalės artojui“ sakė koncertinių turų organizatorius R. Ruokis.

O šio renginio metu veikusią fotografijų parodą „Ukrainos vaikai kalba“ pakeis dabar vyks­tančių koncertų „Sparnai Uk­rai­nai“ akimirkos. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kovo 12-oji Upynoje buvo neeilinė: Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje buvo švenčiamas trečiasis Gavėnios sek­madienis, minima Lietuvos nepriklausomybės atkū­rimo diena, vyko pagarbos nominacijų „Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojas“ įteikimo ceremonija. Pastarasis renginys Upynos seniūnijoje organizuojamas jau treti metai. Šiemet seniūno Kęstučio Ačo iniciatyva suburta aktyvių Upynos krašto gyventojų grupė balsavimo bei atrankos būdu nustatė, kad 2023 m. Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojais nominuojami Romanas Jonas Va­siliauskas ir Benediktas Šetkus. 

Apie iniciatyvos prasmingumą mintimis dalinosi seniūnas K. Ačas, susirin­kusiuosius sveikino Seimo narys Jo­nas Gu­dauskas. Nominantus lydė­jo aplodismentai, kraštie­čių svei­­kini­mai, įteiktos dovanėlės bei gė­lių žiedai. Klau­­sy­to­jų širdis pa­vergusį koncertą dovanojo kraštietė, operos solistė Sand­­ra Leb­­rikaitė kartu su pianiste Bea­­ta Ving­raite-Andriuš­ke­vi­čiene. 

Trumpai – apie Upynos krašto istorijos ir kultūros sergėtojus.

R. J. Vasiliauskas gimė Pa­tu­lės kaime. Mo­kėsi Upynos, Skaud­vi­lės mokyklose, vėliau studi­javo lietuvių ir anglų kalbas Vil­niaus pedagoginiame bei Vil­niaus universitetuose. 1974 m. apgynė pedagogikos mokslų daktaro kan­didato disertaciją. 1993 m. ta­po socialinių mokslų, o nuo 2003 m. – habilituotu daktaru. 1973–2006 m. Vil­niaus pedagoginio universiteto edukologijos katedroje dirbo mokslinį darbą. Išleido ne vieną knygą, paskelbė apie šimtą mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių. 

2018 m. pasirodė R. J. Vasi­liaus­­ko knyga „Iš Patulės kaimo į platųjį pasaulį“. Pasak recenzi­ją apie šią knygą parašiusio Lie­­tuvos žurnalistų draugijos nario Bernardo Šaknio, daugiausiai vietos joje skirta kaimo gyvenimo panoramai – Pa­tulės kaimo bendruomenės kultūrai, glaudžiai susijusiai su švieti­mu, tradicijomis, amatų plėt­ra. Su didele pagarba parodoma Pa­­tulės mokyklos švietėjiš­ka mi­sija, sukurti įsimintini mo­ky­tojų, kultūros darbuotojų portretai.

Recenzija apie knygą „Iš Pa­tulės kaimo į platųjį pasaulį“ bu­vo išspausdinta ir JAV leidžiamame laikraštyje „Drau­gas“.  

B. Šetkus gimė Šakėnų kaime, vė­liau su šeima apsigyveno Vyto­galoje. Baigęs Upy­nos vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus pedagoginį institu­tą, kur įgijo istorijos, visuomenės mokslo ir tarybinės teisės pagrindų mokytojo kvalifikaci­ją. Dar­bo biografiją pradėjo mokyk­lo­se. 1988 m. pakviestas dėstyti Vilniaus pedagoginio institu­to Is­torijos fakultete. 2000 m. eks­ternu apgynė disertaciją bei habilituoto daktaro vardą. Pa­­rašė daugiau kaip 200 straips­nių (spausdinta Lie­tu­vo­je ir už­sienyje) istorijos, istorijos mokymo ir kt. tematika. Vie­nas ar su bendraautoriais parengė tris istorijos vadovėlius mokiniams, keletą knygų istori­jos mokytojams. Pa­de­dant Ka­­zachs­tano istorikams, Ka­zachs­­tane išleido knygą rusų kalba „Nuo Baltijos jūros iki Ka­­zach­stano stepių“, kurioje pa­talpinti lietuvių politinių kalinių atsiminimai apie lagerius. 

B. Šetkaus veikla susijusi ir su gimtuoju Šilalės kraštu: išleido knygą „Ma­tas Šalčius“ (apie pir­­mąjį Vytogalos mokytoją), buvo M. Šalčiaus muziejaus steigėjas, nuo įsikūrimo (daugiau kaip 30 me­tų) yra Šilalės kraštiečių draugijos tarybos narys, paskelbęs kelias dešimtis istorinių straipsnių „Šilalės artojuje“, inicijavo knygos „Vytogala“ parengi­mą bei leidybą, sudarė knygą „Ši­la­lės kraštas ir mokykla: Ka­zi­miero Šetkaus atsiminimai“ bei pan.

Upyniškiai visada bus dėkin­gi šiems šviesuoliams už savo krašto garsinimą Lie­tuvoje bei užsienyje. 

Renata GUŽAUSKIENĖ

Upynos kultūros namų koncertų (spektaklių) organizatorė

Linos MASLAUSKIENĖS nuotr.