„Šilalės artojas“ Jums siūlo prenumeruoti laikraštį pdf. formatu tiesiai į Jūsų el. paštą. 1 mėn. kaina – 7 Eur, įmonėms – 10 Eur.
Susisiekite su redakcija el. paštu: redakcija@silalesartojas.lt
arba tel. (0-449) 74195, (+370-699) 67384

Redakcija

Krikščionių profsąjunga telkia finansinį fondą ginti sąžinės, religijos ir žodžio laisvę Lietuvoje

Krikščionių profsąjunga pradeda 0,6 proc. gyventojų pajamų mokesčio viešinimo kampaniją, kuria siekiama telkti finansinį fondą, padėti įvairių profesijų krikščionims Lietuvoje, patirsiantiems mobingą, patyčias, diskriminaciją ar teisinį persekiojimą dėl savo įsitikinimų.  

„Matydami tendencijas Vakarų demokratijos šalyse, kai vis dažniau įvairių profesijų krikščionys dėl savo pažiūrų susiduria su atšaukimo kultūra (angl. Cancel Culture) ir teisiniu persekiojimu, nusprendėme pradėti telkti finansinį fondą.  

Iš kitų šalių patirties matome, kad tikintieji dėl savo pažiūrų net ir Europos Sąjungos šalyse, JAV, Kanadoje vis dažniau susiduria su teisiniu persekiojimu“, – teigia Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Globys.

Praėjusiais metais pasaulinėje žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo medikės ir Suomijos parlamento narės Päivi Räsänen byla dėl „etninio kurstymo“ ir „neapykantos kalbos“. Kalbėdama apie homoseksualumą kaip nuodėmę, ji citavo Bibliją bei būdama medikė teigė, jog seksualinė trauka tai pačiai lyčiai yra psichoseksualinės raidos sutrikimas.

Päivi Räsänen teisinis persekiojimas vyksta nuo 2019 metų, jai gresia piniginė bauda arba kalėjimas iki 2 metų. Teisinė gynyba vien pirmos instancijos teisme jai jau kainavo daugiau kaip 50 tūkstančių eurų.

„Tokie pavyzdžiai, kaip Päivi Räsänen teisinis persekiojimas dėl jos krikščioniška pasaulėžiūra paremtų įsitikinimų, liudija, kad sąžinės, religijos ir žodžio laisvės gynyba šiuolaikiniame demokratiniame Vakarų pasaulyje yra varginanti, ilgai trunkanti ir labai brangiai kainuojanti. Matydama šiuos procesus pasaulyje ir jausdama grėsmes Lietuvoje, Krikščionių profsąjunga išsikėlė sau strateginį tikslą sutelkti finansinį fondą, kurio lėšos būtų naudojamos telkiant, šviečiant, informuojant visuomenę bei ginant įvairių profesijų krikščionis, susiduriančius su persekiojimu dėl sąžinės, religijos ir žodžio laisvės ribojimų“, – sako Krikščionių profsąjungos pirmininkas A. Globys.

0,6 proc. GPM dalis – išimtinai tik profsąjungai

Krikščionių profsąjunga kviečia visus Lietuvos krikščionis ir geros valios žmones, branginančius sąžinės, religijos ir žodžio laisvę prisidėti prie profsąjungos veiklos stiprinimo ir finansinio fondo telkimo iniciatyvos ir 2023 metais jai paskirti 0,6 proc. nuo GPM dalies, kurią galima paskirti tik profsąjungoms.  

Lietuvoje jau yra įprasta kiekvienais metais deklaruojant pajamas skirti 1,2 proc. GPM kuriai nors paramą galinčiai gauti organizacijai, pavyzdžiui, mokyklai, vaikų darželiui, parapijai, bendruomenei, nevyriausybinei ar labdaros organizacijai. Taip pat ir 0,6 proc. GPM kuriai nors politinei partijai.

Tačiau nedaugelis žino, kad galima skirti dar papildomai 0,6 proc. GPM tik išskirtinai kuriai nors iš Lietuvoje veikiančių profesinių sąjungų. Kiekvienais metais deklaruodami savo pajamas Lietuvos gyventojai gali perskirstyti iš viso 2,4 proc. savo jau sumokėto GPM – 1,2 proc. paramos gavėjo statusą turinčioms organizacijoms, 0,6 proc. tik politinėms partijoms ir 0,6 proc. tik profesinėms sąjungoms.

Skiriant 0,6 proc. nuo GPM Krikščionių profsąjungai nereikia naudoti savo šeimos biudžeto lėšų, taip pat galima ir toliau skirti 1,2 proc. nuo GPM tam, kam buvo skiriama iki šiol – parapijai, mokyklai, vaikų darželiui, kuriai nors nevyriausybinei ar labdaros organizacijai. Tai visiškai skirtingos ir tarpusavyje nekonkuruojančios GPM paskyrimo galimybės.

„Labai raginu visus Lietuvos žmones Krikščionių profsąjungai skirti 0,6 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio, kad profsąjunga, sukaupusi reikalingą fondą, ateityje, kai iškils reikalas, galėtų sėkmingai apginti tikinčiųjų teises. Sovietmečiu, kuomet buvo persekiojama Bažnyčia, ją gynė Katalikų Bažnyčios Kronika, Katalikų komitetas, šiandien šį uždavinį stengiasi perimti Lietuvos krikščionių darbuotojų profesinė sąjunga“, – kviečia Krikščionių profsąjungos dvasinis vadovas J. Em. kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ.

8 pagalbos Ukrainai projektams panaudojo virš 40 tūkst. eurų

Krikščionių profsąjunga įvykdė savo įsipareigojimą visą 2022 metais gautą 0,6 proc. GPM paramą skirti Ukrainos žmonėms, kenčiantiems nuo karo.

Pernai Krikščionių profsąjunga nusprendė solidarizuotis su karą išgyvenančia Ukraina ir pažadėjo visą 2022 m. gautą 0,6 proc. GPM paramą paskirti pagalbai Ukrainos žmonėms. 

Daugiau kaip 1,5 tūkstančio Lietuvos gyventojų praėjusiais metais paskyrė 0,6 proc. GPM Krikščionių profsąjungai, iš viso surinkta 40 057 eurai. Visas šias lėšas, kaip ir buvo įsipareigojusi, profsąjunga panaudojo pagalbai Ukrainos žmonėms, atvykusiems ir prieglobsčio ieškantiems Lietuvoje, taip pat ir savo šalyje likusiems ukrainiečiams.

Profsąjunga nupirko ir perdavė radijo ryšio priemones Ukrainos kariuomenei, taip pat 16 vietų mikroautobusą Belo Cerkov miestelio (Kijevo regionas) vaikų namams–internatui, į kurį perkelti vaikai su negalia iš Rusijos kariuomenės okupuotų Ukrainos teritorijų.

Lietuvoje profsąjunga parėmė Ukrainos karo pabėgėlių apgyvendinimą ir sielovadą, nupirko vadovėlių ir vaikiškų knygų ukrainiečių vaikams, parėmė Vilniaus arkivyskupijos Carito programą „Šeima-šeimai“, kuri padeda Lietuvoje prisiglaudusių ukrainiečių šeimoms.

Taip pat profsąjunga finansiškai prisidėjo organizuojant Kūčių vakarą ir perkant kalėdines dovanas Ukrainos karo pabėgėlių vaikams, parėmė Kauno arkivyskupijos Carito „Vaiko gerovės instituto“ Ukrainos karo pabėgėlių vaikų socialinės integracijos ir užimtumo projekto įgyvendinimą. Šioms veikloms buvo panaudoti visi 40 057 eurai iš 2022 m. gautos GPM paramos.

„Krikščionių profsąjunga dėkoja savo rėmėjų bendruomenei už pasitikėjimą ir 2022 m. paskirtą GPM paramą solidarizuojantis su karą išgyvenančia Ukraina, taip pat kviečia ir toliau telktis bei 2023 metais skirti 0,6 proc. nuo GPM sąžinės, religijos ir žodžio laisvės apsaugai Lietuvoje“, – kviečia profsąjungos pirmininkas A. Globys.

https://www.youtube.com/watch?v=UqwIvByKH08

KVIETIMAS: deklaravimo naujovės

Kviečiame dalyvauti Žemės ūkio ministerijos organizuojamuose nuotoliniuose informaciniuose seminaruose „2023 M. ŽEMĖS ŪKIO NAUDMENŲ DEKLARAVIMAS“. 

Seminaruose bus pristaty­tos naujosios Žemės ūkio naud­menų deklaravimo taisyklės, geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) bei žemės ūkio veiklos valdymo reikalavimai, žemės ūkio naud­menų bei kitų plotų ir ūkinių gyvūnų paraiškos ir tiesioginių išmokų administravimo bei kontrolės taisyklės, tiesioginių išmokų bei paramos priemonių administravimo, patikrų atlikimo aktualijos. 

Seminaruose taip pat bus ap­tartos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės, kurių paramos paraiškos teikiamos kartu su žemės ūkio naudmenų deklaracijomis. 

Seminarai vyks nuotoliniu būdu, naudojant bendravimo programinį įrankį „Microsoft Teams“. Prisijungimus prie seminarų rasite Žemės ūkio ministerijos Naujienų skiltyje (www.zum.lrv.lt). Renginio trukmė – 2,5 val.  

SEMINARO DATA IR LAIKAS: kovo 21 d. (antradienis), 14–16.30 val.

Spustelėkite čia norėdami prisijungti prie susitikimo

 

Sakartvelo pamokos

Šį kartą pradėsiu nuo įdomios Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio iniciatyvos: jis pavedė vy­­riausybei parengti projektą, pa­gal kurį Rusija būtų pervadin­ta į Mos­ko­viją. Šiam sumanymui ša­lies vadovas pasitelkė gyven­to­jų peticiją, kuri surinko 25 tūks­tan­čius parašų. Joje sakoma, kad Ru­sijos pavadi­nimas pasirodė tik prieš 300 metų, kai Petras I įkūrė im­periją, nors iki tol žemėlapiuose ir senuosiuose raš­tuose Rusija va­dinama Maskvos caryste (ar kuni­gaikštyste) ar­ba tie­siog Moskovija.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

Valdininkų kompetencija: pušis pastebėjo, tik įpusėjus gatvės remontą

Savivaldybės klerkai toliau „tebesuka ratus“ apie Šilalės Lakštingalų gatvę: kone visą praėjusių metų rudenį taryba ginčijosi, reikia jai remonto, ar dar galima delsti, po to svarstė parengtus projektus, juos taisė ir vėl iš naujo ginčijosi, kas kaltas, kad jie padaryti prastai. Pagaliau darbams prasidėjus, jie buvo stabdomi dėl gy­ven­tojų užimtos valstybinės žemės, o dabar savivaldybės specialistai atrado net 15 brandžių medžių, truk­dančių tęsti gatvės remontą.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 21

 

Ar pavyks ukrainiečiams atsikovoti Krymą ir okupuotas Donbaso žemes?

„Abejoju, kad mums, ukrainiečiams, pavyks atsikovoti Kry­mą ir tas Lugansko bei Donecko regionų teritorijas, kurias Rusija okupavo 2014 metais“, – sakė 26-erių karys Aleksejus.

Susipažinau su juo vienuose Dnipro svečių namuose. Taip sutapo, jog atvykome ten tą pačią dieną ir keturių vietų kambaryje tris paras gyvenome dviese. Aš tikėjausi paruošti reportažą apie raketos sugriautą namą ir pusšimtį žuvusiųjų, o Aleksejus čia buvo atsiųstas, kad medikai įvertintų jo tin­­kamumą tolimesnei tarnybai. Vaikinas kovojo Bachmute, kur buvo rimtai sužeistas ir pu­sant­­ro mėnesio praleido ligoninėse.

Aleksejus spėjo, kad Ukraina atsikovos nemažą dalį, o gal net viską, ką Rusija okupavo pernai, bet prieš devynerius metus užgrobtų žemių atgauti esą gali ir nepavykti. Tačiau tokią nuomonę jis išsakė tik trečią bendravimo vakarą, o pirmą kalbėjo vien aptakiomis frazėmis, kartodamas šalies vadovų žodžius, jog Ukraina kovos iki galutinės pergalės ir atsikovos visas žemes, o Rusija galimai suskils į kelias mažesnes valstybes.

Sužinojęs, kad reportažus apie karą Ukrainoje rengiu nuo praėjusių metų kovo, kad teko išgyventi ne vieną labai pavojingą situaciją, o rašiniuose ne­atsklei­džiu pašnekovų pavardžių, vaikinas tapo šnekesnis. Ėmė pasakoti apie nepatinkančius dalykus fronte, ligoninėse, karinėje komisijoje, nors tuo pa­čiu ir pripažino, jog kare nėra lengva išvengti nesklandumų.

„Atsikovoti seniau užimtų Donecko ir Lugansko teritorijų ne­pavyks – jas per devynerius me­tus Maskva labai įtvirtino ir užminavo. Dėl to paties nepaimsim ir Krymo. Mes jau dabar la­biau ginamės, nei puolam, o tokiais tempais daugėjant sužeistų bei žuvusiųjų, pritrūksime karių“, – svarstė vaikinas.

Aukštąjį mokslą baigęs ir gerą darbą turėjęs Aleksejus ne­sigaili karo pradžioje nusprendęs prisijungti prie kariuomenės. Tačiau mokėdamas ang­lų kalbą neapsiri­boj­a oficialiais Ky­­jivo praneši­mais apie karo ei­gą ir domisi, ką rašo Va­karų ekspertai.

„Įvairių karų statistika bylo­ja, jog puolantieji praranda 2–3 kartus daugiau karių, nei besiginantys, o mūsų, ukrainiečių, ir tuo pačiu potencialių kareivių, yra kelis kartus mažiau, nei Rusijoje. Vadinasi, mūsų puolamosios galimybės yra ribotos. Be to, mes turime kelis kartus mažiau artilerijos ir tankų, o Vakarų žadama pagalba situacijos kardinaliai nepakeis“, – tvirtino Aleksejus.

Vaikino pesimizmui dėl karo baigties įtakos galimai turi jo patirti sužalojimai, kontūzija ir prasitartas noras būti atleistam nuo tolesnės karinės prievolės.

Vėliau Charkive teko sutikti dar porą kariškių, kurie taip pat teigė abejojantys, ar pergalė kare reikš visų okupuotų žemių atgavimą. Šiuo metu Charkive net kalbinant civilius, kurie žinių apie karo eigą semiasi iš oficialių propagandos šaltinių, tenka išgirsti abejonių dėl visų žemių atsikovojimo. Tokių dvejonių nesi­girdėjo praėju­sį rudenį, kai per prasidėjusį kontr­puolimą Uk­rainos kariai vieną po kitos vadavo Charkivo regiono gyvenvietes.

Visai kitokia situacija buvo ka­ro pradžioje. Tada šnekinti uk­rainiečiai apie pergalę išvis nekalbėjo, tik vylėsi, kad gal priešo puolimą kokiu nors būdu pavyks sulaikyti, ir Mask­va visos šalies neužims. Vėliau, okupantams įstrigus ir atsitraukus nuo Kyjivo, žmonių optimizmas ėmė didėti, o šalies vadovai vis drąsiau tvirtino, jog Ukraina lai­mės ir atsikovos viską, kas bu­vo prarasta nuo 2014-ųjų.

Aleksejaus žodžius apie fronte patiriamas didžiules karių netektis netiesiogiai patvirtino Charkive regėti vaizdai, kai policininkai rytą judrioje sank­ryžoje stabdė mašinas ir vairuotojams įteikinėjo šaukimus į karinį komisariatą. Išeinant iš metro ties geležinkelio stotimi, policininkai taipogi tikrino visų pilnamečių vyrų dokumentus ir įteikinėjo šaukimus.

„To nebuvo dar prieš kelis mė­nesius, matyt, dabar ėmė trūkti karių. Jei gavęs šaukimą neatvyksi į komisariatą, gresia griež­ta bausmė“, – teigė 52-ejų gais­rininkas Denisas.

Jis papasakojo jau tris kar­tus gavęs šaukimą, tačiau ko­misariate sužinodavo, jog ėmimas į karo tarnybą jam laikinai atidedamas.

„Susitaikiau su mintimi, kad gali tekti vykti į frontą, tai suprantu ir neišsisukinėsiu. Tačiau apmaudu, jog dalis jaunų vyrų nuolat slepiasi namuose, kad tik negautų šaukimo ir nebūtų paimti į kariuomenę, dalis neteisėtais būdais sugeba „su­siveikti“ medicinines pa­žymas dėl sveikatos arba leidimus išvykti į užsienį. Tokių yra mažuma, bet yra“, – kalbėjo Denisas.

Apie tai, kad keli bičiuliai slepiasi nuo šaukimo į kariuomenę neišeidami iš namų, Dnip­re prasitarė ir Aleksejus. Jo bi­čiuliai karo pradžioje su šeimomis esą pabėgo iš Mariupolio į Dniprą, bet čia neužsiregist­ravo kariniame komisariate ir todėl negauna šaukimų atvykti į komisiją.

„Karas išryškino gerąsias ir blogasias žmonių savybes: vieni savanoriais išvykome į frontą, kiti nuo karo prievolės įvairiais būdais išsisukinėja, vieni šeria pabėgusių kaimynų augintinius, o kiti plėšia išvykusiųjų butus. Ukrainoje, kaip ir visame pasaulyje, yra įvairių žmonių, nesame vien pat­riotai“, – sakė Aleksejus. 

Nuo pat karo pradžios iš fron­to reportažus rašantis Lenkijos tinklalapio „Onet“ korespon­dentas Marcinas Wyrwalas teigia, jog padėtis fronte nėra tokia gera, kaip  skelbiama. Pa­­sak jo, Ukrainos kariuomenės štabas kasdien pateikia informaciją apie priešui padarytą žalą ir nukautus okupantus, bet neužsimena apie saviškių netektis. 

Kad ukrainiečių karių žūva la­bai daug, man ne kartą sakė patys kariūnai. Keli Bachmute kovojantys vyrai patvirtino, jog Rusija savo karių netausoja ir jų žūva 2–3 kartus daugiau, tačiau neslėpė, kad būna mūšių, kuomet daugiau nukaunama ukrainiečių. Vienas policininkas sakė, kad jo kolega, pasiųstas komandiruotėn į pafrontės miestą Kupianską, esą privalėjo pasirašyti raštą, jog neviešins nei žuvusių, nei sužeistųjų skaičius. 

Ukrainos vadovų nenoras skel­b­ti tiesos apie karių netek­tis bei pralaimėjimus yra suprantamas – taip daroma siekiant pakelti karių ir visuomenės dvasią. Tačiau „Onet“ korespondentas teigia, kad prezidentui Volodymyrui Zelenskiui vėliau gali būti keblu tautiečiams paaiškinti, kodėl toks didelis žuvusiųjų skaičius ir kodėl taikos sutartis pasirašoma (jeigu taip įvyktų) neatgavus visų žemių, nors buvo žadėta.

Apie tai, jog karas greičiausiai pasibaigs Ukrainai neatgavus visų okupuotų teritorijų, rašė ir Lenkijos vidaus reikalų eksministras, buvęs vyriausybinio saugumo centro vadovas Antonis Podolskis. Jis priminė, kad Vakarų viltys, jog Rusijos ekonomika dėl paskelbtų sankcijų labai nukentės ir ji bus nepajėgi tęsti karo, nepasitvirtino. Ne­pasitvirtino ir spėjimai, jog Rusija pritrūks tankų ir artilerijos sviedinių bei raketų, nes net Vakarams nusiuntus žadėtų tankų bei šaud­menų į Uk­rainą, ši jų turės keletą kartų mažiau, nei priešai. Be to, vakarietiški tankai, nors ir modernesni, taip pat yra sunaikinami.

A. Podolskis priminė ir tai, kad Vakarų lyderiai didžiausiu savo priešu laiko ne Rusiją, o Kiniją, ir jiems pirmoje vietoje yra ne Ukrainos, o globalūs interesai. Socialinės apklausos liudija, jog tik ES valstybių gyventojai kare labiau re­mia Ukrainą, tačiau Lotynų Amerikos, Af­­rikos ir Azijos šalių piliečiai labiau palaiko Rusiją arba yra neutralūs. Indijos ir Brazilijos vyriausybės atsisakė perduoti Kyjivui seną sovietinę ginkluotę ir ragina Kyjivą bei Maskvą pasirašyti taikos sutartį. Siekdamos išlaikyti gerus ekonominius bei politinius santykius su minėtų regionų valstybėmis, didžiosios Va­karų valstybės ne­nori nepaisyti ten vyraujančių nuotaikų, taip, kaip Berlynas negali ignoruoti prasidėjusių antikarinių demonstracijų. Dauguma trečiojo pasaulio šalių kažkada buvo Vakarų valstybių kolonijomis ir dabar į Vakarus žiūri įtariai.

Anot A. Podolskio, Kyjivas no­rėtų, kad NATO įsitrauktų  į Uk­rainos karą su Rusija ir ši suskiltų į kelias smulkesnes valstybes, tačiau tai esą yra nerealu. Vakarų lyderiai kalba apie paramą Ukrainos nepriklausomybei, bet nemini, jog palaikys jos siekius atsikovoti visas žemes. Tuo tarpu Ukraino­je neseniai atlikta socialinė apklausa paliudijo, kad net 87 proc. šalies gyventojų remia įdėją kovoti tol, kol bus išlaisvintos visos priešo užimtos teritorijos. 

Valstybinė Lenkijos žiniasklaida kritikuoja A. Podolskio ir kitų vietos bei užsienio ekspertų pasisakymus, nepritariančius Kyjivo siekiui tęsti karą, kol bus atgautos visos okupuotos žemės. Lenkija ir Baltijos šalys, patyrusios ankstesnę Rusijos okupaciją ir nepasitikinčios šios šalies taikingumu, rems tokius Ukrainos siekius. Ar jiems bus lemta išsipildyti, parodys laikas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šilalės jaunimas skatina pilietiškumą, tiki bendraamžiais ir neketina sustoti

Praėjusių metų pabaigoje jau aštuntą kartą įteikti „Auksinio jaunimo“ apdovanojimai. Už aktyvią socialinę, visuo­meninę veiklą apdovanoti Edvinas Toliušis, Gabija Jakaitė, Rokas Auryla ir Akvilė Grikšaitė. Apie savo veiklą, tikslus bei siekius jie pasakoja „Šilalės artojo“ skaitytojams. 

Skatina patriotišką veiklą

Kvėdarniškis E. Toliušis – aktyvus Jaunųjų šaulių sąjungos narys. Vaikinas padeda organizuoti įvairius renginius, taip pat prie patriotiškos veik­los ragina prisijungti ir kitus. 

„Vyresnio brolio paskatintas į Jaunųjų šaulių organizaciją įstojau dar 5-oje klasėje. Pra­džia buvo sunki, teko visko mokytis. Tačiau tai nereiškia, kad įvairūs užsiėmimai, kaip rikiuotės mokymasis, taktika ar žygiai, buvo įkyru ar nuobodu. Prie­šingai, buvo labai įdomu“, – prisimena jaunuolis.

Jo nuomone, Jaunųjų šaulių są­junga skatina patrio­tiš­kumą visuomenėje, ugdo jau­nų žmonių pilietiškumą, suteikia žinių apie kariuomenę bei jos struktūrą. 

O ar pakito vaikino požiūris į šaulių sąjungą prasidėjus karui Ukrainoje?

„Jis tik pagerėjo. Pamačiau, kokie vieningi galime būti organizuojant renginius, siekiant padėti dėl karo Ukrainoje nukentėjusiems žmonėms“, – sa­ko jaunuolis.

Beje, Edvinui teko ne tik už­imti įvairias pareigas Jaunųjų šaulių sąjungoje, bet ir atstovauti Lietuvai kitose šalyse.

„2019 m. brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione vykusioje stovyk­loje buvau pripažintas pavyzdingiausiu šauliu. O praėju­sią vasarą teko atstovauti Lietuvai tarptautinėje stovyk­loje Ang­lijoje kartu su kitais devyniais iš visos Lie­tuvos išrinktais šauliais“, – pasakoja vai­kinas. 

Kvėdarniškis planuoja baigęs veik­lą šaulių organizacijoje siekti aukštojo išsilavinimo, to­bulinti žinias jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose. Taip jis stengsis prisidėti prie ateities kartų pilietiškumo ir meilės tėvynei stip­rinimo.

Grąžina renginį jaunimui 

Vilniaus universitete studi­juo­janti G. Jakaitė sa­ko, kad žinia, jog tapo viena iš „Auk­sinio jaunimo 2022“ nominančių, bu­vo labai džiuginan­ti. Kartu teigia pajutusi ir didžiulį dėkingumą, nes nemano, kad jos darbai yra kažkuo ypatingi ar reikšmingi. 

„Todėl esu dėkinga tiems, kurie mane pastebėjo, skatino, ir tiems, kurie įvertino. Tai suteikė daugiau pasiti­kėjimo savimi, motyvacijos bei ryžto veikti, kurti, daryti ir nie­kada nesustoti“, – džiaugiasi Ga­bija.

Aktyvi veikla, už kurią ir buvo nominuota, merginą lydėjo nuo mažų dienų. Lankydama Šilalės meno mokyklą, mokydamasi groti akordeonu bei fortepi­jo­nu, Gabija dalyvavo Šilalės kul­tūros centro meno kolektyvų veikloje, kurių nare tebėra ir dabar.

„O susidomėjimas savanorys­te atsirado nuo įsitraukimo į jaunimo sąjungos „Aps­kritasis stalas“ veiklą. Vėliau, at­liekant savanorišką tarnybą mies­te bei rajone vykstančiuose rengi­niuo­se, prisidedant prie jų orga­­nizavimo, ši­tas tikslas tik stip­­rėjo“, – sako mergina.

Anot Gabijos, šios veiklos tarpusa­vyje yra glaudžiai susijusios ir turi reikšmingą indėlį formuojant jos asmenybę, padeda visokeriopai atsiskleisti, realizuoti gebėjimus bei tikslus.

„Iki tol laikiau save introvertišku žmogumi – labiau uždaro būdo, santūria, nelinkusia bend­rauti. Tačiau įsitikinau, kad bend­ravimas yra turbūt labiau­siai pasaulėžiūrą ugdantis dalykas. Tenka susi­pa­žin­ti su skir­tingais žmonėmis, užmegzti ry­šius su bend­­ra­minčiais, nenu­ilstamai mokytis vienam iš ki­to“, – teigia mergina.

Kiekviena veikla suteikia daug naujų potyrių bei patirčių, todėl jai svarbiausia pasiimti viską, ką gali pasiūlyti kiek­vienas naujas išbandymas. 

O kaip jaunimas gali prisidėti prie Lietuvos kūrimo, jos įvaizdžio pasaulyje? 

„Neretai vyrauja stereotipas, kad lietuviai yra rūsti tauta. Tačiau šiuolaikinis jaunas žmogus, ieškodamas savęs ir jam džiaugsmą bei pilnatvę teikiančių veiklų, yra puikus pavyzdys, jog mes, lietuviai, iš tiesų esame kupini entuziazmo, naujų idėjų ir noro kurti, burti aplink save laimingus, kūrybiškus ir darbščius žmones“, – įsitikinusi antrakursė teisės studentė G. Jakaitė. 

Beje, mergina džiaugiasi laimėtu projektu pagal prog­ramą „Europos solidaru­mo korpusas“, kuris Šilalės jau­nimui grąžins jau netrukus prasidėsiantį tęstinį renginį „Po­kalbiai su (ne)jaunimu“. Tai Ga­bijos ir jos suburtos iniciatyvinės grupės darbo rezultatas, ku­ris, anot merginos, yra tarytum padėka visiems už jai svarbią nominaciją. Gabija tikisi, kad šis projektas sulauks didžiulio jaunimo dėmesio.

Įvairios veiklos – didžiausias malonumas

R. Auryla teigia patyręs, jog, norint būti aktyviam, būtina labai planuoti laiką. Tačiau neslepia, jog kartais prireikia tos pas­kutinės nakties. O kokiomis veiklomis Rokas už­siima? 

„Savanoriauju įvairiose organizacijose: ,,Apskritasis stalas“, Jaunimo konservatorių lyga, Lietuvos moksleivių sąjunga bei kt. Taip pat užsiimu savanoryste rengi­niuose, mokyk­los savi­val­doje. Tiesą sakant, jei­gu ma­ne pakviečia daly­vau­ti ar padėti, aš ir sutinku“, – juokiasi vai­kinas.

Pasak „Auksinio jaunimo“ ap­dovanojimo laimėtojo, įsitraukti į visuomenines veiklas jį motyvuoja noras kuo daugiau išmokti, sužinoti bei patirti. Sa­va­no­rystė, prisidėjimas prie įvairių veiklų įgyvendinimo, anot Roko, yra vienas iš didžiausių jo gyvenimo malonumų. 

„Tikslas yra nesustoti. Na, gal­būt kiek sumažinti tų užsiėmi­mų, nes reikia padirbėti su mokslais, bet tikrai nežadu atsisakyti bendruomeniškos veik­los. O kažkokių konkrečių planų neturiu, nesu mėgėjas planuoti“, – prisipažįsta jaunuolis.

Socialinę bei visuomeninę veiklą mėgstantis Rokas įsiti­kinęs, kad Šilalėje yra ir daugiau aktyvaus jaunimo, tik reikia juos pastebėti, sudominti, paskatinti, ištraukti iš užkulisių, nes kai kuriems tiesiog trūksta drąsos bei pasitikėjimo savimi.

Šilalėje veiklos pakankamai

„Auksinio jaunimo“ apdovanojimą pelniusi A. Grikšaitė sa­ko, kad jos gyvenimas ir veik­los labiausiai susiję su muzika. Mergina ne tik garsina kraštą dainų konkursuose, bet ir aktyviai prisideda prie įvairių muzikinių renginių.

„Groju ir dainuoju ansamb­lyje „Dūzginėlis“, „Tekinio“ ir „Bi­jotaičių“ kapelose, taip pat folk­loro grupėje „Uk­nolis“. Su muzika draugauju nuo penkerių – tada pradėjau groti su seneliu armonika. Patiko ir nebesustojau“, – teigia Akvilė.

Merginą dainuoti mo­ko garsi Lietuvos atlikė­jų po­ra – Violeta ir Vilius Tara­so­vai. O vienas vaizdo įrašas socialiniuose tink­luose, kuriame ji dainuoja su savo mokytojais, sulaukė tūkstantinių peržiūrų. 

„Viskam pirmiausia reikia no­ro ir daug dirbti. Esu veiklus žmogus, tai ir dalyvauju kur tik įmanoma. O Šilalėje, nors ir nedideliame mieste, veiklos yra užtektinai, tik spėk suktis. Svar­bu nesėdėti sudėjus rankų, bet ieškoti ir siekti savo tikslų“, – ir kitus aktyvumo skatina mergina. 

Jos nuomone, mūsų krašte yra daug veik­laus jaunimo. Todėl ji kviečia bendraamžius savo darbais bei idėjomis garsinti ir Šilalę, Lietuvą visame pasaulyje. 

Vesta VITKUTĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS – 7kadras nuotr.

Kūrybos impulsas – meilė: tėvynei, gamtai, žmonėms

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje veikia meni­ninkės, tauto­dai­lininkės Irenos Šarkuvienės tapybos bei piešimo darbų paroda, skirta Lietuvos Nepriklau­somybės atkūrimo dienai. Ant ekspozicijos salės sie­nų sugulę kūriniai traukia ir žavi tematikos bei technikos įvairumu, autorės minties, paslėptos savo kūryboje, subtilumu.

I. Šarkuvienė gyvena ir kuria Švėkšnos pašonėje, Pavilnučio kaime. Studijavo Telšių taikomosios dailės technikume, kur įgijo metalo meninio apdirbimo specialybę. Pasak menininkės, bene dešimtmetį ji paskyrė keramikai, bet, pripažįsta, visada viliojo tai, kas nepatirta, norėjosi išbandyti vis ką nors naujo. Todėl pabandė ir kalvystę, ir juvelyriką.

„Tačiau labiausiai traukia piešimas ir tapyba. Nuo mažens, kiek save prisimenu, piešiau – regis, nieko daugiau nenorėjau. Nežinau, iš kur tai manyje užgimė, bet kūryba yra nuolatinė mano gyvenimo būsena. Įkvepia viskas: diena, rytas ar vakaras, gamta, kuri pilna įvairovės, spalvų, gyvybės. Taip pat ir žmonės, kai įžvelgiu jų veiduose kažkokią išskirtinę išraišką, jausmą, nuotaiką“, – pasakojo I. Šarkuvienė.

Anot tautodailininkės, tai jau antroji jos autorinė paroda Šilalėje. Pirmojoje prieš metus ji eksponavo pieštus metalinius kryžius, kurių suranda lankydamasi senose kapinėse, primirštose nuošaliose kaimų kapinaitėse ar tiesiog pasiklausdama žmonių. Jos kolekciją sudaro per 70 pieštų metalinių kryžių. 

Autorė sako, jog iš viso yra surengusi daugiau nei 40 įvairių parodų, su kuriomis apkeliavo daugybę Lietuvos miestų bei miestelių. Šilalėje menininkė dabar pateikia piešimo bei tapybos darbus.

„Parodą sudaro aliejiniais dažais ant drobės tapyti kūriniai: gamtos vaizdai, gėlės, portretai, peizažai – viską, ką matau aplink save, stengiuosi perkelti ant drobės. Pie­šimui naudoju pieštuką, akvarelę, kreideles, angliukus – leng­vesnes priemones. Šie mano darbai – įvairaus laikmečio, yra net 20 metų senumo. Įdomu tai, kad kai kurios vietos, kurias įamžinau savo kūriniuose, dabar jau yra pasikeitusios: tai vaizdas kitoks, tai medžių nebėra, tai pastatas pakitęs, kitokios spalvos bei pan. Tad piešiniai tapo tarsi istoriniai“, – parodos atidaryme kalbėjo menininkė.

I. Šarkuvienės kūryba – įvairiapusė: nuo šiltų, spalvingų darbų iki griežtos grafikos. Taip nutapytos Veiviržėnų ir Švėkšnos bažnyčios, Lais­vės pamink­las, Angelai bei kiti darbai, eksponuojami parodoje kartu su paveikslais, kurie traukia žvilgsnį spalvin­gomis gėlėmis, gamtos motyvais, nuo jų sklindanti šiluma jaučiama net fiziškai.

Realistiški autorės tapyti portretai – tarsi gyvi žmonės žvelgtų nuo sienos.

„Portretai yra tikrų žmonių, mano pažįstamų ar sutiktų gyvenimo kelyje. Nelengva prikalbinti žmones pozuoti. Paprastai jie labai drovisi, kuklinasi, o kai žmogus būna susikaustęs, dingsta ir toji pirmapradė emocija. Tad darbas yra gana sudėtingas. Tačiau ir malonus, įkvepiantis. Štai tapiau portretą 80-metės močiutės, kuri turėjo šitiek entu­ziazmo, pozityvumo! Pati pasisėmiau iš jos stiprybės. Tai neįkainojama patirtis“, – pasakojo menininkė.

Pasak Irenos, kūryba yra jos gyveni­mo variklis, skatinantis nuolat tobulėti, siekti kažko vis aukštesnio, atrasti ką nors naujo. Jeigu nebūtų piešimo, sako menininkė, nežinau, ką reikėtų daryti su galva: mintys tiesiog sprogtų kaip bičių spiečius. Tad kai jų susikaupia, ima į rankas pieštuką, teptuką ar kitą kūrybos priemonę, ir dažnai ranka sunkiai spėja paskui mintį.

„Didžiausia įkvėpėja yra gamta: gėlės, medžiai, paukščiai. Kaip galėčiau nenupiešti viso to grožio, kuris supa kiekvieną iš mūsų“, – sako menininkė.

Parodos atidarymo metu buvo skai­tomos eilės, skambėjo Vestos Tri­mir­kie­nės ir Karolio Kaminsko dueto atliekamos dainos.

Paroda veiks iki balandžio 4 d.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Turininga įžanga į Velykų laukimą

Lietuva atšventė Nepri­klau­­somybės atkū­rimo die­­ną. O dabar jau pra­sideda renginiai, ve­dan­tys mus šv. Velykų link. Štai Kvėdarnoje kovo 16-ąją dau­gia­­funk­ci­nia­me cent­re vyks Knyg­ne­šių dienos pa­minėjimas, o jau kitą savaitę, kovo 21 ir 23 d., ten pat bus rengiamos Kū­ry­bi­nės dirbtuvės „Ve­ly­ki­nis margutis mano akimis”.

Praėjusią savaitę Lietuvoje taip pat vyko ne vienas renginys, skirtas lietuvių kalbos dienoms paminėti – jos nuo 2016 m. rengiamos kasmet, vasario 16–kovo 11 d. Minėjimas surengtas ir Tauragėje, kur B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje klausytojai stebėjo renginį „Metų žodis ir naujažodžiai“. Jame daly­va­vo žurnalo „Gimtoji kalba“ vy­riau­sioji redaktorė, lietuvių kal­bos tyrinėtoja, puoselėtoja Ri­ta Ur­nėžiūtė ir Lietuvių kalbos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Agnė Aleksaitė. Kal­bi­ninkė R. Urnėžiūtė pristatė 2022-ųjų Metų žodžio ir Metų posakio rinkimų rezultatus. In­ternetiniame balsavime Metų žodžiu išrinktas klaikotarpis (klai­kus metas), o specia­lios komisijos balsavime Metų žodžiu išrinktas karas. Metų posakiu internetiniame balsavime išrinkta frazė Pasiųsti laivo kryptimi/paskui laivą, o komisija Metų posakiu išrinko šūkį Слава Україні!/Šlovė Ukrainai! 

Praėjusi savaitė buvo svarbi scenos meno gerbėjams. Pro­fe­sionaliojo scenos meno vertinimo komisija iš 102 pateiktų pasiūlymų išrinko „Auksinių scenos kryžių“ nominantus pagal atskiras kategorijas. Kaip pastebėjo komisija, 2022-ieji – jaunų kūrėjų laikas, atskleidžiantis naujos Lietuvos teatro kartos veidą. Nominuoti režisieriai, aktorės ir aktoriai, aktorių ansambliai, solistai, choreografai ir kt. Konkurso laureatams kovo 26 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus įteikti atminimo ženklai „Auksiniai scenos kryžiai“, o už naujų sceninės išraiškos formų paieškas – atminimo ženklas „Boriso Dauguviečio auskaras“.

Vyriausybės rūmuose Vil­niu­je pagerbti Vyriausybės kultūros ir meno premijų laureatai. Premijos šiemet skirtos režisie­riui Laurynui Bareišai, animatoriui Iljai Bereznickui, litera­tū­rologui, vertėjui Vytautui Bi­kul­čiui, architektui Gintarui Čai­kauskui, šokio kritikui, kultūros vadybininkui Audroniui Imb­rasui, kompozitoriui, atlikėjui Andriui Kulikauskui, muziko­logei Laimutei Ligeikaitei-Gru­bevičienei, menininkei Ma­ri­jai Marcelionytei-Paliukei, cho­­­reo­g­­ra­fui Martynui Ri­mei­kiui, teat­ro­logei Daivai Ša­ba­se­vi­­čie­nei, menininkei Emilijai Škar­nu­ly­tei, rašytojui Alvydui Šlepi­kui. Vy­riausybės kultūros ir meno pre­mijos skiriamos Lie­tuvos, pasaulio lietuvių kultūros ir meno kūrėjams bei veikėjams už svarų indėlį į kultūrą ir meną bei ypatingus šios srities nuopelnus.

Kotryna PETRAITYTĖ

Prenumeruoti šį RSS naujienų kanalą