Šilalės savivaldybės kontrolierė Liucija Kiniulienė šią savaitę vykusiame savivaldy­bės tarybos Kontrolės komiteto posėdyje prabilo apie dešimtis neteisėtai paskirtų tiks­li­nių pašalpų ir dėl to padarytą didžiulę žalą rajono biudžetui. Tai, pasak kontrolierės, parodo Socialinės paramos skyrimo komisijos nekompetentingumą. Kontrolierės nuomone, šios komisijos veiklą būtina stabdyti, o naujoje komisijoje neturėtų būti nė vieno savivaldybės Turto ir socialinės paramos skyriaus darbuotojo. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Šilalės savivaldybės taryba įgaliojo rajono merą Algirdą Meiženį pasirašyti sutartį su Pabėgėlių priėmimo centru dėl iš Ukrainos pasitraukusių asmenų apgyvendinimo. Vietos karo pabėgėliams priglausti ruošiamos buvusios Žadeikių mokyklos pastate.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Savivaldybės padėkos dienos šventėje „Pagarbos la­šu“ apdovanota ir Viktorija Niki­ti­naitė, Šilalės socialinių pas­lau­gų namų asmeninė asistentė. Ji pagerbta už atsi­davimą dar­bui, neįgaliųjų integraciją į visuomenę, visokeriopą pa­­galbą, poilsio bei laisvalaikio organizavimą, neįgaliųjų gru­­pės subūrimą.

Viktorija teigia tik pradėju­si dirbti asmenine asistente suvokusi, kad tokie išgyveni­mai, jausmai, kokius patiria glo­bo­­dama savo neįgaliuosius, jai buvo artimi nuo vaikystės, ku­ri, merginos teigimu, nebuvo leng­va, ir jai reikėjo atjautos, globos bei supratingumo.

„Akys man atsivėrė, kai vieną vasarą Socialinių paslaugų namuose dirbdama pavaduo­jančiąja virtuvėje tiesiogiai susidūriau su neįgaliaisiais. Paju­tau, kad randu su jais bendrą kalbą, man kilo toks didelis noras jiems padėti... Paskui, kuomet buvo surengta atranka į asmeninio asistento pareigas, nea­be­jodama joje dalyvavau, bu­vau atrinkta ir įsidarbinau. Tai buvo ir savęs išbandymas, manau, man pavyko“, – sako Vik­to­ri­ja.

Su fizinę negalią turinčiais žmonėmis mergina dirba jau treji metai.

„Darbas yra ir atsakingas, ir sudėtingas, ir sunkus, bet kartu ir linksma, ir malonu, matant, kokie patenkinti būna žmonės. Visiems dirbant vienokį ar kitokį darbą pasitaiko visokių dienų, taip pat būna ir man.

Mano veikla – keturi globoja­mi asmenys. Tai rūpinimasis jų higiena, maudymas, rengimas, maitinimas, jų pageidaujami užsiėmimai, laisvalaikio organizavimas. Trys mano globotiniai gyvena Šilalėje, vienas – Lau­ku­voje“, – pasakoja asmeninė asistentė.

Paklausta, kokių reikia savybių, kad galėtumei prisiimti atsakomybę už neįgalaus žmogaus gerovę, mergina sako, kad jokia išskirtine ji savęs nelaiko.

„Svarbiausia yra nuoširdumas, supratingumas ir noras padėti. Jeigu žiūrėsi į žmogų su gilesniu jausmu širdyje, tik­rai viską padarysi tinkamai ir be kažkokių ypatingų pastangų. Mano globojamieji yra palyginti jauni, gal ir dėl to mums lengva bendrauti. Jie tokie pat paprasti žmonės kaip ir aš, su tokiais pat norais, tik galimybės jų apribotos. Todėl, atlikus svarbiausias procedūras, tenka prisiderinti prie jų norų – visada darome tai, ko pageidauja jie.

Žinoma, labai svarbu, kokios nuotaikos randi žmogų. Ieškai būdų ją pakeisti, sustiprinti mo­tyvaciją. Nors kartais reikia leisti „išliūdėti“ – juk visi turime ir geresnių, ir blogesnių dienų, valandų. Aš prie visų jau esu pripratusi, daugmaž kiek­vieną pažįstu. Todėl, esant reikalui, leidžiu išsikalbėti, išgodoti. Kantriai išklausau, o paskui pereiname prie reikalų, „užvedu“ kitokias temas – taip pa­mažu ir užmiršta savo sielvartus“, – pasakoja Viktorija.

Tačiau ji teigia negalinti atsi­stebėti šių žmonių pozityvumu.

„Manau, kiekvienam iš mūsų vertėtų kurį laiką su tokiais žmonėmis pabendrauti. Man susitikus su jais, gyvenimas įgavo visai kitokių spalvų, viskas aplink tarsi nušvito. Aš pati iš jų gaunu didžiulę dozę motyvacijos, nors tokioje situacijoje nenuostabu, jeigu žmogus būna piktas, niūrus, užsisklendęs ir visiškai niekuo nesidomi. Bet ne – jie kiek įmanoma stengiasi kabintis į gyvenimą, džiaugtis juo. Ieško tos šviesos, kuri juose slypi, tik reikia paskatinti ją „išleisti“, atsiskleisti. Ir tai yra nuostabu“, – įsitikinusi asistentė.

Nors neįgalaus žmogaus pasirodymas viešoje vietoje nėra tabu, sveikųjų reakcija yra tinkama ir derama, tačiau, Vik­to­rijos teigimu, neįgaliajam ji gali sukelti kitokius jausmus.

„Gailesčio tokie žmonės nenori ir jo rodyti nereikia. Tie­siog priimti. Perdėtas dėmesys neįgalųjį irgi sutrikdo: štai demonstratyvų pasitraukimą į šoną, siekiant suteikti daugiau judėjimo erdvės, neįgalusis gali priimti kaip atgrasumo išraišką...

Vienas iš asmeninio asistento paslaugos tikslų yra neįgaliųjų integravimas į visuomenę. Kaip ir mums visiems, jiems taip pat norisi išeiti, pamatyti, susitikti, bendrauti. Ypa­tingai tas užsidarymas tarp keturių sienų išvargina šaltuoju metų laiku. Tad jie be galo lau­kia pavasario, vasaros, kai judėti vežimėliuose yra nepaly­gina­mai lengviau, atsiranda įvai­res­nės veiklos“, – pasakoja Vik­to­rija.

Mergina subūrė neįgaliųjų grupę, kartu visi vyksta į filmus, susibūrimus, gimtadienio šventes. Tai teikia jiems bend­ravimo džiaugsmo.

Viktorija sako jaučianti savo globojamų žmonių šimtaprocentinę padėką, kurią jie išreiškia labai nuoširdžiai.

„Gyvenime nesu girdėjusi tiek daug gerų žodžių. Per dieną ne kartą išgirstu: myliu tave, ačiū tau... Matau šiuose žmonėse vien gėrį ir gerumą. Todėl ir aš nepaliauju kasdien dalinti tik gražiausius epitetus: kokie jūs nuostabūs. Ir linkiu kuo geresnės sveikatos bei stiprybės, džiaugiuosi kiekviena šypsena, iš jų sklindančia šiluma. Kiekvieną dieną“, – sako asmeninė asistentė V. Nikitinaitė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Publikai belaukiant vieno populiariausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kūrinių – šokio spektaklio „Altorių šešėly“, skirto Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms, poeto, prozininko ir dramaturgo kūrybos ir gyvenimo vingius aptariame su Aldona Ruseckaite, neseniai pristačiusia biografinį romaną „Emmi. Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moterys“.

Choreografo Aurelijaus Liškausko sukurtas šokio spektaklis „Altorių šešėly“ vasario 22 d., 18.30 val., pristatomas Žvejų rūmuose. Žiūrovų laukia unikali galimybė V. Mykolaičio-Putino gyvenimo knygą perskaityti vos per vieną vakarą!

Kalbiname rašytoją, poetę, ilgametę Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorę A. Ruseckaitę, kuri savo knygoje atskleidė ne tik klasiko V. Mykolaičio-Putino gyvenimą, kūrybą, bet ir romano „Altorių šešėly”, kuriuo remiantis sukurtas šokio spektaklis, užkulisius.

 – Šokio spektaklio „Altorių šešėly“ kūrėjai nagrinėja pašaukimo ieškojimo ir žmogiškosios meilės pažinimo temas. Kokios šio kūrinio svarbiausios ašys? Kodėl jis nepraranda populiarumo ir praėjus daugeliui dešimtmečių?

– Šįmet minint V.Mykolaičio-Putino 130 m. sukaktį, vėl aktyviau į literatūrą ir kultūrą grįžta klasiko kūryba. Kai auditorijose bendrauju su klausytojais, beveik visi įvairaus amžiaus žmonės geriausiai žino rašytojo romaną „Altorių šešėly“, bet priežastis čia gana banali – tai mokyklinis kūrinys, nors dabartiniam jaunimui jį perskaityti, pripažinkime, yra gana sunku. Galbūt jie paskaito romano santrauką ar fragmentus, kad bent stilių pajaustų. Įsivaizduoju, jog V. Mykolaiti-Putinas bet kokia šio romano santrauka nebūtų patenkintas, nes kai sesuo Magdalena Mykolaitytė-Slavėnienė, gyvendama Australijoje, siekė išleisti šį romaną anglų kalba ir ieškojo patyrusio vertėjo, jai kažkas pasiūlė kūrinį trumpinti, dalį teksto praleisti, nes anglakalbis žmogus vargu ar turės kantrybės tokį storą perskaityti. Tuomet sesuo apie tai parašė laiške broliui Vincui, kad ji rastų ir kas sutrumpintų, fragmentuotų „Altorių šešėly“, tačiau autoriaus verdiktas buvo griežtas ir neatšaukiamas: „Liktų kažkokie griaučiai, nelabai įdomus siužetas, nepatraukli kalba“... Trumpinti neleido.

Šis romanas nėra vien veiksmo kūrinys, tad jeigu mums reiktų jo turinį trumpai perpasakoti, tilptume į vieną puslapį. Žinoma, V. Mykolaičiui siužetas buvo svarbus, bet ne svarbiausias, jis siekė atskleisti žmogaus kelią į laisvę, į pašaukimą, į individualumą. Didžiausias kūrinio konfliktas – tai pasirinkimas tarp suveržtų konfesinių pareigų ir laisvo menininko, sudėtingas, labai vingiuotas kelias į savąjį „aš“. Juk paauglys berniukas sielojosi, kad tėvai jį prievarta nukreipė į Seinų kunigų seminariją, o jis dar taip troško lankyti Marijampolės gimnaziją, kurioje būtų geriau pasiruošęs rašytojo pašaukimui... Rašytojo! Ką jis tada išmanė apie rašytojo pašaukimą, o pasąmonėje tas pašaukimas kaip svarbiausias gyvenimo tikslas jau šmėžavo. Po to reikėjo ilgų metų išsivaduoti.

Aš kartais stebiuosi, jog toks uždaras, vienišius autorius kaip V. Mykolaitis, parašė gana atvirą, iš dalies autobiografinį romaną, atvėrė autentiškų dalykų, sukūrė siužeto intrigų, nebijojo to meto aplinkos ir visų kolizijų, nors puikiai jautė, kas vyks, kai knyga išeis. Bet rašytojo laisvė buvo svarbiau už viską. Meilės pažinimas? Galbūt jaunystėje pamatė tą Nepažįstamąją, vėliau metai, aprašyti parapijose, daugiau vaizduotės vaisius, o į Auksę šiek tiek įsikūnijo ilgametė bičiulė, vėliau žmona Emilija. Taip, tos „Altorių šešėly“ moterys yra fatališkos, gana įdomios, bet nė viena nesuteikė Liudui Vasariui pilnatvės...

Kodėl nepraėjęs romano populiarumas? Nes tai gera ir stipri knyga, iki šiol nepralenktas psichologinis tekstas. Galiausiai skaitytojams įdomi tematika: atveriama daug dvasininkų gyvenimo paslapčių, sukurtas laikotarpio kontekstas, meilės linijos, moterų paveikslai. Liudo Vasario drąsus išsilaisvinimas – lyg viltis mums visiems, jog reikia nepamesti savo talento, nes net sunkiausiose situacijose yra išeitis.

– Romanas „Altorių šešėly“ sutiktas nevienareikšmiškai, sulaukė nemažai kritikos, apkalbų. Patį rašytoją šios kalbos ir juokino, ir nuvildavo, ir slėgė, tačiau šiandien jau vargiai rastume šios knygos neskaičiusio ar apie ją negirdėjusio tautiečio. Nepaisant to, šis V. Mykolaičio-Putino kūrinys virsmų iš literatūrinės formos į sceninę patyrė vos keletą: jo autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „Taip nesunku nukrypti į banalumą“. Tad pirmosios romano sceninės versijos pasirodė tik po 1992 m., pasibaigus autoriaus teisių galiojimo laikui. Ir tik Klaipėdos muzikiniame teatre galima išvysti šią istoriją 2014 m. virtusią šokio spektakliu. Kodėl autorius vengė to „banalumo“, jo manymu? Gal jam šis kūrinys buvo tarsi dienoraštis?

– Taip, V. Mykolaitis labai bijojo banalumo, saugojo save ir savo kūrinį nuo jo. Kai romanas 1933 m. išėjo, buvo be galo daug triukšmo, kritikos, puolė dvasininkijos valdžia, rašė į spaudą kritiškus straipsnius, skaitė kiekvienas, kas tik mokėjo skaityti – „Altorių šešėly“ tapo tikra literatūrinė bomba. Tuomet autorius pavargo, seseriai Magdalenai prisipažino, jog esą skaudu, kad romano nesupranta nei kritikai, nei skaitytojai, jei galėtų, jis dabar surinktų visą „Altorių šešėly“ tiražą ir sumestų į ugnį. Žinoma, buvo puikių recenzijų, vertinančių kaip europinio lygio psichologinį intelektualinį romaną, pirmą tokį reikšmingą lietuvių literatūrai. Kai neramios bangos nuslūgo, kai 1935 m. populiariausia ir geriausia knyga buvo išrinkta „Altorių šešėly“, V. Mykolaitis irgi aprimo. Bet visą laiką bijojo visų, kurie galėjo kišti rankas prie šio romano ir jį paversti buitiniu sentimentaliu kūriniu, palikti pliką siužetą su pikantiškomis meilės istorijomis – ne dėl jų juk rašė šį kūrinį. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti filmą ar spektaklį, kuris atvertų svarbiausias „Altorių šešėly“ temas: kur tilptų visos Liudo Vasario dvejonės, ieškojimai, svarstymai, kūryba – visi šie dalykai tikrai nėra sceniški, jie reikalauja tylos. Šis kūrinys labai asmeniškas, jame daug klasiko autentiško gyvenimo linijų. Žinome, kad po V. Mykolaičio mirties Lietuvos kino studija ketino statyti filmą pagal šį romaną, tuomet bičiulė Irena Kostkevičiūtė daug pastangų įdėjo, kad tai neįvyktų. Būtų labai sunku pastatyti filmą, kuris „atitiktų“ V. Mykolaitį – Putiną. Kaip įsikūnytų jo mąstymai, svarstymai, jo filosofija? Dėl vertimų į kitas kalbas metamorfozė įvyko – iš pradžių autorius manė, jog kitos tautos žmonės nesupras jo romano, idėjų ir siekių, tačiau po pirmųjų vertimų, kai  kitose šalyse romanas buvo labai gerai įvertintas, autorius susitaikė ir vertimams pritarė.

 – Jūsų romane minimas įdomus faktas, kad rašytojas, paskatintas mūzos Irenos, galvojo parašyti ir ketvirtąją romano „Altorių šešėly“ dalį. Kodėl tai taip ir liko nerealizuota? Apie ką joje būtume sužinoję?

– „Altorių šešėly“ 4-osios dalies liko parašyti tik 23 rankraščio puslapiai. Juos perskaitė žmona Emilija, kilo konfliktas... Buvo 1958 m., kankino visokios ligos, dar buvo įvairių kitų darbų, V. Mylokaitis-Putinas tuo metu rašė daug eilėraščių, tad prie „Altorių šešėly“ klasikas nebegrįžo. Išties šis V. Mykolaičio  sumanymas gana keistas, sunkiai suprantamas. Jis sugalvojo, jog Liudas Vasaris mirė, ir štai V. Mykolaitis-Putinas įtraukiamas į komisiją, kuri tvarkys Vasario palikimą, o tuo pačiu autorius aprašys paties Putino gyvenimą. Atseit, skaitytojai jo vis klausinėja, kaip toliau susiklostė Liudo Vasario likimas. Taigi, Vasaris tarsi persikūnija į Putiną, o šis ima pasakoti savo tikslą dėl tos ketvirtosios dalies: „Joje tilptų visa mano gyvenimo sintezė, apibendrinimas“... Tame tekste, kurį spėjo parašyti, pareiškė, jog jo žmona Emilija – tai visai ne Auksės prototipas, o paprasta kaimo mergaitė, apie kurią jis dar būtinai plačiau papasakos. Prisipažįsta, jog dėl vedybų suklydo – menininkui šeimyninis gyvenimas kliudo... Dar spėja paminėti, kad žmona nesugebėjo jam įkvėpti „naujų kūrybinių galimybių, platesnių horizontų. Ji jų nepasigedo ir neieškojo“... Sunku suprasti, kodėl uždarasis suvalkietis V. Mykolaitis panoro atvirai išrašyti savo gyvenimą? Galbūt skatino Irena, gal ir kiti bičiuliai... Tikriausiai gerai, kad daugiau nebeparašė – „Altorių šešėly“ būtų praradęs savo paslaptis.

– Kodėl verta išvysti „Altorių šešėly“ scenoje?

– Manau, jog šokio spektaklio variantas labai tinkamas. Judesys yra gana subtili, bet daugiareikšmė priemonė, ji negali įžeisti. Romane išties daug jausmų, emocijų, o tuos jausmus šokiu tikrai galima išreikšti. Žinoma, labai norėčiau šį spektaklį pamatyti, tikiuosi, jog ir pavyks. Linkiu spektaklio kūrėjams kuo didžiausios sėkmės ir žiūrovų pripažinimo!

Žaneta SKERSYTĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro specialistė ryšiams su visuomene

Šilališkė Vita Kuitniauskaitė dar tik šeštokė, tačiau jos pasiekimais džiaugiasi daugelis suaugusiųjų. Mokinė su savo pieštais kūriniais dalyvavo ir laureate tapo įvairiuose tarptautiniuose bei nacionaliniuose konkursuose, o visai neseniai surengė ir pirmąją savo piešinių parodą Šilalėje.

Jaunosios menininkės teigimu, jai pie­šimas ir dailė reiškia didelį kruopštumą, kant­rybę, nebijojimą suklysti, jausmų bei minčių pateikimą, savęs parodymą kitaip. Vita piešė nuo mažens, o artimesnė pažintis su daile prasidėjo 2017 m., pirmoje klasėje ėmus lankyti Šila­lės meno mokyklą.

„Pamenu, jau pirmoje klasėje su piešiniu tema „Mes užaugome laisvi“ tapau laureate Vilniaus nacionaliniame mokinių piešinių konkurse. Tai buvo ma­no pirmas darbelis konkursui, su mo­kytoja važiavome į Seimą atsiimti dip­lomo ir prizo. Labai jaudinausi, nes apdovanojimus man įteikė tuometė Sei­mo narė Irena Degutienė. Paskui vyko ekskursija po Seimą. Tokia buvo mano me­ninės kūrybos kelio pradžia“, – pri­sime­na Vita.

Neseniai ji vėl piešė šiam nacionaliniam konkursui, o jos kūrinys vėl buvo atrinktas į parodą Seime. Pasak jaunosios menininkės, piešiniu reikėjo parodyti, kaip lietuviai prisimena, gerbia ir myli laisvę. Šilališkė pavaizdavo gatvę, kurioje yra labai daug žmonių, tarp jų – kariai, nešantys didžiulę Lie­tu­vos vėliavą.

„Mano piešiniai yra labai įvairūs: vienuose galima išvysti laisvę, pagarbą Lie­tuvai, kituose – draugystę, jausmus. La­biausiai patinka piešti laisvės tema, daž­nai atvaizduoju skirtingus metų laikus, kai kūryboje vyrauja peizažai, gyvūnai, įvairūs gamtos reiškiniai. Taip pat mano piešiniuose galima išvysti ir žmones“, – pasakoja šeštokė.

Vita teigia, jog vasarą ji sa­vo piešiniuose stengiasi įamžinti atostogų nuotaikas, keliones, ežerus, įvairias pramo­gas. Tačiau labiausiai kurti jai patinka pavasarį, nes tada viskas gimsta iš naujo. Gamta, sa­ko mergaitė, suteikia ramybę, atsipalaidavimą, ir tai ji stengiasi perteikti savo piešiniuose.

Turi jaunoji menininkė ir mėgiamą dailininką.

„Labai patiko piešti piešinį, kuris turėjo būti susijęs su Mi­kalojaus Konstan­tino Čiur­lio­nio kūryba. Nupiešiau laimės žirgus, o piešinys buvo eks­po­nuo­jamas M. K. Čiur­lio­nio dailės muziejuje Drus­ki­nin­kuose. Nuo to laiko jis tapo mano mėgs­tamu dailininku“, – tikina ji.

V. Kuitniauskaitės piešiniai ne tik sulaukia apdovanojimų įvairiuose konkursuose, bet dažnai eksponuojami kituose miestuose. O visai neseniai moksleivė surengė savo pirmąją parodą Šilalės miesto bibliotekoje. Tiesa, teigia, jog jai toks pasiūlymas buvo malonus, nors ir netikėtas.

„Labai nustebau, bet, aišku, ir apsidžiaugiau, kad mano darbus galės pamatyti biblio­tekos lankytojai. Parodoje bu­vo įvairių piešinių, pieštų nuo pat pirmos klasės iki dabar. Temos taip pat įvairios: augalai, žmonės, gamta, gyvūnai, paukščiai, peizažai. Toks įvertinimas man yra labai svarbus, o bibliotekoje vykęs renginys, kurio metu man buvo įteikta padėka, yra didžiausias paskatinimas nenustoti kurti“, – teigia Šilalės meno mokyklos auklėtinė.

Beje, pasirodo, piešimas nėra vienintelė veikla, kuri domina Vitą. Ji prisipažįsta mėgstanti kepti pyragėlius, bandeles, keksiukus, jai patinka siūti, netgi sesės lėlės turi jos siūtų drabužėlių. Tarp mokinės pomėgių yra ir muzikos klausymas bei knygų skaitymas. Ir nors kol kas Vita dar nekuria didelių bei konkrečių ateities planų, ji tikisi, kad menas iš jos užsiėmimų ir veik­los niekur nebedings.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Šilalės viešoji biblioteka Tremtinių ir politinių kalinių metų renginius pradėjo Europos parlamento nario, profesoriaus Liudo Mažylio surengta šeimos archyvuose saugomų dokumentų paroda „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Ji veiks iki vasario 13 d.

Praėjusį ketvirtadienį Šilalė­je svečiavęsis L. Mažylis su Si­mono Gaudėšiaus bei Kvė­dar­nos Kazimiero Jauniaus gimnazistais kalbėjosi apie Vasa­rio 16-osios akto reikšmę Lietuvai, o popietę Šilalės bibliotekoje pristatė parodą. Profesorius neslėpė, jog iš tremties rašytų laiškų eksponavimas naujų istorijos faktų neatskleis, tačiau jie primena tragišką tautos istorijos laikotarpį ir patvirtina, kad stalininė Rusija nekeičia savo imperialistinių siekių naikinti laisvės trokštančias tautas – tai, kas vyko okupuotoje Lietuvoje, dabar kartojasi Ukrainoje. 

Profesoriaus L. Mažylio šeima nebuvo ištremta, tačiau to meto įvykiai ją skaudžiai palietė. 1940 m. senelių Prano ir Antaninos Mažylių namuose Kaune buvo suimtas ir ištremtas močiutės sesers sūnus Juo­zas Sirutis, vėliau ir A. Ma­­žylienės sesers dukra Pet­ro­nėlė Siru­tytė-Lastienė bei sū­nus Jonas. Kartu su juo ištremta ir jo žmona Ona su dvime­čiu sūneliu. 

Parodoje eksponuojamų laiškų kalba neredaguota, tačiau daugelis jų peržiūrėti cenzūros, o nemaža dalis parašyti rusų kalba, nes ilgą laiką tremtiniams nebuvo leidžiama susirašinėti gimtąja kalba. Dėl tos pačios priežasties, pasak L. Ma­žylio, laiškuose nebuvo kalbos apie politiką, tik iš trumpų užuominų galima susidaryti vaizdą, kaip šalčio žemėje atsidūrusius žmones alina sunkūs fiziniai darbai, nuolatinis alkis, nepriteklius, ligos, o palaiko vien tikėjimas, jog kančios kada nors baigsis. Ne visi Mažylių giminės tremtiniai išgyveno. Pirmasis po metų mirė jaunosios O. Sirutienės sūnelis Jo­nas. Nors J. Sirutis liko gyvas, negavo leidimo grįžti į Lietuvą – jam tai buvo, pasak profesoriaus, pats skaudžiausias okupantų smūgis. Pasibaigus bausmei lageryje, Juozas apsigyveno Kazachstane, vedė, susilaukė dviejų vaikų. 

Iš tremties atėjusius laiškus šeima išsaugojo, o po kurio laiko archyvas liko prof. L. Ma­žyliui. Europarlamentaras neslėpė pradžioje nelabai domėjęsis laiškų turiniu, tik vėliau, pradėjęs juos skaityti, suprato,  kokį turtą paveldėjo.

Pirmą kartą paroda „Skaus­mo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“ buvo pristatyta Sei­me, minint trėmi­mų Lie­tuvoje 80-metį. Vien per­nai šią parodą profesorius įvairiose šalies vietose pristatė 17 kartų. Žmonių susidomėjimas, pasak L. Mažylio, rodo, jog, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, tremties tema tapo dar aktualesnė. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Jeigu būtų užduotas klausimas, koks yra vienas esminių juodosios arba pilkosios (sumaišančios faktus su melu) propagandos požymių, galėčiau gana drąsiai atsakyti – ciniškumas. Dėl šios priežasties propagandos naratyvų skleidimas gali būti smerktinas ir iš moralinio požiūrio taško, nekalbant apie kitus aspektus. Gal net daugiau – juodosios ar pilkosios propagandos sklaida pirmiausia turėtų būti vertinama kaip nemoralus bei atitinkamai nepriimtinas dalykas. Gana akivaizdu, jog tokios propagandos platintojams nėra nieko švento. Tai nesunku pamatyti, žiūrint tiek į naujausius, tiek į kiek senesnius priešiškos propagandos bei dezinformacijos naratyvus. 

Mirtis kaip „karšta bulvė“

Apžvelkime kelis pavyzdžius. Pra­ėju­­sių metų pabaigoje Lietuvą sukrėtė skaudi žinia – netikėtai mirė stilistė, nuomonės formuotoja vadinta Agnė Jage­lavičiūtė. Paaiškėjo, kad 42-ejų moters gyvybė užgeso dėl plaučių uždegimo komplikacijų. Gar-

­saus asmens mirtis vi­sada pritraukia ypatingą medijų dėmesį, tačiau šia „proga“ nusprendė pasinaudoti ir įvairių melagienų bei propagan­dos naratyvų platintojai. Šiame kontekste pirmiausia būtina paminėti, kad nors COVID-19 pandemija, prieš kelis metus sukrėtusi visų mū­sų gyvenimą, iš esmės jau yra pasibaigusi, jos tema niekaip nesitraukia iš propagandos žinučių diskurso. Nepatikimi informacijos šaltiniai vis dar platina sąmokslo teorijas tiek apie patį virusą, tiek ir apie skiepus nuo jo. Savo akimis mačiau, kaip kai kuriuose gana gerai žinomuose propagandos šaltiniuose (iš tų, kurie reguliariai minimi viešose grėsmių Lie­tuvos nacionaliniam saugumui ataskaitose) A. Jagelavičiūtės mirtis akimirksniu buvo susieta su „skiepais nuo kovido“. Kaip „įrodymas“ prisimintas jos pačios įrašas iš socialinių medijų, kur ji savo pavyzdžiu ragino skiepytis nuo COVID-19 kitus žmones. Ati­tinkamose žinutėse be jokių įrodymų ar argumentacijos buvo daromos išvados, jog neva stilistę „pribaigė skiepai“... 

„Propagandos skleidėjai, kurdami sąmokslo teorijas, ciniškai savo tikslams naudoja nuo jos nepriklausančius įvykius".

Šiuo atveju mes turime prieš akis cinišką „karštos bulvės“ propagan­dos technikos panaudojimą. Gali­ma priminti, jog pati ši technika apibūdina propagandos gebėji­mą naudoti savo tikslams tikrus, ne­­išgal­vo­tus bei nuo propagandos sklei­dė­jo nepriklausančius įvykius. Ap­ta­ria­mame pavyzdyje tokiu įvykiu ta­po tragiška jaunos moters mirtis. Pro­pa­gandos skleidėjai tiesiog ciniškai pasinaudojo šiuo įvykiu kaip minėtos sąmokslo teorijos apie skiepus įrodymu. 

Reiktų paminėti, kad, deja, skiepai nė vieno žmogaus nepadaro nemirtingu. Jie tik padeda apsaugoti žmogų nuo vieno ar kito užkrato, sušvelninti galimas ligos pasekmes. Kita vertus, jokie faktai ar tiesos aspektai propagandai nerūpi, užtat „išvados“ daromos be jokio gilesnio pagrindo, o tai leidžia pakurstyti į tikėjimą sąmokslo teorijomis linkusių žmonių baimes.

Ciniškas melagienų paradas

Šiandien ciniškumo lydere galima vadinti Kremliaus propagandą. Pag­rin­dinė to priežastis, ko gero, yra tai, kad dabar jai dažniausiai tenka meluoti ir manipuliuoti informacija, susijusia su Rusijos karu prieš Ukrainą. Karo lauke tradiciškai netrūksta skausmingų bei tragiškų įvykių. Be to, Kremliaus propagandai tenka gana sunki užduotis – pateisinti akivaizdžią Rusijos agresiją prieš savo kaimynę. Kitaip sakant, šios propagandos kūrėjai bando šokti aukščiau bambos, siekdami įtikinti (pirmiausia – pačios Rusijos gyventojus), kad juoda yra balta. Be ciniškų manipuliacijų tai, ko gero, iš viso ne­įmanoma padaryti. 

Vienu ryškiausių tokios propagandos pavyzdžių buvo Kremliaus informacijos šaltinių reakcija į atskleistus faktus dėl Rusijos kariuomenės nusi­kaltimų Bučos bei Irpinės miestuose šalia Kyjivo. Ieškodama pasiteisinimo, Kremliaus propaganda akimirksniu užteršė informaci­nę erdvę skirtingais, vieni kitiems prieštaraujančiais naratyvais. Ga­li­ma priminti kelis pagrindinius tokius teiginius – pagal vieną propagandos versijų, taikius žmones nužudė neva Ukrainos kariuomenė, prieš dar pasitraukdama iš minėtų miestų, pagal kitą – jokių žudynių iš viso nebuvo, o aukas esą vaizdavo pasamdyti aktoriai. Visas tas melas liejosi Kremliaus propagandos ir dezinformacijos šaltiniuose pakankamai lais­vai, nežiūrint į egzistuojančią informaciją bei įrodymus (įskaitant palydovines nuotraukas ir vaizdo stebėjimo kamerų įrašus), kurie leidžia gana tiksliai nustatyti, kada ir kaip buvo įvykdyti šie karo nusikaltimai bei kas konkrečiai už juos yra atsakingas. 

Toks atviras Kremliaus propagandos ciniškumas iš tikrųjų neturėtų stebinti. Labai panašiai Rusijos dezinformacijos priemonės 2014 m.

vasarą reagavo į civilinio reiso MH17, numušto virš Donbaso, tragediją. Faktiškai šiandien yra nustatyta, jog atsakomybė už šį nusikaltimą tenka Rusijos remiamiems separatistams (šį teiginį pa­tvirtina Nyderlandų teismo sprendimas, priimtas 2022 m. lapkričio 17 d. MH17 byloje). Gana pagrįstai galima kalbėti ir apie pačios Maskvos kaltę, nes būtent Ru­sija perdavė kovotojams priešlėktuvinę „Buk“ sistemą, iš kurios buvo padarytas lemtingas šūvis. 

„Manipuliacijoms žmonių sąmone neretai pasitelkiamos skaudžios tragedijos – tai parodo, jog propagandistai nesivadovauja nei siela, nei širdimi".

Ne­žiūrint į visa tai, iškart po trage­di­jos Kremliaus propaganda siūlė savo „įvykio versijas“, tarp kurių bu­vo ir gana netikėtų. Tai dėl tragedijos nuspėjamai buvo kaltinama Uk­­raina, tai kišama sąmokslo teorija, kad čia esanti Vakarų provokacija, siekiant apkaltinti Rusiją. Pagal šią Kremliaus propagandos versiją, lėktuvas turėjo būti prikimštas lavonų ir susprogdintas virš Don­ba­so regiono... 

Vėlgi belieka konstatuoti, jog kaip medžiaga manipuliacijai bu­vo pasitelkta tikra, skaudi tragedija, kuri, matyt, neliečia nei propagandistų širdies, nei sielos, nei proto, kurie tik šaltai vertina kiekvieną įvykį pagal jo tinkamumą panaudoti propagandos naratyvams kurti.  

Tikslas bet kokia kaina

Įdomu tai, kad kartais toks propagandos skleidėjų ciniškumas net gali apgauti. Mes esame linkę manyti, jog egzistuoja tam tik­ros ribos, kurių sveikos psichikos žmogus tiesiog negali peržengti. Tai kuria tam tikrą įdomų psichologinį efektą, kai asmuo gali priimti kaip tikrą gana absurdišką ar itin ciniškai sufabrikuotą pasakojimą, nes jis tiesiog negali patikėti, kad tokia jautria tema (pavyzdžiui, karo nusikaltimai, itin žiaurus smurtas, galiausiai – mirties tema) kas nors išdrįstų „juokauti“ ar manipuliuoti. 

„Jei sveiko proto žmogus supranta ribas, kurių negali peržengti, tai propagandistams jos neegzistuoja, jie gali manipuliuoti ir mirtimi, ir smurtu".

Deja, bet tiesa yra ta, jog propagandos kūrėjams ribos iš esmės neegzistuoja. Jų taktiką galima apibūdinti kaip tikslas bet kokia kaina. Tai, tiesą kalbant, galima pasakyti ne vien apie dabartinę Kremliaus propagandą. Nacių Vokietija ar Stalino laikų Rusija savo juodžiausius darbus irgi pridengdavo atviru bei cinišku melu. Todėl, stengiantis atpažinti propagandą, svarbu suprasti, kad jai iš tik­rųjų neegzistuoja jokie moraliniai barjerai. Greičiau netgi atvirkščiai – propaganda savotiškai išnaudoja mo­ralumo principus, iškraipydama tiesos ir gėrio sampratas, siekdama pateisinti žiauriausius nusikaltimus. 

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Nujaučiant artėjančią Vil­niaus knygų mugę, pra­ėju­si savaitė buvo pilna nau­jienų apie šviežiai išleistas knygas, premijas bei „kny­giškus“ ateities planus. O svarbiausia savaitės dalimi tapo Holokausto minėjimo renginiai, vykę vietose, kur Antrojo pasaulinio karo me­tais buvo įrengti žydų getai ir kt.

Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus surengė eiseną į Vilniaus mažąjį getą. Viliamasi, kad tai taps tradicija ir kasmet dėmesio bus skiriama vis kitai su Holokaustu susijusiai vietai. Tradiciškai minėjimai buvo rengiami visame pasaulyje. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus vadovas sako, kad svarbūs ne vien tik „Mes atsimename“ žodžiai, bet ir darbai, o minėti tarptautinę Holokausto dieną svarbiausia ten, kur holokaustas vyko. Tokių vietų ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje yra daug.

Praėjusios savaitės viduryje Tauragės Birutės Baltru­šai­­ty­tės viešojoje biblioteko­je pristatyta Šilalės krašto dainų kny­ga „Augin muni mažą“. Pa­žy­mėta, kad 2022-ieji buvo ypa­tingi folkloro ansambliui „Ve­ringa“ (vadovė Jolanta Ka­žu­kauskienė) – lapkritį ansambliui sukako 20 metų. Šis ansamblis Šilalės krašte gerai žinomas kaip vertingas folk­loro kultūros židinys, savo dai­nomis, šokiais ir pasakojimais pristatantis Šilalės kraštą. Bū­tent šia proga, bendradarbiau­jant su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos prof. habil. dr. Daiva Vyčiniene bei doc. Evaldu Vy­činu, ir išleista knyga Šilalės krašto dainos „Augin muni mažą“.

Sausio 23-iąją – rašytojos Ie­vos Simonaitytės gimimo dieną – Klaipėdoje tradiciš­kai įteik­ta jos vardo premija. Šie­met ji skirta rašytojui Si­gitui Be­ne­čiui už knygą „Ap­gaulė“. 

24-oji kauniečių rašytojų „Vie­no lito” literatūrinė pre­mija už eilėraščių rinkinį „Ar­bata papėdėje“ skirta poetui Viktorui Rudžianskui. „Vieno lito“ premija teikiama nuo 1998 m. už praėjusių metų kūrybą. Į ją kandidatuoti gali Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai, o svarbiausiais kriterijais tampa kūrinių meninis lygis, originalumas, paveikumas. 

Paveikių renginių nestinga ir Šilalėje. Viešojoje bibliotekoje veikia Liudo Mažylio tremtinių laiškų paroda „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“, vasario 2 d. žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė pristatys savo knygą „Fainiausia pasauly močiutė“, o Pajūralio bendruomenė vasario 17-ąją kviečia į Vasario 16-ajai skirtą protmūšį. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Maidano aikštės vejoje Kyjive per šį karą susiklostė tradicija į žemę įbesti vėliavėlę su užrašyta žuvusio kario pavarde, kartais prisegant ir jo nuotrauką. Tų vėliavėlių jau turbūt yra keliolika tūkstančių. Ne ant visų jų yra kario pavardė, ant kai kurių matosi tik pirmos vardo bei pavardės raidės, ant kitų – slapyvardis... 

Nors pro Maidano aikštę praeinu dažnai, tačiau tik praėjusį trečiadienį pamačiau lietuvišką vėliavėlę. Ji buvo įbesta šalia kelių užsienio šalių – JAV, Šveicarijos, Kanados, Suomijos, Gruzijos vėliavėlių ir apsupta ukrainietiškų vėliavų jūros. Perskaitęs ant lietuviškos trispalvės ukrainietiškai užrašytą savo tautiečio pavardę ir tai, kad jis žuvo mūšyje dėl Chersono išvadavimo, supratau, jog lietuvis žuvo mažiausiai prieš du mėnesius, nes Chersonas buvo išvaduotas lapkričio 11 d.

Supratau ir tai, jog lietuvis karys arba jo šeima nenori, kad informacija apie jo žūtį būtų Lietuvoje paskleista, nes priešingu atveju apie jo kovas ir mirtį Ukrainoje jau būtų žinoję. Prisiminęs diskusijas Lenkijos žiniasklaidoje, jog nėra etiška viešinti Ukrainoje žuvusių savanorių pavardes be jų šeimų sutikimo ir žinodamas, kad ne visos savanorių mirtys yra viešinamos ir kitose šalyse, nusprendžiau nutylėti ir lietuvio asmenybę. Metro stotelės kioske nupirkau mūsų vėliavos spalvų – geltonos, žalios ir raudonos – chrizantemų puokštę ir padėjau prie tautiečiui skirtos vėliavėlės. Stovint šioje vietoje, skruostais ėmė byrėti ašaros – galvą už Ukrainą paguldė mano tautietis. 

„Girdėjau per žinias, kad daug padedat, esame labai dėkingi visiems žmonėms ir ypatingai tiems, kurie atvyko kovoti fronte. Amžiną atilsį žuvusiam, jis – jūsų herojus, užuojauta jo artimiesiems. Bet tegul jie žino, kad karys kovojo kaip didvyris ir žuvo kaip didvyris už mūsų ir visos demokratinės Eu­ro­pos laisvę“, – sa­kė aikštėje sutikta moteris, o jai pritarė šalia stovintys.

Nežinia, ar tai pirmas lietuvis, žuvęs kovose su Kremliaus okupantais už Ukrainos laisvę. Jokia Europos Sąjungos šalis oficialiai nesiunčia savo piliečių kariauti į Ukrainą, nes tokiu atveju taptų karo dalyve. Dėl šios priežasties idealistai savanoriai už savo lėšas perka karinę ekipuotę, apsidraudžia gyvybę ir vyksta į Ukrainą. Dėl šių priežasčių greičiausiai niekada nebus sužinotas ir tikslus savanorių, atvykusių iš viso pasaulio padėti Ukrainai ir didvyriškai žuvusių, skaičius. Turbūt nesužinosime ir kiek tiksliai mūsų kraštiečių kovoja Ukrainoje, kiek galbūt jų netekome ar dar neteksime. Tačiau privalome įsisąmoninti, jog mūsų tautiečiai nėra baikštūs, ir didžiuotis, kad jie vyksta į rizikingą misiją pagelbėti broliškai Ukrainai kovoti su ją užpuolusia Rusija.

Tokie savanoriai yra verti didžiulės pagarbos, nes kovoja ne tik už Uk­rainos, bet ir už mūsų laisvę bei galimybę gyventi de­mokratiniame pasaulyje.

Prieš kelis mėnesius Charkive sutikau du savanorius – 42-ejų Ste­ve’u prisistačiusį britą iš Še­fil­­do miesto ir 25-erių Neilą iš Aust­ralijos sostinės Melburno. 

„Pagal Australijos įstatymus ga­liu būti nuteistas kalėti 8 metus už karybą kitos šalies naudai, todėl to niekam iš giminaičių ir draugų negaliu sakyti. Prisijungti prie svetimšalių legiono nusprendžiau pamatęs vietos karių ryžtą ginti tėvynę ir išgirdęs apie maskolių žiaurumus. Pagalvojau, jog turiu medicininį išsilavinimą, fronte tikrai praversiu“, – kalbėjo Neilas.

Vaikinas, prieš karą dirbęs Mel­burno greitosios pagalbos tarnyboje, neslėpė, jog kelionei į Uk­rai­ną išleido visas santaupas, bet to nesigaili.

Brito Steve’o teigimu, mama jį išvadino kvailiu, o keli draugai, su kuriais buvo įsigijęs sezono abonementą į Šefildo „United“ futbo­lo komandos rungtynes, irgi labai įnirtingai atkalbinėjo nuo šios kelionės. Britas sako, kad jo žmona nujautusi, jog sutuoktinis ketina vyk­ti į Ukrainą, nes matė, kaip jis nervinasi, žiūrėdamas žinias apie įvykius Ukrainoje. Kai vyras pranešė savo apsisprendimą, mylimoji pasakė: žinojau, kad taip bus.

„Aš kitaip negalėjau pasielgti, nebeištvėriau girdėdamas apie Maskvos niekšybes. Supratau, jog jei dabar Rusija nebus sutramdyta, tai po to ji puls ir tavo kraštą Lietuvą, ir Estiją, Latviją, po to dar ir Lenkiją“, – sakė Steve’as.

„Nesu komiksų herojus Super­menas, tikrai bijau vykti į frontą, tačiau galvoju taip – jei nebūtų tokių kvailų idealistų, kurie skuba padėti niekingai užpultam kraštui, tai pasaulį užvaldytų išsigimėliai Putinai. Visi čia atkeliavę esame kažkiek trenkti, bet viliamės išgyventi ir tikime Ukrainos pergale“, – tvirtino jis.

Ukrainos vadovybė kasdien pra­neša, kiek numušė priešo lėktuvų, tankų, kiek nukovė okupantų, tačiau neskelbia informacijos apie fronte žuvusius ukrainiečius bei jiems talkinančius savanorius iš užsienio. Ir tuo stebėtis nereikėtų, nes per visus karus valstybės giriasi priešų netektimis, o neviešina arba specialiai keleriopai sumažina saviškių žūtis tam, kad nekiltų baimė ir nesumažėtų piliečių kovingumas.

Užsienio ekspertai spėja, jog šia­me kare ukrainiečių galimai žūva panašiai tiek, kiek ir okupantų, o tai reiškia, kad aukų jau gali būti virš šimto tūkstančių...

Pagal neoficialius duomenis, Ukrainai kariauti padeda daugiau nei 20 tūkst. užsienio piliečių. Kiek iš jų buvo sužeisti ir žu­vo nėra žinoma. Tačiau štai Šve­dijoje buvo sužinota apie du žuvusius tautie­čius, iš kurių vienas buvo parame­dikas, kaimyninės Lenkijos žinia­sklaida teigia, jog kare jau žuvo šeši jų tautiečiai. Tiesa, po tokių pranešimų Lenkijos Seime kilo rimtos diskusijos dėl būtinybės priimti įstatymą, atleidžiantį savanorius nuo bausmės už kovą su Ukrainos okupantais. Seimūnai jau paruošė tokį įstatymą ir Var­šuva tikisi iki pavasario jį patvirtinti.

Lie­tuvos ir kitų Baltijos valstybių – Lat­vijos bei Estijos – žiniasklaidoje irgi skelbiama, kad kraštiečiai vyksta ginti Ukrainos. Apie žuvusius savanorius kol kas nei Vilniuje, nei Rygoje ir Taline nebuvo pranešta.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.