Reportažu apie Palentinį pradedame pasakojimų ciklą apie savo krašto žmones, kuriančius šių dienų istoriją ir tradicijas. Visus metus žemaitiškais kalneliais kilsime ir leisimės, lankydami seniūnijas, kaimus, kaimelius ir vien­kie­mius, kuriuose darbštūs žemaičiai atkakliai laiko­si įsikibę į savo žemę – nesiskundžia, neverkšlena, o džiaugiasi ir sa­vo gerumu šildo kitų gyvenimus. Tik šir­dimi galima iš­ma­tuoti jų atsidavimą Lietuvai, šiemet šven­čiančiai 33-iąjį atkurtos nepriklausomybės pavasarį, todėl praskleidę kas­dienybės širmą, kartu pasidžiaugsime tuo, ką mūsų žmonės vadina laime gyventi gimtinėje. 

Seniūnija be socialinių problemų

Pačiame rajono pakraštyje esantis Pa­lentinis tik atrodo už jūrų marių, bet smagiai leidžiantis ir kylant kalneliais išskirtiniu šio krašto reljefu, kelionė visai neprailgsta. Pirmą kartą čia užklydę tikrai nustebtų, kiek daug tokiame mažame kaimelyje gražių vietų – ir Rau­džio upelio užtvanka su poilsio zona, ir originalus Atminties parkas pačiame gyvenvietės centre, akmenimis įamžinęs visus seniūnijos kaimus, ir atnaujintas administracinis pastatas su bend­ruomenės namais.

„Vasarą pas mus lyg kurorte“, – pasi­tikdama tvirtina Palentinio seniūnė Miglė Zybartienė. 

Pasak seniūnės, ir steigiant seniūniją, gyventojų čia nebuvo daug – gal apie 450, dabar gyvenamąją vietą yra deklaravę 233 asmenys.

„Jaunimas išvažinėjo, daug gyvena už­sienyje, bet kai sugrįžta vasarą aplankyti tėvų, džiaugiamės ir neatsidžiaugiame – jie ne prie upelio pilvus šildo, o tėvams padeda ūkiuose tvarkytis. Smagiausia, kad anūkus atveža, vi­si kartu liepos 6-ąją, Vals­tybės dieną švenčiant, himno giedoti susirenkame“, – sako seniūnė. 

Palentinio išskirtinumas – gyvenimas be socialinių problemų. Seniūnijoje beveik nėra labai senų žmonių, dauguma gyventojų darbingo amžiaus, turi savo ūkius, todėl valstybės paramos prireikia vos vienam kitam. Kartą per savaitę iš Kaltinėnų atvažiuojančios socialinės darbuotojos Vaidos Norgailienės čia ne­laukia eilės pašalpų prašytojų. Per­nai visuomenei naudingus darbus atliko tik penki gyventojai, šiemet seniūnija teturi du talkininkus.

Gerokai daugiau darbo Palentinyje turi iš Bijotų atvykstanti žemės ūkio specialistė Reda Petkuvienė, nes seniūnijoje pasėlius deklaruoja per pusšimtis ūkininkų, o kiek jiems dar visokiausių reikalų atsiranda – kaskart atvykus, ant žemės ūkio specialistės stalo popierių krūvos nugula.

„Optimizuojant“ rajono biudžeto išlaidas, seniūnijoje liko vienintelė įstaiga – Šilalės viešosios bibliotekos filialas, kur žmonės užsuka ne tik pasišnekučiuoti su bibliotekininke Al­bina Girdvainiene, paskaityti laikraščių ar pasiimti knygų. Dau­ge­lis iki šiol dėkingi bib­liotekininkei už surengtus kompiuterinio raštingumo kursus. Be naujausių technologijų žmo­nėms darosi vis sunkiau gyventi, todėl dažnai tenka prašyti ir bibliotekininkės pagalbos. Tačiau seniūnė neslepia nerimo, kad ir šios vienintelės likusios savivaldybės įstaigos kaimo žmonės gali netekti, kaip kažkada nejučia neteko Palentinyje dirbusių kultūros darbuotojų. 

Kaimo jėga – vienybėje

Kai 2021 m. Šilalės savivaldybė rengė apklausą dėl seniūnijų sujungimo, prieš valdžios planus pasisakė 98 proc. Palentinio seniūnijos gyventojų. M. Zy­bartienė sako, jog toks rezultatas nebuvo netikėtas.

„Jeigu panaikintų seniūniją, kaime nieko neliktų, kiečiai viską užgožtų. Žmo­nėms reikia ne valdžios, o paslaugų. Do­­kumentą atsišviesti, pažymą pasiimti užtrunka kelias minutes, bet jei reiktų kaskart važiuoti į Laukuvą ar Kal­­ti­nėnus, daug atsirastų problemų“, – įsitikinusi seniūnė.  

Nuo 2021 m. M. Zybartienė teturi vienintelį pavaldinį – vairuotoją Petrą Spu­dulį, atsakingą ne tik už automobilio priežiūrą, bet ir už daug kitų dalykų, tokių kaip aplinkos ir kelių priežiūra. Du žmonės seniūnijoje kažko nenuveiks, todėl pagrindiniais pagalbininkais tapo seniūnaičiai ir bendruomenė. Jei tik kyla problema, seniūnė kviečia „dešine ranka“ vadinamą bendruomenės pirmininką Kazį Rakicką, seniūnaičius Ričardą Juškevičių, Rasą Kairienę, Dalią Laurinavičienę, prie jų prisideda ir daugiau aktyvių palentiniškių.

„Mes visko turime: gražią salę, muzikos aparatūrą, idėjų, mokame rašyti projektus ir gauname finansavimą, trūksta tik laiko“, – juokauja K. Ra­kickas, kaip ir daugelis šio krašto žmonių valdantis nemažą ūkį.

Kaime kiekviena šeima pirmiausia rūpinasi savo reikalais, rytą vakarą skuba prie gyvulių, nes visi nori gyventi geriau, gražiau. Ir vis dėlto laiko stoka nesutrukdo palentiniškiams sueiti būrin ir tęsti kelis dešimtmečius gyvuojančias tradicijas. Šio krašto pasididžiavimas – gegužinės pamaldos, per kurias giedama Švč. Mergelės Marijos litanija. Kad ir kokie rūpesčiai bespaustų, prie papuoštos Švč. Mergelės Marijos skulptūros gegužės penktadienių vakarais, pabaigę darbus, susirenka ne tik Palentinio, bet ir gretimų kaimų žmonės. Tai bene seniausia Žemaitijos tikinčiųjų tradicija, skatinanti žmones ne tik kartu melstis, bet ir bendrauti, padėti vieni kitiems, kartu švęsti šventes. Šią tradiciją, pasak M. Zybartienės, Palentinyje sukūrė Kaltinėnų klebonas kun. Petras Linkevičius, pastatęs kaimo centre Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. 

„Kunigas taip sugebėdavo suburti žmones, kad į salę visi netilpdavo. Su­eidavo mūsų mamos, močiutės, vaikus atsivesdavo. Daugelis su tomis maldomis užaugo, dabar jau savo vaikus atsiveda. Kol daugiau kaime senų žmonių buvo, visą gegužę kas antrą dieną rinkdavomės, dabar jau tik penktadieniais. Užtat į gegužinių pamaldų užbaigimą suvažiuoja visi, kas gyvas – ir pasimelsti, ir koncerto pasiklausyti“, – pasakoja seniūnė. 

Palentinio gegužinių pamaldų pabaig­tuvės – ne vien šio kaimo, o net trijų parapijų šventė, nes čia susikerta Var­nių, Pašilės ir Kaltinėnų ribos. Todėl ir į šventę atvažiuoja būrys kunigų, atvyksta žemaičių ir iš toliau, o palentiniškiai visiems atsidėkoja populiarių atlikėjų koncertu bei smagiu pavakarojimu. 

Seniūnaitė R. Kairienė neslepia, jog pasiruošimas tokiam renginiui priverčia atidėti visus ūkio darbus, pamiršti asmeninius reikalus. Žinoma, daug leng­viau būtų, jei pagelbėtų kultūros darbuotojai, tačiau jie jau senokai pamiršo Palentinį.

„Mūsų jėga vienybėje“, – sako Severė­nų seniūnaitė D. Laurinavičienė, idėjo­mis ir darbu prisidedanti prie visų Pa­lentinio renginių bei projektų. 

Pasak Dalios, šio krašto žmonės mo­ka susirasti įdomių veiklų ir neraginami pasinaudoja projektų suteikiamomis galimybėmis. Apvažiavo jau daugiau kaip pusę Lietuvos, netgi lankėsi kaimyninėse vals­­tybėse, tačiau labiausiai džiaugiasi bendrais projektais su Varniuose įsikūrusiu Telšių profesinio mokymo centro filialu. Jau ne kartą vyko į Varnius mokytis gaminti tradicinių patiekalų, madingų vieno kąsnio užkandukų, tobulinti mėsos produktų gamybos technologijų ir pan. Mokymus užbaigusi bend­ruomenės aktyvo komanda surengia vakaronę su vaišėmis kaimo žmonėms, kad ir jie galėtų pasidžiaugti iš projekto gauta nauda.

Maitina žemė ir gyvuliai

Palentinio krašte žmonės gyvena taip, kaip jų tėvai ir seneliai – dirba žemę ir augina gyvulius. Daugiausiai – pienines karves, mėsinių galvijų laikytojams suskaičiuoti užtenka vienos rankos pirštų. Palentinio seniūnaitė R. Kairienė neslepia, kad visi dirba sunkiai, ilgam išvykti negali, tad nei atostogauja, nei serga. Ir tik kai visai prispaudžia bėda, ieško vaikų ar anūkų, kuriems galėtų perduoti savo ūkius. Tokių pavyzdžių Palentinio seniūnijoje – daug. Seniūnė M. Zybartienė tikina, jog nėra kaimo, kuriame negyventų ūkius perėmusių jaunų šeimų. Tačiau daugiausiai vaikų rytais į mokyklas išvažiuoja iš Beržės. 

Viena pirmųjų šiame kaime ūkininkauti pradėjusi Irena Dargienė savo ūkį taip pat perdavė anūkei Akvilei. Prieš trejus metus Akvilės ir Eimanto Kovtoniuk šeima nusprendė iš Mažeikių persikelti į atokų Beržės kaimą ir imtis pieno ūkio. Tada jų sūneliui Matėjui tebuvo pusantrų metukų, dabar jaunieji ūkininkai jau augina ir netrukus antrąjį gimtadienį švęsiančią dukrelę Militą. 

Jauni žmonės dirba 80 hektarų žemės, augina 100 galvijų ir nors kol kas melžia tik 40 karvių, planuoja jų skaičių padidinti bent iki 100,  kad didžiuosius darbus galėtų patikėti robotams. Norėtų ir daugiau žemės, tačiau jos įsigyti šiame krašte beveik neįmanoma – džiaugiasi, jei pavyksta išsinuomoti bent keletą hektarų. 

„Nenorėjome, jog babytė Irena parduotų žemę, gaila buvo jos įdėto darbo. Iš pradžių su vyru ir tėvais važiuodavome jai padėti. Paskui prasidėjo karanti-

nas, užsidarė vaikų darželis – at­važia­vau pas ją pagyventi ir likau. Įdo­miau­sia, kad mano vyras Eimantas, kurio tėvai ūkininkai, niekada nemėgo ūkiškų darbų, o dabar su malonumu dirba ūkyje“, – juokiasi Akvilė.

Jos tėvai dabar taip pat ūkininkauja – įsigijo vieną didžiausių Klaipėdos rajono ūkių, tad jauni ūkininkai dažnai sulaukia jų pagalbos. Jau iškilo naujas, šiuolaikiškas Akvilės ir Eimanto namas, pavasarį šeima pradės remontuoti babytės Irenos iš ūkio „paveldėtas“ fermas, jau gavo paramą įrangai įsigyti. Akvilė neslepia, jog ūkininkauti kartu su tėvais netoli Klaipėdos būtų lengviau. Tokia mintis jaunai šeimai buvo kilusi, tačiau abu nutarė nieko nekeisti – pagailo pastangų, kurių prireikė, kad perprastų ūkio reikalus, išsiaiškintų žemės sklypų ribas.

Jaunos šeimos gyvenimo būdas, iš Mažeikių persikėlus į Beržę, nepasikeitė. Gyvendami mieste jie daug važinėjo, sako, važiuojantys ir dabar. Ūkis netrukdo mėgautis gyvenimu, o laiko lieka daugiau, nei likdavo dirbant tėvų versle Mažeikiuose. O ir kaimo gyvenimas, pasak jaunos moters, turi savotiško žavesio. 

„Labiausiai mus čia „veža“ atvirų du­rų taisyklė – kada nori, tada išeini į kiemą, išsivedi vaikus. Visur dirbti reikia, bet ūkyje esi mažiau priklausomas nuo kitų – kiek dirbi, tiek ir turi“, – tikina du darbuotojus ūkyje samdanti jauna pora.   

Palentinyje ūkininkaujantis Graž­vy­das Kairys pernai pirmasis šiame krašte modernizavo savo pieno ūkį ir karvių melžimą patikėjo robotams. Ūki­nin­kauti jam padeda sūnus Artūras, auginantis mėsinius galvijus. 

Beveik 70 melžiamų karvių turinti pa­lentiniškių šeima ūkininkauti pradėjo dar 1992-aisiais, iširus bendrovei – iš pradžių tik su penkiomis karvėmis, paskui įsigijo dar tiek pat, o kai į tvartą susivedė 20, nutarė pradėti statybas.  

„Kaime su keliomis karvėmis nėra ką veikti, kad darbas duotų naudos, reikia bent 50 melžiamų. Palentinyje visi po 20–30 laiko, dar daugiau gyvulių turi Beržės ūkininkai. Ir kone visi savo ūkius plečia“, – pasakoja ūkininkas.

Gražvydas neslepia, kad jam yra dėl ko stengtis – ūkyje pasiliko sūnus, o jaunimas nenori dirbti su šake, jiems reikia kompiuterių, analizuojančių ūkio duomenis, parodančių gyvulių produktyvumą ir sveikatos būklę.

„Kaina didelė, bet dalykas geras. Net karvės daugiau pieno duoda, nors šeriam taip pat, kaip anksčiau“, – pripažįsta fermas robotizavęs ūkininkas. 

Pasak G. Kairio, auginti gyvulius ir dirbti žemę niekada nebuvo lengva. Problemos čia tokios pat, kaip visur. Būtų gerai rasti su technika mokančių elgtis darbuotojų, bet jaunų žmonių nėra, visi skundžiasi mažėjančiomis pieno, iš kurio gyvena, kainomis, brangstančia elektra ir dyzelinu. Bet džiaugiasi, kad gali gyventi savame krašte, tarp savų žmonių, turi užsiėmimą ir gali užsidirbti pragyvenimui. 

Pilki keleliai stipriai dulka

Gal ūkininkavimas ir nebūtų vienintelis šio krašto žmonių užsiėmimas, jei bent vienas kelias, vedantis Kaltinėnų, Laukuvos ar Varnių link, būtų asfaltuotas. Duobėti, dulkantys vieškeliai yra didžiausia seniūnijos problema, kurios nei bendruomenei, nei seniūnaičiams niekaip nepavyksta pajudinti. 

„Kelias nuo Beržės iki Medvėgalio tik pernai naujai išpiltas skalda, o važiuojame juo kaip tarka. Žiemą tie amerikietiški kalneliai visiems siaubą kelia, vaikai verkdami tėvams skambina, kad autobusas į kalną prie Jaunodavos neįvažiuoja. Pernai iš viso buvome pasijutę gyvenantys bekelėje, iki Kal­ti­nė­nų kapstydavomės 40 minučių. Au­to­mo­biliai lūžo, ne vienam kėbulas suskilo“, – piktinasi Severėnų seniūnaitė D. Lau­ri­navičienė.

Dalia tvirtina visoms Susisiekimo ministerijai pavaldžioms įstaigoms raštais galvas iškvaršinusi, kol gavo pažadą, jog vieškelis Jaunodavos link bus remontuojamas. Nesitikėjo, kad pažadas taps apgaule, mat, pradėjus pilti skaldą, paaiškėjo, kad asfalto nebus. Jos žiniomis, Lietuvos automobilių kelių direkcija nusprendė kelią remontuoti pagal naują, eksperimentinę technologiją. Palentiniškių nuomone, už tokį neūkiškumą valstybė turėtų bausti, nes skalda niekada nepakeis asfalto. Ten, kur kelininkai dirbo pernai, jau atsivėrė duobės, o gyvenantys šalia kelio vasaros nenori prisiminti, nes gerklę ir akis graužė automobilių pakeltos skaldos dulkės.

„Nors gal ir geriau negu nieko, bet skalda ne kažin kiek problemų išspręs, kelią vis tiek nuolat reikės taisyti. Palentinis yra vienintelė rajono seniūnija, neturinti asfaltuoto išvažiavimo. Geresni keliai būtų, gal ir mūsų vaikai dažniau namo sugrįžtų“, – neslepia apmaudo D. Laurinavičienė. 

Praėjus 25 metams nuo seniūnijos sukūrimo, savivaldybė pagaliau atsimi­nė, jog kažkur rajono pakraštyje irgi gyvena žmonės – prieš dvejus metus Pa­lentinyje išasfaltuotos dvi pagrindinės gatvelės. Ūkininkai ironiškai spėlioja, kiek metų reikės laukti antros tokios „dovanos“. Malonės čia niekam nereikia, bet kaime gyvenantys žmonės norėtų, kad savivaldybės klerkai juos laikytų savais piliečiais.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms skiria milžiniško pasisekimo gastrolėse Lietuvoje ir užsienyje sulaukusį šokio spektaklį „Altorių šešėly“, choreografo Aurelijaus Liškausko sukurtą pagal poeto, prozininko ir dramaturgo romaną. Vasario 22 dieną, trečiadienį, 18.30 valandą Žvejų rūmuose išvysite visą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę ir daugybę debiutų.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

„Altorių šešėly“ – žinomiausias klasiko kūrinys, kurį ištisos kartos jaunuolių perskaito dar mokykliniame suole. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje. Kas galėjo pagalvoti, kad po šio romano pasirodymo praėjus 2 metams ir pats V.Mykolaitis-Putinas, kunigas, ves mylimą moterį?...

Gvildens pašaukimo ir meilės priešpriešą

Birutės Mar libreto šokio spektaklio, 2014 metais pastatyto Muzikiniame teatre pagal V. Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“, pagrindinė tema – žmogaus pašaukimo ir gyvenimo prasmės bei savęs pažinimo kelias, žmogiškosios meilės – šiame pasaulyje duotos kaip Dievo dovana ir išganymas – ieškojimas; bažnyčios tarno-kunigo ir Poeto pašaukimo priešprieša. Šios žmogaus vidinio pasaulio prieštaros spektaklyje prabils ne žodžiais – bet kūno, širdies kalba. Kiekviena spektaklio scena – lyg savitos pagrindinio herojaus kunigo Liudo Vasario gyvenimo mišios – prikels kiekvieną prasmingą epizodą kiek transformuotoje, atminties, realybėje.

Į gilaus, sudėtingo ir sunkiai suvaldomo romano, kuris šalyje sukėlė anšlagą, adaptavimą scenai leidosi choreografas Aurelijus Liškauskas, režisierius Ramūnas Kaubrys, dailininkė Iveta Ciparytė. Šokio spektaklio libreto autorė - rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Mar.

Pasak B. Mar, kuriant libretą, norėjosi išskirti tas romano linijas, kurias prasmingiausiai galėtų perteikti šokis, pajėgus apnuoginti žmogaus vidinio pasaulio prieštaras. „Artimiausios pasirodė šios V. Mykolaičio-Putino kūrinio temos: savojo pašaukimo ieškojimo ir žmogiškos meilės pažinimo kelias, per kurį kiekvienas pažįstame, atrandame Dievą ir save,“ – dėstė B. Mar.

Kas kart lyg naujas egzaminas

„Klausimų buvo daug: kodėl, kaip, ar įmanoma be žodžių, šokiu, perteikti tokį sudėtingą kūrinį, ar tai ne per didelė atsakomybė..., – sako Muzikinio teatro vyriausiasis choreografas A. Liškauskas. – Tačiau imdamasis inscenizuoti „Altorių šešėly“ galvojau ne tik apie idėjinius, bet ir apie racionalius dalykus. Džiaugiuosi, jau daug metų šis spektaklis domina tiek vyresniąją, tiek ir jaunesniąją kartą. Taip, „Altorių šešėly“ savaime iššūkis, tačiau atsakomybė nuo to nekinta – tai egzaminas ir prieš žiūrovą, ir prieš save patį.“

Muziką šokio spektakliui choreografas rinkosi pats. Ji kontrastinga – nuo Antano Šabaniausko iki Zbignewo Preisnerio, Olafur Arnaldso, Grego Haineso, kitų šiuolaikinių kompozitorių kūrinių. Spektaklyje susijungia klasikinis baletas, sportiniai, neoklasikiniai šokiai, tango elementai. Šiek tiek erdvės palikta ir improvizacijai.

Visuomenei vis dar stinga tolerancijos

Spektaklio režisierius Ramūnas Kaubrys įsitikinęs, jog laikas 1933 m. sukurto romano aktualumo nepaskandino: „Negaliu atsistebėti, kad po šitiek metų tolerancijos stoka visuomenėje tokia stipri!? Ir Kristaus kareivis, trokštantis išsivaduoti iš dvilypumo labirintų, turi turėti galimybę rinktis, turi turėti galimybę mūsų visų tolerancijai,“ – įsitikinęs spektaklio režisierius.

Scenografiją ir kostiumus sukūrusi dailininkė Iveta Ciparytė nusprendė naudoti daugiau rekvizito, nei įprastai būdinga šokio spektakliams. Scenoje esama bažnytinės atributikos – sutanų, klauptų, kryžių, altorius – ir stilizuotų, romano sukūrimo laikmetį atliepiančių kostiumų. Scenografija – tamsi, tačiau lengva, medžiaginė, plazdanti.

„Šiame spektaklyje žiūrovai romano neperskaitys. „Altorių šešėly“ panašesnis į kino filmą su staigia scenų kaita, dinamika, veiksmu“, – akcentuoja A. Liškauskas, kviečiantis kiekvieną žiūrovą jo kūrinį suprasti savaip.

Meilės istoriją pristatys geriausieji

Visus sujaudinusią meilės istoriją scenoje pasakos KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka (Liucė) ir Yanas Malaki (Liudas Vasaris, pirmą kartą). Tai – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje. D. Verovka ir Y. Malaki neseniai pristatė savo choreografijas šokio spektaklyje „Dona Kichotė“, puikiai pasirodė jaunųjų menininkų projekte „Dėmesio! Baletas“. Abu jie 2022 m. apdovanoti Muzikinio teatro apdovanojimuose „Pagauk bangą“: D. Verovka pelnė „Metų baleto artistės“ nominaciją už Džuljetos auklės vaidmenį šokio spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“, solistės vaidmenį šokio spektaklyje I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“ ir Margaritos vaidmenį šokio spektaklyje „Faustas“, o nominacijoje „Metų debiutas šokio spektaklyje“ apdovanotas Y. Malaki už Džono vaidmenį M. Theodorakio balete „Graikas Zorba“, Spragtuko vaidmenį „Spragtuke“ ir Seminaristo Petrylos vaidmenį „Altorių šešėly“.

Scenoje pasirodys Anna Chekmarova (Baronienė Rainakienė, pirmą kartą), Viktorija Galvanauskienė (Auksė), Mykhailo Mordasov (Baronas Rainakis), Oleksandra Borodina (Sokolina), Illia Temchenko (Seminaristas Petryla, pirmą kartą) ir kiti nekantriai susitikimo su publika laukiantys baleto trupės nariai.

KVMT inform.

Vasario 4 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 10, 11, 15 d., 18.30 val., vasario 12 d., 17 val., – Agota Kristof „Premjera! Storas sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Vasario 18 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Vasario 19 d., 12 val. ir 17 val., – H. Ch. Andersen „Sniego Karalienė“ (7+). Rež. Paulius Tamolė. 

Vasario 22 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič, „Elzės žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Vasario 24 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Vasario 25 d., 18.30 val., – Milan Marković Matthis „Labas Rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 26 d., 17 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

* * *

Kovo 2 d. 18.30 val. – pagal Bertoldą Brechtą. „Mama Drąsa“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Kovo 4 d., 18.30 val., – pagal Stanisław Lem „Robotų pasakos“. Rež. Konrad Dworakowski.

Kovo 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai Kurios Erelių Rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Kovo 10, 25 d., 18.30 val., – Eduardo De Filippo „Kalėdos Kupjelų Namuose“. Rež. Povilas Gaidys.

Kovo 16 d., 18.30 val., – August Strindberg, „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Kovo 21, 22 d., 18.30 val., balandžio 20, 21 d., 18.30 val., gegužės 20 d., 18.30 val., – Dmitry Krymov. Premjera! „Fragmentas“.

Kovo 24 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Kovo 26 d., 17 val., – Gintaras Grajauskas „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas.

Kovo 30, 31 d., 18.30 val., – Tadeusz Słobodzianek „Mūsų klasė“. Rež. Oskaras Koršunovas.

* * *

Balandžio 1 d., 12 val., – Milan Marković Matthis „Labas rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 1 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Balandžio 2 d., 17 val., – Maksim Gorkij „Saulės vaikai“. Rež. Laura Groza.

Balandžio 6, 7 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Balandžio 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai kurios erelių rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Balandžio 13 d., 18.30 val., – Saulius Šaltenis „Kalės vaikai“. Rež. Eimuntas Nekrošius.

Balandžio 14 d., 18.30 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

Balandžio 16 d., 17 val., – Joanna Bednarczyk „Lost Lost Lost“. Rež. Michał Borczuch.

Balandžio 22 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Balandžio 23 d., 17 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Balandžio 26 d., 18.30 val., – Agota Kristof Premjera! „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Balandžio 28 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 29 d., 18.30 val., – Agata Duda – Gracz „Tarp Lenos kojų“, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą (18+).

* * *

Gegužės 4, 5 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Gegužės 11 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 12 d., 18.30 val., – pagal Bertoldą Brechtą „Mama drąsa“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 13 d., 18.30 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Gegužės 17, 18.30 val., – Agota Kristof „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Klaipėdos dramos teatras

+370 (46) 314 464

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

www.kdt.lt

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė šiuo metu repetuoja pasaulinio garso choreografo Alexanderio Ekmano choreografinę kompoziciją „Kaktusai". Kovo 17, 18 ir 31 dienomis teatras pakvies į išskirtinę premjerą. Tai vienas populiariausių choreografo kūrinių, sulaukiantis didžiulio publikos susidomėjimo bei nuolat statomas garsiausiuose pasaulio teatruose. Vien šiuo metu „Kaktusų" premjeros ruošiamos net penkiose šalyse! 

Apie kūrinį ir pasiruošimą premjerai pasakoja choreografo asistentė, šiuo metu repetuojanti Klaipėdoje, Ana Maria Lucaciu.  

„Cacti" (Kaktusai) A.Ekmanui atnešė pasaulinę šlovę ir iki šiol išlieka geriausiai žinomu bei dažniausiai atliekamu choreografo kūriniu. Pasak choreografo, tai sukurti jį paskatino giliai asmeniškai jauną menininką  palietusi ir įskaudinusi kritika, jos formuojama neigiama nuomonė apie šiuolaikinį šokį bei meną apskritai. „Kaktusai" – tai choreografo atkirtis „snobiškam šiuolaikinio meno pasauliui" ir apie jį rašantiems kritikams.

– Ar tiesa, kad vien šiuo metu skirtinguose pasaulio kampeliuose laukiama daugybės „Kaktusų" premjerų? 

Taip, A. Ekmano ir mūsų, jo asistentų, gyvenimo tempas – pašėlęs. Netrukus „Kaktusai" bus pristatyti Berlyne (Vokietija), Insbruke (Austrija), Lisabonoje (Portugalija), Kanzase ir Sietle (JAV). Beje, Sietle jau esame kūrę „Kaktusus", bet publikai pageidaujant – bus naujas pastatymas. Ir Klaipėdoje – žinoma! 

– Kaip A. Ekmanas savo įtemptame darbo grafike rado laiko Klaipėdai? 

– Tai įvyko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovų atkaklumo dėka. Jie drąsiai svajojo, labai stengėsi ir pavyko! Sutinku, kad daugybė pasaulio scenų laukia A.Ekmano pastatymų, tačiau jūsų teatro pavyzdys parodo, kad svajonės turi būti didelės ir jos tikrai išsipildo (juokiasi). Negaliu išduoti ar A. Ekmanas atvyks į „Kaktusų" premjerą Klaipėdoje. Tai paslaptis. 

– Daug važinėjate po pasaulį kaip choreografo A. Ekmano asistentė. Gal galite mums atskleisti kodėl „Kaktusai" taip visiems patinka? Kur jų sėkmės paslaptis? 

– Daug apie tai galvojau ir stengiuosi atspėti. Gal „Kaktusai" populiarūs todėl, kad jie tokie įtraukiantys, aštrūs ir labai juokingi? Baleto artistams labai smagu šį kūrinį atlikti. Jei publika jaučia, kad šokėjams smagu scenoje, jiems dar labiau norisi žiūrėti. Taip užsisuka laimės ratas: laimingi atlikėjai – laiminga publika, vis daugiau baleto artistų svajoja tai šokti, o vis daugiau žiūrovų nori tai pamatyti. Taip vis plečiasi spektaklio gerbėjų ratas, tad „Kaktusai" statomi visame pasaulyje.  

A.Ekmanas „Kaktusus" 2010 m. sukūrė Olandijos šokio teatro Hagoje trupei. Taip viskas ir prasidėjo... 

– Sudominote. Apie ką pasakoja „Kaktusai"? 

– Neįmanoma nusakyti, nes tai būtina pamatyti kiekvienam. Ir kiekvienas turės savą, skirtingą nuomonę.  

Mano manymu, „Kaktusai" pasakoja apie ne visada draugišką šiuolaikinį meno pasaulį. Choreografas A. Ekmanas kandžiai juokiasi iš meno išaukštinimo, tačiau kartu ir pabrėžia muzikalumą, didžiulę laimę galėti save išreikšti šokiu, išlaikyti sveiką protą, vadovautis išmintimi. Ši choreografija mums sako, kad didysis menas ir humoras suderinama, kad net atlikdami sudėtingiausius choreografinius judesius galime išlikti linksmi ar laimingi. Nebijoti būti juokingais! Juk visiems yra pasitaikę, kad nueini į meno galeriją, matai paveiksle  tik nubrėžtą liniją ir nesupranti ar tai menas... Ir galvoji, kur gi tas menas? Ir aš galiu taip nubrėžti! Apie tai pasakoja „Kaktusai". Ten paliečiamos ir skaudžios temos: baleto artistų gyvenimas, ne tik scena, linksmybės, bet ir iššūkiai, kurie kartais duria ar degina lyg kaktusai. Tuos išgyvenimus „Kaktusuose" paryškina labai tinkamai parinkta ir gyvai atliekama Franzo Schuberto, Josepho Haydno, Ludwigo van Beethoveno muzika.  

– Kodėl scenoje išvysime būtent didžiulius kaktusus?  

– Manau, kad tai tik atsitiktinai pasirinktas objektas. Kaktusas – žalias, apvalus, didžiulis, o svarbiausia – publikai kelia daug klausimų: kodėl, kam, kaip? (juokiasi). A. Ekmanas mėgsta netikėtumus! Mums, kaip prisidedantiems prie choreografijos gimimo, smagu, kad žmonės diskutuoja, kartais piktinasi... Smagu, kad gal net nieko pagal pirminį sumanymą nereiškęs objektas spektaklyje sukelia tokią klausimų laviną. 

Stebėdami spektaklį ir šokėjus, girdėdami muziką, garsus, net ironišką humoristinį pasisakymą įraše suprasite ką norėta pasakyti... „Kaktusai" pasakoja apie snobizmą, bjauraus charakterio ir pasipūtusius snobus, net artistišką snobizmą... 

– Ar seniai dirbate su A. Ekmanu? 

– Dirbu su šiuo choreografu nuo 2008 m. Pradžioje pas jį šokau kaip baleto artistė, kai jis statė spektaklį Niujorke. Paskui jis pakvietė mane dirbti jo asistente Norvegijos nacionaliniame balete, kur talkinau kuriant „A Swan Lake" („Gulbių ežeras"), pagal žinomą P. Čaikovskio baletą. Šis spektaklis sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje ne tik dėl išskirtinės choreografijos ir šmaikščių parafrazių baleto kanono tema, bet ir dėl Oslo operos teatre sukurto dirbtinio ežero, užpildyto 6 tonomis vandens. 

Teko dirbti ne tik su A. Ekmano kuriamais didžiuliais projektais, bet ir su mažesniais. Visi man vienodai įdomūs ir svarbūs. Visgi, galima teigti, kad šiuo metu „Kaktusai" – populiariausias iš A. Ekmano kūrinys. „Kaktusus" statė daugiau nei keturiasdešimt pajėgiausių baleto trupių iš viso pasaulio nuo Naujosios Zelandijos iki JAV. 

Nors sėkmės sulaukė ir kiti įspūdingi jo sukurti baletai: „Vasarvidžio nakties sapnas" (Švedijos karališkasis operos teatras, 2015), „COW" (Berlyno „Semperoper", 2016), „PLAY" (Paryžiaus „Palais Garnier", 2017) bei „Rooms" (Oslo operos teatras, 2017). Pastarajame publika gali laisvai judėti scenoje, kurios centre pianistai groja penkiais fortepijonais, o šokėjai šoka ir vaidina ant platformų  

– Daug girdėjome apie choreografo kūrinius, o kokia asmenybė pats A.Ekmanas. Ar sudėtinga dirbti su šokio genijumi?  

– Šio choreografo išskirtinumas tai, kad jis mėgsta, jog publika spektakliuose gerai jaustųsi. Jis siekia, kad žmonės po spektaklių eitų namo kupini gerų jausmų, laimės, kad tai ką matė juos pakylėtų nuo kasdienybės, leistų užsimiršti. A. Ekmanas – žmogus kupinas išminties ir laikmečio pajautimo. Humoras – labai svarbi jo gyvenimo ir kūrybos dalis. Jis labai pozityvus ir kupinas atjautos aplinkiniams. Svarbiausia, jis tiki, kad nėra nieko neįmanomo. Kartais sėdi, jo klausaisi ir mintyse galvoji, kad šios idėjos neįmanoma įgyvendinti. O jis sako: tikrai pavyks, padarysime... Ir tai pavyksta, nes A.Ekmanas tuo tiki! A. Ekmanas sukuria tokius kūrinius, kad žmonės išeina po spektaklių ir negali patikėti, kad tai matė. Ir aš juos suprantu! Kartais ir aš sunkiai patikiu, kad mes tikrai tą padarėme (juokiasi)! 

Dirbti su choreografu A. Ekmanu labai gera ir smagu. Jis mėgsta žmones įkvėpti, nukreipti ir daug juokiasi. Pavydėtinas vadovas ar ne?  

– Turite veiklą, kuri Jus daro laiminga? 

– Žinoma! Aš labai laiminga! Didelė sėkmė ir vertybė keliauti po vis naujas šalis, sutikti daug naujų žmonių. Daug mokausi iš A. Ekmano, nes ne tik dirbu kaip jo asistentė, bet ir pati statau spektaklius. Dirbdama su A. Ekmanu gavau ir gaunu daug specifinių žinių: kaip gimsta spektakliai, kas vyksta užkulisiuose kol jie sukuriami, išmoksti ilgo proceso, kuris įvyksta iki premjeros.  

Žaneta SKERSYTĖ 

Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko re­gione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Tačiau labiausiai sukrečia pra­ne­šimai apie civilių mirtis dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.

Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, bet įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje vos keli kilometrai nuo miesto ir ėmė kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė virsti negyvenama dykyne.

„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti. Ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę pasigirdo sprogimai. Aš, buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, jog pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir pargriuvau“, – pasakojo 73-ejų Anatolijus.

Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinų ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kyjivą važiavome viename kupė. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pas Maskvos medikus.

„Kojos būklė blogėja, nežinau, ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Cher­sono dalis medikų pasitraukė, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje, turi draugų chirurgų, sakė, jog mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis“, – pasakojo Anatolijus.

Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo, tačiau prasitarė, kad civilių apšaudymo nepateisina. Jis tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes ten gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje. Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas butas. Vyriškis pasirinko Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.

„Pasirinkau butą su vaizdu į Dniepro upę. Tada negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – sakė Ana­tolijus. 

Vyriškis papasakojo, kad jo name gyventi liko vos keli žmonės, o visi kiti išvyko. Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas 20 metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino praėjus keliems metams po žmonos mirties. 

Okupantų elgesiu piktinosi ir taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per šį karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio. 

„Neatleisiu okupantams už tai, jog niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimy­nų namai sudegė, o nuo išgąsčio ir per­gyvenimų pasiligojo mano žmona Je­v­genija“, – pasakojo taksistas.

Jis teigė gyvenantis toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.

Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabend­rauti su jo gyventojais bei gynėjais, tačiau vagone kartu vykę dar septyni keleiviai vieningai patarė nevaikštinėti po miestą. 

„Chersone dabar tikrai nesaugu. Jei priešas nebus iš miesto nustumtas, išvykti turės visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.

Bachmuto fronte kovojantis vyras bu­vo gavęs tris dienas atostogų ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto bei turimos kompiuterinės firmos biuro, o kitą dieną vėl grįš atgal. 

63-ejų Nina Kalugina sakė vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Gyvūnus moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono. Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti tik 82-ejų Olga Suchocka, kuri buvo prisiglaudusi Odesoje pas dukrą: „Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau. Jei Dievas duos – nieko neatsitiks“. 

Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenu­sių, stoviniavo prie kelių veikiančių par­duotuvių, turgelyje, autobusų sustojimuose ir prie neseniai vėl ėmusio veikti vieno banko, kuriame buvo galima atsiimti pensiją.

Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminusios ir gyventojams dalinusios protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kyjivo, sakė, jog dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai ir vietoje planuotų penkių dienų čia liks tik dvi. Joks taksistas nesutiko nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad gali apšaudyti priešo snaiperiai. Atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį aerouostą, teigdami, jog šis kasdien yra bombarduojamas. 10 kilometrų nuo Chersono esantis kaimas nepaprastai išgarsėjo ir tapo pasididžiavimu Kyjivui bei prakeiksmu Maskvai.

Be didesnio mūšio – spėjamai dėl išdavystės – užėmusi Chersoną, Maskva tikėjosi Černobaivkoje esantį aerouostą panaudoti karių bei ginkluotės permetimui. Bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžiavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atskraidintus krovinius.

Iš Chersono atsiveria kelias į My­ko­lajivą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25 d. įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau. Tačiau jų skverbimąsi pristabdė fiasko Černobaivkos aerouoste. Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų aerouoste pastatytus sandėlius su jame atvežta karine ginkluote, ir Maskvos kariai čia įstrigo. Jie ne tik neužėmė Mykolajivo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.

Miesto išplanavimas nesudėtingas: nuo geležinkelio stoties einanti gatvė per­skrodžia miesto centrą ir pasiekia Dniep­ro upę, o persikėlus per tiltą veda toliau į Krymą. Į priešingą pusę kelias nuo stoties suka pro Černobaivką į My­ko­lajivą. Tai, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mykolajivo, galima įsitikinti net važiuojant traukiniu – pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų bei apkasų.

Chersono stotyje keleiviniai traukiniai specialiai sustoja tarp dviejų prekinių, jog, priešui ėmus bombarduoti, nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. 

Traukiniu išvykstant iš Chersono, aš, kaip ir visi kiti keleiviai, stotyje privalėjau praeiti taip vadinamą filtracijos patikrą – atsisėdus priešais policininką papasakoti, kur keliauju ir ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami dokumentai, įrašai ir nuotraukos telefone.

Atvykstant į Chersoną vagone buvo tik septyni keleiviai, o išvykstant visos vietos buvo užimtos. Keleiviai neslėpė, jog mieste tapo baugu, ir norėjo kuo greičiau iš čia sprukti. Nė kiek tuo nesistebėjau, nes per mano buvimo pusdienį čia kas keliolika minučių girdėjosi sprogimų dundesiai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šių metų pradžioje neseniai duris atvėrusiame Kauno „Žalgirio“ arenos baseine skendo mažametė mergaitė. Ją išgelbėti padėjo patalpoje buvusios slaugos studentės. Tarp jų – ir iš Kaltinėnų kilusi Gabija Šerpetauskytė, kuri „Šilalės artojui“ sutiko papasakoti, kaip vyko mergaitės gelbėjimo ope­racija ir ką reikėtų daryti, atsidūrus panašioje situacijoje.

Kauno kolegijos bend­rosios praktikos slaugos studentė G. Šer­­pe­tauskytė sako, kad diena iki šio išskirtinio įvykio buvo eilinė. Mer­gina po darbų su draugais nusprendė atsipalaiduoti ir pirmą kartą aplankyti naująjį „Žal­girio“ baseiną. Ta­čiau netrukus poilsis buvo sutrikdytas, o su bičiuliais pramogavusi kaltinėniškė išgirdo pagalbos šauksmus ir pamatė žmonių sujudimą.

„Supratome, jog situa­ci­ja rim­ta, todėl nedvejodama pradėjau greičiau plaukti susibūru­sių žmonių link. Iš­li­pu­si ir pra­sibrovusi pro juos pamačiau be sąmonės gulintį vaiką. Gel­­bėtojas jau bandė jį gaivinti, todėl šokau jam į pagalbą: priklaupusi patariau, kaip reikia teisingai uždėti ranką ant krū­tinės, skaičiavau ritmą jam darant širdies masažą, o pati atlikau įpūtimus į burnytę. Ne­trukus mergytė atsigavo, ėmė verkti“, – prisimena Kauno kolegijos bend­rosios praktikos slaugos antrakursė.

Ir tai buvo pats geriausias ženklas.

Gabija žino, kad skęstančiam į kvėpavimo takus patekęs vanduo sukelia spazmus. Todėl žmogus negali šauktis pagalbos, jam pradeda trūkti oro ir ga­liau­siai jis netenka sąmonės. Svar­­biausios yra 5–7 minutės, per kurias apmiršta smege­nys, nes negauna deguonies. Slau­gos studentė primena ir įspėja, jog vaiko bei suaugusio gaivinimo algoritmai skiriasi. 

„Pirmiausia reikia įsitikinti, ar žmogus kvėpuoja, ar yra pulsas. Jeigu nejaučiame kvėpavimo ir pulso, tai vaiko nuo 2–12 metų gaivinimas pradedamas penkiais įpūtimais į burną, at­lošus galvą, pakėlus smak­rą, už­spaudus nosį. Jei įpūtimai neefektyvūs, iš karto pradedame širdies masažą: vienos rankos delno pakyla uždedama ant apatinės krūtinkaulio dalies, rankos turi būti ištiestos, o paspaudimai – ritmiški.

Po įpūtimų į burną gaivini­mą reikėtų atlikti algoritmu 30:2 (30 krūtinės paspaudimų ir 2 įpūtimai į burną), kaip suaugu­siam. Atgavus sąmonę, būtina žmogų paversti ant šono, jog vanduo galėtų efektyviai pasi­šalinti ir nukentėjusysis, gulėdamas ant nugaros, neužspringtų. Tačiau svarbiausia tokioje situacijoje yra nesutrikti, nesiblaškyti, o bandyti greitai prisimin­ti visas taisyk­les, at­kreipti dėme­sį į tai, suvokti, ką gai­vi­name – suau­gu­sį ar vaiką, ir imtis ryžtingų veiks­mų“, – sako kaltinėniškė. 

Paklausta, ar po gelbėjimo ope­ra­cijos baseine ji nesuabejojo savo studijų pasirinkimu, mergina teigia, jog toks netikėtas išbandymas tik dar labiau sustiprino pojūtį, kad ji yra teisingame kelyje. Be to, Gabija sa­ko įsitikinusi, jog sugeba ir tokiose kritiškose situacijose nesutrikti, viską atlikti profesionaliai, nes tikslas tik vienas – išgelbėti žmogaus gyvybę. 

O kodėl ji rinkosi būtent tokią studijų kryptį?

„Nuo vaikystės domėjausi me­dicinos mokslu, gimnazijoje labiausiai patiko biologijos pamokos. Ne kartą teko tvarstyti ir įvairias žaizdas artimiesiems. Tokie maži dalykai skatino dar labiau domėtis šia sritimi. Man patikdavo skaityti straipsnius, tyrimus, kurie bu­vo susiję su žmogaus anatomija, ligomis, publikacijas įvairiomis medicinos temomis. Todėl 11–12 klasėje jau tvirtai žinojau, jog rinksiuosi slaugos studijas, nes tiesiog jaučiau, kad pagalba žmogui yra mano pašaukimas. Ir tik­rai žinau, jog, baigusi kolegi­ją nesustosiu, ir ateityje planuoju gilinti šios srities žinias“, – sako gražiu poelgiu pasižymėjusi ir gyvybę vaikui išgelbėjusi kaltinėniškė.

Tiesa, merginos teigimu, mokantis mokykloje jai patiko sa­ve išbandyti daugelyje sričių. Pa­­sirodo, jai prie širdies ne tik medicinos studijos, bet svarstė rinktis ir dainavimą. 

„Mokydamasi gimnazijoje bu­vau gana veikli: šokau, daina­vau, dalyvavau įvairiuose projektuose, tad stojimo pasirinkimai iš pradžių buvo labai įvairūs. Svarsčiau ir galimybę studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ta­čiau, manau, yra likimas, kuris ir sudėliojo gyvenimo kelią taip, jog dabar esu ten, kur jaučiuosi geriausiai“, – džiaugiasi Ga­bija. 

Bendrosios praktikos slaugos studijos, anot pašnekovės, apima daug sričių, todėl per šiuos dvejus metus didžiąją dėmesio dalį mergina skyrė žinių įsisavinimui. Šiuo metu antrakursė atlieka praktiką Kauno klinikose. Ir, žinoma, nežada apleisti širdžiai mielos veiklos bei pomėgio – dainavimo. 

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Praėjusią savaitę iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus rotušėje aštuntą kartą išdalyti prestižiniai kultūros apdovanojimai „Auksiniai feniksai“, taip pagerbiant šiais metais labiausiai kultūrai nusipelniusius asmenis. 

„Auksinio fenikso“ skulptūros įteiktos penkiems laureatams nominacijose „Metų kultūros politikas“, „Metų kultūros centro vadovas“, „Metų kultūros ir meno kūrėjas“, „Metų kultūros rėmėjas“ ir „Metų kultūros partneris“. 

Lietuvos kultūros centrų asociacijos, tradiciškai rengian­čios tokią kultūrai atsidavusių žmonių pagerbimo šventę, prezidentas Romas Matulis sako, kad tokiu būdu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros centrų ir partnerių svarbą, aktualizuoti kultūros centrų reikšmingumą bei aktua­lumą tautos ir kultūros kontekste. 

Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje sveikinimo žodžius Prezidento Gitano Nau­sė­dos vardu tarė jo patarėjas Min­daugas Bundza.

„Kultūros galią ir jėgą, rodos, suprantame visi. Žinome, kad tai rišamoji bendruomenės me­-

džiaga, empatiškų, smalsių ir pilietiškų žmonių saviugdos prielaida. Kartu šie Rusijos ag­resijos ir karo, Ukrainos didvyriškumo bei pasiaukojimo metai dar kartą patvirtino ir tai, jog būtent kultūra yra visa ko pagrindas, mūsų tapatybių, o taip pat ir bendrumo bei pilietinės bendrijos kūrimo ašis“, – kalbėjo M. Bundza.

Pirmą kartą „Auksi­nio Fe­nik­so“ skulptū­ra šiemet atkeliavo į

Šilalę – nominacija „Ge­­riausias metų kultūros ir meno kūrėjas“ už sukurtus ryškius, novatoriškus projektus – muzikinius spektaklius, kūrybingos, inovacijomis praturtintos mėgėjų meno veiklos organizavimą ir pristatymą Tauragės apskrityje bei už jos ribų, didžiulį dėmesį skiriant regio­niniam kultūriniam bendradarbiavimui,  muzikinio teatro raiškos plėt­rai tarp mėgėjų meno kolektyvų visoje Lietuvoje įteikta Ši­la­lės kultūros centro direktoriaus pavaduotojui Antanui Kaz­lauskui.

Kaip po apdovano­ji­mų ceremonijos „Ši­lalės artojui“ sakė Kul­tūros centro direktorė Ir­mina Kėb­lienė, toks Mu­zi­kinio teatro vadovo įvertinimas kartu yra ir didžiulis visos kultūrinės veik­los Šilalėje įvertinimas, kuris skatina dar labiau stengtis kurti, ieškoti naujų idėjų, bendradarbiavimo galimybių ir pan.

Nominacija „Metų kultūros rėmėjas“ įteikta iš Kražių kilusiam verslininkui Vidmantui Fokui, prisidedančiam prie miestelio gaivinimo bei Kra­žių Motiejaus Kazimiero Sar­bie­vi­jaus kultūros centro vykdomų veiklų. Nominacija „Metų kultūros centro partneris“ už partnerystės ryšius su kultūrinėmis organizacijomis, dalijimąsi žiniomis, muzikos lobynais, atlikėjais ir kt. šiemet atiteko Lietuvos nacionalinei filharmonijai. „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ už atsidavimą kultūrai ir džiazui, savo miestui ir bendruomenei, džiazo populiarinimą organizuojant tarptautinius festivalius „Birštonas Jazz“ išrinktas Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis. „Metų kultūros politiku“ už kultūros politikos plėtojimą, kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimą ir paveldo kultūrinį įveik­linimą tapo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Laureatams įteikti Lietuvos kultūros centrų asociacijos pažymėjimai ir „Auksinio fenikso“ skulptūrėlės. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Augustino ŽUKOVO nuotr.

Ir pasibaigus darbinei veiklai yra galimybių būti naudingam žmo­nėms, būti kartu su jais – tuo įsitikinusi gydytoja odontologė Da­lė Ku­dir­kie­nė, už aktyvią veiklą Bal­sių kaimo bendruomenėje „Pa­ne­ruo­tis“, ma­­terialinę pagalbą, Šilų kaimo kop­ly­tė­lės priežiūrą apdovanota savi­valdybės „Pagarbos lašu“.

Turbūt simboliška, jog D. Kudirkienės šeima gyvena Šilų kaime – atvykusią jauną specialistę jie užbūrė savo žaluma ir sveiku oru. O koplytėlė buvusi tarsi kažkokia gairė, kad vietos kurti namus reikia ieškoti būtent čia.

„Į Šilalės rajoną atvykau 1980-aisiais pagal paskyrimą, baigusi medicinos stu­dijas Kaune bei internatūrą Klai­pė­doje. Pati esu iš Kartenos (Kre­tin­gos r.), taigi grynų gryniausia žemaitė. At­va­žiuo­jant čia pasitiko nuostabus grožis – žaliuojantys šilai ir ta balta koplyčikė! Au­tobusų stotis dar buvo prie ąžuolo. Susiradau ligoninę – naujas, šviesus pastatas. Vyriausiojo gydytojo nebuvo, tai susitikau su vyr. stomatologu, kuris mane išgrūdo... Pasakė, kad esu nereikalinga, na, nebent duos „laisvą paskyrimą“... Labai išsigandau, susisielojau. Užėjau į bažnyčią, sėdžiu ir verkiu. Prieina prie manęs, dabar galvoju, gal zakristijonas, buvo toks iki amžinatilsį Jono, ir klausia: bene numirė kas? Ašarodama atsakau, kad ne. Supratingas žmogus tik galvą palingavo: ech, tas gyvenimas... Išsiverkiau, truputį lyg palengvėjo. Bet kartu ir zlastis paėmė: na ne, galvoju, turiu profesiją, paskyrimą, aš čia ir būsiu! Kitą dieną vėl važiavau su didžiausia viltimi susitikti vyr. gydytoją Antaną Levickį, kuris mane ir priėmė į darbą. Tiesa, tąsiausi po mokyklas: dabartinėje Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, Dariaus ir Girėno progimnazijoje buvo stomatologijos kabinetai, vasaromis dirbdavau poliklinikoje“, – prisimena D. Kudirkienė.

Tačiau bene blogiausia, anot moters, buvo dėl būsto.

„Dar iš pat pradžių pasakė, jog buto galime tikėtis nebent po dvidešimties metų... Išsinuomoti Šilalėje nepavyko. Važiavom su vyru į Šilus – nieko. Tačiau vyras buvo atkaklus – ketvirtas bandy­mas pasirodė sėkmingas. Sako, tarsi kažkas pasufleravo, kad reikia sukti ties ta koplyčike. Pasuko – ir pamatė namą su „salkomis“. Užėjo, klausia: gal priimtumėt gyventi. Sutiko. Tai buvo pirmieji mūsų namai čia, Šilalėje. O atsikėlėme iš Klaipėdos, kur gyvenome susituokę vienerius metus.

Jaučiausi labai laiminga. Pamenu, bu­vo gruodis, už lango šaukė toks baisus vėjas, bet viduje gera, jauku, jau buvo gimusi Birutėlė. Sūpavau lovytę, tuoj iš darbo grįš vyras, ir eisiu pas šeimininkus užmokėti nuomą. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai: algos gaudavau 93 rublius, o 91 rublį tekdavo atiduoti už nuomą, vandenį. Bet labiausiai išsigandau, kai nuėjusi sumokėti sužinojau, jog nuoma dar brangsta. Buvome sukrėsti: jeigu būsto negauname 20 metų, tai per tą laiką pranuomojam namą! Todėl nusprendėme statytis. Ne kur kitur, o čia, Šilų kaime. Kad gautume sklypą, vyras turėjo palikti radiotechniko darbą (taisė televizorius, radijo imtuvus) tuometiniame buitinių paslaugų kombinate ir parsiduoti į kolūkį, nes negi eisiu aš... Taip ir pradėjome statybas. Pamenu, mano mama sakė: du durniai – išsikasė duobę, kuri pilna vandens, ir džiaugiasi. Tai buvo dar tik rūsys. Tikrai džiaugėmės – juk pagaliau turėjome savo“, – pasakoja D. Ku­dir­kienė.

Čia užaugo trys dukros ir sūnus. Mo­teris neslepia, jog trys iš jų turi negalią, ir svarsto, jog galbūt tam įtakos turėjo ir darbo sąlygos, kuomet stomatologijos kabinetas būdavo po rentgeno kabinetu, tik vėliau išsiaiškinta, kad lubos buvusios nepakankamai sandarios. Tačiau likimo nekaltina ir nepyksta, sako, kas skirta gyvenimo – tą ir pasiimi.

Gerą ketvirtį amžiaus D. Kudirkienė dirbo privačiame stomatologijos kabinete, kurį įsirengė savo namuose. Tad Šilų bei aplinkinių kaimų žmonės ir ne tik, galima sakyti, turėjo savo gydytoją.

„Kaip žmonės priima? Kaip eilinį kaimyną – draugiškai, pagarbiai. Juk mes tokie pat kaimo žmonės, kaip ir jie. Visą gyvenimą laikėme ir tebelaikome gyvulių, paukščių. Kaime – tokia jau laimė. Ir nieko ypatingo nepadarėme. Kiek­vienas dirbome savo darbus. Vyras kolūkyje „praėjo“ nuo fermų prižiūrėtojo, statybininko iki sandėlininko.

Stomatologo darbas – atsakingas, tai gal tik kai kam atrodo, kad imi pinigus ir tiek. Kai atidariau savo kabinetą, vargindavo nuolatiniai patikrinimai – tuometinė Šilalės epidemiologinė stotis dirbo labai uoliai... Be to, dantį žmogui suskausta bet kuriuo metu, net trečią nakties. Ir negali atstumti: ateik rytoj. Dar kitas dalykas – pažinodamas žmones žinai, kiek gali iš jų paimti, dūšia neleidžia daugiau. Be to, vadovaujuosi tokiu kredo: 

Nesu aš monstras, besidžiaugiantis kančia, 

Ar jūsų išteklių vagis besotis.

Ėjau per jūsų kančią su jumis drauge,

Kad dangui ir žmonėms galėtumei šyp­sotis“, – rimuoja ketureilį gydytoja, pridurdama, jog labai myli žmones.

Nutarusi, kad atėjo laikas baigti darbinę karjerą, moteris priėmė pasiūlymą įsijungti į bendruomenę.

„Norėjau būti kartu su žmonėmis, juos geriau pažinti, būti naudinga. La­bai sma­gu, kad susibūrė bendruomenė, kur žmonės renkasi, kažką įdomaus, mielo, reikalingo nuveikia. Ir pasidžiaugti žmogui reikia – negali vien tik arti, kaip koks gyvulėlis. Mudu su vyru jau daug metų rūpinamės koplytėle. Esu tikinti, o ta koplytėlė mano likime yra kaip stebuklas – jos dėka, galima sakyti, susikūrėme gyvenimą būtent čia. Prieš kelis metus koplytėlė buvo restauruota, čia ir toliau giedamos gegužinės giesmės. Aš prie jos meldžiuosi už kaimo žmones, už Tėvynę“, – pasakoja D. Ku­dirkienė.

Ji džiaugiasi, kad žmonėms dabar skiriama daugiau dėmesio – štai atsirado suoleliai poilsiui einant pėsčiųjų taku per pušyną.

„Mudu su vyru jau pensininkai. Jis dar tvarkosi po ūkelį, aš – po namus. Mėgstu skaityti. Esu iš tų žmonių, kurie nesinaudoja kompiuteriu. Jis mano vyro stiprybė. Mano nuomone, kai viską kompiuterizavo, nebeliko žmogaus. Progresas gerai, bet šilumos žmogui neprideda. Ir gydytojai dabar tiek apkrauti, jog nebėra kada žmogui dėmesio skirti. Tad bene prieš trejus metus nutariau, kad laikas liautis dirbus. 

Gyvenime praeina viskas, 

Meilė tik paliks,

Čia palydės, ten pasitiks...“ – vėl rimuoja gydytoja visiškai be jokio liūdesio. Atvirkščiai, ji teigia esanti optimistė: o kas pasikeis, jei nuolatos tik verksi ir dejuosi?

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tauragėje įvyko ilgai laukti Kul­tūros sostinės atidarymo renginiai – miestiečius ir svečius džiugino įspūdingas teatralizuotas šviesos bei muzikos performansas, choro „Gloria” pasirodymas. Tauragei ta­­pus oficialia 2023-iųjų Lietuvos Kultūros sostine, įdomios bei turi­nin­gos veiklos netrūks ir darbo dieno­mis. 

Trečiadienį laukia knygos „Šilalės krašto dainos. „Augin muni mažą“ pristatymas B. Baltrušaitytės viešojoje bib­liotekoje, Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ eksponuojama Romualdo Požerskio paroda „1991 sausis“ (veiks iki kovo 5 d.). Tauragės kultūros rūmuose eksponuojama (iki vasario 6 d.) Al­fonso Čepausko kūrybos paroda „Aliu­zijos“, konferencijų salėje galima susipažinti su „Tvarus paveldas“, o rūmų prieigose veikia paroda „Laisvės virsmas“. 

B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje šiuo metu taip pat eksponuojami ukrainiečių liaudies tapytojos, naiviojo meno atstovės Marijos Prymačenko tapybos darbai. Sodrių spalvų, įvairiausias fantastiškas būtybes vaizduojančiuose paveiksluose – gėrio ir blogio kova. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, vasario 27 d. sudegė Kyjivo apskrities Ivankivo kraštotyros muziejus. Jo rinkiniuose buvo ir 25 M. Pry­mačenko paveikslai. Dalį pavyko išgelbėti drąsių ivankiviečių dėka. 

Vilniaus rotušėje išdalyti kultūros apdovanojimai „Auksiniai Feniksai“ – geriausiu metų kultūros ir meno kūrė­ju išrinktas Antanas Kazlauskas, Šila­lės kultūros centro Muzikinio teatro vadovas. 

Vyksta 16-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – didžiausias Baltijos šalyse trumpametražiui kinui skirtas renginys. Repertuare – daugiau nei 80 trumpųjų filmų iš viso pasaulio, pagal žanrus, temas arba nuotaikas suskirstytų į 19 programų. Numatytos varžytuvės dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo, taip pat bus rodomi tarptautinių konkursinių programų filmai, kuriuos vertins tarptautinė žiuri.

Vilniuje įteikti pirmieji Knygos apdovanojimai. Pasak jų sumanytojos – Lie­tuvos leidėjų asociacijos, siekta aprėpti visą knygos kelią, knygą suvokiant kaip visumą, daugelio žmonių darbą. Ap­­dovanoti 11-os kategorijų laureatai: Metų knygos dizaino fenomenas, Kny­gos dizainas, Metų iliustracijos, Jaunojo redaktoriaus ir literatūros redaktoriaus „Auksinės lupos“ premijos. Įver­tintas Išradingiausias vertėjas, Li­teratūros kri­tikas, Metų knygynas, Metų leidėjas, Knyga kaip įvykis ir Me­tų reiškinys. Lie­tuvos leidėjų asociacijos vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sako, jog taip norima atkreipti dėmesį į tai, ką reiškia išleisti knygą.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba suteikė Vilniaus garbės pilietės vardą rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei. Autorė tokio pagerbimo nusipelnė, nes „atstovauja Vilniui pasauliniame literatūros ir apskritai kultūros lauke“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Kol visas pasaulis (bent taip atrodo iš Vilniaus) kelia sąmyšį dėl vokiškų Leopardų, kai iš tikrųjų daug vakarietiškos ginkluotės plūs­ta į Ukrainą, mes apsidairyki­me savo kieme. Jau po dviejų mė­nesių, per pačią pavasarinę Ka­ziu­ko mugę, kovo 5-ąją, vyks pir­masis savivaldos rinkimų turas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7