Ukrainoje šiuo metu pačios įnirtingiausios kovos vyksta Donecko re­gione, kur kas dieną žūva šimtai karių. Tačiau labiausiai sukrečia pra­ne­šimai apie civilių mirtis dėl nesuvokiamai sadistiško okupantų keršto.

Bene labiausiai tokį žiaurų kerštą šiuo metu patiria Chersono gyventojai. Per ukrainiečių kontrpuolimą supratę, kad Chersono neišlaikys, okupantai prieš du mėnesius iš jo pasitraukė, bet įsitvirtino kitoje Dniepro upės pusėje vos keli kilometrai nuo miesto ir ėmė kasdien jį bombarduoti. Patrankų sviediniai lekia visur – į gyvenamuosius namus, vaikų darželius, parduotuves, gamyklas, ir miestui, kuriame iki karo gyveno 280 tūkst. gyventojų, iškilo grėsmė virsti negyvenama dykyne.

„Nuvažiavau su drauge į turgelį apsipirkti. Ji išlipo pirma ir nuskubėjo ieškoti daržovių, aš išlipau kiek vėliau. Vos perėjus gatvę pasigirdo sprogimai. Aš, buvęs kariškis, supratau, kad tai rimta, užlindau už medžio ir ėmiau skambinti draugei, jog pasislėptų. Po akimirkos sprogimai pasigirdo kitoje pusėje, pajutau smūgius į koją ir pargriuvau“, – pasakojo 73-ejų Anatolijus.

Su šiuo buvusiu sovietinės armijos pulkininku, gavusiu ordinų ir iš nepriklausomos Ukrainos vadovų, susipažinau traukinyje, kai iš Chersono į Kyjivą važiavome viename kupė. Vokietijoje bei Afganistane tarnavusio ir kelis dešimtmečius šaudmenų sandėlių statyboms vadovavusio vyriškio sveikata po sužeidimo Chersone komplikavosi ir jis vyko pas Maskvos medikus.

„Kojos būklė blogėja, nežinau, ar operacija buvo prastai atlikta, nes iš Cher­sono dalis medikų pasitraukė, o likę yra pervargę nuo per didelio krūvio. Vykstu pas sūnų, kuris daug metų su šeima gyvena Maskvoje, turi draugų chirurgų, sakė, jog mano ukrainietiška pilietybė nebus kliūtis“, – pasakojo Anatolijus.

Man, žurnalistui, pensininkas nepanoro komentuoti karo, tačiau prasitarė, kad civilių apšaudymo nepateisina. Jis tvirtino, jog pasveikęs į Chersoną būtinai grįš, nes ten gimė ir neįsivaizduoja senatvės kitoje vietoje. Išėjus į pensiją Anatolijui buvo leista pasirinkti bet kokį SSRS miestą, kur jam būtų skirtas butas. Vyriškis pasirinko Chersoną, kuriame žiemą sniegas iškrinta tik porai dienų, o netoli esanti Juodoji jūra suteikia puikias poilsio galimybes.

„Pasirinkau butą su vaizdu į Dniepro upę. Tada negalėjau žinoti, kad kils karas, o palei upę esantys namai taps patrankų taikiniu“, – sakė Ana­tolijus. 

Vyriškis papasakojo, kad jo name gyventi liko vos keli žmonės, o visi kiti išvyko. Anatolijus savaitę slėpėsi rūsyje, o po to persikraustė į prastesnį butą pas 20 metų jaunesnę draugę Svetą, su kuria susipažino praėjus keliems metams po žmonos mirties. 

Okupantų elgesiu piktinosi ir taksistas Sergejus, sutikęs aprodyti miestą ir nuvežti iki per šį karą legendiniu tapusio Černobaivkos kaimelio. 

„Neatleisiu okupantams už tai, jog niokoja Chersoną ir šaudo į mus, niekuo dėtus civilius. Į mano privatų namą kol kas nepataikė, tačiau dviejų kaimy­nų namai sudegė, o nuo išgąsčio ir per­gyvenimų pasiligojo mano žmona Je­v­genija“, – pasakojo taksistas.

Jis teigė gyvenantis toli nuo karinių bei pramonės objektų esančiame privačių namų mikrorajone, tad nesuvokia, kodėl okupantai beveik kasdien apšaudo ir juos.

Į Chersoną vykau ketindamas pusdienį pasivaikščioti po miestą ir pabend­rauti su jo gyventojais bei gynėjais, tačiau vagone kartu vykę dar septyni keleiviai vieningai patarė nevaikštinėti po miestą. 

„Chersone dabar tikrai nesaugu. Jei priešas nebus iš miesto nustumtas, išvykti turės visi žmonės“, – pareiškė kariškis Sergejus Kurkinas.

Bachmuto fronte kovojantis vyras bu­vo gavęs tris dienas atostogų ir vyko apžiūrėti Chersone esančio buto bei turimos kompiuterinės firmos biuro, o kitą dieną vėl grįš atgal. 

63-ejų Nina Kalugina sakė vykstanti tik vienai dienai, nes nori pasiimti šunį ir du katinus, kuriuos vešis į Vakarų Ukrainą. Gyvūnus moteris buvo palikusi globoti kaimynui, tačiau šis neseniai nusprendė irgi bėgti iš Chersono. Ilgam į šį miestą teigė grįžtanti tik 82-ejų Olga Suchocka, kuri buvo prisiglaudusi Odesoje pas dukrą: „Aš jau ir taip daug nugyvenau, nieko nebebijau. Jei Dievas duos – nieko neatsitiks“. 

Chersonas tą dieną tikrai atrodė pusiau negyvenamas miestas. Nedidelės grupelės žmonių, dauguma pagyvenu­sių, stoviniavo prie kelių veikiančių par­duotuvių, turgelyje, autobusų sustojimuose ir prie neseniai vėl ėmusio veikti vieno banko, kuriame buvo galima atsiimti pensiją.

Prie vienos parduotuvės maistą ant laužo gaminusios ir gyventojams dalinusios protestantiškos organizacijos nariai, atvykę iš Kyjivo, sakė, jog dėl nuolatinių sprogimų aidų jaučiasi nesaugiai ir vietoje planuotų penkių dienų čia liks tik dvi. Joks taksistas nesutiko nuvežti į Dniepro pakrantę, mat bijojo, kad gali apšaudyti priešo snaiperiai. Atsisakė nuvežti ir į Černobaivkos kaime esantį aerouostą, teigdami, jog šis kasdien yra bombarduojamas. 10 kilometrų nuo Chersono esantis kaimas nepaprastai išgarsėjo ir tapo pasididžiavimu Kyjivui bei prakeiksmu Maskvai.

Be didesnio mūšio – spėjamai dėl išdavystės – užėmusi Chersoną, Maskva tikėjosi Černobaivkoje esantį aerouostą panaudoti karių bei ginkluotės permetimui. Bet ukrainiečių raketos ir partizanai paralyžiavo šiuos planus, sėkmingai naikindami atskraidintus krovinius.

Iš Chersono atsiveria kelias į My­ko­lajivą ir Odesą, tad Rusijos kariai, vasario 25 d. įžengę į Chersoną, čia nesustojo, o patraukė toliau. Tačiau jų skverbimąsi pristabdė fiasko Černobaivkos aerouoste. Ukrainiečiai net 26 kartus sunaikino okupantų aerouoste pastatytus sandėlius su jame atvežta karine ginkluote, ir Maskvos kariai čia įstrigo. Jie ne tik neužėmė Mykolajivo, bet buvo priversti pasitraukti ir iš Chersono.

Miesto išplanavimas nesudėtingas: nuo geležinkelio stoties einanti gatvė per­skrodžia miesto centrą ir pasiekia Dniep­ro upę, o persikėlus per tiltą veda toliau į Krymą. Į priešingą pusę kelias nuo stoties suka pro Černobaivką į My­ko­lajivą. Tai, kad fronto linija svyravo pusiaukelėje tarp Chersono ir už 50 km esančio Mykolajivo, galima įsitikinti net važiuojant traukiniu – pro akis šmėžuoja daugybė sunaikintų trobesių, karinės technikos liekanų bei apkasų.

Chersono stotyje keleiviniai traukiniai specialiai sustoja tarp dviejų prekinių, jog, priešui ėmus bombarduoti, nuo skeveldrų mažiau nukentėtų keleiviai. 

Traukiniu išvykstant iš Chersono, aš, kaip ir visi kiti keleiviai, stotyje privalėjau praeiti taip vadinamą filtracijos patikrą – atsisėdus priešais policininką papasakoti, kur keliauju ir ką veikiau per Chersono okupaciją. Buvo tikrinami dokumentai, įrašai ir nuotraukos telefone.

Atvykstant į Chersoną vagone buvo tik septyni keleiviai, o išvykstant visos vietos buvo užimtos. Keleiviai neslėpė, jog mieste tapo baugu, ir norėjo kuo greičiau iš čia sprukti. Nė kiek tuo nesistebėjau, nes per mano buvimo pusdienį čia kas keliolika minučių girdėjosi sprogimų dundesiai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šių metų pradžioje neseniai duris atvėrusiame Kauno „Žalgirio“ arenos baseine skendo mažametė mergaitė. Ją išgelbėti padėjo patalpoje buvusios slaugos studentės. Tarp jų – ir iš Kaltinėnų kilusi Gabija Šerpetauskytė, kuri „Šilalės artojui“ sutiko papasakoti, kaip vyko mergaitės gelbėjimo ope­racija ir ką reikėtų daryti, atsidūrus panašioje situacijoje.

Kauno kolegijos bend­rosios praktikos slaugos studentė G. Šer­­pe­tauskytė sako, kad diena iki šio išskirtinio įvykio buvo eilinė. Mer­gina po darbų su draugais nusprendė atsipalaiduoti ir pirmą kartą aplankyti naująjį „Žal­girio“ baseiną. Ta­čiau netrukus poilsis buvo sutrikdytas, o su bičiuliais pramogavusi kaltinėniškė išgirdo pagalbos šauksmus ir pamatė žmonių sujudimą.

„Supratome, jog situa­ci­ja rim­ta, todėl nedvejodama pradėjau greičiau plaukti susibūru­sių žmonių link. Iš­li­pu­si ir pra­sibrovusi pro juos pamačiau be sąmonės gulintį vaiką. Gel­­bėtojas jau bandė jį gaivinti, todėl šokau jam į pagalbą: priklaupusi patariau, kaip reikia teisingai uždėti ranką ant krū­tinės, skaičiavau ritmą jam darant širdies masažą, o pati atlikau įpūtimus į burnytę. Ne­trukus mergytė atsigavo, ėmė verkti“, – prisimena Kauno kolegijos bend­rosios praktikos slaugos antrakursė.

Ir tai buvo pats geriausias ženklas.

Gabija žino, kad skęstančiam į kvėpavimo takus patekęs vanduo sukelia spazmus. Todėl žmogus negali šauktis pagalbos, jam pradeda trūkti oro ir ga­liau­siai jis netenka sąmonės. Svar­­biausios yra 5–7 minutės, per kurias apmiršta smege­nys, nes negauna deguonies. Slau­gos studentė primena ir įspėja, jog vaiko bei suaugusio gaivinimo algoritmai skiriasi. 

„Pirmiausia reikia įsitikinti, ar žmogus kvėpuoja, ar yra pulsas. Jeigu nejaučiame kvėpavimo ir pulso, tai vaiko nuo 2–12 metų gaivinimas pradedamas penkiais įpūtimais į burną, at­lošus galvą, pakėlus smak­rą, už­spaudus nosį. Jei įpūtimai neefektyvūs, iš karto pradedame širdies masažą: vienos rankos delno pakyla uždedama ant apatinės krūtinkaulio dalies, rankos turi būti ištiestos, o paspaudimai – ritmiški.

Po įpūtimų į burną gaivini­mą reikėtų atlikti algoritmu 30:2 (30 krūtinės paspaudimų ir 2 įpūtimai į burną), kaip suaugu­siam. Atgavus sąmonę, būtina žmogų paversti ant šono, jog vanduo galėtų efektyviai pasi­šalinti ir nukentėjusysis, gulėdamas ant nugaros, neužspringtų. Tačiau svarbiausia tokioje situacijoje yra nesutrikti, nesiblaškyti, o bandyti greitai prisimin­ti visas taisyk­les, at­kreipti dėme­sį į tai, suvokti, ką gai­vi­name – suau­gu­sį ar vaiką, ir imtis ryžtingų veiks­mų“, – sako kaltinėniškė. 

Paklausta, ar po gelbėjimo ope­ra­cijos baseine ji nesuabejojo savo studijų pasirinkimu, mergina teigia, jog toks netikėtas išbandymas tik dar labiau sustiprino pojūtį, kad ji yra teisingame kelyje. Be to, Gabija sa­ko įsitikinusi, jog sugeba ir tokiose kritiškose situacijose nesutrikti, viską atlikti profesionaliai, nes tikslas tik vienas – išgelbėti žmogaus gyvybę. 

O kodėl ji rinkosi būtent tokią studijų kryptį?

„Nuo vaikystės domėjausi me­dicinos mokslu, gimnazijoje labiausiai patiko biologijos pamokos. Ne kartą teko tvarstyti ir įvairias žaizdas artimiesiems. Tokie maži dalykai skatino dar labiau domėtis šia sritimi. Man patikdavo skaityti straipsnius, tyrimus, kurie bu­vo susiję su žmogaus anatomija, ligomis, publikacijas įvairiomis medicinos temomis. Todėl 11–12 klasėje jau tvirtai žinojau, jog rinksiuosi slaugos studijas, nes tiesiog jaučiau, kad pagalba žmogui yra mano pašaukimas. Ir tik­rai žinau, jog, baigusi kolegi­ją nesustosiu, ir ateityje planuoju gilinti šios srities žinias“, – sako gražiu poelgiu pasižymėjusi ir gyvybę vaikui išgelbėjusi kaltinėniškė.

Tiesa, merginos teigimu, mokantis mokykloje jai patiko sa­ve išbandyti daugelyje sričių. Pa­­sirodo, jai prie širdies ne tik medicinos studijos, bet svarstė rinktis ir dainavimą. 

„Mokydamasi gimnazijoje bu­vau gana veikli: šokau, daina­vau, dalyvavau įvairiuose projektuose, tad stojimo pasirinkimai iš pradžių buvo labai įvairūs. Svarsčiau ir galimybę studijuoti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ta­čiau, manau, yra likimas, kuris ir sudėliojo gyvenimo kelią taip, jog dabar esu ten, kur jaučiuosi geriausiai“, – džiaugiasi Ga­bija. 

Bendrosios praktikos slaugos studijos, anot pašnekovės, apima daug sričių, todėl per šiuos dvejus metus didžiąją dėmesio dalį mergina skyrė žinių įsisavinimui. Šiuo metu antrakursė atlieka praktiką Kauno klinikose. Ir, žinoma, nežada apleisti širdžiai mielos veiklos bei pomėgio – dainavimo. 

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Praėjusią savaitę iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus rotušėje aštuntą kartą išdalyti prestižiniai kultūros apdovanojimai „Auksiniai feniksai“, taip pagerbiant šiais metais labiausiai kultūrai nusipelniusius asmenis. 

„Auksinio fenikso“ skulptūros įteiktos penkiems laureatams nominacijose „Metų kultūros politikas“, „Metų kultūros centro vadovas“, „Metų kultūros ir meno kūrėjas“, „Metų kultūros rėmėjas“ ir „Metų kultūros partneris“. 

Lietuvos kultūros centrų asociacijos, tradiciškai rengian­čios tokią kultūrai atsidavusių žmonių pagerbimo šventę, prezidentas Romas Matulis sako, kad tokiu būdu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į kultūros centrų ir partnerių svarbą, aktualizuoti kultūros centrų reikšmingumą bei aktua­lumą tautos ir kultūros kontekste. 

Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje sveikinimo žodžius Prezidento Gitano Nau­sė­dos vardu tarė jo patarėjas Min­daugas Bundza.

„Kultūros galią ir jėgą, rodos, suprantame visi. Žinome, kad tai rišamoji bendruomenės me­-

džiaga, empatiškų, smalsių ir pilietiškų žmonių saviugdos prielaida. Kartu šie Rusijos ag­resijos ir karo, Ukrainos didvyriškumo bei pasiaukojimo metai dar kartą patvirtino ir tai, jog būtent kultūra yra visa ko pagrindas, mūsų tapatybių, o taip pat ir bendrumo bei pilietinės bendrijos kūrimo ašis“, – kalbėjo M. Bundza.

Pirmą kartą „Auksi­nio Fe­nik­so“ skulptū­ra šiemet atkeliavo į

Šilalę – nominacija „Ge­­riausias metų kultūros ir meno kūrėjas“ už sukurtus ryškius, novatoriškus projektus – muzikinius spektaklius, kūrybingos, inovacijomis praturtintos mėgėjų meno veiklos organizavimą ir pristatymą Tauragės apskrityje bei už jos ribų, didžiulį dėmesį skiriant regio­niniam kultūriniam bendradarbiavimui,  muzikinio teatro raiškos plėt­rai tarp mėgėjų meno kolektyvų visoje Lietuvoje įteikta Ši­la­lės kultūros centro direktoriaus pavaduotojui Antanui Kaz­lauskui.

Kaip po apdovano­ji­mų ceremonijos „Ši­lalės artojui“ sakė Kul­tūros centro direktorė Ir­mina Kėb­lienė, toks Mu­zi­kinio teatro vadovo įvertinimas kartu yra ir didžiulis visos kultūrinės veik­los Šilalėje įvertinimas, kuris skatina dar labiau stengtis kurti, ieškoti naujų idėjų, bendradarbiavimo galimybių ir pan.

Nominacija „Metų kultūros rėmėjas“ įteikta iš Kražių kilusiam verslininkui Vidmantui Fokui, prisidedančiam prie miestelio gaivinimo bei Kra­žių Motiejaus Kazimiero Sar­bie­vi­jaus kultūros centro vykdomų veiklų. Nominacija „Metų kultūros centro partneris“ už partnerystės ryšius su kultūrinėmis organizacijomis, dalijimąsi žiniomis, muzikos lobynais, atlikėjais ir kt. šiemet atiteko Lietuvos nacionalinei filharmonijai. „Geriausiu metų kultūros centro vadovu“ už atsidavimą kultūrai ir džiazui, savo miestui ir bendruomenei, džiazo populiarinimą organizuojant tarptautinius festivalius „Birštonas Jazz“ išrinktas Birštono kultūros centro direktorius Zigmas Vileikis. „Metų kultūros politiku“ už kultūros politikos plėtojimą, kultūros įstaigų infrastruktūros atnaujinimą ir paveldo kultūrinį įveik­linimą tapo Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Laureatams įteikti Lietuvos kultūros centrų asociacijos pažymėjimai ir „Auksinio fenikso“ skulptūrėlės. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Augustino ŽUKOVO nuotr.

Ir pasibaigus darbinei veiklai yra galimybių būti naudingam žmo­nėms, būti kartu su jais – tuo įsitikinusi gydytoja odontologė Da­lė Ku­dir­kie­nė, už aktyvią veiklą Bal­sių kaimo bendruomenėje „Pa­ne­ruo­tis“, ma­­terialinę pagalbą, Šilų kaimo kop­ly­tė­lės priežiūrą apdovanota savi­valdybės „Pagarbos lašu“.

Turbūt simboliška, jog D. Kudirkienės šeima gyvena Šilų kaime – atvykusią jauną specialistę jie užbūrė savo žaluma ir sveiku oru. O koplytėlė buvusi tarsi kažkokia gairė, kad vietos kurti namus reikia ieškoti būtent čia.

„Į Šilalės rajoną atvykau 1980-aisiais pagal paskyrimą, baigusi medicinos stu­dijas Kaune bei internatūrą Klai­pė­doje. Pati esu iš Kartenos (Kre­tin­gos r.), taigi grynų gryniausia žemaitė. At­va­žiuo­jant čia pasitiko nuostabus grožis – žaliuojantys šilai ir ta balta koplyčikė! Au­tobusų stotis dar buvo prie ąžuolo. Susiradau ligoninę – naujas, šviesus pastatas. Vyriausiojo gydytojo nebuvo, tai susitikau su vyr. stomatologu, kuris mane išgrūdo... Pasakė, kad esu nereikalinga, na, nebent duos „laisvą paskyrimą“... Labai išsigandau, susisielojau. Užėjau į bažnyčią, sėdžiu ir verkiu. Prieina prie manęs, dabar galvoju, gal zakristijonas, buvo toks iki amžinatilsį Jono, ir klausia: bene numirė kas? Ašarodama atsakau, kad ne. Supratingas žmogus tik galvą palingavo: ech, tas gyvenimas... Išsiverkiau, truputį lyg palengvėjo. Bet kartu ir zlastis paėmė: na ne, galvoju, turiu profesiją, paskyrimą, aš čia ir būsiu! Kitą dieną vėl važiavau su didžiausia viltimi susitikti vyr. gydytoją Antaną Levickį, kuris mane ir priėmė į darbą. Tiesa, tąsiausi po mokyklas: dabartinėje Simono Gaudėšiaus gimnazijoje, Dariaus ir Girėno progimnazijoje buvo stomatologijos kabinetai, vasaromis dirbdavau poliklinikoje“, – prisimena D. Kudirkienė.

Tačiau bene blogiausia, anot moters, buvo dėl būsto.

„Dar iš pat pradžių pasakė, jog buto galime tikėtis nebent po dvidešimties metų... Išsinuomoti Šilalėje nepavyko. Važiavom su vyru į Šilus – nieko. Tačiau vyras buvo atkaklus – ketvirtas bandy­mas pasirodė sėkmingas. Sako, tarsi kažkas pasufleravo, kad reikia sukti ties ta koplyčike. Pasuko – ir pamatė namą su „salkomis“. Užėjo, klausia: gal priimtumėt gyventi. Sutiko. Tai buvo pirmieji mūsų namai čia, Šilalėje. O atsikėlėme iš Klaipėdos, kur gyvenome susituokę vienerius metus.

Jaučiausi labai laiminga. Pamenu, bu­vo gruodis, už lango šaukė toks baisus vėjas, bet viduje gera, jauku, jau buvo gimusi Birutėlė. Sūpavau lovytę, tuoj iš darbo grįš vyras, ir eisiu pas šeimininkus užmokėti nuomą. Tais laikais tai buvo nemaži pinigai: algos gaudavau 93 rublius, o 91 rublį tekdavo atiduoti už nuomą, vandenį. Bet labiausiai išsigandau, kai nuėjusi sumokėti sužinojau, jog nuoma dar brangsta. Buvome sukrėsti: jeigu būsto negauname 20 metų, tai per tą laiką pranuomojam namą! Todėl nusprendėme statytis. Ne kur kitur, o čia, Šilų kaime. Kad gautume sklypą, vyras turėjo palikti radiotechniko darbą (taisė televizorius, radijo imtuvus) tuometiniame buitinių paslaugų kombinate ir parsiduoti į kolūkį, nes negi eisiu aš... Taip ir pradėjome statybas. Pamenu, mano mama sakė: du durniai – išsikasė duobę, kuri pilna vandens, ir džiaugiasi. Tai buvo dar tik rūsys. Tikrai džiaugėmės – juk pagaliau turėjome savo“, – pasakoja D. Ku­dir­kienė.

Čia užaugo trys dukros ir sūnus. Mo­teris neslepia, jog trys iš jų turi negalią, ir svarsto, jog galbūt tam įtakos turėjo ir darbo sąlygos, kuomet stomatologijos kabinetas būdavo po rentgeno kabinetu, tik vėliau išsiaiškinta, kad lubos buvusios nepakankamai sandarios. Tačiau likimo nekaltina ir nepyksta, sako, kas skirta gyvenimo – tą ir pasiimi.

Gerą ketvirtį amžiaus D. Kudirkienė dirbo privačiame stomatologijos kabinete, kurį įsirengė savo namuose. Tad Šilų bei aplinkinių kaimų žmonės ir ne tik, galima sakyti, turėjo savo gydytoją.

„Kaip žmonės priima? Kaip eilinį kaimyną – draugiškai, pagarbiai. Juk mes tokie pat kaimo žmonės, kaip ir jie. Visą gyvenimą laikėme ir tebelaikome gyvulių, paukščių. Kaime – tokia jau laimė. Ir nieko ypatingo nepadarėme. Kiek­vienas dirbome savo darbus. Vyras kolūkyje „praėjo“ nuo fermų prižiūrėtojo, statybininko iki sandėlininko.

Stomatologo darbas – atsakingas, tai gal tik kai kam atrodo, kad imi pinigus ir tiek. Kai atidariau savo kabinetą, vargindavo nuolatiniai patikrinimai – tuometinė Šilalės epidemiologinė stotis dirbo labai uoliai... Be to, dantį žmogui suskausta bet kuriuo metu, net trečią nakties. Ir negali atstumti: ateik rytoj. Dar kitas dalykas – pažinodamas žmones žinai, kiek gali iš jų paimti, dūšia neleidžia daugiau. Be to, vadovaujuosi tokiu kredo: 

Nesu aš monstras, besidžiaugiantis kančia, 

Ar jūsų išteklių vagis besotis.

Ėjau per jūsų kančią su jumis drauge,

Kad dangui ir žmonėms galėtumei šyp­sotis“, – rimuoja ketureilį gydytoja, pridurdama, jog labai myli žmones.

Nutarusi, kad atėjo laikas baigti darbinę karjerą, moteris priėmė pasiūlymą įsijungti į bendruomenę.

„Norėjau būti kartu su žmonėmis, juos geriau pažinti, būti naudinga. La­bai sma­gu, kad susibūrė bendruomenė, kur žmonės renkasi, kažką įdomaus, mielo, reikalingo nuveikia. Ir pasidžiaugti žmogui reikia – negali vien tik arti, kaip koks gyvulėlis. Mudu su vyru jau daug metų rūpinamės koplytėle. Esu tikinti, o ta koplytėlė mano likime yra kaip stebuklas – jos dėka, galima sakyti, susikūrėme gyvenimą būtent čia. Prieš kelis metus koplytėlė buvo restauruota, čia ir toliau giedamos gegužinės giesmės. Aš prie jos meldžiuosi už kaimo žmones, už Tėvynę“, – pasakoja D. Ku­dirkienė.

Ji džiaugiasi, kad žmonėms dabar skiriama daugiau dėmesio – štai atsirado suoleliai poilsiui einant pėsčiųjų taku per pušyną.

„Mudu su vyru jau pensininkai. Jis dar tvarkosi po ūkelį, aš – po namus. Mėgstu skaityti. Esu iš tų žmonių, kurie nesinaudoja kompiuteriu. Jis mano vyro stiprybė. Mano nuomone, kai viską kompiuterizavo, nebeliko žmogaus. Progresas gerai, bet šilumos žmogui neprideda. Ir gydytojai dabar tiek apkrauti, jog nebėra kada žmogui dėmesio skirti. Tad bene prieš trejus metus nutariau, kad laikas liautis dirbus. 

Gyvenime praeina viskas, 

Meilė tik paliks,

Čia palydės, ten pasitiks...“ – vėl rimuoja gydytoja visiškai be jokio liūdesio. Atvirkščiai, ji teigia esanti optimistė: o kas pasikeis, jei nuolatos tik verksi ir dejuosi?

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tauragėje įvyko ilgai laukti Kul­tūros sostinės atidarymo renginiai – miestiečius ir svečius džiugino įspūdingas teatralizuotas šviesos bei muzikos performansas, choro „Gloria” pasirodymas. Tauragei ta­­pus oficialia 2023-iųjų Lietuvos Kultūros sostine, įdomios bei turi­nin­gos veiklos netrūks ir darbo dieno­mis. 

Trečiadienį laukia knygos „Šilalės krašto dainos. „Augin muni mažą“ pristatymas B. Baltrušaitytės viešojoje bib­liotekoje, Tauragės krašto muziejuje „Santaka“ eksponuojama Romualdo Požerskio paroda „1991 sausis“ (veiks iki kovo 5 d.). Tauragės kultūros rūmuose eksponuojama (iki vasario 6 d.) Al­fonso Čepausko kūrybos paroda „Aliu­zijos“, konferencijų salėje galima susipažinti su „Tvarus paveldas“, o rūmų prieigose veikia paroda „Laisvės virsmas“. 

B. Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje šiuo metu taip pat eksponuojami ukrainiečių liaudies tapytojos, naiviojo meno atstovės Marijos Prymačenko tapybos darbai. Sodrių spalvų, įvairiausias fantastiškas būtybes vaizduojančiuose paveiksluose – gėrio ir blogio kova. Prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, vasario 27 d. sudegė Kyjivo apskrities Ivankivo kraštotyros muziejus. Jo rinkiniuose buvo ir 25 M. Pry­mačenko paveikslai. Dalį pavyko išgelbėti drąsių ivankiviečių dėka. 

Vilniaus rotušėje išdalyti kultūros apdovanojimai „Auksiniai Feniksai“ – geriausiu metų kultūros ir meno kūrė­ju išrinktas Antanas Kazlauskas, Šila­lės kultūros centro Muzikinio teatro vadovas. 

Vyksta 16-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – didžiausias Baltijos šalyse trumpametražiui kinui skirtas renginys. Repertuare – daugiau nei 80 trumpųjų filmų iš viso pasaulio, pagal žanrus, temas arba nuotaikas suskirstytų į 19 programų. Numatytos varžytuvės dėl geriausio lietuviško trumpametražio filmo titulo, taip pat bus rodomi tarptautinių konkursinių programų filmai, kuriuos vertins tarptautinė žiuri.

Vilniuje įteikti pirmieji Knygos apdovanojimai. Pasak jų sumanytojos – Lie­tuvos leidėjų asociacijos, siekta aprėpti visą knygos kelią, knygą suvokiant kaip visumą, daugelio žmonių darbą. Ap­­dovanoti 11-os kategorijų laureatai: Metų knygos dizaino fenomenas, Kny­gos dizainas, Metų iliustracijos, Jaunojo redaktoriaus ir literatūros redaktoriaus „Auksinės lupos“ premijos. Įver­tintas Išradingiausias vertėjas, Li­teratūros kri­tikas, Metų knygynas, Metų leidėjas, Knyga kaip įvykis ir Me­tų reiškinys. Lie­tuvos leidėjų asociacijos vadovė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė sako, jog taip norima atkreipti dėmesį į tai, ką reiškia išleisti knygą.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba suteikė Vilniaus garbės pilietės vardą rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei. Autorė tokio pagerbimo nusipelnė, nes „atstovauja Vilniui pasauliniame literatūros ir apskritai kultūros lauke“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Kol visas pasaulis (bent taip atrodo iš Vilniaus) kelia sąmyšį dėl vokiškų Leopardų, kai iš tikrųjų daug vakarietiškos ginkluotės plūs­ta į Ukrainą, mes apsidairyki­me savo kieme. Jau po dviejų mė­nesių, per pačią pavasarinę Ka­ziu­ko mugę, kovo 5-ąją, vyks pir­masis savivaldos rinkimų turas.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Paskutinę praėjusių metų dieną pasibaigęs projektas „Kompleksinės paslaugos šeimai Šilalės rajone“ be pagalbos paliko kelis šimtus emocinės sveikatos problemų turinčių žmonių. Ir nors jie vis dar tikisi, kad savivaldybė skirs finansavimą konsultacijoms tęsti, valdžia pasielgė taip, kaip įpratę biurokratai – pigiausiu būdu užsidėjo „pliusą“, palikdama problemos sprendimą savieigai. Akivaizdu, jog rajono vadovams svarbiau buvo pasigirti visai Tauragės apskričiai, kaip neva Šilalė rūpinasi gyventojais, o ne iš tiesų jiems padėti.   

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 7

Nauji metai – nauji tikslai, tad kodėl nepradėjus jų siekti kartu su dar funkcionalesniais įrenginiais? Dabar ypač gera proga įsigyti išmaniuosius prietaisus ir telefonus, nes „Tele2“ skelbia mažų kainų startą! Nepraleiskite geriausių pasiūlymų, kuriuos rasite mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ svetainėje ir atsinaujinkite pigiau!

Jei Naujaisiais metais nusprendėte atsinaujinti – paskubėkite pasinaudoti „Tele2“ pasiūlymais, kuriuos rasite čia.

Įsigykite „Samsung“ ir sutaupykite – pradinė įmoka siekia vos 1 Eur

Geros naujienos „Samsung“ prekių ženklo gerbėjams – dabar „A“, „S“, „Flip“ ir „Fold“ serijų išmanieji „Tele2“ internetinėje parduotuvėje dar geresnėmis kainomis. Įrenginiams taikoma vos 1 Eur pradinė įmoka.

Vartotojų pamėgtą „Samsung Galaxy A53 5G 256GB“ modelį „Tele2“ puslapyje įsigyti galima sumokėjus vos 1 Eur pradinę įmoką. Šis telefonas puikiai tiks tiems, kurie siekia žengti koja kojon su technologijomis, nes įrenginys palaiko 5G ryšį. Telefonas taip pat pasižymi 5000 mAh baterijos talpa ir 25W greitu įkrovimu. „FHD+ Super AMOLED“ 6,5 colių ekranas leis mėgautis pačiais ryškiausiais vaizdais, o akių apsaugą užtikrins „Eye Comfort Shield“ funkcija, kuri sumažins mėlynos šviesos poveikį.

Dabar „Tele2“ internetinėje svetainėje „Samsung Galaxy A53 5G 256GB“ modelį įsigijus su 24 mėn. sutartimi, mėnesinė kaina kartu su pokalbių planu sieks 18,25 Eur/mėn. Įsigyjant įrenginį taikomas vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur. Perkant šį telefono modelį, galima rinktis iš dviejų spalvų: baltos ir juodos.

Klientams siūlome rinktis net iš 12 skirtingų „Samsung“ modelių, kuriems šiuo metu galioja akcijinės kainos. Išmaniesiems papildomai taikomas vienkartinis, valstybės nustatytas, laikmenos mokestis. Daugiau informacijos apie pasiūlyme dalyvaujančius telefonus galite rasti čia.

Visas pokalbių planų sąlygas galima rasti www.tele2.lt

Nauji metai žymi mažų kainų startą „Tele2“

Jei svarstote apie naują televizorių – pasinaudokite geriausiu šansu atsinaujinti! Stulbinančia raiška pasižymintis „Xiaomi Mi Smart TV P1 (55“)“ išsiskiria minimalistiniu ir elegantišku dizainu, tad jis puikiai įsilies į bet kurio kambario interjerą.

Šį „Xiaomi“ televizorių juosia itin ploni rėmeliai, o papildomo įspūdžio vaizdui prideda „4K Ultra HD“ raiška ir „Dolby Vision“ technologijos, leidžiančios pastebėti kiekvieną detalę. Čia veikia ir „Android TV“ operacinė sistema, tad naršymas internete, aukščiausios kokybės filmai ir žaidimai bus pasiekiami vos keleto mygtukų paspaudimu.

Nugarėlėje rasite ir visas reikalingas jungtis, kurios pasitarnaus prijungiant televizorių prie kitų įrenginių. Dabar „Tele2“ internetinėje svetainėje šį televizorių įsigyti galima neįtikėtinomis sąlygomis – pasirašius 36 mėn. sutartį, pradinė įmoka sieks vos 1 Eur, o mėnesinė įmoka – 10 Eur/mėn.

Ieškantiems mažesnio ekrano ir daugiau mobilumo „Tele2“ taip pat parengė išskirtinį pasiūlymą – dabar planšetinis kompiuteris „Lenovo IdeaTab M10 X306X SIM (32 GB)“, pasirašius 24 mėn. sutartį, kainuos vos 6,75 Eur/mėn. Pradinė įmoka siekia 1 Eur, o vienkartinis laikmenos mokestis – netaikomas.

Šis planšetinis kompiuteris turi 10,1 colių įstrižainės HD ekraną ir metalinį korpusą. 8 MP galinė kamera ir 5 MP priekinė kamera padės įamžinti visas akimirkas. Naršant internete, baterija tarnaus iki 10 valandų, o žiūrint filmus – iki 8 valandų.

Šios kainos įrenginiams galioja kartu užsisakant 50 GB „Laisvo interneto“ paslaugą (kaina – 6,90 Eur/mėn.).

Visas interneto planų sąlygas galima rasti www.tele2.lt

Šilalės rajono gyventojai maloniai kviečiami atsakyti į keletą klausimų ir pareikšti savo nuomonę apie Šilalės rajone vykdomas statybos/kasimo darbų paslaugas ir jų poreikį gyventojams.

Norėdami dalyvauti apklausoje, spauskite šią nuorodą:

https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSfptw6zoelEVd3Jw86CQLy95KP8ecNCTh4FDN9_BO9jTyM67w/viewform

„Nepamenu, kiek tada man buvo metų, dar nedaug, tė­vų draugų ūkyje padėjau rinkti akmenis. Nusibodo man tas darbas ir nusprendžiau eiti namo, pareikšdama: „Bū­siu ūkininkė, bet akmenų nerinksiu“. Ūkininke tapau, bet akmenis vis tiek renku“, – nusijuokia Radviliškio ra­jone pienininkystės ūkį plėtojanti jaunoji ūkininkė Ieva Bi­tai­tytė, viena iš 2022 m. konkurso „Gerieji KPP pavyzdžiai – TOP 10 geriausių KPP pavyzdžių Lietuvoje“ nugalėtoja.

Ji apdovanota už sėkmingai įgyvendintą projektą, fi­nan­suotą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. prog­ramos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkui įsikūrimui“.

Ūkininkauja prosenelių žemėje

„Nenorėjau gyventi mieste, o pasilikusi kaime norėjau turėti savo ūkį. Imtis šios veiklos paskatino ir tai, kad Vaitiekūnų kaime, kur dabar ūkininkauju, gyveno mano proseneliai. Aš paveldėjau jų turėtus 24 hektarus žemės, dar 5 ha perdavė tėvai“, – apie veiklos pradžią pasakoja jaunoji ūkininkė, savo ūkį įkūrusi 2015 m., kai buvo tik perkopusi dvidešimtmetį.

Nusprendė imtis pienininkystės. Nusipirko 10 melžiamų karvių ir 20 telyčių. Dabar jos ūkyje – apie 60 melžiamų karvių, o visa banda sukasi apie šimtą. Pati augina telyčaites. 

„Banda labai mišri. Yra ir holšteinių, ir Lietuvos juod­margių, ir žalmargių, ir švicių, džersių. Man labiausiai patinka džersės. Jos labai meilios. Joms reikia, kad jas glostytumei, o viena įsigudrino net mane pasitikti, kitai būtina atnešti obuolį“, – savo karvutes, kurių nereta turi ir vardus, pristato Ieva. 

Ji priduria: „Priklausau kooperatyvui „Pienas LT“ ir jam parduodu pieną“.

Atspirties taškas – parama įsikurti

Šiuo metu ūkininkė dirba apie 80 ha, iš jų apie pusė ploto – nuosava žemė. 

„Ūkį pradėjau kurti neturėda­ma nei technikos, nei padargų. Vienintelė galimybė įsigyti reikalingos technikos buvo teikiama parama. Pasinaudodama lė­šomis, skirtomis pagal KPP veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“, nusipirkau traktorių. Tik tada padariau klaidą. Reikėjo, pasinaudojant parama, ir padargų įsigyti, tačiau to nepadariau, todėl kurį laiką juos reikėjo nuomotis“, – patirtimi dalijasi ūkininkė.

Pirmoji parama paskatino imtis naujų projektų. Pa­si­­nau­dodama šiomis lėšomis, skirtomis pagal KPP priemonės „In­vesticijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Parama investicijoms į žemės ūkio valdas“, ūkininkė pasistatė grūdų džio­vyklą. 

„Par­duodamas neišdžiovintus grū­dus turi tenkintis mažesne kai­na. Pa­si­naudodama parama, nusipirkau srutovežį, priekabą gyvuliams vežti, šieno vartytuvą bei pašarų daly­tuvą. O pastarasis pirkinys – mel­žimo ro­botas. Netrukus man jį turėtų įreng­ti. 

Pirkti robotą paskatino dvi priežastys. Pirmoji – melžimo aikštelė jau gana nusidėvėjusi ir ją reikėjo keisti. Kita – kaime nėra tiek daug žmonių, kurie norėtų keltis ketvirtą valan­dą ryto ir eiti melžti karvių. Ir aš pati nenoriu taip dirbti. Ži­no­ma, reikės daugiau laiko skirti, kol karvės pripras prie roboto, bet paskui bus leng­viau. Aš neplanuoju kurti didelio ūkio. Noriu esamą modernizuoti, kad liktų daugiau laiko sau, kad galėčiau normaliai gyventi ir dirbti“, – sako pašnekovė.

Ūkininkavimas – perspektyvus verslas

Pasak Ievos, jaunimui, kurio nevilioja miestietiškas gyvenimas, ūkininkavimas yra puiki galimybė susikurti pakankamai normalų pragyvenimo šaltinį, nesiejant šios veiklos su darbu, dėl kurio negali matyti šviesios dienos. Jau prasidėjusio naujojo paramos laikotarpio pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginį planą suteikiamos galimybės leidžia kurti modernų ūkį. Jaunieji ūkininkai įsikurti galės gauti 60 tūkst. eurų. Tai 20 tūkst. Eur daugiau, nei buvo galima gauti pagal KPP. Skirtingai nuo ankstesniųjų laikotarpių, nuo šių metų jauniesiems ūkininkams siūloma nauja paramos forma – jie galės naudotis lengvatine paskola iki 40 tūkst. Eur papildomai prie 60 tūkst. Eur išmokos. Lengvatinės paskolos dydis gali siekti 100 proc. tinkamų finansuoti ir būtinų veik­lai vykdyti išlaidų.

2023–2027 m. jauniesiems ūkininkams įsikurti numatyti 95 mln. Eur, iš jų 20 mln. Eur skirti paskoloms.

Parama jauniesiems ūkininkams įsikurti teikiama ne vyresniems kaip 40 m. amžiaus ūkininkams, kurie pirmą kartą steigiasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje yra kaip valdos ir ūkio valdytojai bei kuriems nuo ūkio įregistravimo iki paraiškos paramai teikimo nėra praėję daugiau nei 24 mėnesiai.

Kitos paramos formos 

„Be to, ūkininkams teikiama parama ir kitomis formomis. Už dirbamos žemės plotus gauname tiesiogines išmokas, už gyvulius – susietąsias“, – pabrėžia I. Bitaitytė. 

2023–2027 m. jaunieji ūkininkai už deklaruotą plotą

gaus didesnes tiesiogines išmokas. Jaunųjų ūkininkų tiesioginė išmoka vidutiniškai sieks 137 Eur už ha ir bus mokama už pirmus 70 ha. Anks­tesniu laikotarpiu išmokos dydis siekė 87 Eur už ha ir buvo mokamas už pirmus 90 ha. Be to, jiems, kaip ir visiems ūkininkams, bus mokama apie 80 Eur už ha tiesioginė bazinė išmoka bei perskirstymo tiesioginė išmoka už pirmuosius 50 ha.

„Manęs negąsdina paramos susiejimas su didesniais aplinkosaugos reikalavimais. Juk mūsų veikla ir gaunamos pajamos susijusios su aplinka, todėl turime ją saugoti“, – įsitikinusi jaunoji ūkininkė.