Kvėdarnos gimnazijos mokiniai neabejingi beglobiams gyvūnams ir stengiasi pri­si­dėti prie jų gerovės įvairiausiais būdais.

Šią savaitę Kvė­darnos Kazi­mie­ro Jauniaus gim­nazijos moki­nių tarybos na­riai vy­ko į gyvū­nų prieglaudą Klaipėdoje VšĮ „Links­­mo­sios pėdutės“.

Jau nuo spalio mū­sų gimna­zis­tai auko­jo ir ne­šė įvairaus maisto, skanukų prieglaudose gyvenantiems gy­vū­­nė­liams. Kai ku­rie prie jų gerovės prisidėjo ir pinigine auka. Tokią akciją gimnazijoje inicijavo mokinių taryba, taip siekiant paminėti gyvūnų gerovės metus bei paremti gyvūnų prieglaudas, kuriose globą ir meilę gauna be šeimininkų priežiūros likę gyvūnai. 

Tokios akcijos neabejotinai ugdo atsakomybę ir meilę ne tik pačių auginamiems, bet ir namų netu­rintiems gyvūnams. Mokiniams buvo įdomu susipažinti su gyvūnais, kurie prieglaudoje yra tikrai prižiūrimi, patalpos, kur jie įkurdinti, yra tvarkin­gos, jaukios – ši prieglauda orientuota į kokybišką, o ne kiekybišką gyvūnų globą. Šiuo metu joje gyvena virš 60 gyvūnų. Ir visiems jiems reikia rūpesčio, todėl mūsų mokinių parama tikrai pravers. Be to, tokie susitikimai įrodo, kaip gera daryti gerus darbus bei padėti ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Tiki­mės, kad ši akcija taps tradicine.  

Lina IVANAUSKAITĖ-BERTAŠIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos socialinė pedagogė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės kultūros centro atvirasis jaunimo centras nuo šių metų pradžios pradėjo įgy­vendinti projektą „Jaunimo pulsu“, kuriam finansavimą (14 tūkst. 400 eurų) skyrė Jaunimo reikalų agentūra.

Projekto tikslas – stiprinti atvirąjį darbą su jaunimu, vadovaujantis pag­rindiniais tokio darbo principais, sprendžiant mažiau gali­mybių bei motyvacijos turinčių jaunuolių įsitraukimo į profesinio orientavimo, emocinės bei fizinės sveikatos, verslumo, saviraiškos, savęs pažinimo veiklas. Atvirajame jaunimo centre bus organizuojami kompiuterinio raštingumo pagrindų mokymai, filmavimo ir fotografavimo kursai, diskusijos su įvairių profesijų atstovais, jaunuoliams bus suteikiamos individualios bei grupinės psichologo konsultacijos. Kiekvienas turės galimybę tikslingai praleisti laiką, išmokti planuoti biudžetą, atrasti mėgiamą veiklą, pažinti save bei priimti aplinkinius kartu su jų išskirtinumais.

Jaunuoliai bus supažindina­mi su individualaus darbo per­s­pektyvomis, vasarą bus organizuojamos „Naktynės“ ar­ba ki­taip – išgyvenimo stovykla. Pro­jekto lėšomis numatoma įsi­­gyti dviračių – ši transporto priemonė palengvins jaunuolių at­vykimą į užsiėmimo vietą. At­virojo jaunimo centro lankyto­jams visus metus sporto veik­­las organizuos sporto treneris. 

Projektą numatoma įgyvendinti iki gruodžio 29 d.

Orinta MERKELIENĖ

Šilalės kultūros centro socialinio darbo organizatorė

Orinta SABOCKYTĖ,

centro savanorė

Atvirojo jaunimo centro nuotr.

Šokio pasaulis priblokštas: kaip Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui pavyko prisikviesti laukiamiausią, garsiausių pasaulio teatrų scenoms kuriantį choreografą – Alexanderį Ekmaną! Juk tai taps pirmu A. Ekmano pastatymu Lietuvoje. Šiuo metu labiausiai pripažintas choreografo kūrinys „Kaktusai" statomas Berlyne (Vokietija), Insbruke (Austrija), JAV ir kituose miestuose nuo Europos iki Australijos. Nekantriai laukiame premjeros Klaipėdoje!  

„Stebuklu galima vadinti tai, kad mums pavyko į Klaipėdą prisikviesti vieną žymiausių pasaulio choreografų A. Ekmaną, kurio darbo grafikas kruopščiai planuojamas trys ar keturi metai į priekį, nes žymiausiose pasaulio scenos laukia jo choreografinių šedevrų. Jis pirmą kartą dirbs Lietuvoje. Mūsų laukia, mano manymu, įstabi premjera, kuri bus svarbi ne tik Muzikiniam teatrui, mūsų baleto trupei, bet ir pajūrio ar visos šalies publikai", – pasakoja vadovė Laima Vilimienė. 

Pasaulinis pripažinimas 

Alexanderis Ekmanas – jaunosios kartos švedų choreografas kuriantis šokio spektaklius, meno akcijas ir performansus, šokio instaliacijas ir vaizdo projekcijas dramos, operos, šokio teatrams ir muziejams. Tarsi to būtų maža, įvairiais talentais apdovanotas kūrėjas neapsiriboja vien choreografija: jis dažnai savo spektakliams parenka arba pats kuria muzikinį foną, kostiumus, scenografiją, dekoracijas, režisuoja filmus ir pats filmuoja, kalbina pašnekovus savo vedamose radijo laidose ar dokumentiniuose filmuose ir t. t.  

Savo garsiausią šokio spektaklį „Kaktusai"  2010 m. sukūrė Olandijos šokio teatro Hagoje trupei. Tai buvo josukurtos choreografijos sėkmės pradžia. Šį vienaveiksmį spektaklį Nyderlandų karalienė Beatričė įteikė dovanų Oslo operos teatrui per valstybinį vizitą Norvegijoje. Tais pat metais spektaklis buvo nominuotas prestižiniam Nyderlandų teatro ir koncertinių įstaigų vadovų asociacijos (VSCD) šokio apdovanojimui „Zwaan" Mastrichte, o vėliau pelnė britų kritikų asociacijos „The Critic's Circle" Nacionalinį šokio apdovanojimą (2012) bei Londono teatrų draugijos Laurence'o Olivier apdovanojimo nominaciją (2013). Vėlesniais metais A. Ekmanas dar ne kartą sugrįžo į Hagą, kur 2011–2013 m. buvo NDT reziduojančiu choreografu ir NDT 2 trupei sukūrė šokio spektaklius „Left Right Left Right" (2012), „Maybe Two" (2013), „FIT" (2018) ir „Four Relations" (2020), o NDT 1 trupei – „Definitely Two" (2013). 

„Kaktusai" – tai ironiška komedija  

Švedas Alexanderis Ekmanas, žinomas kaip humoristas ir įdomybių meistras, sako, kad „Kaktusai" - tarsi meno kritika. Jie pasakoja kaip profesionalūs ir neprofesionalūs žiūrovai suvokia meną ir kas daro svarbiausią įtaką jų percepcijai. Ar pažinimas įmanomas tik susidūrus su sunkios, dramatiškos formos kūriniu? O kas, jei spektaklis lengva humoro forma siūlo pažvelgti į save, gvildenant savo santykį su komišku pramoginiu darbu? „Kaktusai" – tai ironiška komedija, tam tikra prasme net pramoginis spektaklis. Klausdamas ar ne per rimtai kartais žvelgiame į meno kūrinius ir gindamas kokybišką pramogą, choreografas teigia, jog pramoginiai spektakliai prikausto žiūrovų dėmesį, o būtent to ir reikia, kad žiūrovas iš tiesų gyventų spektakliu ir suvoktų save čia ir dabar. Ekmanas visa tai pagardina šio laikmečio „nauju nuoširdumu" ir kuria taip, tarsi jo rūpestis būtų nudžiuginti žiūrovą, kad jis išeitų iš spektaklio, jei ne kaip iš priėmimo pas gerą psichoterapeutą, tai kaip iš gero vakarėlio. 

Bendradarbiauja su geriausiomis pasaulio baleto trupėmis 

Dvidešimt dvejų buvęs baleto artistas A. Ekmanas nusprendė atsidėti vien kūrybai. Taip choreografas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtį bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jos kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Tarp jų galima paminėti Švedijos karališkojo baleto ir Cullberg baleto trupes Stokholme, Geteborgo baletą (Švedija), „Compañia Nacional de Danza" Madride (Ispanija), Islandijos šokio trupę Reikjavike (Islandija), Berno baletą ir Ženevos jaunimo baletą (Šveicarija), „Cedar Lake Contemporary Ballet" Niujorke ir Bostono baletą (JAV), „Opéra national du Rhin" baleto trupę Kolmare (Prancūzija), Norvegijos nacionalinį baletą Osle (Norvegija), Flandrijos karališkąjį baletą Antverpene (Belgija), Nyderlandų šokio teatro I ir II trupes Hagoje (Nyderlandai), Sidnėjaus šokio trupę (Australija), Naujosios Zelandijos šokio trupę Oklande (Naujoji Zelandija), Danijos karališkąjį baletą Kopenhagoje (Danija) ir Vienos baletą (Austrija). 

Kovo 17, 18 ir 31 dienomis Muzikinis teatras pakvies į išskirtinę dviejų dalių šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai" premjerą, kurioje greta A. Ekmano (Švedija) bus pristatytos ir  Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos. Baleto trupė šiuo metu jau repetuoja su choreografo asistente Ana Maria Lucaciu ruošdamasi A. Ekmano choreografinei kompozicijai „Kaktusai", o nuo vasario pradžios planuoja imtis R. Bondaros kūrinių „ŽAGSULYS" (Hiccup) ir „8m68". 

KVMT inform. 

Traukinyje, vykusiame iš Kramatorsko į Kyjivą, mano kaimyne tapo kariūnė. Pasisakius, kad esu žurnalistas, moteris iš pradžių labai griežtai pareiškė negalinti kalbėtis ir teikti jokios informacijos. Be to, ji esą yra labai pavargusi po kovinės operacijos ir nori visas šias penkias kelionės valandas pamiegoti. Tačiau po kurio laiko prabudo ir priėmė mano pa­siūlymą atnešti kavos iš kitame vagone esančio maisto baro. Pasistip­ri­nusi užkandžiais moteris sutiko pasikalbėti ir leido įrašyti mūsų pašne­kesį, iš anksto įspėjusi, jog neatskleis savo pavardės ir nutylės kai ku­riuos atsakymus. Tačiau ji sutiko pasakyti, jog jos vardas yra Viktoria, o jos vyras vardu Oleksandras. Taip pat leido viešinti savo šeimos nuotraukas.

– Kiek jums metų?

– 43-eji.

– Ar turite šeimą, vaikų?

– Turiu vyrą ir tris vaikus: 21-erių bei 9-erių sūnus ir 20-metę dukrą.

– Ar vaikus dabar prižiūri vyras?

– Ne, jis jau daug mėnesių yra rusų nelaisvėje, į kurią pateko Mariupolyje gindamas „Azovstal“ gamyklą. Žinau, kad yra laikomas labai prastomis sąlygomis, bet tikiu, jog bus iškeistas ir grįš pas vaikus.

– O jūs liksite toliau kovoti fronte?

– Manau, taip. Esu savanorė „Azov“ būrio karė. Savanoris buvo ir mano vyras, tačiau jis tame būryje su priešu kovėsi nuo 2014 metų, o aš tik prieš keturis mėnesius užsirašiau į frontą. Kai vyrą paleis iš nelaisvės, jam teks ilgai gydytis, nes belaisviai patiria žiaurius kankinimus ir yra laikomi pusbadžiu.

– Ar nebijote, kad jums fronte gali nutikti kažkas labai rimto, ir vaikai liks be mamos, be to, ypač mažasis turbūt labai ilgisi tėvų...

– Aš ilgiuosi jų visų, bet kitaip pasielgti negalėjau. Sužinojus, ką priešas išdarinėja mūsų žemėje ir ką daro su belaisviais, man verda kraujas. Supratau, jog turiu eiti keršyti už vyrą ir už visas tas baisybes. Dėl vaikų nesibaiminu – jie yra patikimose mano tėvų, savo senelių, rankose.

– Ką veikėte iki karo?

– Dirbau finansininke auditore. Or­ga­nizavau paramos „Azov“ kariams rinkimą, dalyvavau patriotiniuose būrio karių renginiuose.

– Kaip prisimenate karo pradžią?

– Esame iš miesto, kuris kol kas nepateko į fronto zoną, nors priešo bombos atskrido ne kartą. Karo pradžia man reiškė nerimą dėl vyro, atsidūrusio ko­vų epicentre Mariupolyje, nerimą dėl vaikų, kuriuos išvežiau į Kyjivą, rūpestį į miestą suplūdusiais pabėgėliais ir fronte esančiais „Azov“ kariais.

– Ar daug moterų kovoja „Azov“ gretose?

– Iš 800 bataliono kovotojų 23 yra moterys.

– Ar vyrai jas saugo ir skiria lengvesnes užduotis?

– Ne, fronte moterys neturi lengvatų. Tarnauju koviniame būryje ir rizikuoju tiek pat, kiek ir kiti. Privalau būti susitelkusi savo užduočiai, nes nuo to priklauso ne tik mano, bet ir kitų gyvybė bei operacijos sėkmė.

– Ar pasidažote ir prieš kovinę operaciją?

– Taip. Tai mane ramina, suteikia nors trumpą galimybę užsiimti savais reikalais, pamiršti karo įtampą.

– Ar bendražygiai nesako, kad juos tai trikdo, išmuša iš kovinio nusiteikimo?

– Ne. Be to, „Azov“ padalinyje dauguma karių yra seni mano vyro bičiuliai, aš juos irgi gerai pažįstu. Mes esame tarsi didelė šeima, tad jokių nesusipratimų ir dviprasmybių nebūna.

– Apie ką svajojate, kai ilsitės po karinės operacijos?

– Kaip bus gera gyventi po karo, kai užbaigsime statyti savo namą. Jame bus didelė svetainė ir didelis stalas, kad visi sutilptume – ir vaikai, ir anūkai, o aš tokiame dideliame savo šeimos rate regiu save labai laimingą. Manau, tęsime ir savo verslą – bitininkystę, kuri iš pradžių buvo vien hobis, bet vėliau ėmė duoti neblogą pelną.

– Koks jums buvo pats liūdniausias momentas šiame kare?

– Kai išgirdau žinią apie jaunų vaikinų, mano sūnaus draugų, kuriuos pažinojau nuo mažumės ir bičiuliaujamės su jų tėvais, žūtį. Jie buvo tokie jauni, tokie gabūs, turėjo tokių didelių siekių...

– Ar bijote dėl vyro gyvybės?

– Ne.

– O dėl savo?

– Ne. Mes visi anksčiau ar vėliau mirsime. Aišku, norisi gyventi, tačiau gyventi laisviems, o ne vergijoje ir bijoti, kad okupantas karaliaus tavo šalyje ir nurodinės, kaip elgtis.

– Nebijote, jog vaikai gali likti našlaičiais?

– Per karą net gatve einant galima žū­ti. Nenoriu sėdėti sudėjusi rankų, kai mano tėvynė užpulta. Jei bus lemta mirti, geriau mirti kovojant.

– Dabar vykstate atostogų?

– Taip.

– Ilgam?

– Ne, atlikę kovinę užduotį ilsimės 2–3 dienas ir retkarčiais tuo laiku leidžiama nuvykti į namus.

– Dažnai aplankote vaikus?

– Dabar pirmą kartą per keturis mėnesius.

– O kur buvo karinė užduotis?

– Bachmuto apylinkėse.

– Jūsų batalione vien ukrainiečiai?

– Ne, yra baltarusių, rusų, iš Jungtinės Karalystės.

– O iš Lietuvos, Latvijos, Estijos?

– Mūsų batalione nėra. Tačiau girdėjau, kad Lietuva labai mus remia, daug padeda. Amžiams liksime už tai dėkingi.

– Kaip tėvai reagavo į jūsų sprendimą vykti į frontą?

– Jie mane supranta ir palaiko.

– Gal jūsų tėvai ar seneliai buvo kariškiai?

– Ne, aš ne iš kariškių šeimos.

– Ar teko nušauti priešą?

– Į šį klausimą neatsakysiu.

– Ar buvote patekusi į situaciją, kai galvojote, jog išsigelbėti nepavyks?

– Per kovinę operaciją apie tai nėra laiko galvoti, tačiau jai pasibaigus keletą kartų suvokiau, kad galėjome žūti, kad viskas galėjo pasisukti bloga link­me.

– Ar didelio pavojaus akimirką meldžiatės?

– Operacijos metu tam nėra laiko, bet šiaip meldžiuosi. Pastebėjau, jog dauguma karių pasimeldžia.

– Ar nebūna akimirkų, kai pasijaučiate pervargusi ir svarstote pasitraukti iš fronto?

– Būna. Kartais taip norisi grįžti na­mo... Bet imu galvoti, kad negaliu nu­vilti savo bendražygių, mes juk karo šei­ma. Pa­kalbu su jais, jie paguodžia. Įpi­la arbatos, atneša saldainių, pyragėlių, ir pagerėja nuotaika...

– Saldumynai padeda?

– Man taip. Galvoju, kad ir daugumai. Labai įstrigo atvejis, kai, einant pro kažkokį kaimelį, tokia močiutė išėjo mūsų pasitikti ir atnešė tris pyragėlius. Ji labai apsidžiaugė pamačiusi ukrainiečius karius ir atidavė tai, ką turėjo skaniausio – gal laikė anūkėliui. Ta akimirka labai sugraudino.

– O kolaborantų sutinkate?

– Gaila, bet tokių yra daug. Sutikę žmogų iš jo akių žvilgsnio, elgesio suprantame, ar jis palaiko ukrainiečius, ar okupantus, ir žinome, jog kai kurie netrukus praneš mūsų koordinates priešui ir būsime apšaudyti. Tačiau ne­galime jais užsiimti, nes einame vykdy­ti užduoties. Kolaborantais užsiima ki­ta tarnyba.

– Ar tenka bendrauti su rusų belaisviais, ką apie juos galvojate?

– Šitas karas vyksta ne pagal karo taisykles – okupantai žudo ir prievartauja, sprogdina ligonines, mokyklas, cerk­ves, už­minuoja vaikų žaidimų aikšteles. Kal­bin­dama belaisvius susidariau nuomonę, kad jie yra aklai įtikėję Kremliaus propaganda, nežino nei savo šalies, nei Ukrainos istorijos, nesusigaudo politikoje ir neturi jokių moralės principų. Jie atvyko už pinigus žudyti mūsų vaikų ir čia dauguma gaus galą, o už tuos pinigus jiems gal pastatys antkapį. 

Mes, ukrainiečiai, žinome, už ką kovojame – už savo vaikų ateitį laisvoje, demokratinėje šalyje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kaimų bendruomenės „Saulietekis“ pirmininkei Astai Nor­butienei savivaldybės Padėkos dienos renginyje „Pa­gar­bos lašas“ įteiktas už iniciatyvumą, novatoriškas idė­­jas, bendruomenės subūrimą įvairioms veikloms, pro­­jektų ra­šymą ir dalyvavimą juose, pažintinių išvykų or­ga­­nizavimą, aktyvų dalyvavimą bendruomenės mė­gė­jų teat­re „Pa­ple­pys“ bei Kvėdarnos kultūros namų mo­terų ansamb­lio „Allegro“ veiklose.

Būryje – jau 15 metų

„Praėjusiais metais atšventė­me 15 metų sukaktį – esame viena iš rajono kaimų bend­ruomenių, kurios įsikūrė pačios pirmosios – 2007-aisiais, kai ji buvo įregist­ruota oficialiai. Nors neoficialiai, be įstatų bei registracijos pažymėjimo, galima sakyti, susibūrėme jau 2005-aisiais – tiesiog būrys entuziastų. Į šią veik­lą įsitraukiau nuo pat pradžių – buvusi bend­ruomenės pirmininkė

paprašė vesti tuomet dar vei­kusio medicinos punkto elekt­­ros apskaitą. Paskui nutiko taip, kad naująja pirmininke bu­vau išrinkta aš. Tad vadovauju bend­ruomenei jau 10 metų“, – veik­los pradžią prisimena Asta.

O ji, anot pirmininkės, nebuvo lengva, kaip nėra paprasta ir dabar, juo labiau, pasak Astos, jog kuo toliau, tuo viskas darosi sudėtingiau, kiekvienas projektas tampa iššūkiu nuo jo pateikimo iki įgyvendinimo bei atskaitomybės.

„Mūsų bendruomenei priklau­so Grimz­dų, Lembo, Para­gau­džio kaimai. Pra­džioje bend­ruomenė vienijo apie 500 žmo­nių, dabar – apie 400, dau­giausia vyresnio amžiaus. Jau­nimas prisijungti nelabai nori, jų kiti interesai bei galimybės, jiems galbūt neįdomu. Gy­ve­­nan-

­­čius toliau į renginius, šven­tes, edukacijas stengiamės atvežti, deriname, kad laikas būtų kuo patogesnis daugumai, kad žmonės galėtų atitrūkti nuo kasdienybės, pabūti būryje, pabendrauti. Nors susiduriu ir su abejingumu, neretai žmonės dar abejoja bendruomenės nauda. 

Pastebiu, jog žmonės po koronaviruso tapo atsiriboję – baiminasi susirgti. Tačiau dažniausiai vis tik pavyksta įkalbėti dalyvauti, o tada lieka patenkinti, dėkoja. Bendruomenė yra žmonių namai, čia jie yra svarbiausi, jų interesai, poreikiai. O žmonės yra šaunūs – suėję būrin ir dainą neraginami užtraukia. Džiaugiuosi jau garbaus amžiaus aktyviomis gaspadi­nė­mis, kurios dar naminio alaus, kitokių skanumynų, reikalui esant, pagamina. Esu dėkinga visiems, kurie pagel­bs­ti, pavėžina, kai tai būtina. Štai bendruomenės nariui Juozui Kiš­kū­­nui įteikėme apdovanojimą už tai, kad jis savo devynviečiu automobiliu nuveža žmones į Ši­luvą, į Kalvariją“, – sako A. Nor­butienė.

Svarbiausias dėmesys – žmogui

Tačiau apskritai, anot bend­ruomenės vadovės, žmonės tampa vangesni.

„Kaimai pamažu sensta, tuštėja – kas beliks po kokių penkerių metų... Todėl labai smagu, kad „Saulietekiui“ dar pavyksta išlaikyti mėgėjų teat­rą „Paplepys“, kuris, galima saky­ti, yra mūsų bendruomenės varikliukas ir yra vienintelis toks rajone. Bet kai nuvažiuojame gastrolių į kitas bendruome­nes – buvome Stalgėnuose (Plun­gės r.), su kuriais bendradarbiaujame, mū­sų 10 žmonių kolektyvo pasi­rodymo pažiūrėti atėjo gal pen­­kiolika... Vadinasi, ir kituose rajonuose žmonių aktyvumas yra žemas. 

O renginį suorganizuoti nelengva – viskas remiasi į pinigus, kaip ir apskritai bendruomenės veik­la. Reikia viską gerai apgalvoti. Man nekyla ranka pinigus atiduoti „brangiai“ atlikėjų grupei – kur kas naudingiau už tas lėšas suorganizuoti pažintinę išvyką. Prisimenu pirmąją ekskursiją į Delfinariumą – ne vienas žiūrėdamas delfinų pasirodymą verkė. Reikia įsivaizduoti, kokios emocijos žmogų užplūsta. Vien dėl to jauti, kad padarei naudingą darbą“, – džiau­­gia­si ir geromis veiklos akimirkomis Asta.

Projektų rašymas – nemažas iššūkis

Bendruomenių veik­lai, pasak A. Nor­butienės, bene pag­rindinę įtaką daro dalyvavimas projektuose – jų lėšomis tvarkomos patalpos, aplinka, organizuojami renginiai bei kt.

„Pernai, kad paminėtume bend­ruomenės 15 metų sukaktį, dalyvaudami projekte įsi­gi­jome sceną. Reikėjo surinkti 110 parašų, mums pavyko 150 – manau, mūsų bend­ruomenei tai neblogas skaičius. Nuo­la­tos dalyvauju semi­na­ruose, tik gaila, kad tepavyksta pritraukti labai mažai žmonių: štai iš būtinų dalyvauti penkių prikalbinau tik du. Suprantu, žmonės turi darbus, yra užsiėmę. Man paprasčiau – keliuosi penktą ryto, apeiname su vyru ūkį, ir žinau, kad iki vakarinės ruošos turiu šiek tiek laiko. Taip sakant, derinuosi pati su savimi, su šeima. Vyras mane supranta, pats vaidina mūsų teatre, dalyvauja bendruomenės gyvenime.

Vis sunkiau rašyti projektus, daugėja beprasmio popierizmo atsiskaitant. Pateisinama, kai didelės bendruomenės turi verslus – tuomet ir reikalavimai gali būti giežtesni. Todėl, manau, reikėtų atskirti, supaprastinti dokumentų pateikimą, atsiskaitymą. Sąs­kaita už įgytas prekes, atliktus darbus, aišku, būtina, bet dabar – daugybė formų: kokie projekto tikslai, uždaviniai, ką tai duos bendruomenei. Paskui, viešinant projektą, vėl: kokią naudą davė... Tas pats per tą patį, tik kitais žodžiais... Todėl kaip ir pateisinu tuos, kurie vangiai dalyvauja projektuose – tai atima daugybę laiko, kainuoja nervų, sveikatos, ir ne visi tai atlaiko. 

Beje, pateikus projektą nėra garantijos, kad finansavimas bus skirtas. Vadinasi, pastangos lieka bevaisės. Be to, ne viską gali suprasti, o mūsų savivaldybėje nėra specialisto, kuris dirbtų su projektais, ir galėtumei kreiptis pagalbos. Todėl nuoširdus ačiū tiems pagalbininkams, kurie man padėjo ir padeda. Ypač sudėtingi Žemės ūkio ministerijos projektai, tai dabar rengia nuotolinį seminarą – gal pradėjo suvokti, jog reikia suteikti daugiau informacijos“, – apie neleng­vą bend­ruomenių vadovų darbą kalba Asta.

Ji taip pat pastebi, jog projektai apima mažai sričių – tai bend­ruomenės namai, aplinka, renginiai.

„O gal reikėtų projektų žmonių švietimui, sveikatinimui, ieš­­ko­ti įvairesnių veik­lų, kad būtų naudinga. Mūsų bendruomenės pastatas – buvusi Grimzdų mokykla – projektų lėšomis renovuota, sutvarkytas šildymas. Dabar reikėtų atnaujinti vidų. Teikiant projektus, būtina gauti savivaldybės sutikimą, jog skirs pinigų iš rajono biudžeto, nurodyti, kokia suma prisidės pati bend­ruomenė. Bet iš kur bendruomenei gauti pinigų? O koks „kosmosas“ yra viešieji pirkimai, kai viską privalai padaryti sekundžių tikslumu. Ir buhalterį apskaitai reikia samdyti. Laimė, man gelbsti sesuo“, – sudėtingą veiklos kasdienybę atskleidžia Asta.

Negali nusisukti nuo savo žmonių

Tačiau ji nenuleidžia rankų: sako, pavargstu, pailsiu porą dienų, ir vėl rūpi eiti, dirbti, organizuoti...

„Per tiek metų pripratau prie tos veiklos ir negaliu nusėdėti be darbo. Norisi, kad žmonės pajustų, jog yra svarbūs, reikalingi. Štai karantino metu, kai visiškai niekas negalėjo vykti, už šventei skirtas lėšas suruošėme dovanėles senoliams. Koks buvo džiaugsmas, kad juos prisiminė, aplankė. Ir už renginius žmonės dėkoja, yra bend­ruomeniečių, kurie pasveikina su visomis šven­tėmis, gimtadieniu. Tai be galo malonu.

Vis pamąstau, kad ši kadencija turbūt man paskutinė (kadencija – 4 m.). Bendruomenės vairą perimti turėtų jaunesnis, veiklesnis žmogus, o ir reikia leisti pasireikšti kitiems. Be to, noriu skirti daugiau laiko šeimai. Dar turiu mamą, kuri gyvena Kvėdarnoje. Vis sakau jai: na, gerai, bene turėsiu laisvesnę minutę, užlėksiu. Bet kaip taisyk­lė, tuo metu prisieina lėkti kažkur kitur... Dar dainuoju ansamblyje „Allegro“, reikia ir repeticijose, ir koncertuose dalyvauti, giedu bažnyčios chore.

Dukra ir sūnus jau suaugę, baigę mokslus. Sūnus yra jaunasis ūkininkas, nors mūsų šeimos ūkis bendras. Jame – apie šimtas „galvų“, iš jų – apie 60 melžiamų karvių. Samdomų darbuotojų neturime, tad rytą vakarą mudu su vyru po tris valandas praleidžiame prie gyvulių. Taigi suskaičiuota kiekviena minutė: kada išvažiuoji, kada grįši, kiek tiksliai turi laiko. O jei koks nenumatytas atvejis, tarkime, karvė veršiuojasi, tai nebežinai, kaip persiplėšti...

Bet man smagu padėti žmonėms – ateina su įvairiais prašymais, nes žino, kad jie ne vieni, juos išklausys, pagelbės. To­kia ir yra bendruomenių veik­los prasmė“, – įsitikinusi „Sau­lie­tekio“ pirmininkė A. Nor­bu­tienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Metų pradžioje įprasta žvelgti į ateitį, tad ir Lietuva drą­siai pažvelgė į akis gresiančiai demografinei perspektyvai. Mūsų šalis sensta beveik du kartus greičiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Prognozuojama, kad 2050 m. Lietuvos gyventojų amžiaus mediana sieks 51 m., o gyventojų skaičius kris iki 2 mln. Tarp kitų demografinės problemos sprendimų įvardijamą siūlymą tvarkyti darbo migracijos procedūras atvykstantiems daugelis kritikuoja.  

Elena LEONTJEVA 

Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 5

Praėjusį penktadienį visoje Lietu­voje liepsnojo laužai – taip pa­žy­mė­ti mūsų tautos is­to­­ri­niai įvykiai. Ša­lies miestuose vyko įvairūs ren­gi­niai ir akci­jos – štai kaimynai tau­ra­giškiai surengė jau tradicija tapusią akciją „Sustok už didvyrius“. Jos metu pagrindinėse gatvėse nu­si­drie­kė gy­va dviejų kilometrų žmo­nių gran­di­nė, akcijos dalyviai pa­si­puo­šė tautiniais atributais, ran­ko­se lai­kė ne tik Lietuvos, bet ir Uk­­rai­nos vė­liavas. Tokia rimties nuo­taika Tau­ra­gėje neužsitęs – jau šios sa­vaitės pabaigoje čia vyks didy­sis Lie­tu­vos kul­tūros sostinės ati­darymo rengi­nys.

Penktadienį (sausio 20 d., 18 val.) Tau­ragės pilies kiemelyje visai apskričiai reikšmingus metus atidarys teatralizuotas šviesos bei muzikos performansas „Kultūros muitinė – penki keliai“. 150 šokėjų, dainininkų ir aktorių pasakos sudėtingą ir daugiau nei 500 metų skaičiuojančią Tauragės krašto istoriją. Atidarymo renginys – nemokamas, jame kviečiami dalyvauti ir šilališkiai.

Ketvirtadienį Vilniuje, Šv. Jonų bažnyčioje, skambėjo pasaulinė stambios formos chorinio kūrinio „Baltijos mišios“ premjera. Pirmą kartą kūrybai susivienijo trijų Baltijos šalių kompozitoriai, o kūrinio atlikimui – Estijos, Latvijos ir Lietuvos chorai. Tikimasi, kad „Baltijos mišios“ bus atliktos Latvijoje ir Estijoje. Kūrėjai sako, jog prieš 4 metus neplanavo, kad „Baltijos mišios“ taps kūriniu, kurio premjera įvyks sausio 13-osios išvakarėse. Ir juolab, jog jis nuskambės tuo metu, kai Ukrainoje vyksta karas. 

Klaipėdos krašto prijungimo prie Lie­tuvos 100-mečiui Mažosios Lietuvos istorijos muziejus parengė dvi parodas: Danės skvere galima apžiūrėti fotografijų parodą „Šimtmečio veidai“, o Pilies muziejuje – „1923-ieji. Klaipėda ir Lie­tuva: istorija, politika, diplomatija“. Klai­­pėdos krašto metams skirta paroda Da­nės skvere, prie naujųjų fontanų, veiks iki balandžio 1 d., paroda muziejuje – iki vasario 10 d.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras keičia repertuarą, atsisakydamas rusų kompozitorių kūrinių. Va­sa­rio 10, 11 ir 14 d. vietoj S. Pro­kofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ bus rodomas baletas „Barbora Radvi­laitė“, o vasario 23, 24 ir 25 d. vietoj baletų diptiko, kuriame turėjo skambėti I. Stravinskio „Šventasis pavasaris“ – baletas „Procesas“. 

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla kviečia dalyvauti konkurse ir šiemet išleisti savo pirmąją knygą. „Pirmosios kny­gos“ konkurso rašytojų komisija anonimiškai išrenka po vieną geriausią prozos ir poezijos rankraštį, laimėtojų kūrinius išleidžia Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la „Pir­mosios knygos“ leidinių serijoje. Konkurso nuos­tatus galima rasti rsleidykla.lt/pk-konkursas/, o rezultatai bus paskelbti gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. „Pirmosios knygos“ serijoje knygas yra išleidę dabar žinomi kūrėjai Giedrė Kazlauskaitė, Ma­rius Ivaškevičius, Renata Šerelytė, Rim­vydas Stankevičius, Mindaugas Kviet­kaus­kas, Tomas Vaiseta ir kt.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Apžvelgdama prabėgusius dvylika mėnesių ir žvelgdama į ateinančių metų planus galiu pasidžiaugti, jog teatrui pavyko įgyvendinti ir net pranokti išsikeltus tikslus“,- Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

2022-ųjų premjeros

2022 metus Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras dedikavo pasakoms. Didžiaisiais 2022-ųjų pastatymais tapo kelių fantastiniais siužetais grįstų operų ir šokio spektaklio premjeros. Metai prasidėjo nuo didelės apimties Antonino Dvoržako (Antonín Dvořák) operos „Undinė“ premjeros, o rudenį publikai pirmą kartą pristatyta Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys“, skirta kompozitoriaus 90 metų jubiliejui. „Kai planavome pastarosios operos pastatymą prieš keletą metų, tikėjomės, jog jubiliejų minėsime drauge su kompozitoriumi. Deja, kompozitorius naujojo pastatymo nebeišvydo, tačiau „Lokio“ atgimimas Lietuvos operos scenoje – ypač svarbus Lietuvos kultūros įvykis, nes scenoje gyvuojantys B. Kutavičiaus kūriniai – gražiausias ir prasmingiausias paminklas jo kūrybiniam palikimui“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Publikos susidomėjimo sulaukė ir šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjera. „Muzikiniam teatrui tai labai reikšmingas pastatymas, nes jame pavyko suvienyti skirtingų kartų, tautų ar patirčių kūrėjus ir sukurti ypatingą projektą, kokio mūsų scenoje dar nėra buvę. Triptiko kūrėjais tapo KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka ir Yanas Malaki – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje, taip pat muzikiniame teatre šokėjos karjerą jau baigusi bei patyrusia choreografe tapusi Aušra Krasauskaitė ir slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, kuriam teko anksčiau bendradarbiauti su KVMT baleto artistais statant šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“ (2021) bei kuriant choreografinę miniatiūrą „Starfall“, rodytą projekte „Dėmesio! Baletas 2022“. Projektas kelią skynėsi sunkiai, tačiau visas pastangas atpirko išskirtinis rezultatas! Publika vis dar diskutuoja, kokie tie šių laikų kovotojai su vėjo malūnais ir kaip juos vadinti“,- akcentuoja vadovė Laima Vilimienė.

2022-aisiais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatė kaip reta daug renginių, skirtų įvairiems jubiliejams. Muzikinis teatras inicijavo bei rugpjūčio 1 dieną 770-ąjį gimtadienį šventusiai Klaipėdai įteikė ypatingą dovaną – oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ pasaulinę premjerą, kuria pradėjo II tarptautinio Klaipėdos festivalio programą. Buvusios Mėmelburgo pilies vietoje įrengtoje scenoje pristatytą teatralizuotą oratoriją specialiai šiai progai rašė du Klaipėdoje gyvenantys broliai pranciškonai – kompozitorius, brolis pasaulietis Alvidas Remesa OFS ir libreto autorius, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis br. Sigitas Benediktas Jurčys OFM.  Įsimintinu Klaipėdos festivalio baigiamuoju akcentu tapo elingą užliejęs operos gala koncertas, skirtas KVMT 35 metų veiklos sukakčiai paminėti.

„Didžiuojamės, kad apsilankymas festivalyje tampa gražia vasaros tradicija vis didesniam meno gerbėjų būriui, kad jų atvyksta iš vis tolimesnių kraštų. Vasarą atsisveikinome su senojo elingo scenos pasididžiavimu tapusia Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“, o šiemet laukiame naujos išskirtinės premjeros“,- sako Muzikinio teatro vadovė L. Vilimienė.

Rezidentai pristatė „Buratiną“

Besibaigiant rudeniui ne vien suaugusius, bet ir vaikus pradžiugino kompozitoriaus Jurgio Gaižausko edukacinės operos vaikams „Buratinas“ premjera, skirta kompozitoriaus gimimo 100-mečiui. Tai – sutrumpinta operos versija kamerinei orkestro ir choro sudėčiai, pritaikyta mažesnei erdvei. Lapkričio 19 ir 20 d. vykę premjeriniai spektakliai užbaigė 2022 m. birželio–lapkričio mėnesiais teatre vykusią Jaunimo rezidenciją, kurios metu J. Gaižausko operą drauge su patyrusiais teatro profesionalais statė atrinkti rezidentai – jaunieji vokalistai, scenografė ir kostiumų dailininkė, Klaipėdos vaikų operos studijos dainininkai. „Esame vieninteliai Lietuvoje šio kompozitoriaus jubiliejui skyrę didelį sceninį veikalą – vieną mėgstamiausių kada nors Lietuvoje parašytų operų vaikams. Jau pirmi „Buratino“ spektakliai parodė, kad publika jo labai laukė ir nepraleis nė vienos galimybės jį pamatyti“,- spektaklio sėkme didžiuojasi L. Vilimienė.

Viena iš svarbių KVMT repertuaro krypčių – edukaciniai renginiai ir spektakliai. Muzikinio teatro nauja tradicija – edukaciniai renginiai, kurių metu galima diskutuoti su spektaklio kūrėjais, o vėliau stebėti spektaklio repeticiją. Publika jais labai domisi ir laukia susitikimų. Didelio susidomėjimo sulaukia 2022 metais vėl pradėtos rengti ekskursijos supažindinančios su Muzikinio teatro užkulisiais: tiek mažam, tiek dideliam įdomu išvysti kur saugomas spektaklių rekvizitas, praverti siuvyklos duris ar pabendrauti su čia dirbančiais profesionalais. Beje, ekskursijos po užkulisius atgimė Klaipėdos festivalio metu, kai žiūrovams atvėrėme elingo užkulisius: buvo galima išvysti kaip iš vandens išnyra „vaiduoklių“ laivas, iš kur pasipila vanduo scenoje sukeliantis didžiulę audrą.

Pasaulinės operos dienos proga (2022 m. spalio 25 d.) gilintasi į šio žanro subtilybes diskusijoje-koncerte „Žvelk giliau“, kurioje Dr. Danutės Petrauskaitės kalbinami filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis ir vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas gvildeno operos fenomeną, iš ko jis susideda ir kaip veikia, atsiliepdami į temą „Išpakuokime operą“ (Unboxing Opera). Šią dieną drauge su kitais pasaulio operos teatrais Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kasmet mini kaip asociacijos „Opera Europa“ narys.

Netrūko progų nustebinti

2022-ieji prasidėjo nuo tradicinio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncerto, skirto Klaipėdos krašto prijungimui prie Lietuvos (sausio 15 d.). Koncerto programa „Marių pasakos“, kurioje skambėjo pirmąkart KVMT simfoninio orkestro atliekamos Anatolijaus Liadovo ir A. Dvoržako simfoninės poemos bei Nikolajaus Rimskio-Korsakovo simfoninė siuita „Šecherazada“, dar kartą patvirtino nepaprastai išaugusį vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio vadovaujamo orkestro meninį lygį ir potencialą.

Pavasarį pirmą kartą buvo surengtas koncertas „Tautų muzika“, kuriuo norėta atkreipti dėmesį į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno kolektyvų tarptautiškumą. Kone ketvirtis Muzikinio teatro darbuotojų – atvykėliai iš kitų šalių, tad norėta publikai pristatyti jų atstovaujamų kraštų kultūrinę paletę. „Tai puiki proga ne tik mūsų publiką supažindinti su kitų šalių muzika ir kultūra, bet ir įvairiapusiškiau atsiskleisti mūsų darbuotojams. Pirmasis bandymas buvo sėkmingas, o mūsų kolektyvas ir toliau pildosi naujais atvykėliais iš vis egzotiškesnių šalių, tad programa „Tautų muzika“ taps tradicija“,- sako L. Vilimienė. „Tarp ilgamečių, publikos pamėgtų projektų galiu paminėti ir Tarptautinei šokio dienai (balandžio 29 d.) skirtą, pavasarį trečiąkart surengtą projektą „Dėmesio! Baletas“. Jo metu Muzikinio teatro baleto trupės nariai kviečiami kurti ir publikai pristatyti choreografines miniatiūras: ne tik patys kurti choreografiją, bet išmėginti scenografo, kostiumų, šviesų dailininko profesijas. Praktika parodė, kad turime daug neatskleistų talentų, o du iš nuolatinių projekto dalyvių – Daria Verovka ir Yanas Malaki –jau pasižymėjo minėtame „Donos Kichotės“ pastatyme“.

Gastrolės pakylėja

2022-uosius vainikavo choreografo Martyno Rimeikio sukurto šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ gastrolės Poznanės Stanislavo Moniuškos vardo Didžiajame teatre. „Auksiniais scenos kryžiais“ ir „Padėkos kauke“ apdovanoto, prancūzų kultūros kanale „Mezzo TV“ rodyto spektaklio bilietai buvo išpirkti gerokai anksčiau, nei jis pasiekė Lenkiją. „Publika mus labai šiltai sutiko, domėjosi ne tik šiuo pastatymu, bet ir plačiau šiuolaikine Lietuvos kultūra. Tad jaučiamės pakiliai – lyg Lietuvos kultūros ambasadoriai, pristatę kitos šalies žiūrovams tai, kas Lietuvoje sukurta geriausio“,- džiaugiasi Muzikinio teatro vadovė L. Vilimienė. Šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ tapo ir gastrolių Lietuvoje lyderiu, nes pradžiugino Tauragės muzikos ir Plungės Mykolo Oginskio festivalių žiūrovus.

2022 m. rudenį KVMT kolektyvai aplankė daugybę šalies miestų. Spalį Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiose skambėjo Charles‘io Gounod „Iškilmingos mišios šv. Cecilijos garbei“. Lapkričio mėnesį Kaune pristatyta Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“. Gruodį po didžiausias šalies scenas – Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno – arenas keliavo nepaprastos sėkmės sulaukęs Johno Kanderio miuziklas „Čikaga“.

Didžiuojamės kolegomis ir jų kūriniais

Už reikšmingiausius darbus ir nuopelnus teatro menui Klaipėdoje kuriantiems teatralams įteikus „Padėkos kaukes“ paaiškėjo, kad teatro meno kūrybine komanda tituluota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės šokėjų komanda už vienaveiksmius šokio spektaklius „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“, o nominacija „Už nuopelnus teatro menui“ skirta solistui Šarūnui Juškevičiui. Operos solistė Lina Dambrauskaitė apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi“ už Mari vaidmenį G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras).

Laukiama rekonstrukcijos finalo

Tikimasi, kad šiemet bus baigti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastato atnaujinimo darbai, kuriuos atlieka generalinis rangovas „Infes“. Jau įrengtas pastato konstruktyvas, atlikta didžioji dalis fasado darbų. Pastato viduje šiuo metu atliekami inžinerinių sistemų įrengimo darbai, įrenginėjimas didžiosios žiūrovų salės akustinis kiautas. Tuo pat metu taupant laiką montuojamos reikalingos scenos technologijų sistemos.

„Muzikinis teatras yra sudėtingiausias teatro tipas: čia veikia orkestras, choras, šokėjai, solistai, tad visos inžinerinės sistemos turi tiksliai sąveikauti laike ir erdvėje. Muzikiniame teatre ypač svarbūs akustikos niuansai, čia turi būti efektyvi, tačiau negirdima vėdinimo sistema, nepriekaištingai veikti scenos mechanizmai su trimis aukštyn-žemyn 10 m amplitude judančiomis platformomis“,- pasakoja Muzikinio teatro vadovo pavaduotojas Naglis Stancikas.

Naujajame priestate atsisakyta senosios architektūros – jis taps moderniu statiniu, tūriu bei masteliu ryškiai kontrastuojančiu su senaisiais pastatais. Čia įsikurs dvi žiūrovų salės. Suprojektuotos masyvios stiklo plokštumos, banguojantis dinamiškas stiklo pluošto betono fasadas, o tai nulėmė sudėtingus monolito darbus: daug laužtų, ovalių formų, masyvių konstrukcijų. Plokštės KVMT pastatui pagal projekte numatytų išlenkimų matmenis specialiai gamintos užsienyje. Išlikusioje senojo pastato dalyje svarbiausiu akcentu tapo antrajame aukšte įrengta Kolonų salė, kuri darniai susijungė su holu, esančiu naujajame priestate.  Didžiausio dėmesio ir profesionalumo reikalauja Didžiosios žiūrovų salės įrengimas. Tai sudėtingos formos apie 19 m aukščio patalpa, išgaubta visomis kryptimis, su specialiais laiptais, turinti kelis šimtus skylių iš apačios įrengiamam tyliam vėdinimui.

Mes išvien su Ukraina

Praėjusieji metai visiems atnešė ir naujų skaudžių patirčių. Vasarį Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą palietė visą pasaulį, o Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą – tiesiogiai. „Kaip žinia, mūsų teatre dirba daug ukrainiečių, ypač daug jų KVMT baleto trupėje. Netikėtai prasidėjus karui, dalis mūsų baleto trupės narių buvo Kyjive. Grįžti iš karo apimtos šalies pavyko tik merginoms, o trys baleto artistai dėl visuotinės mobilizacijos negalėjo išvykti. Devynis mėnesius vyko intensyvus susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis, kasdienis moralinis palaikymas, situacijos stebėjimas, o visai neseniai įvyko tai, ką galima vadinti tikru kalėdiniu stebuklu. Mūsų baleto trupės nariai ukrainiečiai grįžo ir jau šoka spektakliuose! Buvo surengti koncertai, kurių metu surinktos lėšos, tarpininkaujant labdaros ir paramos fondui „Baltijos impresijos”, pervestos Ukrainiečių kultūros ir švietimo centrui „Rodyna“ teikiančiam pagalbą nuo karo nukentėjusiems ukrainiečiams. Vyko daug Ukrainai palaikyti skirtų renginių: kovo 30 d. - koncertas „Už taiką ir laisvę“ Klaipėdos Žvejų kultūros rūmuose, balandžio 18 d. - koncertas „Vilties pergalė“ Klaipėdos šv.Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje, gegužės 1 d. - koncertas „Sveika, Taikos karaliene“ Klaipėdos Marijos Taikos karalienės bažnyčioje, gegužės 15 d. - koncertas „Sveika, Taikos karaliene“ Palangos švč. M. Marijos Ėmimo  dangų  bažnyčioje. KVMT renginiuose buvo pakviesti dalyvauti Ukrainos atlikėjai, tad rugpjūčio 5- 6 dienomis R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ spektakliuose ir rugpjūčio 7 d. Gala koncerte - dainavo operos solistas Taras Shtonda (Ukraina). Prisidedame kuo galime ir nekantriai laukiame pergalės!“,- pasakoja vadovė L. Vilimienė.

KVMT inform.