Savaitgalį pristatytas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertas „Lietuviais esame mes gimę“, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, diriguojami vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taip pat teatro solistai Rita Petrauskaitė, Mindaugas Rojus ir Šarūnas Šapalas atliko įspūdingą programą, kurioje skambėjo svarbių Lietuvai ir Klaipėdos kraštui kompozitorių muzika.

Mintis ir jausmus paveikęs koncertas

Anot muzikologės, profesorės Daivos Kšanienės, Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100 – mečiui Muzikinis teatras parengė solidų, ilgaamžę šio krašto muzikinės kultūros vystymosi istoriją atliepiantį akademinį renginį – aukštosios muzikos koncertą. „Turint galvoje šiandieninę, kruvino karo siaubu paženklintą būtį, suprantant, kad muzika savo poveikio bei dvasinės įtaigos dėka, yra galingas, mintis ir jausmus veikiantis substantas, šis koncertas tapo vienu ryškiausių svarbiosios Klaipėdos krašto dienos akcentų“,- sako profesorė. 

„Puikus koncertas visomis prasmėmis: gerai sudėliota koncentruota programa, tiek idėjiškai, tiek dramaturgiškai; sukurta pakili, šventiška, tačiau be pompastikos atmosfera. Meninė kokybė taip pat aukšta, itin „išaugo“ Muzikinio teatro orkestras. Naujos kokybės lygį jis ypač pademonstravo atlikdamas M. K. Čiurlionio "Miške". Džiugina vyriausiojo dirigento maestro Tomo Ambrozaičio darbas“,- akcentavo muzikologė, Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos mokytoja ekspertė Laima Sugintienė.

Pasak filosofo Arvydo Juozaičio, parašiusio libretą istorijų operai „Klaipėda“, kurios premjerą išvysime vasarą elinge, koncertą „Lietuviais esame mes gimę“ galima vadinti ypatingos šviesos švente: „Muzikinio teatro simfoninis orkestras, vadovaujamas Tomo Ambrozaičio, pranešėjai, spalvinis scenos sprendimas – viskas buvo aukščiausios kokybės. Atlikti rečiausi muzikiniai kūriniai, nuskambėjo ir atliekami pirmą kartą. Visa tai suteikė žmonėms ir Klaipėdos kultūrai nepakartojamos istorinės akimirkos pajūtį!“.

„Dėkoju už nuostabias jaudinančias akimirkas. Didžiulis pasididžiavimas kūrėjais ir kūrinių atlikėjais“,- rašė Irena Baltiejienė.

„Šių dienų kontekste būti lietuviu, kalbėti savo kalba ir turėti taikų dangų virš galvos - didžiulė vertybė. Lietuvybės puoselėjimas, savo indentiteto, kalbos, tradicijų, kultūros saugojimas ir vystymas - didžioji mūsų visų užduotis“,- sako koncerte dainavusi Muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė.

Daug grožio tiesų

Sausio 14 dieną muzikos gerbėjams pristatytas iškilmingas koncertas „Lietuviais esame mes gimę“, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui sujungė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninį orkestrą ir chorą, diriguojamą vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taip pat teatro solistus Ritą Petrauskaitę, Mindaugą Rojų ir Šarūną Šapalą. Programoje skambėjo svarbių Lietuvai ir Klaipėdos kraštui kompozitorių muzika. Publiką sužavėjo lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) sukurtos simfoninės poemos „Miške“ (1900–1901) atlikimas.

Koncerto ekskliuzyvas - ypatingai Klaipėdos krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelniusio Stasio Šimkaus (1887–1943) retai atliekamos simfoninės poemos „Nemunas“ ištrauka. „Talentingieji teatro solistai R. Petrauskaitė (sopranas), M. Rojus (baritonas) padainavo ir nuostabias, visų mylimas S. Šimkaus harmonizuotas lietuvių liaudies dainas „Tamsioj naktelėj“ ir „Anoj pusėj Dunojėlio“ bei  jautriąją, melodingąją „Kur bakūžė samanota “(ž. P. Vaičaičio). Klausydami šių talentingų miniatiūrų, galėjome prisiminti S. Šimkaus žodžius: „Kukli sielos gelmėse gimusi dainužė trumpai valandėlei gali mums atskleisti daug didžiojo grožio tiesų“. (Nespausdinti S. Šimkaus dienoraščiai).“,- primena profesorė D. Kšanienė. Istorinei progai skirtoje programoje neapsieita ir be kitos populiarios S. Šimkaus dainos – patriotinės giesmės chorui „Lietuviais esame mes gimę“, tapusios ir visą koncerto programą įvardijančiu šūkiu.

Nekantriai laukiame premjerų

Klaipėdos šiandienos laikotarpį koncerte atstovavo nauji Klaipėdoje gyvenančių ir kuriančių lietuvių kompozitorių kūriniai. „Nekantraudami laukėme talentingos, produktyvios, plačiai žinomos kompozitorės L. Narvilaitės kūrinio ištraukos iš kelių autorių kuriamos istorijų operos „Klaipėda“, kurios premjera įvyks šų metų vasarą. Intriguojantį fragmentą atliko KVMT choras (chormeisteris V. Konstantinovas), orkestras, solistai R. Petrauskaitė ir Š. Šapalas. Kompozitorius V. Konstantinovas taip pat yra vienas iš būsimos operos „Klaipėda“ autorių, tačiau koncerte girdėjome kitą, pirmą kartą atliktą, jo veikalą – 2022 m. sukurtą simfoninę pjesę „Jau aušt aušružė“. Maestro V. Konstantinovas puikiai pažįsta Mažosios Lietuvos liaudies dainas, jų savybes, yra sukūręs ne vieną kompoziciją, remdamasis šio krašto dainų motyvais, tad neabejotina, kad ir šis kūrinys gražiai įsilies į Klaipėdos krašto dienos atmosferą ir bus pamėgtas publikos“,- sako D. Kšanienė.

Vokiškąjį Klaipėdos krašto kultūros dėmenį priminė koncerto pabaigoje KVMT simfoninio orkestro ir choro atliekta Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ (1935–1936) pirmoji dalis „O Fortuna“. Šis kūrinys anonsavo vasarą vyksiantį III-iąjį Klaipėdos festivalį, kuriame numatoma kantatos sceninio pastatymo premjera Klaipėdos elinge.

DKFOTO nuotr.

55-erių Svetlana Sliusarneko buvo viena iš vos keliolikos žmonių, kurie nepabėgo iš Rusijos okupantų užimto Cirkuny kaimo, kuriame iki karo gy­veno šeši tūkstančiai žmonių. Moteris tuo pačiu buvo vienintelė, kuri į blok­notą kasdien užsirašinėjo į gyvenvietę atlėkusių bombų kiekį ir vie­nin­telė, gelbėjusi nuo bado išvykusių kaimynų gyvūnus.

Nors Cirkuny kaimo okupacija, prasidėjusi jau pirmąją karo dieną, tęsėsi tik pustrečio mėnesio, tačiau net 80 proc. pastatų liko sugriauti arba suniokoti. Taip atsitiko todėl, jog per Cirkuny kaimą, nutolusį 5 kilometrus nuo Charkivo pakraščio ir 30 km nuo Rusijos sienos, ėjo fronto linija, ir bombos į kaimą skriejo iš abiejų pusių.

Tačiau didžiausi griovimai pra­sidėjo Ukrainos kariams per­ėjus į kontrpuolimą ir išvadavus kaimą, kuomet atsitraukdami okupantai iš keršto tyčia ėmė griauti svarbiausius pastatus šioje bei gretimose gyvenvietėse. Prieš pabėgdami iš Cirkuny priešai nutaikė tankų šūvius į seniūniją, polikliniką, mokyklą, paštą, bažnyčią, parduotuves, kavines.

Iki karo dažytoja aviacijos fab­rike dirbusi S. Sliusarenko nepaisė okupantų įvestos ko­men­danto valandos bei lekian­čių bombų ir kasdien gamino bei nešė maistą kaimynų paliktiems 26 šunims bei 27 katėms. Moteris savo kieme iki karo irgi laikė po kelis  gyvūnus, o per rusų okupaciją jos sodyba ir troba buvo tapusi keturkojų prieglauda.

„Išbadėję gyvūnai ėdė viską – net kruopų košę ir virtas bulvių lupenas“, – sakė Svet­lana. 

Moteris teigė kitko jiems pasiūlyti negalėjusi, nes parduotuvės neveikė, o savanoriai maisto paketus ėmė vežti vėliau. 

Nešdama maistą gyvūnams S. Sliusarenko tris kartus pateko į tiesioginį raketų apšaudymą. Moteris parkrisdavo ant žemės, pagulėdavo ir, sprogimams nutilus, toliau eidavo pas keturkojus. 

Svetlana teigia nepatyrusi nė mažiausio sužeidimo, tačiau jai iš šulinio besemiant vandenį, kurį ruošėsi nešti gyvūnams, atlėkusi bomba išvertė dalį jos namo sienos ir nuplėšė stogo kampą.

„Dabar žmonės sako, jog be reikalo rizikavau gyvybe gelbėdama keturkojus. Bet jeigu būčiau to nedariusi ir sėdėjusi troboje, bomba mane būtų užmušusi. Gal Dievas manęs pasigailėjo už rūpestį gyvūnais“, – svarstė moteris. 

Dvi Svetlanos dukros ragino mamą atvykti pas jas į Char­kivą, tačiau moteris sakė nenorėjusi palikti nei namų, nei gyvūnų. 

„Bombų nebijojau, bet vaikščiodama tuščia gatve, po sugriautus kiemus neretai imdavau raudoti pagalvojusi, kad į gimtąjį kaimą niekada nebegrįš ankstesnis gyvenimas“, – apgailestavo moteris. 

Ji kasdien į sąsiuvinį užsirašinėjo, kiek bombų atlekia į kaimą, o tai esą darė norėdama žinoti, kuri bus paskutinė. Iš pradžių per parą bombų priskaičiuodavo po 15, vėliau – 30, o dar vėliau – net po 90. Ta, kuri apgriovė jos namą, esą buvo 2025-oji, o iš viso priskaičiavo kiek daugiau, nei 6000...

Moteris ir dabar šeria daugybę svetimų šunų bei kačių, nes tik keli kaimynai grįžo į sugriautą kaimą ir pasiėmė savo keturkojus.

„Tokia jau gimiau – nuo vaikystės negalėjau abejingai praeiti pro benamius gyvūnus ir tempdavau juos namo. Myliu viską – gamtą, gyvūnus, žmones ir ypatingai mažus vaikus, todėl verkiau, kai okupantai susprogdino mokyklą. Manau, karai vyksta dėl to, jog dalis žmonių myli tik save, o reikia mylėti visus. Visuomenėje negali būti benamių žmonių, o tuo labiau – gyvūnų, nes jei mes, žmonės, juos prijaukinome, tai privalome jais ir rūpintis“, – sakė bebaimė gelbėtoja.

Kitoje gatvės pusėje gyve­nan­ti Svetlanos kaimynė 50-me­tė

Liuba Vid­rihan per okupaciją irgi liko kaime, bet šis sprendimas padarė ją neįgalią. Moteris nebevaldo vienos pėdos ir jaučia nuolatinius skausmus stubure bei nugaroje, nes joje liko skeveldrų, kurios susmigo, šalia sprogus bombai.

„Ji atskrido į kaimynų kiemą, o aš tuo metu laisčiau darže cukinijas. Sprogimo sukelta smūgio banga mane pargriovė ir kontūzijo, mažai ką pamenu“, – pasakojo Liuba.

Valytoja dirbusi ir su vyru suvirintoju nedideliame namelyje gyvenusi moteris neslepia, jog per okupaciją maisto labai trūko. Kartu su 16 ir 23 metų dukromis bei vyresniosios sužadėtiniu esą ištisas dienas valgydavo vien sriubą, virtą kieme ant laužo iš per žiemą užsilikusių daržovių. Iš įvairių kruopų moteris šeimai kepė ir kažką panašaus į duoną bei kasdien melsdavosi, kad greičiau baigtųsi karas. Dabar situacija, moters teigimu, yra geresnė nei per okupaciją, bet irgi nelengva: kaime vis dar nėra elektros, neveikia nė viena parduotuvė, be to, abu sutuoktiniai neturi darbo ir tenka maitintis iš savanorių atvežamų maisto paketų. 

„Bet mūsų kariams fronte dar sunkiau. Turime iškęsti viską, svarbu, kad būtume laisvi“, – sakė L. Vid­ri­han.

Dar vienas S. Sliusarenkos kai­mynas, 66-erių Nikolajus Griš­ko, okupacijoje išbuvo tik dešimt dienų, tačiau teigė patyręs tokių baisių išgyvenimų, jog abu su žmona Nadežda net pasiligojo: vyrui ėmė drebėti ranka, o žmonai pakilo kraujospūdis, prasidėjo nemiga.

„Žmona labiausiai baimin­davosi bombų ir po kiekvieno sprogimo krūpčiodavo. Nu­tarėme nešdintis iš kaimo, norėjome vykti į neužimtą Uk­rai­nos pusę, bet okupantai ne­­leido. Tad neliko kito pasirinkimo, kaip trauktis į Rusiją“, – pasakojo Nikolajus.

Vyriškio teigimu, į jo kiemą atsibeldę okupantai patys paragino bėgti į Rusiją, gąsdindami, jog priešingu atveju visi žus, mat per Cirkuny kaimą eina fronto linija.

„Daug nebesvarstėm, o kai bomba pataikė į tvartą, nuo smūgio išdužo namo langai bei sueižėjo stogas, nutarėme pasitraukti. Tiems, kas neturėjo automobilio, buvo pasiūlyta lipti į specialiai atsiųstą autobusą“, – pasakojo N. Griško. 

Rusijoje bėgliai esą buvo priimti rūpestingai, jiems išmokėta dvigubai didesnė pensi­ja nei Ukrainoje. At­vykėliai ga­vo mai­s­to, telefono korteles, o į atidarytas bankų sąskaitas esą kiekvienam buvo perves­ta po 10 tūkst. rublių, kas tolygu 140 eurų. Iš pradžių bėg­liai apgyvendinti pionierių sto­vyklose pasienio mieste Bel­go­ro­de. Vėliau buvo pervežti į Sta­re Jaskole gyvenvietę 200 km už Belgorodo. Bet paaiškėjus, kad atvykėlius planuojama ilgam įkurdinti Ru­­sijos gilumo­je, N. Griško su žmo­na nusprendė grįžti atgal į Uk­rainą. Taip daryti juos ragi­no ir internetu susisiekę vaikai. Į Uk­rainą sutuoktiniai vyko per Bal­ta­ru­siją, Latviją, Lietuvą ir Len­ki­ją. Į Charkivą jie atvyko vasaros pradžioje, bet į vos už 10 km esantį Cirkuny kaimą buvo leista atsikraustyti tik po trijų mėnesių. 

Kaimas buvo išvaduotas gegužės pradžioje, tačiau traukdamiesi okupantai užminavo teritoriją, ir Ukrainos kariams prireikė daug laiko nukenksminti minas. O ir dabar kaime reikia vaikščioti tik gatvėmis bei šaligatviais, į pievas ir pamiškes eiti draudžiama – gali būti minų.

„Gerai, kad esu ūkiškas ir nebuvau išmetęs langų mediniuose rėmuose. Grįžę su žentu vėl juos įstatėme, užtaisėme skyles stoge, tad sušalti neturėtume“, – vylėsi vyriškis.

N. Griško teigė negalintis suprasti, kodėl okupantai užminavo sporto aikšteles, namų laiptines, kiemus, nes juk taip nekariaujama su gynėjais, bet siekiama žudyti civilius.

„Esu rusakalbis, kaime visi šnekame rusiškai, todėl nei aš, nei kaimynai nesuvokiame tokio Maskvos karių žiaurumo. Tai nežmoniška, barbariška“, – sakė N. Griško.

Vyriškis aprodė skeveldrų suvarpytą namą, apgriautą tvartą bei išverstą sodybos tvorą ir teigė, jog pavasarį su žentu viską atstatys.

„Iškęsim visas negandas, esame stiprūs ir kantrūs, tačiau to, ką mums priešai padarė, nepamiršime niekada ir nelinkime niekam patirti“, – sakė pensininkas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Aukso vainiko“ konkursą 2005 m. inicijavo Lietuvos nacionalinis kultūros cent­ras. Šis prestižinis apdovanojimas skiriamas tradicinio meno meistrams už liaudies vaizdinę (skulptūra, tapyba, grafika, karpiniai), taikomąją (tekstilė, keramika, taikomieji medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika, pynimas iš vytelių, margučių, sodų, verbų kū­ri­mas ir kt.) dailę bei kryždirbystę (kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėles ir kiti tradicinės formos paminklai).

Parodos-konkurso tikslas – palaikyti gyvybingas lietuvių liaudies meno tradicijas, skatinti kuo daugiau liaudies meistrų įsitraukti į kūrybinę veiklą, pristatyti ir populiarinti jų kūrinius, įvertinti bei pagerbti talentingiausius kūrėjus.

Šiemet finalinis renginys ir geriausių tautodailininkų apdovanojimai vyko Gelgau­diš­kio dvare (Šakių r.).

Respublikiniame konkurse „Aukso vai­­nikas 2023“ dalyvavo 28 liaudies meistrai iš visos

Lietuvos. Šilališkis tau­to­dai­li­ninkas Alfonsas Maulius apdovanotas trečios vietos diplomu bei mažuoju Aukso vainiku.

Geriausiu vaizduojamosios dailės meistru pri­pažintas Gintautas Akstinas (Alytaus apskritis). Geriausio taikomosios liaudies dailės meistro vardas atiteko tautinių kostiumų suvalkietiškų prijuosčių audėjai Janinai Bla­žie­nei (Marijampolės apskr.). „Aukso vainiku“ pasipuošė ir kryždirbys Andrius Bieliukas (Ma­rijampolės apskr.).

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro 

scenos režisierė (etnografijai)

AUTORĖS nuotr.: A. Maulius su žmona; tautodailininko kūriniai

Sausio 13-osios rytą viltimi daugelyje langų šviečia at­minimo žvakutės – taip pagerbiami 1991-aisiais už Lie­tuvos laisvę gyvybes paaukoję Vilniaus televizijos bokš­to gynėjai. Dažnai atminimo liepsnelė šildo ir Man­kai­­čių kaime, netoli Vytogalos, gyvenančios Stanislavos Ža­­gu­nienės širdį. Į atsargą išėjusi ir gimtinėn prieš aštuonerius metus sugrįžusi karo medikė yra pirmojo tarnyboje žu­vusio Lietuvos pasieniečio Gintaro Žagunio našlė. Sau­sio įvykiai tapo įžanga į jos šeimą ištikusią tra­gediją. 

Svarbesnių temų negali būti

„Visai jauna iš čia išvažiavau į Šiaulius mokytis medicinos. Ir daug metų svajojau grįžti arčiau brolio ir seserų. Vaikai klausdavo, ką aš čia, tokioje tolybėje, veiksiu. Gyvensiu! Tad ir padovanojo man namelį, kuris anksčiau priklausė mano krikšto mamai“, – pasakoja sve­tingai savo namų duris „Šilalės artojui“ atvėrusi S. Ža­gunienė. Po Kalėdų jas tebepuošia trispalve juosta apsuktas eglišakių vainikas.

Stanislava sako nujautusi, ko pas ją atvykome – ar gali prieš Sausio 13-ąją būti svarbesnių temų, nei savos tėvynės laisvė ir kova už ją? Todėl susidėjo albumus su žuvusio vyro Gintaro nuotraukomis, laikraščių iškarpas, kur jis buvo minimas, padėkos raštus ir iš naujo pradėjo versti skaudžius prisiminimus. Tiek kartų juos yra pasakojusi, bet skausmas krūtinę vis tiek kaskart iš naujo peiliu raižo. Tai, kas įvyko prieš 32 metus, visam laikui pakeitė jos ir vaikų gyvenimą. Gal todėl kasmet, prasidėjus sausiui, karo medikės mintys nuklysta į praeitį, sielą užplūsta nerimas.

Stanislava, visų draugiškai Sta­sele vadinama, su Gintaru susipažino 1986-ųjų balandį Vil­niuje, kai jis paskambino į An­takalnio klinikas atsiprašyti už draugą, atidėjusį pasimatymą su Vaikų skyriaus slaugytoja. Pa­kvietė Staselę, nežinodamas, kad šiame skyriuje jų yra dvi. Po kelių dienų Stanislava susitiko su Gintaru prie „Planetos“ kino teatro. Tas jaunas, tuomet 29 metų, bet labai rimtas vyras jai patiko iš pirmo žvilgsnio, o visiškai pavergė tuo, kad neišsigando jos dviejų mažų vaikų iš pirmosios santuokos. Gintaras tuomet tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vyriausybinių ir valstybinių pastatų apsaugos batalione, budėdavo generalinėje prokuratūroje. Pasieniečiu jis tapo 1990 m. lapkričio 11 d. priėmęs priesaiką. Iškart buvo paskirtas dirbti į Šalčininkų pasienio užkardą, saugoti sienos su Baltarusija. 

„Tą dieną, kai priėmė priesaiką, Gintaro mama šventė savo gimtadienį. Atsimenu, suvažiavo daug artimų žmonių, nes jų šeima labai didelė, mama turėjo net dešimt brolių ir seserų. Gintaras nenorėjo gadinti šventės, nutylėjo apie priesaiką. Abu supratome, kaip tai atsakinga ir kaip pavojinga“, – prisimena Stanislava. 

Saugojo Vyriausybės pastatą

Apie Sausio 13-ąją S. Žagu­nienė gali pasakoti kone minučių tikslumu, nors tuomet gyveno Trakuose, o anyta, užkaukus sirenoms, jos neišleido važiuoti į Vilnių. Tik parodė ranka į miegančius vaikus ir patarė prisiminti, kokią brangenybę turi namuose. Sauliukas ėjo dešimtuosius, Karina – septintuosius metus.

Bet prie senojo Vyriausybės pastato Stanislava lankydavosi kiekvieną dieną – vyrui ir jo draugams mezgė kojines, nešė pasikeisti rūbų, karšto maisto, higienos priemonių. Iš pradžių visko labai trūko. Kai pasieniečius atšaukė iš postų ir pasiuntė saugoti Vyriausybės pastatą, buvo gruodžio vidurys, šaltos, drėgnos dienos, vyrai miegojo rūsyje ant kėdžių ir patiestų čiužinių. Pastato durys ir langai buvo užbarikaduoti spintomis, smėlio pripiltais maišais, aplink tvyrojo benzino tvaikas. Tomis dienomis bene vienintelis pasieniečių ginklas buvo „molotovo kokteiliai“ – benzino pripilti buteliai. 

„Su ligoninės, kurioje dirbau, kolektyvu, ėjome į paskutinę kelionę palydėti Sausio 13-osios naktį žuvusių didvyrių. 

Kol pakliuvome į Gedimino prospektą, pamatėme laidotuvių eise­ną, minioje prastovėjome keturias valandas. Nuo Sporto rūmų iki pat An­ta­kalnio visos gatvės buvo apdėtos žvakėmis ir gėlėmis – vaizdas, kurio niekaip neištrinsi iš atminties. Kai dabar žiūriu, kas vyksta Ukrainoje, matau klykiančius vaikus, prieš akis kyla Lietuvoje Sau­sio 13-ąją žuvusių žmonių laidotuvių vaizdai – verkiantys vaikai, alpstančios motinos. Daug metų su tais žmonėmis bendravau ir dabar susitinkame, tik jau daugelio nėra. Nepajėgiu suvokti, kad gyvenimas taip greitai kažkur nubildėjo“, – sako  S. Žagunienė. 

Likimo pasitikti išėjo vienas

Praėjus krauju aplaistytam 1991-ųjų sausiui, atrodė, jog pavojų sumažėjo – mieste nesigirdėjo šaudymų, pasibaigė puldinėjimai, atrodė, kad gyvenimas pamažu stoja į vietą. Į savo postą Dieveniškių pasienio užkardoje grįžo ir Gintaras. O tada atėjo tragiška gegužės 19-oji. Tuo metu Stanislava dirbo Trakų ligoninėje, buvo išsiųsta į šešių savaičių dietologijos kursus Kauno klinikose. Savaitgalį planavo važiuoti į tėviškę aplankyti artimųjų, bet draugės prikalbėjo pirmiau išlaikyti egzaminus. Tad grįžo į Trakus, kur tuo metu su Gintaru gyveno jo mamos Aldonos namuose. 

„Vakare visi surinkome, Gintaras džiaugėsi, kad neišvažiavau, nes savaitę buvome nesimatę. Kalbėjomės iki 2 val. nakties, nors vis raginau jį miegoti – žinojau, jog rytą kelsis neišaušus, bėgs į traukinį, kad spėtų nuvažiuoti į Šalčininkus ir perimti budėjimą Krakūnų pasienio poste. Atsisveikinome paprastai ir jis išėjo. Kitą naktį, jam budint, suskambo telefonas – pusę keturių kažkas paklausė, ar Gintaras grįžo. Pasakiau, jog nėra. Kas tada skambino, taip niekada ir nesužinojau. Kažkas iš tų, kurie žinojo, kad tą naktį pasienyje mūsų vyrų neturėjo būti. Paskui sužinojom, kad dėl gegužės mėnesį Šalčininkų užkardos ruože susidariusios pavojingos padėties buvo nuspręsta laikinai nebudėti užkardos pasienio postuose, o pasieniečių vagonėlius pervežti į saugesnes vietas. Niekur neradę technikos Krakūnų posto pasieniečiai liko prie vagonėlio. Gintarui tai kainavo gyvybę“, – liūdnai pasakoja S. Žagunienė. 

Kai po laidotuvių nuvažiavo į Kra­kū­nus, rado geltoną žydinčią pievą vidury kaimo – užsimerkusi matė tarp žiedų kraujo jūroje gulintį Gintarą. Nušovė jį naktį, pusę trijų, atvažiavęs baltarusis. Tą naktį žudikas blaškėsi po daugelį pasienio punktų, ieškodamas, kam atkeršyti už žuvusį brolį – lietuvių pasieniečiai prieš savaitę ginklu tramdė girtą ir įsiutusį baltarusių milicininką. Savo pamainos vyrams leidęs valandėlę nusnūsti, Gintaras vienas išėjo pasitikti į postą įvažiavusio automobilio... 

Tebeskamba laisvės gynėjo vardas

Stanislava sako, kad išgyventi skausmą jai padėjo žmonių gerumas. Užteko valstybės rūpesčio ir vaikams, ir Gintaro mamai, abi bendravo su Medininkuose ir prie Vilniaus televizijos bokšto žuvu­siųjų šeimomis, dalijosi skausmu ir guodė vieni kitus. Dieveniškių pasienio užkardos pareigūnai tapo lyg šeima – kiek įmanydami padėjo Gintaro artimiesiems. Nors pasieniečiai keitėsi, Stanislava su jais bendrauja iki šių dienų.

Labiausiai ją džiugina, kad Šalčininkų krašte ir dabar skamba Gintaro Žagunio vardas. 2004 m. Krakūnų kaime, kur buvo užkarda, jo atminimui pastatytas paminklas – ant postamento iškilusi beveik 5 metrų granitinė skulptūra, simbolizuojanti Lietuvos pasienį ir išėjusį žmogų. Prie šio monumento kasmet minimos G. Žagunio žūties metinės, į jas visą laiką buvo kviečiami ir pasieniečio artimieji. Gintaro mama Aldona mirė nuo koronaviruso, sulaukusi 92 metų. Jos širdį ramino 2008-aisiais išleista knyga „Pasienietis Gintaras Žagunis – laisvės gynėjo kelias“.    

G. Žagunis po mirties apdovanotas Pirmojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu, Šaulių Žvaigždės ordinu, Sausio 13-osios atminimo ir Kariuomenės savanorių kūrėjų medaliais, Atminimo ženklais „Valstybės sienos apsaugai 85“, „Valstybės sienos apsaugai 90“ ir „Valstybės sienos apsaugai 95“. Minint žūties 20-ąsias metines, Pasieniečių mokykloje Medininkuose vienai iš auditorijų suteiktas Gintaro Žagunio vardas. Jo vardu pavadintas ir Dieveniškių pasienio punktas, o  pernai – ir rekonst­ruota Dieveniškių pasienio užkarda.

Gintaro žūties 30-mečiui buvo įteisintas atminimo medalis – pirmasis įteiktas Gintaro mamai. Juo apdovanojami asmenys ir įstaigos, prisidedančios prie pasieniečio atminties puoselėjimo.

Buvusių kariškių nebūna

S. Žagunienė stengiasi, jei tik gali, nuvykti į Seime rengiamus Sausio 13-osios minėjimus, pagerbti Medininkų aukų atminimą. O jei nenuvažiuoja, namuose uždega žvakelę, mintimis sugrįžta į tas dienas, visam laikui pakeitusias jos ir vaikų gyvenimą. Moteris prisimena, kaip, minint pirmąsias Gintaro žūties metines, susitikusi su tuometiniu krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi, pasiguodė, kad gyventi nelengva – vaikai maži, visko reikia, o medikų atlyginimai tik simboliniai. A. Butkevičius tuomet pasiūlė pagalvoti apie karo medicinos tarnybą. Po kelių savaičių Stanislava jau dirbo Krašto apsaugos ministerijos Autotransporto valdyboje, kur rūpinosi vairuotojų sveikata. Po metų nusprendusi, jog miesto poliklinikoje darbas nebus toks įtemptas, įsidarbino patronažine sesele, bet netrukus pamatė, kad, rūpinantis svetimais vaikais, saviems visai nebelieka laiko.

„1993 m. mane pakvietė sugrįžti į karo tarnybą. Reikėjo daug mokytis, Lie­tuvos kariuomenė visą laiką buvo reformuojama, su ja keitėsi ir mano įstaigos priklausomybė, bet pradėjau ir baigiau tarnybą Karo akademijoje. Esu laiminga – per 20 metų sutikau daugybę protingų, Lietuvai nusipelniusių žmonių, pažinau visus mūsų šalies kariuomenės vadus, dirbdama reabilitologe, padėjau, kiek įmanoma, atsigauti nuo streso, išsaugoti sveikatą“, – pasakoja 2011 m. į atsargą išėjusi karo medikė. 

Stanislava neslepia, jog nors gimtinėje dabar gyvena kitokį, ramybės kupiną gyvenimą, širdyje ir neramu. O prasidėjus karui Ukrainoje atsivėrusi žaizda kiekvieną dieną primena, ką teko patirti. 

„Skaudu, kad tokie dalykai vyksta šiuolaikiniame pasaulyje. Suvokiu, jog priklausau savo tėvynei, nes esu karo medikė, nors ir išleista į atsargą. Ne kartą su artimaisiais ir su kaimynais šnekėjom, kad jei reikėtų gelbėti žmones, negalvodama eičiau ir visiems padėčiau. Be kovos laisvės niekas neduoda – šitą turime visi žinoti“, – įsitikinusi S. Žagunienė.

Mankaičių kaime, Stanislavos namų sandėliuke, stovi sukrauta kariška kup­rinė – joje visa ekipuotė, trūksta tik vandens gertuvėse. Karo pradžioje medikė į ją buvo sudėjusi ir duoną, džiūvėsius – atrodė, jog netrukus visko prireiks. Paskui karas lyg truputėlį nutolo...

„Tačiau jis vyksta ir bet kada gali pasiekti mus – nesame apsaugoti nuo Rusijos agresijos. Melsdamasi už tuos, kurie išėjo ir kurie yra gyvi, visada prašau Dievo taikos Ukrainai, prašau nušluostyti vaikų ašaras, grąžinti jiems vaikystę. Atsimenu, kaip mano vaikai skaudžiai pergyveno tėčio žūtį, nors buvo apsaugoti, sotūs, turėjo namus“, – sako S. Žagunienė.  

Atimdamas iš jos Gintarą, su kuriuo santuokoje gyveno tik ketverius metus, gyvenimas ją skaudžiai nuskriaudė, bet, anot moters, tuo pačiu suteikė ir bene svarbiausią pamoką – suprasti, kokia brangi yra laisvė ir kaip privalome ją saugoti.

Daiva BARTKIENĖ 

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir pašnekovės asmeninio archyvo

Projektą „Klausytis, išgirsti, suprasti“ iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos fondas, skyręs 7000 eurų.

Sausio 18 d., 18.30 val., prieš Zigmaro Liepinio operą „Paryžiaus katedra“ (Žvejų rūmuose) pirmą kartą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijoje bus iškilmingai suteikti teatro emeritų vardai. Jais taps ilgamečiai Muzikinio teatro solistai Jadvyga Grikšienė ir Viačeslavas Tarasovas.

„Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijoje - tai bus ypatinga diena, nes tądien gims nauja ir labai prasminga tradicija – garbingo teatro emerito vardo suteikimas ilgamečiams teatro kolektyvo nariams. Emerito vardas – tai profesinės veiklos įvertinimas, skiriamas už ypatingus nuopelnus Lietuvos menui ir kultūrai. Džiaugiamės, kad galime pasveikinti ne vieną kūrybines aukštumas pasiekusį kolektyvo narį, įvertinti jų indėlį ir ilgametį nuoširdų atsidavimą prakilniai profesijai. Didžiuojamės, kad garbingi emerito vardai bus suteikti teatrui daugybę dešimtmečių paskyrusiems solistams J. Grikšienei ir V. Tarasovui“, –  sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Emerito garbės vardo suteikimas teatrų bendruomenėje – retas reiškinys, šis statusas labiau sietinas su akademine bendruomene, dvasininkija. Vis dėlto emeritų menininkų – ne tik solistų, bet ir dirigentų, režisierių, net vadybininkų – esama Niujorko Metropolitano operoje, Prahos ir kituose teatre. 2013 m. pirmą kartą Lietuvos teatro istorijoje teatro emerito garbės vardas buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistui Virgilijui Noreikai.

Spektaklis stebins ir debiutais

Opera-melodrama „Paryžiaus katedra“ sausio 18-ąją į pragaištingų meilės jausmų upę panardins geriausius Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro  solistus ir kviestinius atlikėjus. Solistė Rita Petrauskaitė įkūnys vieną mylimiausių savo vaidmenų - Esmeraldą, scenos džentelmenas Edmundas Kučinskas taps Kvazimodu. Klausysimės romantiškųjų Valdo Kazlausko (Frolo) ir Kęstučio Nevulio (Grenguaro), nuoširdžiosios Loretos Ramelienės (Giudulės). Nekantriai laukiame debiutų: solistas Eimantas Bešėnas pirmą kartą dainuos Febo partiją, Ernesta Stankutė - Flerdelisės, o Farshad Abbasabadi - Žibrono. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras, vadovaujamas dirigento Giedriaus Vaznio.

Eimantas Bešėnas nuo 2023 m. sausio - Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas. Jis studijavo dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas prof. Algirdą Janutą bei prof. V. Noreiką, kur įgijo bakalauro (2017 m.) ir magistro diplomus (2019 m.) bei pedagogo kvalifikaciją. Stažavosi Madride (Ispanija). Dainininkas bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos orkestrais ir kameriniais ansambliais, Lietuvoje ir svetur atlikdamas įvairaus žanro vokalinę muziką – nuo senosios estrados, lietuvių kompozitorių bei užsienio klasikų kūrinių iki operos. Operos scenoje E. Bešėnas debiutavo dainuodamas teatro „Vilnius City Opera“ pastatymuose, kur sukūrė Jauno filistino vaidmenį C. Saint-Saënso operoje „Samsonas ir Dalila“ (2017) ir Čaplickio vaidmenį P. Čaikovskio vaidmenį „Pikų damoje“ (2019). Nuo 2021 m. E. Bešėnas dirba vokalo pedagogu Vilniaus mokytojų namų mišriame chore „Bel Canto“ (meno vadovas ir dirigentas Egidijus Kaveckas).

Esmeralda ir Kvazimodas

„Esmeralda iš „Paryžiaus katedros” – vienas mylimiausių mano vaidmenų. Z. Liepinio sukurta muzika įtraukia ir užburia savo įtaigumu ir paslaptimi. Vos pasigirdus pirmiesiems orkestro akordams pasineriu į gūdžiuosius viduramžius. Kiekvieną kartą atlikdama savo partiją dainuoju jautriai išgyvendama herojės jausmus.

„Paryžiaus katedra” vėl ir vėl įtraukia į savo pasaulį, pilną aistrų, meilės, neapykantos, keršto ir mirties. Labai džiaugiuosi ir laukiu susitikimo su Z. Liepinio muzika, kuri užburia mus visus“, – sako solistė R. Petrauskaitė. 

Džentelmeniškasis scenos riteris E. Kučinskas nuo paauglystės svajojo ne tik dainuoti, bet ir vaidinti. Ir būtent Kvazimodą – pagrindinį Victoro Hugo romano „Paryžiaus katedra“ veikėją. Populiaraus dainininko svajonę išpildė Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras.

„Kvazimodo arijos – efektingos. Nebandau jų atlikti tradiciniu operiniu balsu, dainuodamas prisilaikau lengvo pop rock stiliaus. O pagrindinį dėmesį scenoje skiriu jausmui. Geriau tegu tobulai nesuskambės kuri nors nata, tačiau neleisiu žiūrovui suabejoti Kvazimodo meile“, – akcentuoja E. Kučinskas.

Dainininkas įsitikinęs, kad meilė – tai žmogaus motyvacija gyventi, variklis, vedantis mus į priekį, skatinantis siekti kilnių tikslų, karjeros, žmogiškosios laimės... Ji nepavaldi amžiui ar socialiniam statusui. Kita vertus, meilė yra ir liga, o kartais kone apsėdimas.

Linkėjimus siunčia kompozitorius

„Paryžiaus katedra“ yra vienas mėgiamiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikos spektaklių. Operą sukūrė latvių kompozitorius Z. Liepinis (g. 1952) – vienas ryškiausių, net skandalingiausių šiuolaikinių Latvijos menininkų. Jos premjera Latvijos nacionaliniame operos teatre įvyko 1997-ųjų balandį. Už šios operos sukūrimą Z. Liepinis apdovanotas Didžiuoju Latvijos muzikos prizu, įvertintas Latvijos trijų žvaigždžių ordinu. Klaipėdoje ši opera buvo pastatyta dar 2005 m.

Praėjusiais metais Klaipėdoje, minit kompozitoriaus 70 metų jubiliejų, Z. Liepinis prisipažino, kad buvo sužavėtas klaipėdiečių dėmesiu. Kompozitorius siunčia linkėjimus ir tikina, jog ilgas operos gyvavimas scenoje bei neblėstanti publikos meilė – jam pati gražiausia dovana.

„Kiekvienam autoriui labai malonu, kad jo kūriniai rašomi ne dūlėjimui stalčiuose, o yra atliekami ir mėgstami publikos. Antraip kam muziką rašyti?“ – sako kompozitorius.

Operos-melodramos sėkmę lėmė ne tik originali ir patraukli muzikinė operos kalba, bet ir XIX a. prancūzų romantiko V. Hugo romano ilgaamžiškumas bei šlovė. Įtaigi režisūra, nuoširdi artistų vaidyba sukrečia kiekvieną.

KVMT inform.

Vasario 4 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 10, 11, 15 d., 18.30 val., vasario 12 d., 17 val., – Agota Kristof „Premjera! Storas sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Vasario 18 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Vasario 19 d., 12 val. ir 17 val., – H. Ch. Andersen „Sniego Karalienė“ (7+). Rež. Paulius Tamolė.

Vasario 24 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Vasario 25 d., 18.30 val., – Milan Marković Matthis „Labas Rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Vasario 26 d., 17 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

* * *

Kovo 4 d., 18.30 val., – pagal Stanisław Lem „Robotų pasakos“. Rež. Konrad Dworakowski.

Kovo 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai Kurios Erelių Rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Kovo 10, 25 d., 18.30 val., – Eduardo De Filippo „Kalėdos Kupjelų Namuose“. Rež. Povilas Gaidys.

Kovo 24 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Kovo 26 d., 17 val., – GINTARAS GRAJAUSKAS „Pašaliniams draudžiama“. Rež. Oskaras Koršunovas.

Kovo 30, 31 d., 18.30 val., – Tadeusz Słobodzianek „Mūsų klasė“. Rež. Oskaras Koršunovas.

* * *

Balandžio 1 d., 12 val., – Milan Marković Matthis „Labas rytas, Pone Triuši“ (16+). Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 1 d., 18.30 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. Māra Ķimele.

Balandžio 2 d., 17 val., – Maksim Gorkij „Saulės vaikai“. Rež. Laura Groza.

Balandžio 6, 7 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Balandžio 8 d., 18.30 val., – Doman Nowakowski „Kai kurios erelių rūšys“. Rež. Igoris Reklaitis.

Balandžio 13 d., 18.30 val., – Saulius Šaltenis „Kalės vaikai“. Rež. Eimuntas Nekrošius.

Balandžio 14 d., 18.30 val., – Lars Norén „Demonai“. Rež. Darius Rabašauskas.

Balandžio 16 d., 17 val., – Joanna Bednarczyk „Lost Lost Lost“. Rež. Michał Borczuch.

Balandžio 22 d., 18.30 val., – Jaroslava Pulinovič „Elzės Žemė“. Rež. Povilas Gaidys.

Balandžio 23 d., 17 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Balandžio 26 d., 18.30 val., – Agota Kristof Premjera! „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Balandžio 28 d., 18.30 val., – Jean Anouilh „Euridikė“. Rež. Marius Pažereckas.

Balandžio 29 d., 18.30 val., – Agata Duda – Gracz „Tarp Lenos kojų“, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą (18+).

* * *

Gegužės 4, 5 d., 18.30 val., – Agata Duda-Gracz „Meilė“ (18+).

Gegužės 11 d., 18.30 val., – pagal D. Farr pjesę „Medžioklė“ Varovai (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 12 d., 18.30 val., – pagal Bertoldą Brechtą „Mama drąsa“ (16+). Rež. Elmārs Seņkovs.

Gegužės 13 d., 18.30 val., – Aleksandr Puškin „Borisas Godunovas“ (16+). Rež. Jan Klata.

Gegužės 14 d., 17 val., – August Strindberg „Tėvas“. Rež. MĀRA ĶIMELE.

Gegužės 17, 18 d., 18.30 val., – Agota Kristof „Storas Sąsiuvinis“. Rež. Jokūbas Brazys.

Klaipėdos dramos teatras

+370 (46) 314 464

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

www.kdt.lt

Praėjo pirmoji 2023-iųjų savaitė – jau startavo nauji projektai bei parodos, o svarbiausiu akcentu tapo naujųjų Kultūros sostinių paskelbimas. 2022 m. Europos kultūros sostinių titulą dalinosi Kaunas (Lietuva), Novi Sad (Serbija) ir Ešas prie Alzeto (Liuksemburgas). Iškilmingoje ceremonijoje Atėnuose titulas perduotas 2023 m. Europos kultūros sostinėmis tampantiems Elefsinai (Graikija), Timišoarai (Rumunija) ir Vesprėmui (Vengrija). 

Pagreitį įgauna ir Lietuvos kultūros sostinė. Sausio 20-ąją Tauragės pilies kiemelyje vyks atidarymo renginys su įspūdingu teatralizuotu šviesos bei muzikos perfomansu „Kul­tū­­ros muitinė – penki keliai“. Net 150 šokėjų, dainininkų ir aktorių pasakos sudėtingą ir daugiau nei 500 metų skaičiuojančią Tauragės krašto istoriją bei pakvies atsigręžti į Pra­eities kelią, kartu keliauti Bend­rystės keliu, pasigėrėti Pa­saulio keliu, trumpai žvilgtelėti į Ateities kelią ir grožėtis Ža­liuoju keliu. Atveriamus Kultūros muitinės vartus vai­nikuos Tauragės kultūros ambasadoriaus Liudo Mika­laus­ko bei choro „Gloria” pasirody­mai.

Netrūksta Tauragės krašte ir kitokių renginių: Tauragės Bi­rutės Baltrušaitytės viešo­joje bibliotekoje pristatyta Liu­tau­ro Degėsio knyga „Viskas buvo ne taip“, skaudviliškiai ir miestelio svečiai kviečiami apsilankyti A. Čepausko dailės galerijoje ir iki sausio 31 d. apžiūrėti Vilijos Šmitaitės-Jurkuvienės karpinių parodą iš kelių cik­­lų – „Vestuvės“, „Verpstės“, „Gy­vy­bės medis“.

Sausio 7-ąją, minint Martyno Liudviko Rėzos 247-ąsias metines, jo kultūros ir meno premija įteikta Thomo Manno kultūros centrui. Nidoje vokie­čių rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, vienas žymiausių XX a. literatūros kūrėjų praleido tris vasaras.

„Kuomet atvyko 1929 m. čia į Nidą su žmona, susižavėjo šia aplinka, kraštovaizdžiu ir nusprendė pasistatyti vasarnamį.

Išties šiandien galime tik dė­ko­ti jam už šią mintį, už šią idė­ją, nes 1930 m. jau stovėjo va­sarnamis šitoje vietoje“, – tei­gia Nidos kultūros centro va­dovė.

Šita savaitė Lietuvoje pažy­mėta rimties bei susikaupimo ženklu – prieš 32-ejus metus mūsų vieninga ir laisvės trokštanti tauta apgynė Ne­pri­klau­so­my­bę, o pagerbdami šios kovos aukas languose uždegame vienybės, atminimo ir pergalės žvakutes. Renginiai, kviečiantys žmones prisiminti bei paminėti 1991 m. Sausio 13-ąją iškovotą pergalę, vyks rajono seniūnijose, įstaigose, gimnazijose. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Kasmet prieš didžiąsias žiemos šventes savivaldybė organizuoja Padėkos dieną, kurios metu „Pagarbos lašais“ apdovanojami kraštui nusipelnę žmonės. Prieš praėjusias Kalėdas buvo pagerbti septyni rajono gyventojai, kurie sa­vo darbu, visuomenine veikla daro mūsų gyvenimą įdo­mesnį bei prasmingesnį.

Viena apdovanotųjų – Pajūrio bibliotekininkė, Pajūrio bend­ruomenės valdybos narė Ra­sa Griškienė. „Pagarbos lašas“ jai atiteko už miestelio kul­tū­ros paveldo saugojimą bei puoselėjimą, kūrybingą bibliotekinę veiklą, vietos bendruomenės telkimą, netradicinių renginių organizavimą, tradicinių amatų puoselėjimą, pagalbą Pajūrio „Bočių“ bendrijai ir prasmingus darbus gimtajam kraštui.

Pajūrio biblioteka pasitinka jaukumu bei ramybe su knygų pilnomis lentynomis, kompiuteriais, spaudos leidiniais. Užtenka vietos ir įvairiems dirbiniams, kuriuos bendruomenės žmonės edukacijų metu čia ir gamina.

„Bibliotekoje dirbu nuo 2010 metų. Pakeičiau savo mamą, ilgametę bibliotekininkę Mariją Samuolienę. Esu pajūriškė, čia gimusi, užaugusi, grįžusi atgal po studijų. Čia ištekėjau, čia mano gyvenimas. Po pamokų atlėkda­vau pas mamą į biblioteką, štai ant tų seniūnijos laiptų dainas traukdavau. Pažįstu kone visus miestelio žmones, o jie yra ypa­tingi – technikumas, paskui profesinė technikos mokykla paliko daug išsilavinusių, inteligentiškų žmonių, kurie išugdė nemažai savo pasekėjų. Tad visa ši bendrija atriša rankas ir mintis darbui – žmonės patys pamėtėja idėjų, geranoriškai priima pasiūlymus. Drįstu sakyti, jog esu bendraujanti, empatiška, aplinkui matau daug gerų, nuoširdžių žmonių, su kuriais miela dirbti“, – džiaugiasi Rasa.

Moteris sako kūrybiškumą paveldėjusi iš močiučių.

„Mamos mama, kilusi iš Aukš­tupių (Tauragės r.), buvo audėja, ten dar tebėra ir audimo stak­lės – prisimenu, kaip maža ant jų supdavausi. Tėvelio ma­ma iš  Jurbarko rajono garsėjo kaip puiki gaspadinė. Austi aš neišmokau, buvau dar per maža, o štai maisto gamyba labai atpalaiduoja“, – pasakoja mo­teris.

Pasak Rasos, pirmoji jos įgyta specialybė – meninis siuvinėjimas rankomis ir mašina. Beje, siuvamoji taip pat stovi bibliotekos lentynoje ir laukia, kada šeimininkė panaudos ją kokiai nors edukacijai.

„Bibliotekininko darbas seniai nebėra vien knygų išdavimas, tačiau man labai svarbu, kad žmonės ateina – lankytojai, skaitytojai ar kaip juos pavadinsi. Bet kokiais rūpimais klausimais. Koronaviruso protrūkis, pastarojo meto beprasmės mirtys, visa negera informacija žmones labai sukrečia. Stengdamasi padėti jiems atgauti ramybę pasiūlau vienokią ar kitokią knygą, kad sudomintų, nuslopintų negatyvias mintis. Svarbiausia ir maloniausia yra bendravimas, kai žmogus demonstruoja nuoširdumą ir to paties tikisi iš tavęs. O bib­lioteka išminties turėjo visais laikais, tai yra niša, kur lankytojui turi būti miela, smagu, šilta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Džiaugiuosi, jei man pavyksta tai sukurti, o didžiausias įvertinimas yra žmonių dėkingumas.

Mane bibliotekininko profesija išlaiko, bet nelaukiu, kol kas nors išties ranką – norint susikurti jaukumą, labai daug priklauso nuo paties noro, požiūrio, pastangų. Žinoma, gąsdina visko mažinimo tendencija. Štai uždarė kaimuose medicinos punktus, nors jie žmonėms buvo išties reikalingi. O biblio­teka nėra ta instancija, kuri teiktų žmogui vaistų. Šiuo metu Pajūrio seniūnijoje veikia trys bibliotekos: Pajūrio, Žvingių ir Jomantų. Tad turime daug dirbti, įrodyti, jog esame reikalin­gi“, – sako ilgametė bibliotekininkė.

Dauguma Pajūrio bibliotekos lankytojų, anot Rasos, yra vyresnio amžiaus žmonės.

„Pamažu praeina prieš kurį laiką kilęs knygų skaitymo internetinėje erdvėje bumas, net ir jaunesni grįžta prie tradicinių. Aš nebuvau tuo susigundžiusi. Mano dukra bandė, tačiau suprato, kad popierinės knygos skaitymas daug malonesnis. Man taip pat smagu įsitaisyti su knyga lovoje ar terasoje, jausti knygos kvapą, lapų šnaresį. 

Beje, anksčiau bibliotekoje bu­vau įrengusi žaisloteką, kur po pamokų ateidavo vaikai, žaisdavo, paaugę atnešdavo savo žaislus – taip su jais atsisveikindavo. Tačiau bibliotekos patalpa labai nedidelė, kai susirenka gausesnis būrys, net oro trūksta. Tad kuomet vienas vaikas nualpo, žaislotekos turėjome atsisakyti“, – apgailestauja bib­liotekininkė.

Moteris sako, kad ji nejaustų pilnatvės ir pasitenkinimo, jei­gu ne nuolatos bibliotekoje rengiamos edukacijos. Ir suskaičiuoja, jog 2022-aisiais jų buvo net penkiolika. Nors po koronaviruso pandemijos žmonės truputį atsiribojo nuo renginių, o gimnazija turi savo bazę mokinių veiklai organizuoti, visgi Rasos vedamos edukacijos svarbos ir dėmesio nepraranda. Moteris sako, jog bib­liotekoje prie stalo gali susėsti 12–15 žmonių, bet ateina mokinių klasės po 20–30 vaikų.

„Jeigu vyresnio amžiaus žmonės renkasi žinodami, ko nori ir ką pamatys bei ko išmoks, tai vaikus reikia sudominti, patraukti. Džiaugiuosi, kad jie yra drąsūs, nebijo klausti, aiškintis. Skatinu juos jaustis laisvai – tai kūryba. Ir pa­ti savo darbe jaučiu laisvę, patogumą, pasitenkinimą. Dėl to ir namo grįžtu su geromis emocijomis. Ten laukia ir mano jau 83-ejų tėvukas, uolus knygų mylėtojas, sodininkas. Jo dėka so­de priveista visokių augalų, tad vasarą tenka suktis ypatingai sparčiai. Laikas lekia, bet jeigu jo nejauti, tai labai gerai“, – įsitikinusi Rasa.

Apie įvairias edukacijas ji gali kalbėti be perstojo. Ne tik kalbėti, bet ir demonstruoti. Štai įsigijo popieriaus karpymo mašiną, veikiančią preso principu. Įdėjus tarp volų spalvotą popierių bei peiliuką su ornamentais, pasukus rankeną pirmyn atgal, gaunamas gražios formos kiauraraštis. Taip galima pasidaryti sveikinimo atviruką, jeigu nori, dar papuošti blizgučiais. Kitas variantas – spalvotą popierių spausti su šablonu: išeina iškilus ornamentas. Patiems mažiausiems, darželinukams, sako Rasa, labai patinka dekoratyvinis skylamušis – jiems, vos pasiekiantiems stalą, reikia, kad viskas gautųsi čia ir dabar.

„Priemonių edukacijoms sten­­giuosi įsigyti iš anksto. Vaikš­čiodama po parduotuves, turgus, pastebiu ir pamatau reikalingų daiktų. Internetinėje erd­vėje mokausi įvairių technikų – tai labai palengvina darbą“, – atvirauja Rasa.

Tačiau tik išlavintas, įgudęs žvilgsnis gali pamatyti, kas yra naudinga vienai ar kitai veiklai – tuo neužsiimančiam žmogui šie daiktai nesako visiškai nieko. 

Kiekvienos edukacijos metu Rasa stengiasi, kad dalyvaujantieji joje išsineštų kažką mielo, ką galėtų panaudoti dovanai, savo buičiai papuošti ar pan. Ypatingai visi domisi margučių dažymu prieš Velykas – marginimui vašku buvo skirta net dešimt edukacijų. Čia vėl viską reikia pritaikyti pagal dalyvių amžių.

„Pagarbos lašo“ apdovanoji­mas skirtas man, bet tai yra bend­ras mano, „Bočių“ bend­rijos, bendruomenės darbas ir il­ga­metė veikla. Galiu pasi­džiaug­­ti, jog 2022-ieji man bu­vo labai dosnūs padėkų bei įver­tinimo. Tačiau kiekvienoje veik­loje svarbiausia yra bend­rys­tė – nebūtinai į edukaciją atėjęs žmogus turi kažką daryti, užtenka pokalbio, bendravimo, buvimo kartu. Tai visiems suteikia gerų emocijų, džiaugsmo, ir jaučiuosi gerai, jeigu sugebu tai jiems duoti“, – sako bibliotekininkė.

Mums besikalbant, į biblioteką užsuka pajūriškė Teresė Danutė Gen­čienė, anot Rasos, vaikščiojanti enciklopedija. Penkerių metukų, sudegus namui, su tėvais atsikėlusi į dvarą, sako regėjusi dvarininkę Povstanskienę, ku­ri ją dar saldainiais vaišinusi. Mo­teris gali papasakoti visą Povs­tanskių dvaro istoriją, dvarininkų šeimos narių likimą. O užsukus į tame pačiame seniūnijos pastate įsikūrusį Pajūrio bend­ruomenės muziejų, pristato išskirtinius koklius bei langines iš to paties dvaro, pasakoja, kad antrame jo aukšte stalių dirbtuves buvo įsirengęs jos tėvas. Ir dar vienas išskirtinis muziejaus eksponatas – telefonas, kuris, sako, net iš Indijos atkeliavęs.

„Man labai smagu užeiti į bib­lioteką, nes tai yra traukos vieta, visada esame laukiami, o mū­sų Rasa – nuostabus žmogus“, – tikina Teresė, pridurdama, kad ji jau geriau eisianti ir leisianti ramiai pasikalbėti, nes ją nutildyti esą nelengva...

Eksponatų muziejuje – pačių įvairiausių. Rasa sako, jog viskas vietinių žmonių sunešta, ir tai įrodo jų didelį pasitikėji­mą, jog visa tai pasitarnaus, kad ateinančios kartos žinotų, kaip gyveno mūsų proseneliai. Tad edukacijų metu Rasa vaikams pristato „skalbimo mašiną“ – kultuvę, „lygintuvą“ – kočėlą, rankų nugludintą medinę atidaromą muilinę... O kur dar daugybė medinių įvairių dydžių šaukštų, samčių, liktarnų, šukų linams šukuoti. Siuvinėtų „šukinių“, takelių, staltiesių, pagalvių užvalkalų. Antikvarinių indų. Maldaknygių, iš kurių dar propromočiutės melsdavosi, kryželių, šventųjų skulptūrėlių. Dar gri­felinės lentelės – tai kaip ir sąsiuvinis, kuriame vaikai anuomet raides rašydavo. Dar Tū­bu­čių kaime kasant bulves žmonių rasta žalvarinė apyrankė. Notariškai patvirtinti dokumentai, pieštas žemės planas. Ciga­rečių be „mundštukų“ banderolės popierius. Galima vardinti ir vardinti...

„Esame kaip viena šeima: sueiname, geriame arbatą, bend­raujame. Bendrystė – gražiausias jausmas, vienijantis žmones. Minčių turiu daug, neabejoju, kad pajūriškiai palaikys.

Palaiko ir mano šeima – vi­si įpratę, kad mama užsiėmusi, kad jos nuolat reikia laukti. Tačiau supranta. Gražiai kažkada pasakė mano klasioko mama: jeigu namuose nerūksta dūmai, tai juo­se nėra šilumos. Todėl dėko­ju už supratimą vyrui, sūnui, dukrai. Svarbiausia – visai bendruome­nei, „Bočiams“, su visais dalijuosi „Pagarbos lašo“ apdovanojimu.Kad tik sveikatos būtų – darbų ir idėjų dar daugybė“, – sako Pajūrio bibliotekininkė R. Griš­kienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 1, 2)

Baigiame spausdinti B. Šetkaus prisiminimų seriją apie už Atlanto aplankytas vietas, kur jo šeimos artimuosius nubloškė sovietinė okupacija.

Ne kartą teko girdėti įvairių pasakojimų apie lituanistinių mokyklų, lituanistinio tyrimo centro ar Balzeko muziejaus svarbą šių dienų JAV lietuviams. Lankantis Balzeko mu­ziejuje, teko betarpiškai klausytis dviejų lankytojų pasakojimų. Vienas užsuko į muziejų važiuodamas pro Čikagą. Jį domina lietuvių istorija ir kultūra. Pasirodo, jo močiutė iš Lietuvos atvyko į JAV apie 1900-uosius. Sprendžiant iš neaiškiai ištarto vietovardžio, tai galėtų būti Pušalotas. Vy­ras nė žodžio nemoka lietuviškai, tačiau nori pažinti močiutės kilmės šalį ir jos kultūrą. Kita muziejaus lankytoja neslėpė savo emocijų – ji pirmą kartą sužinojusi apie lietuvių antisovietinę rezistenciją. Jos močiutė taip pat atvykusi į JAV iš Lietuvos XX a. pradžioje, pati nė žodžio nemokanti lietuviškai. Išklausius visa tai, ateina į galvą mintis, kad Bal­zeko lietuvių kultūros muziejus yra gal net labiau reikalingas tokiems žmonėms, kurie labai mažai žino apie Lietuvą, bet siekia giliau pažinti jos gyventojų praeitį.  

Čikaga – dangoraižių miestas. Žvelgdamas į tuos dangoraižius vėl prisimenu savo giminaičių paliktą pėdsaką. Kito senelio brolio sūnus Vytautas Martinkus dirbo Čikagoje architektu. Dar vaikystėje girdėjau kalbant, kad jis priklausė architektų grupei, kuri projektavo kažkurį miesto dangoraižį. Tai buvo apie 1970-uosius, gal kiek vėliau. Žvelgiu užvertęs galvą į tuos dangoraižius ir svarstau, kurį galėjo projektuoti mano giminaitis? 

Čikagos upės pakrante įrengta trasa taip ir vilioja pės­čiomis apeiti visą miesto centrinę da­lį. Vietomis tilteliais tenka atsidurti virš upės (einant pro tiltus), upe didesniais ar mažesniais laivais plukdomi turistai, kuriuos gidai supažindina su miesto architektūra. Upės krantinėje (Chi­cago Ri­ver­walk) įrengtos kavinės, tad gurkšnodami kavą galime mėgautis išskirtiniu reginiu. 

Ne­ti­kėtai užtikau čia įrengtą memorialą Viet­namo kare žuvu­siems vietos gyventojams. Sustoju, nes pirma mane užvaldžiusi mintis verčia taip pasielgti.

Kažkada pradėjau domėtis lie­tuviais, kurie pasižymėjo savo veikla kitose valstybėse. Ne tiek savo bendruomenėje, kiek indėliu į tos valstybės, ku­rioje jie tuo metu buvo apsistoję, gyvavimą. To domėji­mosi rezultatas – 2021 m. leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Lie­tuviai svetimųjų karuose: bend­ražygiai ir priešai“. Šiuo leidiniu norėjau besidomintiems is­torija pateikti lietuvių atsiminimus ar kitokių žinių apie jų dalyvavimą pasaulyje vyku­siuo­se karuose. Juk daugelis ži­no, jog kažkada ir kažkur toli nuo Lietuvos vyko karas, tačiau į galvą nešauna mintis, kad tame kare dalyvavo ir neretai gyvybes paaukojo dalis mūsų krašto gyventojų. Leidinys skirtas mėgstantiems svečiose šaly­se lankytis tose vietose, kurios siejamos su karo istorija. Tai­gi Viet­namo karas – vienas iš ka­rų, kur lietuviai kariavo abiejose pusėse: vieni – už JAV, kiti – sovietų sąjungos kariuome­nėje, kuri buvo atrama komunistų valdžioje esančiam Viet­namui.

Tad išvydęs surašytas Čika­gos (Ilinojaus valstijos) gyventojų, žuvusių Vietnamo kare, pavardes, pradedu įdėmiai skai­tyti – gal ir lietuvių pavardžių užtiksiu? Užtrukau gal porą minučių ir radau: pasirodo, ka­ro pradžioje gyvybes paaukojo du lietuviai – Mišeikis ir Jurgaitis. Vėliau aptikau ir dar vieną lietuvio pavardę, nors viso žuvusiųjų sąrašo taip ir neįveikiau – jis labai ilgas. Tai tik byloja, kad mažos tautos atstovų pėdsakai užtinkami visur, tik reikia tuo domėtis.

Čikaga – tolima, tačiau ji tampa širdžiai artimesnė, kuomet lankai vietas, persipynusias su giminės istorija. O vis dėlto labai gaila, jog nebuvo galimybių visa tai pamatyti tuomet, kai Market Parke gyveno dešimtys tūkstančių lietuvių. Tarp jų – ir mano senelio broliai bei jų šeimos nariai. Į Čikagą susiruošiau gerokai pavėlavęs. Kita vertus, nuo romėnų laikų yra sakoma: „Geriau vėliau negu niekada“. 

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

Naujieji metai savivaldybėje prasideda intensyviu biudžeto svarstymu – jau vasario 2-ąją ketinama pa­tvirtinti šių metų planus bei paskirstyti jiems pinigus. Savo prašymus rajono vadovams ir politikams jau išsakė ir seniūnai, esantys arčiausiai gyventojų bei turintys žinoti, ko jiems labiausiai reikia. Tik nuo finansavimo priklauso, ar metai skęs rutinoje, tvarkant aplinką bei prižiūrint kelius, ar pavyks padaryti ką nors, kas suteiks žmonėms džiaugsmo.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3