Klausimas: kada Putinas meluo­ja? Atsakymas: kai tik praveria bur­ną. Šį negudrų humorą prisiminiau ir dabar, kai po dviejų savaičių švenčių maratono toks atsakymas pasitvirtino Rusijos karo Ukrainoje faktais. Tačiau viena reikia suprasti: visi agresoriaus melai skirti vie­tinei auditorijai – eiliniams rusams, kurie kitos informacijos negauna, o dažnas nei jos ieško, nei varginasi gilintis į tikrovę. Tokie tie „geri rusai“.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Sausio 14 d., šeštadienį, 18.30 val. Žvejų rūmuose klasikinės muzikos gerbėjų laukia iškilmingas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertas „Lietuviais esame mes gimę“, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, diriguojami vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taip pat teatro solistai Rita Petrauskaitė, Mindaugas Rojus ir Šarūnas Šapalas atliks įspūdingą programą, kurioje skambės svarbių Lietuvai ir Klaipėdos kraštui kompozitorių muzika – tiek gerai žinoma, tiek retai atliekama, tiek pajūryje pristatoma pirmą kartą.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio sudarytoje koncerto programoje skambėsiantys kūriniai tarsi tiesia laiko tiltą, jungiantį Klaipėdos krašte daugelį amžių dominavusios vokiškos kultūros terpėje XX a. pradžioje sunkiai puoselėtus lietuvybės daigus su XXI a. pradžios Klaipėdoje kuriama šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika. Savotiška įžangą į šią istorinio įvykio – lygiai prieš šimtą metų vykusio Klaipėdos sukilimo ir jo išprovokuoto Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos – įkvėptą programą taps lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) sukurtos simfoninės poemos „Miške“ (1900–1901) atlikimas. Yra žinoma, kad dar besimokydamas kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokykloje Plungėje, fleita šiame orkestre griežęs jaunasis Čiurlionis lankėsi Palangoje su koncertais. To paties kunigaikščio remiamas išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos institutą ir jau po studijų sukūrė pirmą savarankišką, akademinių reikalavimų nevaržomą kūrinį orkestrui – laisvos sonatos formos simfoninę poemą „Miške“, kurią pateikė grafo M. Zamoiskio Varšuvoje paskelbtam kompozicijos konkursui tikėdamasis jį laimėti ir sukaupti lėšų tolesnėms studijoms Leipcigo koncervatorijoje. Konkurse poema pelnė tik „garbės atsiliepimą“ be piniginio apdovanojimo, tačiau užėmė reikšmingą vietą Lietuvos muzikos istorijoje kaip pirmoji lietuvių kompozitoriaus sukurta simfoninė poema, kurioje spalvingomis faktūromis išreiškiamas svetur išvykusio kompozitoriaus jaučiamas lietuviškų pušynų ilgesys.

Iš savo pirmtako lietuvių muzikinės kultūros raidos estafetę perims ir jo pramintais takais muzikoje vėliau eis dvylika metų už M. K. Čiurlionį jaunesnis muzikas, taip pat užaugęs mieste prie Nemuno (Seredžiuje), baigęs muzikos mokslus Varšuvos muzikos institute, vėliau studijavęs ir gyvenęs Sankt Peterburge. Tai ypatingai Klaipėdos krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelnęs veikėjas Stasys Šimkus (1887–1943) – kompozitorius ir dirigentas, švietėjas ir ambicingas visuomenininkas, Klaipėdos muzikos mokyklos (dabar – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) įkūrėjas ir pirmasis jos direktorius, įvairių chorinio draugijų ir Klaipėdos simfoninio orkestro steigėjas. Į koncerto programą įtraukta ištrauka iš jo simfoninės poemos „Nemunas“. „Tai šio koncerto ekskliuzyvas! 1930 metais parašytas kūrinys labai seniai ir tik kartą buvo atliktas filharmonijos orkestro (dabar – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Atlikėjai nesiryžta imtis šio kūrinio, nes nelikę nei „Nemuno“ atlikimo įrašų, nei geros kokybės natų... Reikia pabarti lietuvius: visiškai nesaugome ir nesirūpiname savo muzikiniu palikimu. O gaila, nes šiuo kūriniu kompozitorius S. Šimkus bandė „išlaužti“ labai aukštą lyg,į pasiduodamas vokiškosios muzikos naujausiems vėjams“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Beje, šioje poemoje panaudotos originalios Klaipėdos krašto liaudies dainų „Iš Kirijos miestužio, ant kadagio laivužio“ ir „Išein, išein jaunasis bernelis“ melodijos.

Kaip vargonininkas, tautinio chorinio judėjimo organizatorius ir chorvedys, S. Šimkus visą savo kūrybinį gyvenimą rūpinosi vokalinio repertuaro gausinimu, harmonizavo liaudies dainas, naudojo folkloro melodijas ir intonacijas originalioje kūryboje. Iš šios jo kūrybinio palikimo dalies koncerte skambės harmonizuotos lietuvių liaudies dainos „Tamsioj naktelėj“ ir „Anoj pusėj Dunojėlio“, taip pat jo originali daina „Kur bakūžė samanota“ Prano Vaičaičio žodžiais, dėl savo nepaprasto populiarumo tapusi kone liaudies dainų repertuaro dalimi. Jas kartu su orkestru atliks solistai Rita Petrauskaitė ir Mindaugas Rojus.

Istorinei progai skirtoje programoje neapsieita ir be kitos populiarios S. Šimkaus dainos – patriotinės giesmės chorui „Lietuviais esame mes gimę“, tapusios ir visą koncerto programą įvardijančiu šūkiu. Neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir realiu pretendentu į Lietuvos Respublikos himną šalia Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ laikytai dainai kompozitorius pasirinko šiek tiek pakeistą ir sutrumpintą Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, poeto, poligloto Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein) eilėraštį „Lietuv’ninkai mes esam gimme“, pirmąkart išspausdintą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ 1879 metais. Šis tekstas tarp jaunųjų lietuvininkų buvo žinomas ir giedamas pritaikant skirtingas melodijas jau nuo XIX a. 9 dešimtmečio, tačiau išpopuliarėjo būtent S. Šimkaus sukurta ir 1912 m. Sankt Peterburge išleista daina, kurią caro valdininkai vadino „blogesne net už „Marselietę“! Be jos iki šiol neapsieina nė viena lietuvių dainų šventė.

XXI amžiaus Klaipėdos muzikinei kultūrai koncerte atstovaus du šiame mieste gyvenantys ir kuriantys kompozitoriai – Loreta Narvilaitė ir Vladimiras Konstantinovas. Šiuo metu jie abu kuria muziką istorijų operai „Klaipėda“, kurios premjera įvyks III-iajame Klaipėdos festivalyje 2023-iųjų vasarą. Koncerto klausytojai pirmieji išgirs fragmentą iš Loretos Narvilaitės kuriamos operos dalies. Ją atliks KVMT choras, orkestras, solistai Rita Petrauskaitė ir Šarūnas Šapalas. Vladimiras Konstantinovas koncerto programai pasiūlė kitą savo kompoziciją – 2022 metais sukurtą simfoninę pjesę „Jau aušt aušružė“. „Tai pjesė Klaipėdos krašto dainos motyvais. Tarp atlikėjų yra ir choras, tačiau ne kaip „nešančioji konstrukcija“, o veikiau kaip orkestro skambesio atspalvis“, – atskleidžia kompozitorius.

Vokiškąjį Klaipėdos krašto kultūros dėmenį primins koncerto pabaigoje KVMT simfoninio orkestro ir choro atliekama Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ (1935–1936) pirmoji dalis „O Fortuna“. „Iš „O Fortuna“ skambesio pažinsite, kokie muzikos vėjai prieš šimtmetį vyravo Europoje. Ši muzika – lyg vokiškojo periodo Klaipėdoje simbolis. Apie amžinąjį gyvenimo ratą pasakojanti C. Orffo kantata mums primena Klaipėdos krašto patirtis: įvykiai keičia vieni kitus – perversmai, karai, kovos. Bet nepaisant nieko gyvenimas tęsiasi!“, – sako maestro Tomas Ambrozaitis. Šis kūrinys taip pat anonsuoja vasarą vyksiantį III-iąjį Klaipėdos festivalį, kuriame numatoma kantatos sceninio pastatymo premjera Klaipėdos elinge.

Kviečiame paminėti Klaipėdos krašto prijungimo 100-metį su klasikine muzika! Šiai progai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras parengė Klaipėdos praeitį ir dabartį jungiančią teminę programą „Lietuviais esame mes gimę“, kurią klausytojams pristatys sausio 14 d., šeštadienį, 18.30 val. Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų Didžiojoje salėje. Bilietus į koncertą platina bilietai.lt.

KVMT informacija

Praėjusiais metais Šilalės rajono gyventojų skaičius ir toliau mažėjo, nes Ana­pilin iškeliavo bene dvi­gu­bai daugiau žmonių nei gi­­mė vaikų. Tačiau yra ir ge­rų naujienų – šiek tiek pa­daugėjo santuokų, o vy­riausiai nuotakai pernai bu­vo 82-eji.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Pirkdamas bilietą į neseniai atgaivintą traukinio maršrutą Kyjivas–Kramatorskas, maniau, jog būsiu vienas iš ne­daugelio keleivių, vykstančių į fronto prieigas. Mat 600 kilometrų nuo sostinės nutolęs Kramatorskas yra padidintos rizikos zonoje – didžiausi mūšiai vyksta vos už pusšimčio kilometrų esančiame Bachmuto mieste.

Įlipęs į traukinį nustebau – dauguma antros klasės vietų buvo užimtos, tik branges­ni pirmos klasės vagonai pus­tuščiai. Visgi geriau apsižvalgęs pamačiau, kad daugu­ma keliaujančiųjų – į frontą vykstantys kareiviai. Nuspren­džiau pakalbinti tiek juos, tiek civi­lius, tačiau tai nebuvo leng­va. Ka­reiviai sakė negalintys bend­­rauti su žurnalistais, o pa­prasti žmonės irgi bijojo atvirau­ti.

Traukiniu vyko ir moterys su mažais vaikais. 27-erių Tania Biliak prisipažino, jog su pustrečių sūneliu Ženia, devynerių dukrele Alina bei katyte Nocka grįžta į Gusarovkos kaimą, esantį netoli Sloviansko. 

„Baigėsi pinigai buto nuomai Lvive, pasiilgau savo namų, vy­ro, tėvų ir draugų. Tikime, kad mūsų armija nustums frontą toliau nuo šitų vietų, kad Vieš­pats apsaugos nuo blogiausio. Be to, visiškai saugu nėra niekur“, – sakė Tania.

Pagalvojau, jog Ukraina negali nelaimėti – tokia drąsi ši tauta. Šią mintį sustiprino ir pokalbis su dviem kariais – 32-ejų Artiomu bei 39-erių Pavelu, kurie vyko į Kramatorską po gydymosi ligoninėje.

Artiomas dėvėjo karinę aprangą ir džiaugėsi, kad pasveiko po sužeidimų ir jam leista grįžti į frontą. Pavelas vilkė­jo civilius rūbus, nes vyko gauti nukreipimą tolesniam gy­dymui, mat stubure liko 2 ske­veldros, o po keturių kontūzijų sunkiai išlaiko lygsvarą. Ta­čiau sakė draugams tvirtai pažadėjęs grįžti ir vylėsi, kad po mėnesio ar dviejų galės prie jų prisijungti.

Kitame vagone pakalbinau simpatišką 27-erių kariūnę Vi­tą. Mergina sakė esanti psichologė ir prisipažino metusi darbą užsienyje, kad galėtų padėti savo tautai kovoti. Vita teigė, jog tai pirma jos kelionė į frontą, bet dėl pergalės ji nebijo nieko.

Dar vienas užkalbintas ka­rys – 23-ejų Džeimsas iš Jungti­nės Karalystės, Born­muto miesto. Vaikinas prisipaži­no, kad Uk­rainoje kovoja kartu su savo 30-mečiu broliu Piteriu. Pasak Džeim­so, jų tėvas buvo kariškis, todėl esą ir jiedu nusprendė tapti kariūnais. Abu tarnavo Jungtinės Karalystės kariuomenėje, bet iš jos pasitraukė, kad galėtų padėti ukrainiečiams. Piteris yra karo inžinierius ir čia atvyko liepą, o Džeim­sas – išminuotojas, kariauja nuo rugsėjo. Kartu su kitais 15 vakariečių, atvykusių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vo­kie­tijos bei Austrijos, jie sudaro svetimšalių padalinį, prijungtą prie ukrainiečių būrio, ir kovoja Bachmuto fronte.

Paklaustas, ar tame būryje nėra lietuvių, Džeimsas atsakė neigiamai, tačiau prisipažino, kad su lietuviais bei estais yra dalyvavęs bendrose NATO pratybose. Vaikinas neslėpė susižavėjimo ukrainiečių karių drąsa bei stiprybe.

„Ukrainiečiai turi nepalaužiamą ryžtą kovoti už savo šalį. Spėju, kad, priešui užpuolus Jungtinę Karalystę, nedaug tokių narsių britų atsirastų. Iki tol nė nepažinojau ukrainiečių, bet dabar šia tauta žaviuosi. Su broliu įgijome nuostabių draugų, planuojame po karo likti Kyjive. Nežinau, ar ilgai, tačiau norėtume čia pagyventi, pabandyti įkurti verslą“, – pasakojo Džeimsas.

Kad turėčiau daugiau laiko apsižvalgyti, iš traukinio išlipau ne Kra­ma­tors­ke, bet Slovianske. Tam turėjau pusantros valandos. Išlipus iš traukinio, policininkai mane pasikvietė dokumen­tų patikrinimui ir perspėjo, jog iki Bachmuto tik 45 kilomet­rai, tad bombos gali bet kada atskristi. Tačiau sprogimų girdėti neteko, vien tolimus dundesius Bachmuto pusėje.

Iš stoties iki Sloviansko cent­ro penkis sustojimus važiavau troleibusu, kuris pradėjo kursuoti vos prieš kelias savaites, ir jame tą kartą be manęs buvo tik du žmonės. Pakeliui, o vėliau – ir centre mačiau bombų apgadintų namų, tačiau sugriovimai čia gerokai mažesni, nei Iziume ar Charkive. Slo­viansko centre praeivių sutikau labai mažai, mačiau tik vieną veikiančią kavinę bei tris parduotuves, o pagrindinėje miesto aikštėje priešais meriją nebuvo nė gyvos dvasios.  

Netoli aikštės užkalbinti 23-ejų sutuoktiniai Vika ir Vi­tali­jus teigė į tėvų butą iš Kyjivo grįžę dėl to, kad čia yra elektra, vanduo, veikia šildymas, internetas, o sostinėje visko nuolat trūksta. Kiti reti praeiviai buvo nekalbūs, tik vienintelis taksistas Andrejus sutiko papasakoti, koks gyvenimas yra mieste.

„Situacija normalėja – veikia kelios parduotuvės ir kavinės, važiuoja troleibusai, bet sutemus lauke nebūna nė gyvos dvasios“, – sakė vyriškis.

Anot And­re­jaus, baisiausia Slovians­ke buvo vasarą, kai priešas miestą buvo apsupęs iš dviejų pusių. Dėl bombardavimų jis nė karto ne­si­ry­žo išvažiuoti padirbėti taksi, pusę laiko pratūnojo su žmona rūsyje, džiaugdamiesi, jog duk­rą su anūku dar kovą išsiuntė į Vo­kietiją.

„Tada dauguma jaunų žmonių išvyko. Man 64-eri, į kariuomenę netinku, o bėgti į nežinią ir palikti savo butą mudu su žmona nenorėjome. Be to, sprogimai mums ne naujiena – karas čia vyksta jau devintus metus“, – pasakojo Andrejus.

Tačiau kovos, anot vyriškio, dabar nepalyginamai intensyvesnės nei 2014-aisiais. Jis pasakojo netekęs trijų kaimynų, o iš viso – net 14 pažįstamų, iš kurių pusė žuvo dar 2014 m. 

„Karas Donecke užsitęsė, vi­si norime taikos ir ramybės. Ge­rai, kad mums pagaliau padeda Vakarai. Jūs, lietuviai, taip pat. Nenustokite to daryti, nes Krem­liaus drakono vieni ne­įveiksi­me“, – sakė Andrejus.

Iki karo Slovianske gyveno 105 tūkst. gyventojų, o šiuo me­tu, ko gero, beliko apie 20 tūkst. Tai vienas seniausių miestų Donecko regione, savo atsiradimui turintis dėkoti druskai. Vietos ežerai yra labai druskingi, ir dar „lau­kinių stepių“ laikais prieš 500 metų klajokliai garindavo vande­nį ir pardavinėjo druską. To­dėl pirminis miesto vardas bu­vo Solianka nuo žodžio „sol“ (druska). Prieš 200 metų čia ėmė veikti vienos seniausių Uk­rai­noje gydyklų, kuriomis miestas garsėjo ir iki karo. Garsėjo Slo­vians­kas ir apylinkėje esančiomis anglies bei kreidos kasyk­lomis.  

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Tarpušvenčiu visai darbo dienai dingo elektra. Ta­da nebeliko ir vandens. Ir gy­venimas sustojo. O tuo­met atėjo mintis, jog ukrai­nie­čiai jau kone metus gy­vena ir be elektros, ir be van­dens, ir be šilumos, nuo­lat gau­džiant oro pavojaus sistemoms, griūvant pa­sta­tams...

Apie elektros atjungimą pas mus gyventojai paprastai perspėjami iš anksto, tad bent morališkai su tuo spėjame susitai­kyti. Tačiau visi optimistiniai nusiteikimai – pamanyk, pusdienis be elektros – bemat dūžta, vos ėmus įgyvendinti mažiausią norą. Tarkime, iš pradžių lyg ir nieko tokio, kad neveikia viryklė, juk galima suvalgyti sumuštinį, išsivirti ar­batos, kavos. Bet, o koks „netikėtumas“ – be elektros virdulys irgi nekaista. Be to, nėra vandens. Tiesa, jo galima parsinešti iš parduotuvės. Tačiau užvirinti – nebent laužą užkūrus. 

Pasirodo, diena be vandens – irgi didelis iššūkis. Na gerai, nesiprausęs per dieną pabūsi, bet nuo vandens priklauso ir tualetas. Būdelės su širdele sklypo gale nėra. 

Antroje dienos pusėje namuose ėmė darytis vėsoka, o be veikiančio varikliuko krosnies kurti negalima, nes ji perkaistų...

Atsitrenkus į bet kurį negalimą įgyvendinti dalyką, prisi­meni Ukrainą. Kaip ten ne dieną, o ilgus mėnesius žmonės išgyvena be elektros, be vandens, be šilumos. Rusija be perstojo naikina jų infrastruktūrą, pasmerkdama civilius žmones kančioms, bombarduoja net gimdymo namus ir tuo giriasi. Ukrainiečių gydytojai operuoja pasišviesdami telefonais... Ir tai – kasdienybė. O kur dar grobiami ir išvežami ukrainiečių vaikai... Nors jau nurodomi šešiaženkliai skaičiai palikusiųjų karo niokojamą šalį, bet labai daug ir likusių, pasiryžusių geriau mirti savoje žemėje, nei keliauti į nežinią, pasiryžusių išgyventi bet kokias negandas, tačiau nepasiduoti agresoriui.

Daug ukrainiečių laikiną prieglobstį rado ir mūsų šalyje. Nemažai jų jau išvyko atgal, vos tik buvo išlaisvintos teritorijos, iš kur jie buvo pabėgę. Tačiau socialiniuose tinkluose kartkartėmis pasigirsta pavydo gaidelių, esą mes ukrainiečius priglaudžiame, dėl jų išlaidaujame, girdi, jiems mūsų pašalpos atitenka... Tose interneto platybėse radau ir vieną gerą pasiūlymą tokiems pavyduoliams. Kadangi pašalpos mokamos tik tuomet, kai atitinki tam tikrus kriterijus, tai siūloma tuos kriterijus papildyti štai tokiomis sąlygomis: kiekvienas, norintis „ukrainietiškų lengvatų“, privalo užsiregistruoti socialinės paramos skyriuje. Tada iš anksto nesuderinus, nieko nesakant, į ukrainietiškos paramos norėtojų namus atvyksta labai agresyviai nusiteikę nežinomi žmonės ir visus išvaro į lauką. Kam leidžia apsirengti, o kam ir ne. Namai apiplėšiami, o paskui visiškai sunaikinami. Uždaromos visos turėtos sąskaitos bankuose. Tada visi vyrai išvežami tarnauti į tų ateivių kariuomenę neribotam terminui. Vaikai iš karto keliauja į nemokamas stovyklas ir vaikų namus kažkurioje nežinomoje šalyje. Leidžiama atsisveikinant ant vaiko nugaros užrašyti savo telefono numerį. Ir tai būtų daroma be jokios neapykantos, be diskriminacijos, tik tam, jog atitiktų paramos gavimo sąlygas. Be to, kad būtų išmokėta ta 150 eurų vienkartinė išmoka, dar reikėtų pačiam kaip nors nusigauti iki tos šalies, kuri nurodyta pažymoje. 

Žinoma, kad tai bjauri ironija. Bet ar daug atsirastų norinčiųjų tokios patirties? Todėl ir esu įsitikinusi, jog mes neturime teisės nei bambėti, nei pavydėti – ukrainiečiai ir už mū­sų laisvę moka savo gyveni­mais.

O gal dažniau reikėtų atjungti mums elektrą, kad ateitų šito suvokimas?

Nijolė PETROŠIŪTĖ

(Tęsinys. Pradžia Nr. 1) 

Tęsiame B. Šetkaus prisiminimus iš aplankytų vietų už At­lanto, kur sovietinė okupacija nubloškė jo artimus žmo­­nes. 

Kadangi Čikagoje gyvenę giminaičiai atgulė Šv. Kazimiero kapinėse, ilgai nelaukę ten ir nuvykome. Buvau girdėjęs, kad jie palaidoti minėtose kapinėse nelabai toli nuo informacijos centro. Deja, sekmadienį jis atvertas iki 13 valandos, o mes atvykome 15 val. Ką gi, nusprendžiau pasikliau­ti sėkme ir pradėjau sparčiu žingsniu ieškoti skersai išilgai kirsdamas kapinių sektorius. Kapinės išties didelės – užima net 212 hektarų. Tačiau ne visas jų plotas šiuo metu yra išnaudotas. Neseniai jose pradėjo laidoti meksikiečius: įvažiavus į kapines, iš karto į akis krenta Gvadelupės mergelės (populiariausias Meksikos ka­talikų atvaizdas, tapęs Mek­si­kos religiniu ir kultūriniu simboliu) skulptūra bei spalvingomis gėlėmis papuoštos meksikiečių kapavietės. Net ir gai­­vinančiųjų gėrimų prie jų kapų pa­dėta. Tuo tarpu prie lietuvių kapų neteko matyti nė vienos gėlės ar žvakės, tik žaliuojanti veja ir paminklai. Kadangi Šv. Ka­­zimiero kapinėse tvyro ramybė, čia netgi ganosi stirnos. 

Po maždaug pusvalandžio pa­ieškos surandu savo giminaičių antkapinį paminklą. Tie­są sakant, po to, kai suvokiau kapinių dydį ir pamačiau nesuskaičiuojamą kiekį paminklų, ne kartą kilo mintis, kad ieškau adatos šieno kupetoje. Tiesiog pasisekė. 

Žvelgiant į antkapinius paminklus, akivaizdžiai matomas juose išreikštas Tė­vynės ilge­sys − tai išduoda ir iškalti Lie­tuvos valstybės simboliai bei epitafijos. Pasitraukdami į Va­ka­rus nuo sovietų okupacijos, daugelis lietuvių tikė­josi, jog tai yra laikina, jog jie sugrįš į gimtuosius namus. Tačiau laikinas pasitraukimas didelei da­­liai lietuvių virto amžinybe. Trumpam sustoju prie vieno pamink­lo, ant kurio visa tai akivaizdžiai pavaizduota – juodoje granito plokštėje iškaltas švytu­rys ant

Baltijos jūros kranto, aplink jį skraido žuvėdros, o už­rašas byloja: „Pa­li­kom Tėvy­nę laikinai, kelionė užtruko amžinai...“

Šv. Kazimiero kapines įsteigė kun. Matas Kriaučiūnas 1903 m., o netrukus – 1911-aisiais – susirūpinta steigti Tau­ti­nes lietu­vių kapines. Jos buvo skirtos tiems, kurių pažiūros skyrėsi nuo Katalikų bažnyčios mokymo. Sakoma, kad į Šv. Ka­­zi­­miero kapines nepriimdavo lai­doti žmonių, kurie tuo me­tu nelankė bažnyčios. Taigi neliko kitos išeities – prireikė dar vienų kapinių lietuviams. 

Tautinės kapinės yra mažesnės (16 ha), todėl joms apžiūrėti laiko reikia mažiau. Jose amžinojo poilsio atgulė daug iškilių Lietuvos asmenybių: eini per kapines, žvelgi į pamink­lus ir stengiesi prisiminti tų žmonių nuveiktus darbus arba skaitytas knygas. Pasitaikė ir tokių, su kuriais man teko betarpiškai bendrauti, kaip antai aušrininko Jono Šliūpo sūnus Vytautas. Atvykęs į Lietuvą, jis rinko medžiagą apie savo tė­vą, o aš domėjausi jo seserimi Al­do­na, kuri po Pirmojo pasaulinio karo trumpai dirbo gydytoja mano gimtojoje Šilalėje. 

Šio­se kapinėse palaidotas ir gydytojas, politikas Kazys Bo­belis (1992–2006 m. Seimo narys), ku­rio aštrūs pasisakymai Lie­tuvoje sulaukdavo plataus at­gar­­sio visuomenėje. Prieš dvi dienas iki ma­no apsilankymo Tau­tinėse kapinėse čia atgulė ir jo žmona Dalia.

Žvelgiant į Tautinėse kapinė­se stovinčius antkapinius paminklus, galima pastebėti, jog ant kai kurių iškalti kryžiai: matyt, nebesvarbu, koks buvo velionio santykis su religija. Gal Tautinėse kapinėse net labiau norima rasti amžinojo poilsio vietą, nes čia ilsisi iškilios asmenybės – Kazys Grinius (pa­laikai parvežti į Lietuvą), J. Šliū­pas, Rapolas Skipitis, Vladas Jakubėnas, Vaclovas Biržiška, Vik­­toras Biržiška, Leonardas Pe­­seckas, Ado­mas Varnas ir kt. Be­je, kadangi minėtose kapinėse pastatytas paminklas Vin­cui Kudirkai, kažkas pamanė, kad jis čia palaidotas, ir net pasigyrė aplankęs V. Ku­dir­kos kapą Čikagoje. Ana­lo­giš­kas pa­­minklas pastatytas ir Ro­­­mui Ka­­lantai Šv. Kazimiero ka­pi­nė­se. Tačiau abiejų palaikai yra Lie­tuvoje.

Kitą dieną smalsumo vedamas nuvykau į Balzeko lietu­vių kultūros muziejų, kuris veikia nuo 1966 m. Po įkūrė­jo Stenlio Balzeko mirties 2020-aisiais šiuo metu muziejaus reikalais rūpinasi jo marti Sigita Balzekas, kuri persikėlė į Čikagą iš Kanados. Muziejaus ekspozicijoje yra tik dalis eksponatų, daug įvairių leidinių, dokumentų bei kitų vertingų dalykų saugoma fonduose. 

Kai prakalbome apie „Litua­ni­kos“ skrydį per Atlantą, S. Bal­zekas pasisiūlė parodyti kažką įdomaus iš fonduose saugomos medžia­gos. Viename segtuve ji surado nepanaudotus vokus, kuriuos prieš skrydį į Lietuvą platino Steponas Darius ir Sta­sys Girėnas – juk jie pirmieji per Atlantą į Europą gabeno lėk­tuvu paštą! Po to parodė S. Gi­rėno prieš pat skrydį, 1933 m. liepos 15 d., 6 val. ryto, išsiųstą atvirutę savo pusseserei So­fijai Mikolaitis, pas kurią gyve­no Čikagoje 1919–1933 m. So­fija Girskytė-Mikolaitis taip pat buvo gimusi Vytogaloje. Beje, nebūtų S. Girėnas lakūnas – jo siųstoje atvirutėje įamžintas Niujorko viešbučio „Half Moon“ vaizdas iš lėktuvo kabinos. 

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)

III-iajame tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, kurią KVMT užsakymu šiuo metu vis dar rašo ar parašytą medžiagą dailina net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas.

Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – Žmogus, Tikėjimas, Kalba, tad apie jų svarbą ir jau sukurtą medžiagą pasakoja libreto autorius Arvydas Juozaitis.

Artėja ypatingas Muzikinio teatro projektas: istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinė premjera, skirta 2023 m. minimam Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Jums patikėta ypatinga misija – parašyti šiam kūriniui libretą. Kas jame svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime?

Svarbiausia viskas. O jeigu tiksliau – laiko ir vietos genius loci, vietovę sauganti dvasia. Reikėjo rasti jėgų balansą, vadinasi, lietuvninkų ir lietuvių veikėjų tinkamą pasiskirstymą operos audinyje. Pagrindiniai lietuvninkai – tai Martynas Jankus, Ėvė Simonait-Ieva Simonaitytė, Ėtmė Simonait, Vilius Gaigalaitis, Erdmonas Simonaitis, iš dalies ir Vydūnas. Didžiosios Lietuvos veikėjai sudaro jėgos branduolį – tai Jonas Polovinskas-Budrys, Ernestas Galvanauskas, Mikas Bajoras, Vincas Krėvė. Trečioji jėga, kurią pirmosios dvi pasmerkia pralaimėjimui – Gabrielio Petisnė atstovaujami prancūzai. Mėmelenderių žandarmerija veikia fone. Labai įdomi man Mėmelė, tragiško likimo mergina, kuri gimė kone mistiniu būdu – nežinojau, kad tuo pačiu vardu Sigitas Jurčys (brolis Benediktas), kurdamas Mėmelburgo oratorijos libretą mūsų Muzikiniam teatrui (premjera įvyko 2022 m. vasarą), pavadins savo simbolinę figūrą. Tai kone Apvaizdos akis.

– Muzikinę medžiagą rašo klaipėdiečiai kompozitoriai, tad kiekviena istorijų operos dalis, sudaryta iš prologo, epilogo ir trijų dalių, turės savitą muzikinę kalbą, plėtos skirtingą, šiam kraštui būdingą tematiką ir bus atliekama skirtingos atlikėjų sudėties. Kaip vyksta bendradarbiavimas su kompozitoriais?

– Dėl „savitos muzikinės kalbos“, kuria prabils kiekvienas kompozitorius, negaliu nieko pasakyti. Mano uždavinys buvo paprastesnis – kiekvienai operos daliai, o ir uvertiūrai, suteikti temą-kryptį. Jos buvo trys: asmenybės, religija, kalba. Dabar laukia baisiausia paslaptis ir didžiausia viltis, o būtent: ar keturi kompozitoriai pagaus kontrapunkto, perveriančios likimo linijos giją? Vadinasi, ar sukurs leitmotyvą. Kas ką besakytų, bet opera tampa opera, jeigu žiūrovas išsineša iš jos bent vieną melodiją, kurią niūniuoja savaime, kurią išgirsta sapne, net gatvėje. Mane galėtų aplankyti iliuzinis būsimos harmonijos-melodijos girdėjimas, bet neaplanko. Matyt, operoje skambės „polistilistika“. Būtų baisoka (manau, ne man vienam), jeigu mūsų opera užtemdytų normalaus žmogaus-klausytojo protą ir jausmus, ir nebesuprastume, kas mes čia esame – čia, Klaipėdoje.

O dėl „bendradarbiavimo“ su kompozitoriais galiu pasakyti nedaug. Kol kas girdėjau Vladimiro Konstantinovo sukurtą antrą operos dalį. Man labai patiko jos ritmingas spontaniškumas, išgirdau leitmotyvą.

– Kuo jums, kaip filosofui, gyvenančiam Klaipėdoje, svarbus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas? Klaipėdos kraštui ir jo istorinėms asmenybėms aprašyti esate skyręs ne vieną savo knygą ar pjesę. Gal ir naujų kūrinių dar planuojate?

– Mano gyvenimas Klaipėdoje jau įsišaknijęs. Kaip kiekvienas lietuvis jaučiu gyvenimą pajūryje ne tik kaip laisvės horizontus, bet ir kaip dvigubą, kartais stiprų praradimo jausmą. Čia prarasta Rytprūsių Lietuva ir čia prarandama prieškario, Kauno Lietuva, kuri atėjo į Mėmelį ir padarė jį Klaipėda. Ir vis dėlto nūdienos žmogus, jeigu jis ne „svieto perėjūnas“, o savos Tėvynės žmogus, gyvenimą supranta ne kaip TV šou laidą ar „Euroviziją“.

Mes kuriame šioje žemėje, paliekame joje savo alsavimą-gyvenimą, čia prisiliečiame prie amžinybės. Pėdą čia, Klaipėdoje, paliekame. Tik tokiu būdu ir pasakome, kad esame prūsų, kuršių ir lietuvininkų, o ir mėmelenderių tąsa - likimas, ne vien kosmopolitinis vėjas…

Dėl kitų savo kūrinių, ką galėčiau pasakyti? Jie vis byra iš prasegtos liemenės… Svarbiausia kūryboje – laikų ryšys. Su Klaipėda susijusi ir neseniai sukurta istorinė drama „Oginskis. Polonezas“. Bet ar pamatysiu ją gyvas būdamas? Pagaliau nesvarbu, svarbu – kad sukurta.

– Esate Olimpinių žaidynių plaukimo čempionas ir rekordininkas. Gal sportininko ištvermė, valia praverčia ir rašant?

– Visi kūrėjai turi bendro su sportu, nes turi reikalo su valia ir sveikata. Man nėra sunku valandų valandas, dienų dienas sėdėti prie darbo stalo.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Kitados buvo kilusi mintis ap­lan­kyti vietas, į kurias so­vietinė oku­pacija nubloškė mano senelių ir tėvų šei­mos narius. Vie­ni atsidūrė už Uralo, kiti – už Atlan­to. Tiesa, Sibire ir Kazachstane te­ko pa­bu­vo­ti, tačiau aplankyti arti­mų žmo­nių konkrečias tremties ar bu­vusių Sta­lino lagerių vietas kol kas ne­­tu­rė­jau progos. Da­bar, kuo­met Ru­si­ja vykdo karą Uk­rai­­noje, yra mažiau pavojinga išsi­ruoš­ti į ke­lio­nę už Atlanto nei į Sibi­rą.

Kartais atrodo, kad mano senelių ir tėvų kartoje buvo daugiau nuvykusių į JAV nei mano kartos žmonių, nors tais laikais kelionė užtrukdavo net kelias savaites. Mano senelis (iš tėvo pusės, gyveno Deblių k.) išvyko dirbti į Pen­sil­­vanijos anglies kasyklas apie 1900 me­­tus, prosenelis (iš mamos pusės, gy­­veno Vytogalos k.) į JAV buvo nuvykęs dar anksčiau. Žmonos proseneliai įsi­­kūrė

JAV XX a. pradžioje. Jie vertėsi maitin­dami darbininkus, kurie triūsė tiesiant geležinkelius Amerikos platybėse. Trys senelio (mamos tėvo) broliai Martin­kai (gimę Vytogalos k.) pasitraukė į Va­karus 1944-ųjų rudenį ir po kelių metų atsidūrė Čikagoje. Du tėvo pusbroliai

Girs­kiai bei jų sesuo (lakūno Sta­sio Gi­­rėno pusbrolio vaikai) išvykdami iš gim­tųjų namų Vytogaloje 1944 m. spalio mėnesį prasilenkė su į jų sodybą įriaumojančiu „išvaduotojų“ tanku. Jei­gu būtų susiruošę truputį vėliau – būtų likę už geležinės uždangos. Tiesa, susiruošė su jais ir jauniausioji dukra, maždaug dešimties metų, kuri jau pirmos nakvynės metu Tauragėje taip pasiilgo mamos, kad naktį prabudusi išėjo jos ieškoti. Rytą, jos neradę, vyresnieji pasuko Tilžės link, į Rytų Prūsiją. Taip jie ir išsiskyrė – jaunėlė po kelių dienų pėsčiomis sugrįžo pas tėvus į Vytogalą, o vyresnieji po kelių metų atsidūrė Los Andžele. 

Prieš išsiruošdamas rugsėjo gale į Či­kagą, dar kartą perskaičiau visus senelio brolio Klemenso Martinkaus mano tėvams rašytus laiškus iš Market Parko (Marquette Park). Juose rašoma, kaip jie gyvena, kaip bendrauja su kitais artimais giminaičiais arba pažįstamais, kilusiais iš to paties krašto. Viename 1985-aisiais rašytame laiške užsimena, jog Market Parke palaipsniui daugė­ja juodaodžių ir mažėja lietuvių, jog nau­jai atsikėlusių kaimynų gyvenimo bū­das skiriasi nuo lietuviams įprasto. Skai­tant laiškus tampa aišku, kad tautiškumas ir Katalikų bažnyčia buvo labai svarbūs jų gyvenime. Suprantama, laiškuose nieko nerašė apie politiką – tik keliuose užsimena, jog žino, kas pas mus sovietų Lietuvoje vyksta.

Kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo aplankyti vietas, kuriose gyveno mano giminaičiai, atsidūręs Čikagoje, pirmiausia susiruošiau į Market Parką. Man pasisekė, nes mane lydėjo senas pažįstamas ir Market Parke vaikystę pra­leidęs Virgilijus Krapauskas. Jis − isto­rikas, filosofijos mokslų daktaras, dirbęs mokytoju Čikagos mokyklose, vėliau − įvairiuose universitetuose bei koledžuose.  

Market Parko žalioji zona su tvenkiniais užima didelę teritoriją. Pasi­su­­kinėję po tą zoną automobiliu vos ke­letą minučių, sustojome ir tuomet prieš akis atsivėrė paminklas Dariui ir Gi­rėnui. Vietos lietuvių iniciatyva jis buvo atidengtas 1935-aisiais, t. y. praėjus dviem metams po „Lituanikos“ skrydžio. Šitiek apie tą paminklą man teko skaityti, šitiek kartų jis man nuotraukose regėtas! Jis dar labiau man artimas, nes giminystės ryšiais su Stasiu Girėnu esame susiję, nors ryšys mano senelių kartoje buvo nepalyginamai ryškesnis. Beje, mano mama ir lakūno brolis Petras Girėnas 1942 m. buvo krikšto tėvais (nors jų amžiaus skirtumas gana didelis) lakūno sesers anūkei Danutei, kuri iki šiol gyvena Vytogaloje ir neseniai atšventė 80-ąjį gimtadienį. 

Vos tik priėjus prie Dariaus ir Girėno paminklo, Virgilijus prade­da pasakoti, kaip jie vaikystėje stengdavosi ant jo užlipti ir nušliuožti žemyn jo briauna. Netikėtai prie mūsų dviračiu privažiuoja pagyvenęs vyras, kuris mums ištaria „labas“.  Pasirodo, 78-erių lietuvis gyvena Market Parke daugelį dešimtmečių. Dauguma jo kaimynų yra iš Meksikos, geri žmonės. Tiesa, ir jis pats už kelių dienų išvyksiąs į centrinę Meksiką, kur yra šilčiau ir pragyvenimas pigesnis. Pavasarį vėl sugrįšiantis į Čikagą. Taip jau darantis daugelį metų.

Dairantis nuo Dariaus ir Girėno paminklo, akys užkliūva už dviejų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios bokštų. Važiuojame prie jos. Pastatas savo architektūriniu bei meniniu grožiu palieka įspūdį: architekto Jono Muloko suprojektuotą bažnyčią puošia dailininkų Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Kašubos, Adolfo Valeškos, Kazio Var­ne­lio kūriniai. Žvelgiant į bažnyčios sienas puošiančias istorines mozaikas, į greta jos rymantį koplytstulpį bei plazdančią Trispalvę, mintimis nuklystu į jos reikšmę mano buvusiems giminaičiams – juk čia jie lankydavosi šventadieniais, iš čia juos visus išlydėjo paskutinei kelionei į Šv. Kazimiero kapines. 

Nuo bažnyčios palengva važiuojame gatve, kurios pavadinimas Lithanian Plaza byloja apie kitados čia gyvenusių tautiečių bendruomenę. Ant artimiausio pastato prie bažnyčios iki šiol tebėra iškaba „Antano kampas“. Ji liudija apie dar neseniai čia veikusią pas­kutinę lietuvišką karčemą. Virgilijus rodo į abiejose gatvės pusėse stovinčius pasta­tus ir vis pasakoja, kas juose buvo. Dalis pastatų dabar užkaltais langais – čia buvusi karčema, čia irgi karčema, o tenai irgi... Sakoma, kad toje gat­vėje bu­vę 15 lietuvių karčemų, o vyrai netgi lažindavęsi, ar pajėgsiantys per vakarą įveikti atstumą nuo gat­vės pradžios iki pabaigos, užsukant į kiekvieną karčemą ir išlenkiant kiekvienoje bent po taurelę...

Vėl automobiliu riedame palyginti siauromis Market Parko rajono gatvėmis. Vir­gilijus vis rodo: čia gyveno jų gydytojas, čia architekto J. Muloko namas, o čia namas, kurį buvo nusipirkusi jo mama ir kur prabėgo jo vaikystė. Prie kai kurių dabar iškeltos Meksikos vėliavos.

Sakoma, jog apie 1960-uosius Mar­ket Parke gyveno maždaug tiek pat lietuvių, kiek šiuo metu jų gyvena Mari­jampolėje. Virgilijus pasakoja, kad tuomet visose aplinkinėse gatvėse galėjai susikalbėti lietuvių kalba. Kad tai gali būti tiesa, byloja ir faktas, jog mano senelio brolis, gyvendamas Market Parke, taip ir neišmoko anglų kalbos, nes aplink buvo vien lietuviai. Netgi dirbant geležinkelininku lietuvių kalbos neprireikė – ten irgi visi buvę lietuviai. Tik vyresnis pareigomis tautietis turėjęs mokėti anglų kalbą, kadangi jis privalėjo bendrauti su užimančiais aukštesnes pareigas amerikiečiais.

Pagaliau sustojame gatvėje prie na­mo, kuriame gyveno mano senelio brolio šeima (jis senatvėje buvo priglaudęs ir savo vyresnį brolį). Keistas jausmas apima žvelgiant į gražiai atrodantį trijų aukštų pastatą. Užplūsta prisiminimai, ką skaičiau laiškuose, ką girdėjau kalbant tėvus arba bendraujant prieš kelis dešimtmečius su jų sūnumi ir duk­ra, kurie buvo atvykę į Lietuvą. Beje, jų dukra kitados pasakojo, kad vienas iš jų kaimynų Market Parke buvo Salomėjos Nėries giminaitis (gal jos vyro Bučo giminaitis?), tai ji vienintelė iš lietuvių su juo bendravo. Visi kiti tautiečiai jį ignoravo, kadangi jo giminaitė poetė vyko į Maskvą 1940-aisiais parvežti „Sta­lino saulės“ ir šlovino Staliną savo poemoje...  

Išlipęs iš automobilio žvelgiu į savo giminaičių buvusį namą ir ruošiuosi jį fotografuoti. Tokiu elgesiu patraukiu ant kaimyninio namo laiptų sėdinčios pagyvenusios moters dėmesį. Tada nusprendžiu, kad reikia paaiškinti, jog esu jos buvusių kaimynų giminaitis iš Lie­tuvos. Klausiu, ar juos prisimena. Pa­sirodo, prisimena. Iš kito namo taip pat išeina buvęs giminaičių kaimynas. Pa­sirodo, jis čia gyvena 17 metų, gerai prisimena paskutinę šio namo gyventoją Kristiną (mamos pusseserę). Sa­ko, kad ji buvusi miela moteris.

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)