Prieš tapdamas politiku, daugiau nei dešimtmetį savanoriavau Vilniaus „Caritas“ dalimi esančioje pri­klau­somų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenėje „Aš esu“. Priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, kompulsyvaus lošimo žmonių likimais susidomėjau ne tik dėl to, kad giminėje, kaip turbūt ir daugelis, turiu liūdnų istorijų, kuomet kvaišalai sugriovė ne tik nuo jų priklausomu tapusio žmogaus, bet ir jo artimųjų li­kimą. Prisidėjo ir draugystė su kunigu Kęstučiu Dvarecku, kuriam teko dėstyti Vilniaus kunigų seminarijo­je. Paskui jis gerokai paklaidžiojo bei prisikankino su narkotinėmis medžiagomis, kol grįžo į gyvenimą ir pa­si­šventė pagalbai kitiems.

Daug kalbėjausi su kun. Kęstučiu, aptarinėjome, kokią pagalbą galima pasiūlyti priklausomiems žmonėms ir jų artimiesiems, kas iš tiesų padeda, ko labiausiai trūksta. Važiavome į pagalbą teikiančias bendruomenes, bendravome su specialistais, vertėme užsienio autorių tekstus. Iš mūsų bendradarbiavimo gimė trys knygos apie priklausomybės fenomeną ir grįžimo į gyvenimą kelią. Kai pradėjau dirbti Seime, kaip tik buvo įsibėgėjusios taip vadinamos „Verygos reformos“. Neabejojau, kad pokyčių reikia, tačiau kiek nuvylė jų schematiškumas ir vienpusiškumas. Kovoti prieš alkoholį sekėsi neblogai, tačiau labai mažai buvo padaryta kovoje „už“ žmogų, šalinant priežastis, kurios stumia kvaišalų link. Taip pat, susitelkus į alkoholį, į paribius buvo nustumta narkotikų tema, per mažai rūpinamasi, kaip suteikti pagalbą tiems, kurie nori ištrūkti iš mirtino liūno. Diskusijų kėlė ir prieš kurį laiką įgyvendinta iniciatyva kriminalizuoti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą. Regis, logiškas sprendimas, kuris turėjo atgrasyti nuo narkotikų, tačiau, kaip parodė ir kitų valstybių patirtis, jei norime iš tiesų smogti narkotikų industrijai, policija turi pirmiausia kovoti su tiekėjais, o ne su tais, kurie dėl kvailumo, draugų spaudimo ar dar ko nors „paragauja“ kvaišalų. Taip, reikia, jog jie suvoktų, kad tai yra blogai, reikia, kad su jais bendrautų specialistai, bet ne policininkai, o tie, kurie padeda priklausomiems žmonėms. Pasaulinė praktika rodo, kad vartojimo kriminalizavimas nesprendžia problemos ir net nesumažina jos masto. Tik daugėja žmonių, turinčių „nusikaltėlio“ žymę, kuri griauna gyvenimą.

Tikrai nesu labai sentimentalus ir man pikta ant kiekvieno žmogaus, kuris elgiasi neatsakingai ir savidestruktyviai, net jei naudoja kvaišalus spaudžiamas draugų ar „dėl mados“. Tačiau taip pat žinau, jog priklausomybė yra liga, su kuria turi kovoti gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, o ne policija.

„Jei norime iš tiesų smogti narkotikų industrijai, policija turi pirmiausia kovoti su tiekėjais, o ne su tais, kurie dėl kvailumo, draugų spaudimo ar dar ko nors „paragauja“ kvaišalų."

Idėja, kad turėtume dekriminalizuoti atvejus, kai kas nors susigundo „suktine“, pasirodė dar praėjusioje kaden­cijoje. Pabrėžiu – niekas nekalba tik apie legalizavimą, apie tai, jog tai nėra blogas elgesys. Paprasčiausiai tokiais atvejais siūloma taikyti ne Baudžiamąjį kodeksą, o Administracinį ir įjungti pagalbos, o ne griežtų bausmių mechanizmą. Tačiau galiausiai toks siūlymas neatrado paramos ir vėl atgimė šioje kadencijoje, daugiausiai Laisvės parti­jos iniciatyva. Spėju, kad tai, jog siūlymas kilo būtent iš šios partijos, buvo savotiška meškos paslauga, nes dalis šios partijos atstovų gana laisvai kalba apie „žolę“ ir gali atrodyti, jog dekriminalizavimas iš tiesų yra kelias į legalizavimą. Bet iš tiesų tai yra du skirtingi dalykai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad dekriminalizavimas gali duoti vaisių, jei mes iš tiesų skirsime rimtą dėmesį kompleksinės pagalbos sistemai stip­rinti. Beje, Vyriausybė jai jau skyrė papildomą finansavimą, ir tai yra svarbus proveržis. Tačiau itin svarbu ir tai, kad šios lėšos duotų realų impulsą rea­bilitacijos bendruomenėms, pagalbos sistemai artimiesiems, nuosekliai prevencijai, o ne būtų skirtos pagalbos imitavimui.

Svarstant dekriminalizavimo projektą (kuris paprasčiausiai siekia atšaukti nepasiteisinusią praktiką), buvo pasiūlyti svarbūs „saugikliai“: padidintos baudos, sudėlioti akcentai, gerinant realų pagalbos prieinamumą. Tačiau, pripažįstu, nepaisant to, jog vieno balso persvara projektas prasiskynė kelią į galutinę priėmimo stadiją, tapo akivaizdu, kad sąmoningai nenorima susikalbėti.

„Gali atrodyti, jog dekriminalizavimas iš tiesų yra kelias į legalizavimą. Bet iš tiesų tai yra du skirtingi dalykai."

Parlamentarai, kurie, kiek suprantu, net nebandė gilintis į priklausomybių fenomeną, skelbė kvailas pranašystes, jog esą visą Lietuvą ketinama paversti Vilniaus taboru, Seimą neva valdo narkotikų verslas, o „valdantiesiems nerūpi vaikai ir jaunimas“. Deja, dekriminalizaciją ir legalizavimą sąmoningai painiojo net tie, kurie puikiai supranta skirtumą. Tačiau, politiniu požiūriu, buvo patogu kelti politinę isteriją, esą „valdžia propaguoja narkotikus“.

Nieko keista, kad daug Lietuvos žmonių, kurie nesigilina į Seime svarstomų teisės aktų turinį, bet tik skaito antraštes, labai sunerimo ir įsijungė į bendrą riksmą. Gavau dešimtis laiškų, kuriuose maldaujama nelegalizuoti narkotikų. Tiesą sakant, kartais net pradeda atrodyti, kad aršiausi dekriminalizacijos oponentai patys kažkaip susiję su narkotikų verslu ir apie legalizavimą kalba, tirdami žmonių reakcijas...

Sutinku, kad nėra gerai, jog dekriminalizavimas, kaip tema, buvo pernelyg atskirta nuo pamatinio klausimo: „Kaip veiksmingai įgyvendinti priklausomybių prevenciją ir padėti tiems žmonėms, kurie jau serga priklausomybės ligomis, bei jų artimiesiems“? 

Turiu pripažinti, kad prie iškreipto vaizdo prisidėjo ir žiniasklaidos antraštės, kuriose pasirodydavo „legalizavimo“ sąvoka. Politikai, prokurorai viešai buvo klausinėjami dažniau nei specialistai, kurie daug metų dirba priklausomybių ligų srityje.

„Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų. Tai – vienintelė galimybė veiksmingai padėti priklausomiems žmonėms." 

Mano įsitikinimu, dekriminalizavimas tikrai nėra svarbiausias klausimas, kai kalbama apie pagalbą priklausomiems žmonėms bei apie kvaišalų vartojimo prevenciją. Tačiau tai svarbus žingsnis, keičiant mąstymą ir pereinant prie mokslo duomenimis paremtų sprendimų, o ne tų, kurie grindžiami gandais ir baime. Visiškas absurdas, kai tie parlamentarai, kurie palaikė „dekrimo“ projektą, vadinami „krikščionybės išdavikais, degradais“...

Bet pirmą kartą girdžiu, kad Jėzus kvietė visus sodinti į kalėjimą ir ieškojo, ką užmėtyti akmenimis. Mano galva, veikiau galima kalbėti apie tai, jog Lietuvoje susiformavo pavojinga nihilistų, kurie dangstosi krikščionybės bei tradicinių vertybių gynimu, sekta. Ji labai arši ir sugeba kelti daug triukšmo, todėl kartais atrodo, kad ji yra labai gausi. Tačiau triukšmo lygis ir tiesos sakymas yra du skirtingi dalykai. Todėl visiems linkiu pasitikėti ne tik skambiomis žiniasklaidos antraštėmis ir mažiau klausyti tų, kurie protestuoja prieš viską, nes visur mato tik grėsmes. Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų. Tai – vienintelė galimybė veiksmingai padėti priklausomiems žmonėms, kuriems svarbu atrasti bei patikėti, jog gyvenimo skonis yra kur kas vertingesnis, nei bet kokių kvaišalų.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas, politikas

Į Šv. Mikolajaus sutikimo šventę Cirkuny kaime, kuriame bombos sugriovė arba apgadino 80 proc. pastatų ir iki šiol nėra elektros, vykau pakviestas Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotojo Igorio Kuzmenko. Su juo susipažinau fotografuodamas sugriautą mokyklą. Pamatęs mane vaikščiojant po griuvėsius, jis atbėgo šaukdamas, kad grįžčiau atgal, mat gali būti minų...

I. Kuzmenko pasakojo, jog per Cir­ku­ny kaimą ėjo fronto linija, mat gyvenvietė yra nutolusi vos 5 kilometrus nuo Charkivo pakraščio. Šį pusantro milijono gyvento­jų turėjusį ir vos 40 km nuo Rusijos sienos nutolusį did­miestį Kremlius planavo užimti per vieną parą. Tačiau Charkivo gynėjai did­vyriškai pasipriešino, todėl okupantai buvo priversti įsi­tvirtinti miesto prieigose. Tokiu būdu Cirkuny, per kuriuos eina autostrada į Rusiją, atsidūrė fronto mūšių epicentre. 

Anot I. Kuzmenko, kaime net 80 proc. pastatų nukentėjo nuo bombų sprogimų – vieni buvo visiškai sugriauti, kiti liko apgadinti. Prasidėjus karo veiksmams, dauguma Cirkuny gyventojų pasitraukė. Pirmomis karo dienomis visi bėgo į Ukrainą, bet vėliau okupantai leido trauktis tik į Rusiją, kur taip pat išvyko nemažai žmonių. Cirkuny iš šešių tūkstančių gyventojų per du su puse mėnesio užsitęsusią okupaciją liko vos keliolika žmonių. 

Po išvadavimo tris mėne­sius pabėgėliams nebuvo leista grįžti į Cirkuny, nes išminuotojai privalėjo išvalyti teritoriją nuo minų. Pasitraukdami iš kaimo, priešai jų paliko labai daug – užminavo namus, tvartus, laukus, sporto ir vaikų žaidimo aikšteles, pievas bei miškus. Kadangi minų visose buvusiose okupuotose teritorijose yra labai daug, kariškiai jų nespėja išrinkti, todėl gyventojams yra leidžiama vaikščioti tik nurodytose vietose. 

Šv. Mikolajaus sutikimo šventės išvakarėse prieš seniūnijos pastatą auganti eglutė buvo papuošta kukliais žaisliukais, bet prie jos per šventę niekas nėjo fotografuotis. Greičiausiai todėl, kad šalia esantis seniūnijos pastatas bei paštas buvo suvarpyti kulkų ir apirę, o šalia stovėjusi kavinė bei mokykla sugriuvusios, ir toks vaizdas gyventojams kėlė liūdesį, o ne džiugesį.

Prieš pat prasidedant Šv. Mikolajaus sutikimo šventei, pasigirdo sprogimai, kurie ir vėliau aidėjo dar keletą kartų.

„Nesibaiminkite, tai sprogimų už kokių 15 km Rusijos link atgarsiai, mes prie tokių garsų esame įpratę ir nebekreipiam dėmesio“, – nuramino 63-ejų Cirkuny apylinkės karinis komendantas Nikolajus Sikalenko.

Šį vyriškį, iki karo ėjusį Cirkuny seniūnijos pirmininko pareigas, okupantai už atsisakymą tapti jų talkininku suėmė ir visą savaitę išlaikė nelaisvėje. 

„Jie užrišo akis, surišo rankas, nedavė jokio maisto ir kalino šaltame rūsyje norėdami palaužti, kad sutikčiau toliau vadovauti seniūnijai“, – pasakojo N. Sikalenko. 

Tačiau vyriškis pirmą okupacijos dieną visiems savo pavaldiniams įsakė nutraukti darbus ir nebendrauti su okupantais. Po savaitės įkalinimo bei kilus pasaulio žiniasklaidos pasipiktinimui, Nikolajus buvo paleistas.

Jis teigia manęs, jog gyvas neištrūks. 

Su savo gyvybe mintyse buvo atsisveikinęs ir 32-ejų Cirkuny policinin­kas Jurijus Čerkašinas, kurį okupantai suėmė pirmą karo dieną.

„Skubėjau į darbą naikinti svarbių dokumentų, tačiau okupantai kelyje mane areštavo, o atsisakius tapti jų talkininku išrengė nuogai ir kartu su areštuotų bei nuogai išrengtų Ukrainos karių grupele vedė sušaudyti“, – pasakojo J. Čerkašinas. 

Tuo metu kiti Ukrainos kariai pradėjo kontrpuolimą, ir, sprogus šalia bombai, Jurijus buvo kontūzytas bei prarado sąmonę.

Per minėtą kontrpuolimą ukrainiečių kariai nukovė visus J. Čerkašiną sušaudyti vedusius priešus, o ligoninėje pagijęs policininkas dabar toliau dirba inspektoriumi Cirkuny kaime. Jis papasakojo, jog į Cirkuny apylinkę įeina devyni kaimai, kuriuose iki karo gyveno beveik 11 tūkst. gyventojų, o dabar likę tik 3 tūkst. Mat daugybė žmonių neturi kur sugrįžti, nes jų namų nebėra, o dalis, ypač moterys su mažais vaikais, bijo būti netoli fronto zonos esančioje gyvenvietėje.

Labiausiai apylinkėje nukentėjo Rus­ki Tiški kaimas, jame net 90 proc. namų buvo sugriauti. Iki karo 1900 žmonių gyvenvietė klestėjo – joje kilo individua­lūs namai, buvo statomi kotedžų komp­leksai, mat prie dviejų upelių bei tvenkinio miškingoje vietoje įsikūręs kaimas traukė vos už 20 km esančio milijoninio Charkivo gyventojus. 

Džiugus gyvenimas baigėsi vasario 24-ąją, nes kaimelį jau pirmą karo valandą okupavo Maskvos agresoriai, atžengę iš vos už 20 km esančios Rusijos. Klestintį ir išpuoštą Ruski Tiš­ki jie sunaikino iš keršto po to, kai Uk­rainos kariai jį gegužės 10-ąją išvadavo. Bėgdami agresoriai susprogdino tiltą per Murom upelį, užminavo sodybas, laukus, miškus ir ėmė bombarduoti namus. 

„Okupantų tankas užvažiavo ant aukš­tumos ir specialiai paleido šūvį į Cir­kuny polikliniką, ją sugriaudamas. Taip pat tikslingai buvo subombarduotos mokyklos Ruski Tiški bei Cirkuny, sugriautos vaistinės, kultūros namai, paštas, parduotuvės, sodybos“, – neslėpdamas pykčio pasakojo I. Kuz­men­ko.

Igoris, 2014 m. su šeima bėgdamas iš Maskvos separatistų užimto Donbaso, pats vos išvengė sušaudymo, o per dabartinį karą galutinai įsitikino, kad Kremliaus pasiuntiniai gali įvykdyti bet kokį žiaurumą. I. Kuzmenko prašė perduoti Lietuvos žmonėms raginimą toliau aktyviai remti Ukrainą kovoje su nužmogėjusiais okupantais, pridurdamas, jog Kremliaus karių reikia ne bijoti, bet drąsiai kovoti su jais, nes tik išmušus agresoriui dantis galima užsitik­rinti, jog daugiau nebesikandžios.

Į Šv. Mikolajaus sutiktuvių šventę Cirkuny susirinko apie 200 žmonių, nors prieš karą centrinė kaimo aikštė būdavo sausakimša. Vaikams labiausiai patiko tai, kad kartu su jais žaidė ir iš fronto trumpam atvykę kariūnai, kurie visus vaišino ir kareiviška koše bei arbata. Scenoje koncertavo vietos dainininkai, šokėjai sušoko kazokų šokį su kardais, o kareiviai nuotaiką kėlė pasakodami šmaikščius anekdotus apie priešą.

Kalbinti gyventojai bei kariūnai dėkojo Lietuvai už teikiamą pagalbą ir prašė nepamiršti to daryti, nes Uk­rai­ną užpuolę niekadėjai yra grėsmė ir Lie­tuvai bei visam demokratiniam pasauliui.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiais metais Lietuvos pirmoji ponia Dia­na Nausėdienė inicijavo akciją „Namų jauku­mas“, kviesdama sukurti ste­buklingą šv. Ka­­lėdų nuotaiką, Prezidentūros eglę pa­puo­­šiant savo rankomis sukurtais nameliais, sim­boli­zuo­jančiais visų Lietuvos žmonių ir re­gionų vienybės jėgą. Į šią akciją įsijungė ir šilališkiai.

Šilalės meno mokyklos dailės skyriaus mokytojos eksper­tės Laimutės Rupšytės mokiniai noriai prisidėjo prie akci­jos, siūdami ir dekoruodami na­melius iš vilnos. Net berniu­kai nepabijojo paimti adatą ir išbandyti savo sugebėjimus siūti. Tad net trylikos Šila­lės meno mokyklos dailės skyriaus mokinių (Paulinos Čivins­kai­tės, Ga­bijos Lidžiūtės, Augustės Ža­dei­­kytės, Tomos Tičkutės, Emos Zorkaitės, Melitos Miche­je­vai­­tės, Gabijos Jo­kubauskytės, Sau­­lės Ast­rauskaitės, Mil­dos Ežers­­­kytės, Darjos ir Dei­man­­tės Fei­taus­kai­čių, Mil­dos Petke­vi­čiū­tės, Ernestos Šim­kutės bei Emi­­lio Grikšo) name­lių, pilnų ši­lumos ir meilės, papuošė sim­bo­linį Lietuvos Vals­tybės medį. 

Prieš Kalėdas, gruodžio 21 d., Prezidentūroje vyko šventinė popietė, į kurią iš visų savivaldybių buvo pakviesta po keletą vaikų, kūrusių dekoracijas. Daugiau nei 200 autorių ir juos lydinčių asmenų pasveikino Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia D. Nau­sėdienė, etnomuzikologė Lo­re­ta Sungailienė papasakojo apie Ad­vento ir šv. Kalėdų papročius, vaikai mokėsi dainuoti liaudies dainas su folk­loro ansambliu „Vir­vytė“, taip pat stebėjo tradicinius būrimus ir minė mįsles. Smagiu popietės akcentu tapo ėjimas rateliu ir kiti bendri žaidimai. Šventę vainikavo Prezidento dovanos vaikams ir bendra nuot­rauka su pirmąja šalies pora. 

Laimutė RUPŠYTĖ

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja

Prezidento kanceliarijos nuotr./Robertas DAČKUS

Praėjusiais metais populiariausia tiesioginės paramos priemone ta­pu­sios kompensacijos už sertifikuotų individualių nuotekų tvarkymo įrenginių įsigijimą šiemet sulaukė palyginti nedidelio gyventojų susi­do­mėjimo, o savivaldybės nepanaudojo daugiau kaip pusės biudžete su­planuotų lėšų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98

Šilalės socialinių paslaugų namai šiemet nepanaudojo daugiau nei ketvirtadalio Neįgaliųjų reikalų departamento skirto finansavimo pagalbai neįgaliems žmonėms teikti. Nors asmeninio asistento laukia keturi asmenys, lėšas teko grąžinti į valstybės biudžetą.

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98

Artėjant naujiesiems metams, dažną ištinka filosofinis klausimas: ką daryti? 

Ką pradėti iš naujo? Ko atsisakyti? Kaip pakeisti savo gyvenimą, 

kad būtų šviesiau, turtingiau, laimingiau? Apie nelengvas gyvenimo prasmės paieškas, saikingai ironizuodamas, anuomet rašė poetas V. Šimkus:

 „Kartą gatvėje, po šviesų girliandomis,/ Rodos, prieš naujųjų metų rytą/ 

Tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas/ Toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“.

Dabar atsakymų pilnas internetas: įvairaus plauko gyvenimo išminties mokytojai,

 nuomonės formuotojai ir kitokie protinguoliai kalba, rašo, pataria, 

ką, su kuo, kaip, kur, kada daryti, 

kad naujieji metai būtų kupini laimės bei laimėjimų...

Bet gal reikia tiesiog paprastai atsiduoti metų tėkmei, 

prisimenant prieš kelis tūkstančius metų gyvenusį graikų filosofą Heraklitą 

ir jo išmintį „Panta rhei“ (Viskas teka). Įsiklausyti. Pirmiausia – į save. 

Tada daug kas paaiškėtų ir be interneto išminties.

Būkim tylesni, kai šitaip sninga,

Kai mieste tokie balti kalnai.

Niekas nepradingo, nesustingo...

O jei ką užsnigo – laikinai...

Esam, tad ir sniegui duokim teisę

Kristi tyliai ir tylėt pusny.

Juk vis tiek – mylėsim, lauksim, eisim...

Tik, kol sninga, būkim tylesni...

                                                Ramutė SKUČAITĖ

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Propaganda ir dezinfor­ma­cija turi plačias manipuliavi­mo galimybes. Nėra, ko ge­ro, sferos, į kurią minėti dest­­ruktyvūs reiškiniai neban­dy­tų įžengti. Mokslą galima pri­skirti prie vienos tų sfe­rų. Atrodytų, propagandai tu­rėtų būti sunku skleisti dezin­formaciją apie mokslą, kuriame viskas remiasi tyrimais, eksperimentais, moksliš­kai, t.y. patikimai, patvirtintais re­zultatais bei pan. Tačiau de­zin­for­ma­cija ir čia atran­da landų, pasinaudodama kitų žmonių – ne mokslininkų – stereotipiniais įsitikinimais bei įsivaiz­davimais apie mokslą, neišmanymu, žinių, o kartais net ir sveikos nuovokos stoka. 

Kovidas išjudino interesą

Stipresnį susidomėjimą mokslu ir jo pasiekimais ne taip seniai išjudino COVID-19 pandemija. Tai buvo gana natūralu, nes naujo pavojingo viruso atsiradimas iškėlė svarbius klausimus – kaip jį suvaldyti ir kaip nuo jo apsiginti? Papildomu aspektu tapo ir ginčai dėl paties viruso prigimties bei jo atsiradimo aplinkybių. Tiksliai į pastarąjį klausimą taip ir nėra atsakyta. Nors pagrindine versija išlieka prielaida, jog virusas pats galėjo peržengti barjerą tarp gyvūnų ir žmogaus, versija apie galimą dirbtinę, t.y. laboratorinę, jo kilmę irgi kol kas nėra paneigta. Tokiu atveju pats mokslas įgauna prieštaringą įvaizdį – ir kaip sprendimo būdas, ir kaip pavojaus šaltinis. 

Situacijai nepadėjo ir vadina­masis „vakcinų karas“. Klau­si­mas, kas greičiau bei efekty­viau sukurs vakciną nuo COVID-19 buvo savotiškai politizuo­tas. Ypač šioje sferoje pasistengė Ru­si­ja. Maskva skubėjo regist­ruoti savo vakciną „Sputnik V“, taip siekdama pademonstruoti „pranašumą prieš Va­ka­rus“. Beje, pastebėta, jog Krem­lius ir kitaip sugebėjo instrumentalizuoti koronaviruso COVID-19 temą. Žurnalistinis tyrimas, ku­rį dar 2021 m. pabaigoje pub­likavo leidinys „Meduza“, parodė, kad Rusijos globalus medijų kanalas RT visiškai skirtingai pateikinėjo naujienas, susijusias su vakcinacija nuo COVID-19, Rusijos bei užsienio auditorijoms. Buvo nustatyta, kad Rusijos vidaus auditorijai skirtose medžiagose RT visaip skatino žmonės skiepytis ir užpuldavo skiepų priešus, užtat savo „tarptautinėje“ produkcijoje, skirtoje užsieniui, suteikdavo platų eterį skiepų priešams bei visokiausių sąmokslo teorijų šalininkams. 

Verta paminėti, jog pandemija paskatino ne tik ginčus dėl mokslo reikšmės bei galimybių, bet ir pagimdė įvairius antimoksliškus ir net absurdiškus naratyvus, o kai kas tiesiog neigė COVID-19 egzistavimą ir kėlė versiją, kad neva virusas yra išgalvotas tam, jog paslaptinga „pasaulinė vyriausybė“ galėtų atlikti žmonių elgesio kont­rolės eksperimentą. Kitaip sakant, kai kurių žmonių vaizduotę koronaviruso tema dirgino gana stipriai.

Ar žmogus yra „iracionali beždžionė“?

Mokslo populiarintojas ir moks­lininkas Davidas Rober­tas Gri­mesas savo garsioje knygoje „Iracionali beždžionė“ (angl. „The Irrational Apie“) pažy­mi, kad pirmieji vakcinų priešininkai atsirado kartu su pirmomis vakcinomis. Kita vertus, jeigu žmonių baimes XVIII a. pabaigoje, susijusias su nauju ir negirdėtu gydymo, o tiksliau – prevencijos, būdu galima suprasti, tai XXI a., kai vakcinacijos efektyvumas įrodytas keliais šimtmečiais patirties, šias baimes sunku pavadinti kitaip negu iracionaliomis. 

Žmonėms, bijantiems skiepų, vertėtų atsiminti Josepho Meis­terio vardą. Jis gimė 1876 m. ir mirė 1940-aisiais, kai nusižudė po vokiečių įsiveržimo į Prancūziją per antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, J. Meisteris turėjo mirti dar 1885 m., sulaukęs vos devynerių – po šuns, sirgusio pasiutlige, įkandimo. Iš esmės anuo metu tai buvo mirties nuosprendis be jokių kitų įmanomų variantų. Bet J. Meisteris tapo pirmu žmogumi, kuriam buvo įvesta Louiso Pasteuro sukurta vakcina nuo pasiutligės. Vaikas pasveiko – tai tapo dideliu proveržiu medicinoje.

Tačiau vargu ar istoriniai pavyzdžiai ir kiti panašūs argumentai gali įtikinti didžiausius skeptikus bei sąmokslo teorijų šalininkus. Pavyzdžiui, dėl COVID-19 skiepų buvo keliamos įvairios teorijos, tarp jų – ir gana absurdiškos. Viena tokių, kurias su tam tikromis variacijomis iki šiol galima aptikti interneto platybėse, teigia, jog atseit kartu su vakcina žmonės bus „čipuojami“, o paslaptingos, už to stovinčios jėgos per šiuos mikročipus galės tokius žmones sekti bei valdyti. 

Pasakysiu tiesiai šviesiai – tie, kas bijojo „čipizacijos“, jau pavėlavo. Šiuo­laikiniai išmanieji telefonai gana plačiai renka informaciją apie savininkus, o virtualūs algoritmai, analizuodami šią informaciją, siūlo internetinėje erdvėje personalizuotas prekių bei paslaugų reklamas, t.y. siekia paveikti mūsų elgesį, sprendimų pri­ėmimą. Taigi, iš esmės dauguma mūsų jau esame „čipizuoti“ savo noru, ir pasaulis dėl to nesustojo.  

Koviniai uodai ir kitos nesąmonės

Tiek pavyzdžiai apie skiepus, tiek baimės dėl čipų parodo, jog žmogus iš tikrųjų ne visada įjungia sveiką nuovoką bei kritinį mąstymą. Propaganda ir dezinformacija naudojasi tuo itin plačiai. Įvairių loginių nesąmonių kūrimu pastaruoju metu itin pasižymi vadinamoji Kremliaus propaganda, o papildoma paskata kurti vis keisčiau skambančias istorijas ir teiginius tampa Maskvos siekis pasiteisinti dėl agresyvaus karo, kurį pati Rusija pradėjo prieš Ukrainą. Suprantama, jog esmine „pasiteisinimo“ priemone tampa bandymai įrodyti, kad neva „Ukraina siekė užpulti Rusiją (ar kitaip jai pakenkti)“. 

Kremlius išties demonst­ruo­ja išradingumą, fabrikuo­da­mas nebūtas istorijas. Pa­vyz­džiui, vienas ryškiausių (ir absurdiškiausių) pastarojo meto naratyvų buvo tas, jog Uk­rai­na ruošia „kovinius uodus“, ku­riuos planuoja panaudoti kaip biologinį ginklą prieš ru­sų karius. Ne taip seniai aptarinėjau šį naratyvą su pažįstama biotechnologijų specialiste. Jai ši istorija kėlė atvirą juoką. Kalbant paprastai, teoriškai išties galima būtų paversti uodus kokio nors užkrato pernešėjais, tačiau iš karto iškyla labai daug problemų – pradedant nuo to, jog uodas neatskiria „savo“ nuo „priešo“ ir baigiant tuo, jog tai būtų labai nepatikima karinė investicija. Dalį tokių uodų natūraliomis sąlygomis tiesiog sulestų paukščiai, o likusieji žūtų nuo šalčio atėjus žiemai. 

Panašaus absurdo lygio yra ir Krem­liaus propagandos tei­ginys, kad neva ukrainiečiai ruošė biologinį ginklą, kuris nai­kintų rusus pagal tautinę tapatybę. Šis pasakojimas irgi lūžta atsitrenkęs net ne į mokslinį žinojimą, bet į paprastą sveiką nuovoką. Potencialiai galima sukurti biologinį gink­lą, kuris atakuotų biologinius organizmus su tam tikromis ypatybėmis, tačiau virusas neprašo paso ir neanalizuoja žmogaus pavardės. Tuo labiau keistai atrodytų tokio gink­lo panaudojimas Uk­rainoje, kur tarp šalies patriotų bei kovo­to­jų prieš Kremliaus agresiją yra nemažai ir etninių rusų. Taip pat įdomu būtų išgirsti atsakymą į klausimą, kaip toks ginklas „traktuotų“ žmones iš maišytų šeimų? Kitaip sakant, net jeigu tokį ginklą ir galima būtų sukurti, jo panaudojimas negalėtų būti tikslus, racio­nalizuotas, o kalbant paprastai – tiesiog neturėtų prasmės. Galiausiai ir pačioje Rusijos kariuomenėje kariauja ne vien etniniai rusai. 

Visa tai rodo, kad iš tikrųjų labai dažnai propagandos ir dezinformacijos teiginiams demaskuoti užtenka žengti tik vieną racionalios analizės žingsnį. Tai nereikalauja tiek daug pastangų, kaip kartais gali atrodyti. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 2023-ius metus dedikuoja Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, tam skirdamas daugybę išskirtinių premjerų: „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris į elingą grįžta su Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ videografiniu spektakliu, stebuklu vadinamas šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai“, publikai pristatys Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano choreografines kompozicijas.

Kalėdinis noras – rekonstrukcijos pabaiga

„2022 metus Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skyrė pasakoms, tad apžvelgiant prabėgusius dvylika mėnesių galima konstatuoti, jog pavyko įgyvendinti jų turinį, planus ar net pranokti sau išsikeltus tikslus. 2023 metais laukiame tik gerų staigmenų ir tik taip norime stebinti publiką. Didžiausia mūsų svajonė – iki metų galo baigti Muzikinio teatro rekonstrukciją. Visų prašome į Kalėdinių svajonių sąrašą įtraukti ir norą, kad Muzikinio teatro pastatas kitų metų gale būtų perduotas Klaipėdos kultūros bendruomenei. 2023-ieji dedikuoti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, tad būtų sunku rasti didesnę ir prasmingesnę dovaną šiam miestui, nei rekonstrukcijos pabaiga. Dauguma Muzikinio teatro premjerų ar renginių 2023 metais bus skirti būtent šiai datai paminėti. Didžiulius paruošiamuosius darbus tam atlikome jau šiemet“,- pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

„Sapnai ir kaktusai“ – lyg stebuklas

Sausio 14 dieną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras metus pradės Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirtu tradiciniu simfoninės muzikos koncertu „Lietuviais esame mes gimę“. Jame nuskambės retai ar net pirmą kartą atliekami šio krašto kūrėjų simfoniniai kūriniai. Kai kurių natų teko paieškoti net archyvuose, tad publikos laukia įdomus pažintinis koncertas.

Kovo 17-18 dienomis Muzikinis teatras pakvies į išskirtinę šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, kurioje bus pristatytos Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano choreografinės kompozicijos. „Stebuklu galima vadinti tai, kad mums pavyko į Klaipėdą prisikviesti vieną žymiausių pasaulio choreografų A. Ekmaną, kurio darbo grafikas kruopščiai planuojamas trys ar keturi metai į priekį, nes žymiausiose pasaulio scenos laukia jo choreografinių šedevrų. Jis pirmą kartą dirbs Lietuvoje. R. Bondara mūsų publikai jau pažįstamas, nes neseniai KVMT statė šokio spektaklį „Faustas“ (pagal J. W. Goethe). Mūsų laukia, mano manymu, įstabi premjera, kuri bus svarbi ne tik Muzikiniam teatrui, mūsų baleto trupei, bet ir pajūrio ar visos šalies publikai“,- pasakoja vadovė Laima Vilimienė.

Vasarą vėl susitinkame elinge

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tampančiame senajame elinge 2023 metų vasarą Muzikinis teatras pristatys istorijų operą „Klaipėda“, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu šiuo metu vis dar rašo ar parašytą medžiagą dailina net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libreto autorius Arvydas Juozaitis.

Klaipėdos festivalyje publika išvys ir Carlo Orffo kantatos videografinį spektaklį „Carmina Burana“, kurio statytojų publikai nereikia ilgai pristatinėti. Pakanka paminėti, kad premjerą ruošia „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris ir visi įsivaizduoja didingus elinge užgimsiančios „Carmina Burana“ mastelius. 

Šiai išskirtinei datai skirtas ir neeilinis šokio projektas - „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, kuriame universalia muzikos bei šokio kalba pasakojama apie Klaipėdos krašto unikalumą. „Kūrybiniai darbai ir vaizdo siužetų filmavimai pradėti rudenį, o 2023 m. balandžio 29 dieną pakviesime į Tarptautinei šokio dienai skirtą šokio projektą „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, kur judesio kalba atskleisime kuo išskirtinis Klaipėdos krašto Žmogus, jo savastis ir mąstymas, papročiai ir rūbai, gyvenimo spalvos ir būdas kitęs bėgant dešimtmečiams...“, – akcentuoja Laima Vilimienė.

Publikos mėgstamiausi

2023 m. į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą sugrįš populiarusis Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ su dedikacija Vilniaus geto likvidavimo metams (vasario 12 d.) ir nemažiau gerbėjų turinti komiška istorija iš vienuolių gyvenimo Dano Goggino miuzikle „Šounuolynas“ (sausio 8 ir vasario 26 d.), teatralizuotas koncertas „Aš senas – jūrininkas“ pagal Eduardo Balsio dainas (gegužės 6 d.) ir Eduardo Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ (gegužės 10 d). Sausio 18 d. Žvejų rūmuose rodoma Zigmaro Liepinio opera-melodrama „Paryžiaus katedra“, o vasario 22 d. šokio spektaklis „Altorių šešėly“ vėl praskleis uždangą į pašaukimo ir meilės kamuojamo vyro gyvenimą...

Balandžio 6-ąją Žvejų rūmų sceną užlies ne tik šokis, bet ir vanduo daug publikos bei kritikų dėmesio sulaukusiame šokio spektaklių diptike – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater” ir Igorio Stravinskio „Šventajame pavasaryje”. Vienas žymiausių Europos choreografų Edwardas Clugas muzikinę partitūrą perteikė taip laisvai, organiškai ir išradingai, kad „Šventojo pavasario” pagrindiniu veikėju tapo vanduo, kuris nuo seno siejamas su aukojimo ir apsivalymo ritualais. Nuogąstavimai, kad sceną užpilančio vandens nepavyks perkelti į sceną, kad šis sumanymas galimas tik lauke, nepasitvirtino. Išradingųjų KVMT Pastatymų tarnybos specialistų dėka spektaklis sėkmingai „įsikūrė“ įprastos scenos „rėmuose“.

Galimybė sužinoti ir pasimėgauti

Viena iš svarbių KVMT repertuaro krypčių – edukaciniai renginiai ir spektakliai. Muzikinio teatro nauja tradicija - edukaciniai renginiai, kurių metu galima stebėti spektaklio repeticiją, o vėliau ją aptarti bei padiskutuoti su spektaklio kūrėjais. Sausio 20 d. Žvejų rūmuose visi laukiami B. Kutavičiaus operos „Lokys“ edukaciniame renginyje, o sausio 21 d. –  operoje „Lokys“. Vasario 8 dieną susitinkame edukaciniame renginyje „Pažintis su Dona Kichote“, o vasario 9-ąją – šokio spektaklių triptike „Dona Kichotė“. Vasario 24 ir balandžio 21 dienomis pristatomas edukacinis renginys - pažintis su A. Dvořáko opera „Undinė“, o vasario 25 ir balandžio 22 dienomis rodoma A. Dvořáko opera „Undinė“. Kovo 28 d. bus pristatomas G. Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ edukacinis renginys, o kovo 29 dieną – visa opera. Gegužės 12-ąją numatytas edukacinis renginys „Pažintis su Orfėjumi pragare“, o gegužės 13-ąją rodoma minėta Jacques Offenbach operetė. Balandžio 5 d. jūsų lauks edukacinis renginys-pažintis su šokio spektakliu „Stabat Mater“.

Vaikų pamėgti spektakliai

Sausio 5 dieną Žvejų rūmuose mažųjų žiūrovų lauks jau senokai matyti personažai iš „Bulvinės pasakos“ – pirmosios vaikų pamėgtos kompozitoriaus Antano Kučinsko ir rašytojos Daivos Čepauskaitės operų vaikams trilogijos dalies. Sausio 7-ą, kovo 3-ią ir 25-ą – penki dainingi personažai seks kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virginijaus Pupšio sukurtą muzikinę istoriją „Pasaka be pavadinimo“.

Sausio 22-ąją ir balandžio 2-ąją Žvejų rūmuose vaikų laukia choreografės Aušros Krasauskaitės ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“. Ji vaikams atveria duris į Saulės sistemos pažinimą, supažindina su simpatiškais (ir visais nebaisiais) dinozaurais bei atskleidžia tikrąją jų išnykimo priežastį.

Ypatingo žiūrovų susidomėjimo sulaukusi Jurgio Gaižausko edukacinė opera vaikams „Buratinas“ kvies susitikti keletą kartų. Pirmi 2023-iųjų metų susitikimai su vaikų pamėgtais personažais vyks sausio 29-ąją ir vasario 4-ąją.

Kantrybė

Mūsų laukia dar vieni gražūs ir viltingi 2023-ieji. „Visi Muzikinio teatro darbuotojai unikalūs ir savaip nuostabūs. Didžiuojuosi jų darbais ir pasiekimais. Džiaugiuosi už kiekvieną. Puiku, kad turime galimybę publikai pristatyti jų darbus, ypač žinant kokiomis sąlygomis tenka išgyventi. Suprantame kokiomis nuotaikomis gyvena mūsų rėmėjai ir partneriai. Baigiantis metams nuoširdžiai dėkojame už bendrystę ir investicijas į visus džiuginančius reginius. Kad šiame laikmetyje kai tenka išgyventi ekonominius sunkumus dar labiau suprantame ir vertiname kiekvieną pas mus atėjusį. Kad mylime savo publiką ir dirbame vardan jos – minėjome jau ne kartą. Muzikinio teatro gerbėjams norisi priminti, kad gyvename daugybę išbandymų nešančiu laikotarpiu, kuris vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną Norėčiau palinkėti visiems kantrybės: ir tuomet kai mums sekasi, kad džiaugsmo energija būtų nukreipta naujiems pasiekimams, naujoms sėkmėms, ir tuomet kai mus užklumpa sudėtingi momentai, išlaukti ir subręsti sėkmei. Ir svarbiausia – linkiu taikos: pasauliui ir mūsų širdims“,- linkėjimus siunčia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Dovanų ieškotojus ir ištikimiausius savo gerbėjus, iki 2023 m. sausio 31 d.  kviečiame dalyvauti akcijoje „Kalėdų dovanos“. Iš anksto įsigydami bilietus į 36 sezono antro pusmečio renginius sistemoje bilietai.lt, sutaupysite net pusę bilietų kainos! Plačiau www.klaipedosmuzikinis.lt

Praėjusią savaitę visuomenei pristatyta nauja knyga apie Šilalės krašto dainas „Augin muni mažą“. Į ren­ginį atvyko knygos sudarytojai, ansamblis „Visi“  bei dainų pateikėjų vaikai ir anūkai. Skambėjo dai­nos bei prisiminimai, kaip jos buvo rinktos ir užrašytos.

Knyga Šilalės krašto dainos „Augin muni mažą“ sudaryta iš folkloro ansamblio „Visi“ surinktos medžiagos. Tau­tosaka Že­maitijoje pradėta kaupti 1981-aisiais, ekspedicijų metu, o 1985–1986 m. jos surengtos ir Upy­noje, Pajūryje, Kalti­nė­nuose. 

„Aš, kaip ekspertas, važiuodavau į folkloro ansamblių, kapelų, pavienių dainininkų apžiūras. Jų metu ir susipažinau su viena iš folkloro ansamb­lio vadovių iš Šilalės, sutarėme, kad atvyksime į ekspediciją, kurią pradėjome nuo Upynos“, – prisiminė „Visi“ ansamblio vadovas ir knygos sudarytojas doc. Evaldas Vyčinas.

Šių ekspedicijų metu „Visi“ surinko net 1000 dainų, taip pat šokių melodijų bei šokių aprašymų, pasakų, mįslių ir kitų tautosakos kūrinių. Tiesa, į leidinį buvo sudėta 120 dainų.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas sa­kė, jog dainos plito po visą šalį: „Žmonės tuokėsi, kėlėsi iš vienos vietos į kitą, kartu „važiuodavo“ ir dainos. Štai „Augin muni mažą“ yra pati populiariausia vestuvių daina Lie­tu­voje“.

Knygos sudarytoja, „Visi“ ansamb­lio narė prof. habil. dr. Daiva Ra­čiū­­naitė-Vyčinienė tei­gė, kad žmonėms sma­gu prisiminti senas dainas. Ta­čiau, etnomuzikologės teigimu, tos, kurios jau sudėtos į knygą, yra autentiškos, Ši­­lalės krašte atliekamos tradiciš­kai išlinguojant melodiją, savotiškai ją „iš­­tampant“, pabrėžiant atskirus skie­menis.

„Tokios dainos pasimiršta. Nors regionuose žmonės dar kalba tarmiškai, jų dainos yra visiškai išnykusios, likę tik romansai, estrada bei pan. Tos dainos, kurios pateko į šį rinkinį, įrašytos iš tų žmonių lūpų, kurie gimė XIX a. pabaigoje. Įsivaizduokime, kokio senumo yra šie kūriniai. Aišku, šiuo metu nieko panašaus jau neužrašome“, – apgailestavo „Visi“ ansamb­lio narė D. Ra­čiūnaitė-Vy­činienė.   

Anot jos, ansamblio „Visi“ branduolį sudaro aukštaičiai, pamilę Šilalės krašto dainas ekspedicijų me­tu.

„Mūsų senoliai išsaugojo, išpuoselėjo dainas savo sielose ir perdavė mums, jau­najai kartai. Tad mūsų rūpestis – kad šis brangus tautos turtas neliktų vien archyvuose ir senų žmonių atminty­je“, – akcentavo naujojo leidinio „Au­gin muni mažą“ projekto vadovė folkloristė Jo­lanta Ka­žu­­kauskienė. 

Pasak jos, 2022-ieji bu­vo svarbūs Šilalės folk­loro ansambliui „Ve­rin­ga“ – lapkričio mėnesį ansamblis šventė 20 me­­tų sukaktį, o minint šį svarbų jubiliejų, ir gi­mė idėja išleisti dainų rinkinį. Tai padaryti pavyko bendradarbiaujant su

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojais D. ir E. Vy­činais, Kultūros taryba, prie knygos išleidimo prisidėjo ir Šilalės kultūros cent­ras, ir rajono savivaldybė. Dainų tekstus pietų žemaičių tarme redagavo kalbininkas Jonas Bu­kantis. 

„Pirmas toks leidinys su natomis bei Šilalės kraštui būdinga tarme labai naudingas ir kaip mokomoji medžiaga mokytojams, ansamblių vadovams, kurie ruošia kolektyvus dainų šventėms, konkursams. Taip pat tiems, kurie reprezentuoja Šilalės kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – sakė projekto vadovė. 

J. Kažukauskienė neabejoja, kad knyga bus naudinga visiems, ieškan­tiems savo kultūrinių šaknų, atsi­ve­riančių per gyvą muzikavimo džiaugs­mą. 

„Liaudies kūrybos palikimas – svarbus kultūros ugdymo šaltinis: nacionalinis kultūros gaivumas priklauso nuo liaudies kūrybos gyvybingumo, mokė­jimo ją panaudoti ir globoti. Todėl šią Šilalės krašto kultūros paveldo dalelę, dainuojamąją tautosaką pietų žemaičių tarme, taip norisi išsaugoti ateinančioms kartoms. Tuo labiau, jog tik gyvas dainavimas kartu skatina mokytis burtis, sutarti ir vienas kito klausytis“, – tikino J. Kažukauskienė.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

AUTORĖS nuotr.