Šiųmetėje žemdirbių šventėje tarp sėkmingai ūkininkaujančių pagerbti ir jucaitiškiai Aušra bei Justinas Sto­­niai. Jiems pagyrimo raštą ir simbolinę dovaną skyrė Žemės ūkio rūmai. Pasidomėjome, kuo jauniesiems ūkininkams buvo įsimintini šie besibaigiantys metai.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Po besauliu 

Gruodžio dangum –

Po cementiniu kupolu

Šviečia sniegas.

Nei provėžų. Nei pėdų,

Užpustęs visas duris,

Trumpai – vieną atodūsį – 

Šviečia sniegas.

                      Janina DEGUTYTĖ

Ypatinga tyla. 

Balta staltiesė, užklota ant senelio seno stalo. 

Žvakės liepsna. 

Tėvų sodo obuoliai. Prisiminimai. 

Širdžių šiluma. 

Tai viskas, ko reikia, kad ratas iš naujo imtų suktis, 

kad pakaktų jėgų, sveikatos ir svajonių naujai pradžiai. 

Ir net jei už lango tik pilkuma 

ir purvini sniego likučiai,

nejučiom savęs klausiame: 

„Kodėl man taip šviesu?“

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šį rudenį Šilalę papuošė vienuolika mažosios skulptūrinės plastikos kūrinių – Meno mokyklos dailės mokytojo Andriaus Zaikausko sukurtų „Giliukų“, į kuriuos žiūrėdamas negali atsistebėti skulptūrėlių menišku gyvybingumu bei žaismingumu. Tai – pirmas žingsnis, bandant sukurti patrauklų miesto veidą, įprasminti šio krašto žmonių tapatumą, o atvykstančius turistus sudominti smagia atrakcija skaičiuoti tarsi nuo šimtmečio ąžuolo pabirusius mažylius. Dailės mokytojas tikina, jog tokia idėja gimė, norint savo miestui duoti tai, ką gali padaryti geriausiai. 

Pasipylė kaip iš gausybės rago

Nors per tris mėnesius Šila­lėje matomiausiose vietose šak­nis įleido net vienuoli­ka skulptūrėlių, dailininkas šią idėją brandino daugiau nei metus. Pirmiausia atsirado į delnus telpanti suvenyrinė gilė, kurią A. Zaikauskas sukūrė norėdamas pradžiuginti į Ši­lalę atvykstančius savo draugus bei svečius. Kodėl gilė, neverta net klausti. Šilalės herbe vaizduojamas ąžuolas, mūsų rajone yra Ąžuolijos kaimas, visoje Že­maitijoje auga gausybė ąžuolų, o žemaičiai visada garsėjo meile savo kraštui. Tas žemaitiškas atkaklumas ir skatino dailės mokytoją ieškoti dūšiai artimo Šilalės simbolio.

„Ilgai persekiojo mintis, kad lyg ir visko Šilalėje turime, bet vis tiek kažko trūksta. Daug keliaujame po pasaulį, matome, kaip gražiai gyvena žmonės, ir visada atrodo, jog gerai ten, kur mūsų nėra. Pradėjo kirbėti mintis, kad ir mums reikia kažkokių paprastų, mažų dalykėlių – juk nebūtinai viską daryti XXL dydžio, stebinti pasaulį didingumu. Taip iš ąžuolo simbolikos, aplinkos stebėjimo ir atsirado „Giliukai“, – pasakoja A. Zaikauskas.  

Ilgokai galvojęs, kur įkurdinti skulptūrėles, kad visi jas pamatytų, nusprendė, jog  „Giliukai“ turi būti tartum gyvi ir būtinai kažką veikti, jog visiems būtų smagu juos matyti, skaičiuoti bei fotografuoti. Andrius juokiasi, kad pirmąjį „Giliuką dailininką“ su teptuku rankose šią vasarą sukūrė sau.

„Esu dailės mokytojas, dirbu Meno mokykloje, todėl „Gi­liukas“ apsigyveno ant Dai­lės studijos sienos“, – sako A. Zai­­kauskas. 

O paskui šie žaismingi personažai pradėjo sklisti po vi­są miestą. Rugsėjo viduryje net dvi skulptūrėlės papuošė Ši­­­la­lės viešosios bibliotekos pastatą: „Giliukas skaitytojas“ įsi­kū­rė ant įėjimą dengiančio sto­gelio, mažesnioji skaitanti „Gilė“ nutūpė ant skaitytojų abonemento palangės. Po dviejų savaičių „Giliukas keliautojas“, su kuprine ir lazda, įsikūrė ant Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus balkono atbrailos, o Mokytojo dieną A. Zaikauskas šventė, savo penktąjį kūrinį įkurdinęs ten, kur jo labiausiai reikėjo – ant Šilalės simboliu tapusio Nepriklausomybės ąžuolo.

„Simboliška, jog ąžuolo vaikas, jo mažoji tąsa nerūpestingai supasi bočiaus šakose, sujungdamas Vakar su Šiandien ir Rytoj”, – tada pasidžiaugė A. Zai­kauskas savo profilyje socialiniame tinkle. 

Visi vienuolika – žemėlapyje

Dailės mokytojas neslepia, kad kurdamas vieną skulptūrėlę, vi­sada galvodavo apie kitą – kokia ji turėtų būti ir kur ją įkurdinti. Nė vienoje įstaigoje, kurios leidimo prašė pakabinti „Giliuką“, negavo neigiamo atsakymo – visur patikėjo A. Zai­kausko idėja, nors mokytojas niekam nerodė brėžinių ir nenešė pademonstruoti maketų.

Sukūrus penkis „Giliukus“, pasak A. Zaikausko, įvyko persi­laužimas. Kai kurių įstaigų vadovai išreiškė pageidavimus pa­puošti „Giliukais“ jų pastatus. Todėl netrukus buvo sukurtas

„Giliukas artistas“, papuošęs Kul­tūros centrą, didelę širdį glėbyje spaudžiantis „Gi­liu­kas globėjas“, įsitaisęs ant So­cialinių paslaugų namų prieangio stogelio, ir „Giliukas gydytojas“, prisiglaudęs prie Šilalės ligoninės pastato kolonos. 

Atvirojo Jaunimo centro „Pul­sas“ stogą papuošė nerūpestingai atsipūtęs „Giliukas jaunimietis“, o kavinę „Ugnija“ – „Giliukas“ su kavos puodeliu rankose. Paskutinis „Giliukas“, jaukiai įsitaisęs lovoje ir šiltai apsiklojęs, gruodžio pradžioje su šypsena užsnūdo ant viešbučio „Muontis“. 

„Man „Giliukai“ reikalingi saviraiškai. Smagu matyti, kad ir mano mieste kažkas vyksta, kad nereikia važiuoti į Telšius skaičiuoti meškučių. Aš skaičiuoju „Giliukus“, mano vaikai tai daro, mano mokiniai taip pat džiaugiasi, kai pamato naują, klausia, kur dar bus. Ei­da­mas gatve, girdžiu, kaip vaikai tempia mamas ieškoti naujų „Giliukų“, – džiaugiasi dailės mokytojas. 

Kad visi žinotų, kur kokie „Gi­liukai“ įleido šaknis, pakabinęs paskutinę šį rudenį sukurtą skulptūrėlę, A. Zaikauskas sukūrė bei socialiniame tink­le paskelbė skulptūrėlių žemėlapį. 

Gilė yra visų – jos nenusavinsi

A. Zaikauskas neslepia, jog „Gi­liukų“ dar bus – tereikia su­laukti pavasario ir įsitikinti, kad betono keramika atlaikė žiemos temperatūrų pokyčius ir mūsų kraštams būdingą drėg­mę. 

Nė vienam savo kūriniui dailės mokytojas neprašė pinigų iš biudžeto, o padarė revizi­ją dirbtuvėse ir panaudojo nuo ankstesnių projektų likusias medžiagas. Taip pavyko išvengti įrodinėjimo, jog toks projektas reikalingas, viešų­jų pirkimų bei ataskaitų už kiek­vieną gautą centą. Leidimų „Gi­liukams“ taip pat derinti neteko, nes „Giliukai“ nėra sta­cio­narūs kūriniai, kurių nebūtų galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. 

„Gal ir ne visiems jie patinka, bet visi žinome, jog kritikuoti yra lengviau, nei pačiam paimti ir padaryti. Todėl ir sakau, kad visi turime pradėti nuo savęs. Man svarbu, ką aš, kaip šilališkis, gyvenantis čia jau 20 metų, galiu duoti miestui. Ne­turiu bronzos didelei skulptū­rai nulieti, tačiau dirbtuvėse yra cemento, iš kurio galiu kurti“, – sako A. Zai­kauskas.

Andrius apgailestauja, kad, rekonstruojant Jono Basana­vi­čiaus gatvę, buvo įvykdytas tik­ras medžių genocidas ir Šilalė prarado žalio miesto įvaizdį. „Giliukais“ jis skatina kurti naujus miesto veido bruožus, nes negalime būti tik kryžių, paminklų bei piliakalnių kraštu ir toliau puoselėti tik kančios bei graudulio kultą. Laikas vaduotis iš tos būsenos, ir tuo pokyčiu, pasak A. Zaikausko, turime tapti mes patys. 

„Tik tai supratęs, gali pradėti keisti savo aplinką. Kažką sukuri, kitiems pasirodo priimtina, vadinasi, eini geru keliu, reikia tą idėją puoselėti. Gamtoje taip surėdyta, jog ąžuolai augina giles, teisingai pasodintos, jos išleidžia šaknis ir išaugina naujus medžius. Toks ir yra „Gi­liukų“ atsiradimo pagrindas – tikiuosi, kad mano idėja „įleis šaknis“ ir galbūt kitiems kils minčių kažką panašaus daryti. Įrankis paduotas, tereikia jį vystyti – pavyzdžiui, be didelių investicijų galima vietoj kokių cukrinių braškių kepti giliukus, jų formos keksiukais vaišinti svečius, virti gilių kavą“, – siūlo A. Zaikauskas.

Ir džiaugiasi, jog šiemet Ši­la­lės verslininkų organizacija geriausiai įmonei jau įteikė gilės formos prizą.

Dailės mokytojas sako girdėjęs ne vieną pasiūlymą užpatentuoti „Giliukus“, tačiau net neketina to daryti. Pasak A. Zaikausko, gilė yra visų ir ją nusavinti gali tik visiškas savanaudis. Jei tą darytų, turėtų tapti verslo subjektu. 

„Tai nėra mano tikslas. Aš gyvenime jau pasiekiau tą etapą, kai neberūpi sukaupti turto. Turiu kur gyventi, yra ką valgyti, galiu sau leisti kurti – ko dar žmogui reikia? Mes esame įsukti beprotiškoje vartotojų karuselėje, kurioje turime dirbti, kad susimokėtume mokesčius, nusipirktume kažkelintą automobilį, daiktą ar žemės sklypą. Žmogus yra vienintelė būtybė šioje žemėje, kuri priversta mokėti už tai, kad gyventų. Bet kiek galime būti savanaudžiais? Mano kūryba yra altruizmo išraiška, parodanti, kiek daug gali padaryti negalvodamas apie pinigus“, – sako dailės mokytojas. 

Užuot paskendus materializme, A. Zaikauskas ragina grįžti prie žmogiškumo ištakų ir prisiminti, jog visi mes esame kūrėjai. Ir nors gyvename robotų amžiuje, tebesame žmonės, kuriems reikia bendravimo. „Gi­liukai“ ir skatina tą daryti – džiaugtis, kol dar esame, kurti ir puošti savo miestą. 

Pasaulį keisti pradeda nuo savęs

Andrius neslepia, kad jo sukurtos mažosios skulptūros yra savotiškas socialinis ekspe­rimentas, padedantis stebėti, kaip žmones veikia per meną ir estetiką perduodama žinia. O svarbiausiu motyvu puošti miestą mažosiomis skulptūromis jam tapo supratimas, jog gyvenimas lekia pro šoną, ir jei nieko nedarys, jis taip ir pasibaigs. 

„Esame ten, kur mums skirta būti, kur turime subręsti kaip asmenybė. Aplinka, kurioje gy­vename, žmonės, su kuriais bendraujame, reiškiniai, kurie vyksta pasaulyje, yra mums duo­tos pamokos. Nebūtina stengtis tapti kažkokiu pranašu, tereikia daryti tai, ką gali padaryti. Esi situacijos šeimi­ninkas ir tik nuo tavęs priklauso, kokioje aplinkoje gyveni. To­dėl neatidėkime rytojui, o darykime, ką galime, dabar, kol dar dirba galva ir rankos turi jėgos“, – linki Šilalės meno mokyklos dailės mokytojas. 

Adventas ir tikintiems, ir netikintiems suteikia galimybę grįžti prie žmoniškumo ištakų, būti tokiais, kokie esame iš tikrųjų. Lėtai ir ramiai laukti šv. Kalėdų Andrius įprato vaikystėje, tėvų namuose Kaltinėnuose. Todėl didžiosios metų šventės jam yra poilsio, susikaupimo, „sąskaitų suvedimo“ metas, kai niekur nereikia skubėti, kai iki valios yra laiko apmąstymams, galimybei pergalvoti ir pačiam įvertinti savo kūrybą, susitaikyti su viskuo, kas įvyko per metus. Kai šviesos tiek mažai, norisi ramiai paskaityti, pasigilinti į tai, kas įdomu, pagalvoti apie gyvenimo prioritetus. 

„Nelakstau po parduotuves, ieškodamas dovanoms pigių blizgučių. Tikrasis spindesys sklinda nuo žmogaus, kuris gali duoti bendrystės dovaną savo artimui. Kiekvienam iš mūsų reikia labai nedaug, tik paprasto žmogiško džiaugsmo. Gyvename metų cikle, sukamės ratu ir laukiame, kol saulė grįš ir vėl pradės kilti. Su ja ir patys kylame gyvenimui“, – tvirtina Andrius, linkintis patiems džiaugtis kiekviena diena ir džiuginti kitus. 

Miestą papuošę „Giliukai“ irgi kviečia šilališkius pakelti akis į dangų ir nusišypsoti, po kojomis paliekant visus besibaigiančių metų rūpesčius bei nesėkmes.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo nuotr.

„Gruodžio 22-ąją man prasidės naujas amžius“, – sako šilališkė Bronislava Mejerienė, švenčianti šim­­tą­ją gimimo sukaktį. – O gal būtų galima vėl aštuonioli­kos-devyniolikos būti, arba kad man ausis ati­da­ry­­tų“, – juokiasi šimtametė ir tikina, jog, matyt, liki­mo jai pažadėta sulaukti ši­to­kio amželio. Ir ne šiaip sulaukti, bet dar būti iš­sau­gojusiai gerą atmintį, blaivų protą, o ir fiziškai ne vi­sai suvar­gusiai.

Senolė Bronislava sako tik pastarąją savaitę labiau lovoje sėdiniavusi: „Kaž­kur, matyt, būsiu gripą susigriebusi“. 

Šiaip ir žiemos metą sako po lauką vaikštinėjanti, o vasarą ir kitu laiku – tai nė neklausk: ir daržiuką šiokį tokį dar turinti, ir į šilt­namį nueinanti. O ir viduje dar­bų bei rūpesčių nestinga – pirmiausia reikia valgio sūnui paruošti, juk Jonas dabar po kojos sąnario operacijos. Motiniškai meilei ribų nė­­ra: jau geriau pačiai bus blo­giau, bet ne vaikui…

Nenuostabu, kad senolė nekalbi. Mat gerokai nebeprigirdi, tai nebent tik žodį iš lūpų išskaito. Tačiau, sako, kažko ypatingo apie gyvenimą pa­sakoti ir nėra – na, gyveno, ištekėjo ir labai labai daug dirbo… 

Kai kalbiesi su garbingo amžiaus senoliais, atrodo, jog ilgaamžiškumo paslaptis ir yra darbas: neišgirsi jų skundžiantis dėl sunkumų, trūkumų ar nepriteklių. Ar daug surastume tokių mūsų laikais, kai, regis, turime ko trokštame, bet vis tiek maža?

Gimė Bronislava 1922 m. gruo­džio 22 d., ištekėjo būdama 22-ejų. Ko ne skaičių magija? Vyras Jurgis, anot senolės, mirė dar visai jaunas, gal tik 40-ies: „Turbūt nuo insulto“, – mąsto Bronislava. Tai­gi bene pusę amžiaus ji naš­lauja ir vaikus pačiai vienai te­ko užauginti. O užaugo dvi dukterys, iš kurių vienos jau nebėra, ir sūnus Jonas, gyvenantis kartu su ja.

Tad kiek tik vaikai prisimena, mamą visada matė dirbančią. Gyveno tada Pūtvėje, visą dar­bingą amžių ji mel­žė kolūkio karves, kurias dar reikėda­vo nugin­ti į Ak­me­ną pagirdyti ir suginti atgal, šėrė kiaules, plūgu arė žemę. Sunku dabar net įsivaizduoti moterį, einančią paskui plū­gą… Dar­ba­dieniai, sako, buvo mizeriški, tai gy­venimas, deja, nelepino. Ta­čiau gyventi reikėjo, kažkaip verstis ir vaikus auginti reikėjo, dejuoti ir skųstis nebuvo kada.

„Ką gyvenime man teko matyti, turbūt daugiau nė vienas nematys“, – linguoja galvą senolė. – Dabar jau palyginti gerai esu, dar lazdike pasiremdama paeinu, valgyti išverdu. Tik šiuo me­tu biškį varguliuoju – turbūt gripas užpuolė“. 

O tas gerai prasidėjo nuo ta­da, kai užaugo vaikai, paleng­vėjo gyvenimas, sulaukė pensijos. Apie 1980-uosius B. Me­jerienė persikraustė į Šilalę, bet be darbo nesėdėjo – kūreno krosnis Šilalėje tuomet dar vei­kusioje oranžerijoje.

Dabar pagelbėti močiutei dažnai užsuka Šilalėje gyvenantis anūkas Robertas.

„Reikia ką nors nupirkti, prinešti malkų, o dabar, kai šitiek prisnigo, sniegą kieme nukasti. Dėdei Jonui po kojos sąnario

operacijos tokie darbai per sunkūs. O močiutė, kiek pajėgia, dar pati kruta. Svarbiausia, kad nė kiek nenori dykai būti. Tai, sako, užuolaidas reikia skalbti. Nu­imu, ji sumeta į skalbyk­lę, paskui aš vėl pakabinu. Smagu, jog ne ant lovos, dar pati žino, kada kokį vaistą išgerti. Kad ji gimusi gruodžio 22-ąją visai ne­seniai sužinojau, radęs dokumentus. Visada močiutės gim­tadienį minėdavome per Kū­čias – tuomet susirinkdavo vaikai, anūkai. Bet juk dieną anksčiau ar vėliau – negi koks skirtumas“, – sako Robertas.

Ir prisimena, kaip jie, anūkai, ištisas vasaras leisdavo kaime, pas močiutę, kaip buvo gera ir smagu taip augti ir būti globojamiems. O dabar jie stengiasi atiduoti senolei „grąžą“ ir ja rūpintis. Ir, žinoma, džiaugiasi bei didžiuojasi šitokia garbinga jos sukaktimi, kurios sulaukti tenka galbūt tik Dievo išrinktiesiems.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nepaneigsi – visus mus traukia vietos, kur augome. Jolanta irgi sako jaunystėje norėjusi išvykti iš tėvų namų kuo toliau, o dabar grįžta į Šilalę su nostalgija ir dovanomis kraštiečiams.

„Šilalė yra mano gimtinė – augau ko­ne pačiame centre, Maironio gatvėje. Tėvų, deja, nebėra, bet ryšių su tėviške nenutraukiu, dažnai čia lankausi ir namų neparduodu“, – sako J. Bieliaus­kienė-Paulauskaitė.

Tėvai, anot moters, buvo eiliniai, darbštūs žmonės. Bet darė viską, jog dukra įgytų išsilavinimą ir paisė mergaitės norų. Jolanta lankė dailės būrelį, meno mokykloje mokėsi kank­liuoti. Bū­tent mokytojos Letukienė bei Šiukš­te­lie­nė ir patarė mergaitei gilintis į me­no sritį.

„Tad kai baigiau dabartinę Simono Gaudėšiaus gimnaziją, pasirinkau dailę. Tai buvo tie metai, kai aukštųjų mokyklų absolventai gaudavo paskyrimus į tam tikras darbo vietas. Grįžti į Šilalę nenorėjau, atsisakiau ir Tauragės, o dar­bo pasiūlymų Klaipėdoje nebuvo. Tad atsidūriau Telšiuose“, – sako J. Bie­liauskienė.

Gyvendama Žemaitijos sostinėje šilališkė sutiko ir savo gyvenimo meilę, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. 

„Iki šiol tebedirbu dailės mokytoja Telšių „Kranto“ progimnazijoje. Džiau­giuosi, kad vaikai yra imlūs menui, gabūs, o aš galiu prisidėti prie jų talento tobulinimo. Išpuoselėjau ne vieną respublikos lygio laureatą ir žinau, kad jų galėtų būti dar daugiau, bet nuo mokytojo priklauso ne taip ir daug – viskas yra paties vaiko rankose. Būna apmaudu, kai matai, kad mokinys yra gabus bei perspektyvus, bet nenori dirbti“, – apgailestauja pedagogė.

Ji prisimena ir savo mokyklą, į kurią šią vasarą buvo grįžusi po 40 metų, ir tai buvo labai malonūs išgyvenimai.

„Nesitikėjau, kad mokykla gali būti taip atnaujinta, išgražinta ir pritaikyta mokiniams aukščiausiu lygiu: pagalvota apie erd­ves ne tik ugdymui, bet ir poilsiui. Neįtikėtina, jog tai ta pati 1-oji vidurinė, kurioje mokiausi“, – retoriškai klausdama, ar dabartiniai gimnazistai vertina tai, ką turi, kalbėjo buvusi šilališkė.

Viską, ką užfiksavo Simono Gudėšiaus gimnazijoje, ji sakė parodžiusi savo darbovietės vadovei Irenai Daubarienei, su kuria sieja ne tik bendras darbas, bet ir bendri projektai.

„Išleidome 2023-iųjų kalendorių. Mū­sų direktorė yra tikra žemaitė – ne tik kalba, bet ir rašo, kuria eilėraščius žemaitiškai. Aš „teisingai“ žemaičiuoti taip ir neišmokau, iki šiol kalbu lietuviškai“, – juokėsi pašnekovė.

Telšiškės pedagogės sugalvojo, kad kalendoriaus paveikslėlius nupieš Jo­lanta, o vėliau pagal juos Irena sukurs eiles (šįkart – lietuviškai). 

„Atrodytų, viskas paprasta – tereikia nupiešti 14 piešinukų. Bet patikėkite, kiek reikėjo iš naujo domėtis gamta, skaityti ir t. t. Labai tikiuosi, kad visuomenė juos teigiamai įvertins“, – ak­centuodama, jog tai – pirmasis jos, kaip iliustratorės, darbas, sakė J. Bie­liaus­kienė.

Kūrybai ji naudoja įvairias technikas, o laiko jai tenka ieškoti po darbo valandų. 

„Mano darbuose – labai daug simbolikos, gamtos. Štai sugalvojau Angelų seriją. Visuose paveiksluose jie labai panašūs – ilgomis suknelėmis, su pirštinėmis, ramiais veidais, tačiau atlieka skirtingą misiją – saugo namus, miestus ir kt.“, – savo kūrybą pristatė Jolanta.

Kilus idėjai atvežti savo kūrinių parodą į Ši­la­lę, daugiau nei prieš metus moteris užsuko į Šilalės Vlado Statkevi­čiaus muziejų. Ir dabar pa­roda „Kur gy­vena angelai” – jau čia. Tie­sa, kartu eksponuojama ir jos kolegės Jurgos Stul­­pinienės kūry­ba. 

„Abi esame dailės mokytojos, nuo seno pažįstamos. Nusprendėme, kad parodos akcentu galėtų būti tvarumas, antram gyvenimui prikelti daiktai. Aš tokia kūryba mažai užsiimu, o Jurga yra šito entuziastė. Tad šilališkiai, kurie aplankys mūsų parodą, aptiks senų, galbūt vaikystės atsiminimuose išlikusių daiktų“, – sakė menininkė.

„Viename kūri­ny­je yra mano ma­mos rankinis laikrodis, kituose – vonios plytelių likučių, medinių pakabų, skalbinių segtukų. Beje, pakabas pagamino mano tėtis stalius, kuris buvo baigęs Telšių amatų mokyklą. Stengiuosi senų daiktų neišmesti, surenku viską, ką galėčiau panaudoti. Pavyzdžiui, durų vyrius, verpimo ratelio detales, senelio lovos galą ir t. t. Iš jo jau pagaminau paveikslą, ir tas vaikystės atsiminimas gyvens su manimi dar ilgus metus. Manau, jog brangius prisiminimus saugantys daiktai privalo išlikti, todėl ir renku senienas“, – pasakojo J. Stulpinienė. 

Kūrybai ji teigė naudojanti ir naujus daiktus. Tarkime, į rėmus įkomponavo vokelį pinigams – paveikslą, kurį drąsiai galima kabinti ant sienos. Beveik visi eksponuojami daiktai, pasibaigus parodai, bus par­duodami. Bet juos rezervuoti galima jau dabar. 

Muziejuje eksponuojama ir fotografijų paroda „Mažoji Šilalės krašto architektūra“. Joje – Šilalės rajono meistrų sukurtos koplytėlės ir koplyt­stulpiai: akmeniniai, su metalo akcentais, mediniai. Mediniai koplytstulpiai – nykstanti architektūrinio paveldo dalis, kurią siekiama išsaugoti bent jau fotografijose. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus šiuo projektu būtent ir siekia užfiksuoti mūsų rajono mažosios architektūros kūri­nius, sudaryti koplytėlių ir koplytstulpių sąrašą. Pirminiame etape – Bijotų, Upy­nos ir Kaltinėnų seniūnijų mažoji architektūra.

Abi parodos veiks iki 2023 m. sausio 6 d. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir muziejaus nuotr.

Skaičiuojant paskutines dienas iki šv. Kalėdų, vyrauja šventinė nuo­taika – miestuose įžiebtos eg­lės, žmonės kviečiami į renginius, organizuojamos kalėdinės po­pie­tės, skamba šventinės melodijos. Pramogų netrūksta ir šalia mūsų – štai Tauragės krašto muziejuje „San­taka“ vyksta įdomi Ginto Ka­vo­liū­no paroda „Rekonekcijos“, Birutės Baltrušaitytės vie­šo­joje bibliotekoje eksponuojama ka­lė­daičių kolek­cija, sukaupta tau­ra­giškio Stanis­lovo Karbauskio (1936–2000), ko­­­lekcininko Tomo Šerpyčio įvairių ša­­lių Kalėdinių atvirukų bei pašto ženklų paroda.

Nacionalinėje dailės galerijoje pra­ėjusią savaitę įteiktos šių metų Kultūros ministerijos premijos labiausiai nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams. Garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“ pelnė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkest­ro vadovas Antanas Kučinskas, paveldosaugininkė Margarita Janušonienė, ilgametis Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovas Juozas Marcinkevičius. Taip pat apdovanoti dailininkai, muzikantai, me­nininkai, publicistai, muziejininkai, kul­tūros veikėjai. Kultūros ministerijos premijos kasmet skiriamos už kultūros ir meno darbuotojų profesinę veik­lą, įvertinant geriausius jų pasiekimus bei darbus.

Kompozitorė Egidija Medekšaitė pelnė antrąjį „Global Music Awards“ medalį su ką tik Lietuvoje skambėjusiu kūriniu „Amithaba“. Jį neseniai atliko „Melos“ vokalinis ansamblis kartu su „Cello Club“. Pirmą kartą Lietuvos šiuolaikinės muzikos istorijoje kompozitorius laimi antrąjį aukso medalį prestižiniame konkurse. 

Islandijos sostinėje Reikjavike paskelbti 2022-ųjų Europos kino laurea­tai. Pagrindinius – geriausio režisieriaus, aktoriaus, scenarijaus ir geriausio filmo – apdovanojimus susišlavė Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“. Ukrainoje žuvusio lietuvių kūrėjo Man­to Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“ paskelbtas geriausiu dokumentiniu filmu. Europos kino apdovanojimai teikti 35 kartą. Iki šiol vienintelis Lietuvos atstovas, laimėjęs statulėlę, – Audrius Stonys, 1992-aisiais pelnęs apdovanojimą už juostą „Neregių žemė“. Vėliau lietuvių kūryba dar kartą buvo nominuota 1995-aisiais (Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“) ir 2016-aisiais – už Giedrės Žickytės ir Maites Alberdi trumpametražį filmą „Aš čia tik svečias“. Užpraeitais metais į ilgąjį vaidybinių filmų sąrašą kartu su dar beveik keturiomis dešimtimis juostų pateko Tomo Vengrio „Gimtinė“, o ilgajame trumpametražių kandidatų sąraše buvo ir Vytauto Katkaus „Kolektyviniai sodai“. Nuo 1988-ųjų apdovanojimai kas dveji metai sugrįžta į Berlyną, o tarpiniais metais jie teikiami kuriame kitame Europos mieste. 

Helsinkyje, audiovizualinio institu­to KAVI filmotekoje „Kino Regina“, ati­daryta šešias savaites truksianti Jono Meko gimimo 100-mečiui skirta renginių prog­rama. Suomių auditorijai pristatomos dvi trumpametražių filmų programos, eksponuojama Arūno Kulikausko fotografijų paroda „Everyday life of Jonas“. Renginiai vyks iki kitų metų sausio vidurio.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Kai mano vyras Volodymyras iš fronto parsivežė žuvusio bendra­žy­gio kalaitę, nepasakiau nė žodžio prieš, nors jis žinojo, kad išpažįstu is­lamą, o gimtajame Azerbaidžane šu­nų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis nega­li ant kūno būti gyvūnų plaukų“, – sa­kė už ukrainiečio ištekėjusi azer­bai­džanietė Saadat.

Su šia moterimi įsikalbėjau traukinyje, vykstančiame iš Kyjivo į Krama­torską, kur ji važiavo susitikti su dvi dienas poilsio gavusiu vyru. Saadat vyras artileristas kovoja 50 kilometrų nuo Kramatorsko nutolusiame Bachmute.  

„Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų grįžusį vyrą“, – pasakojo Saadat. 

Kalaitę Bilką moteris, jos vienuolik­metė duk­ra Amina bei keturiolikmetis sūnus Antonas labai pamilo. Sakė, gal todėl, kad jinai juos sieja su Vo­lo­dymyru, kuris kovoja fronte, o šeima jo ilgisi.

Be to, kalaitė, kaip ir vyras, fronte patyrė kontūziją. Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jos leteną, todėl kalaitė dabar šlubčioja. Be to, pasidarė baikšti, bijo didesnių garsų – net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir ima gailiai inkšti.

„Su vyru buvome susitarę, jog prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas nieko nerašys, bet tomis naktimis aš vis tiek neužmiegu. Kai rugpjūtį 10 dienų negavau sutartos žinutės, mano nervai visai pakriko, savaitei patekau į Poltavos ligoninę“, – pasakojo Saadat.

Moteris tada nežinojo, kad jos vyras tuo metu irgi gulėjo ligoninėje, tačiau kitoje ir kartu su trimis draugais artileristais. Jie gyvi liko per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įstūmė į apkasus, kad sprogimai nebežalotų. Visiems kovotojams tada sprogo ausų būgneliai. Volodymyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, iš pradžių mikčiojo, neįstengė kalbėti, sukaupti minčių, bet po operacijos pasitaisė, nors viena ausimi vis vien nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to jis dabar kovoja ne priekinėje, bet antroje fronto linijoje.

„Savanoriu į frontą vyras užsirašė dar 2015 m., kovojo Donecko prieigose. Va­sa­rio 24-ąją, pir­mą šio karo dieną, prie Su­mų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Vo­lo­dy­myras turė­jo būti kartu, tačiau gulėjo li­goninėje sunkiai susirgęs „Co­vidu“, – pasakojo moteris.

Saadat šeimos namas yra Lesnaja Po­liana kaime netoli Poltavos. 

„Volodymyrui – 46-eri, man – 40 m. Iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabė­gau po 1990 m. sausio įvykių, kai Mask­vos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku mieste. Nuo išgyvenimų mirė ma­­ma, turėjusi silpną širdį“, – pasakojo Saadat.

1990 m. sausio 20 d. SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu į Baku buvo įvesti specialiųjų pajėgų kariai, kurie į  demonstrantus šaudė ir traiškė juos tankais. Pagal oficialią Kremliaus versiją, kariai buvo įvesti neva siekiant apsaugoti vietos armėnus nuo azerbai-

džaniečių susidorojimo dėl kilusio kon­flikto Kalnų Karabache. Bet vėliau paaiškėjo, kad Maskva karius įvedė siekdama neleisti vietos Liaudies frontui perimti valdžią iš komunistų. Vien Ba­ku tą dieną nuo Maskvos kareivių rankų žuvo 80 žmonių, o visame Azer­bai­dža­ne – 131. Kremlius teigė, jog per riaušes Baku žuvo 5 policininkai bei 31 kareivis, tačiau įvykių tyrėjai tvirtina, kad žuvo tik 9 kareiviai.

Saadat tėvas buvo studijavęs Poltavos universitete Ukrainoje, tad nusprendė bėgti į Poltavą, kur atvykę laikinai apsigyveno pas vieną bičiulį dėstytoją. Saadat džiaugiasi, jog Ukrainoje jai nusišypsojo laimė – sutiko gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką bei jaut­rų žmogų, mylintį gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas juos yra. 

„Tačiau mano gyvenimą antrą kartą griauna Maskvos žudikai“, – apgailestavo moteris.

Lesnaja Poliana kaime Saadat su šeima gyvena savo name, o netoliese įsikūręs tėvas. Dar kitame name buvo apgyvendinti pabėgėliai iš didelius mūšius išgyvenusio Berdiansko, esančio netoli Mariupolio. Su viena šeima – 33-ejų Liudmila bei dviem jos vaikais moteris teigia labai susidraugavusi, dažnai lanko vieni kitus.

Saadat dirba sargybine kalėjime, esančiame netoli Lesnaja Poliana kaimo. Bū­dama apsaugos bokštelyje karo pradžioje ji matė virš galvos žemai skrendančius Maskvos naikintuvus, kurie mė­tė bombas Poltavoje, ir baiminosi, kad nesusprogdintų jos namų. 

Pasak Saadat, bend­radarbės Irinos vy­ras Aleksejus žuvo kovose netoli Bach­muto – į jį pataikė snaiperio kulka. Ne­trukus po laidotuvių Irina sužinojo esanti nėščia. Moteris neslepia, jog po Aleksejaus žūties išgyveno depresiją ir nebeturėjo jokio noro nei gyventi, nei dirbti, tačiau užsimezgusi gyvybė ją pabudino naujam gyvenimui. Irina sakiusi, jog jiedu su Aleksejumi trejus metus negalėjo susilaukti vaikų, o dabar įvyko stebuklas. 

Pergyvendama dėl savo vyro Saadat stengiasi nerodyti ašarų vaikams, bet vis dažniau pastebi, jog vaizdus iš fronto matydama rauda dukrelė. Mama neslėpė bijanti, kad karas nesužalotų Aminos psichikos, nes mergaitė esanti labai jautri.

„Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, Bilka atšlubuoja pas mane, aplaižo veidą ir atsigula šalia. Apsi­ka­bi­nu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš Volodymyras, ir galėsiu ramiai už­migti padėjusi galvą jam ant krūtinės“, – sakė Saadat.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Kai mano vyras Volodymyras iš fronto parsivežė žuvusio bendra­žy­gio kalaitę, nepasakiau nė žodžio prieš, nors jis žinojo, kad išpažįstu is­lamą, o gimtajame Azerbaidžane šu­nų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis nega­li ant kūno būti gyvūnų plaukų“, – sa­kė už ukrainiečio ištekėjusi azer­bai­džanietė Saadat.

Su šia moterimi įsikalbėjau traukinyje, vykstančiame iš Kyjivo į Krama­torską, kur ji važiavo susitikti su dvi dienas poilsio gavusiu vyru. Saadat vyras artileristas kovoja 50 kilometrų nuo Kramatorsko nutolusiame Bachmute.  

„Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų grįžusį vyrą“, – pasakojo Saadat. 

Kalaitę Bilką moteris, jos vienuolik­metė duk­ra Amina bei keturiolikmetis sūnus Antonas labai pamilo. Sakė, gal todėl, kad jinai juos sieja su Vo­lo­dymyru, kuris kovoja fronte, o šeima jo ilgisi.

Be to, kalaitė, kaip ir vyras, fronte patyrė kontūziją. Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jos leteną, todėl kalaitė dabar šlubčioja. Be to, pasidarė baikšti, bijo didesnių garsų – net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir ima gailiai inkšti.

„Su vyru buvome susitarę, jog prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas nieko nerašys, bet tomis naktimis aš vis tiek neužmiegu. Kai rugpjūtį 10 dienų negavau sutartos žinutės, mano nervai visai pakriko, savaitei patekau į Poltavos ligoninę“, – pasakojo Saadat.

Moteris tada nežinojo, kad jos vyras tuo metu irgi gulėjo ligoninėje, tačiau kitoje ir kartu su trimis draugais artileristais. Jie gyvi liko per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įstūmė į apkasus, kad sprogimai nebežalotų. Visiems kovotojams tada sprogo ausų būgneliai. Volodymyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, iš pradžių mikčiojo, neįstengė kalbėti, sukaupti minčių, bet po operacijos pasitaisė, nors viena ausimi vis vien nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to jis dabar kovoja ne priekinėje, bet antroje fronto linijoje.

„Savanoriu į frontą vyras užsirašė dar 2015 m., kovojo Donecko prieigose. Va­sa­rio 24-ąją, pir­mą šio karo dieną, prie Su­mų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Vo­lo­dy­myras turė­jo būti kartu, tačiau gulėjo li­goninėje sunkiai susirgęs „Co­vidu“, – pasakojo moteris.

Saadat šeimos namas yra Lesnaja Po­liana kaime netoli Poltavos. 

„Volodymyrui – 46-eri, man – 40 m. Iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabė­gau po 1990 m. sausio įvykių, kai Mask­vos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku mieste. Nuo išgyvenimų mirė ma­­ma, turėjusi silpną širdį“, – pasakojo Saadat.

1990 m. sausio 20 d. SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu į Baku buvo įvesti specialiųjų pajėgų kariai, kurie į  demonstrantus šaudė ir traiškė juos tankais. Pagal oficialią Kremliaus versiją, kariai buvo įvesti neva siekiant apsaugoti vietos armėnus nuo azerbai-

džaniečių susidorojimo dėl kilusio kon­flikto Kalnų Karabache. Bet vėliau paaiškėjo, kad Maskva karius įvedė siekdama neleisti vietos Liaudies frontui perimti valdžią iš komunistų. Vien Ba­ku tą dieną nuo Maskvos kareivių rankų žuvo 80 žmonių, o visame Azer­bai­dža­ne – 131. Kremlius teigė, jog per riaušes Baku žuvo 5 policininkai bei 31 kareivis, tačiau įvykių tyrėjai tvirtina, kad žuvo tik 9 kareiviai.

Saadat tėvas buvo studijavęs Poltavos universitete Ukrainoje, tad nusprendė bėgti į Poltavą, kur atvykę laikinai apsigyveno pas vieną bičiulį dėstytoją. Saadat džiaugiasi, jog Ukrainoje jai nusišypsojo laimė – sutiko gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką bei jaut­rų žmogų, mylintį gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas juos yra. 

„Tačiau mano gyvenimą antrą kartą griauna Maskvos žudikai“, – apgailestavo moteris.

Lesnaja Poliana kaime Saadat su šeima gyvena savo name, o netoliese įsikūręs tėvas. Dar kitame name buvo apgyvendinti pabėgėliai iš didelius mūšius išgyvenusio Berdiansko, esančio netoli Mariupolio. Su viena šeima – 33-ejų Liudmila bei dviem jos vaikais moteris teigia labai susidraugavusi, dažnai lanko vieni kitus.

Saadat dirba sargybine kalėjime, esančiame netoli Lesnaja Poliana kaimo. Bū­dama apsaugos bokštelyje karo pradžioje ji matė virš galvos žemai skrendančius Maskvos naikintuvus, kurie mė­tė bombas Poltavoje, ir baiminosi, kad nesusprogdintų jos namų. 

Pasak Saadat, bend­radarbės Irinos vy­ras Aleksejus žuvo kovose netoli Bach­muto – į jį pataikė snaiperio kulka. Ne­trukus po laidotuvių Irina sužinojo esanti nėščia. Moteris neslepia, jog po Aleksejaus žūties išgyveno depresiją ir nebeturėjo jokio noro nei gyventi, nei dirbti, tačiau užsimezgusi gyvybė ją pabudino naujam gyvenimui. Irina sakiusi, jog jiedu su Aleksejumi trejus metus negalėjo susilaukti vaikų, o dabar įvyko stebuklas. 

Pergyvendama dėl savo vyro Saadat stengiasi nerodyti ašarų vaikams, bet vis dažniau pastebi, jog vaizdus iš fronto matydama rauda dukrelė. Mama neslėpė bijanti, kad karas nesužalotų Aminos psichikos, nes mergaitė esanti labai jautri.

„Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, Bilka atšlubuoja pas mane, aplaižo veidą ir atsigula šalia. Apsi­ka­bi­nu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš Volodymyras, ir galėsiu ramiai už­migti padėjusi galvą jam ant krūtinės“, – sakė Saadat.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Vasario 4 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €

Vasario 8 d., trečiadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su šokio spektakliu „Dona Kichotė“ (su fonograma). Dirigentas Vladimiras Konstantinovas. Bilietų kaina 5 €

Vasario 9 d., ketvirtadienis, 18.30 val.– Žvejų rūmų Didžioji salė „Dona Kichotė“. Šokio spektaklių triptikas (su fonograma). Dirigentas Vladimiras Konstantinovas. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Vasario 12 d., sekmadienis, 15 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Jerry Bock „Smuikininkas ant stogo“. Vilniaus geto likvidavimo metams. 2 veiksmų miuziklas, atliekamas lietuvių k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos

Vasario 18 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Vytautas Valys. Bilieto kaina: 10 €.

Vasario 19 d., sekmadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Vytautas Valys. Bilieto kaina: 10 €.

Vasario 22 d., trečiadienis,18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. „Altorių šešėly“. Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms. 2 v. šokio spektaklis (su fonograma). Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos. Vasario 24 d., penktadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: Pažintis su Antonín Dvořák opera „Undinė“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina 5 €. 

Vasario 25 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Antonín Dvořák „Undinė“. 3 v. opera čekų k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos. Vasario 26 d., sekmadienis, 15 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Dan Goggin „Šounuolynas“. 2 v. miuziklas lietuvių k. Dirigentas Vladimiras Konstantinovas. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

***

Kovo 4 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilietų kainos: 7, 10 €.

Kovo 17 d., penktadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. „Sapnai ir kaktusai“ (I premjera). Roberto BONDAROS ir Alexanderio EKMANO choreografinės kompozicijos. 2 v. šokio spektaklis

Bilietų kainos: 15, 20, 30 €.

Kovo 18 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €.

Kovo 18 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė.  „Sapnai ir kaktusai“ (II premjera). Roberto BONDAROS ir Alexanderio EKMANO choreografinės kompozicijos. 2 v. šokio spektaklis

Bilietų kainos: 15, 20, 30 €.

Kovo 19 d., sekmadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €.

Kovo 25 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilietų kainos: 7, 10 €.

Kovo 28 d., antradienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina: 5 €.

Kovo 29 d., trečiadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Gaetano Donizetti „Pulko duktė“. 2 veiksmų komiška opera prancūzų k. (su kalbamaisiais intarpais lietuvių k.). Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Kovo 31 d., penktadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė.  „Sapnai ir kaktusai“ (III premjera). Roberto BONDAROS ir Alexanderio EKMANO choreografinės kompozicijos. 2 v. šokio spektaklis. Bilietų kainos: 12, 18, 26 €.

***

Balandžio 2 d., sekmadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“. Šokio spektaklis vaikams (su fonograma). Bilietų kainos: 7, 10 € l Taikomos nuolaidos.

Balandžio 5 d., trečiadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su šokio spektakliu pagal Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina: 5 €.

Balandžio 6 d., ketvirtadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Giovanni Battista Pergolesi „Stabat mater“ / Igor Stravinskij „Šventasis pavasaris“. Vienaveiksmių šokio spektaklių diptikas. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Balandžio 15 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilietų kainos: 10 €.

Balandžio 21 d., penktadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su Antonín Dvořák opera „Undinė“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina 5 €.

Balandžio 22 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Antonín Dvořák „Undinė“. 3 v. opera čekų k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Balandžio 29 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj. Skirtas Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Su fonograma. Bilietų kainos : 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos.

***

Gegužės 6 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. „Aš – senas jūrininkas“. Teatralizuotas Eduardo Balsio dainų koncertas. Dirigentas Vytautas Valys. Bilieto kaina 10 €.

Gegužės 10 d., trečiadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“. 2 šokio spektaklis. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Gegužės 12 d., penktadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su Jacques Offenbach operete „Orfėjas pragare“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina 5 €.

Gegužės 13 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 v. operetė lietuvių k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos.

Gegužės 14 d., sekmadienis, 15 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj. Skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Su fonograma. Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Gegužės 20 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €.

Daugiau informacijos apie renginius ir taikomas nuolaidas www.klaipedosmuzikinis.lt

Bilietus platina Bilietai.lt.

Kai Estijos premjerė Kaja Kallas vasarą ramiai pareiškė, kad dabartiniai NATO gynybos planai nesutrukdys Estijai būti nušluotai nuo žemėlapio, o sostinei Talinui – suly­gintam su žeme, mes, prisipažinsime, lengvai pasišaipėme. Ne, ne iš premjerės ar estų baimės, o iš gana grubaus diplomatinio ėjimo, kuriuo Vakarams visai nesubtiliai, šiaurietiškai tiesmukai buvo pranešta: ei, jūs ten, ištinę nuo alaus ir karkų, neškit savo subines į pafrontės valstybę.

Tačiau šiandien neima net menkiausias juokas, kai Lietu­vo­je aukščiausiu lygiu atliekame Šriodingerio eksperimentą su vokiečių brigada ir taip patys atsisakome sąjungininkų karių. Iš vienos pusės, atrodytų, kad antpečiai ir švarkai pareigose suvokia, jog niekas kitas mūsų neapgins, jei nesiginsime patys. Iš kitos pusės, jie visiškai rimtu veidu sako, kad Lietuvą nuo priešų gins dvi brigados, o trečioji – vokiečių, esant reikalui, atvyks po dešimties dienų. 

„Rausvaskruosčiai vokiečių pa­­žadais tikintys ir vokiečių bri­gados dislokavimo reikalo nematantys politikai savo oponentus vadina neatsakingais bei nesuvokiančiais realybės“.

Nestebina, kai taip kalba tie, kurie kažkada aiškino, kad atsiskyrimas nuo so­vie­tų sąjun­gos buvusi siaubinga klaida, vėliau tvirtinę esą Lie­tu­vai visiškai nereikalinga NATO, nes nėra kam mūsų pulti. Nestebina ir tie, kurie sako, jog apskritai vokiečių brigados dislokavimas mūsų šalyje yra nebūtinas. Paprastai tokie dar priduria neva užtenka pažado, kad ta brigada, reikalui esant, atvyks per dešimt parų. Nestebina todėl, jog ir pirmieji, ir antrieji dažniausiai mokslus yra baigę kokiame nors No­vo­čerkaske, o ten, suprantama, tikrai nemokė, kad per dešimt dienų ir naktų vokiečiai galėtų kur nors atvykti.

Rausvaskruosčiai vokiečių pa­­žadais tikintys ir vokiečių bri­gados dislokavimo reikalo nematantys politikai savo oponentus vadina neatsakingais bei nesuvokiančiais realybės, ku­­rie tokiu būdu renkasi politi­nius taškus. Tokiais buvo (ir te­bė­ra) vadinami ir tie, kurie visą laiką reikalavo didinti išlai­das gy­ny­bai, atsisakyti beprasmių ka­­riuomenei pirkinių, pavyzdžiui, laivų, kainuojančių pusę meti­nio gynybos biudžeto. Ku­rie pri­kišamai pirštu baksnojo į vos kelis procentus nuo visų KAM lėšų, skiriamų kariuomenės stu­burui – pėstininkams. Ku­rie kri­tikavo ir toliau kritikuos ratinių pėstininkų kovos mašinų – Lietuvoje tinkamų mūšiams du vasaros mėnesius – įsigijimą, už kurį, kada nors, tikimės, kaltieji dar turės atsakyti. 

Tiesą pasakius, visų šių perkamų postais, informacija arba užsakymais iš kariuomenės biu­džeto nelabai ekspertų, nelabai apžvalgininkų ir nelabai pro­fesionalų pasisakymai labai pri­mena Kremliaus retoriką. Be­trūksta, jog šalies saugumu be­sirūpinantys piliečiai būtų išvadinti „šeimininkų iš JAV įsakymų vykdymu“...

Vienas pagrindinių dešimties parų šalininkų argumentų yra tas, kad karinė žvalgyba įspės apie artėjančią krizę gerokai anksčiau, nei ji prasidės. Ir per tą laiką vokiečiai, ramiai išbaigę litrinį kvietinio, suspės atvykti kaip į kokį antraktą. Bet pastarojo Rusijos karo patirtis rodo, jog žvalgybos informa­ci­­ją Vakarų Europos valstybės pui­­kiai sugeba ignoruoti. Pa­vyz­džiui, JAV ir Didžiosios Bri­ta­nijos žvalgybos apie Rusi­jos planus pulti Ukrainą sąjungininkams pranešė keli mėnesiai iki karo pradžios. Tik tuo mažai kas patikėjo, net ir pa­ti Uk­­raina. Didžiosios Euro­pos valstybės – Vokietija bei Pran­cū­zi­ja – įspėjimus atmetė. Pa­vo­jaus varpais skambino tik JAV, Jung­tinė Karalystė ir Baltijos ša­lys, kiti žinią apie artėjantį karą ignoravo ir atsibudo tik tada, kai prasidėjo masinės uk­rai­nie­čių skerdynės. 

Beje, bomboms ir raketoms jau krentant Mariupolyje, Kyji­ve ir Kramatorske, už nepakankamą profesionalumą, kompetencijos stoką bei nesavalaikį, neteisingą vadovybės informavimą iš pareigų buvo atleistas Prancūzijos karinės žvalgybos vadovas. Vokietija gi palaimingai snaudė toliau ir tik liepos mėnesį ėmėsi ieškoti užkonservuotų „Gepardų“...

Ir netgi jei žvalgybos suveiktų nepriekaištingai, o politikai, tie patys, kurie dabar lyg blynais su spirgais užganėdinti pažadais, tą pačią minutę priimtų sprendimus, dešimt parų yra lygiai tiek, kiek užtruktų pag­rindinė šiuolaikinio karo fa­zė. Bū­tent tiek dienų genštabas Mask­voje numatė pasipriešinimui Ukrainoje palaužti ir užimti Kyjivą.

„Rusijos karo patirtis rodo, jog žvalgybos informa­ci­­ją Vakarų Europos valstybės pui­­kiai sugeba ignoruoti. Pa­vyz­džiui, JAV ir Didžiosios Bri­ta­nijos žvalgybos apie Rusi­jos planus pulti Ukrainą sąjungininkams pranešė keli mėnesiai iki karo pradžios. Tik tuo mažai kas patikėjo“.

Gruzijos ir Rusijos karas užtruko perpus mažiau, o per tas penkias dienas, puldama dviem kryptimis, iš Abchazijos bei Pie­­tų Osetijos, Rusijos driskių orda pasiekė Počio jūrų uostą prie Juodosios jūros ir per keliolika kilometrų priartėjo prie Tbi­li­sio. Tik JAV dėka, iš esmės grasinant tiesioginiu įsikišimu, išvengta katastrofos.

Rusų diversantų grupės, turėjusios užduotį nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį, Kyjive jau veikė antrą karo dieną – vasario 25–ąją, o smogiamoji rusų jungtinių pajėgų grupė pasiekė Kyjivo priemiesčius po nepilnų trijų parų, įveikusi beveik 100 kilometrų ir viršijanti gynėjų skaičių 12 kartų. 

Vilnių nuo Baltarusijos sienos skiria tik 30 kilometrų. Kol vokiečių politikai krapštytų už­mie­gotas akis ir spręstų, ar dar ne vėlu jų brigadai keliauti į Lie­tuvą, mūsų šalies keliai bei geležinkeliai, jūrų uostas ir aerodromai greičiausiai jau būtų subombarduoti.

Kitas karinės fantastikos mėgėjų klubo argumentas – Lie­tu­vos dydis. Esą Lietuva per maža, joje niekada nebus reikiamos infrastruktūros, kad čia galėtų pilnaverčiai įsikurti sąjungininkų brigada. Jų teigimu, pakaktų, jog būtų vienas batalio­nas, o kiti atvyktų tik prireikus. Pri­mename, kad okupuotoje Lie­tu­voje buvo dislokuota daugiau kaip 30 tūkst. sovietų kareivių (2–3 divizijos), įrengta daugybė bazių bei didelių poligonų. Vo­­kiečių brigadą sudaro iki 5 tūkst. karių. Karių, mieli ponai ir ponios, ne turistų į SPA, nes tiek tūkstančių – labai gali būti – visoje Lie­tuvoje liukso kambarių ir nėra. O jei rimtai, tai teigiantys, jog jiems Lietuvoje neatsirastų vietos, galėtų pasižiū­rėti į Kali­nin­gradą, kur dislokuo­ti dešimtys tūkstančių kareivių, o užpernai buvo pradėta kurti dar viena di­vizija (tiesa, prasidėjus karui, da­lis tų pajėgų permesta į Uk­rainą).

Didžiausia gėda yra ta, kad kol mes patys savo kaimuke ginčijamės, prasegę praskiepus matuojamės, kieno ilgesnis, linksminame Kremliaus prigožinus ir verčiame raudonuoti mūsų diplomatus, ištikimi draugai, demo­k­ratija, laisve ir „cola“ tikin­tys sąjungininkai, mus ir vėl ap­len­kė: laikino rotacinio bataliono statusą pakeitė į nuolatinę rotaciją.

Aurimas NAVYS

Mindaugas SĖJŪNAS

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros analitikai