Kai baigsis karas Ukrainoje, į protėvių žemę Šilalėje gyventi atvyks vie­nas dabartinio karo didvyrių Konstantinas Gudauskas. Tokiu vardu jį vadina patys ukrainiečiai, K. Gudausko istorijos pagrindu kuriantys filmą apie Bučos tragediją, kuris vietos kino teatruose turėtų pasirodyti po kelių mėnesių.  

Per Bučos okupaciją 39-erių K. Gu­dauskas iš fronto zonos išvežė virš 200 civilių, nors kiekvieną kartą agresorių buvo tardomas, mušamas, gąsdinamas nušauti. Susitikus Kyjive, Konstantinas prisipažino, jog lietuvių kalbą supranta, tačiau kalbėti ir rašyti jam dar sunkoka. 

Vyras gimė ir užaugo Kazachstane, kur sovietinėje armijoje tarnavęs jo tėvas Kęstas, kilęs iš Iždonų kaimo, įsimylėjo tenykštę merginą, sukū­rė šeimą. Per pirmą pokalbį telefonu Kons­tan­tinas mane perspėjo, kad iš ryto sekmadienį susitikti negalės, mat kiek­vieną sekmadienį jis dalyvauja katalikiškose mišiose bažnyčioje ir neretai patarnauja kunigams. To jį vaikystėje išmokė tėtis, ir Konstantinas visą gyvenimą išsaugojo meilę katalikybei.

Tėvas, anot lietuviško kraujo turinčio Konstantino, gyvenime siekė vadovautis Kristaus mokymu, stengdavosi visiems padėti, pagelbėti, užtarti, todėl tapo kaimo autoritetu. Tiesa, Kons­tan­tinui einant dešimtuosius metus, jo tėvai išsiskyrė, nes mama nepanoro keltis į Lietuvą, o tėvas ilgėjosi tėvynės ir grįžo gyventi į Šilalės rajoną.

Konstantinas kartu su seserimis nusprendė pasilikti su mama, bet ir toliau vaikščiojo į katalikiškas pamaldas, ėmė mėgdžioti tėvą – protestavo prieš neteisybę. Būdamas 15-os, mokykloje suorganizavo protestą, po kurio iš pareigų buvo atleista mokinius bei pedagogus žeminusi nauja direktorė. Po metų vaikinas eksternu baigė likusias dvi klases ir 16-os įstojo į Orenburgo universitetą Rusijoje studijuoti žurnalistikos. Šis universitetas tuo metu buvo vienintelis Rusijoje, kur žurnalistiką dėstė Vakarų specia­listai. Tačiau Kremliui toks eksperimentas nepatiko, todėl žurnalistų laida, į kurią pateko ir lietuviškų šak­nų turintis Konstantinas, buvo vienintelė. Beje, vėliau dalis vakariečių neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, dalis tapo garsiais Putino kritikais užsienyje. Kons­tantinas irgi išgyveno tris pasikėsinimus, bet jau Kazachstane.

Po studijų Orenburge jis grįžo į Ka­zachstaną ir įsidarbino vienoje iš televizijų. Bet po pusantrų metų darbą metė, nes juo nusivylė dėl šalyje galiojančios didelės cenzūros, ir ėmėsi verslo. Įkūrė pelningą krovinių gabeni­mo įmonę, deja, vėliau autoritarinė valdžia ją paprasčiausiai atėmė. Pasak vyro, keršydama už tai, kad jis įsteigė legalią rinkimų stebėjimo organizaciją, prie kurios prisijungę 35 tūkstančiai aktyvistų demaskavo masinius klastojimus per 2019 m. prezidento rinkimus. Klas­tojimo ataskaitas Konstantinas pristatė į Briuselį, po to jam į Kazachstaną buvo uždrausta grįžti. Keliasdešimt jo organizacijos narių buvo suimti, keli įkalinti, o vienas kalėjime net nužudytas. Persekiojimą patyrė ir Konstantino sesuo Zoja su vyru, kurie buvo atleisti iš darbo. 

Persikraustęs gyventi į Kyjivą, K. Gu­dauskas vėl ėmėsi krovinių gabenimo verslo, o vėliau pradėjo vežti paramą Uk­rainos kariams, nuo 2014 m. Don­ba­­se kovojantiems su Maskvos agresoriais. Atvykęs į Ukrainos sostinę, jis atnaujino ir santykius su Lietuvoje kitą šeimą sukūrusiu tėvu, kuris, vaikino nuostabai, irgi sėkmingai vystė krovinių gabenimo įmonę. Konstantinas netgi apsilankė Žemaitijoje, susibičiuliavo su daugybe giminaičių ir nusprendė priimti Lietuvos pilietybę bei persikelti į protėvių žemę Šilalėje. Tačiau šiuos planus sujaukė Maskva, šių metų vasario 24-ąją užpuolusi Ukrainą.

Konstantinas Kyjivo priemiestyje Bu­čoje buvo įsigijęs naujus apartamen­tus, taigi jau pirmą karo dieną pateko į mūšių sūkurį, mat priešas skubėjo už­imti greta esantį Hus­to­me­lio ae­rodromą, tad pro Bučą ver­žėsi į sostinę. Ant­rą dieną Kons­tan­tinui paskambino bičiulė iš Ky­jivo ir paklausė, ar jis negalėtų iš fronto zonoje atsidūrusio kaimo pargabenti nėščią moterį su trimis vaikais.

Konstantinas sutiko, nesu­vok­damas, į kokią rizikingą kelionę leisis. Kad nuvyk­tų į sodybą, jam teko daryti didelį lanką ir apvažiuoti Ru­­si­jos kariuomenę iš už nugaros. Prie­šų patik­rinimo postuose vyras sako aiškinęs, jog veža į Kyjivą savo žmoną ir tris vaikus, kurių dokumentus prieš tai sunaikino, o vaikus pamokė jį vadinti tėčiu. Rusų kariai praleido Maskvai draugiško Kazachstano pilietį, tačiau Konstantinui vėliau grįžus vežti kitų žmonių, jį tardyti pakvietė saugumo tarnybos vadas. Lietuvis ne kartą buvo guldomas į purvą, išrengiamas, ieškant įtartinų tatuiruočių, buvo peržiūrimi visi įrašai jo telefone, nes agresoriai negalėjo patikėti, kad kitus jis gelbėja, vadovaudamasis Kristaus mokymu daryti gerus darbus.

Pasklidus informacijai apie iš­vežtą pir­mą šeimą, į Kons­tan­tiną pagalbos krei­pėsi daugybė žmonių. 

„Tai, jog ma­no gyvybei gresia didžiulis pavojus, suvokiau tik tada, kai į mašiną atskrido, bet, laimei, nesprogo, minosvaidžio bomba, o nuo smūgio bangos sukeltos kontūzijos atsibudau tik ligoninėje“, – pasakojo lietuvis.

Konstantinas per penkias savaites iš fronto zonos išgabeno daugiau nei 200 žmonių, prarasdamas penkias mašinas. Dau­giausiai gyventojų – net 179 – išvežė iš Bučos pašonėje esančio kurortinio kaimelio Vorzel. Beje, kartą jame Kons­tantiną drauge su kitais gelbėtojais rusų kariai suguldė ant žemės bei pareiškė sušaudysiantys. Bet kulkos praskriejo šalia galvų – žmonės buvo bauginami ir daugelis jau meldėsi, manydami, jog tikrai mirs. Lietuvio akivaizdoje nuo snaiperio kulkų šalikelėje žuvo trijų asmenų šeima, tačiau jis nedrįso sustoti, nes vežė pabėgėlius, snaiperis būtų šaudęs ir į juos. Kitą kartą skeveldra pramušė priekinį automobilio stik­lą vairuotojo pusėje ir pralėkė išdauždama šoninį stiklą, tačiau nieko nekliudė. 

„Gelbėjau žmones, nes gyvenimas įgauna prasmę tik tada, kai nuveikiame kažką gero kitiems, kaip moko Bibli­ja“, – sakė K. Gudauskas.

Garsas apie Konstantino žygius šalyje pasklido po to, kai jis iš Vorzelio išgabeno žymiausią Ukrainos kompozitorių, didvyrio vardą pelniusį 81-erių Igorį Pokladą ir jo žmoną Svetlaną. Į šių žmonių tvirto namo rūsį slėptis nuo bombų kelioms savaitėms subėgo dešimt kaimynų, kurie vėliau savo mašinomis per „žalią koridorių“ paspruko į Kyjivą, o senyvą kompozitorių paliko likimo valiai. Apie tai sužinojęs Konstantinas nuvyko ieškoti Pokladų ir parvežė juos, nepaisydamas rusų karių pašaipų, jog „neverta gyvybės rizikuoti dėl tokių senių“... 

Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, Vorzelio seniūnas paprašė leidimo K. Gu­dausko vardu pavadinti vieną iš gat­­vių.

„Neleidau, nes manau, kad gyvų žmonių vardais nereikia gatvių vadinti, be to, ne dėl garbės tai darau, užtenka, jog žurnalistai iš viso pasaulio neduoda ramybės, o dar ir filmas pagal mano istoriją netrukus pasirodys“, – kukliai kalbėjo lietuvis.

Kad Konstantino kuklumas nėra apsimestinis, įsitikinau apsilankęs jo bu­te Kyjive. Vyras su studentu sūnumi Rus­lanu gyvena nedidelėje vieno kambario studijoje, mat gerokai didesnį butą užleido pabėgėlių iš Mariupolio šeimai.

Pagalbos karo suniokotai Bučai Kons­tantinas nenutraukė iki šiol – įkūrė fondą „Bucha help“, kurio lėšomis remontuoja bombų sugriautus namus. Jis labai džiaugiasi ir tuo, kad jo dėdė Rimas Gudauskas į savo namus priėmė septynis pabėgėlius iš Ukrainos, o visi jo giminaičiai Lietuvoje aktyviai renka bei siunčia paramą Ukrainai. Tačiau Kons­tan­tinui labai gaila, jog per praėjusias Ve­lykas netikėtai mirė iki tol sveikata nesiskundęs 62-ejų tėvas, su kuriuo jis buvo atgaivinęs labai glaudų ryšį, kasdien per „skaipą“ bendraudavo ir netgi kartu pasimelsdavo. 

„Kartais pagalvoju, kad su jo mirtimi gal ir aš esu susijęs, nes tėvas labai išgyveno dėl mano išvykų į Bučą. Tačiau neabejoju, jog jis didžiavosi tuo, ką darau, žinojo, kad jautrumo kitiems mokiausi būtent iš jo, o mūsų visų likimas yra Viešpaties rankose“, – įsitikinęs su Šilalės kraštu susijęs gelbėtojas.

Konstantinas sakė į Lietuvą persikelsiantis, kai baigsis karas Ukrainoje, mat bičiuliams Kyjive yra pažadėjęs jų nepalikti.

„Kai Ukrainos kariai išvaduos Krymą, aš ten iškabinsiu Ukrainos ir Lietuvos vėliavas – bendros mūsų kovos simbo­lį, o tada grįšiu į protėvių žemę Že­mai­tijoje“, – neabejoja K. Gudauskas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Pastatyti pasaulinio garso miuziklą „Čikaga“ – nemenkas iššūkis. Kiekvieną pastatymą akylai stebi tarptautinė miuziklo kūrėjų komanda. Ne išimtis ir pirmą kartą specialiai arenoms Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pritaikyta „Čikaga“, kuria publika gruodžio 15 d. mėgausis „Švyturio“, gruodžio 17 d. – Šiaulių, o gruodžio 20-ąją – „Žalgirio“ didžiulėse scenose.  

Pritrenks vaizdu ir garsu  

Iššūkius keliantys išskirtiniai pastatymai, kai scenos užliejamos vandeniu ar į jas įplaukia didžiulis laivas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybos kasdienybė, tačiau net jie atsakingai vertina užduotį su kelių dienų intervalu vis kitoje šalies arenoje pastatyti didžiules dviejų aukštų konstrukcijas bei pajungti daugybę vaizdo ir garso sistemų.   

„Miuziklo „Čikaga“ siužetas solistus perkelia į moterų kalėjimą, seksualumu alsuojantį striptizo klubą su net penkiais šokiui skirtais stulpais. Tie stulpai ne tik dėl dekoracijos tvirtumo. Jie skirti tam, kad publika ne tik pamatytų, bet ir pajustų tikrą Čikagos dvasią. Šokėjų dėka stulpai tampa tarsi nebyliais herojų kasdienybės partneriais...“, – pasakoja Muzikinio teatro Pastatymų tarnybos vadovas Aivaras Tarvydas.  

Anot A. Tarvydo, ypatingas vaidmuo miuziklo scenografijoje skirtas apšvietimui: „Jo dėka scenoje atskiriamos erdvės, sukuriama įtampa, pasitenkinimo ar nusivylimo emocijos, taip pat šmaikščiai prieštaraujama vienam iš solistų... Kuriam, tikrai neišduosiu, nes prilygtų pasakymui koks buvo istorijos finalas (juokiasi)... Naudosime vieną iš pačių naujausių apšvietimo technologijų, kuri yra ne tik inovatyvi, sukuria ypatingas spalvas, bet ir taupo energiją. Meno pasaulyje energijos išteklių taupymas populiarėja lėtai, nes visi siekia geriausio rezultato bet kokia kaina, tačiau mūsų partneriai yra atviri šių dienų tendencijoms ir nusiteikę pradėti reikšmingus inovatyvius pokyčius. Tuo mes labai džiaugiamės ir kiek galime prisidedame“.   

Daug dėmesio „Čikagos“ pastatyme yra skiriama garso sistemoms. Spektakliuose bus naudojama viena geriausių šiuo metu Lietuvoje esančių įgarsinimo įrangų, ją suvaldyti teatro darbuotojams padės šios srities specialistai. „Norime, kad garsas žiūrovus sužavėtų ne mažiau nei vaizdas, tad intriguojančių vaizdų ir garsų tikrai netrūks... Miuziklą „Čikaga“ ruošia apie penkiasdešimt technikos darbuotojų – profesionalų, kurie liks publikai nematomi, tačiau stengsis ir jaudinsis dėl galutinio rezultato ne mažiau nei esantys scenoje“, – atskleidžia Muzikinio teatro Pastatymų tarnybos vedėjas.     

Naujos dimensijos „Čikaga“  

It pro didinamąjį stiklą statant miuziklą procesus stebėjo ir patarimus dalijo profesorius Derekas Barnesas iš Didžiosios Britanijos, matęs turbūt kone visus šiuo metu skirtinguose pasaulio kampeliuose rodomus miuziklo pastatymus ir dirbęs su „Čikagos“ žvaigždėmis Brodvėjuje (Niujorke) bei Vestende (Londone).   

„Lietuviškasis „Čikagos“ variantas yra mano mėgstamiausias. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Čikaga“ kitokia, ji ypatinga“, – sako profesorius Derekas Barnesas. Miuziklo „Čikaga“ scenografė Renata Valčik buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už miuziklo scenografiją.  

Lietuviškoji „Čikaga“ ypatinga ir tuo, kad šalies kūrėjai pirmieji išdrįso vieną populiariausių miuziklų pasaulyje perkelti ir pritaikyti didelei erdvei, arenoms. Paprastai šis miuziklas rodomas gana intymioje aplinkoje, scenoje matoma nedaug dekoracijų, kostiumai taip pat minimalistinai, nors to pakanka, kad kūrinys būtų persmelktas seksualumo ir priblokštų žiūrovus. „Lietuviai pasuko kiek kitu keliu. Inga Briazkalovaitė (choreografė) ir Rūta Bunikytė (režisierė), kartu su scenografais, kostiumų ir šviesų kūrėjais, garsistais, „Čikagą“ perkėlė į visiškai kitą, naują dimensiją“, – tvirtina profesorius Derekas Barnesas.  

Profesionalas skaičiuoja, kad Brodvėjaus ir Vestendo „Čikagos“ pastatymai kone identiški savo sudėtimis. Čia pasirodo 13 antraplanius vaidmenis kuriančių artistų ir 6 pagrindinius personažus įkūnijantys aktoriai. „Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išplėtė šokėjų sekciją, kuri pasipildė profesionaliais baleto šokėjais, ir chorą, Mary Sunshine partijas atlieka koloratūrinis sopranas Rita Petrauskaitė. Papildomi artistai scenoje miuziklui suteikė naujų spalvų, įpūtė šviežumo ir originalumo. Jūsų „Čikaga“ – fantastiškas spektaklis“, – pagyrų lietuviams negaili Derekas Barnesas.  

Lyg kino filme  

Brodvėjaus istorijoje „Čikaga“ – vienas ilgiausiai rodomų miuziklų. Jis yra statytas Tokijuje, Limoje, Londone, pagal šią istoriją sukurta filmų, o Robo Marshallo režisuotas filmas „Čikaga“ jį dar labiau išpopuliarino. Sėkmingi pastatymai ir talentingi atlikėjai išgarsino „Čikagos“ muziką, o ypač publikai atpažįstamos partijos: „All That Jazz“, „Cell Block Tango“, „When You're Good to Mama“, „Roxie“. Šie kūriniai seniai gyvena savo gyvenimą: skamba įvairiuose muzikiniuose televizijos projektuose, koncertuose, dainuojami karaokės konkursuose ir net namuose.  

Garsiausių pasaulio muzikinių filmų dešimtuke ir Robo Marshallo režisuota „Čikaga“. 2002 m. publikai pristatytoje muzikinėje kriminalinėje komedijoje vaidina Queen Latifah, Richardas Gere'as, Catherine Zeta-Jones, Renee Zellweger, Lucy Liu. 40 JAV milijonų dolerių kainavusio miuziklo veiksmas perkelia žiūrovus į 1929-ųjų Čikagą. Garbės ir populiarumo siekianti varjetė dainininkė Roxie nužudo savo neištikimą draugą ir atsiduria kalėjime. Už grotų ji sutinka varjetė žvaigždę Velmą, kuri laukia teismo už savo meilužio ir sesers žmogžudystes. Būdama laisvėje Roxie labiausiai pavydėjo Velmos pasiektos karjeros, o dabar kalėjime turės su ja dalytis ne tik spaudos, bet ir žinomo advokato Billy Flynno dėmesiu.   

KVMT inform. 

Televizijos mes žiūrime tikrai daug. O kartu su internetu užplūsta tiek informacijos, kad joje gali paskęsti, kartais – ir neišsiropšti. Papuolę į visokių melagienų, ne­patikrintų faktų, gandų ir tiesiog juodos propagandos akivarą, mes dažnai pra­dedame tikėti, kad visi rusai – ge­ri žmonės, tik va, Putinas per daug užsimojo; kad mobilizuotieji į karą – nekalti vargšai vaikinai ir jiems reikia padėti; kad gal vis dėlto Va­karai neturėtų tiekti Ukrainai ginklų, tada būtų galima sėsti už derybų stalo...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Lietuvos miestai žiemos miegu nesnaudžia – Kaunas praėjusią savaitę atsisveikino su Europos kul­tū­ros sostinės titulu, o štai mūsų kai­mynai tauragiškiai artė­jan­čiais naujaisiais metais jau pa­si­ruošė priimti Lietuvos kultūros sostinės karūną. Iki tol – galimybė laisvalaikį praleisti naujose parodose ar su švie­žiai „Booker Prize“ įvertinta knyga.

Kaunas Kultūros sostinės titulą perdavė kitiems trims Europos miestams. Projektui pasiekus finišo tiesiąją, Lie­tuvos ir užsienio miestai pasipuošė oro bučinius siunčiančių žmonių nuotraukomis – tai fotografo Remio Ščerbausko meninis projektas, kuriuo simboliškai atsisveikina „Kaunas 2022“ kūrėjai. Anot jų, 2022 bučiniai skirti svajotojams ir darytojams, dalyviams ir kūrėjams, kurie Kultūros sostinės svajonę padėjo paversti realybe. 

Artėjantys 2023-ieji ypatingi bus Tau­ragei – miestas taps Lietuvos kultūros sostine, todėl ir mums atsiveria puiki proga aplankyti tarptautinius muzi­kos bei meno festivalius, pasižvalgyti meno pleneruose, vyks istorinė inscenizaci­ja „Skalvių pilies užėmimas“, konferen­cija „Žaliasis kelias“ ir daugybė kitų renginių. Kokie metai laukia, buvo atskleista „Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ koncepcijos renginyje. Tau­ra­gė ateinančiais metais taps tikra „Kul­tūros muitine“, kuri primins, jog miesto istorija ir raida neatsiejama nuo kelio. Tau­ragė – pasienio miestas, čia nuo seno vyko kultūriniai mainai, susikirsdavo etnografinių regionų ribos bei tranzitiniai keliai, todėl ir Tauragės kultūros muitinė 2023-iaisiais kvies atsigręžti į Praeities kelią, kartu keliauti Bendrystės keliu, pasigėrėti Pasaulio keliu, žvilgtelėti į Ateities kelią ir grožėtis Žaliuoju keliu. Kultūros sostinės metai Tauragėje prasidės specialiu renginiu sausio 20 d.

Tačiau galima pasižvalgyti ir toliau. Štai gruodžio 14–17 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre vyks festivalis „Keep Singing“, dedikuotas vienam ryškiausių Lietuvos menininkų J. Mekui. Jo vardo vizualiųjų menų centras kartu su perkusininku, geru J. Meko draugu Daliumi Naujokaičiu-Naujo ir talentingais Lietuvos bei užsienio muzikantais kviečia dalyvauti renginiuose ir prisiminti bei padėkoti didžiam menininkui už milžinišką indėlį į mūsų kultūrą, laisvę ir atvirą pasaulėžiūrą. Festivalyje netrūks įvairios muzikos, šėlsmo, garso, linksmybių. Pirmąją jo dieną bus atidaroma paroda „Album“. Parodos kuratorius – J. Meko sūnus Sebastianas Mekas. Lankytojai išvys kiekvienų J. Meko gyvenimo metų nuotraukas. Gruodžio 15–17 d. Signatarų namuose vyks improvizacinės, džiazo muzikos, poezijos, šokio ir performanso pasirodymai.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas“, – taip 2020-aisiais, skirdama Douglaso Stuar­to romanui „Šugis Beinas“ prestižinį „Booker Prize“ apdovanojimą, sakė „Bo­o­­ker Prize“ komisija. Knygai buvo lemta sužavėti ne tik kritikus bei literatūros profesionalus, bet ir skaitytojus – pandemijos pradžioje anglų kalba pasirodęs jautrus romanas sulaukė didžiulio dėmesio. Dabar romanas pasirodė ir lietuviškai – iš anglų kalbos jį išvertė Mėta Žukaitė.

D. Stuartas – Glazge gimęs škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, o „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Šilalės kraštas man visada buvo brangus, o Kuršėnuose gyvenu kaip tremtyje“, – meno parodos Bijotuose uždarymo metu sakė kraštietė, la­kūno Jurgio Kairio sesuo Zita Kairytė-Volkvičienė. Ir nors su daile su­sijęs beveik visas moters gyvenimas, surengti savo darbų parodą ji nu­sprendė tik išėjusi į pensiją. Kartu Baublių muziejuje buvo eksponuojami ir jos sutuoktinio darbai.

„Gyvenimo pagrindu laikau žmogų, jo sąlytį su gamta. Labiausiai vertinu ne materialius blizgučius, o dvasinį pasaulį, jo subtilybes. Mano įsitikinimu, viskas yra ten, kur žmogus pramina naujus takus savo sielai, kurią tobulina, kur stato rūmus savo jausmams – t. y. poezijoje, prozoje, dailėje. O visa tai yra širdies klyksmas, antrasis pasaulis, savotiškas skausmo takas į dvasios vartus, bet kartu ir džiaugsmo bei sielos laisvės daina“, – „Šilalės artojui“ sako menininkė Z. Kairytė-Volkvičienė.

Pasak dailininkės, ji nuo mažų dienų siekė ir norėjo tapti menininke. Ir nerūpėjo pinigai, tai, kad menininkai mažai uždirba. Tiesa, kai dar mokėsi Pinciškės pradinėje mokykloje, Severėnų ir Kal­tinėnų mokyklose, neturėjo profesionalaus dailės mokytojo. Todėl paišydavo, anot jos, tai, kas pavykdavo ir kaip išeidavo. 

„Tai kokį puodą, stalą, kitokius įvairius menkniekius piešdavau. Nežino­jau, kaip tapoma gamta, kokie yra reikalavimai. Bet jau tada supratau, jog į viską reikia žiūrėti lyg per kokį tink­lą – svarbu matyti spalvas. Prisimenu, nuvažiavau į stojamuosius egzaminus tuo­metiniame Dailės institute, bet, pirmą kartą pamačiusi gipsinę galvą, natiurmortą, kurie duodami egzamino metu, išsigandau, atsiėmiau dokumentus ir išvykau namo“, – prisimena menininkė.

Tačiau ir tada neatsisakė savo svajonės. Dirbdama Kaune, dvejus metus Dailės technikume lankė kursus bei ruo­šėsi stojamiesiems egzaminams. Įgijus patirties, pavyko įstoti į Dailės institutą, bet tik į neakivaizdines studijas, nes į nuolatines buvo neįmanoma patekti – konkursai buvo didžiuliai.

„Buvo sakančių, kad tu menininkė, nieko neuždirbi. O aš visiems atsakydavau, jog vis tiek kito kelio nesirinkčiau. Kai pradėjau dirbti dailininke kultūros centre, savo kitiems pomėgiams nebe­turėjau laiko, tekdavo daryti tai, kas bu­vo reikalaujama. Be to, ir dirbdavau ne vienoje vietoje. O dabar turiu daug laiko ir galiu grįžti prie savo pomėgių“, – „Šilalės artojui“ teigia Z. Kairytė-Volkvičienė.

Šiaulių rajono kultūros centre turėjo daryti beveik viską – kurti reklamas, sveikinimus, dekoracijas. Moteris yra dirbusi ir restauratore bažnyčiose, ten šiek tiek tapydavo. Išėjusi į pensiją, Z. Kai­rytė-Volkvičienė sugalvojo sukurti savo parodą, o joje eksponuoti pačios tapytą šilką bei paveikslus. Šiuos darbus buvo galima išvysti parodoje Bijotų muziejuje. 

„Parodos tema – žiema. Labai myliu gamtą, mišką. Tačiau yra ir visa serija nutapytų bažnyčių: Varnių, Kaltinėnų, Kuršėnų, Telšių, kurioje, beje, ir man, ir broliams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Kai kurie mano darbai sukurti gana seniai, bet anksčiau nedrįsdavau jų parodyti. Maniau, kad mane kritikuos. O dabar kai kur nors „facebooke“ pasižiūriu, kokius darbus žmonės eksponuoja ir parodas rengia, tai, sakau, galiu ir aš“, – šypsosi pašnekovė.

Parodoje buvo galima išvysti ir menininkės vestuvių suknelę, taip pat įvairių suknelių, kurios papuoštos kraštietės meno kūriniais. Be to, prie parodos kūrimo prisidėjo ir jos vyras Algirdas, eksponavęs dalį savo medžio darbų: medinius šaukštus, puodus, laikrodžius bei pan.

„Vyras drožia iš medžio jau apie trejus metus. Turi labai daug darbų, jų gal trečdalis liko namuose, į ekspoziciją neįmanoma visko sutalpinti. O ilgais žiemos vakarais Algirdas imasi ir stambesnių darbų: gamina langus, laiptus, beveik viską“, – vyrą giria menininkė.

„Šilalės artojui“ dailininkė prasitarė, kad ir jos brolis, garsusis lakūnas J. Kai­rys, yra meniškos sielos: anot sesers, jis gerai piešia ir netgi yra sakęs, kad jei būtų neįstojęs į aviaciją, būtų studijavęs architektūrą. 

„Su broliu sutariame labai gerai nuo pat vaikystės. Mes suprantame vienas kitą – daug žodžių nereikia, pažiūri­me vienas kitam į akis ir viskas aišku. Su­sitinkame, bendraujame telefonu, lan­kausi visose aviacijos šventėse Lie­tu­voje, kur jis dalyvauja“, – sako Z. Kai­ry­tė-Volkvičienė.

Be to, ant menininkės, ir abu jos vaikai paveldėjo šeimos polinkį menui – tiesa, jie daugiau mokėsi muzikos. Pa­sak pašnekovės, gal ir pati juos šiek tiek spaudė, nes ji tokių galimybių neturėjo. Tačiau ir sūnus bei dukra taip pat gerai  piešia. Dukra studijavo interjero dizainą, sūnus – fotografiją. Deja, dabar jie dirba ne su menu susijusioje srityje.

O ar dažnai dailininkė apsilanko Ši­lalėje? 

„Šį kraštą visada laikau savu. Kažką, būna, išgirsti apie Šilalę ir sakai: „O, mano rajonas!“ Ypač įdomu, kai Šilalę pamatai per televiziją. Ji išgražėjusi! Gal kad sava, viskas kitaip atrodo. Aš gyvenu Kuršėnuose, jaučiuosi ten kaip vėl nublokšta į svetimą vietą, nejaučiu didelės meilės. O čia – Medvėgalis, Lūksto ežeras“, – su nostalgija apie gimtinę kalba kraštietė. 

Tiesa, moteris apgailestauja dėl griūvančio tėviškės namuko – sodyboje beliko tik akmeninis tvartas. Tačiau liūdesys netrukdo susitikti su draugais, giminėmis, dalyvauti klasės susitikimuose. Anot dailininkės, meilė savam kraštui skatina rengti čia parodas, o į jas susirinkę žmonės padeda kurti ir gyventi. 

„Kaltinėnuose irgi buvo mano paroda. Galvojau, kad dar reikia kažkur šiame krašte ją eksponuoti ir patekau į Bijotus. Ypač norėjau pabūti su buvusiais klasės draugais, kad jie pamatytų mano parodą. Svarbu, jog kažką darau, nesėdžiu be darbo ir galiu kurti“, – tikina dailininkė.

Moteris pastebi, kad ir jos vyrui Al­girdui patinka Šilalė. Jis kilęs iš Telšių rajono, tačiau gyveno visai netoli Šilalės rajono, lankė Severėnų bei Kaltinėnų mokyklas, todėl ir jos gimtinė jam tapo artima. 

O kokie yra dailininkės ateities planai? 

„Dabar stalas apverstas – darau atvirukus. Tikiuosi surengti šrifto parodą. Norisi rinkti juos nuo seniausių laikų ir apipavidalinti tekstu, išrašyti su dekoracijomis. Lietuvoje mažai žmonių tai daro. O aš turėjau labai gerą šrifto dėstytoją Albertą Gurską, kuris suteikė itin daug žinių“, – apie ateities planus pasakoja Z. Kairytė-Volkvičienė.

Kraštietė visus „Šilalės artojo“ skaitytojus sveikina su artėjančiomis šventėmis, linki džiaugtis savo kraštu, nes jis, pasak pašnekovės, ne tik gražus, bet svarbiausia, jog čia gyvena geri žmonės. 

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kone metus vykstant Rusijos karui Ukrainoje, lietu­viams neramu dėl savo ateities. Nerimo nuotaikos gyvos ir Šilalėje, tuo labiau, jog gyvename ne taip toli nuo Rusijos sienos, iki kurios tėra pusšimtis kilometrų. Ar esame pasirengę galimai agresijai, o gal to nereikia? 

Patarimais su „Šilalės artojo“ skaitytojais šia tema dalijasi Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų (KASP) Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 308 kuopos kuopininkas, štabo seržantas Egidijus Dani­sevičius. 

Anot kario, tai, kad visuomenė domisi šia tema ir nevengia kalbėti, yra geras ženklas ir rodo jos sąmoningumą bei brandą.

„Žinojimas suteikia pranašu­mo ir daro mus stipresnius, saugesnius. O įtempta psichologinė būsena, kai Europoje vyksta karas, yra adekvati žmogaus reakcija. Tačiau svarbu žinoti ir kitą dalyką – iš anksto psichologiškai pasiruošti karui, kaip ir didelei nelaimei ar artimo žmogaus mirčiai, ne­įmanoma. Bet apgalvoti, kaip reikėtų elgtis tokiu atveju, yra būtina“, – sako pašnekovas.

E. Danisevičius akcentuoja, kad pasienyje visada stebimi tam tikri priešo pajėgų veiksmai, iš kurių ir sprendžiama, ar gali kilti invazijos pavojus, kada tai gali nutikti. Tai ir reikėtų vertinti pirmiausia, siekiant išvengti bereikalingos pa­nikos. 

Karys supažindina su kariuo­menėje naudojamais terminais. Pavyzdžiui, D diena vadi­na­ma para, kurios metu nu­manomi nedraugiškos valstybės karinių pajėgų veiksmai: jos gali kirsti valstybės sieną arba tai jau užfiksuota. H valanda reiškia, jog numanomas laikas, ka­da gali įvykti minėti veiksmai.

Ir, aišku, žinoti daugiau ir bū­ti pasirengus blogiausiam yra išmintinga bei naudinga ne tik kariams.

„Iš karo Ukrainoje pasekmių įsitikinome, jog tokios nelai­­mės atveju labiausiai pažei­džia­­ma visuomenės dalis yra vaikai, moterys ir senoliai. Bū­tent jiems galimos priešo užmačios tu­rėtų būti žinomos mažiau­siai prieš pusmetį. Kodėl? Nes šiai visuomenės daliai karo zo­­noje – ne vieta, jie turi iš anksto pasitraukti į maksimaliai saugią vietą. Karo veiksmams jau prasidėjus, evakuotis taip pat galima, bet tai yra daug sudėtingiau. Tai matėme net tokioje didelėje valstybėje kaip Ukraina, o kalbant apie Lietuvos dydį, tai būtų neįmanoma“, – sakė seržantas, primindamas, kad moterys ir vaikai yra pagrindinis tautos genofondas, kurį būtina išsaugoti. 

Skaičiuojama, jog iš Ukrai­nos evakuota 4–5 mln. gyvento­jų, bet niekas kol kas negali įvardinti, kiek vaikų, mote­rų buvo išvežta į okupantų ša­­lį ir koks yra ar bus jų likimas. Tad pirma užduotis, anot E. Da­ni­sevičiaus, tvirtai žinoti, kur ir kaip jiems būtų galima atsitraukti. Jis yra įsitikinęs, kad tai būtina apgalvoti iš anksto, pasitarti su artimaisiais užsie­nyje ar numatyti kitą saugią vietą. O pribrendus reikalui, sąmyšio bū­tų kur kas mažiau, persikėlimas netaptų toks skausmingas.

„Tačiau reikia įsidėmėti, jog kalbame tik apie mažą dalį visuomenės, nes vyrai, sulaukę 18 metų, privalo likti Lietuvoje. Tai yra kiekvieno lietuvio pa­reiga, kurią, beje, nusako ir Kons­­titucija: Lietuvos valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno piliečio teisė ir pareiga. O kariai, statutiniai pareigūnai, kiti, kurie yra davę Tėvynei priesaiką, privalo ginti ją negailėdami nei jėgų, nei gyvybės. Ir čia jau nebe­svarbūs jokie kiti veiksniai, kurie galioja civiliniame gyvenime (pavyzdžiui, religiniai, politiniai įsitikinimai)“, – akcentavo pareigą savo šaliai KASP 308 kuopos kuopininkas.

E. Danisevičius neabejoja, jog kiekvienam aktyviai kare da­ly­vaujančiam bei išvykti ka­ro atveju iš šalies negalin­čiam asmeniui svarbu žinoti, kad jo artimieji yra saugūs, priešas jų nepaims į nelaisvę ir negalės jais manipuliuoti. Tad karių, pareigūnų, šaulių šeimų nariai taip pat turi pagalvoti apie laikinas saugias atsitraukimo iš karo zonos galimybes.

„Ne vien iš teorijos žinome, jog karių ar pareigūnų šeimos okupantų rankose gali tapti ginklais ar net įkaitais, tad jų atsitraukimas yra savotiška prievolė. Be to, karo zonoje likusiems ar trauktis neketinantiems asmenims būtina suvokti, kad mes, šilališkiai, gyvenantys ko­ne Rusijos pašonė­je, galimai susidurtume su prie­šu vieni pirmųjų. Tad jau dabar turime pagalvoti, kokie būtų mūsų veiksmai, prasidėjus karui, nes tada planuoti jau nebebus laiko“, – įspėjo karys.

Pasak seržanto, karo veiksmai visada labiau pažeidžia miesto, didesnių gyvenviečių, kur komunalinės paslaugos teikiamos centralizuotai, gyventojus. Tarkime, kaime žmonės šildo namus individualiai, vandenį semia iš šulinio, laiko naminių gyvūnų, turi rūsiuose gėrybių – jiems išgyvenimo klausimas ne toks sudėtingas. 

„Tuo tarpu miestelėnams re­­ko­­menduojama galvoti ne vien tik apie tai, ką valgys, bet ir apie išlikimo galimybes. Pri­si­min­ki­me nesenus įvykius Ma­riu­po­lyje, kai žmonės rūsiuose gyveno ištisus mėnesius. Ži­no­ma, atsiras savanorių, gelbėtojų, bet kol tai susireguliuoja, reikia išgyventi tamsoje, nešildomose patalpose, be vandens ir elementarių patogumų“, – apie karo pradžios chaosą, kurį kariai vadina karo ūku, pasakojo  E. Danisevičius.

Jo teigimu, didžiausias chao­sas, prasidėjus karui, tvyro maž­daug 3–4 dienas, mat tiek okupantai, tiek užpultieji stengiasi vieni kitiems padaryti kuo daugiau nuostolių, įgyti taktinį – strateginį pranašumą. Po to seka mėnuo, per kurį visi savotiškai susigyvena su karo nuotaikomis, išryškėja, kurie pi­liečiai nori, o svarbiausia – gali ginti savo kraštą, atlaikyti didžiulį psichologinį bei fizinį krūvį, o kurie dėl įvairių priežasčių negali dalyvauti karo veiks­muose. Civiliai tuo metu taip pat susigyvena su karu, išsiaiškina, ar už saugaus atstumo gyvena, žino, kur dažniausiai krenta sprogmenys ir t.t. 

„Žmonių psichologija yra vienoda – visi norime galvoti, kad šaudo ne į mane. Tačiau karys nuo civilio tuo ir skiriasi, jog mes esame mokomi tai priimti atvirkščiai, t. y. bet kurį apšaudymą priimti kaip sau skirtąjį. Tiesa, kiekvienas, kuriam nėra tekę dalyvauti karo veiksmuose, gali save vadinti „kariu tik per kablelį“– juk ne veltui  yra sakoma, kad už vieną kariavusį tris nekariavusius duoda. Ir tik dalyvavusieji kare suvokia tikrąją posakio „Svetimo skausmo nebūna“ prasmę. O ma­tydamas tai, kas vyksta Uk­rainoje, manau, jog visas žmogaus grožis yra jo gebėjimas at­jausti kitą, kai nutinka nelaimė“, – bendrystės, kovos vienas už kitą svarbą akcentavo E. Danisevičius.

Pasak jo, Lietuvoje karo atveju ginklą į rankas galėtų paimti ribotas žmonių skaičius. Bet krašto gynyboje labai svarbi ir likusios visuomenės parama – būtini žmonės, kuri gamin­tų maistą, siūtų, vairuotų ir t. t. Paprastai vieno kariaujančiojo aptarnavimui reikėtų 7–10 civilių. Šita formulė, kaip paaiškėjo Ukrainoje, nepasikeitė nuo antrojo pasaulinio karo. Štai todėl štabo seržantas akcentuoja ir visuotinio pasipriešinimo okupantams būtinybę. 

„Karo atveju visi 18-mečiai bei vyresni privalėtų eiti, kaip sakoma, į apkasus. Tie, kas to nedarytų ar stengtųsi likti nuošalyje, taptų labai pažeidžiami. Dar daugiau – ta visuomenės dalis labai greitai atsiduria priešo interesų taikinyje, kai stengiamasi įbauginti, šantažuoti ir galų gale priversti kolaboruoti. Ir, deja, tokiems kariai turi blogų žinių: priešui tokie asmenys taip pat nėra reikalingi ir vos atlikę savo juodą darbą, kaip rodo Ukrainos pavyzdžiai, jie būna pašalinami. Karo zonoje svarbiausia yra pasitikėjimas kitu žmogumi. O kas gali pasitikėti parsidavėliu?

Negaliu paguosti ir kai kurių dabartinių jaunuolių, kurie nesupranta žodžio „pareiga“. Jie gyvena ir tikisi, kad jiems nie­kas nepasikeis net ir karinės invazijos atveju. Taip nebus. Jeigu kiltų karas, valstybės sienos būtų uždarytos visiems šaukiamojo amžiaus vyrams. Tad kovoti tektų. O tada gali iškilti klausimas, kurioje pusėje: už ar prieš Tėvynę“, – įspėjo karys.

Anot E. Danisevičiaus, visuomenei būtina įsisąmoninti vieną paprastą dalyką – vien kariai Tėvynės neapgins, gintis teks visiems. Ir tik tada, kai patys įrodysime, kad gebame gintis, norime tai daryti (čia geriausias pavyzdys yra uk­rai­nie­­čiai), mūsų pastangas parems sąjungininkai. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Visi žinome tą jausmą, kuomet internetu užsakius kalėdines dovanas šeimos nariams imame nerimauti, ar jos ateis laiku. Tam, kad kalėdinių rūpesčių būtų mažiau, o šventinių džiaugsmų – daugiau, visas dovanas artimiesiems įsigykite vienoje vietoje, mobiliojo ryšio operatoriaus „Tele2“ salone.

Nesvarbu, kam ieškote dovanos – vaikui, senjorui, o gal net sau, „Tele2“ paruošė platų įvairių dovanų asortimentą. Su visais geriausiais kalėdiniais pasiūlymais susipažinti galite čia. Nežinantiems, kas geriausiai tiktų artimajam, tikrai patars salono darbuotojai – visą salonų sąrašą rasite čia.

Nustebinkite artimąjį su išmaniuoju telefonu

Greitas ir patikimas „Samsung Galaxy A13 (128GB)“ telefonas – puiki dovana kiekvienam. 5000 mAh baterija ir aštuonių branduolių procesorius pasirūpins sklandžiu veikimu žaidžiant ar žiūrint vaizdo turinį.

Trijų kamerų galinė sistema, kurios pagrindinis objektyvas siekia net 50 MP, užtikrins, kad užfiksuosite visas gražiausias akimirkas savo telefone, o 128 GB vidinė atmintis pasirūpins, kad išmaniajame tilptų daugybė atsiminimų.

„Galaxy A“ serijoje veikia daugiasluoksnė „Knox Security“ apsaugos sistema, kuri padeda apsaugoti visus jautriausius duomenis. „Private Share“ funkcija įgalina jus nustatyti visų bendrinamų failų laiko ribojimus ir galiojimo pabaigos datas, tad bet kuriuo metu galėsite atšaukti prieigą prie jų ir užtikrinti, kad tik numatytasis gavėjas galėtų atidaryti siųstus dokumentus.

Dabar „Tele2“ internetinėje parduotuvėje „Samsung Galaxy A13 (128 GB)“ modelį su 24 mėn. sutartimi galite įsigyti su vos 1 Eur pradine įmoka. Mėnesinė kaina kartu su pokalbių planu siekia vos 19,31 Eur/mėn. Įsigyjant įrenginį taikomas vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur. Perkant šį telefono modelį, galima rinktis iš trijų spalvų: baltos, juodos ir mėlynos.

Visas pokalbių planų sąlygas galima rasti www.tele2.lt

Viena geriausių dovanų – rūpestis sveikata

Kiekvienas iš mūsų norime, kad artimieji išliktų sveiki. Padidėjęs kraujo spaudimas itin dažnai pasitaikanti problema, tad rūpintis ankstyva padidėjusio kraujospūdžio diagnostika svarbu visiems.

Dabar „Tele2“ internetinėje svetainėje vos už 24,20 Eur galima įsigyti kraujo spaudimo matuoklį „Medisana BU-540“. Jo dideliame ekrane lengvai įžiūrimais skaičiais pateikiama visa pagrindinė informacija apie širdies veiklą: sistolinis ir diastolinis kraujospūdis, pulsas, perspėjimas apie širdies aritmiją.

Kraujospūdžio matavimo diapazonas – 0-300 mmHg, pulso – 0-199 dūž/min. Prietaisas yra itin kompaktiškas ir sveria vos 250 gr., tad jį itin patogu transportuoti, nesvarbu, kur vyktumėte. Vienkartinis laikmenos mokestis, įsigyjant šį matuoklį, netaikomas.

Šventinis pasiūlymas – „Laisvas internetas“ visai šeimai

Visiems naujiems „Laisvo interneto“ klientams, sudariusiems sutartį 24 mėn. laikotarpiui, 30 GB planas kainuos vos 4,9 Eur/mėn. Įprasta šio plano kaina, sudarant neterminuotą sutartį, siekia 11 Eur/mėn. „Tele2“ taip pat paruošė pasiūlymą norintiems daugiau gigabaitų – 100 GB planas kainuos vos 7,9 Eur/mėn. Įprasta šio plano kaina, sudarant neterminuotą sutartį, siekia 19 Eur/mėn. Daugiau informacijos apie pasiūlymo sąlygas rasite čia.

Ši kaina galioja planą užsisakant kartu su įranga (modemai, kompiuteriai, planšetės). Pasirinktos įrangos mokestis mokamas papildomai. Modemo kaina į pasiūlymą neįskaičiuota ir prasideda nuo 3,2 Eur/mėn.

Žvarbiems žiemos vakarams – nesibaigiantys filmų maratonai su „Go3“

Kai lauke šalta, nėra nieko geriau už jaukų filmų vakarą namie. Pasinaudoję kalėdiniu „Go3“ pasiūlymu tikrai nepritrūksite turinio. Dabar „Televizija+filmai“ paketas pirmus metus kainuoja vos 3 Eur/mėn. Jį sudaro 38 tiesioginės televizijos kanalai, originalus „Go3“ turinys, filmai ir serialai, dokumentika ir net specialus turinys vaikams.

Ši kaina galioja sudarant 24 mėn. sutartį. Pirmus 12 mėnesių paketo kaina siekia 3 Eur/mėn., kitų 12 mėn. kaina – 11,99 Eur/mėn.

Kviečiame Jus, mieli skaitytojai, nufotografuoti savo papuoštą sodybos kiemą ar pan. ir atsiųsti nuotraukas į "Šilalės artojo" redakciją el.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. – pasidalinsime jomis laikraščio puslapiuose, paskelbsime savo internetiniame puslapyje ir Facebook tinklalapyje.

Redakcija

Drąsiai galima teigti, jog bylinėjimasis yra skiriamasis šios kadencijos savivaldybės administracijos bruožas – nuo 2019 m. savivaldybė yra įsisukusi į teismus su buvusiais darbuotojais, politikais, viešuosius pirkimus laimėjusiais rangovais. Vien šiemet teisinei pagalbai iš rajono biudžeto skirta 40 tūkst. eurų. Išleisti bene visi pinigai, tačiau rudenį pagaliau nusišypsojo sėkmė – Šilalės savivaldybei pavyko laimėti trejus metus užsitęsusį ginčą. Tačiau kaip statinę medaus gali apkartinti šaukštas deguto, taip kelios Apeliacinio teismo sprendimo eilutės apnuogino savivaldybės administracijos bylinėjimosi taktiką: teisėjai konstatavo, jog valdžia už teisines paslaugas sumokėjo per daug.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93