Vykstant karui Ukrainoje, ypač aktuali visame pasauly­je tapo melagienų bei propagandos tema. Kaip atskirti melą nuo tiesos? Kokiais šaltiniais kliautis ir į ką atkreipti dėmesį, kad atpažintume manipuliacijas? Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Nerijus Maliukevičius atviras – gyvename sudėtingu laiku.

Pseudoekspertai

Bendradarbiaujant su Pilie­ti­nio atsparumo iniciatyva, Tau­ragės krašto muziejus „San­ta­ka“ sukvietė žurnalis­tus, komunikacijos specialistus į pas­kaitą „Tiesa ir melas šiuolai­kinėse medijose“. Susirin­ku­­siems lektorius pasakojo 2005-aisiais apsigynęs diserta­ciją, kurios te­ma tapo informacinis karas. Paskaitos autorius tvirtino pui­kiai menantis, jog anuomet šitokia tema dar buvo nauja, o daugelis kolegų iš komunikacijos srities šnairavo, laikydami ją savotišku gąsdinimu. Tik pastaraisiais metais dezinformacijos ir propagandos temas rimtomis ėmė laikyti visas pasaulis.

„Visi dabar sako, kad Baltijos šalys pirmosios perspėjo apie tokį pavojų. Kremliaus bandymai paveikti procesus Va­ka­rams buvo netikėti, nors mes bandėme apie tai įspėti. Ge­riau­sias mokslas yra skausmas“, – sakė N. Maliukevičius. 

Lektoriaus įsitikinimu, šiuolaikinė žiniasklaida susiduria su rimtais išlikimo iššūkiais ir pavojais, mat susidoroti su didžiuliu informacijos srautu tampa beveik neįmanoma.

„Užuojauta žurnalistams – išlaikyti profesinius kriterijus bei principus, kai kone visi ima save laikyti žurnalistais, socialinių tinklų ekspertais, yra sudėtinga. Vyksta perversmas, viskas juda naujų medijų link. Pamenate, senais laikais medijos konkuravo viena su kita, buvo klausiama, kas kurios savininkas. Ir dabar, karo su Ukraina kontekste, tai išlieka svarbu“, – apie tai, kam kuris socialinis tinklas priklauso, kalbėjo dr. N. Maliukevičius.

Melas – didžiausias iššūkis

Savo paskaitoje Vilniaus universiteto dėstytojas priminė Krymo okupacijos pradžią, kuo­met melas buvo greitesnis už tiesą – „žaliųjų žmogeliukų“ istorija. Anot lektoriaus, net de­konstravus pagreitį įgavusį me­lą, jis efektą jau būna pasiekęs.

„Ar žinote, kad pandemijos metu Irane pasklido mitas, jog neva galima koronaviru­są pagydyti geriant alkoho­lį? Jis Ira­ne nėra priimtinas, to­dėl žmonės ėmė gerti nuodingą etilo alkoholį. Tuo patikėję mirė šim­tai žmonių. Kaip be­de­konstruosi, žmonės jau mirė, tragedija įvyko. Melas šiais laikais tapo didžiausiu iššūkiu“, – kalbėjo paskaitos autorius.

Melo ir manipuliacijų žiniasklaidoje vengti privalu net parenkant iliustruojančias fotografijas. Būtina parodyti bend­rą vaizdą, ne vien tik jo dalį, kuri sužadina vartotojų emocijas.

N. Maliukevičius brėžia ribą, kada išpopuliarėjo terminas „melagienos“ (angl. fake news) – tai 2016-ieji, JAV vykę prezidento rinkimai. Tuometis kandidatas ėmėsi drastiškų ir iki tol neregėtų priemonių, kurios šokiravo dezinformacijos tyrinėtojus. Politikai savo viešose kalbose ėmė žurnalistus kaltinti melagienomis, užuot bandę kovoti argumentais.

„Jei politikui nepatinka atskleisti jo negeri ryšiai, jis ima juos vadinti melagienomis. Net nebando pateikti kontrargumentų, o stengiasi eliminuoti visą istoriją. Galiausiai atsiranda vadinamasis „deepfake“ (išmanusis vaizdo klastojimas)“, – sakė tarptautinių santykių ir politikos mokslų ekspertas.

Paskaitoje prisimintas karo Ukrainoje metu paviešintas tariamas Ukrainos prezidento Vo­lodymyro Zelenskio raginimas Ukrainos kariams pasiduoti. Tai – prastos kokybės vaizdo klastojimas, kai žiūrovus bandyta priversti manyti, jog kalba pats prezidentas. Tačiau patikėjusiųjų šia klastote, deja, nestigo.

Siūlo įsidėmėti septynias technikas

Dėstytojo teigimu, šios manipuliacijos technikos mažai kito nuo pat 1936-ųjų, kai buvo pirmąkart viešai išvardintos. Nors smarkiai keitėsi technologijos, manipuliatorių sumanymai išliko tie patys.

Etikečių klijavimas – kuomet imama pulti oponentą ir stengiamasi jį diskredituoti. Šiuo­laikiniame kontekste bene aiškiausiai skambanti etiketė – fašistas.

O štai blizgančiais apibend­rinimais siekiama sukurti dua­listinį pasaulio vaizdinį – kai vie­nas laikomas labai geru, o ki­tas – visišku pragaru. Čia pra­vartu prisiminti kalbas apie komunizmo „šviesią ateitį ir buržuazinį pragarą“.

„Kartais tokios informacijos net nepriimi kritiškai. Reikia stebėti reklamas: visur jose gėrio leitmotyvas. To paties rasime ir politikų kalbose“, – kritiškai vertinti gaunamą informaciją ragino N. Maliukevičius.

Trečioji manipuliacijos technika yra manipuliacija asocia­cijomis, net ir tokiomis iš pažiūros nereikšmingomis, kaip atlape segimas ženkliukas ar plakatuose naudojamos spalvos. Ketvirtoji – itin dažnos ekspertų rekomendacijos, sumažinančios skaitytojų budrumą. Anot dėstytojo, dažnam straipsnis pasirodo pakanka­mai patikimas, jei paminima, jog konsultavo daktaras ar koks nors profesorius. Bet juk ir cigaretes XX a. pirmoje pusėje reklamavo kaip gydytojų rekomenduojamas...

Dažniausiai politikų naudojama manipuliacija yra susitapatinimas su tauta. Tikslui pasiekti pasitelkiamas neva „paprasto žmogaus“ vaizdavimas – pasiturinčio kandidato pietūs paprastoje kavinėje, die-­

vagojimasis, jog jis esą žino žmonių problemas ir būtinai padės jas išspręsti. Pastarojo tipo manipuliacijų ypatingai padaugėja prasidėjus rinkimų kampanijoms.

Beje, kaip tik dabar viena jų taip pat įsibėgėja – politikai jau „plonina liežuvius“ prieš pavasarį vyksiančius savivaldos rinkimus...

Galiausiai lektorius paragino atkreipti dėmesį į manipuliavimą faktais, kai lyg iš kortų kaladės traukiami tik koziriai, pamirštant likusį kontekstą. Ir, be abejo, ypatingai svarbi manipuliacijos technika – bandos jausmas, kuomet stengiamasi neišsiskirti iš minios.

Tradicinė žiniasklaida lieka svarbi

Nepaisant kilusių iššūkių ir sunkumų, dr. N. Maliukevičius sako esąs įsitikinęs, kad tarp pseudoekspertų, tariamų profesorių bei socialinių tinklų manipuliacijų, tradicinės žiniasklaidos svarba nė kiek nemažėja. Netgi atvirkščiai.

„Paradoksalu, tačiau tradici­nė žiniasklaida yra svarbus at­ramos taškas. Joje veikia tam tik­ra darbo etika ir principai. Mes galime kritikuoti, kaltinti dėl klaidų žurnalistus, spaudą, bet tai yra organizacija, kuri turi griežtus savo darbo principus, redaktorių, kuris privalo tik­rinti žurnalisto atliktą darbą, pažiūrėti, ar visi faktai yra teisingi ir kaip jie atspindėti. Šie nusistovėję principai veikia“, – tradicinės žiniasklaidos priva­lumus prieš socialinius tink­lus įvardijo N. Maliukevičius. „Ši­lalės artojui“ dėstytojas tvirti­no, jog būtent tradicinės žinia­sklaidos priemonės, besivadovaujančios profesiniais princi­pais bei etikos kodeksu, yra atsparos taškas propagandos apsuptyje, kai bet kuris žmogus gali feisbuke įsivaizduoti esantis virusologas, karybos ekspertas ar pan.

O kaip paprastam skaitytojui, socialinių tinklų lankytojui atskirti manipuliacijas nuo tiesos?

„Svarbiausia yra išmokti atpažinti potencialias manipulia­cijas. Tai yra „pamatyti“ žinu­tes, kurios ne informuoja, o ban­do sukelti emocijas“, – sakė N. Ma­liukevičius, pabrėždamas, kad, deja, sterilios nuo ma­ni­puliacijos aplinkos nėra.

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Praėjusią savaitę Šilalėje lankėsi karybos apžvalgininkas, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas A. Navys. 

Pirmiausia jis susitiko su Ši­lalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos moksleiviais, o paskui vedė praktinius mokymus Ši­lalės viešosios bibliotekos bei jos filialų darbuotojams. Abiejų susitikimų tema – kova su dezinformacija ir pilietinis atsparumas. Lektorius, dažnai pasisakantis ne tik pastarosiomis temomis, bet ir kalbantis apie situaciją Ukrainoje įvairiose televizijos laidose, su šilališkiais pasidalijo savo žiniomis bei įžvalgomis, patarė, kaip kovoti su melagienomis, sąmoningai skleidžiama netikra informacija bei kaip nepasiklysti tikrinant faktus.

A. Navys pateikė ne itin džiuginančią statistiką, kiek lietuvių apskritai yra linkę tik­rinti faktus. Pasak lektoriaus, Lie­tuvoje tik 11 proc. žmonių pa­sitikrina, tarkime, socialiniuose tinkluose išgirstą informaciją.

„Pagal šį rodiklį esame pas­kutiniai Europoje. Pirmieji šioje statistikoje yra skandinavai, ten informaciją tikrina net daugiau nei 80 proc. piliečių. Tačiau net 9 iš 10 lietuvių patiki viskuo, ką perskaito socia­liniuose tinkluose“, – pabrėžė karybos apžvalgininkas. 

Psichologiją studijavęs buvęs karininkas pateikė savo nuo­mo­nę, kodėl patikime tuo, kas sakoma. 

„Žmonės turi supaprastintą pasaulio modelį ir priima pasaulį ne tokį, koks jis yra, o kokį įsivaizduoja“, – akcentavo A. Navys.

Anot jo, ar žmogus priims propagandą, melagienas, priklauso nuo šių pagrindinių veiksnių: autoriteto, informaci­jos kanalų, įsitikinimų bei vertybių. 

„Jeigu informaciją teikiantis žmogus mums yra autoritetas, vadinasi, ji atrodys la­biau tikėtina. Analogiškai yra ir su informacijos kanalu. Jei, mūsų supratimu, kanalas yra patikimas, vadinasi, jis sako tiesą. O jeigu per tą kanalą kalba autoritetas, tai išvis labai gerai. O vertybės turi būti transliuojamos tam, kad informacija, kurią pateikia autoritetas per patikimą kanalą, atrodytų labiau įtikinamos. Kitaip sakant, žmonėms reikia kalbėti tokį tekstą, kuris savo vertybėmis būtų jiems artimas. Šį dalyką labai gerai žino ir naudoja Rusijos propaganda“, – aiškino A. Navys.

Ekspertas atsakė į gimnazistų ir bibliotekininkų klausimus, kas yra propaganda, kaip ją atskirti, taip pat apie karą Uk­rainoje, kada, tikėtina, jis baigsis bei pan.

Susitikimus organizavo VšĮ Pilietinio atsparumo iniciatyva ir Šilalės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Kalėdiniu laikotarpiu šventiniais akcentais puo­šia­si miesteliai, gy­­ven­vie­tės, gat­vės, privačios val­dos, dau­giabučių balkonai ir kt.

„Šilalės artojas“, tęsdamas tradiciją, kviečia Jus, mieli skaityto­jai, nu­foto­gra­fuo­ti savo papuoštą sodybos kiemą ar pan. ir atsiųs­ti nuotraukas į „Šilalės ar­to­jo“ redakciją el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. – pasida­lin­sime jomis laikraščio puslapiuose, paskelbsime savo internetiniame puslapyje ir Facebook tinklalapyje. 

Redakcija

Po dviejų metų pertraukos vėl išrinkta geriausia Šilalės verslininkų asociacijos  įmonė. Už sėkmingą plėtrą bei socialinę atsakomybę šis apdovanojimas šiemet skirtas Ramūno Aleksandravičiaus vadovaujamai bendrovei „Danrita“. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (Strateginis planas) konstatuo­ta, kad, atsižvelgiant į didėjančius Europos Sąjungos ir Lie­tu­vos teisės aktų reikalavimus gyvūnų gerovei užtikrinti, Lietuvoje nepakankamai skatinami gyvūnų gerovės už­tikrinimo veiksmai, plečiant ariamos žemės plotus nu­kenčia pievos ir šlapynės. Aktyviau rūpintis gyvūnų ge­­rove, saugoti pievas bei šlapynes naujuoju paramos laikotarpiu ūkininkai bus skatinami papildomomis iš­mokomis. 

Gyvūnų gerovė

Šios ekoschemos tikslas – užtikrinti aukštesnius gyvūnų gerovės standartus. Para­ma bus skiriama už galimybę galvijams laisvai išeiti į atvirą erdvę (pavyzdžiui, mociono aikšteles) ar ganyklas, įtraukiant ir galvijų ganymą laukuose šiltuoju metų laiku, geresnes kiaulių bei paukščių laikymo sąlygas. Papildoma išmoka bus mokama už laikomus sąlyginius gyvulius (SG), kuriems taikomi geresni gerovės standartai ir/arba sveikatingumo didinimo priemonės, kai apskaičiuotas paramos dydis yra daugiau nei 100 eurų.

Už galimybę pieniniams gal­vijams laisvai išeiti į ganyk­las, įtraukiant jų ganymą laukuose šiltuoju metų laiku, numatyta 48 Eur/SG (nepertraukiamai ganyti 140 d. per me­tus ganyklose), už gali­my­bę galvijams laisvai išeiti į atvirą erdvę, ganyklas – 22 Eur/SG (nepertraukiamai ganyti galvijus 120 d. per metus mociono aikštelėse ar ganyklose arba melžiamas užtrūkusias karves ganyti nepertraukiamai ne trumpiau kaip 60 d.

per metus), už 20 proc. didesnio laikymo ploto užtikrinimą kiaulėms – 72,67 Eur/SG, I lygio broilerių gerovės užtik­rinimą – 100 Eur/SG, II lygio broilerių gerovės – 22,86 Eur/ha, I lygio kalakutų gerovės – 188,67 Eur/SG, II lygio kalakutų gerovės – 23,67 Eur/ha, I lygio vištų dedeklių gerovės – 181,43 Eur/SG, II lygio vištų dedeklių gerovės – 140 Eur/ha išmoka. Eko­schemos įsipa­rei­gojimų truk­­­mė – vieneri metai.

Pievų ir šlapynių priežiūra

Pastaraisiais metais gerokai sumažėjus daugiamečių pievų plotui Lietuvoje, tapo aktualus jų atkūrimo bei išlaikymo klausimas. Strateginiame plane numatyta parama naujoms pievoms ariamuose durpžemiuose ar erozijos paveiktuose plotuose įveisti. Įgyvendinantiems ekoschemą „Ariamųjų durpžemių keitimas pievomis“ kasmet per visus penkerius įsipareigojimų metus bus mokama 225 Eur/ha išmoka, kiek­vienais metais teikiant paraišką. Įgyvendinantiems ekoschemą „Eroduotos žemės keitimas pievomis“ numatyta 187 Eur/ha išmoka, kuri bus mokama kasmet per visus penkerius įsipareigojimų laikotarpio metus. 

Gaunantieji paramą pagal šias dvi ekoschemas turės įsipareigoti pievas įrengti tik tuose ariamuose durpžemiuose, ku­rie, išskyrus pievas iki 5 m., praėjusiais metais buvo dekla­ruoti kaip ariama žemė, nekeisti teritorijos hidrologinio režimo, nearti pievų ir jų nepersėti kultūrinėmis žolėmis antraisiais–penktaisiais įsipareigojimų me­tais. Išmoka mokama pakeitusiems pievomis ne mažiau kaip 0,5 ha, jei tą plotą sudaro ne mažesni kaip 0,1 ha laukai.

Abiejų ekoschemų įgyvendinimas taip pat padės mažinti dirvožemio eroziją, mažinti šilt­namio efektą sukeliančių du­jų išsiskyrimą bei užrakinti ar padidinti organinės medžiagos kiekį dirvoje.

Šlapynėms palaikyti, buveinėms ir rūšims saugoti, gyvulininkystei skatinti skirta ekoschema „Ekstensyvus šlapynių tvarkymas“, pagal kurią per visą penkerių metų įsipareigojimų laikotarpį skiriama po 242 Eur/ha kasmet. Ją įgyvendinantys pareiškėjai įsipa­reigos taikyti vėlyvesnį šienavimą – ne anksčiau kaip birželio 20 d., ekstensyvesnį 0,3–1 SG/ha ganymą, nušienautą žolę išvežti iki kitų metų kovo 1 d. Taip pat šlapynėse, kuriose įgyvendinama ši eko­schema, nebus galima arti, persėti jų kultūrinėmis žolėmis, įrengti sausinimo sistemos, naudoti augalų apsaugos produktų, tręšti mineralinėmis bei organinėmis trąšomis. Mažiausias plotas, už kurį mokama išmoka – 1 ha.

Ekoschema „Kompleksinė pievų ir šlapynių priežiūros sistema“ siekiama išplėsti pievų tvarkymo apimtis, skatinti ekstensyvią gyvulininkystę, kartu gerinant ES mastu saugomų pievų buveinių ir saugomų rūšių būklę. Pagal šią ekoschemą už ekstensyvų daugiamečių pievų tvarkymą ganant gyvulius bus mokama 192 Eur/ha, įsipareigojimo laikotarpis – vieneri metai, už EB svarbos natūralių pievų tvarkymą – po 297 Eur/ha ir už EB svarbos šlapynių tvarkymą – po 330 Eur/ha kasmet per dvejus įsipareigojimų laikotarpio metus. 

Strateginiame plane numatytoms ekoschemoms įgyvendinti numatyta kasmet skirti 25 proc. tiesioginių išmokų voko lėšų.

Pirmąją žiemos savaitę kultūros pasaulis pasitiko su tikra apdovanojimų banga: sveikinti menininkai ir mokslininkai, savo darbais darantys tylų, bet svarbų darbą Lietuvos švietimui bei kultūrai.

Lietuvos nacionalinėje filhar­monijoje buvo surengta ant­ro­ji Meno kūrėjų apdovanoji­mų ceremonija, jos metu įteiktos devynių menininkus jungiančių

organizacijų premijos ir prieš 25-erius metus įsteigta Lie­tu­vos meno kūrėjų asociacijos premija. Šiemet Lietuvos dailininkų sąjunga skyrė tris „Auk­so mūzas“ už 2022 m. kūrybos pasiekimus. Jomis pagerbtos grafikė Ieva Babilaitė-Ibel­gauptienė už knygų iliustracijų daugiakalbiškumą, tapytojas Pranas Griušys už reikšmingą kultūrinį palikimą, keramikė Eglė Einikytė-Narkevičienė už techninę meistrystę ir keramikos konceptualumą.

Lietuvos rašytojų sąjunga „Šimtmečio premiją“ skyrė rašytojai Vytautei Žilinskaitei už esmingai pakeistą lietuviško sąmojo pobūdį bei gilų pėdsa­ką vaikų literatūroje, už žodžio drausmę, unikalią humoristiką, Jurgitai Treinytei-Jorei paukščio statulėlė „Volungė“ įteikta už aktyvią kūrybinę ir edukacinę veiklą, tautodailės tradicijų tęstinumą bei puose­lė­jimą kūryboje. Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas „Už indėlį į kino kultūrą“ įteiktas knygos „Kino operatorius Audrius Ke­mežys. Akimirksnis spalvoms suderinti“ autorei, kino režisierei Giedrei Beinoriūtei. Cere­mo­ni­jos metu taip pat apdovanoti žurnalistai, fotomenininkai, muzikantai bei menininkai.

Šiais metais Felicijos Bortke­vičienės Kalbos premija skirta Vilniaus universiteto dėstytojui, literatūros kritikui, eseistui Regimantui Tamošaičiui. Šilalėje vidurinę mokyklą baigęs humanitarinių mokslų dak­taras dirba Vilniaus universitete, Lietuvių literatūros kated­roje dėsto lietuvių literatūros istoriją ir kitas disciplinas. R. Ta­mošaitis visą profesinį gyvenimą skyrė lituanistikai: lietuvių literatūros mokslui bei studijoms, mokyklinei lituanistikai, literatūros kūrybai ir sklaidai. 

Kauno rajone, Tado Iva­naus­ko Obelynės sodyboje, atidaryta skulptoriaus Leono Striogos medinių skulptūrų galerija po atviru dangumi. Joje – 5 menininko kurti angelai ir paskutinis spalio pabaigoje mirusio menininko darbas. Menininko sūnus sako, kad skulptūros – iš Kauno rajone augusių beržų, skulptorius mėgęs kurti angelus. Ir ne tik iš medžio, bet ir akmens, metalo, bronzos. Dar­bus galerijoje planuojama keisti kas pusmetį, Obelynė lankytojams atvira visą parą. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Praėjusių metų viduryje Seimas apsisprendė kariams savanoriams, priėmusiems priesaiką 1990–1991 m. ir da­ly­vavusiems atkuriant Lietuvos valstybingumą, suteikti Lais­vės gynėjo statusą. Tai pagarbos ženklas, į kurį pretenduoti gali ir nemažas būrys šilališkių, tapusių pirmaisiais Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos kariais. Jų pasiryžimas ginti ką tik atkurtą valstybę turėtų tapti pa­vyz­džiu dabartiniam jaunimui.

Idėjinė savanorių kartą

„Lyginant su Kvėdarna, mūsų nebuvo daug, vos keli vyrai iš Kaltinėnų, Gi­neikių. Daug kas tada šaipėsi, kaltino, kad mes kolchozus sugriovėme“, – šian­dien sako kaltinėniškis Aloyzas Laz­daus­kas.

Kartu su juo prisiekė Są­jū­džio laikų bendražygiai Bro­nius Kučinskas, a. a. Česlo­vas Zemleckis, Petras Urbonas. Anuo­met, kai ką tik atkurtai Lietuvos valstybei buvo kilusi grėsmė patirti tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, dauguma žmonių stengėsi niekur nesikišti. To lietuvius išmokė tragiška pokario patirtis, kai trėmimai ir kovos už laisvę pražudė sąmoningiausią, labiausiai išsilavinusią tautos dalį.  

A. Lazdauskas 22-ejus metus dirbo Kal­tinėnų televizijos bokšte, padėdavo ir kolūkyje, kai reikėdavo sutaisyti elekt­rotechnikos aparatūrą. Prasidėjus tragiškiems Sausio įvykiams, neliko nuošalyje – sąjūdietis budėjo Šilalės savival­dybėje, sau­gojo televizijos bokštą, o va­sarį su būriu kraštiečių prisi­jungė prie Aukščiausiosios Tary­bos (AT) gynėjų.  

„Į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą mane pakvietė Pra­nas Gedmontas. Šis žmogus buvo dalyvavęs partizaniniame judėjime, žinojo, ko verta laisvė. Tikinčių Lietuvos nepriklausomybe atsirado ir daugiau – budėti AT sargyboje iš Šilalės išvažiavo 21 savanoris“, – prisimena A. Lazdauskas. 

Tvarka, pasak Aloyzo, ten buvo griežtai kariška: kad išvengtų incidentų, nuo 23 valandos vakaro iki 7 valandos ryto be leidimo pastate niekas negalėjo vaikščioti. Per rugpjūčio pučą į AT savanoriai neįleido net tiesioginių televizijos laidų vedėjos – namuose leidimą palikusi žurnalistė turėjo skubiai ieškoti Parlamento vadovų pagalbos.

„Mano postas buvo po stik­liniu kupolu, virš kurio Nor­ve­gijos televizijos operatoriai buvo sumontavę ryšio an­teną. Buvo ir nesusipratimų – pamatėme, jog į Vytauto Lands­bergio kabineto langus nukreiptas lazerio spindulys. Ta­da ir AT apsauga įsigijo lazerį, tualete sumontavo aparatūrą. Nežinojome, ko laukti ir kaip viskas baigsis, bet supratome, kad mūsų ten reikia“, – sako A. Laz­dauskas. 

Kario savanorio priesaiką kaltinėniškis priėmė 1991 m. balandžio 21 d. Kvė­darnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Ta proga su bičiuliais nusifotografavo prie Vytauto Didžiojo paminklo. Aloyzas dar ir dabar tebeturi 1993 m. išduotą kario savanorio pažymėjimą. Nors jis senų seniausiai nebegalioja, savanoriui tai yra pats tikriausias įrodymas, jog dalyvavo visuose svarbiausiuose Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose ir kovojo už savo valstybės išlikimą. 

„Man atrodo labai svarbu, kad Sava­noriškosios krašto apsaugos tarnybos pagrindu formavosi Lietuvos kariuo­menė. Buvome idėjinė karta, už Lietuvą būtume ėję negailėdami gyvybės. Ti­kiuo­si, jog tokie yra ir dabartiniai savanoriai. Nors man atrodo, kad daug jaunuolių dabar paprasčiausiai vengia tarnybos Lietuvos kariuomenėje“, – apgailestauja A. Lazdaus­kas. 

Laisvė visada verta kovos

„Kai Sąjūdis susikūrė, visi tos laisvės norėjome. Jei dabar kiltų karas, vėl eitume ir gintume Lietuvą – širdis džiaugiasi, kai matau, kaip didvyriškai už laisvę kovoja ukrainiečiai“, – sako netoli Kaltinėnų, Pasausalio kaime, gyvenantis B. Ku­čins­kas.

Jis irgi yra savanoris, 1991-ai­siais prisiekęs Lietu­vai. Kokia yra laisvės kaina, Bronius sako supratęs dar vaikystėje, kai į Sibirą buvo ištremta mama ir sesuo.

„Mes, trys broliai, pabėgome ir pasislėpėme – metus slapstėmės pas mamos brolį, paskui grįžome ir dykai ganėme Vo­rošilovo, vėliau Stalino kolū­kio karves. Atlyginimas už darbą atsirado tik tada, kai mus priskyrė Varnių eksperimentiniam ūkiui. Sunkiai, bet išgyvenome – mama grįžo tik po dešimties metų. Gerai buvo tik tiek, kad nenugriovė mūsų namų“, – apie paauglystėje pa­tirtą tragediją pasakoja B. Ku­čins­kas. 

Jo tėvai valdė 30 hektarų žemės, kuri vos išmaitino šeimą, tačiau buvo priskirti „buožėms“. Kad netalkintų už laisvę kovojantiems partizanams, 1948 m. į Sibirą buvo ištremti kone visi Pa­sau­salio kaimo gyventojai. Aplink Kal­ti­nėnus partizanų buvo daug, vien Ka­rei­viškės kaime, prisimena Bro­nius, vie­tinių išduoti žuvo aštuoni vyrai.  

„Atveždavo lavonus ir numesdavo turgaus aikštėje – stebėdavo, ar kas nors ateis jų apraudoti. Paskui užkasdavo pelkėje. Nepriklausomybę atkūrus, P. Gedmontas juos iškasė, garbingai į kapines perlaidojom. Daug tada buvo kalbama apie partizanus, ir mes apie juos žinojom, nors sutikę niekada nebuvom. Porą metų vyresnis brolis būtų ėjęs, bet vaikų nepriėmė, bijojo, kad išduos, neatlaikę kankinimų. O per radiją iš Amerikos visą laiką skelbė, kad tuoj mus išvaduos. Tokia buvo politika. Man ir dabar nuo jos baisu darosi“, – neslepia B. Kučinskas. 

Grįžęs į savo Pasausalį, Bro­nius iš jo niekur daugiau ir neišvyko. Liko čia gyventi ir abu broliai. Sąjūdžiui susikūrus, nė vienas neabejojo, kokią poziciją užimti. Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba irgi buvo savaime suprantamas pasirinkimas. Nors namuose augo trys vaikai, reikėjo uždirbti pragyvenimui, per gyvenimą Bronių lydinti Ona, taip pat buvusi tremtinė, niekada neprieštaravo vyro apsisprendimui. 

Net ir dabar, sukaupęs nemažą metų turtą, B. Kučinskas aktyviai tebedalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus veik­loje, nepraleidžia nepaminėjęs valstybinių švenčių. Tris vaikus užauginęs žmogus didžiuojasi, jog vyriausiasis sūnus tapo policininku, jaunesnysis dirba Lietuvos karinio jūrų laivyno štabe, šeimos istorija suformavo ir Kaune gyvenančios duk­ros moralines nuostatas. 

Pasak Broniaus, šiuo metu jos tapo tokios pat svarbios, kaip ir 1991-aisiais, kai sprendėsi Lietuvos valstybės likimas, nes Rusijos agresija Uk­rai­noje yra pavojaus signalas Va­karų visuomenei. 

„Istorija yra linkusi kartotis, todėl jaunimas turi suprasti, kad už laisvę reikės kovoti. Man baisiausia, jog jie dabar tokie viskam abejingi. Gal ne visi, bet daugumai nieko nereikia ir niekas nerūpi“, – apgailestauja savanoris. 

Priešiškumas sovietams – įgimtas 

Šilališkis Juozas Petkus įsi­ti­kinęs, kad pirmieji atkurtos Lie­tuvos valstybės nepriklausomybės savanoriai ir dabar neabejodami eitų ginti šalies laisvės. 

„Patriotų dabar daug, visi sau prisiskiria nuopelnus, tik kažkodėl aiškina, jog esą ne už tokią Lietuvą kovojo. Taip, blogybės išlindo, daug jų ir ten, kur net nesitikėjome, bet juk ne­įsivaizdavome ir tokių pasiekimų. Visi sutinka, kad Lietuvoje žmonės dar niekada taip gerai negyveno“, – teigia J. Petkus.

Šilališkis neslepia, jog nuo jau­nystės jautė priešiškumą so­vietų valdžiai, tačiau tik gerokai subrendęs suprato, kad įgavo jį su motinos pienu. Na­muose buvo sieninis laikrodis, visada dviem valandomis atsilikdavęs.

„Tėvai jo taip ir nepersuko, kai kas nors klausdavo, kiek va­landų, sakydami pridėdavo „Mask­vos laiku“, – šiandien sa­ko jis.  

1991 m. jis vienas pirmųjų išvažiavo į Vilnių ginti atkur­tos nepriklausomybės. Po Spau­dos rūmų šturmo J. Pet­kus buvo paskirtas saugoti Vy­riausybės pastato. Prie jo nebūdavo daug žmonių, nuolat vaikščiodavo tik kelios dešimtys smalsuolių. Sausio 13-osios išvakarėse keli Vyriausybės na­riai, vakare išeidami iš pastato, patarė žmonėms nevargti, nesišaldyti – sakė, viskas bus gerai, nieko nereikia baimintis. O netrukus pradėjo važiuoti kareivių prigrūsti sunk­vežimiai, prie Televizijos bokš­to tankai traiškė žmones. Vil­niuje J. Petkus liko tol, kol atslūgo įtampa. Tuomet išgirdo pasiūlymą vykti namo ir stoti į Sa­va­noriškąją krašto apsaugos tarnybą. 

„Sausio pabaigoje susirinkom koks 30 vyrų po ąžuolu, visi manėm, jog reikės gink­lu ginti Lietuvą. Buvau jaunas, įpusėjęs ketvirtą dešimtį, nesi­jaučiau labai patyręs, bet tai, kas tuomet vyko, paskatino apsispręsti. Dar ir dabar sunku suprasti, kaip mums taip pasisekė, kad žuvo tik 14 žmonių – Ukrainoje šimtai tūkstančių jau palaidoti, liko be namų, šalis griaunama, žmonės grobiami, išvežami, šaldomi. Bet kai jie laimės, tai bus ir mūsų pergalė“, – įsitikinęs Juozas.  

Pirma užduotis savanoriams, anot jo, buvo saugoti mūsų rajone esančias įstaigas nuo okupacinės kariuomenės užėmimo. J. Petkus prisimena, jog komandoje turėjo vienintelį gink­lą, kuris priklausė policininkui.

„O tas sako mums, kad jei puls – mes ginklą ir bėgs. Gal­vo­ju, tegul meta, aš pagriebsiu“, – pasakoja J. Petkus. 

Ginklų savanoriai taip ir ne­gavo. Nors būrių vadai – J. Pet­kus, Vaidas Budvytis, Kęstutis Lebrikas – ir dalyvavo karybos kursuose, po kurių ginklai jiems turėjo būti išduoti, paskutinę minutę sprendimas buvo atšauktas. J. Petkus dabar svarsto, jog vadovybė pasielgė išmintingai. Lie­tuviams, kokią valdžią be­išrinktų, visos yra blogos – kas žino, kas bū­tų nutikę, jei anuomet savanoriai būtų apsigink­lavę. 

„Bet laisvės šauksmas lie­tu­viams yra įaugęs į kraują. Kiek­vieną šimtmetį bene du kartus kildavo sukilimai – įkvėpę gurkšnį laisvės, žmonės suprasdavo, kokia tai vertybė. Kuo laisvesnė šalis, tuo įdomiau darosi gyventi“, – tvirtina savanoris. 

Dauguma tebestovi šešėlyje

Sąjūdžio subrandinti savanoriai sutinka, jog ir po daugiau nei trijų nepriklausomybės dešimtmečių visuomenėje dar labai daug skeptiškai nusiteikusių žmonių. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, į savanorius neretai žiūrima su pašaipa, jie kaltinami nuskurdinę Lietuvą, sugriovę sovietmečiu kurtą pramonę ir žemės ūkį. 

„Negražu sakyti, bet atrodo, kad dalis vis dar besiilginčiųjų anų laikų buvo pripratę vogti iš kolūkių, nau­dotis išskirtine padėtimi. Su-­

pykęs vieną kartą netgi pasakiau, jog privati nuosavybė neliečiama, jei nori kolūkių, gali juos atkurti, tik tegul deda savo pinigus“, – sako A. Lazdauskas. 

Kad nemaža visuomenės dalis, deja, tebestovi šešėlyje, už kitų nugarų, įsitikinęs ir J. Petkus. Pasak jo, sunku suprasti, kodėl žmonių sąmoningumas toks menkas – nors ir keista, bet kai kurių nepaveikė net Ukrainos tautos  tragedija.

„Dejuoja, kad pas mus nieko neliko, kad trūksta šio ar ano, nors gyvename nepaly­ginamai geriau nei Rusija, ku­ri sėdi ant naftos, tačiau jos bend­rasis vidaus produktas yra du kartus mažesnis“, – tikina aktyviai politika besidomintis šilališkis. 

B. Kučinsko nuomone, reikėtų kuo daugiau rašyti ir kalbėti, kad jaunimas žinotų, kaip buvo iškovota ne­priklausomybė, ir suprastų, jog jiems reikia ją saugoti ir ginti.

Buvę Savanoriškosios krašto ap­saugos tarnybos kariai jaučiasi pamiršti, nes beveik niekada nesulaukia kvietimų į rajone vykstančius renginius. Tie­sa, praėjusią vasarą dalyvavo minint įsikūrimo 30-metį, bet prisipažįsta šventinio džiaugsmo nejautę.

„Daug jaunų savanorių dabar yra, tačiau visi veidai nepažįstami, mes jiems neįdomūs, nes jaunimas nežino mū­sų istorijos, nesupranta, ką išgyvenome – tikriausiai niekas apie tai jiems nepasakoja“, – apgailes­tauja gyvosios istorijos atsiminimus tebesaugantys vyrai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS archyvo nuotr.

Gruodžio 31 d., 20 val., dainininkė Jurga kviečia sutikti Naujuosius metus Klaipėdos dramos teatre su muzika ir specialia šventine programa! 

Naujųjų metų proga Jurga su grupe paruošė išskirtinę programą – pačias gražiausias savo balades, didžiausius hitus, kelis naujus kūrinius ir netikėtus muzikinius siurprizus.

„Naujuosius metus sutiksime su žiemiškiausiomis dainomis ir šviesiausiomis mintimis, paleisdami tai, kas galbūt vargino ar slėgė, – kviečia dainininkė. – Padarysime viską, kad iš koncerto išeitumėte šventiškai nusiteikę ir pakylėti!"

Naujametiniame koncerte Jurga su grupe atliks ryškiausias ir klausytojų labiausiai mylimas dainas iš visos kūrybos, specialiai paruoštus kūrinius „Kalėdų eglutė", „Let it Snow!" ir „Nauji metai" bei kitas muzikines staigmenas.

TRUKMĖ - 1.30 (BE PERTRAUKOS)

BILIETO KAINA - 26,15 - 46,15 Eur

Kultinio Brodvėjaus miuziklo „Čikaga“ žaviosios nusikaltėlės Velma Keli ir Roxie Hart jau netrukus stos prieš prisiekusiųjų arba žiūrovų teismą didžiosiose Lietuvos arenose: gruodžio 15 d. Klaipėdos „Švyturio“, gruodžio 17 d. Šiaulių, o gruodžio 20 d. Kauno „Žalgirio“. Neabejojama, kad žaviosioms solistėms ir jų advokatui vėl pavyks pavergti publikos širdis!

Su trenksmu po didžiąsias Lietuvos arenas keliaujantį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuziklą dažniausiai lydi frazė „Bilietai išparduoti“ kartu su jaustukais „Puiku!“, „Bravo!“ ir meilės prisipažinimais („Geriausias miuziklas Lietuvoje“, „Jūs buvote nuostabūs“).

Miuziklo režisierė Rūta Bunikytė sako, jog pirmą kartą Lietuvoje pastatyta „Čikaga“ – tai ekspresyvus ir ryškus šou, kuriame dalyvauja ryškūs miuziklo profesionalai: „Tai tikrai interpretacija, tačiau ne šiuolaikinė. Stengėmės stilizuoti originalų laikmetį bei atskleisti J. Kanderio muzikoje slypinčias Čikagos miesto kriminalinio pasaulio subtilybes. „Čikaga“ - stilingas, seksualus, ekspresyvus kriminalinis šou“.

Pagrindiniai moterų vaidmenys patikėti - žaviajai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei (Velma Keli) ir charizmatiškai kviestinei solistei Viktorijai Zeilikovičiūtei (Roksė Hart). Kaip Bilis Flynas sugrįžta temperamentingasis Rokas Spalinskas, taip pat scenoje dainuos klaipėdiečiams gerai pažįstama Kristina Jatautaitė (Mama Morton), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai: Tadas Jakas (Eimosas Hartas), Rita Petrauskaitė (Merė Sanšain), Gytis Šimelionis (Seržantas Fogartis), Martynas Kazlauskis (Aronas), Valdas Kazlauskas (Teisėjas), Vytautas Bytautas (Teismo klerkas), Vilius Trakys (Martinas Harisonas), Ernesta Stankutė (Mona), Oksana Auškalnytė-Mockuvienė (Lizė), Vitalija Trinkė (Enė), Živilė Subačiūtė (Džiunė) ir kiti.

Ryškaus vaidmens – Velmos Keli atlikėja – solistė Beata Ignatavičiūtė pasakoja, kad „Čikaga“ sujungia net kelias sritis – dainavimą, vaidybą ir šokį. Velmos Keli vaidmuo įpareigoja, nes filme „Čikaga“ jį atlieka garsi Holivudo aktorė Catherine Zeta-Jones.

„Mano Velma Keli - energijos bomba. Jei kažko jai prireikė, tai turi įvykti čia ir dabar, nėra žodžių „vėliau“ ar „palauk“. Jei vienas noras įgyvendintas, tuomet žaibišku greičiu jos galvoje atsiranda naujas planas, gimsta nauja strategija... Velmai nesvarbus šalia esantis žmogus. Ji tiesiog – impulsyvi, savanaudė ir egoistė... Velma seksuali, kerinti, užburianti, tam tikrais momentais stačiokiška... Niekam nevalia stoti jai skersai kelio (juokiasi)... Visus norėčiau pakviesti į miuziklą ,,Čikaga“. Tik žiūrovas gali nuspręsti: kaltos pagrindinės miuziklo herojės ar ne. Ir manau, kad kiekvienas atras atsakymą į šį klausimą. Savitą...“,- sako solistė B. Ignatavičiūtė.

Retas gerbėjas patikėtų, kad atrodytų gera iš prigimties šviesiaplaukė džiazo atlikėja Kristina Jatautaitė Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro miuzikle „Čikaga“ meistriškai įkūnija moterų kalėjimo viršininkę Mamą Morton. „Teatro scenoje neturiu jokių baimių, kaip ir mano personažai... Mano Mama Morton yra moterų kalėjimo viršininkė – karalienė, ryški, valdinga, ypatinga, užsukusi juodų pinigų sistemėlę – paslauga už dovanėlę. Niekas kalėjime nevyksta be Mamos žinios. Kuriant vaidmenį man svarbu rasti dar daugiau aplinkybių nei apie jį yra žinoma tam, kad dar labiau įsijausčiau ir galėčiau jas parodyti publikai. Kaskart eidama į sceną be to, kad turiu techniškai gerai atlikti kas buvo sumanyta, atidirbta, stengiuosi, kad tik žiūrovui būtų įdomu: tiek žiūrėti į mane, tiek klausytis. Ir nulipus nuo scenos, manęs ta mintis nepaleidžia – mąstau ar tikrai buvo gerai. „Čikagą“ būtina pamatyti visiems, nes miuziklo populiarumas visame pasaulyje kalba pats už save: nuostabiausia muzika, įdomūs režisūriniai, choreografiniai sprendimai, kostiumai, artistai. Kiekvienas ras ko pasisemti ir išeis praturtėjusia siela“ – sako atlikėja K. Jatautaitė.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras turi licenciją trims miuziklo parodymams. Ketinančius apsilankyti „Čikagoje“ raginame paskubėti įsigyti bilietus, nes jų mažėja, o publikos susidomėjimas tik auga!

Bilietus platina bilietai.lt ir ticketmarket.lt

Kiekvienas iš mūsų galime susidurti su įvairiomis teisinėmis problemomis: neteisėtai atleido iš darbo, laiku nesumokėjo darbo užmokesčio, pavėluota kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo arba reikia išspręsti klausimą dėl vaikų išlaikymo. Tačiau ką daryti, neturint teisinių žinių, kaip išspręsti kilusias teisines problemas, tuo labiau, jog kreiptis į privatų advokatą nėra finansinės galimybės. Tokiu atveju galima pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba.

Anksčiau valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugų teikimas buvo administruojamas gyventojui atvykus į savivaldybę ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą bei jos skyrius, arba teikiant dokumentus elektroniniu paštu. Dabar atsirado galimybė pagalbą gauti paprasčiau, t. y. nebūtina  tiesiogiai kreiptis dėl šių paslaugų suteikimo, o galima savarankiškai pateikti prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo per teisinių paslaugų informacinę sistemą – TEISIS.

„Plėtojame lankstesnius ir patogesnius paslaugų teikimo būdus, kad gyventojai galėtų tvarkyti teisinius klausimus neišeidami iš namų. Ši sistema padės toliau tobulinti įstaigos darbą, tausoti žmonių laiką, o kilusi pandemija tik patvirtino elektroninių paslaugų poreikį. Be abejo, tobulintinų sričių visuomet atsiranda, ypač dabartinėje visuomenėje, kur vis greičiau šiuolaikinės technologijos, naujovės leidžia modernizuoti daugelį paslaugų, didinti jų prieinamumą patogesniais būdais, tačiau tai nėra statiškas procesas, jis nuolat kinta ir skatina mus žvelgti į ateitį“, – pažymi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorė Živilė Poželienė.

Prašymus, kitus dokumentus galima pateikti ir įprastais būdais. Bet asmenys gali kreiptis į savivaldybėse pirminę teisinę pagalbą teikiančius specialistus, kurie per TEISIS sistemą padės užpildyti prašymus ir kitus dokumentus. Paslaugos užsakymas elektroniniu būdu yra paprastesnis, greitesnis, nurodoma, kokius dokumentus būtina pateikti, žmogus gali stebėti paslaugos teikimo būseną bei matyti, kada ji bus suteikta. Prašymo ir kitų dokumentų formų tam tikri laukai užpildomi automatiniu būdu, todėl mažesnė klaidų tikimybė. Be to, TEISIS sistema gyventojams suteikia galimybę ne tik teikti užsakymus dėl antrinės teisinės pagalbos gavimo, gauti aktualią teisinę informaciją, išreikšti nuomonę apie jau suteiktas paslaugas, bet ir interaktyviu būdu konsultuotis teisiniais klausimais su savivaldybėse dirbančiais nemokamą pirminę teisinę pagalbą teikiančiais specialistais.

Ne visais atvejais asmenims suteikiama antrinė teisinė pagalba. Tarnyba turi teisę ir pareigą patikrinti, ar pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, ar atstovavimas byloje yra perspektyvus, ar nėra kitų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Tokia Tarnybos pareiga numatyta tam, kad būtų išvengiama piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba bei užtikrinamas teisinės pagalbos teikimas tik asmenims, kurių teisės yra pažeistos ir kuriems teisinė pagalba iš tikrųjų yra būtina, taip pat tausojamos valstybės lėšos.

Teisinius ginčus ne visuomet būtina spręsti tik teisme, galima pasitelkti mediaciją – taikų ginčo sprendimo būdą.

Šiuo metu nemokamą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą gali gauti asmenys, kurių metinės pajamos sudaro iki 5538,96 Eur per metus, o gaunantys iki 8308,44 Eur per metus turi apmokėti pusę teisinės pagalbos išlaidų. Jei pareiškėjas turi išlaikytinių, šie pajamų lygiai yra didesni: pavyzdžiui, turintiems vieną išlaikytinį 100 proc. teisinės pagalbos išlaidų apmokama, jei jų metinės pajamos neviršija 7616,07 Eur, o 50 proc. išlaidų apmokama, jeigu pajamos neviršija 11 tūkst. 357,22 Eur. Turto vertės normatyvas taikomas pagal asmens gyvenamąją vietą ir turimą turtą.

Tam tikros grupės asmenų turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. Tai nukentėjusieji dėl nusikaltimų atsiradusios žalos atlyginimo bylose, asmenys,  išlaikomi stacionariose globos įstaigose, asmenys, kuriems nustatytas sunkus neįgalumas arba kurie yra pripažinti nedarbingais, arba sukakę senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka yra nustatytas didelių specialių poreikių lygis bei šių asmenų globėjai (rūpintojai), asmenys, turintys pranešėjo statusą ir kitais teisės aktuose numatytais atvejais.

TEISIS sistema leidžia greičiau įvertinti asmenų galimybes gauti paslaugą, kadangi daugeliu atvejų nereikia pateikti dokumentų apie gaunamas pajamas, turimą turtą, statusą, todėl kviečiame gyventojus pasinaudoti šia sistema ir kreiptis dėl elektroninių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paslaugų  TEISIS interneto svetainėje: www.teisis.lt.

Norėdami naudotis elektroninėmis paslaugomis, gyventojai turi patvirtinti savo asmens tapatybę, prisijungę per elektroninius valdžios vartus. Informaciją apie prisijungimą rasite čia.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos inform.