„Žemės ūkis negali būti įstrigęs praėjusiame amžiuje – keičiasi geopolitinė situacija, daugėja iššūkių dėl klima­to, auga vartotojų lūkesčiai. Prisitaikyti prie šių iš­ban­dy­mų, prie Europos žaliojo kurso tikslų, at­si­žvel­giant ir į apsirūpinimo maistu saugumo svarbą, ir skirta nau­jojo laikotarpio parama“, – kalbėdamas apie paramą ša­lies ūkininkams bei pokyčius, susijusius su Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiu pla­nu, akcentuoja žemės ūkio ministras Kęs­tu­tis Navickas.

Rezultatas – modernėjantys ūkiai

„Užsitęsus deryboms su Eu­ropos Sąjunga dėl naujųjų reg­lamentų, Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 m. programa (KPP) buvo pratęsta dvejiems metams, skiriant papildomų lėšų, tad mūsų šalis kaimo plėtrai turėjo įspūdingą biudžetą – 2,8 mlrd. eurų. Po­pu­liariausia KPP priemonė buvo „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Ūkininkai galėjo įsigyti naujos žemės ūkio technikos, įrangos, naujų technologinių įrenginių, statyti gamybinius pastatus, kurti savo ūkiuose pagamintų produktų perdir­bimą“, – teigia Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Są­jungos reikalų ir paramos politikos departamento direktorė Jurgita Stakėnienė.

Net 60 proc. KPP lėšomis finansuotų projektų buvo įgyvendinti gyvulininkystės sektoriuje, kuris jau kelerius metus susiduria su didžiuliais iš­šūkiais tiek dėl Rusijos embargo, tiek dėl vėlesnių politinių įvykių bei šiuo metu esančios energetinės krizės.

„Populiari buvo ir „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ priemonė. Ja pasinaudoję, Lietuvoje jau įsikūrė 2260 jaunųjų ūkininkų. Kiti dar įgyvendina pagal šią priemonę finansuoja­mus projektus. Jau paremta ir 6716 smulkiųjų ūkių. Pa­ra­ma patiems smulkiausiems ūkiams, nors ir nebuvo didelė, bet labai patrauk­li, nes jiems nereikėjo prisidė­ti nuosavų lėšų. Siekiant gyventojus aprūpinti sveikais bei koky­biškais produktais, buvo remiami ekologiniai ūkiai, užimantys 276 tūkst. hektarų“, – KPP rezultatus apžvelgia J. Stakėnienė.

Nuo kitų metų pradedamas įgyvendinti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas (Stra­teginis planas), kurio galutinis variantas pateiktas tvirtinti Europos Komisijai. ŽŪM tikisi, kad šį rudenį jis bus patvirtintas, bet jau dabar aiškios pagrindinės gairės, kuriomis vadovaudamiesi ūkininkai gali rengtis kitiems metams. Strateginiam pla­nui įgyvendinti skirta 4,2 mlrd. Eur parama. 

Kaip ir ankstesnių prog­ra­mų, taip ir Strateginio plano vienas svarbiausių tikslų – remti šalies ūkininkus, stiprinant jų konkurencingumą bei atsparumą, didinant jų pajamas.

Ateitis – tvarus ūkininkavimas

Įgyvendinant Strateginį planą, paramos lėšos bus naudojamos tiesioginėms išmokoms, kaimo plėtros, sektorinėms priemonėms, kaip augalininkystė, gyvulininkystė, sodininkystė ir daržininkystė, bitininkystė. Pirmą kartą Lietuvoje parama bus teikiama auginantiems vynuoges vyno gamybai. 

Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, ūkininkams bus teikiama investicinė parama. Tikėtina vi­dutinė parama vienam projektui – iki 250 tūkst. Eur, o paramos intensyvumas – iki 65 proc. Taip pat ūkininkai galės naudotis lengvatine iki 200 tūkst. Eur paskola.

Numatyta parama ūkininkų bendradarbiavimui skatinti, vys­tant trumpąsias grandines – iki 150 tūkst. Eur parama produkcijos realizavimo vietoms kurti, viešojo maitinimo grandinėms – iki 250 tūkst. Eur, logistikos centrams – iki 1,5 mln. Eur. Paramos intensy­vumas investicijoms – iki 60 proc., bend­radarbiavimo ir einamosioms išlaidoms – iki 100 proc. 

Remiamas ir žemės ūkio pro­dukcijos perdirbimas. Vi­du­ti­nis paramos dydis vienam projektui – iki 5 mln. Eur, o jos intensyvumas – iki 50 proc. Di­delėms įmonėms paramos in­tensyvumas sieks iki 20 proc. Mak­simali lengvatinė paskola – 1 mln. Eur. Ją reikės grąžinti per 5 metus. 

Didėja parama jauniesiems ir smulkiesiems 

Strateginiame plane ypač didelis dėmesys skiriamas smulkiesiems ir jauniesiems ūkinin­kams. 

Jauniesiems ūkininkams bus teikiama parama investicijoms į gamybinius pastatus, derliaus nuėmimo, pirminio paruošimo, apdorojimo, saugojimo, san­dė­liavimo įrangą. Tikėtina vidutinė paramos suma – iki 0,5 mln. Eur, pirmą kartą paramos gamybinėms investicijoms besi­kreipsiantiems jauniesiems ūki­ninkams bus teikiamas 20 proc. punktų didesnis nei bazinis paramos intensyvumas (bazinis intensyvumas – iki 50 proc.). Investicijoms į gyvūnų gerovę paramos intensyvumas sieks net 80 proc.

„Pagal KPP jaunieji ūkininkai gaudavo 40 tūkst. Eur įsikūrimo išmoką. Nuo 2023-iųjų jiems išmoka didėja iki 60 tūkst. Eur. Taip pat jie galės pasinaudoti ir lengvatine paskola. Didelis dėmesys skiriamas ir patiems smulkiausiems ūkininkams, kurie susiduria su didžiuliais išbandymais“, – sako J. Stakėnienė. 

Viena patikimiausių galimybių šiems ūkininkams išlikti yra bendradarbiavimas, kooperacija. Tam skiriamos paramos dydis priklausys nuo projekto dalyvių skaičiaus – kiekvienam dalyvaujančiam ūkiui numatyta 25 tūkst. Eur parama. Jei paramos kreipsis kelių labai mažų ūkių grupė, pavyzdžiui, keturi ūkiai, para­mos suma galės siekti 100 tūkst. Eur. Smulkiems-vidu­ti­niams ūkiams paramos suma vienam projektui galės siekti 200 tūkst. Eur. 

Tiesioginės išmokos

Nuo kitų metų didėja ir tiesioginė bazinė išmoka. Ji sieks 80 Eur už ha, bet įvedamos išmokų „lubos“. Vienas ūkio sub­jektas negalės gauti daugiau kaip 100 tūkst. Eur bazinių išmokų, iš jų išskaičiavus darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius darbuotojų, kurių profesijos susijusios su žemės ūkio veikla. Tikėtina, kad jauniesiems ūkininkams tiesioginės išmokos sieks 140 Eur už ha. Tai dvigubai daugiau negu praėjusiu laikotarpiu.

„Keičiasi ir perskirstymo išmoka. Anksčiau ji būdavo mokama už pirmuosius 30 ha, dabar ji bus mokama už 50 ha. Priklausomai nuo ūkio dydžio, išmoka bus diferencijuojama. Per ankstesnį laikotarpį perskirstymo išmoką gaudavo absoliučiai visi ūkiai, dabar – tik turintys iki 500 ha žemės“, – KPP ir Strateginio plano skirtumus apžvelgia de­partamento direktorė J. Sta­kėnienė bei pabrėžia, kad naujasis laikotarpis orientuotas į tvarų, aplinkai ir klimatui draugišką ūkininkavimą.

Nors skundų dėl paštininkų darbo nestinga, tačiau ne­galima teigti, kad tie, kurie dirba, savo pareigas atlie­ka prastai – labiausiai kritikos verta bendra pašto veiklos sis­tema, kuri savotiškais įkaitais padaro ir eilinius laiš­ki­nin­kus. Bet jie tikina besistengiantys dirbti gerai, nors ne vi­sada tai priklauso nuo jų – neretai įsukti į privačią valdą tampa pavojinga dėl joje lakstančių palaidų šunų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Lauros JANKAUSKAITĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Šią savaitę į darželius savo mažuosius atvedę tėvai sužinojo, jog vaikų maitinimas iki­mokyklinėse įstaigose gerokai pabrango. Prašant Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ ad­ministracijai, didinti mokestį už vaikų išlaikymą nusprendė pra­ėjusią savaitę po­sė­džiavusi Šilalės savivaldybės taryba.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Posakį „Girtam jūra – iki kelių“ galima suprasti kaip drąsos demonstravimą, bet galima vertinti ir kaip visišką abejingumą aplinkai. Specialistai įspėja, jog svaigulyje savaitę ar net kelias praleidžiantys asmenys dažniausiai nesuvokia, kas įvyko per tą laikotarpį, todėl ir išsiblaivę save bei kitus bando įtikinti, kad į visas situacijas reaguoja adekvačiai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Paskutinį spalio ketvirtadienį posėdžiavusiai Šilalės savivaldybės tarybai buvo pateikta svarstyti vos penkiolikos sprendimų projektai, tačiau diskusijos užsitęsė beveik keturias valandas. Net ir pasibaigus posėdžiui, ginčų įkarštis nenuslūgo, o kritikos strėlės jau lėkė savivaldybės administracijos direktoriaus Gedemino Sungailos pusėn. Šįkart tiesiai šviesiai buvo pareikšta, jog stichiškas taupymas, vienose gatvėse išjungiant apšvietimą, o kitose paliekant, naudos biudžetui neduos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Tu sulėtini žingsnį, tad gali tave pasivyti

kitas laikas, kuris kažkada atsitiko...

                                                                 Julius Keleras

Tyliai ir lėtai, šviesaus liūdesio kupini, 

ano laiko išsiilgę, lankome išėjusiųjų kapus, 

kur „rado prieglobstį balti, pavargę paukščiai, 

nes skrido audroje ir vėjo genami“ (V. Mačernis). 

Tas ramus rudeniškas keliukas į kapines 

tarsi keliukas į viltį: vėl susitikti, išgirsti, įsiklausyti, 

suprasti, paprašyti atleidimo. 

Už tai, kad tada, aname laike, nebuvo kada, 

pritrūko supratimo, o kartais – gal ir meilės. 

Anas laikas ir anas pasaulis nors trumpam sušildys mūsų, 

dar čia esančių, nuo rudens darganos sužvarbusias sielas. 

Į savo, į esamąjį, laiką grįšime tauresni ir šviesesni.

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Iki neregėtų aukštumų šoktelėjusios sąskaitos už elektrą, lyg ant mielių kylančios būtiniausių produktų kainos verčia skaičiuoti išlaidas netgi tuos, kurie iki šiol to nebuvo pratę daryti. Nenuostabu, kad ir prasidėjęs šildymo sezonas ragina suskubti ieškoti finansinės paramos – prie se­niūnijų ir savivaldybės specialistų durų nusidriekė nemenkos ir jau be­veik mėnesį nemažėjančios gyventojų eilės.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Mano kolega Mantas Martišius neseniai išleido knygą, kurią pavadino ga­na paprastai „Atsargiai – propaganda“. Nežiūrint į tai, kad pavadinimas išties nesudėtingas, jis tuo pat metu yra ir gana gilus. Propaganda kaip reiškinys nėra išnykusi, o pastaraisiais metais jos vaidmuo vis labiau tampa pastebimas. Ji taip pat nėra vien teorinis, abstraktus reiškinys. Jos poveikį bei to poveikio pasekmes mes ir patys galime matyti moderniame pasaulyje.

Ko siekia propaganda?

Per pastarąjį šimtmetį sukurtas ne vienas šimtas propagandos apibrėžimų. Jie gali tarpusavyje skirtis tam tik­rais aspektais, bet yra keli bend­ri bruožai, kuriuos išlaiko, ko gero, bet kuris šio reiškinio api­būdinimas. Vienas tokių bruožų – propaganda yra in­for­macinis reiškinys. Ji susijusi su tam tikrų žinių, idėjų ar idėjų kompleksų (ideologijos) sklaida. Tai yra įtikinėjimo priemonė. Nuo kitų informacinio lauko reiškinių propagandą pirmiausia skiria manipuliavimas. Pastebima, kad pati propaganda dažniausiai taikosi ne į protą – ji siekia manipuliuoti mūsų instinktais ir jausmais, ypač stipriais, tarkime, baime, pasipiktinimu ir pan. 

Kaip poveikio priemonė propaganda būtų beprasmė be objekto, į kurį ji yra nukreipiama. Tas objektas, bendrąja pras­me, yra žmogus. Kitaip sakant, propaganda yra nukreipiama į auditoriją. Reikėtų paminėti, jog kai apie propagandą kalba mokslininkai, jie yra linkę priskirti prie šio reiškinio skirtingus reiškinius. Pavyzdžiui, rek­lamą irgi galima apibūdinti kaip propagandą, nes ji siekia poveikio, yra skirta auditorijai, o dažniausiai ir manipuliuoja mūsų jausmais bei norais. Tačiau šiame tekste sukoncent­ruosiu dėmesį į priešišką, destruktyvaus poveikio siekiančią propagandą, kuri, beje, turi ir dar vieną bruožą – tokio pobūdžio propagandą siekiama platinti paslapčia, nepastebimai, kartais tiesiog maskuojant, suteikiant jai įprasto įrašo socialinėje medijoje ar žiniask­laidos pranešimo formą.  

Kaip priimami sprendimai

Svarbu atsakyti ir į klausimą, kodėl propaganda laikoma pavojingu dalyku. Kodėl, pastebėjus ją, verta sušukti: „At­sargiai!”? Šie aspektai yra su­siję su gilesniais mūsų, t. y. žmo­nių, psichologijos bruožais. Konk­rečiai čia verta pami­nėti tokį dalyką, kaip sprendimų priėmimą. 

Informacija mūsų kasdieniniame gyvenime atlieka gana praktinę funkciją. Mes priimame sprendimus pagal tai, ką žinome, kokią informaciją gauname ir turime. Dėstydamas studentams dažnai pateikiu labai paprastą ir net, galima sakyti, primityvų pavyzdį. Eidamas kur nors iš namų pažiūriu pro langą ir priimu sprendimą, kaip apsirengti, kad man būtų patogu ir komfortiška. Taip pat, jeigu matau, jog už lango lyja, aš paimsiu skėtį. Vėlgi tai yra natūralus žingsnis, susijęs su mano siekiais ir norais – šiuo atveju, nesušlapti ir nesušalti. 

Pateiktame pavyzdyje žvilgs­nis pro langą atlieka informacijos rinkimo funkciją. Pagal surinktą informaciją aš priimu atitinkamus sprendimus, t. y. ap­sirengiu ir pasiimu skėtį. Šis pavyzdys gali atrodyti juokingas bei vaikiškas, tačiau jo modelį galima pritaikyti ir kitokioms situacijoms. Pa­vyz­džiui, jeigu žmogus priešiškomis propagandos priemonėmis yra įtiki­na­mas, kad karinės agresijos at­veju Lietuvos neįmanoma ap­ginti – jis ir nestos jos ginti, iškilus tokiai būtinybei. Čia kalbama ne apie patriotiškumo stoką ar bailumą, bet tiesiog svarstoma, ar racionalu bandyti apginti tai, ko neįmanoma ap­ginti. 

Tai parodo, jog propaganda iš tikrųjų gali būti efektyvi ir labai pavojinga, jei sugeba paslapčia įdiegti visuomenėje tam tikrus įsitikinimus, iškraipyti įsivaizdavimą apie pasaulį ir apie tai, ką mes laikome tikrais faktais, t.y. jei daro poveikį visam tam, kas lemia mūsų sprendimus ir veiksmus. 

Informacinio karo įrankis

Propaganda yra platesnio reiškinio, kurį mes vadiname infor­ma­ciniu ka­ru, įrankis. Galima sakyti, kad čia slypi dar daugiau pavojų. Vėlgi – Lie­tuvoje mes dažniausiai kalbame apie mūsų didžiosios kaimynės, t. y. Rusijos, propagandą ir vykdomą informacinį karą. Taip jau susiklostė istoriškai, nors pasaulyje yra ir kitų vals­tybių, kurios irgi nevengia naudoti tokio pobūdžio priemonių. Dažniausiai tai yra nelaisvos, o kalbant paprasčiau – nedemokratinės, šalys, tokios kaip Kinija, Iranas, Šiau­rės Ko­rėja bei pan. 

Informacinis karas, kaip ir propaganda, nėra nekaltas reikalas. Pavyzdžiui, šis reiškinys lydi dabartinę Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą. Įdomu tai, jog Maskva savo sprendimą dėl atakos prieš kaimyninę šalį grindė įvairiais propagandinio pobūdžio pasakojimais, pradedant teiginiais, kad Ukraina yra dirbtinai sukurta valstybė ir neva jokios ukrainiečių tautybės iš tikrųjų neegzistuoja, bei baigiant melagienomis apie biologinio ginklo kūrimą Ukrainos teritorijoje ir atseit šioje šalyje vyraujantį kraštutinį nacionalizmą. Kitaip sakant, mes matome, kaip informacinėmis manipuliacijomis buvo paremti realūs agresijos veiksmai. Galima paminėti ir tai, jog šie propagandiniai išpuoliai pirmiausia buvo skirti ne Ukrainai ar vadinamiesiems Vakarams, bet pačios Rusijos auditorijai, siekiant pateisinti neteisėtus Maskvos veiksmus, kuriuos iš tikrųjų lėmė agresyvios politinės ambicijos, bei užtikrinti šio gėdingo karo palaikymą Rusijos viduje. 

Vienas iš informacinio karo pavojų yra tas, kad tokio pobūdžio konfrontacijos gali vykti ir taikos metu, kaip alternatyva tiesioginei agresijai. Įvairaus pobūdžio informacinį karą ta pati Rusija gana plačiai vykdė prieš Ukrainą dar iki tiesioginio karinio užpuolimo. Tokių veiksmų taikiniais tapdavo ir kitos valstybės, įskaitant Gru­ziją, Moldovą, Baltijos šalis, o ir kitos Europos bei Vakarų pasaulio valstybės irgi turėtų ką papasakoti apie tai. 

Viskas arčiau, nei atrodo

Apie propagandą pastaruoju metu rašoma nemažai – tiek straipsnių, tiek ir knygų. Vieną tokių savo kolegos kūrinių paminėjau šio straipsnio pradžioje. Pabaigoje galiu nurodyti ir savo knygą šia tema. Padarysiu tai pirmiausia dėl pavadinimo, kuris yra „Propagandos apsupty“. Nors toks pavadinimas gali skambėti irgi kaip savotiška manipuliacija, iš tikrųjų propagandos reiškinys šiandien yra arčiau, nei gali pasirodyti. 

Drįsčiau teigti, jog pagrindinės propagandos priemonės ir technikos per amžius nedaug pasikeitė, tačiau technolo­gi­nės galimybės užslėpto infor­ma­cinio poveikio sklaidai tapo nepalyginamai didesnės. Kalba pirmiausia eina apie interneto medijas, kurios savotiškai panaikino nacionalinių informa­cinių erdvių sienas. Kalbant pa­prasčiau, šiandien internete bet kas gali skelbti bet ką ir ap­si­mesti bet kuo. Ir čia sunku neprisiminti beveik trijų dešimt­mečių senumo karikatūros iš vieno JAV laikraščio, kuri vaizdavo du šunis šalia kompiute­rio. Šioje karikatūroje vienas personažas sakė kitam: „Inter­ne­te niekas nežino, kad tu esi šuo“...

Lygiai taip pat mes kartais nežinome, kas internete yra propagandos, melagienų bei atviros dezinformacijos skleidėjas, o kas remiasi faktais. Pa­dėti atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos dažniausiai šiek tiek leidžia įvairios institucijos, bet labiau patikimas instrumentas yra žinios – taip pat ir apie tai, kas yra propaganda ir kaip ji veikia.

Viktor DENISENKO 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras

Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas metraštis apie kraštotyrininką Klemensą Lovčiką dienos šviesą išvydo rugpjūčio pirmosiomis dienomis, bet plačiajai visuomenei knyga buvo pristatyta tik praėjusią savaitę. Į renginį, apie kurį net nebuvo viešai paskelbta, susirinko gausus būrys svečių. Ir, kaip sakė vienas iš sveikintojų, tai ge­riausiai parodo, kaip vertinami ir gerbiami yra knygos autoriai K. Lovčikas bei jo sutuoktinė Vaidilutė Jončaitė.

Leidinį „Etnografija“apie Upynos ir Ši­lalės vardą garsinantį kraštotyrininką pristatė buvusi Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, knygos redaktorė Marytė Slušinskaitė bei jos sudarytoja Elvyda Lazauskaitė. Pirmiausia jos akcentavo leidinio apimtį ir juokavo, jog net profesorių išleisti metraščiai bū­da­vo plonesni, nei jį parengė kraštotyrininkas K. Lovčikas.

„Dar svarbiau, kad toks metraštis yra vienintelis Lie­tuvoje ir jį ne tik skaito, bet ir mokymuisi naudoja bei jau yra užsisakę ne tik Lietuvos, bet ir užsienio universitetai. Ši knyga yra tikras aukso fondas, žinių šaltinis tolimesniems mokslo tyrinėtojams. Ir knygos autorių Klemensą vertiname kaip tikrų tikriausią žinių šaltinį – žinių, kurių neduoda jokie universitetai, jokie aukštųjų mokyklų diplomai“, – kalbėjo viešnios.

Pasveikinti knygos autoriaus ir, anot paties Klemenso, jo nuolatinės kritikės sutuoktinės Vaidilutės atskubėjo Ši­lalės bei Tauragės muziejininkai, pripažinę, jog Upyna visada buvo ir tebėra savotiškas enciklopedinis žinynas. Tarp sveikintojų išsiskyrė dvasininkai, katalikų kunigai Viktoras Daujotis ir Ri­mantas Gudlinkis. Paaiškėjo, kad jiedu, beje, kaip ir didžioji dauguma į knygos pristatymą susirinkusiųjų, yra buvę šių garbių Upynos krašto žmonių mokiniai.

Ypatingą atmosferą renginiui dova­no­jo ir Klemenso bičiuliai Alfonsas Mau­lius bei Steponas Ūksa, užtraukę po­rą autentiškų dainų, kuriomis nukėlė į vyrų jaunystės laikus. Tad ir visas šios knygos pristatymas buvo tarsi pati kny­ga: nuo jaudulio iki linksmybių, nuo juo­ko iki ašarų... 

Dauguma tądien iš Upynos kultūros namų išėjo ne tuščiomis, o nešini dar dažais kvepiančia K. Lovčiko ir V. Jon­čai­tės knyga su autorių palinkėjimais bei autografais.

„Etnografiją“ sudaro penki skyriai, kurių pir­masis pasakoja apie patį K. Lov­čiką – Upynos liaudies amatų muziejaus įkūrėją, kraštotyrininką, muziejininką, fotografą, publicistą bei tautodailininką. Upynos liaudies amatų muziejui bei jo eksponatams skirtos trys knygos dalys, kurios sudaro visą metraščio leidinio pagrindą. Čia surinkti ir skaitytojui

pateikiami įvairiais laikotarpiais K. Lov­­čiko spaudai (žinoma, ir „Šilalės arto­jui“) parengti straipsniai, supažindinama su įvairių žmonių pasakojimais apie savo kraštą, žmones, jų papročius XX amžiuje. Knyga užbaigiama Upynos krašto vietovių sąrašais. 

Kadangi metraštis yra išleistas vos 300 egzempliorių tiražu, trečda­lis jo buvo išgraibstytas pristatymo me­tu. Pa­­­geidaujantieji knygą įsigy­ti sa­vo na­­­mų bibliotekai dar gali tai pada­ryti in­ternetu, apsilankę Lietuvos na­­cio­nalinio muziejaus elektroniniame kny­gyne (https://knygynas.lnm.lt/pro­­duktas/etnografija-21-22-metrastis-2011-2012/). Knygos kaina – vos 8 eurai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

2019 m. pabaigoje užfiksuotas pirmasis tuomet dar ne­žinomo koronaviruso atvejis Kinijoje, Azijos žemyne, o 2020-ųjų kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija pa­skel­bė koronaviruso pandemiją. Per nepilnus trejus pan­de­mijos metus virusu užsikrėtė daugiau nei 625 mln. žmo­nių, 6,5 mln. iš jų mirė.

Apie dabartinę epidemiologinę situaciją Lietuvoje, ga­lio­­jan­čias rekomendacijas ir ketvirtąjį skiepijimo etapą pasa­koja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Už­kre­čia­mųjų ligų valdymo skyriaus epidemiologė Daiva Raz­muvienė.

Pamažu gerėjanti situacija

„Sergamumas yra skaičiuojamas už septynias arba keturiolika kalendorinių dienų. Tai tiksliausi skaičiai, kuriais remiantis yra išvedami rodikliai 100 tūkst. gyventojų. Pas­ku­ti­niai skaičiavimai parodė, kad 14 d. laikotarpiu užsikrėtimų skaičius nesiekia 400 atvejų 100 tūkst. gyventojų“, – užsikrėtimo statistiką aiškina epidemiologė.

Pirmais ir antrais pandemi­jos metais kritinis hospitalizuotų ligonių skaičius buvo 2500, šiuo metu šalyje tokių yra netoli šimto. Tai prioritetinis rod­muo, pagal kurį vertinama epidemiologinė situacija šalyje. 

„Didesnę nei 2000 hospitali­zuotų asmenų ribą tikrai pasiekdavome ir viršydavome, tuo­met gydymo įstaigose būdavo daug didesnė apgultis ir įtampa nei įprastai. Reikia nepamiršti, kad serga ir gydytojai, kurių gali pritrūkti padidėjus pacientų skaičiui, todėl sergamumo rodikliai yra atidžiai ir nuosekliai stebimi“, – sako medikė.

Epidemiologės teigimu, rodik­liai vis dar išlieka nepastovūs ir nuolat kinta, bet jau nuo vasaros pradžios, net ir atsiradus naujoms atmainoms, situacija pamažu gerėja, todėl žiūrėdami į skaičius galime nedrąsiai kalbėti apie tai, jog koronavirusas palengva virsta sezoniniu virusu kaip gripas.

„Atėjus šaltajam sezonui, kai padidėja rizika užsikrėsti gripu, mes nesibaiminame, nes esame pripratę ir imamės puikiai žinomų priemonių, siekdami jo išvengti. Tuo labiau, kad gripo ir koronaviruso simptomai yra labai panašūs ir atskirti gali tik profesionalas – medikas“, – sako D. Razmuvienė.

Neturėjome algoritmo, bet radome kitą išeitį

„Koronavirusas buvo naujas nežinomasis, naujas sukėlė­jas pasaulyje, kuris užklupo netikėtai ir visus išgąsdino. Ne­tu­rėjome jokios tikslios, patikimos informacijos ar rekomendacijų apie naują SARS-CoV-2 virusą, sukėlusį pandemiją. Kiek­viena pasaulio valstybė elgėsi taip, kaip galėjo geriausiai ir saugiausiai apsaugoti gyventojus, atsižvelgdama į tuometinę situaciją savo šalyje. Nė viena neturėjo algoritmų virusui valdyti, nes nebuvo jokios patirties, kas galėtų atsakyti į daugybę klausimų bei padėtų išspręsti susidariusią situaciją. Galime pasidžiaugti, jog pavyko atrasti būdų, padė­jusių stabilizuoti padėtį“, – pri­siminimais apie 2020 m. pra­džią dalijasi epidemiologė.

Atsiradus skiepams, situacija pasikeitė. Remiantis statistikos duomenimis, šiuo metu daugiau nei 70 proc. Lietuvos gyventojų yra pasiskiepiję, persirgusių – daugiau nei 1,3 mln.

„Nepriklausomai nuo atsi­ran­dančių viruso mutacijų, vakcinos, jeigu jos ir neturi šim­ta­procentinės apsaugos, imu­ninėje sistemoje palieka pėd­saką atminties ląstelėse, ku­rios sugeba stabdyti naujai pate­kusio viruso plitimą žmogaus organizme“, – teigia epidemiologė.

Nesinorėtų pamiršti išmoktų pamokų

2022 m. pavasario pabaigo­je Lietuvoje buvo atšaukta eks­t­remali situacija, nebeliko griežtų reikalavimų, kaip, pavyzdžiui, testavimo ir skiepijimo punktų, privalomos izoliacijos, testavimo ugdymo įstaigose bei kitų ribojimų.

Epidemiologė džiaugiasi, kad žmonėms pavyko naudotis ir sekti informaciją teisės aktuose bei suprasti operacijų vadovų sprendimus: „Pandemijos įkarštyje buvo begalė nurodymų, kur kreiptis ir kaip elgtis kiekviename žingsnyje, ir besikeičianti epidemiologinė situacija koreguodavo reikalavimus. Žmonės tarsi buvo vedžiojami už rankos, o dabar, kai viskas išmokta, jiems nebereikia laukti vyriausy­bės spren­dimų. Kiek­vienas žmogus turėtų įsivertinti savo rizi­kos veiksnius, prade­dant amžiumi, svei­katos būkle ir baigiant tuo, kokia veikla planuotų už­siimti, ar dalyvavimas renginyje jam bus saugus. Svarbiausia įsisąmoninti, jog jaučiant simptomus reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją ir neužsiimti savigyda“. 

D. Razmuvienės nuomone, likusios rekomendacijos dėl nespecifinių priemonių naudoji­mo yra labai „gyvos“. Visuo­me­nė visame pasaulyje įprato prie kaukių dėvėjimo, atstumų laikymosi, rankų dezinfekavimo ir patalpų vėdinimo. Epidemiologė sako, jog atšaukus reikalavimus ne kartą ir prekybos centruose, ir viešajame transporte, ir kitose vietose pastebėjo žmones, dėvin­čius kaukes, respiratorius ar dezinfekuojančius rankas. Ne­jučia tai tapo kasdieniu įpročiu.

„Prisiminkime pandeminį lai­­kotarpį. Juk gripo sezonų, epi­demijų metu įvairūs ribojimai taip pat būdavo įvedami, tačiau pamatyti žmo­gų su

kauke atrodydavo nepriim­ti­na, dabar – atvirkščiai. Pan­­demija, be visų blogybių, išmokė mus taisyklingai plauti rankas, laikytis atstumų, dažniau vėdinti patalpas ir dėvėti kaukes. Tai priemonės, kurios gali bū­ti naudojamos siaučiant ir ki­tiems ligų sukėlėjams“, – sako medikė.

Antikūnai – kovotojai su virusu

Šiuo metu Lietuvoje cirkuliuoja vasarį paplitusi omik­ron atmaina su subvariantais BA1, BA4 ir BA5, kuriems ir yra sukurta adaptuota vakcina.

„Vakcinos, kuriomis buvo­me paskiepyti anksčiau, bu­vo pritaikytos kitiems sukėlėjams, t. y. kitoms atmainoms, kaip, pavyzdžiui, alfa, beta ir delta. Adap­tuo­ta vakcina yra pritaikyta omikron atmainai, tačiau jokiu būdu negalima manyti, kad ankstesnės vakcinos yra „nulinės“. Nuo kiekvieno skiepo imuninės sistemos atmintyje lieka „antspaudas“, kuris, „susitikęs“ su laukiniu virusu, pradeda gaminti antikūnus – kovotojus“, – aiš­kina ji.

Pasak D. Razmuvienės, pasitaiko atvejų, kai, atlikę kraujo tyrimą, žmonės skundžiasi mažu antikūnų kiekiu, bet tai nėra teisinga. 

„Žmogaus organizmas turi du imunitetus – kraujyje (humoralinis) ir ląstelėse (ląstelinis). Išsitirti ląstelinį imunitetą eiliniam žmogui neįmanoma, nes tokie tyrimai yra sudėtingi ir atliekami mokslinėse laboratorijose. Kad vakcinos yra efektyvios, galima suprasti, pažiūrėjus į sergamumo rodiklius, kuriuos „amortizavo“ nemažas pasiskiepijusių žmonių skaičius“, – teigia medikė.

Adaptuota vakcina – omikron atmainai

Per visą šį laikotarpį susirgimų ir užsikrėtimų skaičius buvo labai banguojantis, bet epidemiologė sako, jog šiandien rodikliai yra neaukšti, ir mano, kad tam įtakos turi didelis pasiskiepijusių ir persirgusiųjų skaičius. Stebint epidemiologinę situaciją, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje buvo matomas nežymus pakilimas, tačiau medikė patikina, jog sirgimai tikrai neviršijo 500 atvejų.

Adaptuota vakcina rekomenduojama visiems nuo 18 metų ir vyresniems gyventojams, kuriems atėjo laikas pasiskiepyti pirma arba antra sustiprinančiąja vakcinos doze. Norėdami pasiskiepyti ar pasikonsultuoti dėl vakcinacijos, kreipkitės į savo šeimos gydytoją.

Pasirinkti patogiausią vietą vakcinacijai galima registruojantis internetu www.korona­stop.lt. Prisijungus per elekt­ro­ninius valdžios vartus bei pasirinkus savo miestą, regist­racijos sistema pateiks sąrašą įstaigų, kuriose galima skiepytis.

Gyventojai, kurie neturi galimybės užsiregistruoti internetu, turėtų kreiptis tiesiogiai į tą gydymo įstaigą, kurioje pageidauja skiepytis. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad ne visos gydymo įstaigos vykdo vakcinaciją nuo COVID-19 ligos. Pa­sikonsultuoti, kur skiepytis, gy­ventojai gali savo gydymo įstaigoje.

Išsamią informaciją galite rasti sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/pasiskiepyti-nuo-covid-19-ligos-galima-ir-kitoje-gydymo-istaigoje-nei-esate-registruotas.