Pasakoms dedikuotus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro metus tęsia dar viena premjera: jau lapkričio 11–12 d., 18.30 val. Žvejų rūmų didžiojoje salėje bus pristatytas šokio spektaklių triptikas „Dona Kichotė" pasakojantis apie amžinas vertybes, didžius siekius ir už juos kovojančius šių laikų idealistus. 

Spektaklio transformacijos 

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė pasakoja, kad šio teatro repertuaras planuojamas keli metai į priekį, tad gal prieš kelerius metus gimė sumanymas pastatyti šokio spektaklį „Don Kichotas". „Per šį laiką pasaulis pasikeitė, tad ir spektaklio sumanymas transformavosi į „Doną Kichotę". Trečioji Muzikinio teatro 2022-ųjų metų premjera pasakos ne apie visiems žinomą herojų Don Kichotą, spektaklyje nerasime ir kitų šio literatūrinio kūrinio veikėjų. Pristatysime šiuolaikiniam pasauliui labai svarbias, jautrias ir sektinas žinomo idealisto Don Kichoto idėjas, kad ir jo ėjimą prieš vėją nepaisant to kas vyksta aplink. Tai taps puikia pasakoms skirtų metų tąsa: pirma metų premjera tapo Antonino Dvoržako opera „Undinė", antra – Broniaus Kutavičiaus opera „Lokys", o dabar – „Dona Kichotė", – pasakojo vadovė L. Vilimienė. 

Šiuo metu pasaulio teatruose itin populiarų šokio spektaklių formatą – triptiką – Klaipėdoje paruošė choreografas Gajus Žmavcas (Slovėnija), dirbęs choreografo asistentu Klaipėdos elinge kuriant du vienaveiksmius baleto spektaklius „Stabat Mater" (pagal Giovanni Battista Pergolesi muziką) ir Igorio Stravinskio „Šventasis pavasaris"; patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė, KVMT baleto artistai, ukrainiečiai – Daria Verovka ir Yanas Malaki, įsimintinai debiutavę kaip choreografai teatro rengiamame choreografinių miniatiūrų projekte „Dėmesio! Baletas 2022"; muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas, režisierius Aurelijus Liškauskas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, grimo dailininkė Aira Braždienė. 

Žengia į Europą 

Anot Muzikinio teatro vyriausiojo choreografo, triptiko „Dona Kichotė" režisieriaus Aurelijaus Liškausko artėjanti premjera parodo naują, dar aukštesnį jo vadovaujamos baleto trupės lygį. „Prieš daugiau nei tris metus mūsų trupė smarkiai atsinaujino, o šiuo metu galime dar kartą konstatuoti ir pasidžiaugti kokiais sparčiais žingsniais ji žengia į priekį, į Europą. Pristatome išskirtinį šokio spektaklių triptiką, kuris sukurtas mūsų trupės narių ir atvykusių choreografų. „Dona Kichotė" – labai stiprus kontrastingas kūrinys. Svarbu, kad publika neišsigąstų dulkių, nuogumo ir keistų dalykų", – sako Aurelijus Liškauskas. 

„Kurdama kostiumus šiam triptikui Doną Kichotę vaizdavausi kaip unikalią, idealią moterį ir sykiu bendros visumos dalį – vieną iš mūsų, kaip naujos gyvybės šaltinį. Kokia jos misija nūdienos visuomenėje, su kokiais vėjo malūnais ji kovoja? Tikiu, kad į šiuos ir daugelį kitų keturiose skirtingose miniatiūrose keliamų klausimų žiūrovai ras savo atsakymus", – sako kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva. 

Moters transformacijos 

Choreografės Aušros Krasauskaitės įkvėpimu choreografijai tapo ikonos. „Dievo Motinos atvaizdai palietė kažką, glūdintį mano širdies gelmėse. Domėjausi šventosiomis paskelbtų moterų istorijomis. Visa tai susisiejo su asmenine patirtimi: iš naujo ieškau savo kaip moters santykio su mane supančiu pasauliu; mąstau apie brandą, kurioje norisi motiniško ar seseriško sąlyčio su kitomis moterimis. Noriu papasakoti apie moters transformacijas, apie gyvenimo vingių kraštutinumus. Moteris ant kurių laikosi pasaulis", – tikina žinoma choreografė, savo kūriniuose jau ne kartą pasakojusi apie moteris ir jų išskirtinumą.  

Savo išgyvenimus sukurtoje choreografijoje atskleis ir jaunoji kūrėja Daria Verovka: „Šiuo pirmu savo dideliu choreografiniu pastatymu noriu atkreipti dėmesį į moteris ir jų ypatingą reikšmę šiandienos pasaulyje. Dėl įvairiausių priežasčių žmonės praranda savo vidinę „šviesą". Šviesa – tai degančios akys, tikslo siekimas, idealizmas,  žmogiškumas. Iš žmonių masės išsiskiria asmenybė išlaikiusi vidinę šviesą savyje – tai mano Dona Kichotė. Šiame siužete jai nepavyksta pasiekti išsikeltų tikslų, tačiau noriu įkvėpti žmones siekti kilnių siekių, jais tikėti nepaisant aplinkybių...". 

„Mano kuriama choreografija – kone mano autobiografija. Seniai svajojau į sceną perkelti savus išgyvenimus, o ne pramanytus. Publikai pristatysiu savo jausmus, tad labai laukiu premjeros. Siužeto linija pagrįsta pasirinkimo laisvės, galimybės išreikšti save ir savo sumanymus siekiu. Mano choreografijos herojus kovoja su neteisybe, jis ieško laisvės savo sprendimams, nori, kad jo gyvenimas būtų kitoks. Jis nori sukurti tai, kas suteiks aplinkai džiaugsmo ir laimės. Deja, aplinka jį slopina, tad herojus nutaria pasiduoti... Laimei, istorija turi gelbėtoją-moterį: vienam tai mama, kitam – mylimoji, trečiam – draugė", – sako choreografas Yan Malaki. 

Branginti akimirkas 

Choreografas Gaj Žmavc sako, kad kūrėjui sunkiausia nusakyti apie ką pasakos spektaklis, nes tai kaip mes pajaučiame, suprantame veiksmą scenoje vyksta kiekvieno mūsų emociniame lygmenyje. „Nors laukiu premjeros, liūdna žinoti, kad teks išsiskirti su šiais nuostabiais žmonėmis. Tai parodo, kad turime dar labiau branginti kiekvieną kartu praleistą akimirką. Klaipėda menininkui – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kaip ir Nidos kopos, mažai žmogaus paliestas Baltijos pajūris. Mane pakerėję vaizdai persikėlė į teatro sceną bei tapo fonu mano kompozicijoje plėtojamai Donos Kichotės temai. Ilgai galvojau, ką galiu sukurti KVMT baleto trupei. Ji vienija jaunus, naujų aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais – iš pradžių su prisitaikymu svetimoje terpėje, paskui pandemija, daugelio jų tėvynėje vykstančiu karu ir t. t. Šios nelemtos aplinkybės atvedė prie minties, kad jei negalime pakeisti pasaulio, tai turime įkvėpti žmones keisti savo vidinį pasaulį! Jei Don Kichotas iš Migelio de Servanteso romano kovojo su praeities šmėklomis, vėjo malūnais, tai mes turime žygiuoti į ateitį. Man svarbūs šių jaunų žmonių išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą", – sako Gaj Žmavc. 

Triptiko „Dona Kichotė" muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas atsižvelgdamas į romano apie išmoningąjį idalgą Don Kichotą iš La Mančos autoriaus gyvenamąjį laiką Renesanso ir baroko sandūroje su triptiko režisieriumi Aurelijumi Liškausku aptarė galimų kompozitorių ir kūrinių sąrašą, tad kurdami savąsias Donos Kichotės interpretacijas visi keturi choreografai savo statomoms miniatiūroms pasirinko baroko epochos muziką. Ji labiausiai atliepė kiekvieno jų sumanymui, rezonavo su jų patirtimi ar tiesiog suvirpino sielos stygas.  

KVMT inform. 

Nors COVID-19 pandemija tampa neatsiejama visų mūsų gyvenimo dalimi, itin svarbu nepamiršti išmoktų pamokų. Tik atsakingai elgdamiesi galime apsaugoti save ir savo aplinką nuo koronaviruso infekcijos bei kitų užkrečiamųjų ligų, keliančių grėsmę sveikatai, o kartais – ir gyvybei.

Apie tai, kaip koronavirusu užsikrėtė visa šeima ir kodėl dar būdama nėščia moteris nusprendė pasiskiepyti, pasakoja šiaulietė Rūta Mankienė. O apie pagrindines prevencines ir apsaugos priemones, padedančias apsisaugoti nuo daugelio virusinių infekcijų, primena vaistininkė Laura Mockutė. 

Užsikrėtė visa šeima

Šiauliuose gyvenanti Rūta sako, jog pirmasis jų šeimoje COVID-19 infekcija užsikrėtė dvejų metukų sūnelis. 

„Pirmiausia jam pasireiškė 39–40 laipsnių temperatūra.

Tuo metu labai išsigandau ir iš­­kart paskambinau vyrui – pa­­prašiau, kad parvažiuotų iš dar­bo namo. Bijojau, jog vaikui staiga dar labiau nepablogė­tų“, – atviravo moteris. 

Nors sūnaus sveikata taikant tinkamą gydymą vis gerėjo, po kelių dienų koronaviruso infekcija užsikrėtė pati Rūta ir jos vyras. Pasak moters, simptomai buvo panašūs į peršalimo, tik stipresni. 

„Mums stipriai laužė kaulus, labai skaudėjo galvą ir gerklę, neturėjome jėgų. Tai buvo pragariškas metas, kuomet su tokia savijauta reikėjo dar pasirūpinti kūdikiu bei likusia šeima“, – sakė moteris, pridurdama, kad blogiausios buvo pirmosios keturios dienos, kai nebuvo jėgų net pakilti iš lovos.

Ragina nepanikuoti ir reaguoti ramiai

Pajutus COVID-19 ligai būdingus simptomus, pirmiausia patariama nepanikuoti ir įsivertinti savijautą. 

„Specifinio šios ligos gydymo nėra, todėl gydome tik atsiradusius simptomus, priklausomai nuo jų pobūdžio“, – sakė vaistininkė L. Mockutė.

Ji priminė, jog reikėtų vengti kontakto su kitais asmenimis, tokiu būdu nesuteikiant virusui galimybių toliau plisti visuomenėje. 

Koronaviruso infekcija užsi­krėtusiam žmogui aktualūs skausmą, temperatūrą, kosu­lį, gerklės skausmą malšinan­tys vaistai. Būtina vartoti daug šiltų skysčių, stiprinti imu­ni­te­tą. Maistas turėtų bū­ti svei­kas, gausus vitaminų. 

Būk­­lei negerėjant ar pasunkėjus, reikėtų kreiptis į savo šeimos gydytoją, kad jis įvertintų si­­tua­ciją ir skirtų gydymą.

Taip pat piliečiai raginami nemokamai pasiskiepyti nuo COVID-19, kadangi vakcinacija organizmui sukuria imunitetą ir padeda išvengti rimtesnių sveikatos sutrikimų bei komp­likacijų. 

Veiksmingiausias būdas kovoti su ligomis

Lietuva yra viena iš tų šalių, kurios vienos pirmųjų suskubo pasirūpinti veiksmingiausia apsauga savo gyventojams – vakcinomis nuo COVID-19 ligos. Vakcinacijos mastai Lie­tu­voje parodė, kad didelė dalis žmonių suvokia tiek šios koronaviruso infekcijos grėsmę, tiek mokslo bei inovacijos galią kovoje su šiuo pasaulį išvarginusiu virusu. O nuo spalio pradžios 18-os sulaukę ir vyresni šalies gyventojai gali pasiskiepyti jau ir antra sustiprinančiąja COVID-19 vakcinos doze. Tuo tikslu naudojamos šiuo metu Europoje dominuojančiai Omikron atmainai adaptuotos vakcinos.

Vakcinacijai galima regist­ruo­­tis interneto svetainėje www.koronastop.lrv.lt arba pa­skam­binus į savo gydymo įs­taigą. Skiepytis galima ne tik toje gydymo įstaigoje, kurioje pacien­tas yra prisiregistravęs, bet ir kitose, kur patogu atvykti. Taip pat internetu galima užregist­ruoti kitą asmenį, pavyzdžiui, šeimos narį – tokiu atveju, prisijungus savo vardu, reikės įvesti registruojamo žmogaus asmens kodą.

Rizikos grupėms priklausantiems asmenims rekomenduojama vienu metu pasiskiepyti nuo COVID-19, gripo ir pneumokokinės infekcijos – tokiu būdu išvengiama galimų ža­lingų padarinių sveikatai arba jie maksimaliai sumažinami. Vi­sais atvejais dėl skiepų reikėtų in­di­vidualiai pasitarti su savo šei­mos gydytoju.

Dėvi kaukę, nors neprivaloma

Būdama šešioliktą savaitę nėščia Rūta pasiskiepijo iškart, kai šalyje buvo atvertos vakcinacijos galimybės visiems norintiesiems, ne tik senjorams.

„Pasvėriau riziką tarp to, kas būtų, jei pasiskiepyčiau, ir kas, jei nepasiskiepijusi susirgčiau koronavirusu. Skiepai išsaugojo mūsų pasaulį nuo ilgą laiką kankinusių ligų, ir tame aš nematau jokių problemų. Mokslas ne veltui prailgino žmogaus gyvenimą dešimt­mečiais, todėl aš juo pasitikiu. Mano aplinkoje nemažai žmonių sirgo koronavirusu, džiugu, kad jiems pavyko išvengti sunkių komplikacijų. Manau, jog tam didelę įtaką padarė tai, kad visi yra pasiskiepiję“, – sakė Rūta.

Moters įžvalgos – ne be pag­rindo. COVID-19 ne tik suparalyžiavo įprastą visuomenės gyvenimą, bet ir pareikalavo daug gyvybių. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo COVID-19 pandemijos pradžios šalyje mirė beveik 9400 žmonių, o 2021-ieji Lietuvoje pasižymėjo kaip daugiausiai mirčių per trisdešimtmetį pareikalavę metai. Viena iš pagrindinių priežasčių – koronaviruso infekcija.

Tokios grėsmės akistatoje tik visuotinis sąmoningumas ir susitelkimas bend­ram tikslui gali padėti išvengti katastrofiškų padarinių. Rūtos nuomone, piliečiai turėtų jausti atsakomybę ne tik prieš save, bet ir savo aplinką: „Reikia suprasti, kokį poveikį asmeniniai pasirinkimai gali sukelti kitiems. Juk jei aš leng­vai persirgsiu, tai dar nereiškia, kad ir kitas išvengs rimtų sveikatos problemų“.

Nors šiuo metu kaukių dėvėjimas šalyje yra neprivalomas, Rūta dėvi kaukę eidama į polikliniką, taip pat jausdama peršalimo simptomus, tokius kaip sloga, kosulys ar kitus. 

„Suprantu rizikas ir nenoriu nei užkrėsti kitų, nei užsikrėsti pati“, – sakė ji. 

Blogiausi scenarijai gali pasikartoti

Vaistininkės L. Mockutės teigimu, nors su šiuo virusu jau išmokome susigyventi, tik­riau­siai kiekvienas žinome, kokių pasekmių jis turėjo žmonių sveikatai. 

„Negalime į koronavirusą žiū­rėti pro pirštus ir nekreipti dėmesio. Pirmiausia reikia rūpintis savimi ir savo sveikata. Sveikai maitintis, stiprinti imunitetą, daugiau būti gryname ore. Tu­ri­me būti sveiki ir stiprūs, kad organizmas galėtų kovoti su infekcijomis“, – priminė spe­cia­listė.

Vaistininkė pažymėjo, jog šiuo metu COVID-19 susirgimų skaičiai išlieka gana dideli, tik sergamumo formos yra lengvesnės, primenančios paprastą per­šalimą, be komplikacijų. 

„Žinome, kad virusai gali mutuoti. Tad nors dabartinė COVID-19 forma yra lengvesnė, mes tikrai nenorime, jog atsirastų nauja atmaina su sunkesniais ligos simptomais. Dėl to turime paruošti savo imuninę sistemą, laikytis higienos principų, prevencinių bei apsaugos priemonių rekomendacijų, rūpintis savimi ir vieni kitais“, – teigė ji.   

Svarbi apsaugos priemonių visuma

Pasak vaistininkės, pagrindi­nės prevencinės priemonės ap­saugo ne tik nuo COVID-19, bet ir nuo kitokios virusinės infekcijos. 

„Nors oras vis labiau vėsta, būtina vėdinti patalpas, nes nevėdinamas patalpų oras yra itin sausas. Dėl to sausėja ir nosies gleivinė bei tampa mažiau atspari infekcijoms“, – aiškino specialistė. 

Ne mažiau svarbu visaver­tė mityba, gausi vaisių ir daržovių, pakankamas suvartojamų skysčių kiekis. 

„Virusinės infekcijos plinta oro lašeliniu būdu, todėl reikė­tų atsakingai laikytis asmeninės higienos – dažniau plauti rankas, prisiminti kosėjimo bei čiaudėjimo etiketo taisykles. Ne­švariomis rankomis stenkimės neliesti akių ir burnos“, – priminė vaistininkė. 

Pasikeitė visuomenės įpročiai

L. Mockutė pabrėžė, kad pastarieji metai turėjo teigiamos įtakos visuomenės higienos įpročiams:

„Matome didesnį susidomė­ji­mą visomis dezinfekcinėmis priemonėmis. Žmonės ieš­ko tiek dezinfekcinių gelių ar skysčių rankoms, tiek viso­kiausių dezinfekuojančių ser­ve­tėlių. Taip pat jei žmogus užsideda medicininę kaukę, pajutęs peršalimo simptomus, tai jau nieko nestebina. O dar prieš kelerius metus tikrai būtų buvę keista gatvėje ar prekybos centre pamatyti žmogų su kauke“, – sakė vaistininkė. 

Kiekvienas socialiai atsakingas pilietis turėtų maksimaliai sumažinti riziką užsikrėsti ir užkrėsti kitus. Tai įmanoma tik sąžiningai laikantis saugumo rekomendacijų, pasitikint mokslu bei oficialia informacija. 

Šiais laikais dezinformacijos gausa yra milžiniška, to­dėl ypač svarbu pasitikėti tik kompetentingų medicinos eks­pertų bei mokslininkų nuo­mo­ne, o pačią naujausią infor­ma­ciją skaityti oficialiuo­se ati­tin­kamų įstaigų tinklalapiuose ir jų atstovų pra­ne­ši­muo­se.

Daugiau su COVID-19 pandemija susijusios aktualios informacijos galima rasti tink­lalapyje www.koronastop.lrv.lt. 

Rusijos kruvina agresija Ukrai­noje, atrodo, turėjo vi­siems akivaizdžiai parodyti, kokių tikslų tarptautinėje po­li­tikoje siekia Kremlius. Tačiau labai daug lietuvių vis dar linkę tikėti iš tos šalies skleidžiama propaganda apie būtinybę su­vienyti rusų tautą ir apsiginti nuo nacionalistų „ban­de­rovcų“. Tokie bei panašūs Kremliaus naratyvai yra in­formacinio karo, vykdomo prieš Ukrainą ir Baltijos vals­ty­bes, priemonės. Apie tai, kaip jie veikia žmonių są­monę ir kodėl tiek daug lietuvių dar tiki Rusijos „gera va­lia“, kalbėjomės su informacinio saugumo eks­pertu, Vil­niaus universiteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro do­cen­tu, dr. Mantu MARTIŠIUMI. 

– Informaciniai karai – Jūsų stichija, ta tema netgi apsigynėte disertaciją. Da­bar daug kalbama apie informacinius karus, bet ne vi­si žino, kas tiksliai tai yra ir kaip veikia žmonių nuotaikas. 

– Informacinis karas yra idė­jų kova informacijos erd­vėje, kad idėja arba požiūris, kurį sieki paskleisti, primesti kitiems, būtų priimtas ir nekvestionuojamas bei duotų naudos. Tai galima vadinti ir masiniu įtikinimu, kuris veikia ir turiniu, argumentais, medžiagos pateikimu, ir kitos pusės informacijos blokavimu elekt­roninėmis priemonėmis, kad žmonės negalėtų susidaryti objektyvios nuomonės ir patys nuspręsti, kuri informacija yra patikima.

Jeigu informacinis karas būtų neveiksmingas, niekas į jį neinvestuotų milijoninių ar milijardinių sumų. Jis veikia nepastebimai. Jei žmogus žiūri televizorių ir mato reklamuojant vaisvandenius, jis žino, jog tai yra bandymas įtikinti šią prekę pirkti. Tačiau įvairiose medijose, televizijoje, socialiniuose tinkluose skleidžiama daugybė informacijos, kurioje nėra jokios nuorodos į reklamą. Žiūri dokumentinį filmą ar laidą ir net neužduodi sau klausimo, kodėl tai mums rodo, kodėl būtent dabar ir būtent taip pateikiama. 

Sukuriamas turinys, didžiuliai informaciniai srautai – tūks­tančiai žinučių, pranešimų, laidų, filmų, net specialūs in­for­maciniai kanalai, skirti priešiškai informacijai skleisti. Uk­rainos karo kontekste dabar mes jau žinome, kad toks internetinis puslapis kaip sputnik.lt buvo finansuojamas Krem­liaus. Žinome ir tai, jog už RT kanalo anglų kalba irgi stovi tas pats Kremlius. Bet yra kanalų, kuriuos finansuoja Kinija – juose rodomos laidos anglų kalba, tarsi ir ne apie Kiniją, ir sunku suprasti, kad nuo pradžios iki pabaigos esi tikslingai įtikinėjamas.

– Kada ir kaip informacija tapo kovos priemone, tai yra naujas ar seniai naudojamas kovos ginklas? Infor­macinis karas apnuodija daugelio žmonių protus. Gal galite patarti, kaip būtų galima tam atsispirti? 

– Visą laiką buvo ieškoma bū­dų į savo pusę patraukti žmonių mases – įtikinėjimas, ką ir kaip reikia daryti, yra toks pat senas kaip žmonija. Tai buvo daroma net ir siekiant praktinės naudos. Visi žinome, jog kai kuriuose kraštuose religi­ja draudžia valgyti kiaulieną. Biblijos religiniuose tekstuose pasakojama, kad piktoji dvasia įsikūnija į kiaules. Ta­čiau Iz­raelyje, Sirijoje, Sau­do Ara­bi­joje labai karšta, o vandens labai mažai. Vanduo, kaip gyvybės šaltinis, ten labiausiai saugomas, todėl buvo stengiamasi, jog žmonės neaugintų kiaulių ir jų išmatomis neužterštų vandens šaltinių. Kad nekiltų pagunda auginti kiaules ir valgyti kiaulieną, buvo stengiamasi žmones įbauginti – šventikai skelbė, jog ją valgantys gali užsikrėsti piktąja dvasia. 

Taigi propagandos skleidimas yra be galo senas kovos būdas, nauja tik tai, jog dabar naudojamos technologijos, ribojančios kitos pusės informacijos sklaidą. Įsivaizduokite, kad atjungiama elektra – visiems aišku, kad nebelieka jokių informacijos kanalų. 

Pirmą kartą informacijos sklaidos ribojimas buvo panaudo­tas 1990 m. Persijos įlan­kos kare. Amerikiečiai stengėsi ne tik įtikinėti irakiečių kariuomenės vadovybę, karius, visuomenę, kad jie pralaimės, bet tuo pačiu sudarė labai rimtus techninius trukdžius Irakui tar­pusavyje komunikuoti ir skleisti informaciją visuomenei. Buvo tikimasi, jog, neturėdami kitų informacijos šaltinių, žmonės nesipriešins.

Panaši situacija buvo Sausio 13-osios įvykių metu, kuomet okupa­cinė „kaspervizija“ skelbė Lie­tuvos visuomenei, kad Aukš­čiausioji Taryba ir Vy­riau­sybė užimta, yra daug žuvusių. 

– Žiniasklaidoje skelbiama daug informacijos apie Ru­sijos agresiją Ukrainoje. Kaip susiorientuoti tame didžiuliame sraute ir atskirti, kur tikra tiesa, o kur melagiena? 

– Norint patikrinti informaciją, nereikia būti detektyvu, kai kada užtenka tik šiek tiek giliau paanalizuoti, pasidomėti, kas skelbiama kitose žiniasklaidos priemonėse, ir pačiam susidėlioti faktus. Tačiau reikia pripažinti, jog žmonės nelabai nori gilintis į tai, ką skaito ar mato. Visi turi savo reikalų ir informaciją priima paviršutiniškai – viskas, kas yra viešojoje erdvėje, priimama už tiesą. Būtent tai žmones padaro labai pažeidžiamus. Melas gali būti labai neryškus, nedidelis, pora skaičių ar vienas koks išgalvotas faktas šalia tikrų ir jau visiems žinomų faktų, ir išvada daroma neteisinga. Taip manipuliuojama žmonėmis, siekiant politinės, ekonominės, komercinės naudos. Melaginga informacija greitai sklinda ir ją sunku paneigti, įtikinti žmones, kad taip nėra, nes visada atsiranda tokių, kurie mano, kad juos specialiai apgaudinėja. Taip kuriamos sąmokslo teorijos, kurias paneigti reikia labai daug laiko ir milžiniškų pastangų. 

Geriausiai tai atskleidžia istorija dėl rūkymo žalos. Maž­daug 1950–1960 m. JAV jau buvo pakankamai mokslinių duomenų, jog rūkymas kenkia sveikatai ir sukelia rimtas ligas. 

Rūkalus gaminančios bend­ro­­vės darė viską, kad žmonės tuo nepatikėtų ir šitą informaciją ignoruotų. Buvo sakoma, jog senelis rūkė nuo jaunystės, o gyveno šimtą metų ir numirė dėl to, kad partrenkė autobusas. Turėjo praeiti daugiau kaip 50 metų, kad žmonės pripažintų rūkymo žalą ir ant cigarečių pakelio rašytų įspėjimus dėl poveikio sveikatai. 

Nors sakoma, kad tiesa visada triumfuoja prieš melą, nėra taip paprasta įtikinti žmo­nes – tam gali prireikti la­bai daug laiko bei pastangų. Dėl to melagienos yra patikimas, palyginti nebrangus bei duodantis daug naudos informacinio karo ginklas, todėl taip masiškai ir naudojamas. 

– Ar yra koks būdas atverti akis Kremliaus skleidžiama propaganda tikinčiam žmogui?

– Jeigu žmogus girdi Krem­liaus propagandą 20 metų ir ja įtiki, tai nereikia norėti, jog dabar per pusmetį jis tuo nustotų tikėti. Kremliaus naratyvai jau tapo sudėtine jo pasaulio vaizdo dalimi, kaip jam siūloma žiūrėti į tarptautinėje politikoje vykstančius reiškinius, taip jis juos ir mato. Kuomet sakai, jog taip nėra, jis jaučiasi labai nepatogiai, tarsi būtų koks kvailelis. Pasakyti sau pačiam, kad gyvenai iliuzi­jų pasaulyje, nėra malonu. Žmo­nės nori psichologiškai gerai jaustis, todėl įtikina save, jog yra teisūs, ir nepriima visos jiems nepatogios, jų požiūrio neatitinkančios informacijos. 

Tokiam žmogui galima atmerkti akis, jeigu turi daug laiko ir gali skirti daug pastangų. Kito veikimo vaistų tam nėra – reikia įrodinėti po truputį, eiti mažais žingsneliais. Nereikia sakyti tiems žmonėms, kad jie neteisingai galvoja, o leisti, jog jie patys pastebėtų melą ir pradėtų abejoti tuo, kuo ilgai tikėjo. Mąstyme perversmai nevyksta, požiūrio keitimas yra ilgas procesas, kurį kiekvienas pats turi praeiti atskirdamas melą nuo tiesos. 

– Kas penktas Lietuvos gy­ventojas norėtų žiūrėti Ru­si­jos televizijų programas, ne­pri­taria draudimui naudo­ti karo simbolius, ketvirtadalis piktinasi, kad neleidžiama atvykti Rusijoje gyvenantiems menininkams. Mūsų tarsi niekas ir nesieja su Rusija, tai kodėl tiek daug Lietuvoje yra prorusiškų nuotaikų?

– Atsakyti į šį klausimą labai nesunku. Milijonas Lietuvos gyventojų moka vienintelę užsienio kalbą ir ta kalba yra rusų. Gali siūlyti žmogui žiūrėti televizijos programas anglų kalba, bet jis negali, nes nesupranta. Vadinasi, vienintelis jo pasirinkimas gali būti kanalai lietuvių ir rusų kalbomis. 

Rusija – didelė šalis, jos televizijoje yra daugiau ir įvairesnio turinio, jis įdomesnis, nei Lietuvos televizijos kanaluose. Kremlius tą išnaudoja: visuose pagrindiniuose televizijos kanaluose stengiamasi pritraukti kuo didesnę auditoriją, ir į turinį, nesvarbu, koks jis – pramoginis ar švietėjiškas – būtų natūraliai įtrauktos tam tikros propagandinės žinutės. Kai rusiški kanalai yra langas į pasaulį, jį uždarius, kyla nepasitenkinimas.    

Kaip eilinis žmogus galiu pasakyti paprastai – netikėkite Rusija, ignoruokite jos skelbiamą propagandą, palaikykite kiek įmanote Ukrainą, nes kai ji laimės, mes visi būsime saugesni. Antraip Damoklo kardas pakibs ir virš mūsų galvų. 

Iš mokslininko, tyrinėjančio informacinių karų poveikį, pozicijų galiu patarti, kad jei domitės politika, norite žinoti skirtingus požiūrius ir norite žiūrėti kitų šalių medijas, turite suprasti, jog labai didelė dalis skelbiamos informacijos yra mažavertė ir gali suklaidinti. Kad galėtumėte priimti adek­vačius sprendimus, reikia investuoti nemažai laiko į informacijos tikrinimą, analizavimą ir vertinimą. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

Obelynas pasipuošęs – šiemet sukanka 460 metų, kai jo pavadinimas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. O ką mes žinome apie Obelyno praeitį? 

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad čia jau gyventa ankstyvajame geležies amžiuje. Naujojo Obelyno kapinyne aptikti 62 kapai, datuojami nuo ankstyvojo iki vėlyvojo geležies amžiaus. Rasta VIII–X a. naudotų įmovinių ietigalių, du kryžminiai smeigtukai su grandinėlėmis, įvijinė apyrankė ir kt. Išskirtinis radinys – vidurinio geležies amžiaus kapas, kuriame rasti net trys žiedai. Paprastai kape randamas tik vienas žiedas. Iki XIII a. jie dažniau buvo dedami į vyrų kapus, nuo XIII a. situacija keičiasi – žiedai tampa būdinga moters įkapių dalimi. Senojo Obelyno senkapyje rasta geležinių įmovinių ir įveriamųjų ietigalių, balno apkaustų, pentinis kirvis ir kt. Jie datuojami XII–XV a.  

Tik riboti istoriniai šaltiniai Obelyną plačiau apibūdina nuo XVI a.

Karšuvos valsčiaus žemės dokumentai rodo, kad Obelynui priklausė didelė žemės teritorija. Obelynas buvo Kar­šuvos valsčiaus žemės centras, jos „sostinė“. Šio amžiaus viduryje čia formavosi Karšuvos tijūno dvaras. 1562 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose mi­nima Obelyno vaitija ir 46 valakų kai­mas (apie 1000 ha žemės). Manoma, kad Obe­lyno dvaras buvo įkurtas XVI a., bet tikslių žinių nėra. XVII a. viduryje – XVIII a. pradžioje jį valdė Gorskiai. Vėliau dvaro valdymą perėmė S. Chechlovskis, po jo – D. Pio­ras, J. Ivanavičius, K. Gruodytė-Pio­rie­nė.

XVIII a. buvo Obelyno dvaro klestėjimo laikotarpis – jam  priklausė net 15 kaimų (kai kuriuose šaltiniuose minima 16), net ir Vaitimėnai (dabar Tauragės r.). Tuometiniai dva­ro valdytojai buvo pastatę koplyčią, kurioje per metus vykdavo ketveri atlaidai. Koplyčia caro valdžios įsakymu bu­vo nugriauta 1853 m.

Ne tik daug žemės priklausė dvarui, bet ir pats dvaras buvęs puošnus, jame stovėjo net trylika pastatų. Ponų namas buvęs labai didelis, su vienuolika kambarių, o virš stogo puikavosi trys kaminai. Sodyba buvo gerai įrengta, nes visi pagrindiniai pastatai turėjo akmenų mūro pamatus. Tuo laikotarpiu mūsų kraštui tai nebuvo būdinga, o Obelyno dvare net tvartas, daržinės, skirtos šienui bei javams, turėjo akmeninius pamatus. Dvare buvo spirito varykla, ark­lidė su vežimine ekipažams, dvi jaujos, ledainė, svirnas, paukštidė. Tuomet visus pastatus dengė šiaudiniai stogai. Šal­tiniuose minima, jog dvare būta gaisrų, bet jie didelės žalos nepadarė, nes laiku  buvo pastebėti ir užgesinti. Dvaras išliko stiprus iki pat baudžiavos panaikinimo. Šiandien iš didžiulio dvaro liko tik puošnių koklių fragmentai, kuriuos surado kraštotyrininkas Klemensas Lov­čikas. Jie saugomi Upynos liaudies amatų muziejuje.

Neaplenkė Obelyno ir 1863–1864 m. sukilimas, kuriuo siekta išvaduoti Lie­tuvą iš carinės Rusijos. Žinoma, kad čia buvo įsikūręs caro kariuomenės dalinys, kuris malšino sukilimą. Po jo Obe­lyno dvaras sunyko.

Po Rusijos imperijos administratoriaus P. Kiseliovo reformos (1861 m. pa­naikinus baudžiavą), caro valdžia į Obe­lyną atkeldino virš 50 rusų tautybės žmonių. Buvusio Obelyno dvaro sodybos pastatai buvo perduoti jiems.

Sunykus dvarui, atsirado naujas kaimas – Rusų Obelynas. Dar gerai atsimenu, kad jų šeimose, iš kartos į kartą, buvo vartojama rusų kalba, bet jie puikiai išmoko lietuvių kalbą ir su vietiniais bendraudavo lietuviškai. Vė­liau dalis jų išvyko, dalis asimiliavosi. Šian­dien šiame kaime neliko nė vieno rusų tautybės gyventojo.

XIX a. pab.–XX a. pr. keletas obelyniškių išvyko „laimės ieškoti“ į JAV. Ten jie, sunkiai dirbdami, susitaupė dolerių ir grįžę pirko žemių, miškų. Tarp jų buvo ir mano senelis, kuris lietuviškos spaudos draudimo laikais baigė rusišką „liaudies“ mokyklą, bet slapta išmoko rašyti ir skaityti lietuviškai, o išvykęs į JAV, pramoko ir angliškai. Kai reikėdavo į caro valdžią kreiptis raštu, tai paprašytas kaimynų, parašydavo rusiškai, o kai 1918 m. Lietuva atgavo valstybingumą, rašydavo prašymus lietuviškai, nes didžioji dalis Obelyno gyventojų dar buvo beraščiai.

Obelyne gražiai sugyveno net trijų religinių konfesijų žmonės: katalikai, evangelikai liuteronai ir stačiatikiai. Ypatinga evangelikų liuteronų bendruomenės istorija. Prasidėjus karui, 1941 m. jų bažnyčia Šilalėje sudegė. Parapijos centras persikėlė į Obelyne esančią Gėrkių sodybą. Julius ir Marė Gėrkiai dalį savo namo paskyrė tikintiesiems. Pamaldos čia vy­ko net 50 metų, kol tikintieji vėl galėjo įsikurti Šilalėje.

Tarpukariu Obelyno krašto žmonės stiprino savo ūkius, dirbo vieni kitiems padėdami. Ypač džiaugėsi, kad galėjo savo vaikus leisti mokytis į nemokamą pradžios mokyklą.

Viską sujaukė antrasis pasaulinis karas ir pokaris. Ūkininkų turtas buvo nacionalizuotas, o patys ištremti į Sibirą. Tarp tremtinių atsidūrė Dabulskių, Ges­tautų, Kiržgalvių, Rabizų, Rudminų, Poš­­kų šeimos ar jų nariai, o  gausiausia bu­vo Mar­tinavičių šeima – net 12 asmenų patyrė lagerių baisumus. 

Vykstant Lietuvos laisvės kovoms, ypač neramu buvo toms šeimoms, kurios gyveno prie Obelyno miško ir prie kelio į Vaitimėnus. Čia dažnai užsukdavo stribai, mat ieškodavo partizanų. O kiek nerimo, bėdų pridarė „savanoriškas“ stojimas į kolūkį.

Sovietmečiu išaugo Naujasis Obe­ly­nas. Čia iškilo tuomet išskirtiniai kul­tūros namai su didele sale žiūrovams, biblioteka, repeticijų kambariais. Bu­vo rodomi kino filmai. Prisimenu „Lie­tu­vos“ ansamblio, M. Dvarionaitės diriguojamo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro, V. Pa­vi­lionienės atliekamų liaudies dainų kon­certus bei kt. O ir vietinių kolektyvų buvo gausu. Vykdavo įdomūs spektak­liai, koncertai, tuomečio kultūros namų direktoriaus Stasio Genio vadovaujamas choras, liaudies šokių kolektyvas, kaimo kapela, moterų ansamblis dalyvavo Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose vykusiame konkurse ir užėmė aukštas vietas. Kultūros namai, gyvavę vos 20 metų, atgavus Nepriklausomybę, tuometinės valdžios sprendimu, buvo nugriauti.

Prasidėjus melioracijai,  žmonės  buvo suvaryti į gyvenvietę. Ji tapo Obelyno apylinkės, o vėliau – tuometinio tarybinio ūkio centru. Sovietmečio pabaigoje buvo pastatyta dešimtmetė mokykla.

Dabar šiame krašte gyvena darbštūs, savo kaimą mylintys žmonės. Di­de­lė dalis jų čia gimę ir augę. Šių kaimų žmonės praeities tragedijų pasek­mes ir skausmą įamžino koplytėlėse, kry­žiuose bei koplyčiose, kurių čia tik­rai gausu. Daug darbų yra padarę krašto meistrai: šviesaus atminimo politinis kalinys ir tremtinys, ilgus metus kalėjęs Sibire, daugiau kaip 100 metų nugyvenęs Antanas Rabiza, toliau sėk­mingai kuriantis Vaclovas Kromelis, kilęs iš Se­nojo Obelyno.

Šiandien buvusio Obelyno vietoje įsikūrę net šeši kaimai – Senasis, Naujasis, Rusų Obelynai, Negėrai, Pabremenis ir Pakoplytis. 

Ši vieta – gražiausia ir mieliausia žemėje, nes čia mūsų šaknys...

Regina MICKUVIENĖ                                                                 

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Pasibaigė visą spalį aktualios do­kumentikos gerbėjus džiuginęs vienas populiariausių festivalių „Ne­­­pa­­togus kinas“. Šiemet geriausiu fil­mu iš­rink­tas režisieriaus Louiso Hot­­hot­­ho­to kūrinys „Keturios ke­lio­nės“. Ta­čiau veiklos kultūros ger­bė­jams ne­trūks­ta ir lapkritį.

Aukštųjų mokyklų studentų chorų fes­tivalis subūrė dvidešimt akademinių chorų iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Vil­niaus aukštųjų mokyklų, į jį atvyko studentų choras iš Balstogės technologijos universiteto. Koncertai vyko Vilniaus Pran­ciškonų, Bernardinų, Šv. Jo­nų bažnyčiose, Dailės akademijoje, Vil­niaus katedroje. Žiūrovai išgirdo Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ skambėsiančius kūrinius. Pasak organizatorių, festi­valis – vienas svarbiausių renginių, padėsiančių studentų chorams geriau jai pasirengti. Aukštųjų mokyklų chorų festivalis rengiamas nuo 1998 m. ir pamečiui keliauja per didžiuosius Lie­tuvos miestus.

Lapkričio 2 d. Niujorke prasidėjo jau penktus metus iš eilės vykstantis Niu­­jor­ko Baltijos šalių kino festivalis, pristatantis naujausius Lie­tuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjų filmus. Iš viso bus parody­ta 15 vaidybinių, dokumentikos ir animacinių filmų. Tarp jų – Kris­­tijono Vil­džiūno „Dainos lapei”, Lau­­ryno Ba­rei­šos „Piligrimai“, Emi­lijos Škar­­nulytės „Ka­pi­nynas“, Man­to Kve­da­ra­vi­čiaus „Ma­­riu­polis 2“ ir „Mariu­polis“. Fes­­ti­va­lio temą „Praeitis ar dabartis“ pa­­dik­tavo Baltijos šalis bei pasaulį sukrėtusi Ru­sijos invazija į Ukrainą. 

Praėjusią savaitę prestižiškiausia Pran­cūzijos literatūrinė Goncourt`ų premija skirta Brigitte Giraud už knygą „Vivre vite“ (liet. Gyventi greitai). Labai asme­niškame pasakojime autorė aprašo, kaip ji ir jos vyras Claude`as buvo pasiruošę naujai savo gyvenimo pradžiai. Vyrui buvo 41-eri ir jis buvo atsidavęs muzikai. Brigitte buvo 36-eri, ji, dirbdama knygų pardavėja, rašė. Mažo sūnaus tėvai nusipirko namą miesto pakrašty­je, manydami, jog toks prieglobstis leis jiems gyventi nerūpestingą šeimos gyvenimą. Viskas susiklostė kitaip. 1999 m. birželio 22 d. Claude`as, turėjęs pasiimti sūnų iš mokyklos, sudaužė motociklą. Jis žuvo, o kartu su juo – ir visos šeimos viltys. Gon­court`ų premi­ja įtei­kiama kartu su vos 10 eurų čekiu, jį gavėjai mieliau įrėmina, o ne įneša į banką. 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2022 m. Bičiulių premiją skyrė Pran­cū­zų institutui Lietuvoje – už nuolatinę paramą prancūzų ir frankofoniškų literatūrų kūrinių vertimams į lietuvių kalbą, už literatūros sklaidą organizuojant knygų pristatymus, susitikimus su rašytojais. Beveik 25 metus Prancūzų institutas Lietuvoje skatina frankofoniškos literatūros vertimą į lietuvių kalbą pagal „Oskaro Milašiaus“ paramos leidybai programą. Nuo 1998 m. pagal šią programą buvo paremta daugiau kaip 250 knygų leidyba. 

Lie­tu­vos kultūros pasaulis praėju­sią savaitę neteko žymaus skulptoriaus Leo­no Striogos. Me­ni­ninkas yra sukūręs daugiau nei 1000 įvairių darbų – nuo viešosioms erdvėms skirtų granito kompozicijų iki kamerinių skulptūrų iš medžio. L. Strio­ga 2001 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už medžio skulptūras „Gyvenimo paliestas“, „Moteris paukštė“, „Oželio ganymas mėnesienoje“, „Tėviškės kelias“, „Paukštis, šildantis pasaulį“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Neretai žmonės, žinodami, jog ga­li išvengti atsako­my­bės, leidžia sau daugiau nei derėtų. Gal todėl tiek daug ne­tolerancijos slepia­si in­ternete, kur komenta­rus pa­­si­ra­šo anonimai, netikrų pro­filių kū­­rėjai. Ta­čiau būna ir „drąsuolių“, kurie tikisi, kad internete jų reiškiama nuo­monė atsako nesulauks.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Visi Šventieji ir Vėlinės mums su­teikė daugiau rimties, susikaupimo ir susimąstymo, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina. Tai nereiškia, jog į viską galime numoti ranka ir rūpintis tik savo gerove, nepadėti artimam ir vargstančiam. O būtent tokios pagalbos šiandien reikia Uk­rainai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Legendinis Brodvėjaus miuziklas „Čikaga" su trenksmu grįžta į Lietuvos arenas: gruodžio 15 d. Klaipėdos „Švyturio", gruodžio 17 d. – Šiaulių, o gruodžio 20 d. – Kauno „Žalgirio" arenose miuziklo statytojai žiūrovus perkels į muzikos, šokio ir aistrų kupiną praėjusio amžiaus JAV miestą Čikagą.  

Nors kūrėjai – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – dėl konfidencialumo įsipareigojimų negali atskleisti, kiek kainavo miuziklo pastatymas, jie tvirtina, kad tai bene brangiausias Lietuvoje pastatytas miuziklas. Kaina nėra vienintelė paslaptis, kurią slepia „Čikaga". Susipažinkite su faktais, kurių tikriausiai nežinojote apie šį legendinį miuziklą: 

• Miuziklas „Čikaga" pastatytas remiantis tikra istorija – žudikės Velma Kelly ir Roxie Hart turėjo prototipes. Abi jos, kaip ir miuziklo herojės, buvo apkaltintos meilužių nužudymu ir abi buvo išteisintos. 
• „Čikagos" istorijos autorė yra laikraščio „Chicago Tribune" žurnalistė Maurine Dallas Watkins, rašiusi reportažus apie abiejų moterų teismo posėdžius.  
• Sukurti miuziklą „Čikaga" režisierių ir choreografą Bobą Fosse privertė žmona, labai norėjusi Brodvėjaus scenoje suvaidinti Roxie Hart.  
• Miley Cyrus tėvas, dainininkas Billy Ray Cyrus, Brodvėjuje atliko advokato Billy Flynno vaidmenį.  
• Vienintelis miuziklas, kuris Brodvėjuje rodomas ilgiau nei „Čikaga", yra „Operos fantomas".  
• Finalinėje miuziklo scenoje Velma ir Roxie Brodvėjaus publikai kaskart meta 8 rožes. Iš viso jų išmėtyta jau daugiau nei 81 tūkstantis.  
• Populiariausia miuziklo „Čikaga" daina laikoma „Cell Block Tango", kuri „YouTube" kanale buvo peržiūrėta jau daugiau nei 30 mln. kartų. 
• Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pirmasis pasaulyje gavo licenciją miuziklą „Čikaga" rodyti arenose. Tad didžiulėms erdvėms teko pritaikyti ne tik scenografiją, bet ir pasitelkti papildomas pajėgas – didesnį orkestrą, chorą.  
• 2018 m.  „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimuose prestižiniu apdovanojimu už miuziklo „Čikaga" scenografiją buvo apdovanota Renata Valčik.  

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo metu turi licenciją trims miuziklo parodymams. Ketinančius apsilankyti „Čikagoje" Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ragina paskubėti įsigyti bilietus, nes jų mažėja, o publikos susidomėjimas tik didėja!  

Bilietus platina bilietai.lt ir ticketmarket.lt 

Traukinys į iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio nuo Charkivo yra 90 kilometrų, važiavo net tris valandas. Tačiau keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo atkurtas ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar nuvykti apžiūrėti paliktus butus.

Autobusai kol kas čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių bei sugriautų tiltų reikia ieškoti aplinkkelių, be to, laiką gaišina dažni patikros postai. Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkst. gyventojų, bet šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau, nes dauguma pabėgo į saugesnes vietas.  

Balaklėja šiame kare buvo ta­pusi svarbia strategine vieta, dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulių sukrėtimų. Miestą rusų kariai užėmė rugsėjo 3-iąją. Okupantai planavo žygiuoti toliau ir, apėję Balaklėją, už 100 km Don­base uždaryti apsuptyje Uk­rainos kariuomenę. Tačiau gynėjams pavyko sustabdyti puolimą, ir 30 km atgal atstumtas priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje. Šis miestas abiem kariuomenėms svarbus ir tuo, jog čia buvo didžiuliai Uk­rainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus iš­­si­kasė abi kariuomenės, o virš žmonių galvų kasdien ėmė skrai­dyti bombos. Labiausiai nuo spro­gimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – Ba­­­lak­lėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie 5 km. Toks vardas mikrorajonui buvo suteiktas, kai prieš penkis de­šimt­­mečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai kuriamos naftos bazės darbuotojams. So­vietmečiu didžiausiu darbdaviu Ba­lak­lėjoje buvo cemento fabrikas, priskirtas prie didžiausių Europoje. Prieš kelis dešimtmečius, netekus Rusijos rinkos, jis užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.

Nuo geležinkelio stoties iki už pusantro kilometro esančio Naftininkų kaimelio tenka eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai kol kas nekursuoja. Pakeliui susipažinau su 42-ejų mikrorajono gyventoju Sergejumi, tą dieną grįžusiu į gimtąjį miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje. Viengungis vyras su sesers šeima buvo priverstas ten bėgti, nes okupantai į Ukrainos pusę vykti neleido. Jis, kaip ir dauguma vėliau kalbintų žmonių, savo pavardės sakyti nepanoro, mat prisibijo, kad okupantai gali grįžti ir keršyti kritikams.

Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, nes juose gali būti minų. Nuo vienos iš jų neseniai žuvo Ser­ge­jaus bendradarbis Alek­sand­ras. Abu jie dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn bičiulis grįžo savaite anksčiau.

„Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus, jis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškė­je nutrauktą elektros liniją. Dar­buo­tojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse gulėjusios minos ir užmynė ant jos. Sprogimas jį sunkiai su­žeidė, o skeveldra, perskrodusi Aleksandrui plaučius, jį užmušė“, – neslėpė ašarų Ser­ge­jus.

Pakeliui į Naftininkų miestelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, kas pusšimtį metrų riogsojo bombų paliktos duobės, keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos...

Prie autobusų stotelės pastebėjau keliasdešimt vietos žmonių, dauguma jų buvo pensininkai. Pa­sidomėjęs, ko laukia, iš­girdau, kad gyventojai kas ry­tą čia susieina tikėdamiesi, jog bus atvežtas humanitarinis mais­to krovinys. Mat nors mais­to pirmą savaitę po išvadavimo jiems buvo gabenama so­čiai, dabar jau kurį laiką jo nebesulaukia.

„Mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, bet daugiausiai pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris. 

Ji sakė esanti pensininkė, 40 metų dirbo istorijos mokyto­ja šalia esančioje mokykloje. Mo­teris teigė, jog dauguma jau­nų ar turtingesnių žmonių ka­ro pradžioje išvyko, o čia likę drau­giškai prižiūri jų butus. Mo­teris džiaugėsi, kad jos duk­ra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Pati ji nesiryžo bėgti, nes yra pasiligojusi, o ir nenorėjo palikti bu­to.

Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys. Tačiau apie tai, ką teko iškentėti, žmonės sutiko pasakoti tik anonimiškai.

„Jie čia jautėsi šeimininkais, stabdė ir atiminėjo mašinas, pakeisdavo jų numerius ir užpaišydavo raidę „Z“, grobė televizorius, telefonus, net baldus išsiveždavo, o radę telefone ne­patikusių žinučių jį sudaužydavo. Tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus ve­žė į policijos rū­sį, kankino“, – pa­sakojo viena moteris.

Kita teigė, jog gy­vena greti­mame kai­me, kuriame ba­za­vo­si grupė čečėnų. Šių vadas esą kumščiais bei kojų spyriais dėl smulk­menų talžė vyrus, priekabiavo prie moterų.

„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jis iš­prie­varta­vo. Če­čė­nas kibo prie visų moterų. Kai nuve­džiau tardymui sa­­vo ligotą tėvą, tai kalbino tapti meiluže, sakė pa­dovano­siąs mašiną ir naują televizorių... Ži­­nojau, jog tuos daiktus atims iš kitų žmonių, man tokių dovanų nereikia“, – šiurpiais prisiminimais dalijosi 30-metė mo­teris.

Gyventojai jautė grynųjų pinigų trūkumą, nes nors Uk­rai­nos valdžia pensiją pervesda­vo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams, ne­buvo kaip jų išsiimti. Mik­ro­ra­jone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekių iš didesnių okupuotų miestų. Mais­tą jis pardavinėjo brangiai, bet prie parduotuvės stovėdavo kelis šim­tus metrų nusitęsu­sios eilės, apsipirkti eidavo žmo­nės iš visų aplinkinių kaimų. Gre­ta parduotuvės nukrito net septyni sprogmenys, jos sie­nos yra apgadintos skeveldrų, ta­čiau tik kartą nesunkiai buvo su­žeisti du pirkėjai.

Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos.

„Mes labai norėjome susisiekti su išbėgusiais saviškiais ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefono ryšys, ten būriuodavo­mės. Bet kai sykį ten nukritusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau neberizikavome“, – sakė Andrejus. 

Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo gaminti ant laužo kieme. 

„Labai bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai yra įstiklinti ar už­kalti fanera. Mano aštuonių bu­tų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, visi langai yra išdužę“, – nerimavo Lena, buvusi medicinos seselė.

Šiai 56-erių moteriai labai pa­sisekė – atsikėlus ir nuėjus į virtuvę, kieme sprogo bomba, viena į butą įlėkusi skeveldra praplėšė skylę toje sofos vietoje, kur ji miegojo. 

Lena dėkojo Lietuvai už pagalbą ir pavaišino ką tik virtomis spurgomis, įdarytomis daržovėmis. Vėliau arbatai buvau pakviestas į dar kelis butus, kurių savininkai norėjo pasidalinti skaudžiais okupacijos prisiminimais. Prieš grįždamas traukiniu į Charkivą prisiskyniau lauko gėlių ir nunešiau ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo – jame neseniai buvo palaido­ti penki ukrainiečių kariai. Vie­tos žmonės pasakojo, kad jie žu­vo rugsėjo 7-ąją, prasidėjus pergalin­gam Ukrainos armijos puolimui, kai į jų mašiną pataikė priešo tankas.

Ant šviežiai supilto kapo įbestas medinis kryžius ir nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Far­tu­nas, Maka, Enotas, Nau­jasis, Svo­­bodianas...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Jei jaučiate širdies permušimus, širdies plakimas yra per greitas arba per lėtas, pulsas neritmiškas – gali būti, jog sergate širdies ritmo sutrikimu. Pasak gydytojo kardiologo, med. m. dr. Justo Simonavičiaus, di­džioji dalis širdies plakimų, perplakimų ir permušimų yra nepavojingi, ta­čiau kai kurie ritmo sutrikimai gali sukelti itin sunkių komplikacijų.

Eglė DAGIENĖ

www.manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83