Didėjančios energijos išteklių kainos rajono kaimo bendruomenes verčia ieškoti sprendimų, kaip išgyventi.  Daugelis su nerimu laukia atšalimo, tuo labiau, jog kai kurios vis dar yra skolingos už patalpų šildymą praėjusią žiemą. Savivaldybės vadovai joms reiškia priekaištus ir neskuba ieškoti galimybių išvaduoti bendruomenes nuo skolų naštos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 69

Norėdamas įsitikinti, su kokiomis nuotaikomis rugsėjo 1-ąją pasitinka Ukrainos provincijoje gyvenantys žmonės, nusprendžiau aplankyti nedidelį, vos 2 tūkst. gyventojų turintį Belzo miestelį. Pasirinkau jį, perskaitęs, jog jis yra vienas seniausių Ukrainoje ir turi sąsajų su Lietuvos di­džiąja kunigaikštyste. Miestelis prieš dešimtmetį buvo pa­skelb­tas valstybės saugoma teritorija, tačiau turistai už­klys­ta retai, mat į jį veda ypatingai prasti keliai. 

Mano išvyka į Belzą kompli­kavosi, tačiau ne dėl prasto ke­lio, o dėl visiškai netikėtos prie­žasties: nuo Lvivo iki Bel­zo yra 70 kilometrų, likus apie 20, ma­­no mašiną netikėtai pasivi­jo policijos automobilis su įjung­­tais švyturėliais ir per gar­­siakalbį pa­reikalavo sustoti. Du inspektoriai 40 minučių kruopš­čiai viską kratė, tikrino do­­kumentus, telefonus ir fotografavo. Iš pradžių policininkai teigė gavę įsakymą mane nugabenti karo žvalgybos apklausai, tačiau išsiaiškinę, jog tik­rai vykstu į susitikimą su Bel­zo mere Oksana Bereza, ga­vo viršininkų nurodymą paleisti. Pa­aiškėjo, kad pakeliui sustojęs nufotografuoti į mokslo metų pradžios iškilmes susirinkusius mažos kaimo mokyklėlės vaikus, kažkam iš tėvų sukėliau įtarimą ir jie pranešė saugumui, jog galimai esu šnipas. Pasirodo, šios vietovės yra akylai stebimos, nes pasienyje su Lenkija nuo seno čia yra labai daug karinių objektų. Be to, vos už 100 kilometrų prasideda Baltarusija – ištikima Krem­liaus parankinė, grasinanti prisijungti prie maskolių agresijos.

Su policininkais atsisveikinome bičiuliškai – jie atliko savo pareigą. Tiesa, dėl to nesuspėjau į sutartą pirmokėlių sveikinimo ceremoniją Belzo mokyk­loje. 

Į visas mokyklas Vakarų Uk­rainos regione mokiniai ėjo apsirengę tautiniais drabužiais – tiek mažuose kaimeliuose, tiek 700 tūkst. gyventojų turinčiame Lvive. Bet tautinių drabužių nedėvėjo prie Lvivo geležinkelio stoties tą popietę sutikti mažiukai – jie nespėjo grįžti į šventę iš užsienio. Užkalbinus su dviem vaikais ant suoliuko sėdėjusią mamą, ši papasakojo, jog rugsėjo 1-oji šeimai tapo lemiamo apsisprendimo diena. Penkis mėnesius gyvenę pabėgėliams skirtame bendrabutyje, jie nusprendė grįžti į tėvynę, kad vaikai galėtų mokytis gimtąja kalba. Be to, pasak moters, Vengrijoje pabėgėliams mokamos nedidelės pašalpos neužtenka net prasimaitinti.

Rugsėjo 1-oji grįžti į tėvynę paskatino ir kitą moterį, kuri kartu su seserimi ir trim vaikais buvo Vokietijos Frank­fur­to mieste. Jas labai nuvylė požiūris į ukrainiečių vaikus, mat visą pavasarį antrokė dukrelė bei ketvirtokas sūnus mokyk­loje esą paišė ir žaidė, o normalių pamokų nebuvo. Taip pat, pereinant prie vokiškos mo­ky­mo sistemos, vaikams bu­vo nu­rodyta mokslus pradėti vie­na klase žemiau. 

Rugsėjo 1-ąją per pasienį Lvi­vo regione į Ukrainą parvyko 23 tūkst. 218 piliečių, o išvyko 19 tūkst. 823. Išvykstantieji neslėpė, jog šis sprendimas yra skausmingas, ypač – vaikams, kuriems reikėjo atsisveikinti su mokykla ir draugais. Tačiau karas kelia nesibaigiančią baimę, jog atskridusi maskolių bom­ba gali užmušti...

Belze, nuo fronto mūšių nutolusiame beveik 1000 kilometrų, klausimas bėgti iš tėvynės ar pasilikti, pasirodo, irgi tvyro. Miestelio centre užkalbinta Olena Dudko su septynmečiu sūnumi Artiomu ir vienuolikamete dukra Anastasija sakė, kad karo pradžioje nemažai kaimynų su vaikais bėgo į vos už kelių kilometrų esančią Lenkiją, tačiau vėliau beveik visi grįžo. Tiesa, daugiausiai moterys su vaikais, nes vyrai jau seniai dirba Lenkijoje. Ir Olenos vyras vyras jau 12 metų uždarbiauja statybininku, mat Belze darbo neranda arba šis yra prastai apmokamas.

„Aš paukščių fermoje uždirbu 200 eurų, niekas daugiau nemoka, tuo labiau, atvykus pabėgėliams ir padaugėjus ieškančiųjų darbo“, – teigė Olesia. 

Anksčiau jos vyras kas tris mėnesius galėdavo grįžti dviem savaitėms aplankyti šeimos, o dabar savininkas pasakė, kad jei išvyks, priims kitą ukrainietį į vietą. Todėl žmona su vaikais pati važiavo jo aplankyti.

„Blogai, kai vyras toli nuo šeimos, vaikai auga be tėvo, dėl to nemažai porų išsiskiria. Mudu gerai sutariame, bet, prasidėjus karui, ėmėme diskutuoti, ar man su vaikais persikelti pas jį, ar toliau mums gyventi atskirai“, – sakė Olena. 

Du Anastasijos klasiokai su tėvais persikėlė į Lenkiją, vienas – į Vokietiją, kita – į Kanadą.

„Iš ten turbūt niekada ir nebegrįš“, – apgailestavo mergaitė. 

Jos klasėje yra du pabėgėliai iš Rytų Ukrainos, o pirmokėlio Artiomo bendraklasiais tapo ke­turi tokie atvykėliai. Kiek anksčiau Anastasijai teko išgyventi didelį šoką, sužinojus, jog vienos klasiokės tėtis žuvo fronte. 

Iš viso fronte jau žuvo keturi Belzo gyventojai, kuriuos miestelis laidojo su didele pagarba, nutraukdamas pamokas ir su kariniu orkestru.

„Formaliai atrodo, kad esame labai toli nuo fronto ir neturime bijoti, tačiau mūsų regio­ne yra daug karinių objektų, į vieną iš jų atlėkusios priešo raketos užmušė daug žmonių“,– priminė Belzo merė O. Bereza.

Anot 34-erių moters, prasidėjus karui, vyriausybė nurodė Vakarų Ukrainos regionuose praplėsti dirbamos žemės plotus, kad taip būtų galima iš dalies kompensuoti derliaus netektis rytinėje šalies dalyje, kur vyksta mūšiai. Belzo apylinkėse pavyko 1000 hektarų iki tol nedirbamos žemės palankiomis sąlygomis išnuomo­ti ūkininkams. Čia dalis žemių yra miškingos ir netinkamos žemdirbystei, tačiau yra ir derlingų juodžemio plotų, kur dau­giausiai auginami kviečiai ir ru­giai, o saulėgrąžų ir bulvių ne­daug. Šiemetinis derlius yra ge­ras, jis sėkmingai nuimamas. Se­niūnijoje veikiantis vienas žemės ūkio holdingas valdo 1000 ha žemės, keli turi po 300, bet dauguma ūkininkų yra smulkūs. 

„Belzas dėl prastų kelių buvo atskirtas nuo pasaulio. Pernai viena Lenkijos firma pradėjo tiesti asfaltą iš Červonohrado į mūsų miestelį, jau džiaugėmės atvykstančiais turistais, tačiau karas viską sujaukė“, – apgailestavo O. Bereza.  

Moteris vylėsi, kad lenkų kelininkai visgi nuties kelius, investuotojai suremontuos yrančius pastatus ir Belzas po septynių metų gražiai sutiks savo įkūrimo 1000-metį.

Kelis šimtmečius šis miestas buvo Belzo kunigaikštystės sostine ir vienu svarbiausiu Galicijos miestu. 1388 m. karalius Jogaila Belzą padovano­jo sesers Aleksandros vyrui, ku­nigaikščiui Zemovitui lV, tačiau po 70 metų Lenkija likvi­da­vo Belzo kunigaikštystę, įkū­rė Belzo vaivadiją, o dėl to miesto svarba ėmė mažėti. Bel­zą išgarsino tai, jog jo pilyje buvo saugoma ir galimai čia nutapyta garsioji Juodosios Mado­nos ikona. Ją 1382 m. vienas lenkų kunigaikštis slapta išgabeno į Paulinų vienuolyną Čens­ta­kavoje, po to ji buvo praminta Čenstakavos Dievo motinos ikona ir dėl tariamų išgydymo stebuklų tapo garsiu maldininkų traukos centru.

Net šešiolika bažnyčių vienu metu viduramžiuose stovėjo Belze, iš kurių garsiausia buvo didžioji žydų  sinagoga, kurios kopija vėliau buvo pastatyta Jeruzalėje. Belzas buvo tapęs svarbiu judaizmo centru, todėl ir dabar žydai chasidai iš įvairių šalių kasmet atvyksta pasimelsti į kapines, kur yra palaidoti net keturi jų autoritetingi mokytojai. 

„Viliamės, kad po karo į Bel­zą vyks ne tik Lenkijos, bet ir Lietuvos turistai, o tai padės mums atsigauti“, – sakė ekskursiją po miestelį surengusios mero pavaduotoja Liubov Reb­rina ir kraštotyros muziejaus direktorė Oksana Kališ.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Henkas – šuo, kuriam nesiseka turbūt labiausiai už visus pasaulyje. Ilgus metus gyvena pavojingiausiamie miesto rajone, amžinai įsivelia į konfliktus su bjauriais gatvės šunimis ir nuolat gauna į kailį. Maža to, į vėplą Henką niekas rimtai nežiūri, o jo pačios didžiausios svajonės tapti rimtu kovos meistru – samurajumi, nepalaiko net jo draugai. 

Tačiau, viskas apvirsta aukštyn letenom, kai Henkas atsitiktinai, atklysta į keistą Kakamučio miestą, kuriame gyvena vienos katės! Savaime aišku, kad nė viena save gerbianti katė šunų negali pakęsti. Todėl ir čia Henkui nusvyra uodega, samurajaus karjera tokioje vietoje visiškai neįmanomas reikalas. Bet… taikųjį Kakamučio miestelį užpuola sumo katinas Ika Ču su savo pakalikais katinais nindzėmis. Šitas riebus imtynininkas turi savo planų – kėsinasi nušluoti ramų miestą nuo žemės paviršiaus. Ir štai tada Henkui išaušta valanda X! Dabar arba niekada jis privalo imtis samurajiškų veiksmų, kitaip visoms katėms – šakės. Tik menka bėdelė… Kaip kovoti su super stipriu, bet kvanktelėjusiu Ika Ču, jeigu net dorai neįsivaizduoji, nuo ko pradėti? Vienas Ika Ču mostas ir… atia Henko sąnariukams!

Kadaise buvęs tikra legenda, senasis kovos menų treneris katinas Džimba visiškai praradęs viltį – joks šuo dar niekada nėra kovojęs už katinus. Be to, su super galingu Ika Ču į kovą negali stoti niekas, o ypač Henkas. Tačiau delsti nėra kada! Nenoriai Džimba imasi mokyti šunį samurajaus kovos meno paslapčių ir jam pavyksta. Henkas, Džimbos pamokose išliejęs paskutinį prakaito lašelį, pagaliau tampa tuo, kuo seniai svajojo. Pats metas stoti į pačią didvyriškiausią ir pačią atsakingiausią kovą!

Smagi, kupina neįtikėtino humoro, drąsos bei ryžto animacija apie pačias didžiausias svajones, kurios būtinai išsipildys, jeigu tik labai norėsi, pasistengsi ir tikėsi, kino teatruose nuo rugsėjo 16 d.

Filmas dubliuotas lietuviškai, be subtitrų.

Kačių maistas

Šie Kvėdarnos mokyklos pirmos laidos abituriento Antano Lingio at­si­mi­nimai buvo parašyti 2004 m. išleistai knygai „Kvėdarna“. Deja, į ją nebetilpo. A. Lingis gimė 1932 m. kovo 3 d. tuometinio Kvėdarnos valsčiaus Kuliškių kaime. Mokėsi Šventų pradinėje ir Kvėdarnos vidurinėje mo­kyk­loje, 1959 m. baigė Žemės ūkio akademiją. Dirbo Vilniaus miesto ap­želdinimo treste, 1975–1992 m. vadovavo Vilniaus dekoratyvinių augalų ūkiui. Antanas buvo talentingas vadovas ir organizatorius, vienas iš Ši­la­­lės kraštiečių bendrijos (draugijos) steigėjų, valdybos narys, o nuo 1997 m. ir pirmininkas, rėmė „Šilalės krašto“ serijos knygų rengimą bei leidybą. 

Atsiminimai apima 1938–1953 m. laikotarpio skausmingus įvykius, juo­se daug autentiškų žinių apie kaimo žmonių gyvenimą paskutinių Lie­tuvos nepriklausomybės metų ir žiaurių okupacijų sąlygomis, apie to laikmečio Šventų pradinę, Kvėdarnos vidurinę ir kt. 

Siūlome „Šilalės artojo“ skaitytojams kartu su Antanu pakeliauti tais pra­bėgusiais dešimtmečiais. 

Kazys Misius, inžinierius, kraštotyrininkas, Ši­la­lės garbės pilietis

Trumpesni piemenėlių mokslai

Slenkant dešimt­me­­čiams, daugelis gy­ve­ni­mo įvykių prisimiršta, nublanksta, bet atmintyje išlieka svarbiausi da­lykai. No­riu papasakoti vidutinio ūkininko sūnaus šiek tiek vingiuotą kelią į Kvė­dar­nos vidurinę mokyk­lą, o kartu – ir šios mo­kyklos kūrimosi is­tori­ją.

Buvau trečias vaikas šeimoje. Mama, mirus pirmajam vyrui Antanui Pankauskui, 1926 m. ištekėjo už Petro Lingio. Iš pirmosios santuokos au­go duktė Juzefa. Tuo metu tėvai valdė gana didelį ūkį – 42 hektarus. Bet že­mė buvo ne viename sklype, daugiausiai šlapios arba kemsuotos pievos, krūmynai. Kaip ir daugumai ūkininkų vaikų, nuo mažens teko pratintis prie įvairiausių darbų, septynerių pradėjau ganyti bandą. Labai norė­jau mokytis, tad iš vyresnių brolių mokiausi skaityti, skaičiuoti. Neblogai prisimenu pirmąjį atėjimą į Šventų pradžios mokyk­lą 1938 m. rudenį: suolai buvo sustatyti kieme, po medžiais, nes viduje dar nebaigta dažyti. Jaunutė mokytoja Vladislava Sarapienė patik­rino mano žinias ir paskyrė į antrą grupę, o žiemą jau perėjau į antrąjį skyrių. Moks­las prasidėdavo spalio 1 d. ir baigdavosi gegužės 1 d. Ma­tyt, kad vaikų neatitrauktų nuo jų „ūkinių“ darbų – ganiavos.

Šventų pradinėje mus mokė puikūs mokytojai V. ir Ani­ce­tas Sarapai. Manau, jie daugeliui kaimo vaikų įkvėpė norą šviestis, buvo reiklūs, bet teisingi. 

Mėgau skaityti, o mokyk­los bibliotekoje be knygų bu­vo daug įvairių žurnalų ir laik­­raščių („Karys“, „Kardas“, „Nau­joji Romuva“, „Šv. Pranciškaus varpelis“ ir kt.), kurių skaitymas ne tik paįvairindavo nuobodžias ganiavos dienas, bet ir suteikdavo žinių, ugdė tautinę sąmonę, gamtos pažinimą.

Tuo laiku Šventų pradžios mo­kykloje buvo dvi didelės klasės. Jose kartu mokydavosi I ir III, II ir IV skyriai. Mokyklos vedėjas A. Sarapas mokydavo II ir IV skyrius. Vaikai yra vaikai – kartais per pertraukas paišdykaudavome, todėl, priklausomai nuo pražangos, yra tekę ir kampe pastovėti ar net paklūpėti. Man ypač patikdavo žaisti kvadratą, nes buvau vikrus, turėjau „smagią“ ranką. Tie nesudėtingi žaidimai, matyt, išugdė pomėgį sportui, kuris lydi iki šiol. 

Mokyklos kiemas ir greta bu­vęs didelis sodas su tvenkiniais, gyvatvorėmis apsodinta alėja, šimtamečiais uosiais, klevais, liepomis ir eglėmis sudarė puikų ansamblį – tai anksčiau stovėjusio dvaro palikimas.

Kadangi mokykla buvo nauja, dideliais langais, šviesi, kad būtų švaru, apavą, paprastai medines klumpes, tekdavo palikti rūbinėje. Ir šiandien nesuprantu, kaip mes ten surasdavome savąją porą. Nors visko būdavo, net ir ašarų. Beje, tos medinės klumpės, nors ir šiltos, labai nepatogios: tai, žiūrėk, sniegą iškratydamas kulną nuskeli, tai griuvus ant ledo perskyla. Prisimenu 1939–1940 m. šaltą ir sniegingą žiemą tėvams teko pirkti net keturias poras naujų klumpių. O tai jau nenumatytos išlaidos, todėl gaudavau barti už avalynės netausojimą.

1941 m. Šventų pradžios mokykloje buvo atidarytas penk­tas skyrius, į kurį susirin­ko vaikai iš gretimų kaimų. Kartu su manimi mokėsi pokaryje nuo sovietų žuvę Aleksas Bliū­džius iš Prapymo ir Juozas Jan­kaus­kas iš Padvarninkų. Dau­guma mokinių jau buvo paaugliai, vyresni už mane, bet tai nesudarė jokių rūpesčių ir 1942-aisiais sėkmingai baigiau penkis skyrius. Kilo dilema, kas toliau: mo­kytis ar likti dirbti tėvų ūkyje? 

Nerimo kupina paauglystė 

1938–1939 m. mūsų šeimoje vyko žemės dalybos – sesuo Juzefa, kaip pagrindinė paveldėtoja, gavo du trečdalius ūkio, mamai liko 14 ha žemės. Sodybą su visais pastatais taip pat paveldėjo sesuo, 1939–1940 m. žiemą ištekėjusi už Jono Sungailos iš Alkupio. 

Šeimai, kurioje augo keturi vaikai, teko gerokai pavargti statant sodybą naujoje vietoje. Tuo labiau, jog statyba pradėta 1940 m., sovietinei armijai jau okupavus Lietuvą. Aš tada Kvė­darnos bažnyčioje su didele gru­pe vaikų buvau ruošiamas Pir­majai Komunijai. 

Gerai prisimenu gražų birželio rytą, kai vieškeliu traukė svetima kariuomenė: tankai, artilerija, raitelių eskadronai. At­mintyje įstrigęs vaizdas, kai mes, vaikai, susirinkę prie špitolės netoli bažnyčios, pamatėme į kalnelį kylantį vienišą kareivį. Jis, matyt, buvo atsilikęs nuo kolonos. Ėjo pamažu, sunkiai tempdamas kuprinę, šautuvą su ilgu durklu. Pamenu, moterys aptarinėjo jo išvaizdą, apdarą, mat atrodė jis apgailėtinai: autais apvyniotos kojos, uniforma apiplyšusi. Palyginus su Lietuvos kariais, vaizdas nekoks.

Dauguma žmonių liūdnais veidais sutiko svetimą kariuomenę, susigūžę laukė naujų įvykių, nes kalbos apie sovietus ir kolchozus sklido jau senokai. Be to, Europoje, o ir Azijoje siautė karo audra, apie kurią daug buvo rašoma „Kario“ žurnale. Pradėjau domėtis politika, pasaulio įvykiais, nes labai mėgau geografiją ir istoriją. 

Naujoji valdžia gudriai naudojosi mažažemių ir bežemių žmonių nuotaikomis ir 1940 m. rudenį pradėjo dalinti jiems stambių ūkininkų žemes. Ka­dangi tėvai valdė tik 14 ha, žemių dalintojams pavyko juos įkalbėti paimti 9 ha geresnės, labiau įtręštos žemės apie senąją sodybą. Sesers žemė (28 ha) buvo atiduota naujakuriams Šikšniams ir kažkokiam Blan­kui. Mano tėvams siūlė pridėti kelis hektarus, bet jie nesutiko. 1941 m. pavasarį sėja vyko jau „reformos“ pažymėtuose sklypuose. Tai buvo nemaža mūsų šeimos klaida – valdyti ne sau priklausančią žemę. 

Tvenkėsi karo debesys. Kai pokaryje išgirdome teiginius, jog esą sovietų sąjunga buvusi užpulta Vokietijos iš pasalų, sugriautas taikus gyvenimas, tai grynas melas, nes vos okupavę Lietuvą, sovietai ruošėsi karui su Vokietija. Kareiviai Būdalinės miške (netoli mūsų sodybos) kirto egles ir vežė prie Jūros blindažams bei kitiems įtvirtinimams statyti. Jie užsimindavo, kad bus karas, nes vis dažniau pasirodydavo vokiečių žvalgybiniai lėktuvai.

1940 m. rudenį Kvėdarnos parapija šventė kelerius metus trukusios naujos mūrinės bažnyčios statybos pabaig­tu­ves. Spalio pradžioje per Ma­­rijos – Rožančiaus Ka­ra­lienės (Ro­žan­činės) atlaidus Telšių vyskupas ją pašventino, vaikams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Suaugusieji gąsdindavo, jog vyskupas stiprokai „užkertąs“ per veidą, bet mes netikėjome tais juokais. Po mišių išrikiavo visus eilėmis su kūmais ir kūmomis per visą bažnyčią, kuri atrodė tokia didelė. Man tada buvo vos daugiau nei aštuoneri, greta klūpėjo ir vyresnieji broliai Alfonsas ir Mečius. Gerai prisimenu, jog buvo gražus, šiltas oras ir daugybė žmonių – jie suplaukė iš atokiausių parapijos kaimų, nes retai matydavo vyskupą savo bažnyčioje. 

Atėjo 1941 m. vasara. Tą birželio 22-osios sekmadienį, vos auštant, iš vakarų pusės pasigirdo patrankų (armotų) dundėjimas. Prasidėjo karas. Tik patekėjus saulei išginiau bandą į ganyklą prie Upalio. Staiga pasigirdo riaumojimas ir pamačiau labai žemai skrendantį vokiečių lėktuvą. Jis, atrodė, liečia ratais medžių viršūnes ir kaleno iš kulkosvaidžių.

Niekas nežinojo, kiek šis karas tęsis. Girdėjome apie vokiečių laimėjimus Europoje. So­­vietinė armija atrodė gausi, stip­ri, pasirengusi atremti prie­šą. Pamenu, Kvėdarnoje vy­ko Jė­zaus Širdies atlaidai. Ma­ma su Mečiumi išėjo į bažnyčią, bet grįžo anksti, pamaldos buvo trumpos. Mama pasakojo, kad žydai miestelyje labai sunerimę ir kartojo, jei ateis vokiečiai, jiems bus „kaput“. Manęs ir šiandien neapleidžia mintis, kodėl žydų tauta, atrodo, puikiai žinodama, kaip vokiečiai elgiasi, nesitraukė. Gal galvojo, jog vokiečiai neįveiks sovietų armijos. 

Pirmąją karo dieną išėjome iš namų ir įsitaisėme šlaite prie Upalio. Po šimtamečiais ąžuolais naktį jautėmės lyg ir saugiai. Tačiau birželio 23 d. artilerijos kanonada priartėjo prie Kvėdarnos, miestelis ėmė degti. Būti netoli sodybos pasidarė nesaugu, tad su gyvuliais persikėlėme į sklypą už pusant­ro kilometro, į Girkuntines. At­važiavo ir daugiau kaimynų. „Šeimų taryba“ nusprendė, jog saugiausia būtų prie Perimų pie­vų. Įsikūrėme miškeliuose – lyg tikras čigonų taboras, ku­riame daug vaikų, o jie nemoka liūdėti ir nerimauti, prisigalvojome visokių žaidimų. Bet išbuvome tik iki trečiadienio ryto. Kai kuriose sodybose buvo likę po žmogų ryšiui palaikyti. Jonas Jakas (vyresnysis), kuris neblogai mokėjo rusiškai, pranešė, kad sovietinė armija paniškai pasitraukė. Ji išsilaikė beveik tris paras, bet vokiečiams keliose vietose pralaužus frontą, teko sprukti, palikus daug karinio turto, kuris vėliau atnešė nemažai nelaimių. Vaikai ir net suaugusieji bandė ardyti granatas, minas, jas sprogdinti. Žinoma, efektas būdavo nemažas, bet kiek žuvo ar liko invalidais... 

Pamenu, kaip vieškeliu Kvė­darna-Laukuva nepabaigiamu srautu, berods, tris paras, žygiavo vokiečių kariuomenė. Tai buvo elitiniai daliniai, su puikia, tvarkinga karo technika, pasitempusiais kariais. Kaimo žmonės šnekėjo, kad niekas negali atsilaikyti prieš tokią jėgą. Deja, vėlesni įvykiai parodė ką kita. 

Antanas LINGIS

Vilnius

(Bus daugiau)

(Pabaiga. Pradžia Nr. 67)

Tęsiame klajones po varpų garsų sklidiną pa­saulį. 

Apie varpus kalbama ir religinėse giesmėse: 

„Žemėj ir danguj aukštai

Skamba pavasario varpai“. 

(Velykinė) 

„Sau­lė nusileido už tamsių miškų, 

Sėdi ra­mūs žmonės prie baltų stalų.

Nuo pečių nuslinko bėdos ir vargai, 

Suskambės greit ryto šventiniai varpai“.

(Kalėdinė) 

„Šventą palaimintą naktį 

Skelbia varpų mums aidai, 

Kelia iš miego pasaulį, 

Kaip ir tada angelai. 

Ak, niekados nenutilkit,

Skambūs Kalėdų varpai, 

Žinią džiaugsmingąją skelbkit, 

Kaip ir tada angelai“. 

Dvaruose varpas taip pat bu­vo labai svarbus. Apie žmones, gyvenančius kumetynuose, sakydavo, jog jie kasdien turi klau­sytis dvaro skambalo, kuris skelbdavo pietų pertrauką, darbų pabaigą.

Taip pat skambindavo išvežant jaunus vyrus į caro kariuo­menės rekrūtus 25-eriems metams. Daugelis jų negrįždavo, todėl toks paskambinimas bu­vo lyg jų palydėjimas į kapines.

Padavimuose, sakmėse dažnai galime rasti pasakojimų apie skambančius ežeruose nusken­dusius rūmų, piliakalniuose pra­smegusių bažnyčių varpus. Jū­rose kilus tirštam rūkui, laivuose irgi skambindavo varpai. Sako, kad seniau tiesiant kelius per mišką, būsimo kelio gale skambindavo varpu. 

Daug plačiau buvo paplitę maži varpeliai. Juos žvejai pri­tvirtindavo prie meškerkočių, kad nakčia žvejodami žinotų, jog užkibo žuvis. Bitininkai skam­bindavo varpeliais norė­da­mi greičiau sugauti bičių spie­čių. 

XX a. pradžioje buvo reikalaujama, kad važiuojant nakčia, prie vežimo būtų pritvirtintas skambalas.  

Važiuojant pirš­liais ar į vestu­ves, arkliams ant sprando už­seg­da­vo žaržolus. Tai buvo ap­valūs ke­lių dydžių skirtingo garso skambaliukai, pri­tvirtinti prie plokš­čio odinio diržo. Dabar tie žar­žolai tapo kapelų ir etnografinių ansamblių muzikos instrumentu. 

Skambutis buvo reikšmingas mokinių bei mokytojų kasdienybėje – kvietė į pamokas ir pertraukas, pradėdavo ir baigdavo vaiko mokyklinį gyvenimą: „Šiemet rugsėjo 1-ąją į mokyklą skambutis pakvietė...“, „Šiemet su mokyklos skambučiu atsisveikino ... abiturientų“, „Į mokyklą broliai ėjo, dzinguliukai suskambėjo. Dzingul dzingul per girelę, dzingul dzin­gul visą kelią“...

Kol nebuvo pastatyta Upynos naujoji mokykla, pamokos vykdavo atskiruose pastatuose. Mo­kyklos sargas, apeidamas vi­sus septynis pastatus, turė­davo paprastu varpeliu paskambinti pamokos pradžią ar pabaigą. Pastačius naująją mokyklą, malonų tikro varpelio skambėjimą pakeitė elektrinio skambučio burzgimas.

Varpeliai dažnai būdavo vaizduojami ir šventiniuose atvirukuose.

O prie vieno skambučio, skambančio visame pasaulyje, taip esame pripratę, kad jo net nelaikome varpeliu. Tai – telefono skambutis.

Paprastai maži varpeliai būdavo liejami iš bronzos, dideli – iš geležies, ketaus, bronzos. Norvegijoje dar ir dabar mažus, rišamus avims po kaklu, varpelius gamina iš bronzinės skardos (tokį turime Upynos muziejuje).

Pas mus medinius skambalus, vadinamus tarškalais, barškalais, klankiais, pasidirbdavo iš medžio, rečiau – iš paprastos skardos. Seniau gyvulius paleisdavo ganytis miškuose. Kad juos būtų lengviau surasti, po kaklu parišdavo skambalą. Tokia „signalizacija“ labai praversdavo kolchozmečiu, kai vakare paleisti ganytis arkliai per naktį nuklysdavo po kelis kilometrus. Rytą savo arklių beieškantys žmonės juos aptikdavo pagal iš toli per rūką atsklindančius skambalų garsus.  

Jei pro šalį einantis pažįstamas žmogus nepasisveikindavo, tai jo būtinai paklausdavo: „Ar nematei kiaulės su skambaliukais?“.

Vaikystėje buvome sugalvoję pasiklausyti varpelių skambėjimo neturėdami pačių varpelių. Ant arbatinio šaukštelio kotuko užrišdavome dvišaką lininį siūlą, jį įdėdavome į puodelį su vandeniu, o susuktus į bumbuliuką siūlo galus, prilaikydami smiliais, įsikišdavome į ausis. Iš lėto judinant šaukštelį, jis atsimušdavo į puodelio šonus, sukeldamas garsą, panašų į varpelio skambesį...

Klemensas LOVČIKAS

kraštotyrininkas

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pasida­li­­jo vaikų skiepijimo pagal profilaktinių skiepų kalen­do­­rių sta­tistika – ji rodo per pastarąjį dešimtmetį vis ma­­žė­­jan­čias vak­cinavimo apimtis. Tai įvertinę medi­kai įspėja vi­­suomenę – atsisakymas ar atidėjimas pro­fi­lak­tiškai skie­pyti vai­kus gali grąžinti sunkius už­kre­čia­mųjų ligų atve­jus, lem­ti su­dė­tingas kompli­kacijas ir pačius skau­džiau­­sius pa­da­ri­nius. Vil­­niaus universiteto (VU) Gyvybės moks­lų centro pro­fe­sorė Aurelija Žvirblienė sako, jog da­bar daugelis ne­ge­ba įvertinti realios užkrečiamųjų ligų grės­mės, nes aplink nebemato sunkių atvejų ir mano, kad rizikos ne­bėra. Ta­čiau svarbu suprasti, jog, mažėjant skie­pi­ji­mo­si rodik­liams, pavojingų ligų grėsmė ir tikimybė joms vėl išplisti tik didėja. 

Vakcina padeda išvengti užsikrėtimo

Anot A. Žvirblienės, pagrindinis skiepijimo privalumas yra tai, kad paskiepytas asmuo daugeliu atvejų infekcine liga net nesuserga. 

Ji sako, jog kai kurios infekci­nės ligos yra itin grėsmingos ir pavojingos, nes vystosi žai­bišku greičiu: „Pavyzdžiui, me­nin­gokokinė infekcija yra su­­kel­ta bakterijos ir atrodytų, kad nuo bakterinių ligų mes jau tu­­ri­me ginklą – antibiotikus. Ta­čiau bėda yra ta, jog, kai prasideda sunki meningokokinės infekcijos forma, gydytojai tiesiog nebespėja išgelbėti ligonių. O jei žmogus yra paskiepytas, jis ne­turi rizikos ja susirgti“. 

Taip pat šiais laikais antibio­tikais gali būti gydoma difterija, bet šios bakterijos sukėlėjas išskiria toksinus, kurie itin staigiai paveikia žmogaus organizmą ir gali sukelti didelę grėsmę gyvybei. 

„Nors bakterinės infekcijos ga­li būti valdomos antibiotikais, jei pavyksta sukurti skiepą, jis užkerta kelią, kad liga net nepradėtų vystytis“, – teigia VU profesorė, pridurdama, kad vakcinos yra sukurtos tiek nuo virusinių, tiek nuo bakterinių ligų. 

„Nuo daugelio virusinių ligų efektyvių vaistų nėra, todėl skiepai lieka vienintele alternatyva“, – teigia specialistė. 

Grėsmingos ligos nedingo 

Imunologė A. Žvirblienė akcentuoja užkrečiamųjų ligų pavojų tiek suaugusiojo, tiek vaiko sveikatai: „Klaidinga manyti, kad pavojingos infekcinės ligos dingo vien dėl medicinos pažangos, nes aplink nebematome konkrečių ligų protrūkių. Jų grėsmė sumažėjo dėl to, jog didelė visuomenės dalis paskiepyta. Jei visuomenė masiškai nepripažintų skiepų, galime vėl turėti tokių baisių atvejų, kurių buvo anksčiau“. 

Itin užkrečiama virusinė ty­mų infekcija buvo ir iki šiol yra viena dažniausių mirčių priežasčių, lyginant su kitomis vakcinomis kontroliuojamomis ligomis. Profesorė įspėja – žmonėms, kurie suserga tymais, o ypač vaikams, kyla grėsmė gyvybei, liga gali būti itin sunkios formos, o vakcinos nuo to apsaugo labai efektyviai. 

Kita itin grėsminga infekcija yra raudonukė. Didžiausią riziką ji kelia nėščioms moterims: raudonuke susirgus nėščiajai, kyla didelis apsigimimų pavojus. Tam, kad šia virusine infekcija neužsikrėstų moterys nėštumo metu, nuo raudonukės yra vakcinuojami vaikai, o imunitetas šiai ligai išlieka visam gyvenimui. 

Nors daugelį metų Europoje, taip pat ir Lietuvoje, nebematyti poliomielito atvejų, iki pat XX a. vidurio šią ligą visi žinojo kaip vieną baisiausių. 

„Šis virusas sukelia nervų galūnių pažeidimus, dėl kurių žmonės lieka neįgalūs“, – polio­mielito padarinius sveikatai įvardija A. Žvirblienė. 

Taip pat imunologė pasakoja, jog, pasitelkiant vakcinas, buvo likviduota pavojinga virusinė liga – raupai. Natūralūs raupų židiniai išnyko dėl pasaulinės vakcinacijos, kuri buvo atliekama iki pat 1980-ųjų. 

„Dabar turime beždžionių raupus, kurie yra giminingi žmonių raupams. Tačiau paskiepy­tieji nuo įprastų raupų turi tam tikrą imunitetą ir beždžionių raupams. Be to, pastarieji ne tokie pavojingi“, – teigia A. Žvirb­lienė. 

Raupai kėlė didelę grėsmę, mirštamumas nuo jų siekė apie 30 procentų. Dažniausia šios ligos pasekmė – randai, ku­rie gali būti ant viso kūno, ta­čiau giliausi – veido srityje. Ki­tos komplikacijos: encefalitas, os­teo­mielitas, persileidimai, vy­rų nevaisingumas, aklumas. Rau­pų išnaikinimas skiepais laikomas didžiausiu medicinos laimėjimu. 

Svarbu suprasti, kad protrūkių rizika išlieka 

Jei visuomenėje atsirastų dar daugiau asmenų, atsisakančių skiepytis, tikimybė grįžti užkrečiamosioms ligoms, kurios jau yra pamirštos, taptų vis didesnė. 

Kaip teigia A. Žvirblienė, nors poliomielito viruso pas mus nėra, jis vis dar cirkuliuoja tokiose pasaulio šalyse kaip Af­ganistanas ar kai kuriose Af­rikos šalyse 

„Į šias šalis iš kitų pasaulio kraštų važiuoja kariškiai, taip pat dalis žmonių ten keliauja kaip turistai. Todėl, įvertinant tai, rizika užsikrėsti ir parsigabenti virusą pas mus visada buvo, yra ir bus“, – sako imunologė. 

Profesorė teigia, kad dabar su užkrečiamųjų ligų pavieniais atvejais daugiausiai susiduria medikai, o visuomenė to nemato, todėl atsiranda puiki terpė skleisti prieš vakcinas nukreiptas spekuliacijas, nepasitikėjimą mokslu. 

„Reikia prisiminti, jog kai tik sukūrė vakciną nuo poliomielito, žmonės laukdavo eilėse, kad tik ją gautų, nes ypač vaikai sirgdavo sunkiai ir likdavo neįgalūs. Taip pat mes pamiršome sunkius raupų, tymų, difterijos ar to paties kokliušo atvejus, kai vaikai tiesiog nuo šių ligų dusdavo, todėl dalis žmonių nebeįvertina grėsmės. Nebežinome, kaip atrodo ligos, nuo kurių galime apsisaugoti pasiskiepiję. Ir pamiršome tai, kad liga nieko nesirinkdavo – nesvarbu, ar tu esi turtingas, ar ne – apsaugos neturėjo niekas ir visi to bijojo“, – teigia profesorė. 

Nepageidaujami pojūčiai – normalu 

Nors suaugusiųjų ir vaikų savijauta po vakcinos kartais bū­na bloga, tokia organizmo reak­cija į skiepą yra visiškai normali. 

Kai kurie vakcinaciją pakelia lengvai, kiti kovoja su gana aukšta temperatūra, jaučia skausmą dūrio vietoje. Tokie pojūčiai, pasak imunologės, yra visiškai normali organizmo reakcija į skiepą: „Įvairūs simp­tomai, kuriuos jaučiame po skiepo, yra organizmo imuninis atsakas į vakciną. Net sergant infekcine liga, nebūtinai mūsų savijautą veikia pats ligos sukėlėjas – tai neretai būna organizmo imuninio atsako reakcija, kurią mes jaučiame kaip pakilusią temperatūrą, bendrą silpnumą, galvos skausmą bei kitus simptomus“. 

Imuninio atsako metu susidaro daug įvairių aktyviųjų ląstelių ir medžiagų, kurios veikia visą mūsų organizmą. Bet visa tai – labai individualu: vienas asmuo gali nepajusti net paties menkiausio skausmo dūrio vietoje, o kitam gali tekti kovoti su aukšta temperatūra ar kitais nemaloniais pojūčiais. 

VU profesorė įspėja – po vakcinos pasirodę simptomai praeina per 2–3 dienas, o sergant pačia infekcija, organizmas su ja kovoja ilgiau ir skausmingiau. Dėl to simptomai po skiepo yra nesulyginami su ta rizika, kurią gali sukelti infekcinė liga. 

Ragina apsaugoti savo vaikus

A. Žvirblienė tvirtina, kad vakcina yra vienintelis efektyvus būdas apsaugoti savo vaiką nuo ligos, kuri gali būti labai sunki ir sukelti itin skaudžias komplikacijas ar net baigtis mirtimi. 

„Net šiuolaikinė medicina yra bejėgė prieš tokias klastingas infekcines ligas, kaip difterija, stabligė ar invazinė meningokokinė ligi. Manau, jog kiekvienam tėvui yra svarbi vaiko sveikata, todėl tokiu medicinos laimėjimu vertėtų pasinaudoti“, – sako ji. 

Lietuvoje Pri­valomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšomis vaikai yra nemokamai skiepijami nuo 14-os užkrečia­mųjų ligų pagal Lietuvos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių: tuberkuliozės, difterijos, stabligės, kokliušo, poliomielito, hepatito B, pneumokokinės, meningokoki­nės, haemophilus influenzae B tipo infekcijų, nuo tymų, epide­minio parotito, raudonukės, žmo­gaus papilomos viruso, rotavirusinės infekcijos.

Jei dėl tam tikrų priežasčių vaiką pavėlavote paskiepyti, vertėtų kreiptis į šeimos gydytoją ir vaikas bus skiepijamas pagal individualų skiepijimų kalendorių.

Rugsėjo 1 d. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas Kreivių miške Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Šilalės skyriaus Obelyno medžiotojų būrelio medžioklės ploto vienete sumedžiotiems dviem šernams nustatė afrikinį kiaulių marą (AKM). Šilalės rajone tai pirmieji AKM atvejai šernuose, nors rajonas AKM užkrėsta teritorija yra laikomas jau nuo 2019 m.

Egidijus JAKŠTAS

VMVT Tauragės departamento Šilalės skyriaus vedėjas-valstybinis veterinarijos inspektorius

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 68

Persirgusieji koronavirusine infekcija dažnai apsi­džiau­gia, manydami, jog blogiausia – jau praeityje. Tačiau ne veltui šis virusas laikomas tokiu klastingu – liekamieji reiš­kiniai neretai pasirodo net ir tiems, kuriems pavyko iš­vengti ligoninės ar persirgti lengvesne COVID-19 infekcijos forma. 

Kauno klinikų Reabilitacijos klinikos vadovas gydytojas kardiologas prof. Raimondas Kubilius atkreipia dėmesį į pokovidinio sindromo rimtumą, pasakodamas apie jam būdingų simptomų grėsmę bei dėl šios problemos tei­kia­mą pagalbą, jos naudą. Pasak jo, nuo koronaviruso visiškai pasveikusio asmens savijauta turi būti gera, jis neturėtų jausti jokių po­ky­čių. Jeigu manoma, kad vis tik jėgų trūksta, sveikata iki ga­lo neatsistatė, vertėtų kreiptis į specialistus.  

Pokovidinis sindromas – itin apgaulingas

Susirgę COVID-19 infekcija, žmonės dažniausiai pasveiksta per 1–2 savaites. Tačiau nemaža dalis jų dar ilgai jaučia ligos padarinius, tam tikrus pokyčius organizme, blogą bendrą savijautą – visa tai vadinama pokovidiniu sindromu.

Reabilitacijos klinikos vadovas R. Kubilius COVID-19 liekamuosius reiškinius skirsto į dvi dideles grupes. 

Pirmajai grupei priklauso koronavirusu užsikrėtę asmenys, kurie dėl komplikuotos būklės pateko į ligoninę. Prieš išleidžiant namo, gydytojai įvertina pacientų būklę ir pastebi liekamuosius reiškinius, tokius kaip  bendrą silpnumą, po persirgto plaučių uždegimo neatsistatantį kvėpavimą ar nuovargį. 

„Priklausomai nuo to, koks gydymas buvo taikomas, tie liekamieji reiškiniai gali būti skirtingi“, – sako gydytojas kardiologas, pridurdamas, jog tokius pacientus medikai turi galimybę nusiųsti į reabilitaciją. 

Antrąją pacientų grupę sudaro asmenys, persirgę lengvo ar vidutinio sunkumo COVID-19 liga. Tais atvejais, kai šeimos gydytojas konstatuoja pasveikimą, o pacientas nesijaučia visiškai pasveikęs ir neretai yra išlikusių simptomų ar nusiskundimų, užsitęsusių keletą mėnesių, diagnozuojamas pokovidinis sindromas. 

Simptomų – daugiau nei 60

R. Kubilius pažymi liekamųjų reiškinių įvairovę, susirgimui komplikavusis ar ligai tapus lė­tine: „Nustatėme, kad būdinga daugiau nei 60 įvairiausių simptomų, siejamų su pokovidiniu sindromu. Iš jų patys daž­niausi yra išlikęs dusulys, nuovargis ir bendras silpnumas“. 

Pastaruoju metu pastebimi įvairūs su širdies bei kraujagyslių sistema susiję ligos požymiai: naujai atsiradę širdies permušimai, padidėjęs cholesterolio kiekis kraujyje, galvos svaigimas, migruojančio pobūdžio raumenų, kaulų skausmai. Daliai pacientų gali pasireikšti ir kitų organizmo sistemų sutrikimų.  

Kai kurie simptomai, pavyzdžiui, galvos svaigimas, jėgų ne­buvimas, trumpalaikis atminties praradimas, uoslės ar skonio netekimas, gali užsitęsti 6 mėnesius ir ilgiau. 

„Turėjome pacientų, kuriems uoslė neatsistatė 11 mėnesių“, – prisimena Reabilitacijos klinikos vadovas.

Atsinaujinę skausmai – ne išimtis

Specialistų teigimu, pokovidinis sindromas yra apgaulingas ir grėsmingas – nors dauguma simptomų per 4–6 mėn. regresuoja, dalis jų gali išlikti tokie pat. Be to, gali atsirasti vis naujų šalutinių poveikių, nors senieji dar nedingę.  

Gydytojas kardiologas atkreipia dėmesį į atsinaujinusias lėtines ligas, uždegimus: „Persirgus koronavirusu, neretai paūmėja tam tikri skausmai, kurie žmogaus jau nevargino. Pavyzdžiui, kurį laiką jau nebebuvo nugaros skausmų, tačiau dabar skundžiamasi naujai atsiradusiu ar paaštrėjusiu skausmu toje vietoje. Kai pradedame aiškintis, kas galėjo jį sukelti, dažnai prieiname prie išvados – tai nulėmė COVID-19 infekcija“.  

Ne laukti, kol praeis, o gydyti 

R. Kubilius sako, jog dažnai pacientai toleruoja pokovidinio sindromo simptomus ir nesikreipia nei į šeimos gydytoją, nei į reabilitologą. Laukia, kol tai praeis savaime. 

Remiantis Kauno klinikų atliktu tyrimu, bemaž kas antras persirgęs koronavirusine infekcija mano, kad jiems būtų tikslinga išsitirti pas gydytoją reabilitologą. Bet atvyksta tik kas dešimtas. 

„Turime visas galimybes bei priemones, jog nuslopintume vienokių ar kitokių pokovidinio sindromo simptomų veiksmingumą, stiprumą ir padėtume žmogui „pilna koja“ grįžti į gyvenimą ir į visas mėgstamas veiklas“, – profesionalios pagalbos svarbą įvardija gydytojas kardiologas. 

Jo teigimu, kas ketvirtas asmuo vartoja įvairius vitaminus, maisto papildus ar net vaistus, tikėdamasis, kad tai padės numalšinti COVID-19 liekamuosius reiškinius ir nemalonius pojūčius. Nors iš tiesų, norint visiškai pasveikti, reikalinga pro­fesionali pagalba. 

Skatina kreiptis pagalbos

R. Kubilius pasakoja apie neseniai įvykusią situaciją, kai keturiasdešimties nesulaukęs pacientas, persirgęs lengva COVID-19 ligos forma, pripažino, jog nesijaučia taip kaip anksčiau. Jį vargino nuolatinis nuovargis, irzlumas, dirg­lumas, sumažėjęs fizinis aktyvumas. 

Anot paciento, visi šie simptomai nebuvo taip aiškiai išreikšti, todėl jis delsė ir į gydytojus anksčiau nesikreipė. Galiausiai jam atvykus pas specialistus ir pritaikius tinkamas gydymo metodikas, pavyko labai pagerinti paciento funkcinę būklę. 

Reabilitacijos klinikos vadovas akcentuoja: kiek­vienas asmuo, kuris sirgo koronavirusu, visiškai pasveikęs turi nejausti jokių šalutinių poveikių. Rekomenduojama atidžiai stebėti savo organizmą – kaip organai funkcionuoja po pasveikimo, kokia yra bendra fizinė ir psichinė savijauta. Jei pacientas mano, kad nesijaučia taip, kaip jautėsi prieš susirgdamas COVID-19, rekomenduojama kreiptis į reabilitologą, kuris suteiks tinkamą pagalbą bei padės susigrąžinti gerą savijautą.

„Visiems, persirgusiems koronavirusine infekcija, reikėtų atidžiai stebėti savo sveikatą ir rimtai vertinti net ir pačius mažiausius pokyčius, bet kokį jaučiamą diskomfortą“, – pataria gydytojas. 

Kaip tinkamai stiprinti organizmą?

Norint išlaikyti gerą bend­rą savijautą, priklausomai nuo paciento būklės, rekomen­duo­jamos įvairios rea­bilita­ci­nės

procedūros: kasdienės mankš­tos, sveika ir subalansuota mityba, atminties lavinimas, psichosocialinė parama. 

Pasak R. Kubiliaus, reabilitacija bei liekamųjų reiškinių gydymas reikalauja daug pastangų tiek iš gydytojų, tiek iš paciento: „Svarbu suprasti ir nusiteikti, jog laukia ilgas sveikatos atkūrimo kelias. Tačiau, kryptingai ir sistemingai dirbdami, galiausiai pasieksite puikių rezultatų. Daliai pacientų simptomai ir savaime išnyksta“.

Siekiant pagerinti fizinę sveikatą, dažniausiai rekomenduojamas kasdienis vaikščiojimas ar kitas lengvas fizinis krūvis. Svarbu pasirinkti tokią veiklą bei jos intensyvumą, kuri nesukeltų jokio papildomo diskomforto, dusulio, nuovargio. 

„Po kelių savaičių kasdien atliekamas fizinis krūvis – ar tai būtų ėjimas, važiavimas dviračiu, ar kita fizinė veikla – turėtų kasdien būti vis didesnis, kad raumenynas palaipsniui grįžtų į buvusią fizinę būklę“, – sako gydytojas. 

R. Kubilius įspėja – nederėtų versti savęs daryti kažko, kam neturite jėgų, ir spausti savęs per prievartą: „Nepamirškite, jog neseniai kovojote su klastinga liga, kuri bandė provokuoti jūsų imuninę sistemą, todėl vertėtų į buvusio gyvenimo vėžes grįžti palaipsniui. Priešingu atveju perteklinė intensyvesnė veikla gali ne padėti pasveikti, o paskatinti ligos atkrytį ir sugrąžinti buvusius simptomus“.

Tiems, kurie skundžiasi sąmonės ar minties aštrumo praradimu, patariama spręsti kryžiažodžius, galvosūkius, skaityti bandant įsiminti, skirti daugiau dėmesio veik­loms, kurios lavina kognityvinius sugebėjimus, priverčia susimąstyti, sukoncentruoti dėmesį. 

„Reguliariai atlikdami tokius pratimus, vis aktyvinsi­te smegenų neuronų jungtis, ir pamažu jūsų nervinė sistema atsistatys“, – teigia Reabi­litacijos klinikos vadovas. 

Kur ieškoti pagalbos? 

Tiems, kurie persirgo COVID-19 infekcija, bet vis dar nesijaučia iki galo pasveikę, vargina užsitęsę simptomai, vertėtų kreiptis į specialistus, kurie pritaikys tinkamus gydymo metodus ir padės greičiau atgauti jėgas. 

Dėl blogos bendros savijautos ar jaučiamų liekamųjų reiškinių siūloma kreiptis į savo šeimos gydytoją ar gydytoją psichiatrą. 

Šeimos gydytojai gali nusiųsti pas fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoją dėl medicininės reabilitacijos skyrimo. 

Persirgusius COVID-19 maloniai prašome dalyvauti anoniminėje apklausoje https://forms.gle/nwKUAxoKaGPm6ufc8.

Atrodo, kad ruduo – tik kalendo­riuje, nes rengi­niai nurimti dar toli gražu ne­siruošia. Labiausiai iš­si­­­ski­ria Europos kultūros sos­tinė Kau­nas.

Pirmasis rudens šeštadienis pasitiktas vieningu varpų gaudesiu – į Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelį grįžo Kauno kariliono muzikos festivalis, varpų melodijos skambėjo keturiuose koncertuose, o juos paruošė penki atlikėjai iš Lietuvos ir Ukrainos. Šių metų festivalyje „Varpų vienybė“ susipynė baltiškų dainų, lietuvių autorių, užsienio atlikėjų ir Kyjivo karilionierės Irynos Riabchun kompozicijos. 

O štai Pelėdų kalnas Kaune priminė Pietų Europą ir kvietė rudenį pradėti itališkais motyvais: Lietuvos dailininkų sąjunga ir Kauno miesto savivaldybė surengė tradicija tapusią meno popietę, kurioje vyko ir dešimtys dirbtuvių bei kūrybinių edukacijų.

Veiksmo bei veiklos netrūko ir sostinėje: praūžė „Sostinės dienos 2022“ su koncertais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, spor­to žaidimais. Nacionalinio dramos teatro „Kuždesių“ scena kvietė ramiau praleisti laiką, susitikti su rašytojais Ri­mantu Kmita, Jurga Vile, Tomu Dir­­gė­la, Violeta Palčinskaite, Vytautu V. Lands­bergiu. Šiųmetis festivalis – įžan­ga į kitais metais vyksiantį 700 m. Vil­­niaus jubiliejų.

Baigėsi devintasis Mari­jam­polės „Mu­sic Park“ festivalis, kurio metu žiūrovai buvo pa­kviesti į geležinkelio stoties peroną, į šokio ir muzikos „Arti-Toli“ performansą, Poe­zi­jos parką ir kt. 

Rugsėjo 4–11 d. ir spalio 9–28 d. Tra­kuose vyks tarptautinis menų festivalis Trans/misijos Balticum, skirtas paminėti Trakų 700–ąjį gimtadienį. Per visą šį laikotarpį planuojama surengti virš 20 renginių, kuriuose pasirodys daugiau nei 200 menininkų ir muzikantų iš Lietuvos bei užsienio – Latvijos, Lenkijos, Ukrainos ir Vokietijos. 

Lietuvos vardas praėjusią sa­vaitę skam­bėjo užsienyje. Diu­seldorfo mieste praėjo vienas svarbiausių šokio profe­sionalų renginių – 14-oji tarptautinė šokio mugė Tanzmesse NRW. Po pandeminės pertraukos vėl gyvai vykęs renginys subūrė dalyvius iš 45 pasaulio šalių, o tarp 86 stendų pirmą kartą pristatytas jungtinis Baltijos šalių šokio stendas. 

Dulwicho paveikslų galerija rugsė­jo 21 d. Londone pirmą kartą prista­tys žymiausio Lietuvių menininko M. K. Čiur­lionio kūrinių parodą „M. K. Čiurlionis: supantys pasauliai“. Galerijoje bus eksponuojama daugiau nei 100 kūrinių, sukurtų per jo trumpą, tačiau išskirtinai kūrybingą gyvenimo kelią. 

Kotryna PETRAITYTĖ