Norėdamas gyventi visavertį gyvenimą, kiekvienas as­muo turėtų tinkamai puoselėti savo lytinę sveikatą, aiš­kiai suprasti galimus rizikingo lytinio elgesio padarinius ir žinoti, kaip to išvengti. 

Didžiulę grėsmę reprodukcinei sveikatai kelia lytiškai plintančios infekcijos, kurių simptomai ne visada atsi­randa iš karto, dažnai jų gali išvis nebūti. 

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytoja akušerė ginekologė doc. dr. Kristina Jarienė akcentuoja, kad beveik 50 procentų visų lytiškai plintančių infekcijų pasaulyje nustatoma jaunimui, bet į gydytojus kreipiasi tik kas aštuntas.

Svarbu suprasti lytinės sveikatos reikšmę

Anot K. Jarienės, jaunimas, tėvai ir kita visuomenės dalis turėtų aiškiai suprasti, kas yra lytinė sveikata ir kokią reikšmę ji turi kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybei. 

„Šiandien lytinės sveikatos su­vokimas dažnu atveju bū­na neteisingas ir baigiasi žodžiais: „kažkaip nepastoti“, kar­tais atsimenama, jog gerai bū­tų „kažkaip nepasigauti visokių ten ligų“. Tačiau ši sąvoka yra daug platesnė“, – aiškina gy­dytoja akušerė ginekolo­gė. 

Jos teigimu, pirmiausia tai yra teigiamas ir pagarbus požiūris į seksualumą bei lytinius santykius, galimybė turėti saugią lytinę patirtį be prievartos, diskriminacijos ir smurto.

„Tai ne tik ligos, kokio nors sutrikimo ar negalios nebuvimas, tai yra kompleksinė fizinės, emocinės, protinės bei socialinės gerovės būsena, susijusi su seksualumu“, – sako K. Ja­rienė. 

Antra, norint pasiekti ir palaikyti lytinę sveikatą, turi būti gerbiamos, saugomos ir vykdomos visų asmenų seksualinės teisės. Tre­čia, lytinė sveikata yra vienas svarbiausių kokybiško gyvenimo veiksnių. 

Rizikingas lytinis elgesys kelia grėsmę

Neatsakingas lytinis elgesys gali turėti itin skaudžių ir kardinaliai žmogaus gyvenimą keičiančių pasekmių. Gydytoja akušerė ginekologė savo ilgametėje praktikoje dažniausiai susiduria su neplanuotais nėštumais ir lytiškai plintančiomis infekcijomis. Oficialios statistikos duomenimis, kasmet pagimdo apie 300 septyniolikos metų ir jaunesnių merginų, o oficialių nėštumo nutraukimų iki 17 metų imtinai skaičius – iki 100. 

K. Jarienė atkreipia dėmesį, jog daugiau nei pusė lytiškai aktyvių moksleivių yra turėję urogenitalinių nusiskundimų, tačiau į gydytojus kreipiasi tik kas aštuntas. 

„Pagrindine nesikreipimo priežastimi įvardijamas tikėjimas, kad jiems negresia sirgti lytiškai plintančiomis infekcijomis“, – teigia gydytoja, pridurdama, jog beveik 50 proc. visų lytiškai plintančių infekcijų pasaulyje nustatoma paaugliams bei studentams. 

Be viso to, gydant poras dėl nevaisingumo, paaiškėja, kad infekcijų ar jų pasekmių dažnis tarp porų  yra didesnis, nei galvojama. 

Klastingos infekcijos – be simptomų

Klaidinga manyti, jog, užsikrėtus infekcija, turi būti jaučiami tam tikri simptomai ar skausmai. 

K. Jarienė teigia, kad liga yra infekcijos klinikinė išraiška, o pati infekcija nebūtinai gali sukelti klinikinius simptomus. Viena tokių klastingų infekcijų yra chlamidijozė.

„Iki 80 proc. visų infekuotų žmonių gali nejausti jokių klinikinių simptomų, nors infekcija jau dirba savo juodą darbą, kurį mes dažnai pamatome tik vėliau, kai pora kreipiasi dėl nevaisingumo, ar aptinkame atsitiktinai, atlikdami pilvo organų operacijas“, – sako gydytoja.

Žmogaus papilomos viruso infekcija taip pat ilgą laiką nesukelia jokių klinikinių simptomų. Tačiau jai išlikus organizme ilgą laiką, didėja rizika susirgti gimdos kak­lelio, gerk­lų, išangės ar varpos vėžiu. 

Be viso to, mama, nieko nejausdama ir nežinodama, gimdymo metu abi šias infekcijas gali perduoti naujagimiui. 

Anot gydytojos, tiek vyrai, tiek moterys nesaugių lytinių santykių metu vienodai dalijasi visomis lytiškai plintančiomis infekcijomis. Tačiau laiku jas aptikus, galima išvengti begalės reprodukcinės sveikatos problemų ateityje – nevaisingumo, lėtinio dubens ar pilvo skausmo, galimybės perduoti infekciją nėštumo ar gimdymo metu savo vaisiui ar naujagimiui. 

„Tinkama ir efektyvi kontracepcija gali padėti išvengti lytiškai plintančių infekcijų bei nepageidaujamo nėštumo ir jo pasek­mių, o teisingai pateiktos žinios paskatins jaunuolius elgtis atsakingiau“, – saugių bei atsakingų lytinių santykių svarbą akcentuoja K. Jarienė, primindama, jog kiekvienas lytiškai aktyvus jaunuolis dėl lytiškai plintančių infekcijų turi būti tikrinamas kasmet iki 25 metų. 

Geriausia prevencija – švietimas

Konsultuoda­ma paaugles mer­gaites, gydy­to­ja visuomet paklausia, ar jų mo­kyklose vyksta lytinio ugdymo, lytinio švieti­mo pamokos 

„Visos sakė, jog no­rėtų gauti daugiau bei įvairesnės informacijos, nes dabar tenka „naršyti internete“, – pasakoja K. Jarienė. 

Anot jos, neišraudus pasakyti „mėnesinės“, „varpa“ ar „makštis“ – dar ne visiems tėvams ir mokytojams įveikiamas iššūkis, todėl jaunimas, negaudamas instrukcijų, kaip saugiai elgtis su savo lytiškumu ir kūnu, kaip suprasti seksualumą bei lyčių santykius, kaip susitvarkyti su žiniasklaidoje, televizijoje, internete, rek­lamose gausiai propaguojamu seksualumu, informacijos ieško virtualioje erdvėje ar tariasi su tokiais pat „internete naršančiais“ draugais. 

„Remiantis mano kolegų atlikta apklausa, nuo 50 iki 70 proc. Lietuvos paauglių yra žiūrėję pornografinio turinio puslapius ir didesnė jų dalis galvoja, jog tai yra geriausia mokomoji informacija, kurią jie gali gauti“, – sako akušerė ginekologė. 

K. Jarienė įsitikinusi – labai svarbu šviesti visuomenę ir apie lytinę sveikatą pradėti kalbėti jau darželyje, įvertinus tai, kad kiekviena amžiaus grupė gautų tik jai suprantamą informaciją, atrenkamą atsižvelgiant į fiziologinius organizmo pokyčius ir natūralią psichinę, emocinę, fizinę bei funkcinę brandą. 

„Tyrimų duomenimis, jei jaunimui pateikiama teisinga ir mokslu grįsta informacija, kai su jais kalbama apie lytinę sveikatą, – jie atsakingiau planuoja savo lytinį gyvenimą, dažniau yra linkę atidėti pirmuosius lytinius santykius, turi mažiau lytinių partnerių. Galų gale, pirmuosius lytinius santykius dažniau turi blaivūs“, – teisingos ir mokslu grįstos informacijos privalumus vardija gydytoja.

Pavojų galima išvengti

Pasaulio sveikatos organizacija nurodo tris lytinio ugdymo ir švietimo programas bei pripažįsta, jog viena iš jų – susilaikymas nuo lytinio gyvenimo iki santuokos – neturi laukiamo teigiamo efekto. Tuo tarpu kitos programos, kurios koncentruojasi ne tik į susilaikymą, bet ir į saugų lytinį gyvenimą bei asmens ir poros santykių brandą, yra efektyvesnės. 

„Neskatinu ankstyvų ir nebrandžių lytinių santykių. Ta­čiau manau, kad jaunas žmogus į bet kokius santykius turi ateiti jau pasiruošęs, koks tas santykių etapas bebūtų – draugystės, bendrystės, pagarbos, gėlių, „drugelių skraidymo pilve“ ar tikros meilės“, – aiškina K. Jarienė ir priduria: „Kai lytinis gyvenimas yra saugus, tai ir ligų neturėtų būti. Kai žinai, kokie pavojai gali tykoti, arba kai žinai, kaip tų pavojų galima išvengti, tavo gyvenimas iš karto tampa kokybiškesnis visomis prasmėmis“.

(Užs. Nr. 123)

Kai kada visuomenė nėra patenkinta tais, kurie dažnai kritikuoja, įžvel­gia trūkumus, baksnoja į blogybes. Bet turbūt visi sutiks, jog kur kas blogiau yra atsainumas, abejingumas įvairioms gyvenimo sritims ir mūsų kasdienybės skauduliams. Todėl bent jau spaudos darbuotojai visada stengiasi reaguoti į skundus, pranešimus apie vienokią ar ki­to­kią negerovę. Nes tik viešumu galima užbėgti nelaimei už akių.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Šilališkiai, gyvenantys daugiabučių kvartale Dariaus ir Girėno g., nebežino, džiaugtis ar jau nusivilti, kad kvartalo renovacijos taip ir nesulauks. Mat pavasarį visuomenei buvo pristatytas jo atnaujinimo projektas ir nors darbai tik buvo piešiami popieriuje, vilties, jog kažkada ateis ir realios permainos, irgi nestigo. Tačiau dabar, kai techninis projektas, gyventojų duomenimis, nė neparengtas, bet po langais ėmė burgzti technika, mintys apie patogesnį gyvenimą išgaravo...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 59

Popiežius Pranciškus Ka­nadoje atsiprašė vietos gen­čių už skriaudas, kurias patyrė nuo krikščionimis sa­ve išdidžiai vadinusių eu­ropiečių. Šis simbolinis ges­tas labai svarbus, gydant Ka­talikų bažnyčios pra­ei­ties žaizdas. Bet kad toks gy­dy­mas prasidėtų, būtina pri­pa­žinti, jog žaizda yra...

Mąslus ir sąžiningas žingsnis į praeities klaidas leidžia geriau įvertinti ir dabarties katalikų įsitikinimą, kad Bažnyčios mokymas yra labiau panašus į akmens luitą, nuo kurio svarbu nuolat nuvalyti kerpes, o ne kelias, kuriame gali būti kluptelėjimų. Šiandien mums sunku patikėti, kad Naujojo pasaulio atradimas XVI a. iškėlė aist­ringą teologinę problemą – ar visų rasių žmonės vienodai artimi Dievui? Ar Amerikos indėnai, Afrikos juodaodžiai ga­li būti traktuojami kaip visaverčiai žmonės? 

Ypatingai svarbus vaid­muo, aktualizuojant krikščionišką vi­sų žmonių orumo sampratą, te­ko Dominikonų ordino ats­to­vams ir daug kritikos turė­ju­siam įveikti Bartolomėjui de las Kasasui. Į naujai atrastą Nau­jąjį pasaulį jis pateko aštuoniolikos, viename iš konkistadorų laivų. Tikintis jaunuolis degė noru naujai atrastų teritorijų gyventojams skelbti liudijimą apie Dievą, tačiau jam su šiuo tikslu nesiderino tai, kaip ispanai elgėsi su indėnais. Jis apkeliavo nemažai pasaulio ir visur matė žudynes, indėnų pažeminimus, todėl skubėjo grįžti į Ispaniją ir susitikti su karaliumi, galvodamas, jog monarchas privalo žinoti apie tai, kad indėnai yra pavergiami, o ne evangelizuojami. Jaunojo vienuolio niekas nenorėjo rimtai klausyti. Vyravo įsitikinimas, kurį palaikė ir dauguma Bažnyčios hierarchų, jog nėra galimybės evangelizuoti indėnų, nes jiems trūksta baltosios rasės atstovams būdingo racionalaus sielos prado. Todėl esą vienintelis būdas yra pirmiausia „perauklėti“ indėnus, kad jie moraliai „subręstų“. Tam buvo kuriama speciali sistema Pietų Amerikoje, specifinis Naujajam pasauliui socialinių santykių modelis, kai šeimininkui (enkomiendero) buvo priskiriama grupė indėnų ir jo pareiga buvo pasirūpinti jų saugumu bei religiniu lavinimu. Už tai indėnai turėjo mokėti duoklę arba atidirbti šeimininkui, bet pristatoma tai buvo kaip rūpesčio savimi esą nesugebančiais pasirūpinti indėnais sistema. Nors iš tikrųjų reiškė žiaurų išnaudojimą ir vergystę.

B. de las Kasasas parašė veikalą „Trumpas indėnų naikinimo aprašymas“. Dabar tai galima būtų pavadinti raportu apie žmogaus teisių pažeidimus. Ta­da šis traktatas buvo ilgo lobis­tinio veikimo pradžia, kuris bai­gėsi 1542 m. Barselonoje paskelbtais „naujaisiais įstatymais indėnų atžvilgiu”. Tai bu­vo tik­ra Kasasos karjeros kul­­minacija, o šie įstatymai teoriškai pasmerkė prievartos bei smurto naudojimą prieš indėnus. Tie­sa, jų dar ilgai buvo.

1543 m. Kasasas tapo Čiapos vyskupu ir prasidėjo naujas eta­pas, kurį lydėjo įtampa ir gin­čai su iš Europos atvykstančiais katalikais, įsitikinusiais, jog indėnams reikia rimbo, o ne Ge­rosios naujienos. Po ket­verių metų Kasasas pasitraukė iš vyskupo pareigų, tačiau kovos už indėnų teises neapleido – vėl keliavo į Ispaniją, dalyvavo 1550 m. dispute su vienu įtakingiausių indėnų išnaudojimo ideologų Chuanu Chinesu de Se­pulveda, kuris buvo parašęs poleminį veikalą „Tei­singo karo prieš indėnus pag­rindimas“.

Sepulveda buvo įtakingas ir gerą reputaciją turintis mąstytojas. Jis ne tik išvertė Aris­totelio darbus į ispanų kalbą, tačiau buvo vienas iš žymaus teologo Kajetano padėjėjų, ren­giant ispanišką Naujojo testa­mento vertimą. Jis neabejojo, kad laikosi krikščioniškos pozicijos, ir buvo įsitikinęs, jog emocijos bei sentimentai neleidžia dominikonams, tokiems, kaip Kasasas, racionaliai įvertinti situacijos. Sepulvedos pozicija rėmėsi Aristotelio darbų interpretacija, kad egzistuoja dvi žmonių grupės: tie, kurie gimę valdyti ir būti laisvi, ir tie, kurie gimę, jog būtų valdomi, nes patys nesugeba laisvai veikti. Indėnams beviltiška skelbti Dievo žodį, nes esą jų prigimtis trukdo jiems jį priimti. Todėl pirmiausia jie turi būti užkariauti, išmokyti europietiškos disciplinos ir tik tada bus galima kalbėti apie sielų gelbėjimą. Dėl to enkomiendos sistema yra ne kliūtis, bet vienintelis kelias jų išganymui.

Sepulveda šlovino ispaniškos civilizacijos dorybes. Pasak jo, deja, kartais tenka aukštesnius idealus primesti per karinius veiksmus, nes kitaip jie negalėtų būti įdiegti. Tačiau Kasasas su tuo ne­sutiko. Jis pripažino, kad Aristotelis yra didis filosofas, bet turime remtis ne juo, o Šventuoju raštu, kuriame pasakyta, jog visi žmonės turi tą patį moralinį kodeksą ir vertę. Teigti, kad vieni iš prigimties vertingesni nei kiti, – nusižengti Evan­gelijos tiesai. Jis perspėjo, jog žiaurus elgesys ne tik sukelia indėnų kančias, bet ir užtrauks Ispanijai Dievo rūstybę. 

Nėra žinoma, koks buvo disputo vertintojų sprendimas. Verdiktą turėjo paskelbti Indėnų reikalų taryba, veikusi Ispanijoje, tačiau ginčai, kuri pozicija yra teisinga, tęsėsi. Ispanijos karalius stengėsi laviruoti ir neužimti vienareikšmiškos pozicijos.  

Enkomiendos sistema nebuvo išnaikinta, kita vertus, Katalikų bažnyčia vis aiškiau pripažino, kad visi žmonės gyvena pagal prigimtinį įstatymą, o jis būdingas ne tik krikščioniškiems kraštams, bet ir laukinių bendruomenėms. Buvo atmestas ir Aristotelio tvirtinimas, jog dalis žmonių neturi racionalios sielos ir nesugeba prisiimti atsakomybės už savo veiksmus.

B. de las Kasasas 1566 m. mirė Mad­ride. Paskutiniais gyvenimo metais ir ilgą laiką po mirties jo idėjos tapo tabu Ispanijoje, apie jį buvo kalbama kaip apie eretiką ekstremistą, vyravo požiūris, kad jo idėjos kenkia karalystės prestižui, menkina krikščioniškos civilizacijos pasiekimus. Tvirtinta, jog Kasaso liudijimai apie konkistadorų žiaurumus tėra ligotos fantazijos pramanai ar noras atkreipti dėmesį. Ispanijos istoriografijoje ilgą laiką vyravo pasakojimai apie tai, kad imperija buvusi labai humaniška, o valdovai rūpinosi indėnų gerove. Tokie vertinimai pasikeitė tik XX a. ant­roje pusėje. Pradėta ieškoti kompromisinio pasakojimo, jog B. de las Kasasas nebuvo nei šventasis, nei beprotis, tik labai atkaklus veikėjas, kuris pasitelkdavo ir politines priemones. Kita vertus, Pietų Amerikoje jis yra laikomas herojumi ir net šventuoju. Meksikos Čiapasaso provincijos sostinė dar XIX a. pasivadi­no jo vardu. Šiandien jau pripažįstama, kad Kasasa prisidėjo prie žmogaus tei­sių teorijos raidos ir įtvirtinimo, tad Do­mi­ni­konų ordinas 1976 m. padavė prašymą pradėti jo kanonizacijos bylą, o 2002 m. Bažnyčia pradėjo beatifikacijos procesą.

Kasasas daug padarė, kad indėnai bū­tų pripažinti visaverčiais Dievo vaikais. Tačiau dar laukė Bažnyčios požiūrio kaita į juodaodžius vergus, dar reikėjo permąstyti moters ir vyro lygiateisiškumą, keitėsi santykis į mirties bausmę. Todėl, išvedant paralelę, galima teigti, jog ištikimybė savo misijai reikalauja drąsos keistis, nes, kaip skelbia Geroji naujiena, Jėzus sugebėjo paralyžiuotus žmones įgalinti judėti ir niekada nebandė gyvų žmonių paversti statulomis, kurių vieta ne Dievo Karalystėje, bet muziejuje.

Andrius NAVICKAS

Filosofas, rašytojas

Tai, kokią Ukrainos sostinę regėjau pirmomis karo dienomis ir kokia ji, sugrįžus čia penktą karo mėnesį, skiriasi kaip diena nuo nakties. Kyjive gyvena daugiau žmonių, nei visoje Lietuvoje – 2,9 mln., todėl ankstyvą pavasarį užgesusio miesto vaizdas atrodė labai neįprastai. Prieš akis atsivėrė gatvės be praeivių ir mašinų, užsidariusiomis parduotuvėmis bei kavinėmis, neveikiančiu viešuoju transportu, pulkais metro stotyse miegan­čių išsigandusių žmonių...

Kyjivą pravažiuoti buvo neįmanoma, nes jis nusėtas barikadų, pro kai kurias buvo praleidžiamos tik karinės, policijos ir greitosios pagalbos mašinos. Smėlio maišais buvo apdėti ne tik met­ro stočių bei įstaigų, bet ir bažnyčių įėji­mai, o daugybė langų apkalti apsauginėmis plokštėmis. Pirmą karo mėnesį į Kyjivą traukiniai vyko pustuščiai, o iš jo perpildyti, nes gyventojai veržėsi iš čia pabėgti. Nors Maskvos pažadas Ukrainą užimti per keturias dienas subliuško, užvirę mūšiai sukėlė paniką, bėglių srautas buvo milžiniškas. Kadangi buvo baiminamasi maskolių provokacijų ir specialiai apmokytų agentų, galbūt planavusių nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kiekvienas atvykėlis geležinkelio stotyje buvo akylai tikrinamas.

Vaikščioti po Ukrainos sostinę buvo nejauku, praeiviai – nešnekūs ir įtarūs, o ore tvyrojo baimė ir laukimas kažko baisaus. Sutemus šviesos užgesdavo visuose namuose, ir tai, kad esi ne gūdžiame kaime, o daugiaaukščių apsuptyje, galėjai pamatyti tik mėnuliui išlindus iš už debesų. Dieną veikė vos kelios vaistinės ir parduotuvės, o ir jos dirbo trumpai dėl komendanto valandos. Todėl susidarydavo didžiulės eilės norinčiųjų apsirūpinti maistu...

Buvusį košmarą dabar primena meninė instaliacija iš lagaminų ir barikadinių trikojų Kyjivo geležinkelio stotyje bei čia naktis leidusių vaikų piešinių paroda. Dabar traukiniai atvyksta punktualiai, o patikrinimai – greiti ir modernūs.

Ir nors Ukrainos sostinėje ir toliau budi ginkluoti kariai, miestas atvykėlius pasitinka jau didmiesčio šurmuliu. Dauguma barikadų pašalintos, atsidarė teatrai bei koncertų salės, kavinėse žmonės vakarieniauja ir šnekučiuojasi, parkuose bučiuojasi porelės.

Netoli Kyjivo merijos esanti Neprik­lausomybės arba Maidano aikštė, kurią neatsargiai fotografuodamas karo pradžioje buvau suimtas, vėl atverta, o iš supjaustytų traukinio bėgių suvirintos piramidės, turėjusios sutrukdyti tankų įsiveržimui, nustumtos į šoną. Bet Maidano aikštėje karo neleidžia pamiršti šimtai Ukrainos vėliavėlių su žuvusių kovotojų vardais, kur praeiviai deda gėles...

Kitoje gatvės pusėje pasigirsta muzika – grupė dainuoja religines dainas. Priėjęs pamatau, jog dainininkams pritarti sustojo keliolika kariūnų. Šie dainuoja labai įsijautę: kariškiai suvokia, kad jų likimą fronte nulems Dievo ranka, o jo pagalbos tikriausiai yra prašoma prisimenant ir kovojančius giminaičius, draugus...

Botanikos sodas yra viena mėgstamiausių pasivaikščiojimo vietų. Netoli įėjimo stovi kančioje sustingusio jaunuolio skulptūra – paminklas, skirtas Antrajame pasauliniame kare žuvusiems studentams bei dėstytojams. Užkalbinu dvi moteris, geležinkelių skaičiavimo centro darbuotojas Larisą ir Leną. Jos patvirtina, kad miestas atsigauna.

„Bijojome tada išeiti į gatvę, matėme sprogimus oro uoste, buvo baisu, jog raketos atskries iki mūsų namo, todėl išsinešėme čiužinius į koridorių ir su kaimynais miegojome, dalijomės maistu“, – pasakojo Larisa.

Namo aukšte, kur ji gyvena, keturios iš šešių šeimų pirmą karo dieną pabėgo. Dvi tebėra užsienyje, dvi sugrįžo.

„Stengiamės šypsotis, gyventi normaliai, bet nėra lengva, kai girdi pranešimus apie žūstančius fronte, kai ten kovoja giminaičiai ar bičiuliai, bendradarbių šeimos nariai“, – sakė Lena.

Į jos draugės namą pataikė bomba, ištiškusio vaikiško vežimėlio vaizdai persekioja moterį sapnų košmaruose...

Abiejų moterų sūnūs – 24-erių ir 18-os vaikinai – pareiškė, jog niekur nesitrauks iš Kyjivo ir eis savanoriais jį ginti. O jei jie kovos, motinos irgi net per di­džiausius bombardavimus liks Kyjive...

Tai, kad ramybė sostinėje yra apgau­linga, patvirtino ir hostelio „Petrani“, ku­riame apsistojau, administratorė Jev­ge­nija. 21-erių mergina prieš kelias savaites universitete įgijo teisininko specialybę, tačiau galvoje sumišimas – nežino, likti čia ar vykti į užsienį.

„Labai bijau bombardavimų, bijau žūti. Kilus karui, su mama ir močiute bėgome pas gimines už 100 kilometrų nuo Kyjivo, dabar grįžome, bet jei dar kartą maskoliai puls, bėgsime į užsienį“, – prisipažino mergina.

Ji norėtų įsikurti Vakaruose, tačiau anglų kalbos nemokančios mama ir mo­čiutė labiau nori į Latviją, kur gyvena tolimi giminaičiai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Rytoj prasideda 489-osioms Šilalės įkūrimo metinėms skirtos šventės renginiai. Net keturias dienas miesto gat­vėse, aikštėse skambės muzika, šokio ritmu suksis poros, vyks parodos, varžysis sportininkai, su šventiniais sveikinimais atvyks būrys svečių. Miesto gimtadienio šventės išvakarėse akies krašteliu pabandėme praskleisti jos už­dangą: priminti, kokios yra jos ištakos, kaip formavosi ir keitėsi tradicijos, nuo ko priklauso šventinė nuotaika ir kaip ją vertina šilališkiai, susirenkantys į savo miesto gimtadienį.

Apie mūsų miestą, jo istoriją, ateities lūkesčius kalbamės su pedagogais, kultūros darbuotojais, versli­ninkais – šilališkiais, kūrusiais ir kuriančiais Šilalę.

Jaučiasi savo miesto žmogumi

Šilalės miesto švenčių ištakos susiformavo prieš kelis dešimtmečius, kai miesto stadione ir pušyne būdavo rengiamos Dainų šventės. Dabar šventė persikėlė į miestą, kur žmonės gali aplankyti įvairias parodas, dalyvauti renginiuose bei edukacijose. Laukiami ir va­kariniai populiarios muzikos koncertai.

„Miesto šventės yra reikalingos. Kaip kiekvienas žmogus laukia savo gimtadienio, taip laukiame ir miesto gimtadienio“, – mano mokytoja Aušrelė Baublienė.

Ypatingoje, Šilalei didžiulį kultūri­nį palikimą sukūrusioje Vlado ir Stefos Stat­kevičių šeimoje gimusi bei užau­gusi Auš­relė tėvus visada matydavo užsiėmusius prasminga veikla. Ypač tėvą, kuris nuolat važinėdavo po kaimus rinkti medžiagos kraštotyros darbams. Jo sudarytus užrašus A. Baublienė dabar naudoja daugybei projektų praturtinti – taip mokiniams diegia meilę gimtajam miestui. Bet kad iš tiesų jį pažintų ir mylėtų, jie patys turi prisiliesti prie jo istorijos – pasak mokytojos, neužtenka kur nors nuvesti ir papasakoti, ką žinai.

Visi praėję metai buvo skirti Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 100-me­­čiui – mokykla išleido jubiliejui skirtą knygą, surinkta daugybė prisiminimų, vyko įvairiausi renginiai. Kiek mokyklų ir kur jos veikė Šila­lėje, priminė projektas „Kur mokyk­lų bū­ta“. Pirmoji vidurinė privatinė mo­kyk­la buvo įsteig­ta 1921 m. name­lyje prie tvenkinio, pirmoje klasėje mokėsi 21 mokinys. Jubiliejinė Simono Gau­dė­šiaus gimnazijos šventė dėl pandemijos buvo atidėta pavasariui, tačiau 2021 m. rugsėjo 21 d. A. Baublienė pakvietė mokinius į ekskursiją. Pir­mo­sios vidurinės mokyklos vietoje perskaitę buvusių mo­kinių pavardes, gimnazistai tarsi grįžo į anuos laikus ir kitu žvilgsniu pažvelgė į savo miestą.

„Vienintelis saugomas valstybės pastatas  Šilalėje – buvusi pradinė mokyk­la Vasario 16-osios gatvėje: nuo ten su mokiniais pradedame kelionę po gimtąjį miestą. Klasės yra buvusios ir dabartinio savivaldybės pastato senojoje dalyje, kur buvo žydų namas. Čia veikė vakarinė mokykla, kelios gimnazijos klasės. Daug mokinių kartų užaugo Meno mokyklos pastate, tuomet išnuomotame privataus žmogaus. Vedžioju vaikus po tas vietas ir pati svarstau, kaip mokytojai spėdavo lakstyti iš vieno pastato į kitą, nes pirmasis specialiai mokyklai statytas duris atvėrė tik 1952 m.“, – pasakoja A. Baublienė, neslepianti liūdesio, kad daugybės istorinių pastatų Šilalėje nebeliko.

Rinkdama medžiagą knygai apie mokyklos įkūrimo 100-metį, mokytoja sa­ko patyrusi daug mielų akimirkų.

„Tai gyva mūsų gimnazijos, mūsų mies­­­to istorija, o ją rašant, įsitraukė vi­sas kolektyvas. Mokykla miestui turi didžiulę reikšmę – ji užaugina žmones. Ir pati čia mokiausi, čia grįžau baigusi studijas. Buvau labai jauna, vos keliais metais vyresnė už abiturientus, sutiko jie mane pliaukštelėjimu per petį ir džiugiu šūksniu: „Nu dabar, Aušra, tai pagyvensime“.

Dabar mūsų mokykla be galo graži, tik keista, jog mokinių mažiau, o juk tilpdavoti net dvi pamainos“, – prisimena A. Baublienė.

Nors gimė Tauragėje, o į Šilalę su tėvais atvyko vienerių, šį miestą ji laiko savo gimtine. Mokytojai svarbiausia, kad vaikai, kuriuos moko, nesijaustų nepilnaverčiais dėl to, jog gyvena mažame miestelyje. 

„Esu labai daug keliavusi, bet nieka­da nesu pagalvojusi, kad galėčiau ar no­rėčiau išsikelti kur nors kitur. Ir vai­kams sakau, jog Šilalė yra geriausia vie­ta pasaulyje. Parodyk, kas esi, ką sugebi, ir galėsi didžiuodamasis saky­ti, kad esi iš Šilalės. Bene 15 metų mokykloje buvau atsakinga už turizmą, esam keliavę pėsčiomis, su kuprinėmis ant pečių, nuo Karpatų iki Tian Šanio kalnų –  norėjome ir padarėme. Kažkurioje konferencijoje mano mokiniams skaitant pranešimą, mokytojos stebėjosi, iš kur tokie gudrūs vaikai. Pasididžiuodama sakiau, kad iš Ši­lalės“, – šypsosi pedagogė.

Pasak jos, net atokiausiame kaime ga­li susikurti tokį gyvenimą, kokio pats nori. Jei darai, kas patinka, gyventi visur įdomu.

„Šilalė yra gražus miestas. Turime tik­rą Dievo dovaną – pušyną, tvenkinį. Gailiuosi, jog neišliko senasis malūnas, norėtųsi, kad ir pakalnės trobikių nebūtų arba kad jas bent šiek tiek aptvarkytų. Bet tai yra mano miestas. Vaikystėje visos Lokystos pakrantės nučiuožinėtos, nuvažinėtos, tie atsiminimai suteikia daug šiltų emocijų. Čia – visas mano gyvenimas“, – tikina A. Baublienė.

Svarbiausia, pasak mokytojos, suspė­ti ir viską, kas siūloma miesto šventės programoje, pamatyti, susitikti šventiš­kai nusiteikusius pažįstamus, kolegas, buvusius mokinius. Šilalėje visi jaučiasi kaip viena šeima ir tai prideda jaukumo.

Šventės simbolis – herbo atvaizdu puoštas tortas

Smagiausia šventės akimirka priklau­so nuo Eugenijaus ir Nijolės Gudauskų vadovaujamos UAB „Pitlius“ kepėjų sugebėjimų – ir šiemet jie gamina įspūdingo dydžio Šila­lės herbo atvaizdu puoštą miesto šventės tortą.

„Esame savo krašto patrio­tai, remiame visus, kas paprašo. Nuo pirmo renginio, kiek įmanoma, padedame „Med­vė­galio“ menų festivalio rengėjams, įvairių kul­tū­ros renginių organizatoriams, pri­sidedame ir prie sportininkų pergalių. Esame šilališkiai, norime, kad visiems mums sektųsi, o jei švenčia­me – kad viskas, taip pat ir skanėstai, džiugintų“, – sako jau beveik tris dešimtmečius tortus, pyragus, sausainius bei daugybę kitų gaminių visai Žemaitijai kepančios įmonės vadovai.

Jie neslepia, jog praėję metai buvo la­bai sunkūs: pande­mijos ribojimai, ligos, lyg ant mielių kylančios žaliavų kainos.

„Po tokių varginančių ir daug jėgų pareikalavusių metų mū­sų darbuotojams labai reikalinga šventė“, – įsitikinęs Euge­nijus.

Buvo laikai, kai „Pitliaus“ kepėjai per savaitę sunaudodavo 24 tonas miltų. Vien „Žemaitijos pienui“ per naktį iškepdavo virš pusantro tūkstančio picų, pilną autobusėlį duonos išveždavo į Šiaulius. Tuomet reikėjo ir daugiau darbo rankų. Dabar „Pitliaus“ gamyba orientuota į ska­nėstų – tortų, sausainių, pyragų kepimą – viską, kuo žmonės mėgaujasi per šventes. Tačiau pagaminti skanius ir gražius tortus reikia kantrybės ir juvelyriško tikslumo.

Kepama „Pitliuje“ ir duona, ir mieliniai pyragai – išskirtiniai, tokie, kokių prekybos centruose nerasi. Šilališkiai juos greitai išperka, todėl ilgiau pamie­gojęs, neberasi, o didžiausios Žemaitijoje ska­nėstų kepyklos vadovai džiaugiasi, jog net ir tokiais sunkiais laikais pavyksta išlaikyti pirkėjus. Šilalėje keptais pyragais mėgsta pasilepinti Telšių, Plungės bei kitų Že­maitijos krašto miestų gyventojai – įmonė iš viso turi 7 jaukias parduotuvėles.

N. Gudauskienė pripažįsta, jog skirtinguose miestuose žmonių skoniai skiriasi, tačiau visi, o ypač šilališkiai, labiausiai mėgsta tortą „Napoleonas“. Jo iškepama daugiausiai. Paklausūs ir nauji kepiniai: tortai „Pasiflora“, juodųjų serbentų džemu perteptas „Juoda Balta“, kuriam serbentai skinami iš kepyklos sodo, daugelis nori paragauti gaivaus bei neįprasto torto su agurkais ir braškėmis. O metų tortu galima vadinti kepamą miesto šventei, kurį konditeriai puošia Šilalės herbu. Kad visiems užtektų bent po gabalėlį, reikia 12–15 kg skanėsto. „Sulipdyti“ tokį, perkelti ant specialaus padėklo, kad pajudintas neiširtų, anot Nijolės, yra nemažas iššūkis, tačiau „Pitliaus“ konditerės viską puikiai moka.

Kiek miesto švenčių papuošė jų tortai, įmonės vadovai jau nesuskaičiuo­ja – tai tapo tradicija. Kaip ir pati šventė, kuri džiugina beveik pusšimtį įmonėje dirbančių žmonių.

„Senais laikais pėsčiomis eidavome į pušyną, kur vykdavo šventės. Paskui buvo negeras laikas, kai niekam nesinorėjo švęsti. Dabar vėl sugrįžta tradicijos, visi tampa jautresni, geresni vienas kitam. Šilališkiai puikūs žmonės, paprasti, bendruomeniški. Mūsų miestelis – tarsi ramybės oazė, ir kuo ilgiau čia gyvename, tuo labiau juo džiaugiamės“, – sako N. ir E. Gudauskai, visą sa­vo gyvenimą ir veik­lą skiriantys gimtajai Šilalei.

Mieste žydi daugiau nei 3000 žiedų

Šilalės miesto seniūnė Eglė Strau­kienė prisipažįsta, jog prieš kelis metus eidama į šias pareigas, tikėjosi didesnio miesto bendruomenės vieningumo ir iniciatyvų.

„Tikrai maniau, kad šilališkiai turi daugiau idėjų. Juk kaime būtent taip ir yra – bendruomenės pačios kuria, organizuoja, o seniūnijai belieka tik prisidėti finansais. Šilalėje to pasigendu, bet tikiuosi, kad galbūt ir tam ateis laikas. Gal žmonės idėjų kūrimui, jų įgyvendinimui turi pribręsti? Juk net prieš didžiąsias žiemos šventes, kai organizavome eglučių puošimo akciją, labiau aktyvūs buvo kaimiškų seniūnijų gyventojai, o ne miestelėnai“, – apgailestauja seniūnė.

Miesto seniūnijoje dirba 20 žmonių, bet tiek yra permažai, kad miestas būtų prižiūrimas ir tvarkomas idealiai. Tuo labiau, jog nėra ir už gėlynus atsakingų specialistų.

„Nors iš pirmo žvilgsnio gal taip ir neatrodo, tačiau vien tik mieste įrengta daugiau nei 10 gėlynų, apie 30 vazonų. Iš viso vienu metu Šilalės gatvėse žydi daugiau nei trys tūkstančiai žiedų. Deja, specialisto nėra – yra tik žmogus, kuriam priskirta tuos gėlynus laistyti. Bet juk kiekvienas žino, kad augalus reikia nuolat prižiūrėti, puoselėti, nepakanka vien tik ravėti. Tad su turimais resursais padarome nemažai“, – įsitikinusi E. Straukienė.

Kitas visiems į akis krentantis „skaudulys“ – sparčiai auganti žolė. Tuo tarpu darbininkų, kurie galėtų viešosiomis erd­vėmis nuolat rūpintis, trūksta. Seniūnė džiaugiasi, jog šiek tiek papildomų rankų gauna per užimtumo programą – šiemet prie miesto tvarkymo prisideda 10 žmonių, kurie dirba po pusantro mėnesio. Tad seniūnė tikisi pačių miestelėnų rūpestingumo, noro tvarkytis bent savo gyvenamojoje aplinkoje.

„Yra šilališkių, kurie verti pačių gražiausių žodžių, didžiausių padėkų – jie ne tik savo kieme susitvarko, bet ir prigriebia neprižiūrimus plotus, nesvarbu, kam jie priklausytų. Deja, nestinga miesto gyventojų, kurie nesiteikia prižiūrėti nė centimetro už tvoros – laukia, kol ateis seniūnijos darbuotojai“, – sako seniūnė.

Nemenka problema, anot E. Straukie­nės, apleisti, neprižiūrimi sklypai, kuriuos dažniausiai pamiršta Šilalėje ne­begyvenantys žmonės ar jų palikuonys.

„Surasti šeimininkus ne taip paprasta, o jeigu jie nuosavybės neįteisinę – apskritai neįmanoma“, – pripažįsta seniūnė.

Miesto gimtadienio proga Šilalės gyventojams ji linki rasti laiko savo miestui, savo kvartalui, savo gatvei. Juk visi norime gyventi gražiau, tad kodėl nepradėjus iniciatyvos nuo savęs ar artimiausių kaimynų?

Šilališkiai elgiasi atsakingai

Šilalės priešgaisrinės gelbėjimo tar­ny­bos (PGT) vyresnysis specialistas Au­ri­mas Lukoševičius sako, kad praėję metai Šilalės miestui buvo neblogi.

„Nuo rugpjūčio iki rugpjūčio turėjome tik septynis iškvietimus (2020 m. per šį laiką – 12). Daugiausiai vykome gesinti dūmtraukiuose užsidegusių nevalytų suodžių, tačiau degė ir automobiliai, ir biotualetai. Džiugina, jog gaisrų mieste mažėja, bet gelbėjimo darbų tenka atlikti daugiau. Per pastarąjį laikotarpį į juos buvome pakviesti daugiau nei 30 kartų. Dažniausiai ta pagalba susijusi su eismo įvykių padarinių likvidavimu, pagalba kitoms specia­liosioms tarnyboms ar gyventojams buityje. Smagu, kad šilališkiai atsakingai žiūri į gyvenamojo būsto saugumą ir įsirengia autonominius dūmų detektorius“, – sako A. Lukoševičius.

Šilalės PGT pareigūnų vertinimu, Šila­lėje atsakingi yra ne tik gyventojai, bet ir įmonės, verslo subjektai.

Šiuo metu Šilalės PGT priklauso Klai­pė­dos apskrities priešgaisrinei gelbėji­mo valdybai, turi dvi gaisrines mašinas (autocisternas) ir leng­vąjį specialųjį automobilį. Ugniagesiai bu­di keturiomis pamainomis, jiems vadovauja penki pamainų vadai bei penki skyrininkai.

Taip pat, kaip ir policija, Priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba aktyviai bendradarbiauja su civiliais: kviečia apsilankyti būstinėje, supažindina su technika bei ugniagesio profesija jaunuosius miestelėnus.

„Bendraujame su seniūnija, darbuotojams vedame mokymus ir prašome, kad, lankydami savo globojamus asmenis, pasirūpintų jų saugumu, primintų pagrindines taisykles. Žinoma, ir mes lankome gyventojus, rengiame prevencines akcijas, tiems, kurie sunkiau verčiasi, stengiamės įrengti autonominius dūmų detektorius, nepamirštame užsukti po metų bei patik­rinti, ar įrenginiai dar veikia“, – tikina A. Lu­koševi­čius.

Ir šiemet per miesto šventę ugniagesių ekipažų ilgai ieškoti neteks – gaisriniai automobiliai, kaip visada, bus išrikiuoti Jono Basanavičiaus gatvėje.

Miesto saugumas – pačių gyventojų rankose

Policijos atstovė – bendruomenės pareigūnė Rasa Sadauskytė taip pat pastebi, kad šilališkiams stinga aktyvumo. Ir nors mieste įkurta net dešimt saugios kaimynystės grupių, jų veik­la Šilalėje nėra tokia aktyvi, kaip rajone.

„Mieste tai yra labiau prevencinė, o ne reali veikla. Anksčiau, kuriantis saugios kaimynystės grupėms, veiklos būta dau­giau, bet keitėsi pir­mininkai, nebeatsirado aktyvių kai­my­nų, tad kai kur beliko tik iškaba. Ta­čiau kartais ir jos drausmina“, – sako R. Sa­dauskytė.

O saugios kaimynystės esmė ir yra, kai ir gyventojai, ir policija, ir seniūnija vienijasi bendram saugaus gyvenimo tikslui.

„Pasibaigus karantinui, organizavome daug renginių: kalbėjome apie prekybą žmonėmis, gyvenamųjų vietų apsaugą nuo vagysčių, apie tai, kaip saugiai praleisti vasarą, apie nusikaltimus elektroninėje erdvėje bei kt. Jaunuolius nuolat kviečiame apsilankyti policijos komisariate, iš arčiau susipažinti su policininko profesija. Paprastai tai labai patinka vaikams – jie noriai išbando tar­nybinius automobilius, rankos taik­lu­mą smiginio rungtyje, o kur dar pirštų antspaudų nuėmimo praktika, pokalbiai per policijos raciją“, – juokiasi R. Sa­dauskytė.

Pareigūnė primena, kad beveik visas šias veiklas tiek maži, tiek vyresnieji galės išbandyti ir per Šilalės miesto šventę. Tereikia dairytis policijos palapinės, prie kurios pasitiks vaikų numylėtinis Amsis. Taip pat bus galima sužinoti, kaip tapti policijos rėmėju.

„Kviečiame prisijungti tiek 12–18 m. jaunuolius (jaunieji policijos rėmėjai), tiek vyresnius asmenis. Norintieji jais tapti turi būti neteisti, įgiję bent vidurinį išsilavinimą, pagal asmenines bei moralines savybes tinkantys būti policijos rėmėjais ir nuolat gyvenantys Lietuvoje. Reikia akcent­uo­ti, kad nuo šiol policijos rėmėjais bus labiau rūpinamasi. Vienas iš pagrindinių skirtu­mų – speciali rėmėjų apranga. Jie yra apmokomi policijos mokyk­los instruktorių, išklauso teo­rijos bei praktikos kursus, turi raciją, specialiąsias priemones (dujų balionėlius, antrankius, lazdas), vyksta į budėjimus kartu su policijos ekipažais. Be to, rėmėjai nuo šiol budi ne tik Šilalė­je – jie drauge su pareigūnais vyksta ir į Palangą, kur padeda užtikrinti eismo saugumą, viešąją tvarką. Komandiruotės metu policijos rėmėjai aprūpinami nemokamu maitinimu bei apgyvendinimu. Taip pat policijos departamentas organizuoja vasaros stovyklas.

Tad norinčius savo gyvenimui su­teikti daugiau prasmingos veik­los kviečiame drąsiai eiti prie mūsų palapinės arba tiesiog susisiekti tel. (8-620) 3-83-90, el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.“, – kviečia bend­ruomenės pareigūnė.

R. Sadauskytė akcentuoja, jog tikrais po­licijos rėmėjais gali tapti 18–65 m. gyventojai, o dar vyresni jau bus garbės policijos rėmėjai. Vyresnės kartos atstovams gali būti pasiūlyta užsiimti šviečiamąja veikla. Žinoma, tam, kad mokytų kitus, pirmiausia tų žinių bus pakviesti įgyti patys.

Programa – pagal norus ir galimybes

Šilalės kultūros centras pernai, pasibaigus miesto šventei, šilališkių klausė, kaip jie vertina renginius ir kokių turi pageidavimų. Ko tikisi iš miesto šventės, buvo galima pasakyti ir šiemet. Šilalės kultūros centro direktorė Irmina  Kėblienė  mano, jog labai svarbu, kad šventė patiktų visų amžiaus tarpsnių gyventojams.

„Iš apklausų supratome, kad daugelis būtent liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje sugrįžta į tėviškę atostogų, viešna­gės pas artimuosius laiką derina prie miesto šventės. Suprantame, jog net ir gyvenantys Šilalėje ne visada spėja pamatyti naujausius Kultūros centro kolektyvų pasirodymus, todėl miesto gimtadienis tam yra pats geriausias  lai­kas“, – sako I. Kėblienė.

Pasak jos, dabartinė Šilalės miesto šven­tė išaugo iš nakties muzikos vakaro. Šiemet žiūrovus kvies pasimėgauti ir muzikinis spektaklis „Intrigų miestas“ bei prie muzikinio fontano labai derantis Auš­ros Danisevičienės šokio performansas.

I. Kėblienė pasidžiaugė, jog pernai po miesto šventės sulaukė daug gražių atsiliepimų ir įdomių pasiūlymų. Ši­lališkiai norėjo daugiau pramogų vaikams, todėl šiemet stadione veiks vaikų miestelis.

„Į pasiūlymus atsižvelgėme ir rinkda­miesi grupes vakariniam šeštadienio pasirodymui: Irūnos Puzaraitės ir Ma­riaus Jampolskio koncertai patinka dau­gumai, „Quorum“ skirtas solidesniems žiūrovams, o „The Roop“ irgi turėtų sudominti ne tik jaunimą. Ne visas idėjas galėjome įgyvendinti dėl techninių galimybių ir lėšų trūkumo, tačiau stengė­mės, kad  šilališkiai galėtų klausytis žinomų grupių pasirodymų“, – sa­ko I. Kėb­lienė.

Norintys pasilinksminti kviečiami į links­mos muzikos festivalį „Brizgels“. Šila­liškiai pageidavo, jog renginys vyktų pušyne, tad seniūnijai buvo paskata sutvarkyti miestiečių mėgiamą poilsio vietą.

Miesto gimtadienį praturtina  ir jaunimo veiklos. Pasak Šilalės kultūros centro Atviro jaunimo centro „Pulsas“ koordinatorės Guodos Juškaitės, jame tradiciškai savo veiklą pristatys jau­nimo organizacijos, numatyti ir dide­lio jaunimo dėmesio sulaukę renginiai.  Bus ir naujienų – rugpjūčio 4 d. or­ga­nizuojamos orientacinės varžybos „Šilalės matrica“, 6 d. aikštelėje prie „Olimpo“ veiks jaunimo kiemelis, vyks rankų lenkimo turnyras, pasirodys neseniai susibūrusi jaunimo grupė „Glada“. Turėtų patikti ir jaunimo inicia­tyvinės grupės autobusų stoties aikštelėje rengiamos „Šilalės stance show“ varžybos, kur organizatoriai kvies pasižvalgyti į naujausius bei išrinkti gražiausius, seniausius automobilius. Į populiarius pokalbius su (ne)jaunimu šie­met pakviesta daugelio pažįstama Auš­rinė Pudževytė, kuri keliauja po pasaulį, o grįžusi puošia Šilalę piešiniais.

„Neabejojame, jog galimybė pasikalbėti su Aušrine sudomins ne tik jaunimą. Smagiausia, kad į renginius įsitraukia patys jaunuoliai, tampantys savanoriais bei padedantys šventės rengėjams. Nemažai jų Šilalėje jau nebegyvena, tačiau grįžę nori bendros veiklos, siūlo idėjas ir patys jas įgyvendina. Tai suteikia jaunimui daug galimybių smagiai praleisti laiką, o šventės sulaukia svečių iš kitų miestų“, – džiaugiasi Goda.

Nors lėšos riboja veiklų ir atlikėjų pasirinkimą, Šilalės kultūros centro direktorė I. Kėblienė įsitikinusi, jog ne vien pinigai lemia šventės grožį.

„Kiek įmanydami stengiamės sudėlioti renginius taip, kad vienu šūviu nušautume du zuikius. Gerokai palengvino mūsų darbą Lietuvos kultūros tarybos skirtas finansavimas, prie kurio prisideda ir savivaldybė. Už šias lėšas surengti Vasaros muzikos festivalio koncertas „Dviese gondoloje“ bei linksmos muzikos festivalis „Brizgels“ labai praturtins gimtadienio programą – be jų jis nebūtų toks spalvingas ir įdomus“, – mano Šilalės kultūros centro direktorė.

Kai miestiečiai ir jų svečiai švenčia, kultūros darbuotojai negali atsipalaiduoti – jiems tai didžiausias bei atsakingiausias, visų metų veiklą vainikuojantis darbymetis. Kad viskas vyktų sklandžiai, prireikia ne vieno mėnesio, todėl miesto šventės renginiai pradedami planuoti iškart, kai tik aptariami praėjusios rezultatai, sudėliojami visi minusai ir pliusai.

„Negalime sakyti, jog kuri nors miesto šventė nepavyko, renginiai buvo neįdomūs, banalūs, žmonės jų nenorėjo žiūrėti. Visada matome, kad pavyksta nustebinti žiūrovus, parodyti kažką malonaus, netikėto, pastebime klaidas ir mokomės iš jų. Tačiau liūdna, kai girdime sakant, jog šventėje nereikia kapelų, vokalinių ansamblių. Juk tai yra mūsų kultūros darbuotojai, meno mėgėjai, jie labai daug dirba, kad pasirodymai būtų kuo geriausi. Kaip galima jų neįvertinti? Tie žmonės visus metus praturtina kitas mūsų šventes, visus metus yra kviečiami į bendruomenių renginius, nors už tai negauna jokio atlygio. Jie yra didžiausias mūsų turtas, o pasirodymas miesto šventėje jiems irgi yra šventė, kuria nori pasidalinti su savo artimaisiais, giminaičiais, atvykusiais draugais“, –  įsitikinusi I. Kėblienė. 

Miesto šventės organizatoriai viliasi, jog visą šią savaitę vyksiantys renginiai miestiečiams suteiks gerų emocijų, pakels nuotaiką. Pastaruoju metu yra daug nusiminusių, pavargusių, nelaimingų žmonių – gyvenimas visiems pasunkėjo, todėl norėtųsi, kad šventė įkvėptų optimizmo, taptų atgaiva sielai.

„Džiaukimės tuo, ką turime, kas duodama, neprašant jokio atlygio, dalinkimės tuo džiaugsmu su visais ir būkime tikri savo miesto patriotai – tegul Šilalės gimtadienio nuotaika neišblėsta iki kitų metų“, – linki Šilalės kultūros centro direktorė.

Miestas išaugo per kelis dešimtmečius

UAB „Šilalės statyba“ statybų vadovas Antanas Linkis, ilgametis šios įmonės darbuotojas, triūsiantis čia nuo 1969-ųjų, puikiai atsimena, kaip Šilalė augo, plėtėsi ir keitėsi.

„Šis kvartalas, kur dabar dirbame (kalbėjomės prie Dionizo Poškos g. 5-ojo daugiabučio), prieš kelis dešimt­mečius buvo tyrai: pelkės, daržai ir kelios medinės trobos – stovėjo, berods, keturios. Jos buvo nugriautos, o visa teritorija iki dabartinės autobusų stoties turėjo virsti daugiabučių kvartalais su atskiromis, į žiedą susijungiančiomis gatvėmis. Kovo 11-osios gatvės dar visai neseniai apskritai nebuvo, tad ir daugiabučiai, ir mokykla, ir lopšelis-darželis atsirado per pastaruosius 30 metų. O pirmasis daugiabutis Šilalėje, atrodo, buvo pastatytas Maironio gat­vėje. Dabar tas namas ženklinamas 24-uoju numeriu“, – dalijasi prisiminimais A. Linkis.

Pasak jo, absoliuti dauguma daugiabučių Šilalėje buvo statomi kaip žinybiniai butai darbuotojams. Pastatytas ir vienas kooperatinis, kuriame butus siūlyta įsigyti sumokėjus 50 tūkstančių tuomečių „vagnorkų“. Taip vadinamų valdiškų butų Šilalėje būta nedaug, juos statė kilnojamoji mechanizuotoji kolona iš Telšių tresto.

„Tada mes daugiau dirbome kaimiškose vietovėse, statėme „alytnamius“, mokyklas, kultūros namus. Miestas labiausiai išaugo apie 1975–1989 m. – tuo laikotarpiu atsirado ištisi daugiabučių kvartalai. Gaila, jog statybos sustojo. Kita vertus, dabar jau net sunku būtų rasti vietos daugiabučių kvartalui“, – svarsto ilgametis statybų sektoriaus darbuotojas A. Linkis.

UAB „Šilalės statyba“ direktorius Vai­das Kuzminskis sako, kad įmonėje šias pareigas užima dar visai neseniai, vos metus, tad nedaug turi patirties.

„Galiu tik pasidžiaugti, kas esame šiandien. Mūsų užsakovai – UAB „Šila­lės šilumos tinklai“ – atnaujinamais dau­gia­bučiais mieste yra patenkinti. Šiuo metu renovuojame keturis, du jau yra užbaigti ir laukia pridavimo“, – sako V. Kuz­minskis.

Jo teigimu, Šilalė dėl vis daugiau atnaujintų daugiabučių kasmet gražėja. O šilališkiai, modernizuodami savo būstus, laimi ne tik taupydami šilumos išlaidas – juk kiekvienam smagu grįžti į moderniai atrodančius namus.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. – ankstesnių švenčių akimirkos

„Antrasis Klaipėdos festivalis rugpjūčio 1-7 dienomis grįžtantis į elingą bus kompaktiškesnis, truks tik savaitę, tačiau bus išskirtinis savo turiniu ir prasmingomis dedikacijomis. Rugpjūčio 1-ąją visus kviečiame į Klaipėdos miesto 770-ajam jubiliejui skirtą specialiai šiai progai parašytos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ pasaulinę premjerą. Tai nuostabi Klaipėdos kūrėjų dovana mūsų miestui!“,- pasakojo Klaipėdos festivalio meno vadovė Laima Vilimienė.

Fanfaromis padabinta oratorija

Pasak istorikų, Klaipėdos miesto įkūrimo data laikoma 1252 m. rugpjūčio 1-oji, kai buvo patvirtintas Kuršo vyskupo, pranciškonų vienuolio Heinricho iš Liucelburgo ir Vokiečių ordino didžiojo magistro vietininko Livonijoje Eberhardo iš Zaino susitarimas statydinti gynybinę pilį ir steigti miestą toje vietoje, kur Danė įteka į Kuršių marias. „Simboliška ir gražu, kad oratoriją apie Klaipėdos miesto įkūrimą sukūrė būtent broliai pranciškonai – kompozitorius, brolis pasaulietis Alvidas Remesa OFS ir libreto autorius, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas br. Sigitas Benediktas Jurčys OFM, kruopščiai tyrinėję išlikusius istorinius dokumentus. Savito žanro sceninis kūrinys „Sakmė apie Mėmelburgą“, kurį kūrėjai ir mes įvardijame kaip oratoriją, apjungs įstabų reginį su teatralizuotomis eitynėmis, šaukiniais, trimitų fanfaromis ir net testamentu ateities miesto gyventojams“, - džiaugėsi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Oratorijos pastatymo kūrėjų ir premjeros atlikėjų komanda išskirtinai klaipėdietiška: muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierė Rūta Bunikytė, kostiumų dailininkė Vilija Šuklytė, grimo dailininkė Aira Braždienė, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas. Pagrindinių vaidmenų atlikėjai – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Valdas Kazlauskas (Vyskupas), Aurimas Raulinavičius (Magistras), Judita Butkytė-Komovienė (Mėmelė). Vokalines partijas taip pat atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai ir choras. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro grupė.

Premjeros rėmėjos „Limarko grupės“ prezidentas Vytautas Lygnugaris neabejoja, kad Klaipėda turi kuo didžiuotis ir privalo kuo įsimintiniau paminėti šią datą: „Klaipėda, kaip seniausias Lietuvos miestas, mūsų valstybės istorijoje užima ypatingą vietą, todėl šiame kontekste verta pabrėžti ne tik  jūrinio miesto išskirtinumą, bet ir deramai prisiminti jo gilią istoriją. Linkiu, kad mūsų miesto išskirtinumas sudomintų kuo daugiau žmonių iš viso pasaulio, o čia gyvenantys visada su pagarba ir pasididžiavimu minėtų savo miestą“.

„Skrajojantis olandas“ – miesto pasididžiavimas

Rugpjūčio 5–6 dienomis į Klaipėdos elingą vėl grįžta publikos pamėgta Richardo Wagnerio opera „Skrajojantis olandas“. „Tai pastatymas, taip pat gimęs miesto gimtadienio proga 2020 m. rugpjūčio 1-ąją bei sulaukęs tokio didžiulio pripažinimo, kad jau yra tapęs ne tik Klaipėdos festivalio, bet ir Klaipėdos miesto vizitine kortele. Ši opera sugebėjo patraukti ne tik miesto ar šalies gyventojų dėmesį, bet ir virtualiai apkeliauti pasaulį tarptautinėje operos platformoje „OperaVision“ transliuoto įrašo pavidalu. Įspūdingas pastatymas, pelnęs aukščiausius scenos menų apdovanojimus Lietuvoje, kaip ir jame pasirodantis tikras laivas, vėl lauks aplodismentų saulėlydžio nutviekstoje scenoje. Negalėjome jo vėl neparodyti publikai, nors šis pastatymas reikalauja ypač daug pastangų bei investicijų“, - akcentavo L. Vilimienė.

Anot muzikinio teatro vadovės, džiugu, kad jau trečią vasarą specialiai šiam spektakliui į pajūrį sugrįžo Vokietijoje dainuojantis bosas-baritonas Almas Švilpa atlikti savo mėgstamiausio – Olando – vaidmens. Dalando partiją pirmą kartą dainuos solistas Tarasas Shtonda iš Ukrainos. Jo dukters Zentos vaidmenį vėl įtaigiai atliks solistė Sandra Janušaitė, o jos palankumo siekiantį Eriką įkūnys garsiausiose pasaulio scenose dainuojantis lietuvis Kristianas Benediktas (Vaidas Vyšniauskas). „Taip pat dainuos KVMT solistai Tadas Jakas, operoje debiutuosiantis Vairininko vaidmeniu, kuo mes labai didžiuojamės ir linkime sėkmės, ir Dalia Kužmarskytė, publikai įsiminusi temperamentingu Zentos auklės Mari charakteriu. Spektaklyje dalyvaus Modesto Pitrėno diriguojamas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras, choro, baleto trupės artistai“,- sako L. Vilimienė.

Stebinantis „Skrajojantis olandas“

„Aš manau, kad „Skrajojantis olandas“ - vienas gražiausių, reikšmingiausių ir didžiausių scenos veikalų, pastatytas per visą nepriklausomą Lietuvos istoriją“, – taip KVMT „Skrajojančio olando“ pastatymą tituluoja solistas A. Švilpa. „Olando partiją dainavau kone dešimtyje skirtingų pastatymų. Kažkada aš su užsidegimu pasakojau apie R. Wagnerio „Skrajojančio olando“ spektaklius kituose teatruose Muzikinio teatro vadovei L. Vilimienei, tačiau nesitikėjau, kad jau netrukus būsiu pakviestas šią partiją sudainuoti gimtame mieste. Klaipėdos „Skrajojantis olandas“ ypatingas, nes jokiame kitame mieste man neteko dainuoti uoste, buvusioje laivų statykloje bei į sceną įplaukti tikru laivu! Kai žiūrėjau spektaklio įrašą net graudinausi iš pasididžiavimo, kad tai vyksta mano gimtoje Klaipėdoje. Gali apkeliauti visą pasaulį, o būti nustebintas savo gimtoje žemėje. Ateikite ir būtinai pamatykite“.

Festivalį rugpjūčio 7-ąją vainikuos operos gala koncertas, skirtas KVMT 35 metų veiklos sukakčiai, apjungsiantis festivalio kviestinius ir KVMT solistus, kuriame gėrėsimės teatro solistų Beatos Ignatavičiūtės, Dalios Kužmarskytės, Ritos Petrauskaitės, Mindaugo Rojaus, Viliaus Trakio bei kviestinių dainininkų Almo Švilpos, Taraso Shtondos (Ukraina), Kristiano Benedikto ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro atliekamomis gražiausiomis arijomis iš populiariausių operų, operečių ir miuziklų. Diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Remti lengva, kai stebina rezultatas

„Esame labai dėkingi festivalio rėmėjams, nes be jų geros valios kažin ar būtų pavykę jį surengti. Ypač dėkingi jau kelerius metus Klaipėdos festivalį remiančiai „Vakarų medienos grupei“, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybei ir LR kultūros ministerijai, pasaulinę oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjerą parėmusiai įmonių grupei „Limarko“. Festivalį remia „Klaipėdos energija“, „Klaipėdos vanduo“, „Mega“, paslaugomis remia viešbučiai „Mercure Klaipėda City“, „Victoria Hotel Klaipėda“, „Michaelson Boutique Botel“, informaciniai rėmėjai: LRT, dienraščiai „Klaipėda“, „Vakarų ekspresas“, „Lietuvos rytas“, portalai lrytas.lt ir „Klaipėda aš su tavim“, žurnalas „Moteris““, - dėkojo L. Vilimienė.

VMG grupės generalinis direktorius Egidijus Mockus tikino, kad „remti lengva, kai matai fantastiškus pastatymus bei gražius Muzikinio teatro darbus. Turime palaikyti klaipėdietišką kultūrą. Matome, kad pastatymų lygis vis kyla bei vis labiau tampa pasaulinio lygio. Savo darbuotojus motyvuojame skirdami bilietus į renginius, tačiau manome, kad žmonės juos vis dar lanko per mažai. Turime pasitempti“.

Kitame krante

Klaipėdos festivalio tradicija - forumo diskusijos, kuriose šiemet atsispindės pasaulinės aktualijos. „Pernai daug diskutavome apie ekologiją, o šiemet publiką pakviesime į pokalbių ciklą „Kitas krantas“, vyksiantį jaunimo pamėgtoje laisvalaikio ir pramogų erdvėje „Hofas“ kitame Danės krante. Diskutuosime apie kitaip mąstančius, kitos kultūros, religijos ar etninės priklausomybės žmones ir dėl to patiriamus jų supratimo, priėmimo nesklandumus.  Rugpjūčio 2 d.19 val. „Hofe“ vyks diskusija apie šiandienos aktualijas: kaip mūsų kasdienį ir profesinį gyvenimą paveikė pandemija, o dabar dar ir karo veiksmai Ukrainoje? Kaip išsvajotąjį „kitą krantą“ įsivaizduoja įvairių patirčių, siekių turintys žmonės? Toliau aktyviai kurti ir kovoti ar atsitverti tylos siena ir atsiriboti? Dalyvauja: žurnalistė, socialinė aktyvistė Agnė Bukartaitė; LMTA Klaipėdos fakulteto dekanė Loreta Jonavičienė; TV laidų rengėja ir vedėja Asta Stašaitytė. Diskusiją veda LRT radijo žurnalistė Odeta Vasiliauskaitė.

Rugpjūčio 4 d. 19 val. „Hofe“ rengiama diskusija „Pažinti ir priimti kitą“. Diskutuosime apie migrantų, pabėgėlių, diskriminaciją patiriančių žmonių integraciją į Klaipėdos kultūrinį bei socialinį gyvenimą ir kokiais būdais prie jos prisideda Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT). Dalyvauja: KVMT vadovė Laima Vilimienė, KVMT vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas, KVMT vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas, KVMT orkestro koncertmeisterė Regina Sarkisova, KVMT choro artistai Farshadas Abbasabadi ir Indra Sofia Maria Nielsen, KVMT baleto trupės šokėja Daria Verovka. Diskusiją veda muzikologė, KVMT redaktorė Veronika Janatjeva.

Klaipėdos istorinis ratas

Kaune gimęs ir augęs kompozitorius A. Remesa, po studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) atvykęs dėstyti muzikos teorijos ir istorijos disciplinų į Klaipėdą ir nuo 1983 m. įsikūręs uostamiestyje (arba, kaip jis mėgsta sakyti, „miestauostyje“), yra aktyvus miesto kultūrinio ir dvasinio gyvenimo dalyvis. Jo veiklos barai itin platūs: po kompozicijos studijų dar papildomai studijavęs teologiją, muzikos liturgiją ir grigališkąjį choralą, jis šiuo metu Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonininkas, o šalia visos kūrybinės ir bendruomeninės veiklos dar ir dirba muzikos psichoterapeutu Klaipėdos psichiatrijos ligoninėje, yra Respublikinio muzikinės psichoterapijos centro įkūrėjas (RMPC), įvairių muzikos psichoterapijai skirtų konferencijų iniciatorius, rengėjas ir dalyvis. Apie antrais namais jam tapusį miestą kompozitorius sako: „Klaipėda kilo ne iš uosto, bet iš bažnyčios, šventovės, vienuolyno. Klaipėdą laikyčiau liberaliausiu Lietuvos miestu, atlaikiusiu nelengvą istorinės kaitos laikotarpį. Remiantis istoriniais dokumentais, pranciškonų vienuolis Heinrichas Liucelburgietis, būdamas Kuršo vyskupu (1250–63), ne tik prisidėjo prie Klaipėdos miesto įkūrimo, pastatydamas pirmąsias Šv. Mikalojaus ir Šv. Jono bažnyčias, bet ir aktyviai dirbo pastoracinį darbą su lietuviais ir žemaičiais, nes prie Kuršo vyskupijos 1237 m. buvo prijungta beveik visa etnografinė Lietuva. Apeinant ištisą 770 metų istorinį ratą, lyg ir vėl atsiduriame tame išeities taške. Atrodytų, kad Klaipėda vėl įkuriama antrą kartą, tačiau šį kartą nešanti „prisikėlimo“ įvaizdį ir aureolę.“

Suromantinta miesto istorija

„Oratorija, susidedanti iš įžangos ir 7 dalių, parašyta simfoninio orkestro vario grupei, mišriam chorui, solistams (diskantas, sopranas, tenoras, baritonas), mušamųjų grupei, solo instrumentams – smuikui, violončelei, birbynei ir klavišiniam instrumentui. Tarp pagrindinių jos veikėjų – Kuršo vyskupo Heinricho ir pilies komtūro Eberhardo iš Zaino – yra ir Mėmelė. Tai senovinis Nemuno upės pavadinimas, įgavęs simbolinį moteriško prado pavidalą. Kūrinyje nesiekėme laikytis istorinės Vakarų Lietuvos chronologijos, bet pateikti žmogiškąją, suromantintą miesto įkūrimo versiją“, – apie savo naujausią kūrinį pasakoja kompozitorius.

Oratorijos libreto autorius, Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno gvardijonas br. Sigitas Benediktas Jurčys OFM tikina, kad „malonu matyti ir augantį klaipėdiečių entuziazmą švęsti miesto gimtadienį. Gyvename mieste, kurio dvasingumą suformavo mažesnieji broliai pranciškonai. Atsiranda net savotiška šventinė ambicija: atskleisti tikrąją miesto tapatybę. Apskritai kalbant, naujoji kompozitoriaus A. Remesos oratorija man reiškia visus miestiečius vienijančio dialogo apie Klaipėdos miesto kilmę pradžią. Mes, mažesnieji broliai, reiškiame padėką Klaipėdai ir linkime, kad ji būtų laiminga, sveika, veržli, kūrybinga ir dvasinga. Mes norime kartu džiaugtis Klaipėdos miesto gyventojų laime, sveikata ir gerove; norime matyti jų veiduose vilties šypseną. Tai mano gimtasis miestas. Klaipėda stipri ir didinga, jos siela – jūrinė, visada siekianti tobulėti. Todėl leiskite man padėkoti už galimybę prisidėti kuriant oratoriją ir tuo džiaugtis“.

Klaipėdos festivalis rugpjūčio 1–7 dienomis sugrįžta į lauko scenas senojo uosto širdyje ant Kuršmarių kranto. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro antrus metus organizuojamas operos ir klasikinės muzikos festivalis pažymės miesto 770-ąjį gimtadienį, savo programą atverdamas Alvido Remesos oratorijos „Sakmė apie Memelburgą“ premjera Klaipėdos piliavietėje (rugpjūčio 1 d. 19.30 val.). Festivalio žiūrovai taip pat turės galimybę dar kartą išvysti išskirtinį Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą senajame Klaipėdos elinge (rugpjūčio 5, 6 d. 21.30 val.), tapusį festivalio vizitine kortele ir garsinantį Klaipėdos miestą visame pasaulyje. Antrąjį Klaipėdos festivalį užbaigs įspūdingas operos gala koncertas (rugpjūčio 7 d. 18 val.), kuriame balsingieji muzikinio teatro ir kviestiniai solistai publikai dovanos gražiausias arijas iš operų, operečių ir miuziklų. Paskubėkite nusipirkti bilietus, nes jų liko labai mažai, o nuo rugpjūčio 1 dienos jų kainos kils.

KVMT inform.