91-erių Nina prastai pamena tai, kas nutiko prieš metus ar du, tačiau visam gyvenimui jai labai ryškiai įsirėžė įvykiai iš vaikystės, kai nuo atskrendančių Vokietijos lėktuvų su seserimi bėgo slėptis į miškelį. Mergaitei tada buvo dešimt metų, tačiau ji su smulkmeno­mis prisimena bombardavimus kaimelyje Maskvos prieigose, karo nepriteklių, mamos pergyvenimus...

„Netikėjau, kad teks išgyventi dar vieną karą, o tai, ką patyriau šiemet, yra daug baisiau, nei tai, ką regėjau vaikystėje“, –

sakė Irpinės centre gyvenanti senolė.Bomba pataikė į kaimynystėje stovėjusį dviaukštį namą ir jį visiškai sugriovė. Nuo sprogimo bangos stipriai nukentėjo ir Ninos namas – suskilinėjo sienos, išdu­žo langai, įlūžo stogas. Į senolės namą pasibeldžiau atsitiktinai. Iš tikrųjų norėjau pašnekinti gretimo apgriauto, tačiau su ant stogo plevėsuojančia Ukrainos vėliava šeimininką. Niekam durų ne­atidarius, užsukau į kaimyninį sklypą.

Pas Niną jau tris mėnesius gyvena jos velionės sesers duk­ra Svetlana. Ši 65-erių

pensininkė per rusų bombardavimus prarado viską: sudegė ne tik iš tėvų paveldėtas namas, bet ir butas su visais asmeniniais daiktais.„Maniau, kad pensijoje vargti neteks, planavau gyventi bute, o tėvų namą išnuomoti, tačiau per vieną akimirką tapau bename“, – su ašaromis akyse sakė Svetlana.

Ji laikinai prisiglaudė pas tetą,

tačiau baiminasi žiemos šalčių.„Langus apkaliau plėvele ir kas savaitę einu į meriją prašyti pagalbos, tačiau nesulaukia­me, nes tokių kaip mes yra tūkstančiai“, – apgailestavo Svet

­la­na.Moteris panoro parodyti už puskilometrio toje pačioje gat­vėje esantį namą. Šio vaizdas apgailėtinas – išliko tik dalis pirmo aukšto sienų, kurias apžiūrint Svetlanos skruostais ėmė riedėti ašaros.

„Pražuvo visi vaikystę ir tėvus primenantys daiktai, atrodo, lyg būčiau netekusi dalelės savęs“, –

pro ašaras kalbėjo moteris.Svetlana pasakojo, jog, maskoliams ėmus bombarduoti Irpinę, neketino bėgti, nes manė, kad bombos skries į arčiau Bu­čos esančius namus, o ji gyvena miestelio centre. Net įsirašė į savanores ir nešiojo vandenį bei maisto paketus senoliams. Tačiau bombardavimai stiprėjo, teko slėptis gretimos kavinės rūsyje įrengtoje slėptuvėje.

Iš Irpinės sprukti nusprendė po to, kai netoli sprogusi bomba taip supurtė slėptuvę, kad ėmė byrėti tinkas, atšokinėjo plytelės ir atrodė, jog sugrius vi­sas pastatas. Paprašius pagalbos karių, šie moterį nugabeno iki susprogdinto tilto per upelį.

„Vietoj tilto buvo sukaltas siauras lieptelis, kuriuo privalėjo pereiti visi, net vaikai ir senoliai. Man pasisekė – kai ėjau liepteliu, nešaudė ir nebuvo žmo­­nių grūsties, nors prieš tai dė­josi košmariški dalykai, rusams ėmus šaudyti, kildavo panika, visi verždavosi be eilės“, – pasakojo Svetlana.

Moteris nutarė apsistoti drau­gės name Kyjive. Tai nebu­vo pats geriausias sprendimas, mat namas stovi toje vietoje, kur atlėkdavo maskolių raketos.

„Kartą naktį netoliese sprogus bombai supanikavau ir pus­nuogė išbėgau į gatvę. Laimei, draugės vyras mane pasivijo ir apsiverkusią parvedė“, – su siaubu prisiminė moteris.Senolė Nina neklausė raginimų bėgti pas Kyjive gyvenančią dukrą, išgyveno didžiausius bombardavimus, maisto stoką, žmonių aimanas.

„Patyriau pragarą, skeveld­ros ne kartą skraidė po kambarius, galvojau, kad žūsiu, tačiau Dievas pasigailėjo ir leido gyventi toliau, negavau net mažiausio įbrėžimo, nors žuvo jauni žmonės, maži vaikai“, – šnekėjo senolė.

Irpinė sugriauta gerokai labiau, nei kaimyninės Buča ir Gustomelis. Rusų tankai, negalėję persikelti per upelį dėl susprogdinto tilto, įsitvirtino Bučoje, iš kur arčiausiai iki Irpinės, ir ją apšaudydavo. Vaizdas sukrečia – visi namai sugriauti arba apdegę, daugiabučiai stovi pajuodavę, įtrūkinėję, įgriuvusiais stogais bei  žiojėjančiomis skylėmis. Ir tarp aprūkusių bei ištuštėjusių daugiaaukščių pastebiu ant nedidelio akmeninio postamento pastatytą kryžių, prie jo padėtą skydą ir šalmą su kruvina skyle. Ant kryžiaus parašyta, kad jis skirtas Dangiškosios šimtinės didvyriams. Dangiškąja šimtine ukrainiečiai praminė jaunuolius, žuvusius 2014 m. Maidano aikštėje vykusiuose susirėmimuose. Sukilusi tauta tada statė barikadas ir nuvertė Maskvai tarnavusį prezidentą Viktorą Janukovyčių, tačiau kovos pareikalavo ir civilių aukų. Jei tiesa, jog po mirties gyvenimas tęsiasi kitokioje plotmėje, o šį pasaulį palikę žmonės mus toliau stebi, tai Kyjivo Maidano Dangiškosios šimtinės herojai dabar vėl išgyvena didelį nerimą dėl savo tėvynės likimo...

Prie vieno mažiau apgriauto daugiaaukščio pamačiau iškabą, jog čia yra atvežama humanitarinė pagalba. Užkalbinu rūbų krūvoje aprangos ieškančią moterį su paaugle duk­ra. Moteris paprašė jos nefo­tografuoti, nes gėdijasi dabartinės savo išvaizdos ir būsenos.

„Buvome pasiturinti šeima, gy­venome savo name, turėjome nedidelę įmonę, bet visko netekome. Dabar net rūbų bei maisto esu priversta prašyti“, – graudinosi 40-metė Alina.

Prie sankryžos, kurioje kelias iš Irpinės išsišakoja Bučos ir Gustomelio kryptimi, privatūs namai subombarduoti. Bet vienas išsiskiria tuo, jog virš jo griuvėsių plevėsuoja Ukrainos vėliava. Pro pravirus vartus pamatau vyriškį ir užkalbinu. Vladimiras Lozovojus papasakoja, kad, frontui artėjant, žmoną, mamą, sūnų, marčią ir dvi anūkes išgabeno į Vakarų Ukrainą. Po mėnesio frontui nutolus nuo Kyjivo, jis grįžo ir apsigyveno sugriauto namo vidiniame kieme pasistatytoje palapinėje.

„Šitą namą stačiau tam, kad galėčiau praleisti senatvę. Tačiau nors jo ir neliko, svarbiausia, jog visi sveiki. O dabar pagalvojau, kad laikas atstatinėti sodybą“, – sakė vyriškis.

Jis išvalė kiemą nuo skeveld­rų ir šiukšlių, suremontavo šilt­namį, pasodino gėlių ir daržovių, sutaisė sūpynes, pripylė į pripučiamą baseiną vandens, kad anūkės sode galėtų šėlioti ir pamirštų karą.

„Žinote, mano pavyzdys užkrėtė ir kaimynus, jie irgi ėmė tvarkyti gėlynus, daržus, planuojame, kaip padėsime vieni kitiems atstatinėti namus, nes pergalė anksčiau ar vėliau  bus mūsų“, – optimizmo nepraranda V. Lozovojus.

Energetiku iki pensijos dirbęs vyriškis nežino, į jo namą pataikė priešo ar saviškių bomba. Namas yra svarbioje strateginėje sankryžoje, todėl, anot kaimynų, jame buvo įsitvirtinę maskolių snaiperiai.

„Svarbiausia, jog priešas nuvytas, jog sutrukdėme pulti Kyjivą“, – džiaugėsi Vladimiras.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Liepos 21-ąją Šilalėje trumpam sustojo eismas: nuo Simono Gaudėšiaus gimnazijos iki Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios žygiavo mokinių, mokytojų ir juos lydinčių šokėjų bei muzikantų kolona.
Šiemet su šia mokykla atsisveikino 89 abiturientai, tarp kurių buvo trys, brandos egzaminuose surinkę po 100 balų. Šimtukininkai Emilija Marozaitė bei Juozas Griušys tapo ir „Šilalės artojo“ pagalbininkais: padėjo nustatyti laikraščio antrojo pusmečio prenumeratos laimėtojus. O kol jie dar namuose, pakalbinome, klausdami, kaip sekėsi mokytis, kur svajoja studijuoti bei gyventi. Teiravomės, kaip susiklostė egzaminų sesija, kodėl, jų manymu, tokie prasti abiturientų pasiekimai visoje Lietuvoje.
Emilija įsitikinusi, jog viskas yra paties mokinio rankose.

„Mano mėgiami užsiėmimai bei požiūris į mokslus keitėsi priklausomai nuo to, kiek laiko skirdavau tam tikram dalykui pažinti. Žinoma, kuo geriau įvaldome tam tikrą sritį, tuo labiau ji patinka. Tad dėl laisvės kūrybai, fantazijai ir saviraiškai labiausiai mėgau dailės pamokas. Mažiausiai domino tikslieji mokslai: matematika, fizika. Tačiau dabar galiu pasakyti, jog prastai sekėsi tie dalykai, kuriais mažiau domėjausi“, – pasakojo Emilija.
Juozas neslėpė, kad jam atvirkščiai – matematika, chemija ir biologija patiko labiausiai.
„Mokytis buvo įdomu, nes rūpėjo sužinoti daugiau, domėdavausi plačiau, nei reikalauja mokyklinis kursas. Ne mėgstamiausia pamoka buvo anglų kalba, nors progimnazijoje nepatiko ir lietuvių kalbos pamokos, gauti gerą pažymį retai kada pavykdavo. Tačiau atėjęs į gimnaziją, lietuvių kalbos pamokas pamėgau“, – sakė Juozas.
Jis tikėjosi, kad egzaminų rezultatai bus aukštesni.
„Pasisekė neblogai, bet galėjau išlaikyti geriau. Daug dirbau mokslo metų viduryje, o paskutiniais mėnesiais atsipalaidavau. Todėl ir rezultatas toks: geriausiai (100 balų) išlaikiau matematiką, o blogiausiai – anglų kalbos egzaminą“, – pripažino vienas iš trijų gimnazijos šimtukininkų.
Juozas laikė penkis brandos egzaminus ir ketino studijuoti mediciną, o Emilija neslėpė, kad jos širdis labiau linksta
prie humanitarinių mokslų.
„Reikia dėkoti mokytojams, kurie geba išlaikyti mokinio dėmesį savo dalykui. Geras mokytojas visada siekia, jog
mokinys išmoktų kuo daugiau, palaiko, organizuoja kūrybingesnes ir netradicines pamokas. Visa tai skatina domėtis
pačiam, žinios lengviau įsisavinamos“, – įsitikinusi Emilija.
Ji dėkoja mokytojams Reginai Arlauskienei, Jolantai Baubkuvienei, Daivai Eisimantienei, Gražinai Žemaitaitienei, Pauliui Bijūnui, Rasai Mažrimienei, Birutei Knyzelienei, Gidai Zobelienei, Daliai Kubaitienei, Vidai Kačinienei už tai, kad
jie, anot Emilijos, išlaiko ribą tarp griežtumo ir nuolaidumo, geba paskatinti. Iš lietuvių kalbos mergina gavo 100
balų, nedaug trūko iki šimtuko ir anglų kalbos patikrinime (97), istorijos žinios įvertintos 90 balų. Matematikos egzaminas, deja, įvertintas mažiausiu balų skaičiumi, tačiau, koks jis, Emilija neatskleidė.
Paklausti, ką mano apie prastėjančius rezultatus matematikos egzamine, abiturientai sakė, kad tai yra ir mokytojų,
ir mokinių kaltė.
„Matematika yra mokslas, paremtas teorinėmis žiniomis, o nemokant teorijos, neįmanoma atlikti praktinių uždavinių. Mokytojo reikalas – sudominti dėstomu dalyku. Man pasisekė ir dabar išskirčiau lietuvių kalbos bei matematikos mokytojas“, – sėkmės receptą atskleidė Juozas.
Emilija teigė supratusi, jog mokiniai nemoka nuosekliai mokytis.
„Pagrindinė priežastis yra valios ir atsakomybės trūkumas, dažniausiai dėmesį nuo mokslų ir atkaklaus darbo atitraukia socialiniai tinklai bei kitos pramogos. Kliudo ir įsitikinimas, kad humanitarai gali būti tik humanitarais,
tiksliukai – tik tiksliukais, todėl ne vienas pasiduoda rimtai nepradėjęs. Iš tiesų tereikia daugiau padirbėti“, – įsitikinusi ji.
Mergina svarstė apie dailės studijas, bet galiausiai pasirinko japonologiją – traukia japonų kalba ir kultūra, noras bendrauti su šios šalies žmonėmis, plėsti pasaulėžiūrą. Tiesa, jos artimieji šį sprendimą vertina kiek skeptiškai,
tačiau ją palaiko ir tiki, jog viskas pavyks.
Ar grįš gyventi ir dirbti į gimtinę, Emilija kol kas nežino.
„Šilalė man yra labai miela ir patogi. Manau, jog jaunimas dažniau renkasi apsigyventi kitur, nes nori patirti naujų
įspūdžių. Taip pat čia trūksta pramogų ir įsidarbinimo galimybių. Tad ir aš pirmiausia noriu pažinti kitus miestus, šalis“, – sakė E. Marozaitė.
Juozas grįžti į gimtinę irgi neplanuoju: „Šilalė man yra per mažas miestas, per mažai veiklos, pramogų, darbo perspektyvų“.
Vaikinas svarstęs studijuoti mediciną, bet dėl pernelyg ilgai trunkančių mokslų ir, anot jo, prasto atlyginimo šio su
manymo atsisakė.
„Ketinu studijuoti taikomąją matematiką Vilniaus universitete – patinka studijų programa ir geros įsidarbinimo
perspektyvos“, – sakė abiturientas.
Šios gimnazijos šimtukininkė yra ir Agnė Makaraitė, surinkusi balų maksimumą anglų kalbos egzamine. Mergina
sakė, jog jai tai buvo staigmena.
„Tokio įvertinimo nesitikėjau. Iki šiol pamenu, kaip jaučiausi, išėjusi iš egzamino: atrodė, jog išlaikysiu prastai,
jog padariau daug klaidų. Egzaminams ruošiausi palyginti nedaug, todėl visų laikytų dalykų įvertinimas yra geresnis
nei galvojau“, – kukliai pasiekimus įvertino mergina.
Agnė ketina studijuoti anglų kalbos filologiją Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Paklausta apie svajonių darbą, jaunoji šilališkė prisipažino, kad norėtų grįžti dirbti į mokyklą, o gal išbandyti vertėjos profesiją.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36, 44, 46, 49, 51)

Baigdama įspūdžių ciklą iš kelionės po Rytų Afriką, noriu pakalbėti apie šiandienos pasaulio nelaimę – COVID-19 virusą, apie netikrą ligos statistiką mano aplankytose šalyse ir apie netikrus Afrikos gelbėtojus.

Melo rūšys

Sakoma, yra trys melo rūšys: melas, šventas melas ir statistika. Pastaroji tuo metu skelbė gana „padorius“ susirgimų koronavirusu skaičius Etiopijoje bei Erit­rėjoje. Žinant, jog vien Etiopijoje gyvena apie 50 kartų daugiau gyventojų nei Lietuvoje, iš statistikos suvestinių galima spręsti, kad ten situacija dėl viruso buvo daugmaž panaši kaip ir pas mus. Tiesa, buvo pripažįstama, jog atliekama pernelyg mažai testų, o apie tai, kad šiose šalyse net nėra tikslios statistikos, kiek iš tikrųjų yra gyventojų, visai ne­kalba­ma.

Deja, situacija tokia, kad daugybė gyventojų čia nei gimsta, nei miršta, nei serga... Juridiškai jų tiesiog nėra. Gimusių niekas neregistruoja, mirusių niekas nepasigenda. Ypač tai pasakytina apie gentis, kurių kiekviena gyvena pagal savus įstatymus. Tad tikėti statistika apie viruso mastą šiose Afrikos šalyse yra naiviau, nei tikėti horoskopais.

Mokė plauti rankas

Koronavirusui ėmus sparčiai plisti, girdėjome raginimų padėti Afrikos šalims. Viena tokios pagalbos formų – mokyti žmones elementariausios higie­nos. Pasirodė ir filmukas socialiniuose tinkluose, kaip Afrikos gelbėtojai iš Lietuvos moko afrikie­čius plauti rankas. O šie tarsi apžavėti, išpūtę akis seka vandens srovelę, tekančią iš praustuvo. Dievaži, kvailesnio mokymo sugalvoti nebegalima. Panašu, jog tokie „mokytojai“ tose šalyse nebuvo, nematė žmonių, dešimtis kilomet­rų sukariančių atsinešti vandens maistui, kuris kartais būna net tirštas nuo dumblo, vos ne vos susamstytas iš bebaigiančio išsekti telkinio... Kaip galima žmogų mokyti plauti rankas, jeigu jis yra ištroškęs, o kiekvienas vandens lašas yra brangenybė. Mačiau, kaip vaikai, pamatę vandens balutę, sugulę ant pilvukų, it šuniukai lakė ne tik drumzliną, bet ir jau dvokiantį vandenį. Teko sutikti ir gentį, kurios papročiai draudžia praustis... Tad įtariu, jog tokie „mokytojai“ per kokį nors projektą praplovė pinigų, o afrikiečių rankos kaip buvo, taip ir liko murzi­nos.

Skeptiškai žiūriu ir į dezinfekcinių priemonių dalijimą. Nebent jas „pagardintų“ kažkuo labai bjauriu, kad neišgertų...

Karas dėl vandens?

Afrikos „gelbėtojų“ komiškumą iliust­ruoja ir per patį pandemijos piką kilęs „vandens karas“ tarp Etiopijos, Egipto ir Sudano. Mat Etiopija, remiama JAV, ryžosi ambicingam projektui susirinkti Nilo vandenis ir net pasistatyti hid­roelektrinę. Tačiau kaimyninės šalys stoja piestu: užtvenkus Nilą, jos skaudžiai nukentėtų. Pradėjus eksploatuoti užtvanką, neabejojama, kils įtampa, konfliktai, o tai dar labiau destabilizuos ir taip neramų regio­ną, ir dar baisiau – sukels pavojų milijonams žmonių gy­vybių.

Pasak išplatinto Egipto vyriausybės pranešimo, Egiptas beveik visą reikalingą vandenį gauna iš Nilo ir baiminasi, jog užtvanka sumažins jo kiekį. Jei įprastomis sąlygomis vandens ir užtektų, ištikus sausringam periodui, Nilas gali smarkiai nusekti, o užtvanka neleistų vandeniui tekėti į šiaurę, dėl to pavojus kiltų 98 mln. gyventojų turinčiam Egiptui.

Saugus atstumas

„Gelbėtojai“ aiškina juodojo že­myno žmonėms, jog būtina laikytis saugaus atstumo. Akivaizdu, kad jie tik­rai nematė genčių „namelių“, kur vienoje palapinėje privalo išsitekti visa gausi šeima. Ir kailiai, kurie atstoja paklotą bei užklotą, yra visiems bendri. Ir vyras, turįs penkias žmonas, privalo paeiliui visas jas aplankyti.

Prisimenu genčių turgų netoli Suda­no sienos. Jau buvome supratę, kad vie­tiniai visaip stengiasi paliesti baltąjį. Pa­našiai, kaip mes delfinariume norime paglostyti delfiną. Paprasčiausia tai padaryti, ištiesiant ranką. Tačiau mūsų gidas dar prieš įžengiant į turgų perspėjo ištiestas rankas ignoruoti: sakė, siaučia kažkokia nežinoma liga, kuri pasireiškia karščiavimu ir dusuliu. Kas žino, gal jau tada ten buvo COVID-19? Po grįžimo į Lietuvą vos už savaitės buvo paskelbtas kone pasaulinis karanti­nas.

Prisimenu ir kelionę per Indiją. Ten irgi jokia statistikos agentūra negalėtų pasakyti gyventojų skaičiaus, nes labai daug yra žmonių, kurie nėra net registruojami. Vien Delyje gyvena apie 22 mln., o jo l??nynuose ar ūšnynuose ar tiesiog gat­vė­­se – dar apie 17 mln., kurių juridiškai nė­ra. Sako, šis skaičius būtų dar didesnis, jei ne lūšnynų žmonių gretas pra­retinančios epidemijos – šiltinė, cholera, netgi maras. O tokia liga kaip dizenterija čia prilyginama mūsiškei slogai... Nors nuo kelionės po Indiją jau praėjo keliolika metų, akyse tebestovi šiukšlynai, pakelėse tupintys ir gamtinius reikalus atliekantys žmonės, gatvėse, turgeliuose, netgi apie šventyk­las besiga­nančios karvės, būriai valkataujančių šu­nų ir gana agresyvių beždžionių. O juk Indija – ne Afrika, ji priskiriama prie sparčiai besivystančių šalių, ir van­dens čia kur kas daugiau.

Problemų kūrėjai

Manau, su labdaromis dažnai tik bėdų neva remiamoms šalims pridarome. Ir gidas Teklu sakė: humanitarinė pagalba padeda karams tęstis, nes tiesioginis maisto bei vaistų tiekimas aprūpina ne tik civilius, bet ir kareivius. Pasak Tek­lu, bet koks įsikišimas iš išorės, net jeigu tai yra humanitarinė pagalba, sukelia problemų. Vienintelė pagalba – žmonių švietimas, jų mokymas. Tačiau kaip tai padaryti gūdžiose gentyse, kai žmonės net nežino, kada jie gimė, neturi jokių asmens dokumentų, daugelyje genčių neegzistuoja pinigai, o pagrindinė valiuta yra ginklai...

Itin nemaloniai nuteikia įvairios parodomosios gelbėtojų misijos. Ypač kai net nepatikimoji statistika skelbia, jog gal tik kas penktas įvairių Afrikos „gelbėtojų“ iš geradarių surinktas euras atitenka Afrikai, gi didžioji dalis aukų lieka akcijų organizatoriams... Už tas pačias aukas jie nuvyksta Afrikon nusifotografuoti su snarglinu, žaizdotu vaiku ir tą išvyką išdidžiai pavadina gelbėjimo misija. Netgi paramos fondui „UNICEF Lietuva“ dėl tokios veiklos oficialiai buvo pateiktas klausimas, kas tai: pagalba ar skurdo pornografija?

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.

Daugybė renginių kviečia laiką leisti tu­riningai. Ypač daug veiklos – Europos kultūros sostinėje Kaune. Bet nenuskriausti ir ši­la­liškiai, ku­rie praėjusį savaitgalį ga­lėjo mė­­gautis aukštos kokybės tra­dici­nio Medvėgalio menų festivalio kon­certais, Bijotuose stebėti Klai­pė­dos muzikinio teatro „Velnio nuotaką“,  šokio spektaklį arba trypti pagal „Jonio“ melodijas“...

Rugpjūtį į Kauną atkeliauja tarptautinis scenos menų festivalis „ConTempo“. Programoje – daugiau kaip 140 pa­si­rodymų ir Baltijos regione dar nematytų kūrinių. Svajingą savanos atmosferą, afrikietiškus ritmus bei žaismin­gą pažintį su unikaliais personažais dovanos teat­ras „Xirriquiteula“ iš Barselonos, pristatysiantis spektaklį „Žirafos“, akrobatų, šokio ir teatro pasirodymai. Informacija apie renginius – kaunas2022.eu.

Verta leistis į nuotykį Kauno rajone. „Smaragdo kelyje“ – skulptūros, instaliacijos, šiuolaikinio meno kūriniai ir net senoji technika, paversta į meno galeriją ar gastronomijos centrą. Gamtoje, miestelių skveruose ir įvairiose erdvėse pastaraisiais metais realizuotos Lietuvos ir užsienio menininkų idėjos randamos specialiai sudarytame „Kaunas 2022“ maršrute, taip pat skelbiamame tinklalapyje kaunas2022.eu.

Įsibėgėjo vienintelis Šiaulių apskrityje profesionalus muzikos ir meno festivalis. Atlikėjai iš Lietuvos bei kitų šalių koncertuoja Kelmėje, Tytuvėnuose, Baisogaloje ir Šiluvoje. Pagrindiniai festivalio renginiai vyksta XVII a. Tytuvėnų Bernardinų bažnyčioje ir vienuolyne. Festivalio programa – www.tytuvenaifestival.lt.

Liepos 17 d. Nyderlandų karalystės Kerkrado mieste vykusiame pasaulio muzikos konkurse „WMC Kerkrade“ valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ pelnė aukso medalį pagrindinėje kategorijoje, taip pat per­s­pektyviausio kolektyvo apdovanojimą ir įvertinimą už išskirtinius muzikinius pasiekimus. Šių metų rugsėjį Lietuvoje pirmą kartą rengiamas „Trimito“ inicijuojamas pučiamųjų muzikos festivalis „Vilnius Winds“.

Vilniuje nuskambėjo festivalis „Jaunas kaip Vilnius“, skirtas sostinės 700 me­tų jubiliejui. Spalvingoje programoje – gerai žinomų atlikėjų duetai, Vilniaus miesto šokio teatro „Low Air“ pasirodymas bei kt. Vilniaus  jubiliejus bus minimas 2023 m. sausio 25 d.

Deja, spalvotoje vasaros savaitėje būta ir tamsių spalvų – kultūros pasaulis neteko net trijų iškilių asmenybių. Liepos 21-ąją užgeso kompozitoriaus ir atlikėjo Audriaus Balsevičiaus gyvybė, mirė Vytautas Paukštė, Lietuvos kino ir teatro legenda, Klaipėdos miesto garbės pilietis, o sekmadienį netekome dar vienos legendos – teatro ir kino aktoriaus Vytauto Tomkaus.

1940 m. Radviliškyje gimęs V. Tomkus 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją, vaidino Šiaulių, Kauno dramos teatruose, dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, buvo teatro „Vaidilos ainiai“ bendraįkūrėjas. Nuo 1962 m. jis vaidino kine, o ypač didelio populiarumo sulaukė, sukūręs Tado Blindos vaid­menį filme „Tadas Blinda“ (1973 m.). 2004 m. V. Tomkus buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.

Kotryna PETRAITYTĖ

Iš Kyjivo vykstant į Bučą, tenka pravažiuoti Gostomelio gyvenvietės Moščicės mikrorajoną, kur atsiveria daugybė bombų sugriautų privačių namų. Čia automobilių greitis sulėtėja, nes su­sidaro spūstis – susprogdinus Bučos-Irpinės tiltą, buvo skubiai suręstas laikinas, ir dėl keleriopai siauresnio pravažiavimo mašinoms eilėje tenka stovėti po pusvalandį ir ilgiau.

Buča prasideda vešliais pušynais ir dešinėje kelio pusėje prieš dvejus metus pagal čekišką projektą pastatytu nauju prestižiniu privačių namų rajonu Čekiški rūmai. Tačiau jų grožiu pasigėrėti netenka – per maskolių bombardavimus pastatai virto luženomis. Suniokoti ir namų kiemuose buvę prabangūs automobiliai, kai kurie žmonės jų neteko net po tris.

„Šį namą stačiau su savo meistrų brigada, o dabar šeimininko prašymu atvykau įvertinti jo būklės. Deja, namas tinka tik nugriovimui, spėju, jog visi gretimi – taip pat“, – sakė statybų inžinierius Vasilijus Konoplenko.

Buča dar prieš dvidešimt metų buvo nedidelė gyvenvietė su dauguma penkiaaukščių namų, o pastaruoju metu pradėti statyti 9–16 aukštų namų mikrorajonai.

Rusų tankai trečią karo dieną įsiveržė į Bučą, tačiau ukrainiečiai Stoties gat­vė­je jiems surengė pasalą ir visus sunaikino.

„Tuo metu dar buvo elektra ir veikė interentas, todėl per mano kavinėje „Jul‘s“ įrengtas videokameras mačiau, kaip pirmi į Bučą įvažiavę čečėnai išplėšė kavinės duris, prisigrobė dešrų, tortų, vaisių. Nelietė tik alkoholio“, – pasakojo Olegas Sidorovas.

Kai ši tankų kolona buvo sunaikinta, rusai kiek stabtelėjo, ir prasidėjo pozicinė kova. Visgi kovo 10-ąją Buča buvo užimta. Ukrainiečiai pasitraukė į Irpinę, o užpuolikų tankai bei sunkioji artilerija įsikūrė Continent mikrorajone, kuris yra arčiausiai Irpinės. Jis buvo naujas ir didžiausias Bučoje – ką tik buvo apsigyvenę 1200 šeimų.

Maskoliai be perstojo šaudė į Irpinę bei Gostomelį, žinodami, kad ukrainiečiai jų nebombarduos, bijodami pataikyti į gyvenamuosius namus. Okupantai vaikščiojo po butus, prekybos cent­rą bei kioskus ir grobė vertingus daiktus, į krovinines mašinas tempė viską – kompiuterius, televizorius, šaldytuvus, skalbimo mašinas, dulkių siurblius.

Blogiausiai esą elgėsi ne čečėnai, bet Rusijos šiaurės tautų atstovai. Kartą vienas orkas buriatas su sėb­rais šventė gimtadienį ir panoro „pasilinksminti“ – iš požeminio garažo išvaryti jame nuo bombardavimų pasislėpusius ukrainiečius ir sušaudyti. Tai išgirdęs rusas neva sušukęs, jog neliestų tų civilių, nes jie ir taip vos gyvi nuo streso, šalčio ir bado. Jis paleidęs automato šūvių seriją į orą ir taip nubaidęs buriatus.

Pasak O. Sidorovo, prievartavimai bei civilių žudynės tik įrodo okupantų nužmogėjimą. Žmoną su penkiais mažamečiais vaikais Olegas teigė išsiuntęs ? Kipr?, o pats lik?s Bu?oje pri?i?r?į Kiprą, o pats likęs Bučoje prižiūrėti savo įmonių – iš naujausiame Continent mikrorajone pastatytų keliolikos kios­kų jis turėjo įsigijęs penkis. Čia buvo įkūręs kavinę, draudimo įmonę, turizmo agentūrą, gyvūnų maisto bei alkoholio parduotuves, ketino verslą dar plėsti. Po Bučoje vykusių kautynių kios­kai sudegė arba buvo apgriauti, ir dabar Olegas ryžosi atkurti tik kavinę, kurios išbyrėjusius langų stik­lus pakeitė fanera.

„Baisu, jog okupantai vėl gali pulti Kyjivą, ir būsim iš naujo bombarduojami, tad investuoti į remontą neapsimoka“, – sakė verslininkas.

Jo žodžius patvirtino padavėja Aliona, rodydama skeveldras bei šovinius, rastus kavinėje po okupantų pasišalinimo.

Kavinė „Jul‘s“ taikos metu buvo tapu­si kultūros renginių centru – savaitgaliais čia vykdavo klasikinės muzikos koncertai, poezijos vakarai, popietės vaikams ir šeimoms. Dabar niūriai atrodo ne tik kavinė, bet ir visas mikrorajonas, kur gyventi kol kas grįžo vos 107 iš 1200 šeimų. Beje, daugiausia vyrai, palikę žmonas su vaikais saugesnėse vietose.

„Žmonės ėmė kreditus ar kitaip skolinosi, kad įsigytų butus, o dabar dauguma tų, kurie liko, yra rimtai apgadinti, o kai kurie visai sudegė“, – apgailestavo Olegas.

Eidamas Bučos centro link, išvydau paminklą istoriniam Ukrainos herojui Tarasui Ševčenkai. Pagalvo­jau, jog prieš du šimtus me­tų carinės priespaudos žiau­­rumus patyrusio poeto dva­­sia ir dabar jaučia didelį skausmą... Vos 41-erius me­tus gyvenęs T. Ševčenka (1814– 1861) iš vergiškos baudžia­vos buvo išpirktas tik sulaukęs 24-erių, o vėliau dar dešimt metų praleido tremtyje Sibire. Laisvę jam atgauti padėjo taurūs žmonės (rusai, len­kai, lietuviai – T. Šev­čenka trejus metus gyve­no Vilniuje, kur mokėsi dai­lės), įžiūrėję didžiulį jo poetinį bei tapytojo talentą. Taip, kaip kentėjo T. Šev­čenka, dabar nuo maskolių kenčia visa Uk­rainos tauta.

Nuo paminklo pasukus į kairę, už kelių šimtų metrų yra nedidelė pėsčiųjų alėja, simbolizuojanti centrinę senojo miesto dalį. Čia stovi gaublio formos skulptūra su užrašu „Buča“. Einant pagrindine gatve toliau – Bučos merija, nuo kurios netoli ir iki apaštalo And­riejaus cerkvės. Ji vienintelė iš keturių, esančių Bučoje, atsisakė priklausomybės Maskvos patriarchatui ir tapo pavaldi Ukrainos pravoslavų bažnyčiai.

Cerkvės kieme tebežiojėja neužkasta duobė – broliškame kape buvo palaido­ti žmonės, rasti negyvi gatvėje. Vėliau jų asmenybės buvo nustatytos, ir giminaičiai žuvusiuosius perlaidojo kitur. Ateityje prie šios buvusios kapavietės ketinama pastatyti simbolinį paminklą, o kol kas ji tarsi simbo­lizuoja tebesitęsiantį karą ir nesibaigiančias ukrainiečių kančias bei netektis.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Liepos 18 d. prie Paršežerio atidaryta jau aštuntoji tarptautinė etno­kultūrinė jaunimo stovykla, kur sto­vyk­lautojai prasmingai laiką leido pen­kias dienas – šįvakar nuskambės jos uždarymo akordai.

Šilalės kultūros centro direktorės Irminos Kėblienės teigimu, stovykla skirta Žemaičių kalbos, Europos ir Lietuvos jaunimo bei savanorystės metams paminėti.

„Stovykloje dalyvauja 140 etninės kultūros puoselėtojų, tarp kurių yra ir būrys ukrainiečių, bei per 40 savanorių, vadovų, pedagogų, kultūros darbuotojų“, – sakė I. Kėblienė.

Didžiąją stovyklautojų dalį sudaro vietinis jaunimas, bet, kaip ir kasmet, prie veiklų organizavimo svariai prisideda Mažeikių kultūros centro „Alksnioka“, Šiaulių Dainų muzikos mokyk­los vaikų folkloro ansamblio „Vieversėlis“, Kauno tautinės kultūros centro folkloro ansamblio „Ratilėlis“ dalyviai, muzikantai Albinas Batavičius, Jūratė ir Donatas Stak­vilevičiai.

„Kiekviena diena turininga, visi gali dalyvauti įvairiausiose kūrybinėse veik­lose, dainuoti, bendrauti, kurti“, – sakė stovyk­los organizatorė.

Stovyklautojai jau dalyvavo 6 km kelionėje baidarėmis, orientaciniame žygyje, vyko į tautodailės plenerą „Šimt­mečio veidai ir vaizdai 2022“ Bilioniuose, žiūrėjo spektaklį žemaičių kalba „Smūgis i paširdius“.

Stovykloje triūsia 40 vadovų būrys, jų padėjai, savanoriai, o stovykloje netgi veikia „Žemaičių radijas“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Regis, turėjome įprasti, jog kasmet valstybiniai egzaminai tampa trileriu ir sukelia tikrą kritikos švie­timo sistemai audrą. Keičiasi mi­nistrai, pertvarkomas Nacionalinis egzaminų centras, kuriamos eks­pertų darbo grupės, tačiau vis vien turime gausybę nuoskaudų ir kas­met pasikartojantį klausimą: ką da­ryti?

Štai Darbo partija siūlo labai paprastą sprendimą: jei kuris nors egzaminas sukelia daug problemų abiturientams, lengviausia jo atsisakyti. Esu humanitaras, bet tai, kad matematika iš tiesų ugdo analitinio samprotavimo įgūdžius, supratau jau studijuodamas aukštojoje. Taigi, ar siūlymai atsisakyti privalomo matematikos egzamino neprimena problemų slėpimo po kilimu? Kur kas prasmingiau būtų klausti, kaip pasiekti, jog valstybiniai egzaminai būtų ne savitikslės kliūtys, o gairės, kokių įgūdžių ir žinių  reikia tiems, kurie nori siekti aukštojo mokslo.

Dabartiniame pasaulyje vyksta itin arši kova dėl geriausių specialistų. Sau ir pasauliui aiškiai deklaruojame, kad norime būti ne pigios darbo jėgos, bet  kūrybinga, modernia bei sugebančia lanksčiai reaguoti į iššūkius valstybe. Tai reiškia, jog kokybiškos švietimo sis­temos vaidmuo tik auga. Pabrėžiu – kokybiškos. Todėl neramu, kad regionų mokyklų absolventų rezultatai dažniausiai yra prastesni nei tų, kurie mokėsi didmiesčiuose. Aišku, yra išimčių, tačiau bendra situacija tokia, kad baigusiųjų mokyklą Vilniuje ar Kaune karjeros šansai dažniausiai yra didesni, nei baigus kurią nors jaukią, nedidukę, gal net gražią tradiciją turinčią regiono mokyklą. Netikiu, jog taip yra dėl to, kad, tarkime, Vilniuje ar Kaune gyvenančių tėvų vaikai yra gabesni.

Problema dažniausiai ta, jog regionų mokykloms tenka atlikti daug papil­domų funkcijų, įskaitant ir socialinę.Labai dažnai regionų mokyklos patenka į ydingą ratą: mažėja vaikų, todėl sunkiau mokytojams sudaryti norimus krūvius, pritraukti talentingiausius pedagogus. Mažiau kokybiškos mokyklos tampa svarbia priežastimi, kodėl dalis jaunų šeimų, pavargusių nuo miesto šurmulio, nesiryžta, kol augina mokyklinio amžiaus vaikus, persikelti gyventi į regionus.

Kiek tai gali padėti spręsti Tūkstant­mečio mokyklų programa? Puikiai suprantu, jog lengva nebus, nes tam, kad teorinė schema taptų vaisinga tikrove, reikės daug pastangų ir kant­rybės. Apmaudu, jog jau pradiniame etape regime atskiras politines partijas, pasiryžusias kovoti su permainomis. Jos perspėja, kad esą dar labiau augs socialinė nelygybė, nukentės regionų mokyklos, susitrauks švie­timo įstaigų tinklas. Kritika nė­ra blogai. Ji padeda tobulėti, taisy­ti klaidas. Tačiau bėda, jog kritikai, gąsdindami pokyčiais, nepastebi jau prikauptų prob­lemų visumos. Nu­ty­limas ir dar vienas svarbus dalykas – neatmenu, kad per pastaruosius tris­dešimt metų į mokyklų sistemą būtų investuojama tiek daug lėšų. Tai – europinė parama, kuri Lietuvai skirta, įrodžius, jog mes iš tiesų subrendome tikrai pertvarkai.

Kritikai piktinasi dėl to, kad daug lėšų skiriama mokyklų materialinės bazės tobulinimui. Tačiau siekiama, jog visos Tūkstantmečio mokyk­los turėtų modernias laboratorijas bei mokymuisi palankią aplinką. Tai yra svarbus žingsnis socialinio teisingumo ir lygių galimybių link. Labai daug priklausys ir nuo to, ar visos mokyklos turės visavertes pedagogų komandas. Taip pat nemažai atsakomybės tenka ir savivaldai: ar bus užtikrintas visuotinai prieinamas pavėžėjimas, deramai pasirūpinta kitomis mokyklomis ir tais vaikais, kuriems jau atėjimas iki mokyk­los yra savotiškas žygdarbis?

Kiekviena pertvarka sukelia nepatogumų, nes reikia keisti įpročius, visada yra baimė, kad kažką svarbaus galime prarasti, neatmestina ir klaidų tikimybė. Tačiau, mano įsitikinimu, svarbiausi ginčai turi vykti, kol reforma dar tik planuojama. Kai ji prasideda, visi turime susitelkti, kad ji vyktų sėkmingai ir, aišku, tobulinti tai, ką dar galima ir reikia patobulinti. Supraskime, jog reformos alternatyva – paprasčiausiai laukti ir piktintis. Bet, man regis, turime didžiu­lį neišnaudotą potencialą: mokyklų bendruomenes – vaikus, tėvus, mokytojus, kurios privalo veikti kaip darni komanda vardan vienodai gero išsilavinimo visiems vaikams.

Kreipiuosi į visos Lietuvos moky­tojus: atsakingai ug­dydami Lietu­vos vaikus, jūs matote šiandieninę mo­kyklą iš vidaus, todėl akivaizdu, jog reikalingas aktyvus vi­sų jūsų veikimas, ieškant geriausių sprendimų. Pe­da­gogams tapus tik­raisiais reformos bendraautoriais, jos sėkmės tikimybė ženkliai išaugtų.Ir tikrai nemanau, kad matemati­kos išmokymas mokykloje yra didžiausia dabartinės švietimo sistemos problema. Tai veikiau vienas iš simptomų ir dar didesnė paskata suprasti, jog pokyčiai yra reikalingi.

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, rašytojas, filosofas

Praėjęs savaitgalis atnešė sėkmę mūsų rajono automobilių spor­to mėgėjams. Lietuvos auto­mobilių bekelės čem­pio­nato trečiajame etape per­galę šventė Ri­man­tas Rupšlaukis ir Linas Ja­kas, o Man­­to Beržinio ir Sau­liaus Detkausko eki­pažas at­va­žia­vo antras.

Bekelės varžybos reikalauja ypatingai aukšto profesionalumo, nes lenktynės vyksta sunkiai pravažiuojamomis vietovėmis su natūraliomis ar­ba dirbtinėmis kliūtimis – karjeruose,  durpynuose, poligonuose, važiuojama sunkiai įveikiamais, pažliugusiais miško ir lauko keliukais. Abu Šilalės ekipažai dalyvauja TR1 klasės čempio­nate, jų visureigiai yra standar­tiniai, tik minimaliai pa

­tobulinti.Šie metai abiem komandoms yra sėkmingi. Čempionatas pra­sidėjo gegužės pabaigoje, Pa­bradėje, kur dalyviai varžėsi generolo Silvestro Žukausko po­ligone. Ten nugalėtojais taip pat tapo abu Šilalės ekipažai: pirmąją vietą iškovojo S. Det­kausko ir M. Beržinio komanda, o R. Rupšlaukis su L. Jaku atvažiavo treti.Ypač sunkios lenktynės birželį vyko Gargžduose, kur ekipažams teko važiuoti purvo trasa, įveikti pelkę ir bebrų užtvankas. TR1 klasėje startavo devyni dalyviai, tačiau ga­luti­nėje klasifikacijoje išsirikia­vo tik pusė komandų. R. Rupšlaukis ir L. Jakas finišavo antri.

Ar kuris nors Šilalės ekipažas taps 2022 m. Lietuvos bekelės čempionato nugalėtoju TR1 kla­sėje, paaiškės rugpjūčio paskutinį savaitgalį Uogintuose, kur ketvirtąjį, lemiamąjį etapą rengia Kupiš­kio automobilių sporto entuziastai.

Daiva BARTKIENĖ

Rimantės JAKIENĖS nuotr.

Po to, kai Bučoje buvo rasti masiniai nukankintų civilių kapai, šis Uk­rai­nos sostinės Kyjivo priemiestis tapo Kremliaus karių sadistiškumo simboliu.

Oficialiai skelbiama, kad nuo Kyjivo iki Bučos yra 24 kilometrai, tačiau realiai nuo kraštinių Kyjivo daugiaaukščių iki Bučos prieigų atstumas yra beveik per pusę trumpesnis. Kad priešas buvo priartėjęs nepaprastai arti prie Kyjivo, tampa akivaizdu, įsėdus į maršrutinį mikroautobusą, va­žiuojantį į Bučą.

Mikroautobusas Nr. 406 vyksta nuo metro sustoji­mo pa­­va­dinimu „Aka­de­mi­­nis miestelis”. Nuva­žiavimas iki Bu­čos kainuoja 50 gri­vinų arba 1,3 euro, bet vairuotojas bilietų niekam neduoda.

Pravažiavus vos ke­letą kilometrų, pa­simato į pakeles nustumtos barikados, o pušynuose – daugybė iškastų apkasų bei specialių įtvirtinimų, kurių pagalba buvo ruošiamasi ginti sostinę. Dar už kelių kilometrų mikroautobusas iš greitkelio pasuka kairėn, į kelią Bučos link. Pravažiavus sankryžą, šalikelėje matyti didžiulis sudegęs sunkvežimis, o už jo – sudegusi degalinė su kavine. Karo pradžioje šis sunkvežimis buvo pastatytas kelio viduryje, kad blokuotų pravažiavimą į Kyjivą, o bombai pataikius į degalinę, buvo suniokotas ir jis. Dar už 5 km pasimato užrašas, kad čia baigiasi Kyjivas, o už jo stovinti lentelė skelbia, jog prasideda Gostomelio gyvenvietė.

Netrukus išvystu ir palei pakelę suręstus privačius namus. Pavažiavus dar kelis šimtus metrų, ima daugėti griuvėsių, kuriais virto sodybų pastatai. Kai aplink ima matytis vien griuvėsiai, nusprendžiu išlipti iš mikroautobuso, kelionę į Bučą atidėdamas vėlesniam laikui. Už pasiaukojimą nepraleidžiant priešo į Kyjivą Gostomeliui, kaip ir Bučai bei Irpinei, prezidento Volodymyro Zelenskio sprendimu buvo suteiktas miesto didvyrio vardas.

Šios trys gyvenvietės yra neperskiriamai susijusios, nes pasibaigus vienai, iš karto prasideda kita. Kažkada tai buvo nedideli kaimeliai, bet juose esantys pušynai, ežeriukai ir tekantis Irpinės upelis šias priemiesčio gyvenvietes išpopuliarino, ir jos ėmė plėstis. Jas suartino išaugęs gyventojų skaičius bei naujai statomi namai, o dabar amžiams suvienijo ir vienu metu patirti žiaurūs išgyvenimai. Negalėdami įveikti Irpinės upelio, rusų tankai sustojo Bučoje, ir iš pykčio sužvėrėję kareiviai šaudė į gyvenamuosius namus Irpinėje bei Gostomelyje, o atsakomieji ukrainiečių šūviai skrido į priešo apkasus Bučoje.

Gostomelio viduryje yra didelė sank­ryža, sujungianti tris gyvenvietes. Toliau tiesiai važiuojant – pasitinka Buča, į kairę pasukus, netrukus prasideda Irpinė, o dešiniau vėl tęsiasi Gostomelis. Pagal plotą, miestas yra didelis, tačiau su 17 tūkst. gyventojų jis vadinamas miesto tipo kaimu, nors Lietuvoje tiek gyventojų turinčios vietovės, pavyzdžiui, Kretinga ar Plungė, laikomos miestais. Buča ir Irpinė turi miestų statusą, juose iki karo buvo prisiregistravę atitinkamai 28 ir 60 tūkst. gyventojų.

Okupantai tikėjosi pro šias gyvenvie­tes pravažiuoti greitai ir pulti Kyjivą, bet visus jų planus sugriovė susprogdintas Irpinės-Bučos tiltas. Tiltą susprogdinę ukrainiečiai paleido ir užtvankos vandenis, kurie keleriopai pagilino Irpinės upelį ir užblokavo rusų tankų persikėlimą. Maskoliai kelis kartus statėsi pontoninius tiltus, tačiau uk­rainiečių artilerija juos sėkmingai su­sprogdino. Priešai įstrigo Bučoje, nes miškai čia yra labai pelkėti, ir į Kyjivą tankai pravažiuoti gali tik plentu.

Negalėdami toliau prasibrauti, iš įniršio keršydami, agresoriai ėmė sprogdinti gyvenamuosius namus ir žudyti žmones, lavonus paslėpdami paskubomis iškastose duobėse. Labiausiai nukentėjo tie Irpinės bei Gostomelio mik­rorajonai, kurie stovi arčiau Bučos. Juose beveik visus namus kliudė bombos, ir dabar čia riogso griuvėsiai. Arčiausiai

Bučos esantis Gostomelio mikrorajonas vadinasi Moščicė, ir pasivaikščiojimas po jį net dabar kelia šiurpulį. Sugriautų namų kiemuose tebesklando svilėsių smarvė, ausį rėžia tyla, kurią pertraukia tik vėjo judinamo lango rėmo ar durų liekanos girgždesys. Šie garsai primena siaubo filmą, tačiau Mošcicėje slegia ne pramanyti, o realūs pojūčiai.

Užlipus į sudegusio mūrinio trijų aukš­tų biurų nuomos pastato viršų, ma­tyti, jog sveikų namų yra tik Moš­cicės pakraščiuose, o centre – vien griuvėsiai. Prie šio pastato stovinčiame garaže sutinku čia įrengtų mašinų remonto dirbtuvių savininką Valerijų Leš­čen­ką.

„Iš biurų nuomos pastato nieko nebus. Jo savininkas atsivežė ekspertus, o tie pareiškė, kad ugnies karštis sugadino sienas, jos trupa ir namą reikės nugriauti. O mano išsinuomoti garažai nenukentėjo, aš galėsiu tęs­ti veiklą”, – sakė meist­ras.

Tačiau 34-erių Valerijus nebuvo apsisprendęs, ar verta pradėti remontą ir gaivinti įmonę, mat gir­dėjęs, jog okupantai planuoja iš naujo pulti Ky­ji­vą. Be to, kol kas Gostomelyje atstatytas tik geriamojo vandens tiekimas, o elektra pajungta ne visiems, jos nėra ir jo garaže. Dingus elektrai, neveikė signalizacija, ir tuo pasinaudoję vagys pagrobė iš garažo brangius remonto įrankius, video­kameras.

„Vos išgirdęs apie karą, skubiai išgabenau žmoną su dviem dukromis į Vakarų Ukrainą ir puoliau į garažą”, – pasakojo Valerijus.

Vyras teigė neseniai buvęs nusipirkęs išsvajoto modelio seną „Mercedes” automobilį, kurį karo išvakarėse buvo išardęs, tad teko skubiai ją surinkinė­ti.

„Iki vakaro surinkom, susikroviau į ją brangiausius garažo reikmenis ir išvežiau, o kito meistro mašina, palikta prie garažo, sudegė“, – pasakojo Valerijus.

Karas, V. Leščenkos teigimu, apnuogino tiek blogąsias, tiek gerąsias žmonių savybes. Jo brolis su šeima gyvena Bučoje. Prasidėjus bombardavimams, slėpėsi rūsyje, o kai buvo atidarytas „žaliasis koridorius” pabėgėliams, važiavo mašina, bet pakeliui ji sugedo.

„Buvo žiema, žmona su dvejų metukų sūneliu puolė į paniką. Tačiau sustojęs vienas vyriškis pasisiūlė padėti: nuvažiavęs 30 km, nupirko naują akumuliatorių ir parvežė. To brolis sakė niekada nepamiršiąs”, – pasakojo meistras.

V. Leščenka su šeima gyvena Ky­jive, o mašinų remonto dirbtu­ves Moščicėje įsteigė tik prieš ketverius metus. Ir būdama nėščia žmona priiminėjo užsakymus, abu džiaugėsi, kad įmonė tampa rentabili. Šeima planavo gerintis būstą, vykti atostogauti į užsienį, bet karas sugriovė visus planus.

„Dabartinė mūsų ekonominė situacija yra labai prasta – praradome pajamas, naujo gerai apmokamo darbo rasti nepavyko, tad teko parduoti auksinius žmonos papuošalus ir prašyti tėvų paramos”, – apgailestavo vy­ras.

Valerijaus teigimu, dėl baimės, jog okupantų puolimas gali vėl atsinaujinti, Moščicėje niekas neskuba gaivinti įmonių ar remontuoti sugriautų namų. Visi laukia pergalės, tačiau dalis žmonių čia gali nebegrįžti, nes per skaudu grįžti ten, kur žuvo artimieji ir griuvėsiais virto namai.

Užsiropštęs ant kito subombarduoto namo stogo liekanos, pamačiau ne per toliausiai stovintį paminklą. Priėjęs supratau, kad tai monumentas sovietų kariams „išvaduotojams”, žuvusiems per antrąjį pasaulinį karą. Į monumento karį atskriejusios kulkos paliko tris dideles skyles jo paminkliniame kūne ir perskrodė rankoje laikomą vėliavą.

Neabejoju, jog po karo ukrainiečiai vietoje šio monumento pastatys kitą, o penkiakampės sovietinės žvaigždės simboliai išnyks visiems laikams. Ukrainiečiai nepamirš dabartinių okupantų žiaurumų ir įamžins su jais kovojusius savus didvyrius – jaunus bei pagyvenusius, vyrus ir moteris.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.