Siekiant paskatinti jaunus žmones rinktis ūkininkavimą ir kurtis kaimiškose vietovėse, jiems šiemet numatyti beveik 23 mln. Eur. Jaunasis ūkininkas galės gauti 40 tūkst. eurų verslo planui įgyvendinti.

Iš viso naujuoju 2023-2027 m. finansiniu laikotarpiu jaunųjų ūkininkų įsikūrimui planuojama skirti 75 mln. Eur. Jie taip pat bus skatinami kitomis priemonėmis, skiriant jiems didesnį paramos intensyvumą.

2014-2021 metais jiems buvo skirta apie 90 mln. Eur.

„Žemės ūkio ministerija  jauniesiems ūkininkams skiria daug dėmesio. Ir iki šiol situacija yra viena geresnių Europoje – Europos Komisijos rekomendacijose dėl Lietuvos bendrosios žemės ūkio politikos strateginio plano yra pastebėta, kad nepaisant sudėtingų demografinių sąlygų, Lietuvos jaunųjų ūkininkų procentinė dalis, palyginti su visais žemės ūkio veiklos vykdytojais, viršija ES vidurkį ir ši tendencija didėja“, - teigia žemės ūkio viceministras Egidijus Giedraitis.

Šiuo metu Lietuvoje yra 30 proc. pensinio amžiaus sulaukusių ūkininkų, o jaunesnių kaip 40 m. jaunųjų ūkininkų yra 17 proc., tad kaimo senėjimo problemai, kuri aktuali visoje Europoje, Žemės ūkio ministerija skiria daug dėmesio.

Galimybė pradėti savo verslą ir perspektyvos matymas

Žemės ūkis yra verslas, kuris turi būti skatinamas, jei norime išlaikyti jaunąją kartą kaimiškose vietovėse. Tačiau, pasak Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininko Vytauto Buivydo, be palankių sąlygų dar svarbus ir  perspektyvos matymas.

„Banguojanti žemės ūkio politika ir neaiški perspektyva neretai stabdo jaunus žmones. Turi būti strategija dešimčiai metų ir tada jaunieji ūkininkai, matydami perspektyvą, tikrai ateis.

Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui dabar yra patrauklesnė, nes anksčiau, kad būtum tinkamas pareiškėjas, privalėdavai turėti daug žemės. Ne žemės plotas sukuria verslo planą, o pats verslo planas ir idėja sukuria potencialą ūkininkauti. Parama yra gera, yra kur tobulėti, bet vis tik tai yra galimybė ūkininkui pradėti savo veiklą“, - apie Lietuvos kaimo plėtros programos paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti sako V. Buivydas.

Pasak jo, norint užsiimti gyvulininkyste ar augalininkyste reikia daug žemės, tad jaunieji ūkininkai į žemės ūkį žvelgia inovatyviau ir ieško kitokių galimybių, siekia gauti didesnę pridėtinę vertę iš vieno hektaro.

„Perspektyvas matau tose šakose, kurių Lietuvoje trūksta, būtent čia ateina jaunieji. Pavyzdžiui, sliekų augimas, naujų kultūrų bandymas, kanapių aliejaus spaudimas, arbatos, žolelės, uogos, sodai – jaunimas daro kitaip, nei Lietuvoje įprasta daugelį metų. Daugeliui ūkininkavimas nėra verslas, dažniausiai tai – gyvenimo būdas“, - teigia Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos pirmininkas.

Naujos galimybės – jau birželį ir liepą

Kad pradėti savo verslą kaime būtų lengviau, Žemės ūkio ministerija kviečia birželį ir liepą teikti paraiškas paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritį „Parama jaunųjų ūkininkų įsikūrimui“.

Bus remiama žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir tiekimas rinkai.

Paraiškas galės teikti ūkininkas (fizinis asmuo, savo vardu, kaip valdos valdytojas įregistravęs žemės ūkio valdą ir savo vardu įregistravęs ūkininko ūkį), kuris paramos paraiškos pateikimo metu atitinka šiuos reikalavimus:

• yra ne vyresnis kaip 40 m. amžiaus (paraiškos pateikimo dieną dar nėra suėję 41 m.);
• turi reikiamų profesinių įgūdžių bei kompetencijų (arba iki verslo plano įgyvendinimo pabaigos įsipareigoja jų įgyti);
• pirmą kartą steigiasi žemės ūkio valdoje ir ūkyje kaip ūkio valdytojas.

(Užs. Nr. 99)

Nenorėdamas provokuoti vyrų, budinčių prie barikados, įrengtos prie įvažiavimo į Čolgini kaimelį, sustojau už pusšimčio metrų. Ne­pai­sant to, dar neišlipus iš mašinos, prie manęs ėmė artintis du gynėjai. Paaiškinimo, jog esu žurnalistas ir vykstu į Lvivą bei planuo­ju nu­si­gauti iki Kyjivo, siekdamas aprašyti uk­rai­nie­čių kovą su agresoriumi, neužteko: pri­va­­lė­jau parodyti dokumentus bei žurnalisto pa­­žy­mė­jimą, kuriuos apžiūrėję, vyrai tapo drau­giš­kes­ni ir pakvietė prie jų laužo. Tai buvo jau penktas mano bandymas nufotografuoti ba­ri­kadą bei pabendrauti su jos statytojais, ir tik pirmas sėkmingas.

Kirtus Ukrainos sieną ties Pe­remyšliu ir vykstant į už šimto kilometrų esantį Lvivą, barikadas tenka matyti kas kelis kilometrus. Pirma, didelė ir saugoma ginkluotų kariškių, pasitinka greitkelio į Lvivą pradžioje, vos keli kilometrai nuo pasienio. Ji stovi kelio viduryje, prieš ją yra įspėjamasis ženk­las sulėtinti greitį iki 20 km. Išlipus iš mašinos ir paklausus, ar galima fotografuoti, kariškiai pareiškė, kad jokiu būdu. Tas pats vėliau nutiko prie dar trijų menkesnių barikadų, pastatytų prie nuo greitkelio išsišakojančių keliukų. Barikadų fotografuoti neleidžia ir gynėjai Lvive, priminę, jog, įsigaliojus karinei padėčiai, korespondentai negali be leidimo fotografuoti jokių gynybinių objektų.

Sėkmingu tapo penktas bandymas greitkelyje, nes Čolgini kaimelio, esančio 30 km nuo pasienio, gynėjai manęs nenuvarė ir leido apžiūrėti jų tvirtovę. Tiesa, vėliau gavau leidimą fotografuoti barikadą ir kitoje vietoje, tačiau ten gynėjai nebuvo tokie šnekūs. Čolgini kaimelio vyrai perspėjo, kad fotografuoti juos galėsiu tik nusisukusius. Tą patį Lvive pareiškė ir patruliavę kariškiai, kurie leido juos fotografuoti tik iš nugaros.

Čolgini kaimelio barikada ne­didelė: įvažiavimą į gyvenvietę užkerta iš smėlio maišų sukrauti du pylimai bei mašinų padangos. Nuo padangų bokštelio iki smėlio pylimo permesta virvė, o kelio vidurį blokuoja dar dvi nedidelės padangos. Ties smėlio maišais ir ant padangų plevėsuoja Ukrainos vėliavos. Ant vienos stiebo kabo lentelė su užrašu „Čolgini kaimo savigyna“, o mažesnėmis raidėmis parašyta: „Seniūnė Svit­lana Škarpinec“. 

Šone prie barikados pastatyta palapinė, styro malkų rietuvė ir dega laužas. Paklausęs, ar galėčiau susitikti su seniūne, sužinau, jog ši išvykusi ir bus tik vakare.

„Pakelėje matyti daugybė barikadų. Ar tai reiškia, kad nujaučiate, jog Kyjivas bus užimtas, ir ruošiatės patys gintis nuo priešo?“ – klausiu.

„Į Vakarų Ukrainą ruskiai kojos neįkels, nes neįveiks Kyjivo, sostinėje mūsiškiai taip įsitvirtino, kad gins kiekvieną metrą, aukos savo gyvybes, bet nepasiduos“, – tikina savanoriai.

„Bet jei okupantai nežengs to­liau Kyjivo, kodėl jūsų regio­ne barikados stovi prie kiek­vieno kaimo?“– kamantinėju.

„Taip mes saugomės nuo diversantų – Maskvai talkinančių agentų, kurie šnipinėja, pranešinėja svarbią informaciją“, – paaiškina gynėjai.

Vyrų teigimu, keliolika kilo­met­rų nuo jų kaimelio į vieną pusę yra nedidelis aerodromas, į kitą – karinis dalinys, tad blokuodami kelius ir tik­rin­da­mi pravažiuojančius asmenis, jie nori užtikrinti, kad neprasmuktų šnipai.

Iš Čolginio eina trys keliai, prie visų jų suręstos barikados. Kai­melio vyrai susitelkė į tris grupes po 40 žmonių ir pakaitomis budi prie priskirto posto. Lygiai taip pat visus išvažiavimus saugo ir kitų aplinkinių gyvenviečių vyrai, prisidarę „molotovo kokteilių“ bei metalinių spyglių mašinoms stabdyti. 

„Jei rusai įžengtų į Vakarų Uk­rainą, juos sprogmenimis ir šūviais pasitiktų kiekvienas kai­mas, kiekviena troba, jie čia patirtų tokį pragarą, kokio net įsivaizduoti negali“, – garan­ta­vo kalbiausias kaimo sa­vano­ris. Jis teigė, kad jie yra pavaldūs rajono savanoriškai gynėjų organizacijai, kurios atstovas jiems keletą kartų rengė mokymus. Kaimo vyrai buvo įsitikinę, jog karas netrukus baig­sis, nes Rusijos kariuomenė neįveiks pasiaukojančios uk­rainiečių gynybos.

„Ten pas juos juk betvarkė, matėt internete, kaip jų tankas sustojo pritrūkęs degalų, o kol jų ieškojo, vienas romas tą tanką nuvarė!“ – sušuko malkas ka­pojęs gynėjas.

Šią repliką palydėjo linksmas vyrų juokas ir jie, pertraukdami vienas kitą, ėmė pasakoti istorijas apie betvarkę rusų kariuomenėje bei ukrainiečių žygius. Vėliau kalba pakrypo apie NATO nenorą padėti Ukrainai, savanoriai peikė Vakarus ir gy­rė Lietuvos bei Lenkijos pagalbą.

„Jei visos Europos šalys ir JAV elgtųsi taip, kaip jūs, Rusija jau senai būtų parklupdyta“, – sakė savanorių lyderis. 

Tvirtindami, kad tiki Ukrai­nos kariuomenės pergale, gynėjai visgi išdavė, jog žmonas su vaikais išvežė ar planuoja išgabenti į Lenkiją.

„Atsarga gėdos nedaro, be to, žinant, kad šeima yra saugi, bus drąsiau kovoti“, – paaiškino mal­kas kapojęs gynėjas.

Pasak vyrų, kaime gyvena apie 800 žmonių, iš kurių jau beveik 100 persikėlė į Lenkiją, pas gimines ar pažįstamus, tačiau žadėjo po karo skubiai grįžti.

Bet rečiau apie sugrįžimą kalba ukrainiečiai karo pabėgėliai, sutikti Lvivo geležinkelio stotyje. Austrų pastatyta stotis yra didesnė ir įspūdingesnė nei Vilniaus ar Kauno, tačiau šiuo metu po ją vaikščioti yra labai niūru. Čia dabar telkiasi žmonės, patyrę bombardavimų žiaurumus ir norintys kuo toliau bėgti nuo karo baisumų. Pervargę ir išgąstingomis akimis žmonės kantriai laukia ilgose eilėse sodinimo į trauki­nius, vykstančius į Lenkiją.

Už­­kalbinu nuošaliau, prie palapinės, skirtos kūdikius maiti­nan­čioms mamoms, sėdinčią senutę, iš Charkivo pasprukusią ligotą 83-ejų Nadeždą Na­viš­čevą, buvusią biologijos mokytoją. Prasidėjus bombardavimams, ji dešimt dienų nėjo iš namų ir maitinosi tuo, ką atnešdavo draugiški kaimynai. Ta­čiau jų kasdien mažėjo, kol jos laiptinėje penkiaaukščiame na­me Saltavkos mikrorajone li­ko vos dvi šeimos. Nebelikus kaimynų, moteris buvo priversta pati eiti pirkti kraujo spaudimą mažinančių vaistų. Išstovėjus eilėje tris valandas ir ruošiantis namo, už kelių šimtų metrų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas. Raketa pataikė į netoliese buvusį mašinų garažą ir užmušė du kaimynus iš gretimo namo. Pamačiusi jų lavonus, moteris sako taip persigandusi, jog pagaliau irgi nusprendusi bėgti iš miesto. Ly­di­­ma buvusios savo mokinės pen­­sininkė tikisi nusigauti pas Pran­cūzijoje gyvenančią duk­rą. 

„Aš neįstengiu suprasti, kaip galima bombarduoti gyvenamuosius rajonus, žudyti civilius žmones. Nesuvokiu ir to, kad rusai bom­barduoja rusakalbius – Char­kive juk beveik visi rusakalbiai. To Putinui niekada neatleisim“, – tvirtino buvusi pedagogė.

Kalbantis su ja, tapau kitos pabėgėlės isterijos priepuolio liudininku – moteris nesuvaldė emocijų, nes apsaugos tar­nybos atsisakė į trauki­nį įleis­ti jos sūnų. Apie tai – reportažo tęsinyje kitame laik­raš­čio numeryje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kraštiečiui K. Misiui įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. 

K. Misius gimė Paymėžio kaime (Kvė­darnos sen.), mokėsi Šventų  (pervadin­toje Žadeikių) pradinėje, o vėliau – Kvė­darnos vidurinėje mo­kyk­loje. Jis yra in­žinierius, kraš­to­ty­ri­nin­kas, istorikas, enciklopedininkas, moks­lo darbuotojas, visuomenininkas, Lie­tu­­vos istorikų, Lie­tuvos knygnešių, Ši­la­liš­kių, Žemaičių kul­­tūros draugijų ir Že­mai­čių akademijos narys. K. Misius tiria lie­tu­viškosios spau­dos draudimą, XIX a. pabaigos kul­tū­ri­nį ir eko­nominį Lietuvos gy­ve­ni­mą, mies­telių, kaimų bei dvarų is­to­riją, švie­timo raidą iki 1940 m. bei iš­ki­lių as­me­ny­bių bio­gra­fijas.

Nors yra labai užsiėmęs, tačiau gim­tojo Šilalės krašto neužmiršo. Ne­at­si­tik­tinai gausiuose ir pro­fe­sio­na­liuo­se K. Misiaus tyrimuose daug dėmesio skirta mūsų krašto etninės kultūros tyrimams, jų po­puliarinimui bei tradicijų puo­se­lė­ji­mui. 

Šilalės rajono savivaldybės viešoji bib­­lioteka džiaugiasi galėdama bend­ra­dar­biauti su žymiu kraštiečiu. Jis yra bibliotekos knygos „Šilalės krašto baž­ny­čios: istorija ir architektūra“ istorinių straipsnių autorius.

Biblioteka teikė rekomendaciją apdovanoti K. Misių G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Rekomendaciją parengti padėjo istori­kas, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto lektorius Povilas Šverebas.

Belieka pasidžiaugti, jog K. Misiaus gy­venimo darbai buvo įvertinti. Simbo­liš­ka, kad šis apdovanojimas įteiktas K. Mi­siui minint 80-ąjį jubiliejų.

Pasveikinti nominantą, gavus medalį „Tarnaukite Lietuvai“, į Panevėžį vyko Ši­­lalės viešosios biblio­te­­kos direktorė Astutė Noreikienė, In­for­­ma­cinių iš­tek­lių ir metodikos skyriaus vedėja Ste­fa

Mi­nutaitė, Bendrųjų rei­kalų skyriaus ve­dėjas Jonas Šeputis, Ža­­dei­kių bib­lio­tekininkė Virginija Ma­tu­tienė. Kraštietį sveikino ir sa­vi­val­­dy­bės ad­mi­nist­­ra­ci­jos direktoriaus pa­va­duo­tojas Vir­­gi­ni­jus Kvederys bei mero pa­ta­rėja As­ta Ges­tautienė. 

Šis apdovanojimas buvo įsteigtas pa­gerbti G. Petkevičaitės-Bitės atminimą, taip pat skatinti mūsų tautiečių darbą valstybės labui bei atsidėkoti už idėjas, kurios brandina visuomenės pilietinį, tau­tinį bei kultūrinį sąmoningumą. Šie­met apdovanojimai įteikti vienuoliktą kartą.

Medalyje išgraviruoti G. Petkevičai­tės-Bi­tės žodžiai puikiai apibendrina jos gy­venimą ir kviečia sekti jos pavyz­džiu: „Kiek­vieno savo šalies pilie­čio svar­biau­sioji prie­dermė – tai tarnavimas sa­vo visuo­me­nei“. 

Atmino medalį įteikė Seimo pirminin­ko pavaduotojas Paulius Saudargas, Pa­nevėžio miesto meras Rytis Mykolas Rač­kauskas, kandidatų vertinimo ko­mi­sijos pirmininkas, Lietuvos Nepri­klau­somybės Akto signataras, rašytojas Sta­sys Kašauskas.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

V. MATUTIENĖS nuotr. 

Šiemet 515-ąjį gimtadienį Tauragė minėjo iškilmingai – į tris dienas trukusių renginių, edukacijų, parodų, sporto varžybų programą skambiai įsiliejo apskrities Dainų šventė, teatro diena, džiazo muzika ir žinomų atlikėjų pasirodymai. Rūmų prieigas puošiančios instaliacijos kvietė praverti Kultūros rūmų duris ir pasigrožėti čia eksponuojama originalia, keturių tauragiškių sukurta paroda „Ex Nova", aplankyti švenčiantį miestą.

Tauragės miesto gimtadienis šiemet šurmuliavo birželio 3–5 dienomis.

Apskrities Dainų šventė „Karšuvos žemės vaikai“ suvienijo Tauragės, Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės savivaldybių atlikėjus

Po 13 metų į mūsų kraštą sugrįžo Tauragės apskrities Dainų šventė – ilgametę istoriją turinti tautos tradicija, kurianti vienybės, artumo jausmą. Šiemet šventė pavadinta „Karšuvos žemės vaikai“. Ji subūrė kelis tūkstančius dalyvių – šiuolaikinio ir liaudies šokio šokėjus, folkloro kolektyvus, pučiamųjų instrumentų orkestrus, chorus ir vokalinius ansamblius. Tai vienas didžiausių ir ryškiausių Tauragės miesto gimtadienio renginių, kvietęs džiaugtis laisve, tėvynės grožiu, kilniais darbais ir mylimais žmonėmis.

Šiųmetė miesto šventė prasidėjo linijinių šokių programa Pilies aikštėje, po to iškilminga eisena pajudėjo į Vasaros estradą, kurioje ir vyko apskrities Dainų šventė.

Užgaudus Tauro ragui, susipynė dabartis ir praeitis. Vieningai sugiedota Tautiška giesmė, į aikštę įneštos Tauragės apskrities savivaldybių heraldinės vėliavos, susirinkusius pasveikino Tauragės regiono savivaldybių merai, Seimo nariai, LR kultūros ministras Simonas Kairys.

 „Tikiu, kad šis miestas visada kalbės apie tai, kaip čia yra gerbiama istorija, kokia aktyvi kultūros bendruomenė, kiek daug idėjų turi jaunieji kūrėjai ir menininkai. Be galo svarbu vertinti vietos kontekstą, tradicijas, vystyti dialogą tarp kartų. Dialogui vystyti kultūra yra pats geriausias raktas. Ši šventė yra labai graži preliudija į tą momentą, kai Tauragė užsidės Lietuvos kultūros sostinės karūną “, – sveikindamas susirinkusiuosius kalbėjo LR kultūros ministras Simonas Kairys.

Iškilmingai Tauragės garbės piliečio regalijos už Tauragės kraštui paskirtą ilgametį ir atsakingą pedagoginį darbą ir reikšmingą kūrybinį indėlį į rajono švietimą bei kultūrą buvo įteiktos Jonui Jankauskui.

Dainų šventėje įvairių žanrų atlikėjai papildė vienas kitą – šoko apskrities senjorų ir vyresniųjų, jaunučių, jaunimo, merginų folkloro ir šiuolaikinių šokių kolektyvai, grojo bandonininkai, jungtinės kapelos, pavieniai liaudies muzikantai, dainavo jungtiniai vaikų, jaunimo chorai, folkloro ansambliai. Savo programą dovanojo Tauragės apskrities pučiamųjų instrumentų orkestrai ir jų šokėjos, Mažosios Lietuvos medžioklės ragų ansamblis „Kurtinys“. Šventėje dalyvavo daugiau kaip 2500 atlikėjų iš Tauragės, Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės savivaldybių. Renginį vedė Rima Bandzinaitė-Latožienė ir Gintaras Zareckas.

Nuskambėjus paskutiniams šventės akordams, Dainų šventės vėliava iškilmingai perduota Jurbarko rajono savivaldybei. Padėkota renginio organizacinės grupės vadovui Virginijui Bartušiui, šventės scenarijaus autoriui ir režisieriui Gintarui Zareckui, vyriausiajai choreografei Jolantai Telišauskienei, vyriausiems įvairių meno žanrų kolektyvų koordinatoriams: Vilijai Krūgelienei, Jolantai Kažukauskienei, Kristei Danauskienei, Arūnui Rakevičiui, Tomui Altaravičiui, Tadui Geštautui, Algimai Juščiuvienei. Gėlių puokštės įteiktos šventės dailininkei Aretai Didžionienei, koordinatorėms Rimai Bandzinaitei–Latožienei, Jovitai Voverienei, Aidai Bliundžiuvaitienei, Ingridai Jokšienei, Tauragės kultūros centro lengvosios muzikos orkestro meno vadovui Mikui Karosui ir dirigentui Tadui Zakarauskui, Tauragės miesto seniūnui Žilvinui Majui, šventės organizacinių darbų koordinatorei Vytautei Sudeikienei, apskrities dainų šventės projekto administratorei Indrei Zakarauskienei, šventės vedėjams Rimai Bandzinaitei–Latožienei ir Gintarui Zareckui, šventinio leidinio redaktorei Meilutei Parnarauskienei.

Skambant žiūrovų plojimams, vakarą vainikavo Lietuvos akrobatinių skrydžių grupės ANBO pasirodymų programa, su dangų drebinančiu motorų riaumojimu, įspūdingu šou.

Apskrities Dainų šventė – svarbus Tauragės krašto kultūros įvykis, jungiantis visas kartas ir visus žmones, stiprinantis šalies tapatybę ir garsinantis jos vardą. Mūsų krašto tautines dainas, šokius, ansamblių, pučiamųjų instrumentų orkestrų, kanklių muzikos ir teatro programas, amatus pristatantys atlikėjai 2022 m. birželio 3 d. Tauragėje ištarė: „Mes – Karšuvos žemės vaikai“.

Pilies aikštę papuošė Tauro ragai

515 -ąjąm miesto gimtadieniui Tauragės Pilies aikštė pasipuošė Tauro ragų alėja – pačių gamintus Tauro ragus pristatė rajono įstaigos, įmonės ir organizacijos, bendruomenės, NVO, verslo atstovai.

 Įstaigas reprezentuojantys Tauro ragai padabinti gėlėmis, žaislais, sporto, muzikos atributika – visiška laisvė idėjoms, fantazijai, o sprendimai – patys originaliausi. Smagu papuošti miestą ir pasidžiaugti ne tik originaliais kūriniais, bet ir žmonių kūrybingumu, bendryste ir gimtadienio sveikinimais.

Teatro diena TEATRAS – KARŠUVOS ŽEMEI

Šimtmečius gyvuojantis mėgėjiškas teatras ir šiandien mus moko mylėti Darbą, laikytis Doros, puoselėti Tautiškumą. Ant šių kertinių akmenų stovi Karšuva - istorinė lietuvių žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Tauragės apskrities jaunimo ir suaugusiųjų mėgėjų teatrai birželio 4 d. susirinko į Tauragę vaidinti emocionalias dramas ir žaismingas komedijas. Džiazo improvizacijomis, poezija ir netradicinėmis formomis skambanti Teatro diena kvietė atverti širdis sodriam, pamokančiam, aštriam Mėgėjų Teatrui...

Birželio 4-ąją Pilies kiemelyje, Kartų parke, Kultūros rūmuose dominavo teatras, skambėjo džiazo muzika. Čia, tęsiantis Tauragės apskrities Dainų šventei „Karšuvos žemės vaikai“, vyko teatro dienos TEATRAS – KARŠUVOS ŽEMEI pasirodymai.

Tauragės, Jurbarko, Šilalės savivaldybių mėgėjų teatrai, džiazo grupės, orkestrų kolektyvai pristatė spektaklius, pasakas,  literatūrines-muzikines kompozicijas.

Pilies kiemelyje šventę pradėjo istorinių šokių studija „ Saltare Festum“ – Jurbarko rajono savivaldybės Veliuonos kultūros centro istorinių šokių šokėjai atvežė gabalėlį Karšuvos pilių dvelksmo ir saujelę viduramžių šokių kultūros.

Skaudvilės skyriaus jaunimo teatras šventėje pristatė literatūrinę-muzikinę kompoziciją „Vakaras toksai“ ( rež. S.Kancevyčius), Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatras –pasaką visai šeimai  „Naktukas“ (rež. D. Budrytė-Samienė), jurbarkiečių teatras „Miltuvis“ pristato spektaklį  „Išssvajota sekretorė“ (rež. L.Zdanavičienė), Skaudvilės teatras „Atodanga“ – „Kas ne tiesa – nebūtinai melas“ (rež. Z.Jurevičienė), Jurbarko kultūros centro Bigbendas „Jada (vad. G.Gvozdas), Skirsnemunės skyriaus teatras „Pakeleivis“ žiūrovams dovanojo spektaklį „Dobilėlis penkialapis“  (rež. B.Šneiderienė), Jurbarko kultūros cento vaikų ir jaunimo teatras „Vaivorykštė“ – spektaklį „Angelas“ (rež. B.Šneiderienė).

Teatrų dieną Pilies aikštėje pristatytas ir Tauragės kultūros centro Liaudies teatro ir jaunimo džiazo orkestro literatūrinė- muzikinė kompozicija „Žodžiai kaip mėnesiai ir metai“ (rež. G.Urmonaitė, orkestro vad. A.Rakevičius).

Susirinkę Kartų parke, turėjo galimybę pamatyti net 3 komedijas: Tauragės kultūros centro Taurų sk. mėgėjų teatro komediją „Knarkia paliepus" (rež. G. Urmonaitė), Tauragės kultūros centro Kęsčių sk. grupės spektaklį „Sūnus studentas" (rež.R. Šiaudvytis) ir Jurbarko r. sav. Klausučių kultūros centro mėgėjų teatro „Klampynė" spektaklį „Pikčiurnienė" pagal I. Simonaitytės apsakymą (rež. V. Baltutienė).

Teatrų dieną vainikavo Šilalės muzikinis teatras savo trečiąjį, dar visiškai naują, miuziklą – roko operetę „Intrigų miestas“ ( rež. A.Kazlauskas) atlikęs birželio 4 d., 18 val. Tauragės kultūros rūmuose.

Ačiū visiems teatrams už dovanotą gerą nuotaiką!

Miesto šventė šurmuliavo visą savaitgalį

Nuvilnijusi Tauragės miesto šventė sulaukė tik pačių geriausių atsiliepimų. Padėkos žodžiai už renginių įvairovę, kokybę, profesionalumą, kūrybiškumą buvo girdimi tiek iš pačių tauragiškių, tiek iš svečių, užsienio delegacijų atstovų.

Džiaugsmas, šypsenos dalyvių ir žiūrovų veiduose, aktyvus dalyvavimas įvairiose veiklose dar kartą įrodė, kad Tauragė moka švęsti ir kad geriausias metas pajusti miesto pulsą yra jo gimtadienis.

AČIŪ šventės organizatoriams, koordinatoriams, rėmėjams, kolektyvams ir jų vadovams bei visiems šventės dalyviams. AČIŪ už vienybę, bendrystę ir puikų reginį.

KULTŪRA TAURAGĖJE SUBRENDO, JI YRA GILI IR ĮVAIRI

#TauragėsApskritiesDainųŠventė #Tauragei515

Tauragės kultūros centras

Visuomenės informavimo specialistė Inesa Vaigauskienė

Klaipėdos apygardos teismas baigė nagrinėti buvusio Šilalės rajono savivaldybės tarybos nario baudžiamąją bylą – šilališkis pripažintas kaltu, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tiesa, jis dar gali būti skundžiamas. Augalų apsaugos produktais prekiaujančios įmonės savininkui buvo pateikti kaltinimai dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir mokesčių vengimo, teikiant neteisingus duomenis apie pajamas, o į valstybės biudžetą nesumokėtų mokesčių suma siekia beveik 57 tūkst. eurų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43

Po 13 metų pertraukos tauragiškiai ryžosi atgaivinti tradiciją rengti apskrities Dainų šventes. Startas duotas per Tauragės miesto 515-ąjį gimtadienį, o tarp beveik 3000 da­lyvių šoko, dainavo ir grojo maždaug 350 šilališkių. 

Šiųmetė dainų šventė „Mes – Karšuvos žemės vaikai“ sujungė tautines dainas ir šokius, an­samblius, pučiamųjų orkest­rus, folkloro, choro ir ansamb­lių kolektyvus iš visos apskrities. Tauragės vasaros estradoje vienu metu šoko ir dainavo tiek vaikai, tiek jų tėvai, tiek seneliai. Šilalei atstovavo net 48 kolektyvų nariai, jų pa­sirodymus buvo galima stebė­ti dvi dienas – penktadienį Va­sa­ros estradoje prasidėjusi šventė persikėlė į teatrui skirtą dieną „Teatras – Karšuvos žemei“, kur pasirodė ir Šilalės muzikinis teatras. Tauragiškiai labai šiltai priėmė naująjį roko operetės „Intrigų miestas“ pasta­ty­mą ir dėkojo už nuostabų Dai­nų šventės pabaigos akcentą. 

Dainų šventė sugrįžo ir perėmė senąsias tradicijas – jos pabaigoje paskelbta savivaldybė, kuriai atiteko garbė ir atsakomybė rengti apskrities dainų šventę 2023-iaisiais. Kitąmet susitiksime Jurbarke, kurio ats­tovams ir įteikta apskrities Dai­­nų šventės vėliava.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Juozo PETKEVIČIAUS nuotr.

Lietuvos kultūros pasaulyje šur­mulio vis daugiau – prasmingai praleisti laiką kviečia ne tik di­de­li kasmetiniai festivaliai, bet ir ma­žesni vietos renginiai, kurių miestuose ir miesteliuose, prasidėjus vasarai, tikrai netrūksta. 

Mėgstantiems poilsiauti ramiau, su knyga, veiklos vasarą taip pat bus. Pra­­ėjusią savaitę prasidėjo kasmetinė knygų skaitymo skatinimo akcija „Vasara su knyga“. Nuo birželio 1 iki rugpjūčio 31 d. šiame iššūkyje dalyvauti kviečiami įvairaus amžiaus skaitytojai. „Įkvėpk knygų magijos!“ – šiemet ragina „Vasaros su knyga“ organizatorės apskričių, savivaldybių viešosios bibliotekos. Dalyvauti galima užsiregistravus svetainėje www.vasarasuknyga.lt.

Per­skaičius knygas, tereiks suvesti jų pavadinimus. Organizatoriai ragina pa­prašyti ir bibliotekininkų pagalbos. Skai­­tymo iššūkyje dalyvauti kviečiami ir skaitytojai, turintys regos negalią, autizmo spektro sutrikimų, disleksiją ar panašių sunkumų, dėl kurių jie negali skaityti spausdinto teksto. Visa informacija apie taisykles, registracijos forma ir naujienos – www.vasarasuknyga.lt.

Įdomios naujienos ir kino mėgėjams – įvyko bene svarbiausi šalies filmų apdovanojimai „Sidabrinės gervės“. Juose šiemet triumfavo filmas „Piligrimai“ ir jo kūrėjas Laurynas Bareiša, geriausiu aktoriumi ir aktore paskelbti Gied­rius Kiela ir Žygimantė Elena Jakš­taitė. Net penkias nominacijas atsi­ėmė ir režisieriaus Algimanto Puipos fil­mo „Sinefilija“ komanda. „Sidabrinė ger­vė“ už viso gyvenimo nuopelnus skir­ta Ukrainoje nužudytam režisieriui, filmo „Mariupolis“ kūrėjui Mantui Kve­da­ravičiui.

Iš viso apdovanojimuose išdalinta 19 statulėlių. Juose varžėsi 31 filmas, kuriuos komisija atrinko iš 58 pretendentų.

Praėjusį penktadienį Kaune, Pa­žais­lio vienuolyne, prasidėjo populiarusis klasikinės muzikos festivalis. Pra­de­damąjį koncertą tradiciškai pristatė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras bei Kauno valstybinis choras su užsienio ir Lietuvos solistais, atlikti operos „Porgis ir Besė“ fragmentai. Iki rugpjūčio 28 d.  vyksiančiame festivalyje numatyti 36 koncertai, tarp dalyvių – ne vienas žinomas vardas iš 17 šalių ir Lietuvos. Didžiausias klasikinės muzikos festivalis Lietuvoje rengiamas nuo 1996-ųjų, o koncertai vyks Kauno filharmonijoje, Raudondvario kul­tūros centre, Kristaus prisikėlimo bažnyčioje Kaune, Tado Ivanausko Obe­lynės sodyboje, Ch. Frenkelio viloje Šiauliuose, Birštono kurhauze ir kt.

Tradicinė Dainų šventė praėjusią savaitę vėl suskambo Kaune, „Žalgirio“ arenoje. Joje dalyvavo 54 chorai, 26 šokių kolektyvai ir ansambliai, atlikėjai, skambėjo gražiausi visų laikų kūriniai, kuriuos atliko suaugusiųjų, studentų, moterų, vyrų, merginų, berniukų, moksleivių chorai. 

Po 13 metų atgimė ir Tauragės apskrities dainų šventė – praėjusį savaitgalį Tauragėje, slėnyje ant Jūros upės vingio, maždaug 3000 dainininkų bei šokėjų šokiu, muzika ir daina pasakojo istoriją apie Karšuvos žemės vaikus. 

Ateinantį šeštadienį prasidės net iki rudens truksiantis Šilalės vasaros muzikos festivalis, kuriam startą duos Ši­lalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje koncertuosiantis valstybinis choras „Vilnius“, Lietuvos kamerinis orkestras ir Šilalės krašto mišrus choras. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Tokios šventės Šilalės ligoninėje dar nėra buvę – Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje prižiūrima Aniceta Balčiutė ketvirtadienį šventė savo 100-ąjį jubiliejų. Ilgaamžę sveikino ne tik giminaičiai ir ją prižiūrintys medikai, bet ir rajono vadovai, ir Šilalės parapijos klebonas dekanas kun. Saulius Katkus: visi linkėjo jubiliatei sveikatos, šviesių bei ramių gyvenimo metų.

Aniceta Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje yra jau daugiau kaip trejus metus. Anksčiau atvykdavo sveikatos pastiprinti keliems mėnesiams, o vasaromis skubėdavo namo, į Gulbes, kur laukė jos sodelis, skrupulingai prižiūrimi gėlynai ir kiemo takeliai. Jaukesnės vietos už namus šimtametė sako nežinanti, bet jau seniai į duris įsodino spyną ir išvažiavo – vienai per sunku, o artimųjų nebeliko. Sūnus mirė, keturios anūkės savo gyvenimus gyvena, todėl močiutė Aniceta dienas leidžia ligoninėje. Jos šeima tapo gydytojos, slaugytojos, o mieliausiu kampeliu – ligoninės koplytėlė, kur šimtametė praleidžia daugiau laiko nei palatoje. 

Dirbant ir meldžiantis praėjo visas A. Balčiutės gyvenimas. Nebuvo jame švenčių, nebuvo dainų ir šokių, tarsi Aniceta niekada nematė nei vaikystės, nei jaunystės. Mama mirė gimdydama brolį. Vienas su trimis vaikais likęs tėvas atidavė mažylius giminaičiams ir išvažiavo į užsienį užsidirbti pinigų. Grįžęs susirinko vaikus, antrąkart vedė ir susilaukė dar trijų atžalų. Gyventi reikėjo, nors tam buvo skirtas pats blogiausias laikas – griaudėjo karas, po jo sekė alkanas pokaris, darbas kolūkyje už pelų maišą. Jis užgrūdino Anicetą – nieko sunkaus jai gyvenime nebuvo. Ir, anot ilgaamžės, kai jau imdavo atrodyti, jog pasaulis griūva, nusipurtydavo skausmo naštą nuo pečių ir vėl dirbdavo. Tai, ką viena pati sugebėdavo padaryti ši stip­ri moteris, aplinkiniams keldavo nuostabą. Įžengusi į devintą dešimtį, Aniceta neteko savo namų – ugnis pasiglemžė viską, ką turėjo. Bilionių seniūnė Loreta Daukantienė prisimena, kaip tuomet siū­lė A. Balčiutei įsikurti senelių namuose, bet geležinė senjora iš savo sodybos niekur nėjo. Apsistojusi vasarinėje virtuvėlėje, bendruomenei padedant, per vasarą atsistatė namelį ir toliau slėgė pačius skaniausius apylinkėje sūrius.

„Man tai yra pavyzdys, kaip reikia mokėti tvarkytis. Ne viena daug jaunesnė šeima iš jos galėtų pasimokyti darbštumo“, – sakė su gėlėmis ir dovanomis į ligoninę atskubėjusi Bilionių seniūnė. 

Sveikino Anicetą ir rajono meras Algirdas Mei­ženis, ir Šilalės ligoninės Pa­laikomojo gydymo ir slaugos skyriaus vedėja gy­dytoja Reda Butvidienė, ir gydytoja Akvilina Lin­ke­vičienė, ir ligoninės socia­linė darbuotoja Rita Tve­­­rijonienė. Pusketvirtų me­tų A. Balčiu­tę prižiūrinčios medikės jai tapo pačiais artimiausiais žmonėmis. Die­vo globos ir sveikatos jubiliatei linkėjo dekanas kun. S. Katkus, parinkęs Anicetai pačią brangiausią dovaną – rožinį, kurio ji nepaleidžia iš rankų. Pajuokavęs, jog jam yra suteikta penkerių metų garantija, klebonas pažadėjo, jiems praėjus, padovanoti kitą. Dvasininkas visiems linkėjo sulaukti 100 metų: „Ir ne šiaip sau šimto, o tokio, kai esi neužmirštas, protingas ir pagal metus sveikas“. 

Šeimos narių sveikinimus močiutei perdavė sesers Marijos anūkė Loreta Martinavičienė. Ji pasakojo, jog Balčių giminėje buvo daug ilgaamžių. Gražų ilgą gyvenimą nugyveno Anicetos tėvas, prieš kelias dienas mirė 99-erių sulaukusi sesuo Marija, o jauniausia sesuo Stasė, nors jau irgi įpusėjusi devintą dešimtį, gyvena Klaipėdoje. 

Sveikinimų ir palinkėjimų buvo tiek daug, o Aniceta taip rimtai jų klausėsi, jog net užmiršo šypsotis.

„Niekada nemaniau, kad kada nors mane tiek žmonių sveikins. Nebūdavo tokių progų, tai dabar dar norėčiau pagyventi, tuo pasidžiaugti“, – prisipažino susijaudinusi šimtametė.

Jubiliatė tikino nežinanti jokio išskirtinio ilgo gyvenimo recepto, išskyrus darbą ir maldą. Tokia buvo pagrindinė jos gyvenimo taisyklė, prasmė ir esmė. Gal dėl to ir likimas buvo dosnus. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.  

Ne veltui sakoma, kad tik stipri tautos dvasia padeda išlikti ir išsaugoti tikrąsias vertybes. Būtent tai skatina veikti ir Drobūkščių bendruomenės narius. 

Mūrinė koplyčia kaime išsilaikė visais laikais, nors, anot vietos gyventojų, ją nuolat aptalžo pravažiuojantys automobiliai.

„Anksčiau ši gatvė buvo ir kelias Ši­lalė–Kvėdarna, vėliau, kai atsirado naujasis plentas, ties koplyčia buvo nutiestas įvažiavimas į gyvenvietę. Kadangi statinys yra nuokalnėje, vairuotojai, ypač žiemą, kai slidu, nebeišsuka arba nesustabdo automobilių ir į koplytėlę neretai atsitrenkia. Bet mūsų žmonės niekada nebuvo jos apleidę – vis atstato, suremontuoja. O aš atsimenu ją nuo mažumės, kai lankiau pradinę mokyklą“, – pasakojo viena iš aktyvių Drobūkščių bendruomenės narių Te­re­sė Vaičiulienė.

Pastaruoju metu drobūkštiškiai iš pag­rindų naujina šventą jiems vietą ir jau niekas nebevadina koplyčios tikrojo statytojo vardu, nes koplyčia seniai ta­po bendruomenės turtu.

„Žemė, kurioje pastatyta koplytėlė, kaž­kada priklausė Pranui Urbikui. Šei­mą persekiojo tragiška lemtis – kiek vaikų gimdavo, visi mirdavo. Ūkininkas, ne­be­žinodamas, ko griebtis, pasiryžo pastatyti koplyčią. Ir stebuklas įvyko – gimė sūnus Vy­tautas (1928–2006). Jis buvo mano tė­vų bendraamžis, gyveno Kelmėje ir nuo­lat svečiuodavosi mūsų namuose. Tad tą istoriją išgirdau iš pirmų lū­pų“, – pasakojo dabar jau su Vy­tau­to atžalomis bendraujanti T. Vai­čiu­lie­nė.

Ir nors buvusi Urbikų žemė išsaugo­ta ne visa, Vytauto anūkas Saulius vis dar lankosi Drobūkščiuose, turi čia nuo­savybės ir yra vietiniams dėkingas už saugomą protėvių atminimą. Bu­vu­sios Urbikų sodybos vietoje stovi bend­ruo­menės namai (buvusi mokykla, vėliau – mokytojų gyvenamasis namas), P. Ur­bi­ką menanti bei baigianti sunykti klėtis ir giminės pratęsimą liudijanti koplyčia. 

„1988-aisiais kaimo gyventojų dėka, vadovaujant Antanui Mikučiui, kop­lyčia buvo atnaujinta ir pašventinta, čia lankėsi ir Telšių vyskupas, ir vietos kunigai, mes nuolat čia renkamės visą gegužę, mat dar gyva tradicija visą mėnesį melstis Marijai. Artimiausiu metu, to paties

A. Mikučio iniciatyva, šalia kop­lytėlės atsiras ir suolai“, – džiau­gėsi moteris.

Ir dėkojo aktyviausiems bend­ruomenės nariams Nijolei Mi­kutienei, Vygantui Pielikiui, Vy­tautui Briedžiui, Birutei Stul­gienei, Teresei Trijonienei, Ste­fai Jašinskienei, Artūrui Ka­si­liauskiui, Traksėdžio seniūnei Reginai Audinytei už kop­lytėlės puoselėjimą: vieni ją tin­kavo, kiti aplink pylė akmenų dangą, treti pjovė žolę, moterys nuolat rūpinasi aplinka ir kt. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Būti ar ne Bijotuose senelių globos namams? Klausimas, į kurį Šilalės valdžia atsakymo ieško  bene dvejus metus. Paskutinę gegužės dieną šis klausimas tapo ir politinio pasitikėjimo testu vos pusmetį dirbančiam savivaldybės administracijos direktoriui Gedeminui Sungailai, prašiusiam tarybos arba skirti pinigų, arba atsisakyti Bijotuose pradėti darbus. Priimtas sprendimas ramybės valdžios fronte nežada.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 43