Birželio 14-ąją vėl minime Gedulo ir vilties dieną. Šiandien ji atrodo kitaip, nes nebeliko vilties, kad daugiau niekada... Vietoj to girdime Kremliaus grasinimus „tai pakarto­ti.“ Todėl ir birželio 15-oji, Okupacijos ir genocido diena, dar ryškiau liudija šiandienos realybę ir prisako mums nieko neužmiršti.

Dešimt­me­čiai skiria nuo kruvinųjų pokario įvykių ir nuo tos neįkainojamos dovanos, kurią sa­vo gyvybės kaina paliko Jo­nas Žemaitis-Vytautas – Lie­tu­­vos karinin­kas, rezistentas, par­tiza­nų vadas. Jo dukterėčios Rū­tos Kotrynos Juš­kaitės vienas namų kambarys – tarsi muziejus, kuriame saugomos dėdės Jono nuotraukos, laiškai, dokumentai. Mo­te­ris ilgėliau stabteli ties nuotrauka, dary­ta prieš pat tremtį. Joje mažutė Rūta sėdi įsitaisiusi mamai ant kelių, o dėdė Jonas stovi atsi­rėmęs į medį, tarsi jau tuomet „už­siprogramuodamas“ save par­tizano daliai. R. K. Juš­kaitė dėdės Jono beveik neprisimena, gal tik vienas kitas epizodas iš atminties išplaukia, bet žino apie jį labai daug, tarsi drauge būtų visą gyvenimą nugyvenę, nes jų šeimoje apie dėdę buvo kalbama daug, ir nuotraukų nemažai išlikę.       

Šiluviškiai (Raseinių r.) Juškos buvo iš tų nelaimingųjų, kurie į tremtį išdardėjo pirmuoju etapu, 1941-aisiais. Nebuvo didžiažemiai ar, kaip sovietai vadino, buožės, teturėjo vos porą hektarų. Bet Rapolas Juš­ka bu­vo Šiluvos šaulių vadas, Kot­ry­na Juškienė – mokytoja ir šaulė. Kai atblerbė sunkvežimiai, Rū­telei ėjo treti metukai, jos sesė Aušra buvo penkerių, broliukas Ramojus – ketverių. Kilus są­­myšiui, Aušrelė suvokė, kad vyksta kažkas blogo, ir ketino lėk­ti pas netoliese gyvenusius senelius, su savimi pasiėmė ir mažąją sesutę. Aušrelė spėjo pranirti pro tvoroje žiojėjusią skylę, o Rūtelę pastebėjo stribas. Jis čiupo mažąją už kojos ir atvilko iki sunkvežimio, kuriame jau buvo mama. Rūta klykė visą varginančią kelionę iki pat Komijos: pasirodo, stribas jai išsuko koją. Ka­dangi traukinys dardėjo ne į ligoninę, o į dar didesnes kančias, liko luoša visam gyvenimui...

Šiandien ji sako, kad tremtyje apie dėdę Joną daug kalbama nebuvo, nes ką ir kalbėti, jei atskirti šitokių tolybių.

Amžininkai J. Žemaitį prisimena kaip gabų, bet tylų ir kuk­lų vaikiną, laisvai kalbėjusį keliomis užsienio kalbomis, išsilavinimą įgijusį Prancūzijoje. Jis labai mylėjęs Raseinių kraštą, dažnai lankydavęs tėvus. Kai Jo­nas išėjo į mišką, jo tėvai gyveno Kiaulininkuose. Ne­be­­pa­kel­dami persekiojimų, Jonas ir Petronelė Že­mai­čiai slapčiomis pasitraukė į Pa­langą, paskui slapstėsi Klai­pė­doje, o gyvenimą baigė netoli Gargždų, Laugalių senelių namuose. Rū­ta Kotryna pasakoja, jog sesė Auš­ra, kuriai tuo metu bu­vo 10 ar 12 metų, su kitų tremtinių šiek tiek vyresniu berniuku buvo pabėgę iš tremties ir netgi aplankę senelius.

„Jie gyveno skurde ir baimėje. No­rėjo Aušrai ką nors padovanoti, bet nie­ko neturėjo. To­dėl sene­lis jai atidavė savo… kelnes. Iš jų sesė pasisiuvo suknelę, kurią vėliau ir aš vilkėjau. Babytė pa­dovanojo maldaknygę“, – prisimena R. K. Juš­kaitė.

Tiesa, bėglė bu­vo sučiupta ir lyg didžiausia nusikaltėlė sugrą­žin­ta tė­vams. Su ja kartu bė­gęs berniukas jau buvo įstojęs į Tel­šių amatų mokyklą, kai kažkas jį įskundė, jam jau buvo 16 metų, todėl jis buvo nuteistas trejiems metams kalėjimo.    

Į Lietuvą Rūta Kotryna sugrįžo tik 1972-aisiais. Sibire baigusi medicinos institutą, ketino įsidarbinti Raseinių ligoninėje, bet vyr. gydytojas, pamatęs, iš kur atvyko, atsisakė priimti, nors psichiatrės ligoninei tuo metu reikėjo. Visi kratėsi jos tarsi raupsuotosios. Tik vienintelis tuo­metis Kelmės ligoninės vyr. gydytojas Juozas Kalina pasiryžo rizikuoti, ir Rū­ta Kotryna Kel­mės ligoninėje psichiatre dirbo visą savo gyvenimą.                 

Karas J. Žemaitį-Vytautą užklupo Varėnos poligone. Gavęs įsakymą trauktis į Rytus, jis su grupe karininkų atsiliko ir pasidavė vokiečiams, o netrukus ir nuo jų pasitraukė, įsidarbino Kaune Ener­getikos valdyboje. Vokiečių okupacijos metais įsitraukė į rezistencinę veiklą, platino antinacinę literatūrą, Šiluvos ir Tytuvėnų valsčiuose suorganizavo apie 150 vyrų į generolo P. Plechavičiaus vietinę rinktinę. Raudonajai armijai okupavus Lie­tu­vą, 1945 m. susisiekė su Lietuvos laisvės armijos atstovais ir, davęs prie­saiką, įsijungė į Juozo Če­ponio vadovaujamą partizanų Že­benkšties rinktinę. 1948 m. J. Žemaitis jau buvo Jū­ros (Va­karų Lie­tuvos) partizanų vadas, o 1949-ųjų vasarį išrinktas LLKS tarybos prezidiumo pirmininku, laikinai ėjo gynybos pajėgų vado pareigas. J. Že­maičio bunkeris Šim­kaičių miške buvo išduotas 1953 m. gegužės 30-ąją. Koks svarbus J. Že­maitis buvo sovietinei valdžiai, rodo faktas, kad jis tardyti buvo nuvežtas pačiam Be­rijai į Maskvą. Nužudžius Be­­riją, J. Žemaitis buvo pargabentas į Lietuvą ir dar kone metus pragyveno savo budelį, jei buvimą kagėbistų rankose galima vadinti gyvenimu. Mirčiai jis vėl buvo išvežtas į Maskvą, kur liko Butyrkų kalėjimo specialiosios dalies viršininkės Čiu­piatovos surašyta pažyma: „Pa­baltijo karinės apygardos tribunolo 1954 06 07 nuospren­dis Jonui Žemaičiui įvykdytas 1954 m. lapkričio 26 d.“...

Net atgavę Nepriklausomybę, mes dar ilgai neskubėjome atiduoti pagarbos vienam iškiliausių savo tautos sūnų: tik po kelių metų Seimas įtvirtino, jog J. Žemaitis-Vytautas buvo kovojančios prieš okupaciją Lietuvos valstybės vadovas, faktiškai vyk­dęs Prezidento pareigas.

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Žemės ūkio ministerija birželio pradžioje pasidalijo džiugia žinia apie pirmo Lietuvoje regioninio logistikos centro kūrimą. Tikimasi, kad, pramušus ledus, tokių centrų atsiras ir daugiau. O nuo liepos 1 d. iki rugpjūčio 31 d. iš norinčių vystyti smulkų ir vidutinį verslą, kurti vieną ar kelis rajonus apimančias trumpas tiekimo grandines arba steigti regioninius logistikos centrus priima­mos paraiškos pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemonės „Bendradarbiavimas“ veiklos sritį „Parama trumpoms tiekimo grandinėms ir vietos rinkoms skatinti vietos lygmeniu“. Šiemet priemonės taisyklėse atsirado ir tam tikrų pakeitimų, susijusių su in­flia­cija šalyje bei kainų šuoliu.

Įsigaliojo pakeitimai

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Sąjungos rei­ka­lų ir paramos politikos de­partamento Programos LEADER ir kaimo plėtros skyriaus vyr. specialistė Nomeda Pad­vais­kaitė pirmiausia pasidžiaugė Kauno rajone, Karmėlavoje, planuojamu įkurti regioniniu logistikos centru. 

„Vienam regioniniam logistikos centrui yra patvirtinta paraiška ir skirta parama“, – sakė pašnekovė.

Vyr. specialistė taip pat informavo, jog birželio 2 d. įver­tinus turėtą patirtį, buvo pa­keistos šios veiklos srities įgy­vendinimo taisyklės – padi­dintos sumos per visas tris pa­ramos schemas, atnaujinti (pa­didinti) fiksuotieji įkainiai interneto svetainei ir elektroninei parduotuvei kurti, padi­dinti projekto grandinės daly­vių užaugintos ir (arba) pagamintos produkcijos realizuojami kiekiai per metus bei atlikti kiti smulkūs patobuli­ni­mai.

20–30 proc. išaugo paramos sumos

Kaip vardijo N. Padvaiskaitė, labiausiai išaugs parama sta­tomų arba rekonstruojamų že­mės ūkio produkcijos re­gio­ninių logistikos centrų projektams – ji didėjo nuo 700 tūkst. eurų iki 1,5 mln. eurų projektui, jei logistikos centras sta­tomas. Jeigu patalpos tokiam

centrui bus nuomojamos, mak­simali paramos suma vie­nam projektui, kaip ir iki šiol, sieks 700 tūkst. Eur.

Anot ŽŪM atstovės, 50 tūkst. Eur didesnė paramos suma teks kuriantiems vieno ar kelių rajonų vietos lygmens vystymo trumpą tiekimo grandinę, kai žemės ūkio produkcija tiekia­ma vaikų darželiams, mokykloms, ligoninėms, restoranams ir t. t. Maksimali parama vienam projektui įgyvendinti – 250 tūkst. Eur.

Parama kuriantiems smul­kaus ar vidutinio verslo vystymo trumpą tiekimo grandinę padidinta iki 150 tūkst. Eur. 

Pasiūlė šokoladinį medų

Pasinaudoję šia parama džiau­giasi ne tik smulkieji ūki­ninkai, bet ir įmonės bei kooperatinės bendrovės.

Štai bitininkai iš Rokiškio rajono, Juodupės miestelio, Ri­man­tas Petras ir Zita Rušė­nai, besisukantys bityne „De­vy­­­ni medūs“, kuriame dirba tik šeimos nariai, pasinaudoję šia parama, rinkai pradėjo tiek­ti neįprastus produktus: me­daus šokoladą su mėtomis, avie­tė­mis ir vyšniomis, saldainius, medaus skanėstus bei medaus šaukštelius – mėtos, citrinos ir kreminio medaus mišinius, įlietus į specialų užsandarintą šaukštelį. Visomis šiomis gė­ry­­bėmis bitininkai prekiauja savo interneto svetainėje „9 me­dūs“ bei džiaugiasi galintys pa­siū­lyti išrankiems klientams kaž­ką naujo ir neįprasto.

Iš pirmų rankų

Žemės ūkio kooperatinės bend­rovės „BIO LEUA“ direktorius Ni­kolajus Dubnikovas sakė, kad bendrovė taip pat pasinau­do­jo šia parama ir da­bar ne tik tie­siogiai parduoda savo koope­ratyvo narių už­augintą pro­duk­­ciją klien­tams, bet ir pla­nuoja plės­ti veiklos galimybes – išban­dy­ti jėgas viešojo maitinimo sektoriuje. Kaip pasa­ko­jo bendrovės direktorius, pasi­nau­dojęs KPP parama, kooperatyvas Kaune iš­si­nuo­mo­jo pa­talpas, kuriose įsi­kū­rė par­duo­tuvė „Rupūs mil­tai“.

Anot N. Dubnikovo, par­duo­tuvėje prekiaujama įvairiomis lietuviškomis prekėmis – be­veik viskuo, ką užaugina Lie­tuvoje veikiantys ekologiniai ūkiai: mėsa, pieno produktais, grūdais bei jų gaminiais, duo­nos gaminiais, aliejumi, medumi. 

„Pagrindinis mūsų išskir­ti­numas, lyginant su kitais šio­je nišoje veikiančiais kon­ku­rentais, yra lietuviškos kil­mės, nacionalinės kokybės eko­lo­gi­nė produkcija. Mūsų pirkėjai – eiliniai Lietuvos žmonės, vertinantys kokybiškus gami­nius“, – sakė pašnekovas.

(Užs. Nr. 100)

„Klystate, jeigu manote, kad Rusijos karių žiaurumai atsiskleidė Ukrainos Bučoje – jie tai pademonstravo dar 1992-aisiais Moldovoje, bet apie tai pasaulis nežino“, – teigia Ki­šiniovo žurnalistas bei rašytojas Vlad Greku.

Buvęs tų kruvinų įvykių epi­cent­re V. Greku tvirtina, jog Maskva tada specialiai iš kelių Sibiro kalėjimų išleido nuteistuosius, kad jie padėtų Pad­niestrei „sukilti“ ir atsiskirti nuo Moldovos. Į Padniestrę ėmė plūsti ir Rusijos kazokai, ku­rie kartu su vietos gvardiečiais bei Sibiro kaliniais netrukus išgarsėjo žiaurumu. Mas­koliai sadistai prievartavo moldavų moteris ir paaugles mergaites, žudė jas bei jų tėvus, vyrus, prieš nušaudami, kankino elektra ir ugnimi, išbadydavo akis, nupjaudavo ausis... 

Šie nusikaltimai pasauliui nebuvo viešinami esą dėl Krem­lius gąsdinimo, jog apie tai pra­kalbusi Moldova nebegaus du­jų bei elektros. Moldovą valdę komunistai, anot rašytojo, pakluso Kremliui ir Rusijos karių žvėriškumo ne tik negarsino, bet ir neįkūrė institucijos, kuri kauptų faktus ir keltų bylas galvažudžiams. Tuo pasinaudodama, Maskva ėmė falsifikuoti įvykius ir skelbti, jog žudynes Padniestrėje rengė ne separatistai, bet patys moldavai.

Inžinieriumi statybos firmoje Dubosarų mieste dirbęs V. Gre­ku gerai žino 30 metų senumo įvykius, nes pats kariavo prieš Kremliaus okupantus. 

„Kišiniovui 1989 m. pranešus apie ryžtą išstoti iš sovietų sąjungos ir moldavų kalbą skelbti valstybine, rusakalbiai gyventojai ėmė mokytis mūsų kalbos, kuri iki tol buvo podukros vietoje“, – pasakoja V. Greku.

Tačiau Kremlius nenorėjo suteikti laisvės nei Lietuvai, nei Moldovai ir ėmė kurti planus, kaip sukelti vidaus konfliktą. Tiek Vilniuje, tiek Kišiniove rusakalbiai ėmė burtis į neva jų teises turintį ginti „Interfontą“. Šis ėmė agituoti nuo Lietuvos atskirti lenkišką Vilniaus rajoną, o nuo Moldovos – rusišką Padniestrę bei tiurkų kalba šnekančią Gagaūziją. Rusakalbiai gyventojai Padniestrėje nustojo lankyti moldavų kalbos kursus ir ėmė reikalauti autonomijos, jų kalbą skelbti antra valstybine. Demonstracijos vyko Padniestrės sostinėjė Tiraspolyje, tačiau netrukus persimetė ir į 50 kilometrų nuo sostinės nutolusius Dubosarus, kur gyveno 30 tūkst. žmonių. 

„Kremlius siūlė kurti federacinę autonominių regionų respubliką, kad Padniestrė su Gagaūzija parlamente turėtų balsų daugumą, bet mes nesutikome, nes norėjome vieningos šalies“,– teigia V.Greko.

1990 m. gruodį Padniestrė paskelbė įkurianti nepriklausomą Padniestrės Moldovos respubliką (PMR) ir ėmė formuoti savo gvardiją, kuriai ginklų davė čia karinę bazę turinti Rusijos armija. Realiai Padniestrėje tuo metu vyravo dvivaldystė, Kišiniovas PMR nepripažino, čia toliau veikė Moldovos policija ir įstaigos, tačiau tuo pačiu gatvėse ėmė budėti ir gvardiečiai. Pastarieji po kiek laiko paskelbė, jog Moldovos policija Padniestrėje yra neteisėta, o tvarką palaikys jie. Savo tvarką Maskvos šalininkai netrukus ėmė įvedinėti ir Dubosaruose.

„Dubosarai buvo vienintelis miestas Padniestrėje, kuriame vyravo ne rusakalbiai, bet moldavai, todėl akivaizdu, kad būtent čia ir kilo pirmi susirėmimai“,– sako V. Greku. 

Ginkluoti susirėmimai Dubosaruose prasidėjo po to, kai gvardiečiai pabandė užgrobti  policijos būstinę, o moldavai atėjo policininkams į pagalbą ir traktoriais išvaikė okupantus. Nepasisekus užimti būstinės, gvardiečiai Dubosarų merijoje įkūrė savo policiją ir ėmė suiminėti moldavų policininkus, atiminėti iš jų ginklus, o budėdami keliuose šaudė į sustoti atsisakančius moldavus ir kelis nušovė arba sužeidė. 

„Tikrasis karas Dubosaruose prasidėjo 1992 m. kovo 2-ąją, aš prisijungiau prie savanorių armijos po dviejų dienų, nes pirmiau turėjau saugiai išgabenti žmoną su dviem mažais vaikais“,– prisimena V. Greko.

Tuo metu jam buvo 33-eji, jis su šeima vos prieš penkis mėnesius buvo įsikraustęs į nuosavą butą, kurio, anot jo paties, laukė 11 vienuolika metų ir kurį per karą okupantai atėmė. Sužinoję, kad V. Greko prisijungė prie moldavų savanorių kovotojų, Padniestrės gvardiečiai perėmė jo nuosavybę ir išvarė iš buto rašytojo seserį.

Vlado gimtojo Kočerų kaimo vyrai dalyvavo keturis mėnesius užsitęsusiose kovose. Per karą žuvo 61 žmogus, iš kurių tik septyni buvo savanoriai kovotojai. Kiti gyventojai žuvo, į jų namus pataikius priešo bomboms arba užpuolus sužvėrėjusiems gvardiečiams. „Kaip ir dabar Ukrainoje, jie ir iš mūsų vežėsi pagrobtus šaldytuvus, skalbimo mašinas ir televizorius, kilimus, maistą ir net vyną“,– prisimena V. Greko.

Anot jo, gvardiečiai buvo nepaprastai žiaurūs – kai po vieno bombardavimo kaime iš rūsio išlindo pasislėpusi šeima ir pamatė svetimą turtą grobiančius okupantus, šie nužudė devynis liudininkus, išsigelbėjo tik vienas, likęs pasislėpęs statinėje rūsyje. Dešimties ir trylikos metų mergaitės buvo pirma išprievartautos, o po to nušautos kontroliniu šūviu į ausį, taip, kaip mėgsta daryti KGB agentai.

„Prieš rašydamas knygą aš susitikau su aukų artimaisiais ir jie man pripasakojo tokių dalykų, jog net plaukai piestu stojosi“, – teigia V. Greko.

Nužudytas aukas okupantai įmesdavo į upę, užkasdavo miške ar laukuose, todėl žemę ardami kaimiečiai ir dabar iškasa žmonių kaulų, o keliasdešimt moldavų tebėra laikomi dingę be žinios.

Kišiniovui sutikus negarsinti karo nusikaltimų, Padniestrė ėmė melagingai tvirtinti, jog sadistines žudynes rengė moldavai, jie prievartavo bei žudė... 

Rašytojas panoro perduoti ir patarimą lietuviams: jokiu būdu nepasitikėti Kremliumi, kurio atstovai sugeba dalinti tik gražius pažadus, o daro tai, ką yra numatę ir nesiskaito su jokiomis priemonėmis, įgyvendindami savo imperinius tikslus, nesibodi jokių apgaulių, nusikaltimų bei šmeižto.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena. Diena, kai prasidėjo masiniai 

tūkstančių Lietuvos žmonių trėmimai į Sibiro platybes. 

Diena, kai buvo sugriauti ir suluošinti žmonių gyvenimai ir likimai. 

Skausmo, netekčių ir begalinės stiprybės, vilties diena. 

Belangiuose gyvuliniuose ešelonuose vežami nekalti žmonės, ratams dunksint, kartojo: „Privalau. Ištversiu. Privalau. Ištversiu. Privalau. Ištversiu“...

Todėl šiandien toks artimas ir suprantamas mums istoriškai artimos 

Ukrainos tautos siekis nepasiduoti, kovoti, aukotis. 

Ir lietuvių užuojauta, pagalba, gerumas. Dėl to, kad išliktume tuo, kas esame. 

Dėl to, jog laimėtų Tiesa. Dėl to, kad niekada neužgestų Viltis.

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ vartotojai vasarą turės galimybę dalyvauti neeiliniame žaidime, kurio prizų fonde net 1 tūkst. naujų „Samsung“ telefonų. Įrenginių dalybos prasideda birželio 9 dieną ir tęsis iki rugpjūčio 5 dienos. Klientai beveik 2 mėnesius galės rinkti taškus ir išmėginti savo sėkmę išmaniųjų telefonų loterijoje.

„Pildyk“ paslaugos klientams, norintiems dalyvauti žaidime ir rinkti taškus, nereikės nieko papildomai atlikti – pakaks ir toliau naudotis paslaugomis bei išbandyti savo sėkmę atveriant dėžutes, kuriose slepiasi prizai. Visi klientų atlikti veiksmai bus vertinami skirtingu taškų kiekiu – jie skiriami esamiems „Pildyk“ klientams, kurie perka planus, užsisako paslaugas, naršo ir atlieka kitus veiksmus.

Vieni taškai bus suteikiami kaskart po plano pirkimo ar sąskaitos papildymo, priklausomai nuo išleistos sumos – kuo didesne suma pildote sąskaitą ar įsigyjate planus, tuo daugiau taškų už tai gausite. Kiti taškai bus fiksuoti ir skiriami tik vieną kartą, pavyzdžiui, už „Pildyk App“ programėlės atsisiuntimą, el. pašto patvirtinimą ar užsisakius naujienlaiškį.

Kampanijos metu taškus rinkti ir bet kuriuo jos laikotarpiu panaudoti loterijoje galės visi „Pildyk“ klientai. Loterijoje laimėti galima „Samsung S22 128 GB“, „Samsung A53 128 GB“ arba „Samsung A13 32 GB“ išmaniųjų modelius. Atvėrus laimingą dėžutę, kurioje slepiasi telefonas, bus galima rinktis iš dviejų įrenginio spalvų. Dėžutėse taip pat slepiasi ir kiti prizai, pavyzdžiui, nemokami gigabaitai, kurių kiekis svyruoja nuo 1 iki 100 GB.

Informaciją apie sukauptus taškus, jų vertę ir už ką jie skiriami, vartotojai galės matyti „Pildyk“ savitarnos svetainėje, prisijungę prie savo paskyros arba programėlėje. Iš viso bus organizuojamos 3 skirtingos loterijos, kiekvienam įrenginio modeliui laimėti. Vartotojai galės pasirinkti, ar nori dalyvauti tik vieno įrenginio žaidime, ar visus sukauptus taškus paskirstyti po norimų telefono modelių loterijas.

Akcijos laikas ir prizų kiekis – riboti. Daugiau informacijos apie akcijos taisykles ir dovanas galite rasti: https://pildyk.lt/akcijos/pildyk-taskai

Praėjusių metų pradžioje keturių apskrities savivaldybių įsteigtos viešosios įstaigos „Žaliasis regionas“ veikla pamažu įsibėgėja – pirmieji rezultatai turėtų paaiškėti rudenį. Viešojo transporto sistemą bandantys reformuoti specialistai neslepia, jog pokyčius sunkiausia gali būti pasiekti būtent Šilalėje, kur savivaldybė neskiria dėmesio gyventojų susisiekimui. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Liko vos kelios dienos iki pasėlių deklaravimo pabaigos. Tiesa, pavėlavusius seniūnijų žemės ūkio specia­listai priims ir vėliau, tačiau už kiekvieną pradelstą dieną tiesioginių išmokų suma mažės 1 proc.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 44

Lietuvos vyriausybei nusprendus visiškai atsisakyti rusiškų dujų ir naf­tos, pasigirdo balsų, jog neva darome klaidą, nes turėsime pirkti iš kitur brangesnį kurą ir žmonių piniginės suplonės. Taip, dujos ir degalai bus brangesni, tačiau laikinai, nes kainos yra pakilusios visoje Europos Są­jun­goje. O diskusijoje dėl rusiško kuro svarbiausia yra Lietuvos, kaip vals­tybės, savarankiškumas, nes Kremlius savo planų iš naujo uždėti oku­pa­cinį jungą, kaip buvo 1940-aisiais, neatsisako.

Tiems, kurie mano, jog grėsmė Lietu­vai būti iš naujo valdomai Maskvos yra gąsdinimas, pravartu susipa­žinti su dabartine situacija Moldovoje. Juolab, kad ši gyventojų skaičiumi panaši į Lietuvą valstybė nuo sovietų sąjungos atsiskyrė prieš 31-erius metus, kaip ir mes. Tačiau šiandien Mol­dova yra vargingiausia Eu­ropos valstybė, kurios beveik pusė gyventojų priversti triūsti užsienyje, nes savo tėvynėje būtų be darbo ir taptų skurdžiais. Be to, Moldova nėra nei ES, nei NATO narė, o per dabartinį karą Uk­­rainoje jai yra iškilusi grėsmė būti užgrobtai Rusijos.

Moldovos bėdas nulėmė tai, jog Mask­vai 1991 m. pavyko joje sukelti pilietinį karą ir suskaldyti šalį: Padniestrės regionas tada pasiskelbė nepriklausoma Pad­niestrės Moldovos respublika (PMR). Padniestrėje Kremliaus užmačias pa­leng­vino tai, kad šis regionas yra plačios Dnep­ro upės atribotas nuo likusios Mol­dovos teritorijos. O lemiamu veiksniu buvo tai, jog Padniestrėje savo bazę turėjo so­vietų kariuomenė. Jai ėmus bom­barduoti moldavų kaimus, Kiši­nio­vas persigando, kad Maskva okupuos vi­są šalį, ir sutiko pripažinti PMR savaran­kiškumą. Tai buvo pirmas žingsnis, Mol­dovą paver­čiant Rusijos įkaite. Po to se­kė kitas Krem­liaus ėjimas, tapęs gud­riais spąstais Moldovai – Rusijos dujos.

Kadangi jos į Moldovą atiteka pro Pad­niestrę, Maskva ėmė šantažuoti Ki­ši­nio­vą, kad jei ši bandys atsikovoti Pad­niestrę, negaus dujų ir sustos gamyklos, o gyventojai žiemą sušals. Moldova galėjo skubiai tiesti dujų vamzdžius iki netoli esančios Rumunijos sienos ir pirkti iš jos, tačiau Maskvos dujos buvo dešimteriopai pigesnės. Bijodamas ekono­minio kracho bei gyventojų maišto, Ki­šiniovas pasirašė ilgalaikę sutartį su Ru­sijos įmone „Gazprom“ ir sutiko, kad jis taptų dujomis prekiaujančios valstybinės įmonės „Moldovagaz“ didžiausiu akcininku arba realiu savininku. Po keleto metų „Gazpromas“ ėmė kelti dujų kainas, ir per laiką jos čia tapo vienos brangiausių Europoje, o Moldovos įsiskolinimas „Gazpromui“ šiuo metu siekia 8,5 mlrd. eurų. Maskva ne tik įvarė Moldovą į skolas, bet ir „Gazpromo“ pinigais ėmė steigti bei finansuoti prorusiškas partijas, sau palankias žiniasklaidos priemones bei papirkinėti politikus, kad jie balsuotų už Kremliui naudingus sprendimus.

„Kišiniovas tapo „Gaz­promo“ įkaitu, o šio siūlomais pinigais susiviliojo daug partijų ir politinių lyderių“, – tvirtina Mol­dovos eksparlamentaras, politologas, tinklala­pio „Omega“ redaktorius Aleksandras Petkovas.

Jo teigimu, dauguma šalies po­li­tikų viešai pasisako už stojimą į ES bei NATO, bet iš tikrųjų balsuo­ja už Krem­liui naudingus sprendimus. Anot žur­­nalisto, Mask­­va politikus papirkinėja visoje Eu­ro­­poje. Jis pri­minė buvusio Vokietijos vadovo Ger­hardo Schroederio pavyzdį. Šis, susiviliojęs milžinišku atlyginimu, tapo Rusijos nafta prekiaujančios įmonės „Ros­neft“ ste­bėtojų tarybos pirmininku ir ėmė girti Putiną.

A. Petkovas demaskavo, kaip susidarė 8,5 mlrd. Eur Kišiniovo skola už dujas, ir atskleidė, jog šioje aferoje dalyvauja Moldovos politikai: „Gazpromas“ dujas parduoda „Moldovagaz“ įmonei, kuri įsipa­reigoja du trečdalius jų perparduoti separatistinei PMR. „Moldovagaz“ PMR dujas perparduoda penkiolika kartų pigiau, nei pati iš Ru­si­jos perka. Tokia sutartis kasmet didina Moldovos įsiskolinimą „Gazpromui“, nors iš tikrųjų Rusijai skolinga yra PMR.

„Dujų tiekimas PMR yra tarptautinė pinigų plovimo afera, su kuria Moldovoje nedrįstama kovoti, nes pi­nigų nubyra daug kam“, – sakė A. Pet­ko­vas. 

Ši afera leidžia klestėti PMR ekonomikai, nes pigiomis dujomis ji gali gaminti pigias prekes ir jas eksportuoti, taip žlugdydama Moldovos ekonomiką bei kenkdama ES įmonėms. 

Anot A. Petkovo, Kišiniovui buvo siūloma pirkti dujas iš Kazachstano, sujungti vamzdynus bei elektros tinklus su Rumunijos ir tapti nepriklausomiems nuo Rusijos. Tačiau per 31-erius metus to nesugebėta padaryti, nes visus siūlymus užblokuodavo politikai ir partijos, kurias slapta finansuoja „Gazpromas“.

Spėjama, jog dalis Kišiniovo politikų visai nėra suinteresuoti ir Padniestrės suvienijimu su Moldova, mat Padniestrė yra tapusi tarptautinės kontrabandos centru, o iš nelegalių pajamų lobsta valdininkai ir Kišiniove. Padniestrėje valdžią savo rankose yra sutelkęs dviejų KGB darbuotojų įkurtas koncernas „Sherif“, per kurį galimai irgi paperkami Moldovos politikai. „Sherif“ yra siejama ir su pinigų plovimo, ir su ginklų prekybos bei narkotikų kontrabanda, tačiau Padniestrėje niekas jai nedrįsta kelti bylų. O tai, kad iš Padniestrės neišvedama Rusijos kariuomenė, „Gazpromo“ uždėtas apynasris Kišiniovui bei pan. yra lemiami veiksniai, trukdantys Moldovai būti priimtai į ES ir NATO.

Eldoradas  BUTRIMAS

AUTORIAUS  nuotr. 

Ištrauka iš spaudai rengiamos mūsų kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“ II dalies, pavadintos „Pamario metai“.

(Tęsinys. Pradžia Nr. 11, 14, 16, 18, 24, 28)

Dvikova su vandenų karaliene

Į pamarį pažvejoti visais me­tų laikais renkasi žvejai, apsi­karstę įvairiais žūklės įrankiais. Čia juos vilioja vandens gy­vūnijos gausa, žu­­vų nerštas, ypač pavasariais. Anks­čiausiai, balandžio ant­roje pusėje, Ne­muno deltos už­lie­jamose pievose, kur vanduo greičiausiai įšyla, pradeda neršti lydekos.

Išplaukus ledams, Skirvytėje ir Rus­nė­je pasirodo dideli būriai didstinčių. Joms nebaigus neršti, atplaukia pūgžliai. Ge­gu­­žės pirmoje pusėje, dar labiau įšilus vandenims, Deltos at­si­ša­­­­ko­jimuose neršia starkiai bei kuo­jos, vandens tempe­ra­­tū­rai paki­lus iki 16 laipsnių – karšiai, raudės ir lynai. Rudenį ir net žiemą Nemu­no deltoje neršia nėgės ir vėgėlės, taip pat sazanai, perpelės bei kitos žuvys. 

Deltoje bei Kuršių mariose gausu ir praeivių žuvų: ungurių, lašišų, žiobrių, upinių nėgių. Ne veltui Nemuno žemupys vadinamas žvejų rojumi, kuriame pažvejoti yra kiekvieno žvejo svajonė.

Pokariu šilutiškiai žvejai laisvalaikį mėgdavo praleisti prie vandens. Sa­vait­galio dienomis, vieni motorinėmis, kiti irklinėmis valtimis Šyšos upe išplaukę į Nemuno deltą, sukdavo pažvejoti į Atmatą, Skir­vytę, Krokų lanką ar Kuršių ma­rias. Pažintinio turizmo mėgėjai bei sumaniusieji pailsėti gamtoje nusiirdavo į Rusnės salą, Mingės kaimą ar Ventės ragą. Į kurią nors kompaniją įsiprašydavome ir mes, paaugliai.

Kai norėdavome pasiausti draugų būrelyje, plauk­davome irklinėmis valtimis vie­ni, be suaugusiųjų. Šian­dien stebiuosi mūsų drąsa vieniems išplaukti į Del­tos bei Kuršių marių neaprėpiamus vandenis audros ir didelio bangavimo metu. Tokios išvykos kai kuriems baig­davosi tragiškai, bet mus, matyt, saugojo stebuklinga likimo ranka, kuri, kilus aud­rai, suteikdavo jėgų ir ištvermės pasiekti krantą. 

Sakoma: kur yra žuvies, ten netrūksta ir brakonierių. Pa­marys – ne išimtis. Turtingi žuvimi pamario vandenys žmones neteisėtai žvejybai traukė visais laikais, bet ypač ši veikla suaktyvėjo pokariu. Sunkmečiu ji padėjo žmonėms ne tik prasimaitinti, bet ir užsidirbti vieną kitą červoncą.

Pavasarį, kai prasidėdavo žu­vų nerštas, brakonieriai darbuodavosi išsijuosę. Vieni su žeberklais, kiti, dienai brėkštant nusiyrę į žuvingas vietas, pamerkdavo po keletą venterių, tink­laičių ir palikdavo nakčiai. Anksti rytą, dar rūkui nenusėdus, grįždavo prie savo žvejybos įrankių, susimesdavo į valtį gausų žuvų laimikį ir skubiai dingdavo. 

Ne visuomet tokia žūklė baigdavosi laimingai. Kartais, betraukiant pilnus žuvies venterius ar tinklus, žiūrėk, ir prisistato gamtos apsaugos inspektoriai, kurie, pasislėpę brūzgynuose, meldynuose ar švendrynuose, tykodavo brakonierių net naktimis. Šie, užklupti nusikaltimo vietoje, namo grįždavo ne tik be žuvies, žvejybos įrankių, bet dar ir piniginę baudą užsidirbę. Tačiau įžūlesni brakonieriai ir toliau tęsdavo neteisėtą žvejybą bei prekybą žuvimi. Tuomet gamtosaugininkai, pasitelkę visuomenininkus, skelbdavo jiems negailestingą „karą“. 

Pamario vandens platybėse laimėti „karą“ prieš brakonie­rius būdavo labai sunku. Ne vie­nas principingas gamtos apsaugos inspektorius net gyvybę yra praradęs. Toks įvykis plačiai nuskambėdavo ne tik pamario krašte, bet ir visoje šalyje, sukeldamas didelį visuomenės pasipiktinimą. Deja, ne visuomet tokius nusikaltimus pavykdavo ištirti.

Nuslūgus pavasario potvyniams, daug įvairiausios žuvies likdavo karnoliuose (dideli grioviai pievoms nusausinti). Kar­­tą ir aš sumaniau jame pažve­joti. Tuo­met man dar nebuvo nė dešimties ir apie žvejybą ne ką teišmaniau, bet pasisekė per „klaidą“ pagauti pirmą ir paskutinę žuvį gyvenime. Ta „klaida“ greičiausiai buvo ne mano, o žuvies. Kai ji griebė slieką, užmautą ant kabliuko, prie išsilaužto lazdyno koto pritvirtintas valas įsitempė, ir aš pajutau, jog mane kažkas traukia į vandenį. Tačiau kojomis įsirėmęs į čia pat esantį kelmą, iš lėto, bijodamas nutraukti valą, vilkau tą nematomą gyvūną į krantą. Po kelių minučių tampymosi į vandens paviršių mano džiaugsmui iškilo didelė, šviesiu pilvu, pilkšvai žals­vais šonais žuvis. Tai buvo van­denų karalienė lydeka. 

Iškilusi į paviršių, žuvis taip timptelėjo valą, kad aš vos neatsidūriau vandenyje. Lydeka keletą kartų persivertė ore ir nėrė į vandenį. Bet aš dar stipriau suspaudžiau meškerykotį ir toliau kant­riai traukiau. Nenurimo žuvis ir išvilkta į krantą. Pabūgęs, kad bešokinėdama vėl neįkristų į vandenį, vis bandžiau sugriebti ją rankomis ar prispausti koja. Galiausiai, išeikvojusi visas jėgas, lydeka nurimo.

Atslūgus žvejybos įkarščiui, man pa­si­darė gai­la lydekos, išgaravo ir „pergalės“ džiaugs­mas. Ėmiau galvoti, ar nevertėtų paleisti atgal... Bet vai­kiškas noras pasirodyti su įspūdinga žuvimi kiemo draugams ir tėvams buvo stipresnis.

Tačiau ši „dvikova“ neleido man daugiau imti į rankas meškerės. Ne tik jos, bet ir medžioklinio šautuvo, nors, dirbdamas gamtosaugos srityje, turėjau galimybę ir žvejoti, ir medžioti.  

Juozas STASINAS

Alberto ŠAKALIO nuotr.

(Bus daugiau)

(Tęsinys. Pradžia Nr. 15, 17, 23, 25, 29, 36)

Per Mago nacionalinį parką išdardėjome pas nuožmiausia Etiopijos gen­timi laikomus mursius, vydami šalin girdėtas istorijas apie agresyvius ir neprognozuojamus šios genties žmones. Pro džipų langus mainėsi nacionalinio parko vaizdai, prašmėžuodavo žirafos, buivolai, stoviniavo drambliai. Žinojome, kad šiame parke saugomi ir leopardai, ir liūtai. Ta­čiau mursiai medžioja juos net automatiniais ginklais, dažniausiai „ka­laš­nikovais“. Šios genties žmonės elgiasi taip, kaip jiems patinka. Tad ir mes pažinčiai su mursiais pasisamdėme vedlius su „kalašnikovais“...

Su apsauga

Prieš kelionę mūsų vedliai mus inst­ruktavo, kaip turėtume elgtis. Sakė, jog, atvykę pas genties žmones, privalėsime susimokėti už fotografavimą, už kiek­vieną „plekštelėjimą“. Perspėjo, kad nebandytume gudrauti, nes mūsų foto­aparatų ar mobiliųjų telefonų paspaudimus kruopščiai skaičiuos. Tačiau „paraku pakvipo“ dar nepasiekus genties, vos kirtus jos teritoriją. Mes sėdėjome ant­rame džipe (iš viso vykome trimis) ir pravažiuodami matėme, jog prie teritorijos ribos stoviniuoja keletas ginkluotų vyrų. Bet jie į mus, kaip ir į pirmąjį džipą, rodos, nė dėmesio nekreipė. Tačiau netrukus vairuotojas sunerimęs pasakė, kad paskutinysis mūsų džipas atitolo ir kažkodėl stovi, nors visą kelionę mašinos važiavo darnia vorele. 

Grįžę atgal, pamatėme, jog mūsų visureigį apsupę gal dvi dešimtys etiopų ir jau bando jį su visais žmonėmis versti ant šono. Vyrai akivaizdžiai apkvaišę, keletas jų laikė į džipą atsuktus ginklus ir rėkdami kažką aiškino. Sugrįžo ir pirmasis visureigis. Mūsų vedliai pagaliau išsiaiškino, kad už įvažiavimą į teritoriją mes privalome susimokėti – kiekvienas po 10 eurų. Apie tokią rinkliavą niekur nebuvome girdėję, tačiau prieš automato vamzdį savo teisių neaiškinsi. Vėliau mūsų vedliai teisinosi negalėję numatyti, kad taip nutiks. Sakė, jog mums paprasčiausiai nepasisekė, mat „sienos sargybiniai“ buvo girti, nes pas mursius vykome jau antroje dienos pusėje. Iš ryto jie esą dar nebūna taip apspangę...

Genties gražuolės

Laimei, daugiau nesusipratimų nebe­pasitaikė. O ir mes po patirto nuotykio nuo savo vedlių nesitraukėme. Gi­das su genties vyresniuoju suderėjo, kad mes už fotografavimą sumokėsime bendrą sumą, berods, po 500 birų (vienas euras – 35 birai) ir fotografuosime kiek norėsime.

Pirmiausia į akis krito siaubingai susiluošinusios moterys, kurios mano esančios gražuolės. Šios genties moterys savo kūną puošia randais, o į apa­tinę lūpą bei ausis veria įvairiausio skersmens molines ar medines plokšteles. Jos yra margaspalvės, išpieštos įvairiais raštais, kitos netgi išpjaustytos. Taip puoštis pradedama sulaukus trylikos metų: perpjaunama apatinė lūpa ir joje įtaisoma plokštelė, nes ant­raip žaizda vėl užsitrauktų ir plokštelė nebetilptų. Taigi žaizda turi sugyti kartu su plokštele. Paskui ji palaipsniui didinama, net iki 15–18 cm skersmens. Tokios pat „procedūros“ atliekamos ir su ausimis. Kuo didesnė plokštelė ausyse ir lūpoje, tuo moteris didesnė gražuolė, tuo kaip nuotaka ji yra brangesnė. 

Dar baisiau (žinoma, mūsų akimis) atrodė moterys be plokštelių. Jų lūpos kadaravo kaip kokie draiskalai, apačioje nebebuvo net susijungusios, vos ne visas apatinis žandikaulis atviras. Vei­kiausiai dėl to, kad plokštelės dėl išplyšusių lūpų nebesilaiko, tad jomis ir nebesipuošia. Vaizdą dar labiau šiurpino išmušti priekiniai dantys. Pasirodo, ir tai yra sudedamoji moters grožio dalis. Neįmanoma suvokti, kaip jos dar sugeba pavalgyti. O kad joms sunku kalbėti, matėme. Klausėme, kiek kainuoja jų plokštelė (jas moterys pardavinėja turistams kaip suvenyrus), o mums sakė: Fifi...fifi...“ Ir suprask 15 ar 50?

Randai tinka ir moterims

Kartais sakoma, jog randai puošia vyrus. Mur­sių gentyje randai puošia moteris. Ir ne bet kokie, o labai gilūs. Moterys grublėtu skardos ar kitokiu aštriu daiktu išsiraižo savo kūnus įvairiais ornamentais, ženklais. Tas daiktas, kuriuo kūnas pjaustomas, negali būti lygių ašmenų, nes tuomet randai nebus gilūs. Paskui tas žaizdas moterys tepa kažkokiomis žolėmis, moliu. Ne todėl, jog greičiau užgytų, bet kad žaizdos ilgiau pūliuotų ir taip pagilėtų randai. Moterys su malonumu mums juos demonstravo, pozavo ir jais didžiavosi. Vei­kiausiai mes, blyškiaveidės, joms atrodėme labai negražios.

Garbė nukauti

Randus darosi ir vyrai – jais ant kūno pažymi, kiek nukovė priešų. Nukauti priešą čia yra laikoma garbe. Priešai bū­na gretimų genčių žmonės, kurie tarpusavyje vis dėl ko nors kariauja. Etiopijos valdžia į tuos konfliktus visiškai nesikiša ir leidžia viską išsispręsti patiems. Vyrams dažnai reikia pakariauti ir dėl moterų. Tam organizuojamos lazdų dvikovos. Kuris laimėjo, tam ir nuotaka atiteko. Sako, dabar nebesipliekiama iki mirties, bet dar visai neseniai pralaimėjusį reikėdavo pribaigti. 

Nuotakos čia nepigios: reikalaujama 40 ožkų ar avių ir dar... kalašnikovo automatų. Mursių gentyje tokį ginklą turi kiekvienas vyras ir dažna moteris, jų gauna iš greta esančio Sudano, kuriame niekada nesibaigia revoliucijos ir neramumai. Nors Sudano siena su Etiopija yra visiškai uždaryta, tačiau mursiai kažkaip geba pro ją prasmukti.

Guolio patirtis

Mursiai visiškai nevertina nekaltybės. Priešingai, patirties neturėjimas stip­riai muša nuotakos kainą. Todėl jaunimas dažnai keičia partnerius. Sako, vienintelė skyrybų priežastis būna moters nepatyrimas guolyje arba negebėjimas pastoti. Nors šią problemą, jei vyras negali susilaukti su savo žmona vaikų, padeda spręsti ir broliai ar net tėvas. Bet jei ir tuomet nepavyksta pastoti, tokia moteris yra paleidžiama. Mursių genties vyrai viena žmona nesitenkina. Jei tik išgali, nusiperka jų kuo daugiau ir kiekviena jų privalo gimdyti, nes tokia moters paskirtis.

Tačiau liko neaišku, kuriems galams jiems tokie tuntai vaikų: alkanų, nuogų, žaizdotų, murzinų. Čia niekas nesiprausia, nes džiaugiasi vandens tik maistui atsinešę.

Trobelės labai panašios į mūsiškas šie­no kauges. Tokios šieno kupetos ert­mėje jie gyvena. Leido ir mums į trobelę įropoti (nes angos labai mažytės). Viduje – tik keletas kailių ant žemės, kurie naudojami ir pasikloti, ir užsikloti. 

Įstrigo tai, kad moterys mus apsupo it stebukladares ir kiekviena rodė savo žaizdas: nuplėštą krūties spenelį (juk vaikšto beveik nuogos), baisiai nudegintą koją ir pan. Taip pat nešė savo šašuotus, karščiuojančius vaikus ir vylėsi iš mūsų gauti kokių nors vaistų. Davėme joms savo tepaliukų, tepėme žaizdas net arbatmedžio aliejumi. Buvo labai nejauku...

Nijolė PETROŠIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.