Zarasų profesinėje mokykloje vyko Lietuvos mokinių technologijų olimpiada, kurioje parodyti savo gebėjimus susirinko mokiniai iš visos Lietuvos. Kiekvienas dalyvis pristatė namuose atliktą užduotį, o per skirtas 4 valandas turėjo pagaminti darbą pagal pateiktą temą.

Olimpiadoje dalyvavo 116 mo­kinių. Aštuntokė Guoda Bal­dauskaitė iš Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos (mokyt. Dan­guolė Mikutavičienė) su dar­bu „Mergina saulėgrąžų lauke“ užėmė pirmąją vietą savo amžiaus grupėje. Gaminyje pavaizduota mergina su mėlynų neužmirštuolių ir saulėgrąžų vai­niku. 

Guoda savo darbuose vaizdavo Lietuvos ir Ukrainos ryšį, taip išreikšdama paramą karo niokojamai šaliai.

Šis technologijų olimpiados laimėjimas mitybos grupėje – pir­masis Šilalės rajone.

Danguolė MIKUTAVIČIENĖ

Guoda BALDAUSKAITĖ 

D. MIKUTAVIČIENĖS nuotr.

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje svečiavosi „Erasmus+“ projekto „Passport to the future“ dalyviai iš Italijos, Lenkijos ir Portugalijos. Turėjome daug smagių pasi­rodymų, nuotykių bei nepakartojamų akimirkų.

Buvo pristatytos mokinių pre­zentacijos: „Naujos technologijos medicinoje“, „Įvairios mokslo šakos“, „Matematika gam­toje ir demografijoje“, „3D Prin­terio galimybės“. Vyko piešimo-origami pamokos, orientacinių veiklų metu ieškojome matematinių simbolių. Taip pat lankėmės Tauragės „Steam laboratorijoje“ ir išbandėme dvi edukacines veiklas.

Aplankėme įžymesnes rajo­no vietas: Girdiškės bažnyčią, Bi­lionių ir Medvėgalio pilia­kal­nius, Aukštagirės apžvalgos bokštą. Vykome į Nidą, kur pamatėme Raganų kalną, „Mi­rusias kopas“, paplūdimį. At­si­sveikinimo vakarą surengėme restorane „Meldai“, etnogra­fi­nis būrelis supažindino su lietuvių liau­dies šokiais, dainomis bei žai­di­mais. 

Svečiai išvyko sužavėti mūsų mokykla, mokytojais, bendraamžiais. Tikėkimės, jog dar susitiksime...

Dominyka ČYVAITĖ,

Gabija RAUDYTĖ, 

Meda PETRAUSKAITĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos mokinės

Nuotr. iš albumo

Šilalės viešojoje bibliotekoje žinomas televizijos laidų vedėjas, protmūšių organizatorius, sporto rungtynių komentatorius, istorikas ir rašytojas Robertas Petrauskas pristatė naujausią savo knygą „Poltava“. Tai – jau ketvirtas vos per dešimtmetį pasirodęs šio autoriaus leidinys: 2010 m. jis išleido „Trečiojo reicho triumfas“, 2013 m. – „Lemtingi sprendimai“, 2018 m. – „Barbarosa“.

Knygos „Poltava“ pristatymas Šilalės viešojoje bibliotekoje sulaukė skaitytojų dėmesio ir susidomėjimo, o jos autorius apie ją kalbėjo subtiliai, neišsiplėsdamas ir palikdamas intrigos tiems, kurie ją skaitys. „Poltava“ – istorinis leidinys, nukeliantis į XVIII a. pradžią. Kny­gos kulminacija – 1709-aisiais įvykęs Pol­tavos mūšis. Autorius pasakoja ne tik apie didelį mūšį, bet ir supažindina su pirmąja Didžiojo Šiaurės karo puse ir su Europa. Leidinio puslapiuose sutiksime ne tik Rusijos carą Petrą I, bet ir Švedijos karalių Karolį XII, Lenkijos karalių Augustą II bei kt. Knyga apima ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, taip pat ir Ukrainos istorijas, kurios galbūt bent šiek tiek padės suvokti dabartinio Rusijos karo prieš šią šalį priežastis.

Pasak R. Petrausko, skyrius apie Uk­rainą jis iki paskutinės minutės norėjo iš knygos išimti, tačiau sako buvęs nuo tokio sprendimo atkalbėtas. Dabar gi, Rusijos karo šioje šalyje akivaizdoje, autorius tikina tuo besidžiaugiantis ir sako, jog būtent nuo šio skyriaus vertėtų pradėti skaityti „Poltavą“. 

Leidinio pristatymas buvo kitoks, nei įprastai tai vyksta – apie turinį kalbėta nedaug, tačiau klausytojai džiaugėsi galė­ję sudalyvauti savotiškoje istorijos pamokoje. Pastarąją R. Pet­­rauskas pradėjo nuo IX a. vikin­gų laikų ir tęsė iki pat šių dienų, kuomet bene aktualiausias visiems klausimas, kodėl Rusija užpuolė Uk­rainą.

„Tu negali pabėgti iš kalėjimo, jei net negali suprasti, kad jame esi“, – apie šių dienų Rusiją sakė rašytojas.

Į biblioteką susirinkę klausytojai galėjo įsigyti naująjį leidinį su autoriaus autografu, su juo nusifotografuoti ir pabendrauti.

Emilija ANDRIUŠAITĖ

Šilalės viešosios bibliotekos praktikantė

AUTORĖS nuotr. 

Penktasis sekmadienis po Velykų daugeliui šilališkių tapo įsimintina švente – Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje pa­minėtas Lietuvos Ka­talikų Bažnyčios kronikos 50-metis, o Šv. Mi­šias šia intencija aukojo kar­dinolas Sigitas Tamkevičius. Vėliau jis pasidalijo prisiminimais apie so­vietines realijas, privertusias pogrindyje leisti slaptą leidinį, jį platinti pa­dėjusius žmones ir tiesos žodžio poveikį laisvėjančiai visuomenei.  Dau­gybė žmonių susidomėjo bažnyčioje veikusia paroda apie Kronikos lei­dybą ir platinimą, o pirkę naujausią kardinolo S. Tam­­kevičiaus knygą „Pries­paudos, kovos ir nelaisvės metai 1968–1988“, atminimui gavo jo au­tografą. 

Diskriminavo tikinčiuosius

Kardinolas S. Tamkevičius – išskirtinė asmenybė, tapusi tiesos ir gėrio pavyzdžiu Lietuvos katalikų bažnyčios bendruomenei, tad susitikimas su Jo Eminencija tapo istoriniu įvykiu. Todėl ir jo pamokslo apie išskirtinį krikščionių bruožą – meilę prisikėlusiam Jėzui ir vienas kitam, dabar reiškiamą pagalba Ukrainos karo pabėgėliams – šilališkiai sutiko itin jaut­riai. Su dideliu apgailestavimu kardinolas prisiminė, jog ne taip seniai savo tikėjimą buvome priversti slėpti, nes viešai jį išpažinti reikėjo drąsos, o tai darę žmonės negalėjo tikėtis užimti svarbesnes pareigas ar kilti karjeros laiptais. 

„Šiais metais minint Katalikų Baž­nyčios kronikos 50-metį, daug kalbama, kaip ji buvo leidžiama ir apie ką rašė. Kronika rašė apie tikinčių žmonių diskriminaciją ir sunkumus išpažinti tikėjimą. Da­bar dėl tikėjimo niekas neniekina, tačiau visuomenėje laikomasi nuostatos neviešinti savo įsitikinimų. Bet kai pasiduodama tokiam gyvenimo stiliui, rizikuojama, jog tikėjimas gali sunykti“, – įspėjo ši­la­liškius kardinolas S. Tamkevičius.

Pasirinko gyventi pagal sąžinę

Sovietmečio draudimus ypač jautė kunigai, anuomet dar seminarijoje turėję pasirinkti sąžinę ar kolaboravimą.

„Mano kunigystės kelias buvo papras­tas ir natūralus. Baigęs vidurinę, atvažiavau į Kauno kunigų seminariją. Kelis metus pasimokius, sovietų valdžia nutarė klierikus imti į kariuomenę, todėl trejus metus praleidau statybos batalio­ne. Grįžus KGB pareigūnai bandė užverbuoti kolaborantu – tada buvo kunigams ir klierikams toks išbandymas, nes KGB siekė turėti savo šnipų, kurie teiktų informaciją, kas vyksta bažnyčioje. Kunigai turėjo pasirinkti, aklai klausyti sovietinės valdžios įsakymų ir gyventi ramiai, ar elgtis pagal sąžinę, bet rizikuoti laisve“, – prisiminė kardinolas S. Tamkevičius.

Sovietmečiu buvo draudžiama mokyti vaikus katekizmo, o egzaminuoti Pirmajai komunijai leista tik po vieną. Užkluptiems su 3–4 vaikais grėsė vieneri metai lagerio. Už vaikų katekizaciją lageryje sėdėjo ir Šilalės bažnyčioje tarnavęs kunigas Antanas Šeš­kevičius. S. Tamkevičius pasakojo, jog, nepaisydami pavojų, aktyvesni kunigai svarstydavo, ką reikėtų daryti, kad sovietų valdžia nebaustų už tokius tikėjimo dalykus, kaip vaikų mokymas. Kardinolas prisiminė, jog 1968 m. iš Telšių vyskupijos atvažiavęs kun. Al­fonsas Pridotkas papasakojo, kad ke­li kunigai yra sutarę siųsti į Maskvą raštą, prašant daugiau laisvės tikėjimui, ir pasiūlė Vilkaviškio vyskupijos kunigams padaryti kažką panašaus. 

„Paruošėme dokumentą, ku­riame prašėme, kad valdžia netrukdytų priimti į Ku­nigų seminariją stojančių kan­didatų. Tuo metu leisdavo įstoti tik penkiems klieri­kams, o mirdavo per metus apie 30 kunigų. Sovietinės valdžios pareigūnai mąstė paprastai: seminarija turi išleisti kuo mažiau kunigų, kai vyresnieji išmirs, galės greičiau statyti komuniz­mą“, – pasakojo kardinolas. 

Išsiuntus dokumentą, kunigai S. Tam­­kevičius ir Juozas Zdebskis buvo nušalinti nuo pareigų ir įdarbinti metalo gamykloje, paskui – Prienų melioracijoje. Pasak kardinolo, tokia bausmė išėjo į naudą: negalėdami dirbti parapijoje, turėjo laisvus savaitgalius, galėjo važinėti po Lietuvą, vesti rekolekcijas, taip susipažino su pog­rindyje gyvenusiais vienuoliais, Kau­no bei Vilniaus inteligentais. Taip gimė idėja kažkokiu būdu perduoti žinias apie tikinčiųjų diskriminavimą Eu­ropos valstybėms ir Ame­rikai – tikėtasi, jog laisvajam pasauliui pradėjus apie tai kalbėti, sovietų valdžia taps atsargesnė ir nespaus kunigų.  

Vienuolikos metų darbas

Pirmasis Kronikos numeris išėjo 1972 m. kovo 19 d. Tai buvo kukli rašomąja mašinėle atspausdinta knygelė, aprašiusi trijų katalikų kunigų teismo procesus bei paviešinusi vieną kitą faktą apie tikinčiųjų persekiojimą.

„Aš tada buvau jaunas kunigas, dar nesėdėjęs lageryje, nebuvau koks drąsuolis, tačiau kažkam reikėjo imtis ini­ciatyvos. Pa­ruoš­tą Kronikos numerį nufotografavau, fotojuostą vežėme į Mask­vą, nes ten turėjome draugų disiden­tų – And­rejų Sacha­rovą, Sergejų Ko­­va­­liovą ir kitus. Jie bendravo su užsienio žurnalistais, todėl prašėme perduoti jiems mūsų atvežtą juostą, kad šie nugaben­tų Čikagoje leidžiamo lietuviško laik­raščio „Drau­gas“ redakcijai. 

Pra­ėjus maždaug dviem mėnesiams, 1972-ųjų gegužę, „Ame­rikos balsas“ pranešė, jog gavo Lie­tu­vos Kata­li­kų Baž­nyčios kronikos pirmąjį numerį. Tai buvo didžiulis džiaugsmas, nes supratome, kad sumanymas pavyko, o apie Lietuvą sužinos laisvasis pasaulis“, – sakė kardinolas S. Tamkevičius. 

Surinkti informaciją pogrindyje leidžiamai Kronikai nebuvo lengva – niekas nežinojo, jog leidinio redakcija įsikūrusi Simno klebonijoje, o redaktorius yra parapijos vikaras. Medžiagą teko rinkti per patikimus kunigus, vienuoles, aktyvius pasauliečius. Iš Žemaitijos labai daug medžiagos atveždavo sesuo Teklė Steponavičiūtė. Kronika išeidavo kas du–trys mėnesiai. Kai prisirinkdavo pakankamai informacijos, kun. S. Tamkevičius kviesdavo žmones, galinčius suredaguoti tekstus, atspausdintą naują numerį fotografuodavo ir veždavo į Maskvą, o iš ten žinia apie tai, kas vyksta sovietų okupuotoje Lie­tuvoje, keliaudavo į Vakarus. 

„Kai išgirsdavome „Amerikos balsą“ skaitant naują Kronikos numerį, būdavo ramu – žinodavome, jog KGB jo nelikviduos. „Amerikos radijui“ paskelbus apie pirmąjį leidinio numerį, Lietuvoje KGB iškėlė baudžiamąją bylą, Kronikos leidėjams grėsė 10 metų lagerio. Tada svajojome bent trejus metus leisti Kro­niką, kad pasaulis žinotų, kas vyksta. Ačiū Dievui, kuris laimino man prie Kronikos vairo būti vienuolika metų, po to ji dar ėjo šešerius iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – džiaugėsi kardinolas S. Tamkevičius. 

Reikalavo viešai meluoti

Pasak kardinolo, pareigūnai vieną po kito suimdavo žmones, kurie daugindavo leidinį rašomosiomis mašinėlėmis. Pirmasis aštuoneriems metams lagerio buvo nuteistas didžiausias tal­kininkas Petras Plumpa, dauginęs Kro­niką dauginimo aparatu „Era“, tada šešeriems – Nijolė Sadūnaitė. Bet kad ir kaip stengėsi saugumiečiai, per 17 metų iki redakcijos jiems prisikasti taip ir nepavyko. Ir tai buvo kone stebuklas, nes sovietinis KGB anuomet turėjo tūkstančius etatinių darbuotojų, o šnipų buvo net ir tarp kunigų.

Mirus Brežnevui ir generalinio sekretoriaus pareigas perėmus Andropovui, prieš tai vadovavusiam sovietų sąjungos saugumo tarnybai, prasidėjo areštai Maskvoje, tad Kronikos leidėjai nujautė, kad netrukus ateis eilė ir jiems.  

„Su kun. Alfonsu Svarinsku ir dar keliais kunigais buvome įkūrę Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, siuntėme dokumentus į Vilnių ir Maskvą, aprašydavome, kaip Bažnyčia yra engiama, bei pasirašydavome visi penki Katalikų komiteto nariai. Sovietiniam saugumui tie dokumentai buvo pakankami įkalčiai areštui. 

Pirmąjį 1983 m. areštavo kun. A. Sva­rinską, o per jo teismą suėmė ir mane. Tardymai truko pusę metų, jų buvo be galo daug, apie 60, tardydavo po 5–7 valandas, stengdamiesi išgauti kuo daugiau informacijos. Bet buvau nusistatęs nepasakyti nieko naudingo, tik pripažinau, jog pasirašiau Katalikų komiteto dokumentus, nes jei būčiau išsigynęs, būtų labai apsidžiaugę – visam pasauliui paskelbę, kad tie dokumentai suklastoti. Į kitus klausimus atsakydavau, jog negaliu kalbėti“, – pasakojo kardinolas. 

Aukščiausias teismas jo „nusikaltimus“ nagrinėjo tris dienas, skyrė 10 metų laisvės atėmimo: šešerius – griežto režimo lageryje ir keturis – tremtyje. Kalėti kun. S. Tamkevičių išvežė į Uralą, kur buvo trys iš keturių politinių kalinių lageriai. 

„Galėjau teismo išvengti, jei būčiau sutikęs televizijoje pasakyti, kad gailiuosi kariavęs prieš tarybų valdžią. Bet atsakiau, jog meluoti nemoku ir per televiziją nekalbėsiu. Lageryje kelis kartus įkalbinėjo, kad rašyčiau malonės prašymą, net vežė į Vilnių, žadėjo, jog, sutikus su jų sąlygomis, atgal nereikės grįžti. Supratau, kad tas malonės prašymas būtų didelio mūsų padaryto darbo išdavystė“, – tvirtino kardinolas.  

1988 m. kun. S. Tamkevičius ištremtas į Sibirą,  tačiau po pusmečio paleistas – Lietuvoje jau veikė Sąjūdis, ir „perestroiką“ pradėjusi sovietinė valdžia norėjo atsikratyti politiniais kaliniais. Lapkričio pradžioje milicininkai įsodino jį į Vilniaus traukinį, ir kai šis sustojo sostinės geležinkelio stoties perone, kunigą pasitiko Trispalvių jūra – Lietuva jau ėjo nepriklausomybės atkūrimo keliu. 

Laisvę reikia branginti

Areštavus S. Tamkevičių, Kroniką redagavo jo palikti žmonės, tarp jų buvo ir vėliau Telšių vyskupu tapęs Jonas Boruta, jam talkino Kybartuose tarnavusios seserys vienuolės. Pasak kardinolo, Kronika ne tik informavo laisvąjį pasaulį apie tai, kas vyksta sovietų Lietuvoje, bet ir drąsino žmones. Ją skaitydavo Vatikano radijas, kurio klausėsi beveik visa Lietuva, o girdėdami drąsų žodį, žmonės irgi drąsėjo, todėl ir pasakojimų apie sovietų nusikaltimus tikėjimui Kronika gaudavo labai daug.

Dėkodamas kardinolui S. Tam­ke­vi­čiui už vertingas istorines įžvalgas, Sei­mo narys Jonas Gudauskas priminė, jog 1986 m. Kronika rašė apie šilališ­kių mylėtą kun. Antaną Ivanauską, jo­je buvo skelbiamos žinios iš Tūbinių, Kal­tinėnų, Kvėdarnos, Upynos, kur tarnavo vikaru Vytautas Skiparis, tiesiai šviesiai rėždavęs apie tų laikų santvarką.

„Per Kronikos leidimo metus sutikau daug mielų bei pasišventusių žmonių. Kiekvienas, kuris bent kiek prisidėjo prie Kronikos leidimo, žinojo, kad rizikuoja laisve, bet nugalėdavo baimę ir darė tai, ką reikėjo daryti. Laisvę reikėjo branginti ne tik sovietiniais laikais – ją reikia branginti ir šiandien. Deja, laisvoje Lietuvoje yra daug nelaisvų žmonių, turinčių įvairiausių priklausomybių. Tegul Dievas padeda kiekvienam išsaugoti asmeninę laisvę, rodyti pavyzdį jauniems žmonėms, kurie nelabai žino Lietuvos praeities, būti tais, kurie atvers jiems savo šak­nis“, – linkėjo šilališkiams kardinolas S. Tamkevičius.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tauragės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas praneša, kad Šilalės rajono ūkininkas G. J., prisistatantis ekologinio ūkio savininku, ne tik pats buvo apsirūpinęs draudžiamais cheminiais preparatais, bet juos ir platino kitiems – vykdė uždraustų ir nelegalių augalų apsaugos produktų internetinę prekybą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 38

Vyresni gyventojai puikiai prisimena sovietmečiu labai populiarią kino komediją „Dvylika kėdžių“, kurią dauguma mėgo ir gal tebemėgsta iki šiol. Todėl nenustebintų, jei šiems žmonėms klausimas, kas sieja karą Ukrainoje su „Dvylika kėdžių“, iš pirmo žvilgsnio pasirodytų kvailas ir visiškai „ne į tvorą“... 

Filme tikrai buvo daug komiškų situacijų, o pagrindinius herojus Ostapą Benderį ir Ki­są Vorobjaninovą įkūniję aktoriai jas suvaidino puikiai. Ko­me­dija sukurta prieš 50 metų ir mušė žiūrovų populiarumo rekordus visoje sovietų są­jungoje. Tiesiogiai ji tik­rai neturi jokių sąsajų su dabartiniu karu, ir jeigu jį įamžinantys pa­minklai stovėtų ne  Ode­sos centriniame skvere, nebūtų kilę jokių ginčų. Tačiau kadangi kėdės skulptūra bei Kisos Vorobjaninovo barelje­fas puikuojasi pačioje miestie­čių lankomiausioje vietoje, Odesoje pasigirdo balsų, reikalaujančių skulptūras iškelti kitur. Tvirtinama, kad tai nėra nusistatymas prieš filmą, tačiau manoma, jog toje vietoje paminklus reikia statyti ne Rusijos, o saviems aktoriams ar menininkams. Juolab, kad minėtame filme vaidinę aktoriai nebuvo odesiečiai, o veiksmas irgi nėra su­sijęs su šiuo miestu. Dis­kusiją greičiausiai pa­skatino ginčas dėl pa­minklų, aukštinančių carizmą bei soviet­metį. Tokių pamink­lų Ode­so­­je, pasirodo, dar yra daug, jie nėra griaunami, nors kituose Ukrainos miestuose, prasidėjus Rusijos agresijai, jie yra verčiami. Pavyzdžiui, Odesoje ant priešais meriją stovinčios patrankos dar prieš sa­vaitę puikavosi užrašas „Šlovė rusiškai gink­luotei“...

Keista, tačiau šiame mieste stovi paminklai  ir trims Rusijos carams,  kurie visi prieš karą buvo restauruoti.

„Manau, jog tai buvo gerai apgalvotas Maskvos ideologų sumanymas – propaguojant senus „puikius“ laikus, savotiškai pririšti Odesą prie Rusijos“, – įsitikinęs istorijos dėstytojas Vladimiras Pivtorakas.

Istorikas primena, kad Rusijos carienė Jekaterina II 1794-aisiais pasirašė nurodymą įkurti uostą bei miestą, bet tuo pačiu ji naikino ukrainiečių kalbą ir ribojo kazokų laisvę.

Paminklas carienei pastatytas 1900 m., o jau po 20 metų bolševikai jį nugriovė. Paminklo dalys buvo paslėptos muziejaus saugykloje ir ten dūlėjo beveik 100 metų.

2007-aisiais Odesos valdžia netikėtai carienės paminklą vėl pastatė, nors prieš tai protestavo vietos istorikai, patriotinės organizacijos ir net prezidentas Viktoras Juščenka. Odesos valdžia protestus ignoravo, o teismas skundus, reikalaujančius paminklą nuimti, atmetė.

„Caro laikus bei pravoslavų bažnyčią kaip tik tuo metu Maskva ėmė skatinti, ragino atstatyti carų paminklus Rusijoje ir kažkokiu būdu sugebėjo paveikti Odesos meriją, nors mes, istorikai, ir protestavome“, – tvirtina V. Piv­to­rakas.

Dėstytojas spėja, kad paminklo atstatymą inicijavo merijos darbuotojai, kurie buvo susiję su Rusija verslo ryšiais. 

Po dvejų metų valdžia nusprendė restauruoti paminklą carui Aleksandrui II – aukštesnę nei 7 metrų koloną su užrašu esą tai odesiečių „padėka carui išvaduotojui“ už miesto parko įkūrimą. Ant kolonos smaigalio vėl atsirado imperi­nės Rusijos simboliai, nors jų niekas nedrįso dėti net sovietmečiu.

„Maskva seniai planavo užgrobti Uk­rainą, o norėdama tai palengvinti, darė viską, kad rusakalbius Odesos gyventojus išlaikytų savo įtakoje, nes Odesa Rusijai visada buvo svarbus miestas“, –  neabejoja V. Pivtorakas.

Jis stebisi, kad mieste nėra jokios atminimo lentos, jog, prieš Jekaterinai II įkuriant Ode­są, šioje vietoje stovėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilis. Per mažai akcentuojama ir tai, kad dar anksčiau čia buvo senovės Graikijos gyvenvietė, o visas dėmesys skirtas šlovinti carinės Rusijos laikus.

„Neabejoju, jog po karo situacija pasikeis, Odesoje atsiras daugiau ukrainietiškam, lietuviškam bei antikiniam laik­mečiui skirtų įamžinimų, o „Dvylikai kė­džių“ bei Kisai Vorobjaninovui skirti paminklai iš centrinio sodo bus perkelti į menininkų namus ar privatų muziejų“, – teigia V. Pivtorakas.

Paminklas carui Pavelui I pastatytas 2004 m. ir oficialiai vadinasi „Paminklas apelsinui, kuris išgelbėjo Odesą“. Jis primena istoriją, kai, mirus miesto įkūrėjai Jekaterinai II, caru tapęs Pavelas I sustabdė Odesos statybas ir finansavimą. Miestą nuo bank­roto išgelbėjo gud­rus sprendimas nusiųsti žiemą carui 3000 geriausių graikiškų apelsinų su prašymu suteikti Odesai paskolą ir mokesčių lengvatas. Carui dovana patiko ir jis įvykdė odesiečių prašymą, nulėmusį miesto suklestėjimą. Odesa iš grūdų eksporto pelnydavo keliolika procentų Rusijos biudžeto įplaukų ir per 100 metų iš nedidelio kaimelio tapo milijoniniu miestu, trečiu Rusijoje po Sankt Peterburgo ir Maskvos. Tačiau šis paminklas kelia mažiau ginčų, nors irgi stovi centre ir iškilo tuo metu, kai Maskva ėmė aukštinti carinę praeitį.

Beje, V. Pivtorakas mano, kad Odesoje labiausiai trūksta paminklo, kuris įamžintų visą miesto praeitį – antikinės Graikijos įkurtą gyvenvietę, LDK pilis, turkų valdymą, nenuslepiant ir carizmo epochos. Istorikas primena, jog LDK į Ukrainos pietus plėstis nusprendė po 1362 m. pergalės Mėlynųjų Vandenų mūšyje netoli Kyjivo, kai sutriuškino Aukso Ordą ir mūsų valdovai nusprendė perimti mongolų bei turkų valdytas teritorijas. LDK pastatė keletą nedidelių pilių, iš kurių mažiausiai dvi buvo suręstos prie Juodosios jūros. Taginkos pilis buvo prie dabartinio Chersono miesto, o dabartinės Odesos krantinėje iškilo Kačibėjaus pilis. Ją po pusantro šimto metų perstatė ir pervadino į Chacubejaus turkai, o šiuos 1789 m. nugalėję carinės Rusijos kariai pilį susprogdino, nes to pareikalavo carienė Jekaterina II. Ji, beje, įsakė sunaikinti ir turkiško bei lietuviško laik­mečio atmintį, ukrainiečių kalbą, bet vis tiek prieš 15 metų jos paminklas vėl iškilo Odesos centre.

Prie Odesos kūrimo ir klestėjimo prisidėjo įvairių tautų žmonės. Ir nors dominavo (maždaug po 30 proc.) žydai, rusai bei ukrainiečiai, svarbų vaidmenį suvaidino ir kitų tautybių atstovai. Pavyzdžiui, miestą projektavo bei pirmais jo merais buvo prancūzai, architektūra rūpinosi italai su belgais, graikai statė laivus ir kartu su žydais bei lenkais vystė prekybą. Tai, jog Odesą puoselėjo įvairių šalių gyventojai, liudija iki dabar išlikę gatvių ir miesto kvartalų pavadinimai bei įvairioms religijoms atstovaujančios bažnyčios.

Odesoje įamžinti mero pareigas ėję prancūzai ir graikas, Lietuvos ir Len­­kijos poetas Adomas Mickevičius, Ru­­sijos rašytojas Aleksandras Puš­ki­nas

bei mokslininkas Dmitrijus Men­de­­le­je­vas ir kt. Tačiau pastaruosius ke­lio­li­ka metų didžiausias dėmesys buvo skirtas carizmo epochai. Odesos žur­na­­listas, ekologinės organizacijos ak­ty­vis­­tas Vladislavas Balinskis spėja, kad Mask­­vos ideologams talkino kai kurie Ode­­sos valdininkai. Pasak jo, Ukrainos parlamentui priėmus nurodymą keisti komunizmą aukštinančių gatvių pavadinimus, Odesos valdžia tam priešinosi net teisme.

„Odesos gatvėse dar nemažai pamink­linių lentų su penkiakampėmis žvaigž­dėmis – akivaizdu, kad neįvyko nei tik­ra dekomunizacija, nei rusiškų pamink­lų atsikratymas“, – apgailestauja V. Ba­linskis.

Žurnalistas tikisi, jog po karo Odesoje įvyks rimtų permainų ir miestas ryžtingai atsikratys sovietmečio bei carizmo simbolių.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Iš Alytaus kilusio, su šeima į Kauną persikėlusio Romo mokyklos išduotoje charakteristikoje nurodoma, kad vaikinas „buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara“, bet yra „lėtas, taikaus būdo, gana uždaras, mėgstantis analizuoti, nelinkęs atvirai bičiuliautis“. Ir akcentuojama, jog jis „kovojo su melu ir neteisybe“. O tam parodyti jaunuolis nepagailėjo savo gyvybės – protestuodamas prieš santvarką, tapo Laisvės simboliu.

R. Kalantai rūpėjo tautos egzistencijos problemos, jaudino tautinę ir asmenybės saviraišką varžanti visuomeninė politinė padėtis Lietuvoje, jis buvo vienas iš to meto daugelio jaunuolių, kurie, protestuodami prieš sovietinį saviraiškos laisvės varžymą, nešiojo ilgus plaukus, mėgo „The Beatles“ muziką. Religinga motina vaikus auklėjo katalikiška dvasia, todėl jis niekada neslėpė esąs praktikuojantis katalikas. Dėl jo religinių įsitikinimų mokykloje kildavo tam tikrų nesutarimų, jis buvo pašalintas iš komjaunimo. Nebaigė Romas ir vidurinės mokyklos, mat neišlaikė istorijos egzamino, kadangi nesirėmė marksistinėmis-lenininėmis istorijos dogmomis. Tikėtina, jog jis jau buvo patekęs į KGB akiratį ir dėl to jam buvo sutrukdyta baigti mokyklą. Tuomet perėjo į vakarinę (pamaininę) vidurinę mokyklą. Biografai pabrėžia, kad mokslai „nelabai sekėsi“, nors kiek tai patikima informacija, šiandien sunku patvirtinti. Tuo labiau, jog paskutinio trimestro pažymiai penkiabalėje sistemoje nebuvo labai prasti. Tarkime, lietuvių ir rusų kalbų ir literatūros žinios įvertintos ketvertais, tokį pat pažymį pedagogai rašė už fiziką, astromoniją, chemiją, užsienio kalbą, algebra, geometrija, istorija, visuomenės mokslai sekėsi silpniau – jie įvertinti trejetais, bet štai biologija – penketu. Tai liudija, kad R. Kalanta mokėsi vidutiniškai.

1972 m. gegužės 14-osios, sekmadienio vidurdienį, Kauno miesto sodelyje, prie Muzikinio teatro, netoli anuometinio vykdomojo komiteto Laisvės alėjoje, protestuodamas prieš sovietinį režimą, R. Kalanta apsipylė benzinu ir, šūktelėjęs „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Kai atvyko greitosios pagalbos medikai, jis jau buvo netekęs sąmonės. Pastangos išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingos, jam konstatuoti viso kūno nudegimai. Oficialiais duomenimis, R. Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15-osios paryčiais, apie 4 val. Jo užrašų knygelėje, kuri pateko į KGB rankas, liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

To meto Lietuvos patriotiškas jaunimas iš užsienio radijo stočių žinojo, kad 1969 m. Prahoje, protestuodamas prieš politinę santvarką, susidegino Janas Palachas, nesutikdamas su Ukrainos rusifikacija 1969-ųjų vasario 10 d. Kijeve bandė nusižudyti Nikolajus Bereslavskis, o tų pačių metų balandžio 13 d. Rygoje, protestuodamas prieš žydų diskriminaciją ir reikalaudamas suteikti nepriklausomybę Čekoslovakijai, susidegino žydų tautybės studentas Ilja Ripsas. Tai galėjo pastūmėti ir R. Kalantą tokiam sprendimui. Nujausdama galimą jo poelgio įtaką antisovietinių veiksmų proveržiui, ypač tarp jaunimo, sovietinė valdžia siekė užkirsti kelią viešam visuomenės pasipiktinimui per R. Kalantos laidotuves ir informacijos patekimui į užsienį. Todėl, įsikišus saugumui, laidotuvės gegužės 18-ąją  įvyko dviem valandomis anksčiau, nei buvo numatyta, ir kitose, nei planavo artimieji, kapinėse – Romas palaidotas Romainiuose 14 val., o 16 val. į jas susirinkę žmonės buvo apgauti. Tačiau gausi minia iš Panerių gatvės patraukė į Kauno miesto sodą, laidotuvėms skirtas gėles padėjo jo žūties vietoje, iš tulpių sudėliojo žodį LIETUVA. Kauno politechnikumo pirmakursis Rimantas Baužys tą pavakarę perskaitė prieš dieną parašytą Laisvojo Lietuvos jaunimo manifestą, kuriame kritikavo KGB ir sovietinę miliciją. R. Kalantos susideginimas sukėlė spontanišką antisovietinį pasipiktinimą, kuris Kaune, garsėjusiame lietuviška patriotine dvasia, rado tinkamą terpę. Tuo metu Lietuvos jaunimui darė įtaką vinilinės plokštelės su kitokiais, alternatyvios roko muzikos įrašais, sunkai pagaunami užsienio radijo stočių signalai, pasipiktinimą kėlė sovietinė nomenklatūra su savo beveik neribotomis galiomis, spec. poliklinikomis, spec. parduotuvėmis ir kitomis privilegijomis.

Jaunimo protesto žygis nuo R. Kalantos namų iki jo susideginimo vietos išsiplėtė į dvi dienas – gegužės 18-ąją ir 19-ąją – trukusias masines demonstracijas, susirėmimus su milicijos pareigūnais. Žinoma, kad šiose demonstracijose dalyvavo jaunimas ne tik iš Kauno ar Vilniaus, bet ir bendraamžiai iš Latvijos ir Estijos. Prasiveržė ilgai slopintas protestas dėl Lietuvos pavergimo, rusinimo, žmogaus laisvių suvaržymo. Daugiau nei trys tūkstančiai susirinkusiųjų skandavo šūkius „Laisvę Lietuvai!“, „Šalin okupantus!“, „Rusai, lauk iš Lietuvos“, mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja gegužės 18-oji!“ Šie antisovietiniai protestai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių sovietų sąjungoje, o okupacinė valdžia prieš manifestantus, be milicijos, panaudojo ir kariuomenės desantininkų, ir Vidaus reikalų ministerijos specialius karinius būrius. Protestų malšinimų metu daugelis buvo žiauriai sumušti. Gegužės 20-ąją į „Laisvės“ kino teatrą Kaune buvo sukviesti aukštųjų ir vidurinių mokyklų vadovai, komjaunimo lyderiai, profsąjungų aktyvistai, kuriems KGB pareigūnai keletą kartų demonstravo 5–7 minučių juostą, kurioje buvo užfiksuotas jaunimas Laisvės alėjoje ir miesto sodelyje, ir užsirašinėjo atpažintų jaunuolių duomenis. Vėliau šie kadrai tokiu pat tikslu buvo rodomi „Planetos“ kino teatre įmonių vadovams. Per protesto demonstracijas ir po šių atpažinimų buvo suimti 402 asmenys, KGB analizavo juos socialiniu lygmeniu, nustatė, kad iš šių suimtų 351 vyro ir 51 moters 97 buvo komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kt. Iš jų 33 buvo patraukti administracinėn atsakomybėn, o aktyviausiems 1972 m. gegužės 18−19 d. Kauno įvykių dalyviams iškelta baudžiamoji byla. Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu aktyviausi dalyviai ‒ Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, R. Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas, Virginija Urbonavičiūtė – pagal LSSR baudžiamojo kodekso 193 straipsnį (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba dalyvavimas juose), 225 str. 2 dalį (piktybinis chuliganizmas), 99 str. 1 dalį (tyčinis valstybinio ar visuomeninio turto sunaikinimas arba sužalojimas) buvo nuteisti laisvės atėmimu nuo vienerių iki trejų metų, bausmes atliekant pataisos darbų kolonijoje. Be to, dalis protesto demonstracijose dalyvavusių studentų buvo pašalinti iš aukštųjų mokyklų ir paimti į sovietinę kariuomenę.

Tikėtina, jog R. Kalantos pavyzdžiu pasekė ir daugiau asmenų – 1972 m. gegužės 29 d. Varėnoje, prieš tai iškėlęs Trispalvę, susidegino V. Stonys, tų pačių metų birželio 3-iąją Kaune susidegino Andrius Andriuškevičius, birželio 22-ąją Šiauliuose tokį pat sprendimą priėmė 40-metis Juozapas Baracevičius. Tačiau šie faktai buvo nuslėpti nuo visuomenės ir didesnio atgarsio nesulaukė. Ši kraštutinė protesto forma – savižudybė susideginant – neišnyko ir vėliau. 1976 m. rugpjūčio 10 d. sovietų kariuomenėje, kareivių akivaizdoje, susidegino Antanas Kalinauskas, dėl laisvos Lietuvos siekio 1989 m. kovo 3 d. Klaipėdoje, prie Lenino paminklo, susidegino liaudies meistras, dailininkas marinistas Vytautas Vičiulis, o 1990-ųjų balandžio 26 d., protestuodamas prieš Sovietų sąjungos paskelbtą ekonominę blokadą, Maskvoje, Revoliucijos aikštėje, susidegino Stanislovas Žemaitis. Dėl tų pačių priežasčių žinomas skulptorius Rimantas Daugintis 1990 m. gegužės 9 d. susidegino prie SSRS ir Vengrijos sienos.

Tačiau, siekiant sumenkinti R. Kalantos poelgį, 1972 m. KGB iniciatyva buvo sudaryta teismo medicinos ekspertų komisija, kuri nustatė, kad neva jis sirgo šizofrenija ir negalėjo suprasti tikrosios savo veiksmų prasmės. Tačiau tai įrodo, jog dalis psichiatrų buvo verčiami bendradarbiauti su KGB, nusižengiant Hipokrato priesaikai. Nes jei R. Kalanta būtų sirgęs šizofrenija, jis jokiu būdu nebūtų galėjęs gauti leidimo lankyti treniruotes DOSAAF (sovietinė sukarinta visuomeninė organizacija) šaudymo sekcijoje. Tuo labiau, kad 1989 m. sudarytai psichiatrų komisijai nepavyko rasti jokių duomenų, jog jis būtų sirgęs psichikos liga.

Kauno demonstracijų aidas nuvilnijo per visą Lietuvą. Miestuose ir miesteliuose KGB fiksavo padidėjusį skaičių išplatintų antisovietinių atsišaukimų ir Trispalvės iškėlimo atvejų. 1972 m. birželio naktį prie Kauno–Klaipėdos plento, netoli Ariogalos, prie šaltinio ant Dubysos šlaito, Vilniaus studentai pastatė metalinį kryžių su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą.“ Šis kryžius labai greitai sovietų valdžios nurodymu buvo sunaikintas. Mokyklose moksleiviai švarko atlapų vidinėse pusėse ėmė segėti nepriklausomos Lietuvos simboliką, tokiais ir panašiais būdais tapatindamiesi su laisva Lietuva. Šie įvykiai nuaidėjo ir per pasaulį, buvo plačiai nušviesti Vakarų spaudoje, kartu primenant ir Lietuvos inkorporavimo į SSRS aplinkybes. Pasaulį pasiekė žinios apie Romo žūtį, neramumus Kaune, JAV lietuvių bendruomenė kiekvienais metais prisimindavo R. Kalantos auką, kartu tai buvo dar viena proga pasakyti pasauliui apie Lietuvos nepriklausomybės siekį.

Įsidėmėtinas, bet menkai pabrėžiamas istorinis faktas, kad 1972 m. gegužės 22 d. Maskvoje prasidėjo JAV prezidento Ričardo Niksono vizitas. R. Kalantos susideginimas ir antisovietiniai protestai Kaune šio vizito išvakarėse akivaizdžiai griovė mitą apie klestinčią ir visas problemas išsprendusią imperiją.

Laisvės šauklys R. Kalanta deramai pagerbtas tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. 1990 m. gruodžio 27 d. išleistas potvarkis jo kapą Kaune Romainių kapinėse laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu, sukurtas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“, Juozas Grušys-Žilvinis išleido knygą „Po ugnies ženklu“, Egidijus Aleksandravičius ir Kastytis Antanaitis – „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“, pasirodė Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“, o neramumai, vykę Kaune po R. Kalantos susideginimo, atgulė į filmą „Emilija iš Laisvės alėjos“.

Prezidento dekretu, 2000-aisiais R. Kalanta po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius), o 2002 m. gegužės 7 d. Seimo nutarimu R. Kalantos aukos diena, gegužės 14-oji, įtraukta į atmintinų dienų sąrašą ir paskelbta Pilietinio pasipriešinimo diena. Tais pačiais metais gegužės 14 d. Kaune atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“.

Raimundas KAMINSKAS, Arvydas GELŽINIS

LGGRTC darbuotojai

Vasarą pasitikite atsinaujinę – mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ siūlo išmaniuosius daiktus įsigyti su net iki 80 proc. siekiančia nuolaida. Pigiau įsigyti galima planšetę, nešiojamąjį kompiuterį, elektrinį paspirtuką ar net televizorių.

Jei galvojate apie naują pirkinį – suskubkite pasinaudoti „Tele2“ akcija. Daugiau apie pasiūlymus galite sužinoti internetinėje svetainėje: https://tele2.lt/privatiems/ismanieji-daiktai-pigiau.

Išmanieji daiktai jūsų kasdienybei – įsigykite specialia kaina!

Jei prieš vasarą sugalvojote atsinaujinti išmaniąją įrangą – dabar puikus metas tai padaryti. O gera žinia tai, kad šiems pirkiniams nereikės didelių santaupų, nes daiktams, kuriems taikomas specialus „Tele2“ pasiūlymas, pakaks vos 1 Eur pradinės įmokos.

Šiltuoju metų sezonu planuojate daug keliauti? Tuomet jums itin pravers planšetinis kompiuteris, kurio dideliame ekrane galėsite atlikti visas reikalingas užduotis. Dabar, pasinaudoję „Tele2“ pasiūlymu, „Lenovo IdeaTab M10 Plus 64GB“ galėsite įsigyti su net 80 proc. siekiančia nuolaida, o mėnesinė įmoka, pasirašius 24 mėn. sutartį – vos 1,30 Eur/mėn.

Stebėdami įspūdingus sporto mačus ir čempionatus norite jaustis taip, tarsi būtumėte stadione? Tuomet nepraleiskite progos įsigyti 43 colių įstrižainės „Xiaomi Mi Smart TV P1“ išmanųjį televizorių specialia kaina – dabar „Tele2“ jam taikoma net 54 proc. nuolaida, o pasirašius 24 mėn. sutartį, mėnesinė įmoka sieks 5 Eur/mėn.

Svajojate apie naują nešiojamąjį kompiuterį? Dabar „HP Laptop 15s“ kompiuterį „Tele2“ siūlo įsigyti su 54 proc. nuolaida. Pasirašius 24 mėn. sutartį, kas mėnesį sumokėti reikės vos 5,50 Eur/mėn.

Nepamainoma transporto priemonė vasarai – elektrinis paspirtukas, kuris itin pravers norintiems šiltuoju metų sezonu pamiršti automobilį. Dabar itin puiki proga jį įsigyti su 60 proc. nuolaida. Aplenkite kamščius su elektriniu paspirtuku „Segway Ninebot F30E“, kurį įsigijus „Tele2“ su 24 mėn. sutartimi, mėnesinė įmoka atsieis vos 5,75 Eur/mėn.

Šie išpardavimo pasiūlymai įrangai galioja įsigijus „Tele2 Laisvo interneto“ 100 GB planą (kaina – 9,9 Eur/mėn.) ir pasirašius 24 mėn. paslaugų teikimo bei 36 ar 24 mėn. įrangos išsimokėjimo sutartį.

„Laisvas internetas“ – net pusę metų naudokitės nemokamai!

Dabar nauji klientai „Tele2 Laisvą internetą“ gali įsigyti dar palankesnėmis sąlygomis. Pasirašę 24 mėn. sutartį su 500 GB arba Neribotais GB, net pusę metų planu galės naudotis nemokamai.

Įsigijusiems Neribotų GB arba 500 GB „Laisvo interneto“ planą – papildoma nemokama paslauga. Jie vieną mėnesį galės nemokamai naudotis televizijos paketu.

Pasibaigus nemokamam 6 mėn. laikotarpiui, galios įprasta mėnesio įmokos kaina. 500 GB plano kaina 18,90 Eur/mėn, o Neribotų GB – 21,90 Eur/mėn. Ši kaina galioja pasirašius terminuotą 24 mėn. sutartį su įranga (modemai, kompiuteriai, planšetės). Pasirinktos įrangos mokestis skaičiuojamas papildomai.

Paršežerio stovyklavietę nuomojantis Remigijus Milikauskas mielai priima stovyklauti vaikų globos namų auklėtinius, nes tokiose įstaigose ir pats praleido didžiąją dalį vaikystės. Nors nuo tų laikų praėjo beveik du dešimtmečiai, verslininkas prisimena, kaip siekė būti reikalingas tiems žmonėms, kurie savaitgaliais pakviesdavo jį pasisvečiuoti į savo namus.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37