Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, įvertinęs aplinkybes, kurios lemia, kad dalis smulkiųjų ūkininkų nepasinaudoja valstybės parama pieno šaldymo įrangai įsigyti, nu­sprendė pieno tiekėjams dar bent ketveriems metams pratęsti pereinamąjį laikotarpį – per dvi valandas nuo melžimo pristatant pieną, jo atšaldyti nereikės. 

Siekiant išsaugoti kokybę, pamelžtas pienas turi būti nedelsiant atvėsintas iki ne aukštesnės kaip 8 laipsnių temperatūros, jei jis surenkamas kasdien, arba ne aukštesnės kaip 6 laipsnių temperatūros, jei surenkamas ne kasdien. Tai numatyta Europos Sąjungos reg­lamentuose. Tačiau Lietuvoje taikoma išimtis, kai pienas pristatomas per 2 valandas po mel­žimo. 

Pereinamasis laikotarpis ES nuostatoms įgyvendinti turėjo baigti galioti šių metų pabaigo­je. 

„Pieno žaliavos kokybė yra la­bai svarbi, atšaldymas yra vienas iš būdų tą kokybę užtik­­rinti. Vis dėlto dalis smulkiųjų ūkininkų neturi techninių ga­limybių – tinkamos galios elekt­ros įvadų, patalpų ir kt. – šaldytuvams įsirengti. Be to, smulkiesiems tai yra ir didelis ilgalaikis įsipareigojimas, kai perspektyvos plėsti pieno ūkį nėra. Šios išlygos panaikinimas smulkiesiems pieno gamintojams taptų kliūtimi jį parduoti.

Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai, susitikę su smulkiaisiais Žemaitijos regiono pieno gamintojais, inicijavo pereinamojo laikotarpio pratęsimą. 

Suprantame, kad maisto sauga yra labai aktualus klausimas, tačiau sutarėme, jog reikia ieškoti kitų būdų – pirmiausia papildomomis priemo­nė­mis skatinti kooperaciją ir pieno perdirbimą vietoje“, – sako žemės ūkio ministras K. Na­vic­kas. 

Savo ruožtu pieno gamintojai iki šiol gali pasinaudoti parama pieno šaldymo įrangai įsi­gyti, kurią galima gauti pagal įvairias Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 m. programos priemones.

Nuo 2020 m. išskirtinai smulkieji ūkininkai, užsiimantys pienine galvijininkyste, buvo kvie­­čiami Nacionalinei mokėji­mo agentūrai teikti paraiškas dėl paramos savo ūkiams stiprinti pagal Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 m. programos priemonės „Ūkio ir verslo plėt­ra“ veiklos sritį „Parama smulkiesiems ūkiams“.

Ši parama skirta pieno gamintojams, kurie laiko nuo 3 iki 9 pieninių veislių karvių, jiems skiriama 100 proc. išmoka, sudaranti iki 15 tūkst. Eur. Investuojantiems būtent į pieno šaldymo įrangą buvo suteikiamas prioritetas, nes pieno kokybė ypač svarbi visai maisto tiekimo grandinei.

Per dvejus metus parama pasinaudojo apie 900 ūkininkų, dar per 200 paraiškų pateikė šiemet – šis skaičius ne galutinis. 

Smulkūs pieno ūkiai Lietu­vo­je dominuoja – 73 proc. ūkių laiko iki 5 karvių ir juose laikomos karvės sudaro 14 proc. visų Lietuvoje laikomų pie­ninių karvių.

Gegužės pradžioje Lietuvoje buvo beveik 228 tūkst. pieninių karvių, per metus jų banda sumažėjo 8 tūkst. – mažėjimo tendencija stebima jau daugelį metų. Nepaisant to, šių me­tų sausį–balandį buvo supirk­ta 410,5 tūkst. tonų pieno, 4,2 proc. daugiau, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai. Su­per­kamo pieno kiekis pradėjo didėti, išaugus pieno supirkimo kainoms, kurios pasiekė rekordines aukštumas. Tai gali paskatinti daugiau ūkininkų imtis pienininkystės veik­los. 

Žemės ūkio ministerijos informacija

(Užs. Nr. 88)

Šiomis dienomis daugelyje mokyklų vyksta Paskutinio skambučio šventė. Kai kur ji jau nušurmuliavo, kai kur jos dar laukiama, bet ugdymo įstaigų vadovai įsitikinę – visi 279 rajono abiturientai kelia sparnus naujam gyvenimui.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Padniestrės Moldovos respublikos (PMR) susikūrimas sukėlė didžiulį nerimą. Maskva to greičiausiai ir siekė: anot Moldovos mokslų akademijos Istorijos instituto profesoriaus Virgilio Birladeanu, Maskvai PMR yra reikalinga tam, kad galėtų destabilizuoti situaciją ne tik Moldovoje, bet ir Ukrainoje – juk iš PMR 2014 m. buvo pasiųsti administ­ratoriai į susikūrusias apsišaukėliškas Donbaso ir Luhansko respublikas. 

Prieš tris mėnesius Rusijai užpuolus Ukrainą, Kremlius pra­kalbo ir apie galimybę PMR kariuomenei įsijungti į kovas. Po tokių pareiškimų PMR prasi­dėjo keistos provokacijos, spro­gimai prie karinės bazės bei administracinių pastatų. Ki­ši­nio­vas baiminasi, kad Mask­va rengia šias provokacijas tam, jog sukeltų politinę įtampą Moldovoje ir pagrasintų, kad šalis nedrįstų stoti į Europos Są­jun­gą bei NATO, nes irgi bus už­pul­ta.

„Atsitiko tai, ko neturėjo atsitikti – mes pralaimėjome karą ir 1992-ųjų liepą pasirašėme taikos arba tiksliau – kapituliacijos susitarimą su Padniestrės vadovais. Tai buvo gėdingas Ki­šiniovo pralaimėjimas“, – sa­kė prof. V. Birladeanu. 

Istoriko nuomone, Kišiniovas privalėjo toliau ryžtingai kovoti už šalies suvienijimą, tačiau ją valdę ekskomunistai kapituliavo, nes nebuvo pra­tę priešintis Maskvai. Tai neigiamai paveikė šalies ekonomiką bei politiką, su­komp­likavo Moldovos siekius tap­ti ES bei NATO nare. 

„Šią klaidą labiausiai pajutome dabar, Rusijai užpuolus Uk­rainą – suvokėme, jog bet kurią akimirką galime būti užpulti ir mes“, – tvirtino V. Bir­la­deanu. 

Istoriko teigimu, įkurdama PMR, Maskva Moldovoje sukėlė kelis dešimtmečius užsitęsusį chaosą: PMR tapo didžiuliu kontrabandos centru, leidusiu lobti ne tik PMR, bet ir Moldovos, Ukrainos ir galimai net Maskvos politikams.

PMR teritorija yra maždaug 200 kilometrų ilgio ir vos 6–38 km pločio žemės ruožas dešinia­jame Dniestro upės krante. Kai­riajame yra likusi Moldovos teritorija, o iš dešinės pusės PMR ribojasi su Ukraina. 

PMR paskelbus nepriklauso­mybę, Moldova nesugebėjo kont­roliuoti bei apmokestinti prekių, atkeliaujančių į ją iš Uk­rai­nos. Iš už šimto kilomet­rų esančio Odesos jūros uosto į PMR milžiniškais kiekiais buvo gabenamos įvairios prekės, kurios po to patekdavo į Moldovos rinką bei grįždavo atgal į Ukrainą. Moldovos ekonomikai tai tapo dideliu trukdžiu, nes vietos gamintojams bei importuotojams buvo sunku konkuruoti su kontrabandinėmis prekėmis. Iš tokios kontrabandos gaunami pel­nai nepildė nei Moldovos, nei PMR biudžeto, bet leido lob­ti oligarchams. Spėjama, kad šiais kontrabandiniais pinigais buvo paperka­mi Moldovos politikai, finansuojamos Maskvai palankios partijos. Kišiniovas ne tik daug metų nekontroliavo padėties šalyje, bet ir nepri­ėmė savarankiškumui svarbių sprendimų, pavyzdžiui, nesujungė sa­vo elektros tinklų su Ru­mu­nijos, kas būtų sumažinę priklausomybę nuo Maskvos.

Paradoksalią Moldovos situa­­ciją rodo ne tik elektros energi­jos, bet ir dujų įsigijimas. Ru­siš­kos dujos į Moldovą ateina iš PMR, o tenykštė valdžia už jas nieko nemoka. Vogdama dujas, PMR gali pigiau gaminti maisto bei pramonės produktus, ku­riuos parduoda Moldovoje. Šios šalies verslininkus tokia nesąžininga konkurencija žlug­­do, tačiau Maskva ir toliau reikalauja, kad už į abi šalis tiekiamas dujas mokėtų tik Mol­do­va. Ne­mokamomis dujomis PMR gamina elektros ener­giją, kurią po to parduoda Mol­do­vai. 

„Korum­puo­dama politikus bei valdininkus, Maskva sugebėjo užblokuoti planus pirkti dujas iš Ka­za­chs­tano ir sujungti dujų vamzdyną bei elektros tinkus su Ru­mu­nija“, – tvirtino V. Bir­la­deanu.

Istorikas apgailestavo, jog Uk­­­raina tik po 2014 m. ėmė neleisti per savo teritoriją Rusijos kariams vykti į PMR pakeisti dvejus metus atitarnavusių kolegų. 

„Gaila, tačiau 1991 m. per Mol­dovos konfliktą su PMR pasta­rosios pusėje kovėsi kai kurios Ukrainos savanoriškos su­ka­rin­tos formuotės ir per Ukrainą į PMR buvo tiekiami ginklai, o tą klaidą Kijevas suprato vėlai“, – sakė istorikas.

Per Moldovos karą su PMR 1991-aisiais Tiraspoliui padėti buvo atvykę ne tik keli šimtai savanorių iš Rusijos, bet ir savanorių būriai iš Ukrainos, Baltarusijos ir net Latvijos bei Estijos. Mūšiuose žuvo du rusakalbiai Estijos bei vienas Lat­vijos pilietis, kurie pakluso Mask­vos raginimui padėti PMR vaduoti iš Moldovos „fa­šistų“. Maskva tada skleidė melą, jog Moldovai kariauti padeda rumunai bei snaiperiai iš Lie­tu­vos, nors nepateikė jokių įrodymų.

Ant PMR sostinėje Tiraspo­lyje esančio paminklo šioms kovoms atminti yra iškaltos ir šių estų bei latvio pavardės.

Kadangi Antrajame pasauliniame kare Rumunija rėmė nacistinę Vokietiją, Maskva 1990 m. susikūrusį Moldovos „Liaudies frontą“, kurio vienas iš siekių buvo susijungimas su Rumunija, ėmė vadinti fašistų sambūriu. Jam kaip priešprieša buvo įkurta rusakalbių partija „Jedinstvo“.

Suagitavusi Padniestrės regiono rusakalbius gyventojus sukilti, Maskva jiems į pagalbą pasiuntė čia karinę bazę turėjusius Rusijos kareivius. Tai ir nulėmė Moldovos kapituliaciją. Per brolžudiškus susirėmimus 1991 m. žuvo apie pusantro tūkstančio žmonių, ir Kišiniovas buvo priverstas pasirašyti taikos susitarimą, įteisinusį PMR egzistavimą.

Rusijos kariuomenei įsiveržus į Uk­rai­ną, didžiulę paniką išgyveno ne tik pastarosios šalies, bet ir kaimyninės Mol­dovos gyventojai. Išgirdę Krem­­liaus tvirtinimus, kad Uk­raina bus užimta per keletą dienų, ke­li milijonai supani­ka­vu­sių ir į užsienį nusprendusių bėgti uk­rainiečių užkimšo visus kelius bei geležinkelio stotis. Da­lis spruko į Moldovą, ir šią nedidelę, du su puse milijono gyventojų turinčią šalį užtvindė keturi šimtai tūkstančių pabėgėlių. Dauguma jų vėliau išvyko, tačiau Moldovoje jų liko apie 80 tūkst.

„Viliuosi, jog karas visam laikui uždarė PMR kontrabandos kelius iš Odesos, kaip ir tikiuosi, kad jis paskatins Mol­do­vos politikus vienytis bendram tikslui – įstoti į ES bei NATO ir galutinai atsiriboti nuo Mask­vos“, – sakė V. Bir­la­dea­nu.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Skirtingos Spalvos” pokalbis apie aklumą su Irma Jokštyte, kuri su juo gyvena nuo vaikystės. Tačiau regėjimo negalia netrukdė jai nei kartu su draugais laipioti medžiais, nei važinėti dviračiu ar vienai vykti į tolimas keliones. Nuoširdžiu pokalbiu su Irma apie jos patirtis dalinasi socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“, tikėdama, jog žodis „negalia“ neturėtų reikšti negalėjimo, bet priešingai – galėjimo gyventi laisvai.

Radijo laidų vedėja, žurnalistė, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) pirmininko pavaduotoja I. Jokštytė prisipažįsta – nors po tiek metų ji vis dar pažindinasi su savo aklumu, regėjimo negalia neapribojo nerūpestingos, nuotykių pilnos vaikystės. Jos prisiminimais Irma dalijosi pokalbyje su „Skirtingos Spalvos“ iniciatoriumi Daliumi Stankevičiumi (laidą pamatyti galima „Skirtingos Spalvos“ Youtube kanale arba www.skirtingosspalvos.lt).

Paklausta apie savo baimes, Irma teigia: „Aš nebijau gyventi“. Kelionės – vienas tokių pavyzdžių, o  kurioziškų situacijų tolimose šalyse jai nestinga: istorijomis su apsauga pasienio postuose ar netyčia pasisavintomis kito žmogaus šlepetėmis Irma pasidalijo ir pokalbio metu. Tiesa, nors ji sako nebijanti juoktis iš beviltiškų, kartais net graudžiai komiškų situacijų, kuriose kasdien atsiduria, drąsia savęs vadinti ji nėra linkusi.

„Nesu labai drąsi, esu protingai drąsi“, – teigia su regėjimo negalia gyvenanti Irma.

Ji taip pat papasakojo, ko apie neregių gyvenimą dažniausiai nesupranta matantys žmonės. Vienas šių aspektų – tai, jog būdama akla, ji negyvena tamsoje, o atodūsis prie klausimo „Nematai?“ visai nėra reikalingas. Pokalbio metu Irma taip pat dalijosi LASS veiklos svarba ir galimybe su aklumu gyvenantiems ar neregius vaikus auginantiems tėvams kreiptis pagalbos, nes, pasakodama apie savas patirtis, ji pabrėžia artimos aplinkos svarbą regėjimo negalią turinčio žmogaus gyvenime.

Paklausta apie svajones, Irma nedvejodama atsakė: „Nesvajoju apie matymą. Mano svajonės susijusios su patiriamais dalykais ir tuo, kad aš galėčiau iš viso tai patirti“.

Socialinė iniciatyva „Skirtingos Spalvos“ primena, kad daugiau informacijos apie renginius, laidas ir labdaringas kampanijas galima sužinoti skirtingosspalvos.lt. Prisidėti prie šios iniciatyvos veiklos taip pat galima įsigyjant rankų darbo marškinėlius, įkvėptus sergančiųjų bendruomenei priklausančių herojų istorijomis, tarp kurių – ir Irmos istorijos marškinėliai apie aklumą.

Viltė ADOMAITYTĖ

Gabrielės DEPŠYTĖS nuotr.

Penktadienį Simono Gaudėšiaus gimnazija minėjo 100 metų jubi­lie­jų. Į šventę „Buvom – esam – būsim“ plūdo svečiai: buvę mokiniai ir mokytojai, gimnazijos bendruomenės nariai, pasveikinti atvyko ger­biami kraštiečiai bei rajono vadovai. 

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija šiemet išleis 80-ąją abiturientų laidą. Per šimtą metų šią mokyk­lą baigė keli tūkstančiai mokinių, todėl su jos istorija yra susijusi didelė dalis rajono gyventojų. Paminėti gimnazijos jubiliejų atvyko buvę direktoriai Danutė Jurkšaitienė, Eugenija Norvilienė, Liudo Liutiko sūnus Ro­mas Liutikas. Gimnazijos bendruo­me­nė džiaugėsi sulaukusi pir­mųjų laidų mokinių Halinos Ra­čins­­kaitės, Jono Biržiškio, Albino Bag­do­no, Al­vydo Želpio bei kitų visuomenėje žinomų žmonių, taip pat atvyko 8 iš 13 buvusių mokinių prezidentų.  

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija šiai šventei ruošėsi, ne vieną dieną repetuodama bendrą, pagrindiniu jubiliejaus akcentu tapusį šokį – gimnazijos kieme kartu sukosi per 400 žmonių. Smagiai nuteikė mokinių, mokytojų ir tėvų koncertas, pradžiugino skambus Dariaus ir Girėno progimnazijos  mokinių sveikinimas. 

Didžiulį įspūdį visiems paliko gimnazijoje veikusios ekspozicijos „Vakar ir visados“, „Senoji Šilalė“, „Didžioji gim­nazijos laidų knyga“, „Gimnazijos istorijos liudininkai“, „Kad ir kur be­ei­tum, vis tiek esi čia“ bei paroda „Mo­kyk­­la – tai AŠ“. Rengiant ekspozicijas, ieškant senų dokumentų, nuotraukų, atkuriant pamirštus istorijos faktus, daugiausiai darbo įdėjo gimnazijos muziejui vadovaujanti Aušra Baub­lienė. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį šeštadienį Šilalės gatvėse jau 11 kartą muzikavo mūsų rajono grie­žėjai, dainorėliai, sulaukėme ir svečių. Renginio organizatorė, Šilalės kultūros centro instrumentalistė Regina Mockutė sako, kad šventė pavyko.

R. Mockutė primena, jog Gatvės mu­zikos diena šalyje vyksta 13 metų ir tik porą metų jos nebuvo dėl pandemijos apribojimų. 

„Pir­mai­siais metais renginyje dalyvavo tik pen­ki šalies didmiesčiai ir Šilalė – esame pirmasis miestas mažųjų kategorijoje, įsijungęs į renginį. Esu dėkinga visiems, kas mus palaiko, o ypač muzikantams, iš kurių Visdžiaugų kapela nėra praleidusi nė vienos Gatvės muzikos dienos. Ypatingo publikos susižavėjimo sulaukė senjorų kolektyvas „Bočiai“, – vardijo renginio organizatorė.

Ačiū instrumentalistė taria ir Šilalės baike­riams, padėkos verti svečius prie Kultūros centro pasitikę pu­čiamųjų or­kestro muzikantai su šo­­kėjo­mis, Lai­­mos Petkuvienės parengti solis­tai bei pačios R. Mockutės vadovaujamos dvi gitaristų „Gaida“ grupės. Pa­­šne­ko­vė pasidžiaugė ir grupės „Moxia“ iš Tau­ragės pasirodymu. 

„Ne visi muzikantai šįkart galėjo dalyvauti, nes kaip tik tuo pačiu metu Tau­ragėje vyko pasirengimas apskrities dainų šventei. Tikimės, kad kitąkart mūsų gatvėse muzika skambės dar gausiau“, – sakė renginio organizatorė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Odesoje ir toliau labai bijoma, jog Maskva puls – miestą lengva apsupti, todėl gyventojams nebūtų galimybės pasprukti. Iš vienos pusės Odesą skalauja jūra, sausumoje pavojus kyla tiek iš dešinės, tiek iš kairės: vienoje pusėje už šimto kilometrų, ties Mykolajivo miestu, yra priartėjusi fronto linija, o kitoje už tokio pat atstumo prasideda Moldovos teritorijoje susikūrusi taip vadinama Padniestrės Moldovos respublika (PMR). Ir nors ji neturi sienos su Rusija, pasiskelbė įeinanti į jos sudėtį. 

Jei PMR armija, kuriai vadovauja Mask­vos kariškiai, nuspręstų įsijungti į karą, Odesa taptų visiškai apsupta ir patektų į mūšių katilą. Tad nusprendžiau nuvykti pasižvalgyti po PMR, nors nebuvau įsitikinęs, ar būsiu įleistas. Juolab, kad pas­tarąsias kelias savaites PMR vyko keistos provokacijos, dėl kurių Maskva įtarinėjo Mol­do­vą, o ši – Maskvą.

Vykdamas iki Moldovos sienos įsitiki­nau, kokia trapi yra Odesos situacija. Pa­aiškėjo, jog, norint patekti į Moldovą, reikia kirsti Dniestro upę, o tiltas tik vienas. Susprogdinus tiltą prie Palancų pasienio punkto, odesiečiai į Moldovą galėtų persikelti nebent valtimis, nes upė yra srauni ir kelių šimtų metrų pločio. Kitas tiltas – už 100 km, tačiau juo į Moldovą patekti galima, tik pervažiavus Maskvai pavaldžią PMR teritoriją.

Moldovos sostinę pasiekėme vėlų vakarą, mat mane vežęs vyriškis mašinoje turėjo svarbesnę keleivę – pabėgėlę iš Odesos, kurią reikėjo skubiai nugabenti į Rumunijos Jašio mieste esantį aerouostą, kad galėtų išskristi į Vokietiją pas susirgusią dukrelę. Ten moteris savo mamą bei tris vaikus buvo išgabenusi prieš du mėnesius, o pati grįžo vadovauti humanitarinės pagalbos centrui.

Dėl pigesnių bilietų odesiečiai keliauti labiau mėgsta ne iš Kišiniovo, bet iš už 150 km tolėliau esančio Jašio. Kirtus Moldovos ir Rumunijos sieną, laukė dide­lis nustebimas, mat stendai pakelėse skelbė, kad iš Moldovos atvykome... į Mol­do­vą.

Paaiškėjo, jog tiek šis Rumunijos regio­nas, tiek dabartinės Moldovos respub­li­kos teritorija prieš 600 metų buvo vieninga Moldovos karalystė. Ji prie Juo­do­sios jūros ribojosi su Lietuvos Didžiosios Ku­ni­gaikštystės žemėmis, jos sostinė bu­vo Ja­ši miestas, kuris dabar yra vadinamas

kultūrine Rumunijos sostine. Jaši turi sąsajų ir su Lietuva – 1646 m. cerkvėje susituokė Lietuvos didysis etmonas Janušas Radvila ir Mol­davijos kunigaikštytė Marija Lupu. Vė­liau jiedu apsigyveno Kėdainiuose.

Rumunija XlX a. susikūrė Moldovos karalystei apsijungus su Valakija ir Tran­­silvanija. 1812 m. rytinę karalystės dalį užėmusi Rusija teritoriją pavadino Besarabija, o jos sostine paskelbė Kišiniovą. 1920 m. Kišiniovas vėl tapo Rumunijos dalimi, tačiau 1940 m. Maskva dar kartą atplėšė Rytinę Mol­dovą, kurią pavadino Moldovos respub­lika ir nurodė naudoti kirilicą.

„Moldavų kalba yra visiškas Maskvos išmislas – įvedus rusiškus rašmenis, norėta dirbtinai atskirti nuo rumunų kalbos ir Rumunijos”, – paaiškino 54-erių Sergiu Durleshteanas. Šis Kišiniovo vers­lininkas gerai išmano Rumunijos istoriją, nes ją studijavo.

Jis papasakojo, jog nuo Rumunijos 1940 m. atplėšusi dalį Moldovos, Mask­va ištrėmė į Sibiro gulagus virš 100 tūkst. piliečių. Į visus vadovaujančius postus ministerijose bei įmonėse buvo atsiųsti funkcionieriai iš Rusijos, o rusifikacija čia buvo agresyvesnė, nei Lie­tu­voje, todėl miestuose ėmė dominuoti rusų kalba. Bijodami represijų, S. Dur­lesh­teano tėvai vaikus irgi leido į rusišką mokyklą, tačiau 1991 m. šaliai atgavus nepriklausomybę, verslininkas ne tik ėmė mokytis protėvių kalbos, bet ir priėmė Rumunijos pilietybę. Kadangi Moldovoje yra leidžiama dviguba pilietybė, daugybė gyventojų, be Moldovos paso, turi ir rumunišką, nes ši šalis yra Europos Sąjungos narė ir su tokiu pasu lengviau keliauti po pasaulį. 

„Rumunišką pasą daug kas išsiėmė dėl baimės, kad Rusija vėl gali okupuoti Moldovą. O su tokiu pasu būtų galima pabėgti į Vakarus”, – sakė S. Dur­leshteanas. Verslininkas prisipažino, jog Maskvai vasario 24-ąją užpuolus Uk­rainą, jis susidėjo svarbiausius daiktus, kad, rusams įsiveržus, galėtų emigruoti į Rumuniją.

S. Durleshteano nuomone, tokiam pabėgimui yra pasiruošę nemažai Kiši­nio­vo gyventojų. Baimę žmonėms labiausiai kelia tai, jog Moldovos teritorijoje įsikūrusi Maskvai pavaldi PMR, kurioje dabar vyksta keistos provokacijos. 

Kišiniove užkalbinta buvusi universiteto dėstytoja, matematikė Liuda Cibuk patvirtino, kad žmonės planuoja bėgti į Rumuniją, o iš ten – į kitas šalis. Du moters sūnūs visiems šeimos nariams išėmė Rumunijos pasus, taip apsidrausdami nuo galimos okupantų savivalės. Neoficialiais duomenimis, rumuniškus pasus jau turi pusė milijono iš šalyje gyvenančių 2,6 mln. Moldovos gyventojų, o prašymus dėl to yra padavę dar 40 tūkst. asmenų. Rumunija pasus išduoda tiems, kurie turi įrodymų, kad jų tėvai ar seneliai gyveno į Rumunijos teritoriją įėjusioje Moldovoje.

Atvykus į Kišiniovą, apima keistas įspūdis. Pagal oficialią statistiką, Mol­do­va yra pati neturtingiausia Euro­pos šalis, kurios trečdalis gyventojų darbo ieškoti yra išvykę į užsienį. Tačiau vaikštant po sostinės centrą, vargingumas visiškai nesijaučia – zuja naujos ar apynaujės mašinos, keliai ir šaligat­viai tvarkingi, namai išpuoselėti. Visgi pabendravus su gyventojais paaiškėjo, jog sostinės centro vaizdas yra apgaulingas, o provincijoje su darbu labai striuka. Istorijos muziejaus apsaugi­nin­kas Dorinas pasakojo, kad jo gimtajame kaime, esančiame 50 km nuo sostinės, net 62 proc. žmonių yra išvykę į užsienį. Dorinas sakė tiksliai žinantis skaičius, nes yra kaimo seniūno pavaduotojas.

Kišiniovas nustebino ir tuo, kad jo gyventojai noriai bendrauja, tačiau atsisako fotografuotis ir pasakyti savo pavardes. Teisinasi paprastai – čia gyvena nemažai rusų bei ukrainiečių, todėl esą savo nuomonę geriau nutylėti. Klau­siami apie politiką, atvirauti irgi nenori, bet pripažįsta, jog pas juos valdžios keičiasi labai dažnai, todėl pažiūrų geriau neviešinti.

Apie nenorą atvirauti užsiminė ir verslininko S. Durleshteano dukra. Vy­no eksporto firmai vadovaujanti mergina kartu su tėvu buvo įkūrusi pagalbos Uk­rainos pabėgėliams centrą, bet daugiau pasakoti sakė nenorinti. Šeima pabėgė­lius apgyvendino ne tik savo name, bet ir dviejose turimose sporto salėse. Vers­lininkai priglobė net dešimtadalį iš 400 tūkst. į Moldovą atvykusių ukrainiečių, tačiau to nereklamuoja, mat nors dalis merginos užsienio partnerių ir bičiulių tokią jos veiklą gyrė ir net rėmė, buvo ir tokių, kurie nustojo bendrauti.

S. Durleshteanas yra laikomas skvošo pradininku Moldovoje, šią sporto šaką prieš 20 metų išpopuliarinęs Ukrainoje ir Baltarusijoje. Prasidėjus karui, jis pasisiūlė padėti keliems seniems skvošo bičiuliams, o su šiais paramos prašytis ėmė tūkstančiai.

„Negaila nei laiko, nei lėšų – tik kenčiančių pabėgėlių, ypač matant, kai, išgirdę greitosios pagalbos mašinos sireną, ukrainiečiai puldavo slėptis po lovomis ir stalais“, – tvirtino Julia Dur­lesh­tean.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

515-ąjį gimtadienį Tauragė mi­nės iškilmingai – į renginių, parodų, sporto var­žybų programą įsilies ir visos ap­skrities dainų šventė, vyksianti bir­želio 3 d., kuriai suteiktas praeitį bei dabartį jun­giantis pavadinimas „Kar­šu­vos že­mės vaikai“.

Po 13 metų į mūsų kraštą vėl grįžta Tau­­ragės apskrities dainų šventė – reikš­minga, ilgametę istoriją turin­ti tautos tradicija, kurianti vienybės ir artumo jausmą. Birželio 3-iąją vyksianti Tau­ra­gės apskrities dainų šventė „Kar­šuvos že­­mės vaikai“ suburs šiuolaikinio ir liau­dies šokio šokėjus, folkloro kolektyvus, pučiamųjų instrumentų orkest­rus, cho­rus ir vokalinius ansamblius. Dainų šven­tė bus vienas didžiausių bei ryškiausių Tau­ragės miesto gimtadienio renginių. 

Mes mokame saugoti savo praeitį, semiamės išminties iš protėvių, sekame jų pavyzdžiu ir drąsiai galime sakyti, jog esame verti jų priesakų ir tęsiame krašto istoriją. O išsaugotais bei puoselėjamais liaudies kultūros lobynais didžiuojamės ir norime jais dalintis. Tad įvairių žanrų atlikėjai papildys vienas kitą – į bendrą, vieningą visumą susipins šokiai, muzika ir daina. Šventėje dalyvaus Tauragės, Jurbarko, Pagėgių ir Šilalės rajono atlikėjai – iš viso apie 2700.

Tauragės miesto šventės renginiai startuos birželio 3-iąją, 18 val., linijinių šokių programa Pilies aikštėje. Po to iškilminga eisena pajudės į Vasaros estradą, kur 19 val. prasidės apskrities dainų šventė, o 21.30 val. vakarą vainikuos Lie­tuvos akrobatinių skrydžių grupės ANBO pasirodymas.

Prieš pasitinkant šventę, Tauragės kultūros centras kvietė tęsti laiko patikrintas tradicijas ir šventės proga sukurti alėją „Tauro ragas 2022“. Tad Pilies aikštė pasipuoš įstaigų, organizacijų, bend­ruomenių, šeimų ar pavienių gyventojų sukurtais Tauro ragais – mūsų krašto istoriniu simboliu.

Šimtmečius gyvuojantis mėgėjiškas teatras ir šiandien mus moko mylė­ti darbą, laikytis doros, puoselėti tautiš­kumą. Ant šių kertinių akmenų stovi Karšuva – istorinė lietuvių žemė tarp Nemuno ir Šešuvies upių. Tauragės apskrities jaunimo ir suaugusiųjų mėgėjų teatrai birželio 4 d. susirinks į Tauragę – džiazo improvizacijomis, poezija ir netradi­ci­nėmis formomis skambanti Teatro die­na kvies atverti širdis sodriam, pamokančiam, aštriam mėgėjų teatrui.

Bir­že­lio 4-ąją Pilies kiemelyje, Kar­tų parke, Kultūros rūmuose dominuos teat­ras, skambės džiazo muzika: tęsiantis apskrities dainų šventei „Kar­šuvos žemės vaikai“, vyks teatro dienos „Teatras – Kar­šuvos žemei“ pasirodymai, kur Tau­­ra­gės, Jurbarko, Šila­lės savivaldybių mėgėjų teatrai, džiazo grupės, orkestrai pristatys spektaklius, pasakas, literatūrines-muzikines kompozicijas, muzikos kūrinius.

Tad laukiame šioje šventėje visų – Tau­ragės Vasaros estradoje bei kitose erd­vėse birželio 3–4 d. linksmins muzikantai, dainininkai, šokėjai, teatralai iš visos apskrities, tarp kurių – ir gausus būrys šilališkių.

Tauragės kultūros centro inform.

Šilalės rajone iki gegužės 1 d. paženklinti ir užregistruoti 1565 gyvūnai augintiniai. Nespėjusieji iki šio Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu numatyto termino mikroschema paženklinti pasiutligei imlių gyvūnų – šunų, kačių ir šeškų, nors ir vėliau tai privalo atlikti. Primename, kodėl tai padaryti ne tik reikalinga, bet ir naudinga. 

Atsakingo šeimininko pareiga

Iki gegužės 1 d. iš viso Lietuvoje paženklinti 287 762 gyvūnai: daugiau nei 94 tūkst. kačių, beveik 200 tūkst. šunų ir daugiau nei 400 šeškų. Registruota ir per 300 iš Ukrainos įvežtų gyvūnų.

Skaičiuojant procentais, daugiausiai gyvūnų augintinių paženklino bei užregistravo Utenos rajono (42,64 proc.), Kalvarijos (37,84 proc.), Kelmės rajono (36,67 proc.) ir Kauno rajono savivaldybių (36,64 proc.) gyventojai.

„Ženklinimas bei registravimas Lietu­vo­je įsibėgėjo. Tikime gyventojų sąmoningumu. Nors tam numatytas laikas jau praėjo, kviečiame paskubėti atlikti atsakingo šeimininko pareigą. Ženklinimas ir registravimas – tai pirmiausia atsakomybė ir rūpestis savo augintiniu”, – sako žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas.

Tikslas – ne bausti, o apsaugoti gyvūną

Remiantis Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis bei kita augintinių statistika, Lie­tuvoje iš viso galėtų būti apie 550 tūkst. šunų ir apie 600 tūkst. kačių.

Ženklinti bei registruoti savo augintinius gyventojai visus metus buvo raginami įvairiausiomis priemonėmis, tačiau dažnas jų suskubo tai padaryti tik pas­kutinėmis balandžio dienomis.

Nors įstatyme už šios prievolės nevykdymą yra numatytos baudos, tikslo organizuoti baudžiamųjų akcijų nėra. Svarbu, kad gyvūnų savininkai augintinių ženklinimu pasirūpintų aiškiai suprasdami, jog tai ne tik būtina, bet ir svarbu apsaugant gyvūną bei aplinkinius.

Kodėl reikia ženklinti ir registruoti?

Augintiniai mikroschemomis ženklinami bei registruojami beveik visoje Eu­ropos Sąjungoje dėl daugelio priežasčių.

• Viena svarbiausių – gyvūno atsekamumas, kuris svarbus dėl užkrečiamųjų ligų stebėsenos, kontrolės ir lik­vi­davimo. Viena iš gyvūnams ir žmonėms pavojingiausių užkrečiamųjų ligų –pasiutligė, tad jos stebėsenai skiriamas ypatingas dėmesys. Kadangi liga pavojinga gyvūnams ir nuo jų gali užsikrėsti žmonės, yra prievolė, kad gyvūnas būtų nuolat vakcinuojamas nuo šios ligos, o vakcinavimo duomenys užregistruoti Gyvūnų augintinių registre (GAR). Tokiu būdu sudaryta galimybė GAR nustatyti augintinių laikymo vietą, identifikuoti jų savininkus ir, esant būtinybei, imtis priemonių, leidžiančių užkirsti kelią užkrečiamųjų ligų plitimui.
•  Gyvūnui pasiklydus, jį skubiai sugrąžinti savininkui. Pasiklydusį gyvūną sugavęs žmogus gali kreiptis į privačius veterinarijos gydytojus, taip pat į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą, gyvūnų globėjus, gyvūnų augintinių ženklinimo paslaugas teikiančius asmenis, savivaldybių administracijas dėl sugauto gyvūno mikroschemos nuskaitymo ir, jeigu gyvūnas registruotas, pagal GAR duomenis galima operatyviai sužinoti gyvūno savininką bei jo kontaktus. Be to, jeigu ir užsienyje (pavyzdžiui, kelionės, atostogų metu) pasimestų Lietuvoje GAR registruotas gyvūnas, jo savininką surasti nebūtų sudėtinga, nes GAR keičiasi duomenimis su Europos šalių gyvūnų augintinių registrų duomenų tinklu (EuroPetNet).
•  Gyvūnai augintiniai ženklinami ir registruojami dėl efektyvesnės viešosios tvarkos kontrolės, siekiant paskatinti gyvūnų laikytojus atsakingiau juos globoti, nepalikti likimo valiai, kad jie nesukeltų žalos kitiems asmenims, tinkamai jais rūpintųsi.
•  Augintinių ženklinimas bei registravimas labai svarbus dėl galimybės keliauti su gyvūnu po kitas šalis. Pa­ženk­lintas gyvūnas turi individualų numerį, todėl jam išduodami kelionės dokumentai ir jis gali laisvai keliauti su savo šeimininku.
•  Gyvūnų augintinių ženklinimo informacija privaloma veisėjams. Viešinant skelbimus dėl augintinių pardavimo ar dovanojimo, reikia nurodyti gyvūno mik­roschemos numerį, jo kilmės šalį.
•  Svarbu ir dėl gyvūnų augintinių apskaitos bei statistikos – tik užregistravus visus gyvūnus augintinius, sužinosime, kiek jų yra Lietuvoje.

Daugiau informacijos ir artimiausių ženklinimo paslaugas teikiančių specialistų kontaktus rasite interneto svetainėje www.pazenklinkmane.lt.

Kas yra augintinio ženklinimas ir registravimas?

Ženklinimas – tai paprasta ir greita procedūra, kai gyvūnui po oda ties ketera įvedama unikalų numerį turinti ryžio grūdo dydžio mikroschema. Ją galima nuskaityti skaitmeniniu skaitytuvu, kurį turi dauguma veterinarijos klinikų ir gyvūnų prieglaudų. 

Registravimas – tai gyvūno numerio ir jo savininko kontaktinių duomenų įrašymas į valstybinį Gyvūnų augintinių registrą.  

Abi paslaugos atliekamos vienu metu. 

Žemės ūkio ministerijos informacija

(Užs. Nr. 85)

Zarasų profesinėje mokykloje vyko Lietuvos mokinių technologijų olimpiada, kurioje parodyti savo gebėjimus susirinko mokiniai iš visos Lietuvos. Kiekvienas dalyvis pristatė namuose atliktą užduotį, o per skirtas 4 valandas turėjo pagaminti darbą pagal pateiktą temą.

Olimpiadoje dalyvavo 116 mo­kinių. Aštuntokė Guoda Bal­dauskaitė iš Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos (mokyt. Dan­guolė Mikutavičienė) su dar­bu „Mergina saulėgrąžų lauke“ užėmė pirmąją vietą savo amžiaus grupėje. Gaminyje pavaizduota mergina su mėlynų neužmirštuolių ir saulėgrąžų vai­niku. 

Guoda savo darbuose vaizdavo Lietuvos ir Ukrainos ryšį, taip išreikšdama paramą karo niokojamai šaliai.

Šis technologijų olimpiados laimėjimas mitybos grupėje – pir­masis Šilalės rajone.

Danguolė MIKUTAVIČIENĖ

Guoda BALDAUSKAITĖ 

D. MIKUTAVIČIENĖS nuotr.