Pasitikime pasaulį apskriejančią disleksijos pažinimo bangą – iniciatyvą „Go Red for Dyslexia“, kuri Lietuvoje vyksta jau antrus metus ir yra skirta didinti visuomenės žinojimą apie skaitymo sunkumus. Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB), teikianti paslaugas visiems, negalintiems skaityti įprastai, iniciatyva „Dyslexia centras“ ir Mokymosi ypatumų centras „Labirintas“ spalio 4–10 d. organizuoja įvairias nemokamas veiklas ir renginius, su kuriomis galima susipažinti čia. Disleksijos pažinimo savaitę globoja Švedijos ambasada Lietuvoje.

Disleksija – tai ne tik skaitymo sutrikimas, bet ir unikali mąstysena, pasireiškianti vizualia atmintimi, jautrumu aplinkai, simetrijai ir detalėms, tačiau reikalaujanti kitokių mokymosi metodų bei priemonių.

Disleksiją lydi sunkios emocinės patirtys

Lietuvoje skaitymo sutrikimai pastebimi pradėjus lankyti mokyklą, tačiau tėvams ir mokytojams labai stinga informacijos, kaip ugdyti disleksiją turintį vaiką. Švietimo pagrindas – tekstai, o šie disleksiją turintiems vaikams, nepaisant aukšto intelekto, sunkiai įveikiami: skaitant raidės pasikeičia, susikeičia vietomis, „pabėga“, painiojasi skiemenys. Nors Lietuvoje dar nėra duomenų apie disleksijos paplitimą, pasaulinė statistika griežta: disleksija būdinga bent 10 proc. visuomenės. Vadinasi, Lietuvos mokyklas lanko net 32 tūkst. mokinių, turinčių disleksiją!

„Apie tai, kaip jaučiasi disleksiją turintys vaikai, mes galime tik numanyti. Nepateisindami tėvų ir mokytojų lūkesčių, šie vaikai patiria nuolatinį nesėkmės jausmą, yra įsitempę, laukdami eilinio negatyvaus vertinimo, raudonu rašikliu sužymėtų klaidų sąsiuvinyje. Kol, užuot matę vaiką, praradusį pažinimo džiaugsmą, matysime tik skaitymo sutrikimą, ar dar blogiau – kvailumą ir tingėjimą, turėsime didelius vaikų depresijos skaičius. Negalintys skaityti įprastai nėra nei kvaili, nei tinginiai“,– sako „Dyslexia centro“ įkūrėja ir disleksiją turinčio vaiko mama Jurgita Pocienė.

Jautriausi yra vaikai ir paaugliai, nes jie turi pritapti mokykloje ir atitikti standartizuotos švietimo sistemos reikalavimus.

„Disleksiją turintys vaikai vieną dieną nusivilia. Jie nebenori, jiems nebeįdomu, nebetiki, kad pavyks, todėl svarbu ne tik padėti vaikams gyventi ir susidraugauti su disleksija, bet ir edukuoti jų aplinką – tėvus, draugus bei mokytojus“,– pritaria Jurgitai viena iš MYC „Labirintas“ įkūrėjų Asta Blažinskienė.

Nė vienas vaikas mokykloje neturėtų patirti tokių patyčių

Prieš tris dešimtmečius ir Švedijos Karalystės princui Carlui Philipui pradėjus lankyti mokyklą, teko patirti patyčių dėl neva tinginystės ir kvailumo. Šiandien jau žinoma, kad princas turi disleksiją, kuri Švedijoje diagnozuota apie 700 tūkstančių gyventojų. Jis pats apie šį savo bruožą sužinojo būdamas 14 metų. Princas Carlas Philipas viešuose pasisakymuose nesyk išsakė savo palaikymą patiriantiems skaitymo bei rašymo sunkumų ir teigė, jog nė vienas vaikas mokykloje neturėtų patirti tokių patyčių, kurias teko iškęsti jam.

„Palaikančios, suprantančios bendruomenės parama teikia žinojimą, kad esi ne vienas, susidūręs su disleksija, ir atskleidžia žmonijos įvairovės grožį“,– sako Švedijos Karalystės ambasadorė Lietuvoje Inger Buxton.

Svarbu ugdyti ir akademinius, socialinius bei emocinius įgūdžius

Disleksija nėra išgydoma, iš jos nėra „išaugama“. Tačiau pritaikius ugdymo programą, sudarius sąlygas patirti sėkmę, ugdant gebėjimą žodžiais reikšti mintis ir atpažinti kitų žmonių jausmus, palaikant ir padrąsinant, disleksiją turintiems vaikams atsiveria platūs savirealizacijos horizontai.

„Logopedo pagalba ypatingai veiksminga 7–11 metų vaikams: specialistas padeda lavinti skaitymo techniką bei trumpalaikę atmintį, kuri ypatingai svarbi žodžio atpažinimo procese. Specialusis pedagogas padeda vaikui išmokti „pasiimti“ informaciją kitaip – galbūt jam tinka minčių žemėlapio technika, gal struktūravimas ar esminių žodžių pasižymėjimas. Šio specialisto funkcija – išmokyti mokytis taip, kad informacija liktų galvoje“,– sako J. Pocienė.

Disleksiją turintys vaikai dažnai patiria emocines perkrovas ir praranda motyvaciją mokytis. Čia labai svarbi psichologo ir/ar kvalifikuoto meno (dailės, muzikos) terapeuto pagalba.

Tobulėjant mokslui ir technologijoms, galime padėti savo vaikams ir namie.

„Yra kelios pasaulyje plačiai naudojamos lavinamosios priemonės, su kuriomis galima dirbti kompiuteriu ar įsigyjant reikalingą įrangą. Tokiu būdu savu tempu galima lavinti kognityvinius gebėjimus, kurie ypatingai svarbūs skaitymo sutrikimą turintiems vaikams. Svarbu suteikti vaikams (ir suaugusiems) jiems reikiamas ir tinkamas kompensacines priemones, kurios sušvelnina patiriamus sunkumus ir padeda lengviau prisitaikyti. Tai specialios skaitymo liniuotės, sąsiuviniai, klaviatūros lipdukai ir t.t.“,– akcentuoja A. Blažinskienė.

Praktinė pagalba – garsinės knygos  

Pastebėta, kad disleksiją turintys vaikai geriau supranta kitų perskaitytą tekstą arba garsines knygas, nes patys skaito mechaniškai, sutelkdami maksimalų dėmesį į skaitymo techniką. Tačiau LAB Informacinių išteklių skyriaus vedėja Dalia Balčytytė pabrėžia, kad garsinių knygų nauda yra kur kas didesnė:

· vaikams suteikiama galimybė savarankiškai skaityti ir įgyti pasitikėjimo savimi;

· vaikas įgauna pagrindines žinias, plečiasi žodynas;

· sukuriamos lygios sąlygos, nes skaitydami garsines knygas mokiniai neatsilieka nuo įprastai skaitančių bendraamžių;

· ugdoma skaitymo „ištvermė“ ir galimybė susidoroti su didesnėmis tekstų apimtimis.

„Garsinė knyga nėra mokymo metodų pakeitimas, bet dar viena galimybė tapti lygiaverčiu skaitytoju. Ji gali padėti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, dėl skaitymo sunkumų išgyvenantiems stresą bei nepilnavertiškumo jausmą“, – sako D. Balčytytė.

Skleiskime žinią su grotažyme #DisleksijosPažinimoSavaitė2021 

Disleksijos pažinimo savaitė vyksta raudonos spalvos fone. Būtent tokios spalvos rašikliu žymimos klaidos, o disleksiją turintys vaikai įpratę savo sąsiuviniuose matyti begales raudonų taisymų. Raudonos spalvos, kaip ir disleksijos, nereikia bijoti!

Štai keletas būdų jums, šeimai ar mokyklai tapti disleksijos pažinimo savaitės dalimi:

· Rašykite raudonai – eilėraščius, laiškus, dainas ar tekstus apie disleksijai palankią ateitį. Ir leiskite sau nekreipti dėmesio į gramatines klaidas! Juk svarbiau – turinys.

· Gaminkite – ruoškite kepinius, desertus, ragaukite vaisius... Tegu patiekalai būna raudoni – proga užkandžiaujant pasikalbėti, kad ne visi gali skaityti sparčiai, ne visi gali suprasti perskaitytą tekstą.

· Kurkite – siūkite, pieškite, tapykite raudonais atspalviais.

· Renkitės kitaip – dėvėkite raudonus drabužius arba pagyvinkite aprangą raudonomis detalėmis.

· Peržiūrėkite 20 min. trukmės filmą „Mical“ – jis padės suprasti, kaip jaučiasi disleksiją turintys vaikai.

· Pasivaišinkite raudonais obuoliais – juk  bendrovės „Apple“ įkūrėjas, multimilijonierius Styvas Džobsas taip pat turėjo disleksiją.

Nesvarbu, kurį būdą pasirinksite, fiksuokite tai nuotraukose ar vaizdo įrašuose ir dalinkitės socialiniuose tinkluose su grotažymėmis #DisleksijosPažinimoSavaitė2021 ir #GoRedForDyslexia. Padėkime šiems vaikams lengviau žengti per gyvenimą!

Apie iniciatyvą ir partnerius

Iniciatyva „Go Red for Dyslexia“ prasidėjo 2015 m. Australijoje ir jau tradiciškai visame pasaulyje rengiama kasmet pirmąją spalio mėnesio savaitę. Iniciatyvos tikslas – „nuginkluoti“ raudoną spalvą, išryškinančią klaidas mokykloje, skatinti visuomenę atkreipti dėmesį į skaitymo sunkumų patiriančius vaikus, domėtis ir priimti teisingus spendimus vaikų lavinimo procese.

Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB) – tai biblioteka, teikianti paslaugas visiems, negalintiems skaityti įprastai. Tenkindama specifinius vartotojų poreikius, LAB įkūrė virtualią biblioteką ELVIS, kurioje galite rasti itin platų garsinių knygų pasirinkimą, elektronines knygas PDF ir DAISY formatu (pastarasis ypač tinkamas disleksiją turintiems vaikams, nes sinchronizuojamas tekstas ir garsas). ELVIS ištekliai skirti tik asmenims, negalintiems skaityti įprastai. Susisiekite tel. 8 667 80 541, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

„Dyslexia centras“ – privati iniciatyva, padedanti disleksijos sutrikimą turintiems vaikams bei jų tėvams. Čia teikiamos profesionalios logopedo konsultacijos, atliekami disleksijos nustatymo testai, rengiamos vaikų stovyklos, paskaitos bei kiti užsiėmimai disleksiją turintiems vaikams ir jų tėvams. Susisiekite tel. 8 605 65 455, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Mokymosi ypatumų centras „Labirintas“ padeda vaikams ir jų tėvams spręsti mokymosi sunkumų iššūkius, tokius kaip disleksija, disgrafija bei diskalkulija. Centras siūlo holistiniu požiūriu ir moksliniais tyrimais paremtus metodus ir programas, kurios padės vaikams pagerinti jų kognityvinius, akademinius ir socialinius įgūdžius bei suteiks reikiamą psichologinę pagalbą ne tik vaikams su specifiniais mokymosi sutrikimais, bet ir jų tėvams bei specialistams. Susisiekite tel. 8 640 59 595, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Milda LIPAVIČIŪTĖ

 Lietuvos aklųjų bibliotekos

Vyr. informacijos specialistė

Aplinkos ministerijos duomenimis, 2018–2019 m. vilkų medžioklės se­zonui buvo skirtos tik 102 kvotos, mūsų rajone jų sumedžioti šeši. 2019–2020 m. leista sumedžioti 122 vilkus, nuo medžioklio kulkos krito tik vienas. 2020–2021 m. vilkų medžioklės sezonui skirtos 175 kvotos, mūsų rajone nušauti keturi, vienas galą gavo po automobilio ratais. Spalio 15 d. prasidėsiančiam 2021–2022 m. sezonui vėl siūloma skirti 175 vilkų kvotas.

Savivaldybės Kaimo reikalų ir aplinkosaugos skyriaus vyr. specialis­to Vydo Stasyčio duomenimis, šiais metais iki spalio 1 d. dėl vilkų papjautų gyvulių – avių, galvijų prieauglio, ožkų – į skyrių kreipėsi septyni rajono gyventojai. Plėšrūnai nugalabijo ožką, buliuką ir telyčaitę bei aštuonias avis. Ypač siautėja Požerės apylinkių miškuose įsikūrusi vilkų gauja. Po­že­riškės ūkininkės Elenos Mažeikaitės bandoje jie papjovė dvi avis, o vie­na dėl sužalojimo po paros padvėsė. Plėšrūnai vieną naktį paskerdė dvi avis Didžiųjų Vankių kaimo ūkininkės Dalios Petrošienės ban­doje, užpuolę kitą kartą – dar vieną.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Institucinės globos pertvarka Šilalėje gali įstrigti, jei savivaldybės administracijai ne­pavyks susitarti su Kvėdarnos Piliakalnio gatvės gyventojais, kuriems į kaimynystę val­dininkai nusprendė perkelti dešimt psichikos negalią turinčių Adakavo socialinės glo­bos namų globotinių. Kvėdarniškiai piktinasi, jog valdžia tokius projektus rengia ne­pa­si­ta­rusi su bendruomene. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Turbūt ne veltui sakoma, kad policininkui nėra darbo valandų, nes tikram pareigūnui profesija tampa gyvenimo būdu. Gal todėl policijos profesinė šventė dar vadinama ir Angelų sargų diena: į šiuos žmones galima kreiptis pagalbos bet kada. Apie tai ir kalbamės su Tauragės AVPK Ši­lalės rajono policijos komisariato viršininku Audriumi Lu­košiumi, Rea­gavimo skyriaus tyrėjais Gediminu Liutkumi ir Rūta Ma­žei­kaite.

Šilalės policijos pareigūnų darbas – rezultatyvus

Šilalės policijos komisariato viršininkas A. Lukošius sako, jog kasdien mūsų rajone sukinėjasi bent 2–4 policijos ekipažai.

„Jų skaičius priklauso ne tik nuo paros laiko (dieną dirba daugiau, naktį – mažiau), bet ir nuo savaitės dienos, renginių, kriminogeninės situacijos bei pan. Stengiamės, jog pareigūnų pakaktų, ir manome, kad jų turime pakankamai. Tai įrodo ir ekipažų reagavimo į įvykius laikas – Šilalės komisariate jis yra labai geras. Lyginant su kitais, pas mus yra ir itin mažai laisvų etatų: Veiklos skyriuje trūksta dviejų specialistų, Reagavimo – keturių“, – pasakoja komisariato vadovas.

A. Lukošius pastebi, kad šiemet, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, sumažėjo nusikalstamų veikų (2021 m. iki rugsėjo 1 d. jų užregistruota 154, 2020 m. – 167). Išaugo ir nusikaltimų ištyrimo rodik­liai: Tauragės AVPK yra ištiria­ma 64,7 proc. nusikalstamų vei­kų (Lietuvos vidurkis – 61,3 proc.).

„Mūsų teritorijoje vis dar dominuoja vagystės, bet ir jų Šilalės rajone mažėja (iki šių metų rugsėjo 1 d. užfiksuota vos 18, pernai iki to laiko – 38). Kiti išsiskiriantys nusikaltimai – smurtas, vairavimas neblaiviam, turto sunaikinimas, viešosios tvarkos pažeidimas. Apmaudu, jog daugėja sukčiavimo atvejų“, – kriminogeninę situaciją atskleidžia Šilalės policijos komisariato viršininkas A. Lukošius.

Jis pastebi, kad pastaruoju metu itin auga sukčiavimas elektroniniu būdu: apgavikai pažada atsiųsti prekę per kurjerį, o pinigus prašo pervesti iš anksto. Tad gyventojai turėtų būti mažiau patiklūs ir leng­va ranka neatiduoti savo santaupų nežinomiems „pardavėjams“.

Policija – visuomenės veidrodis

Karjerą tik pradedanti Rūta apie tyrėją G. Liutkų, mokiusį ją darbo policijoje pradmenų, atsiliepia vien labai gerai. 

„Gediminas mane labai daug ko išmokė – pasisėmiau iš jo tiek teorinės, tiek praktinės patirties. Daug kolegų mums, naujokams, padeda, bet Ge­di­minas yra ypatingos kantrybės ir tolerancijos žmogus. Ir, beje, jis visur toks – besišypsantis, niekada neatsisakantis padė­ti“, – sako R. Ma­žei­kaitė.

Tyrėjas G. Liut­kus taip pat giria kolegę ir yra įsitikinęs, kad iš jos išaugs perspektyvi pareigūnė.

„Dirbu polici­joje 24-erius me­­tus, o jeigu įs­kaičiuotume ir studijas – 25-erius. Tiesa, baigdamas vidurinę dvejojau, kur stoti: į tuometinę Policijos aka­demiją (dabar – Mykolo Ro­me­rio universitetas) ar Ka­­ro akademiją. Pasirinkau polici­ją ir dėl to nesigailiu – jeigu šiandien tektų rinktis, eičiau tuo pa­čiu keliu“, – pripažįsta G. Liut­kus.

Pareigūnas karjerą pradėjo Šilalėje, kelių policijoje, vėliau dirbo patrulių tarnyboje, areštinėje, po to vėl grįžo į kelių policiją, o po sistemos reformos tapo Reagavimo skyriaus tyrėju.

„Galiu drąsiai sakyti, jog dabartinės pareigos labai patinka: tenka pabūti ir kelių policijos pareigūnu, ir apylinkės inspektoriumi, ir patruliu“, – apibendrina pašnekovas.

Tauragės AVPK Šilalės rajono policijos komisa­ria­to Re­a­gavimo skyriaus ty­rėjas G. Liutkus per 24-erius tarnybos metus skatintas 20 kartų, tarp apdovanojimų – VRM atminimo ženklas „Tėvynės labui“, II laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“, III laipsnio atminimo ženk­las „Už ištarnautus metus“, I laipsnio policijos pasižymėjimo ženklas „Už nepriekaištingą tarnybą“. Šiemet, Policijos dienos pro­ga, už ge­rą tarnybą pareigūnas pa­gerbtas vardine dovana – laikrodžiu.

Ankstesnė poli­cijos struktū­ra, pa­­sak pareigūno, bu­vo priimti­nes­nė daugumai pareigūnų, ka­dan­gi užtekdavo kon­cent­­ruotis vos į vie­ną sritį – apy­lin­­kės inspektoriaus, patrulio, kelių policijos inspek­to­riaus ar pan. Po policijos reformos visi policininkai privalo išlaikyti vienodą kompetencijų lyg­menį: vienodai išmanyti visas ankstesnei viešajai policijai taikytinas sritis bei žinoti ir anksčiau tik kriminalistams būdingų dalykų.

Paprašytas įvardinti labiausiai įsirėžusį įvykį, G. Liutkus prisiminė atvejį iš darbo patrulių tarnyboje. 

„Buvo eilinė darbo diena. Pa­­ste­bė­jome įtar­tinai manev­ruojantį automobilį, jį sustabdėme, pradėjome apžiūrą, o asmuo, vykdęs nusikalstamą veiką, neprašomas nuėjo į tarnybinį policijos automobilį ir ten paliko nusikaltimo padarymo įrankį. Teko matyti ir daug skaudžių eismo įvykių, kurių net nesinori prisiminti. Ypač skaudūs jie būna autostradoje, kur dažnai viršijamas greitis, nepaisoma įspėjimų, kad vyksta remontas. Bene dažniausiai tenka aiškintis konfliktines situacijas šeimose, tarp artimųjų. Tokie nemalonūs dalykai paprastai fiksuojami ten, kur svaiginamasi alkoholiu. Todėl po­licija ir daro išvadą, jog pag­rindinė šeimyninių nesutarimų priežastis yra girtavimas. Lai­mei, bent jau Šilalės rajone visuomenė supranta, koks yra policininkų darbas, ir dažniau mums dėkoja negu pyks­ta“, – teigia Reagavimo skyriaus tyrėjas.

Pareigūnas pastebi, kad per jo tarnybos metus pasikeitė tiek policija, tiek visuomenė. Anot G. Liutkaus, viskas tik gerėja: policijos techninė bazė, pareigūnų aprūpinimas, darbo apmokėjimas, visuomenė labiau išprususi, nebėra tokia agresyvi. Ir dar vienas svarbus pastebėjimas – beveik išgyvendinta korupcija.

„Šilalės policija visada garsėjo principingumu. Galbūt todėl kyšių siūlymas ar davimas pareigūnui mūsų rajone yra itin retas reiškinys. Tiems, kas tuo nenori tikėti, atsakau paprastai: neverta net bandyti. Esu baudęs ne tik pažįstamus, kaimynus, giminaičius, kas neišvengiama mažame rajone, bet yra tekę taikyti atsakomybę ir kolegoms policininkams“, – bene svarbiausiu policijos pareigūno bruožu principingumą įvardija G. Liutkus.

Ir įspėja jaunuolius, svarstančius apie policininko specialybę, kad kasdienybė nėra tokia, kokią rodo kino filmuose.

„Beveik kas antras konflikto dalyvis mus tikina esą kažkada norėjęs „būti policininku“. Visada paklausiu, kodėl to nepadarė. Atsakymas paprastai būna, jog neįgijo tinkamo išsilavinimo, bet žinau kitą priežastį – policininkui svarbu sveika psichika. Mūsų darbas yra susijęs su kasdien nutinkančiomis traumomis, mirtimis, kritinėmis situacijomis, ginklais. Patikėkite, tai reikalauja daug vidinių resursų. Galbūt todėl iš laidos, su kuria baigiau Policijos akademiją, dirbti likau vienintelis. Žinoma, komisariate yra ir dar ilgiau nei aš dirbančių pareigūnų“, – apie profesijos iššūkius pasakoja tyrėjas G. Liutkus.

Pareigūnas yra tikras, kad policininkų reikėjo ir reikės visais laikais, nesvarbu, kaip viskas keistųsi ir tobulėtų – nelaimių ir nusikalsti linkusių visada bus. 

Svajonės link – nuo pirmos klasės

R. Mažeikaitė, to paties skyriaus tyrėja, tarnybą pradėjo vos prieš porą me­tų – 2019-aisiais. Tačiau mintimis su policija, pasirodo, susijusi nuo mažumės.

„Mūsų šeimoje nebuvo pareigūnų, į ką būčiau lygiavusis. Bet kai mokiausi Žvingių pradinėje mokykloje, pas mus atvažiavo policijos bičiulis Amsis ir pareigūnė moteris. Pamenu, grįžusi iš mokyklos mamai pasakiau, kad užaugusi būsiu policininkė“, – pirmoje klasėje gimusią svajonę atskleidžia tyrėja.

Šilalės policijos komisariato Rea­gavimo skyriaus tyrėjos R. Ma­žei­kaitės darbo stažas – 2 metai ir 5 mėn. Per tarnybos laiką ji skatinta 2 kartus. Nuolatinei įvairių sportinių varžybų dalyvei bei prizininkei šiemet, profesinės šventės proga, bus įteikta padėka už gerą tarnybą.

Susižavėjimas neišgaravo ir vėliau, kai mokėsi Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje. Mergina buvo aktyvi šaulė, policijos rėmėja, krašto apsaugos savanorė, be to, sportininkė, iškovojusi ne vieną laimėjimą ne tik Lietuvoje, bet ir atstovaudama mūsų šaliai. Tad, baigusi gimnaziją, Rūta įstojo į Mykolo Romerio universitetą, pasirinko teisės ir policijos veiklos studijas viešojo saugumo akademijoje. Jas baigusi, sugrįžo į Šilalę, įsidarbino, bet studijas tęsė – apsigynė ir aplinkosaugos teisės magistro darbą. 

„Kol kas esu labai patenkinta savo darbu, nors negali žinoti, kaip pasisuks likimas – galbūt ateityje norėsis kažką keisti. Tiesą sakant, koks yra tikrasis policininko darbas, supratau tik pradėjusi dirbti. Jis kur kas sunkesnis nei įsivaizdavau, bet viską atperka tai, kad nėra dviejų vienodų dienų, todėl dirbti niekada neatsibosta. Keista tik, jog, renkantis studijas, dominuoja merginos, o tarnyboje – vyrai. Deja, tenka išgirsti ir diskriminuojančių nuomonių esą moterims policijoje ne vieta. Tad savo lyties atstovėms pirmiausia linkėčiau ap­siginkluoti psichologiniais ginklais. Tuo labiau, kad tai yra svarbu mūsų darbe. Tarkime, man iki šiol akyse tebestovi pirmoji avarija, į kurią teko vykti ir kurioje žuvo jaunuolis. Praėjo keleri metai, o aš iki šiol tebeprisimenu, kaip bandžiau užčiuopti jo pulsą ir nuo to jaudulio mano pačios pulsas aidėjo ausyse. Tąsyk patirtas stresas tebėra gyvas“, – policininkės darbą apibūdina pašnekovė.

Tačiau paklausta, gal dabar, kai žino, kas laukia, ji rinktųsi kitą kryptį, Rūta purto galvą. 

„Bet kokie sunkumai, su kuriais tenka susidurti, man, kaip sportininkei, tik kelia norą siekti daugiau. Todėl ir šiandien rinkčiausi tą patį darbą, studijuočiau tą patį mokslą. Nors jau dirbu, vis dar degu noru įgyti daugiau patirties. Todėl man patinka Reagavimo skyriuje, kur veiklos sritys yra gana plačios“, – sako jau trečius metus jėgos struktūrų varžybose, šaudymo rungtyje nenugalima R. Mažeikaitė, šiemet ištrinkta ir viena geriausių policijos komisariato sportininkių. 

Pasak pareigūnės, visi, besirenkantys tarnybą policijoje, turėtų pasižymėti trimis bruožais: drąsa, ryžtu ir iššūkių troškimu. 

Be to, anot merginos, visuomenė turi atsiminti, kad policininkais tapę žmonės aplinką mato kitaip, nes būti policininku, vadinasi, gyventi įstatymu, neskaičiuoti darbo valandų, „pamiršti“ pažįstamus, kurie prieš įstatymą būtų „lygesni“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Work & Travel“ JAV – galimybė pažinti šalį ne tik kaip turistui, mat pakeliauti už Atlanto yra daugelio svajonė. Turint pinigų, savaime suprantama, tai paprasta, tačiau dažnam jaunam žmogui bent kelių tūkstančių reikalaujanti kelionė yra per didelis finansinis iššūkis. Todėl puiki alternatyva, ypač – studentams, yra „Work & Travel“ JAV kultūrinių mainų programa, kurią kuruoja bei organizuoja JAV valstybės departamentas. Šios programos esmė – galimybė per vasarą dirbant ir keliaujant iš arti pažinti JAV kultūrą, gamtą, žmones bei patirti neįkainojamų įspūdžių.

Programos dalyvis turi būti nuolatinių studijų studentas. Ta­čiau šioje prog­ramoje dalyvauti negali profesinių mokyklų moksleiviai, išlyginamųjų, nuotolinių, savaitgalinių ar ištęstinių studijų studentai. Dar viena sąlyga – būti ne vyresniam nei 30 metų ir, aišku, bent vidutiniškai mokėti anglų kalbą.

Turbūt svarbiausias klausimas yra nuo ko pradėti. Pirmiausia reikia pateikti paraišką dalyvių atranką Lie­tu­voje organizuojančioms įstaigoms – Jau­nimo ir studentų kultūrinių mainų centrui (EWC), Pasaulio lietuvių cent­rui (PLC) ar kt. Vėliau – sumokėti prog­ramos mokestį, į kurį paprastai jau būna įskaičiuotos kitos svarbios bei išvykimui būtinos paslaugos (kelionės draudimas ir kt.). 

Dalyviai turi susirasti sezoninį darbą dar būdami Lietuvo­je – ieškoti jo reikėtų viešbučiuose, restoranuose, baruose, kazino, parduotuvėse ar kt. Tiesa, tenka pripažinti, jog ieškoti darbo JAV, dar būnant Lie­tuvoje, yra nelengva, tačiau įveikiama. Tuo labiau, kad išvykti padedančios įstaigos suteikia duomenų bazes, kuriose pateikiami programos rėmėjų patvirtinti darbdavių sąrašai – lieka išsiversti savo CV (gyvenimo aprašymą) į anglų kalbą ir skirti tam laiko. Be to, už papildomą mokestį išvykimą kuruojančios įmonės paprastai pasiūlo darbo paieškos pagalbą. 

Po sėkmingos atrankos, dokumentų sutvarkymo bei pokalbio JAV ambasadoje šios prog­­ramos dalyviai gauna „J-1“ tipo vizą, su kuria gali legaliai dirbti sezoniniu laikotarpiu nuo bir­želio iki rugsėjo mėnesio. Išvykti iš šalies dalyviai privalo iki spalio 15 d., tad rugsėjį, pasibaigus darbams, visą mėnesį studentai paprastai išnaudoja kelionėms po JAV. Programos kaina, priklausomai nuo organizatorių, svyruoja maždaug nuo 850 iki 1200 JAV dolerių.  

2018-ųjų vasarą praleidęs Nau­jajame Džersyje, keliskart Niu­jorką aplankęs ir vakarinę pakrantę apkeliavęs Tomas tikina – „Work & Travel“ gali viršyti lūkesčius: „Gyvenau ir dirbau Naujajame Džersyje, Long Beach saloje. Darbas viešbutyje leido susipažinti su žmonėmis iš įvairiausių šalių – draugais tapome ne tik su amerikiečiais, bet ir su kinais, jamaikiečiais, meksikiečiais ir kt. Su kai kuriais iš bendradarbių taip susibičiuliavome, jog laiką kartu leisdavome ir po darbo“.

Paklaustas, kas kelionėje paliko didžiausią įspūdį, Tomas nedvejodamas atsako, kad tai, anot jo, buvo „didžioji“ kelionė, į kurią, baigus darbą, rugsėjo 15-ąją leidosi su grupele draugų. Atskridę į San Franciską, jie išsinuomojo automobilį ir beveik 20 dienų žvalgėsi po didžiuosius Kalifornijos parkus, Las Vegasą, Didįjį kanjoną, San Diegą, Los Andželą, Ka­li­for­ni­jos pakrantę.

„Kasdien mėgavomės nepa­prastais, nepakartojamais vaiz­dais: JAV gamta išties įspūdinga, o miestų mastelis visai kitoks, nei Europoje. Po šios kelionės nė kiek nesuabejojau, kad dėl jos visą vasarą sunkiai dirbti tikrai verta“, – kelio­nės įspūdžiai ir dabar gyvi To­mo atmintyje. 

Pasiteiravus, kokį patarimą galėtų duoti dar besiruošiantiems į kelionę, vaikinas atsako: „Verta apgalvoti, su kuo keliausi – jei važiuoji vienas, susirasi pažįstamų ten. Bet vykstant su kompanija reiktų pagalvoti, ar būtent su tais žmonėmis norėsi ne tik keliauti ir linksmintis – greičiausiai teks su jais ir gyventi, ir dirbti. Tačiau kaip ten bebūtų, dalyvauti „Work & Travel“ rekomenduočiau visiems, jei tik yra tokia galimybė. Pažadu, kad tai bus nepamirštama vasara, kuri dovanos nepaprastų įspūdžių, naujų pažinčių bei nuostabių prisiminimų.“

Registracija „Work & Travel“ 2022 m. vasaros sezonui jau prasidėjo. Dalyvių skaičius – ribotas, tad užsiregistruoti ver­ta jau dabar.

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr. 

1921 m. – 21 mokinys, 2021 m. – rugsėjo 21 d. – tai neatsitiktinis skaičių žaismas, tai pilna sutapimų mūsų gimnazijos šventinių renginių, skirtų paminėti artėjantį gimnazijos 100-mečio  jubiliejų, pradžia. 1921-aisiais Ši­la­lėje buvo įkurta pirmoji valsčiaus vidurinė mokykla. Į ją atėjo 21 mokinys. 2021 m. rugsėjo 21 d. buvo pasirinkta kaip startas, pradedant skaičiuoti laiką, likusį iki Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos jubiliejaus minėjimo.

Gimnazijos mokiniai ir mokytojai įvairiomis veiklomis sten­giasi įprasminti šią didingą su­kaktį,  svarbią visai mūsų mies­to bendruomenei.

Muziejaus vadovė Aušra Baub­lienė pakvietė gimnazistus į  kelionę po Šilalę. Su istorijos mokytojais Mindaugu Armonu ir Bijūnu Pauliumi mokiniai keliavo į vietas, kuriose būta pirmųjų mokyklų, klausėsi įdomių faktų apie to meto mokytojus, dėstomus dalykus. Sustoję prie išlikusio pirmosios mokyk­los pastato, nusifotografavome. Skaitydami 1921 m. į mokyklą atėjusių  mokinių vardus ir pavardes (jų būta 21), mintimis nusikėlėme į šimto metų kelionę. Žiūrėjome nuotraukas, menančias to meto mokinius bei mokytojus.

Vėliau keliavome pagerbti Ši­lalės pirmosios vidurinės mo­kyklos pirmojo direktoriaus Ka­zi­miero Gorino atminimą. Ant  kapo padėjome gėlės žiedą, už­de­gė­me žvakutę.

Minint Lietuvos žydų geno­ci­do dieną, mokiniai buvo pakviesti prisiminti bei pagerbti Ho­lo­kausto aukas. Klau­sy­da­miesi pasakojimo apie tarpu­ka­rio Ši­la­lę, vaikai sužinojo, jog čia gyveno gausi žydų bend­ruomenė, žydų vaikai mokėsi kartu su lietuvių. Mokytoja A. Baub­lienė papasakojo apie šešis kartus stebuklingai nuo mirties išsigelbėjusį žydų berniuką Edmundą Ruviną Zeligmaną, kuris mokėsi Šilalės gimnazijoje, o vėliau ir dirbo fizikos-matematikos mokytoju. Žydų masinių žudynių vietoje, kur buvo sušaudytos moterys ir vaikai, padėjome po akmenuką ir tylos minute pagerbėme jų atminimą.

Tądien prasidėjo integ­ruo­tų pamokų ciklas gimnazijos skvere pirmų ir antrų klasių gim­nazistams „Čia mes iš­sklei­dėme savus sparnus“, kurias ve­dė lituanistės Irena Gab­rielaitienė, Rasutė Maž­ri­mie­nė, Jolanta Šmitienė, Sau­ga Vai­­čikauskienė, Vida Ma­­žei­­kie­­­nė, Zo­ja Masteikienė, bio­lo­gi­jos mokytojos Gi­da Zo­bė­lie­nė ir Danutė Žiau­berienė. Gim­nazistai išgirdo įdomų pasakojimą apie mokyklą supančius medžius, suži­nojo apie dend­roterapiją. Vė­liau klasėse mokiniai skaitė buvusių gimnazistų ir mokytojų kūrybą. 

Rugsėjo 21-oji pa­minėta pras­­mingai. Gimnazijos mokiniai ir mokytojai ruošiasi naujiems susitikimams su mūsų istorija. 

Bijūnas PAULIUS,

istorijos mokytojas

AUTORIAUS nuotr.

Jau įsiteisėjo Šilalės teismo priimtas sprendimas ci­vi­linėje byloje, kurioje mūsų rajono ūki­ninkas Rolandas buvo įvar­dintas atsakovu, neatsi­skaitančiu už įsigytas trak­toriaus detales.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Nors daug metų kalbama apie asbesto pavojingumą, apie būtinybę pa­keisti asbestinius stogus naujomis dangomis, vis dar atsiranda „gud­ragalvių“, kurie tikina nežinantys, jog asbestinis šiferis yra kenks­mingas žmonėms bei aplinkai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Kai skaitytojas paims į rankas šį laikraščio numerį, pasaulis – bent jau Rytų Eu­ropa – pažymės vieno tra­giško įvykio metines: prieš 82-ejus metus dviejų to meto galybių buvo persi­dalinta Europa. Du nusikalstami re­žimai 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašė papildomus slap­tuosius protokolus, ku­riuose Baltijos šalys perduotos Maskvos žinion. Dar be­veik po metų jos buvo oku­puotos.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74 

Danijos kapitalo įmonė „LTP Texdan“, daugelio šilališkių iki šiol tebevadinama se­nuoju „Šatrijos“ vardu, nebeišsitenka turimose patalpose – neseniai įmonė išsinuomojo erdvų pastatą užmiestyje. Įkurtuvės žadamos pirmaisiais kitų metų mėnesiais.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74