Gyvename valstybėje, ku­rioje rengiami trankūs Šei­mos gynimo maršai, prielankumo šeimai užrašai regimi įvairiose akcijose. Tačiau tuo pačiu metu jau kurį laiką esa­me lyderiai pagal skyry­bas, daug vaikų gimsta for­maliais saitais nesusijusio­se sąjungose, smurtas ar­­ti­­moje aplinkoje išlieka lė­ti­niu „virusu“. Negali nejaudinti ir de­mografinės ten­dencijos: vi­suomenė spar­čiai sensta, ir jei nedidės gims­tamumas, su­nyksime kaip tauta.

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, filosofas, rašytojas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Nuo 2021 m. spalio 1 d. nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių dėvėjimas (kaukių, respiratorių ar kt.) yra privalomas visose uždarose erdvėse.

Sakoma, kad viščiukai skai­čiuo­jami rudenį. Štai ir pandemijos skai­čius galima suvesti būtent da­bar, kai, po pernai spalio 11 d. įvy­ku­sių Seimo rinkimų prabėgus dviems mėnesiams, gruodžio 11-ąją ėmė dirbti 18-oji Vyriausybė. Jai teko ne­pavydėtina dalia, kai dvi kri­zės susiplakė į vieną kamuolį ir ėmė gra­sinti valstybės stabilumui.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 76

Živilę Dyglienę pažįsta ne tik Kvėdarnos ir jos apylinkių gyventojai – jau ne pirmą žiemą, prieš Kalėdas ir Naujuosius, šventinėmis iliuminacijomis nušvinta miestelio centras. Pabūti šviesos ir spalvų įspūdingoje pasakoje užklysta žmonės iš įvairių vietovių. Vietiniai juokauja, kad Kvėdarnoje vyksta dviejų eglių įžiebimo šven­tės – miestelio ir Živilės.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Neseniai teismas nuteisė penkis jaunus žmones, kurie vis nusiaubdavo sodybą Traksėdžio seniūnijoje. Jos šeimininko „nuotykiai“ jau ne sykį buvo aprašyti „Šilalės artojo“ puslapiuose, o „verslas ir taškas“ Kadžygoje žinomas tiek policijai, tiek teismams, tiek ne vienam šilališkiui.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Neįtikėtinai smagu bibliotekoje vėl matyti pilnutėlę salę šilališkių – gausus būrys jų susirinko į knygos „Dievas su šlepetėmis“ pristatymą bei susitikimą su jos autoriumi Juozu Gaižausku ir aktore Emilija Latėnaite.

Vakaras buvo šiltas, su juoko intarpais bei susimąstymo tyla. Aktorius ir rašytojas J. Gaižauskas – puikus oratorius. Pub­lika susidomėjusi klausėsi jo pasakojimo apie piligriminio kelio Camino de Santiago atsiradimo istoriją, autorius pasidalijo savo patirtimi, einant šiuo keliu, bei į knygą „Dievas su šlepetė­mis“ sudėtais išgyvenimais.

Camino de San­tiago arba šv. Jokūbo kelias – katalikų piligriminis kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje, kur, manoma, yra palaidotas Apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo vidu­r­amžių, jam jau virš 1000 metų. Daugelis į jį išsirengia ieškodami dvasinės ramybės arba traukia į kelionę vardan dvasinio augimo.

„Dievas su šlepetėmis“ nėra vien autentiškas piligrimo dienoraštis. Ir nors tikrų pasakojimų bei išgyvenimų sudėta nemažai – be jų juk ir nebūtų buvę knygos, tačiau nemažai nuotykių bei įvykių yra išgalvota, o pagrindinis knygos veikėjas neturi nei vardo, nei pavardės, nei tautybės, nei profesijos. J. Gaižauskas sako sąmoningai pasirinkęs tokį pasakojimo būdą, kad kiekvienas, paėmęs knygą skaityti, galėtų susitapatinti su personažu. 

„Po kelionės supratau, jog buvau jai visiškai nepasiruošęs, per daug savimi pasitikėjau. Gyvatės, pūslės ant kojų, tris–keturis kartus saulėje nudegusi ir iš naujo pasikeitusi oda, žiauriai sužalotas kojos pirštas bu­vo niekis. Buvo juodžiausių situacijų, bet atsistoji ir eini. Vis sakydavau sau – na, dar vieną, jau tikrai paskutinę, dieną. Ir kai peržengi nuovargio ribą, visus siunčiamus proto signalus, kad jau viskas, kad žūsi, tik tada pradedi kelią. Tada supratau ir vieno žmogaus man pasakytus žodžius: kelias visada pasirūpina piligrimu“, – pasakojo J. Gaižauskas.

Su knygos autoriumi atvykusi aktorė E. Latėnaitė puikiai įsikūnijo į žurnalistės vaidmenį ir uždavinėjo J. Gaižauskui tiek asmeninių klausimų, tiek klausimų apie knygą. Ji prisipažino, jog būtent šis leidinys yra pelnęs jos širdies apdovanojimą. 

„Aktoriaus ir keliautojo pasakojimas apie kelionę ir Dievą arba Kelio sargą. Knyga apie pasirinktą kelią, tikslo siekiamybę ir savęs ieškojimą tame kelyje. Užkabinantis siužetas, vis norisi sužinoti, kas bus toliau, norisi skaityti“, – taip apie knygą kalbėjo aktorė E. La­tė­naitė.

Kūrybinio vakaro metu žinomas Lietuvos teatro ir kino aktorius sukūrė išties puikią nuotaiką ir negailėjo gerų žodžių Šilalei. Mat kilęs iš Tauragės, mūsų miestas jam yra puikiai žinomas. Šmaikščiai prisiminė, kad tauragiškiai Šilalę nuo seno vadino „užsieniu“. Toks pasakymas jaunajai auditorijai sukėlė juoką. J. Gaižauskas gy­rė Šilalę už švarą ir tikino tai pabrėžiantis savo kolegoms aktoriams, su kuriais į mūsų miestą atvyksta gastrolių.

Įdomu tai, jog aktorius į Ši­lalę atvežė ne tik pirmąją savo knygą, bet pristatė jau ir ant­rąją – tik tądien iš leidyklos pa­siimtą naują romaną „Tigras, glostantis pėdas“, beje, taip pat paremtą piligrimyste. Ši­lališkiai buvo pirmieji, galėję jį įsigyti.

Knygos pristatymo metu skam­bėjo J. Gaižausko ir E. La­tė­nai­tės atliekami kūriniai, klau­sytojai galėjo pabendrauti su autoriais, įsigyti knygų ir, žinoma, gauti autografą. 

Renginį organizavo Skai­ty­to­jų aptarnavimo skyrius.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Kylant nerimui dėl vėl rekordus mušančių COVID-19 atvejų ir kitų globalaus masto problemų, ramybės ir nusi­raminimo galima ieškoti mene. 

Kultūrai praėjusi savaitė išties buvo puiki: Vyriausybė patvirtino 2021–2030 m. Kultūros ministerijos kultūros bei kūrybingumo plėtros programą, kurioje numatytos ženklios finansinės ir nematerialinės investicijos į kultūros sektorių. Praėjusią savaitę taip pat paskelbta per 30 kūrėjų, pretenduojančių tapti šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais. Tarp jų – rašytojas Gintaras Grajauskas, dailininkas Kazimieras Simanonis, režisierius Bernardas G. Padegimas ir daug kitų Lietuvai nusipelniusių menininkų. O minint Tarptautinę vertėjų dieną, tradiciškai įteiktos vertėjų globėjo Šv. Jeronimo premijos, kurios šiemet skirtos Jonei Ramunytei (už prancūzų klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vertimus) bei Klemenui Piskui (už lietuvių klasikinės ir šiuolaikinės literatūros vertimus į slovėnų kalbą). Be šių puikių žinių, kaip įprasta – ir kultūriniai renginiai visoje Lietuvoje.

Pirmadienį baigėsi rugsėjo 29 d. prasidėjęs vienas didžiausių metų poetinių renginių „Poetinis Druskininkų ruduo“. Festivalis, kaip įprasta, prasidėjo ir baigėsi Vilniuje, tačiau didžioji renginių dalis vyko Drus­kininkuose. Šio poetinio pavasario tema buvo „Poezijos kalėjime“. Festivalyje rengtuose skaitymuose, diskusijose bei knygų pristatymuose dalyvavo daugybė gerai žinomų poetų, taip pat tradiciškai rengti jaunųjų poetų skaitymai, apdovanoti Jotvingių bei Jaunojo jotvingio premijų laureatai Dainius Gintalas bei Nojus Saulytis, festivalio metu pristatytas naujas Baltijos šalių literatūros žurnalas „No more amber“. Šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache – 8 lietuvių poetų ir Lietuvoje gyvenančio amerikiečio Kerry Keys kūryba. 

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė trumpametražių filmų konkursinę programą „Naujasis Baltijos kinas“. Teikti paraiškas jau 12-ą kartą šiais metais buvo kviečiami jaunieji kūrėjai ir 9 Baltijos jūros regiono šalių – iš jų konkursui buvo atrinkti keturi lietuvių režisierių darbai. Festivalio metu juos vertins kompetentinga tarptautinė komisija, o laureatai bus apdovanoti piniginėmis premijomis. Šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 4–14 d. Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje ir Šiauliuose.

Klaipėdoje praėjusią savaitę vyko Knygų mugė. Šiemet jos te­ma „Įveikti paviršių“ kvietė nerti į savo bei kitų gelmes. Kny­gų mugėje buvo galima ne tik įsigyti knygų, bet ir dalyvauti susitikimuose su kūrėjais, pa­rodose, leidinių pristatymuose, skaitymuose. Knygų šventė tradiciš­kai organizuojama Ievos Si­mo­naitytės bibliotekoje. Jos vadovė dr. Laura Juchnevič teigė, jog Klaipėdos knygų mugė „mugės“ sąvoką jau yra išaugusi – kultūrinių renginių joje daugėja kiek­vienais metais, o šiemet čia jų buvo gausu kaip niekada anksčiau. 

Savaitgalį Kaune vyko tarptautinis šokio festivalis „Aura“. 31-erius metus rengiamo festivalio prog­ramoje – Lietuvos ir užsienio menininkų pasirodymai, Leo­nar­dui da Vinci skirtas italų tru­pės pasirodymas, šokio trupių performansai, spektaklis vai­kams ir šokių teatro „Aura“ prem­je­ra „Prarasti/Namai toli nuo namų“. Festivalio „vinimi“ ta­po šokio trupės iš Izraelio „L-E-V“ spek­taklis „Meilė:2“. Juo sekmadienį festivalis ir uždarytas.

Telšiuose praėjusią savaitę vy­ko dar vienas tarptautinis, kas dvejus metus rengiamas festivalis „Teatras – tautos sparnai“. Šiemet jis skirtas poeto Vytauto Mačernio 100-osioms gimimo metinėms. Poetas gimnaziją lankė ir kurti pradėjo būtent šiame mieste, tad festivalio metu vyko kūrybinės dirbtuvės, V. Ma­černio eilių skaitymai, papildyti aktorių performansais, dalyviai bei žiūrovai taip pat stebėjo Valentino Masalskio muzikinį spektaklį „Laiškai Ma­černiui“ bei Virginijos Ko­chans­kytės poezijos spektaklį „Re­gė­jimų šviesoj“. Festivalio „Teatras – tautos sparnai“ idėja – skatinti jaunimą domėtis teatru, lavinti jaunuosius aktorius, teatru sudominti ir pritraukti daugiau žiūrovų.

Kotryna PETRAITYTĖ

Kai kurie vis dar galvoja, kad mokytojo profesi­­ja – pavydėtina: ilgos atostogos, trumpa darbo die­na. Bet tai tik išoriškai matomas ver­tinimas. Iš tiesų mo­ky­tojo darbas yra sunkus ir atsakingas: jam pa­ti­kėta mokyti, auklėti jau­ną žmogų, brandinti as­menybę, motyvuotą, at­sa­kin­gą, geban­čią įveikti vi­sus iššūkius. Taigi koks tvir­tas psi­cho­­logiškai, emo­ciškai ir fiziškai privalo bū­­ti mo­ky­tojas, kad ga­lėtų visa tai įskiepyti savo mo­kiniams. Ne veltui JUNESCO iniciatyva kasmet mi­nima tarptautinė Mokytojų die­na. Ji neatsiejama nuo įvairiaspalvės rudens gamtos paletės. 

„Mokytojo diena... Suvirpa šir­dis, matant vaikų jaudulį, kai jie rengia šventę savo mokytojui, auklėtojui. Girdint, kaip jų lūpose skamba žodžiai, pos­mai... Pedagogams brangiausios šventės – Rugsėjo pirmoji ir Mokytojų diena yra labai mielos, jautrios“, – sako Lau­ku­vos Norberto Vėliaus gimnazijos biologijos mokytoja Vir­gi­ni­ja Ačienė, pridurdama, jog Pa­skutinio skambučio šventės, išleistuvės suteikia liūdnesnių, ilgesingesnių, nors vis tiek malonių akimirkų.

Kol vis dar vyksta kontaktinis mokymas ir vaikai sėdi klasėse, pašaliniams į patalpas eiti nerekomenduoja­ma. Su mo­kytoja po to, kai ji su savo auk­lėtiniais penktokais nusi­fo­tografuoja prie šiemet su Miš­kininko būreliu, kuriam vadovauja, pasodintos pušaitės, kalbamės ant suoliukų sporto aikštyne, o rudeninis vėjas taip įsišėlsta, jog kartais net apkurtina.

„Auginu jau ketvirtą savo auk­­lėtinių laidą, visus – nuo penktos klasės. Pastaroji yra labai vyriška: iš 20 mokinių net 13 berniukų. Labai džiaugiuosi visais auklėtiniais, kuriuos jau išleidau į gyvenimą: jie baigę mokslus, turintys darbus, sukūrę šeimas ir, svarbu, nėra nuklydusių. O svarbiausia – geri žmonės. Užauginti ge­rą, darbštų žmogų yra mokytojo darbo prasmė. Labai mieli, linkę bend­rauti, susitikti. Smagu klausytis istorijų, nutikimų, ku­rių net neįtarei kada nors buvus“, – šiltais prisiminimais dalijasi pedagogė.

Kodėl mokytoja? Kodėl būtent biologija? 

„Paatvirausiu, – šypsosi Vir­ginija. – Labiausiai mokykloje patiko biologija ir kūno kultūra. Svajojau apie medicinos studijas, tai artima sritis biologijai apskritai. Bet tais laikais į mediciną būdavo dideli konkursai, sunku juos įveikti. Mokytojai buvo suinteresuoti, kad kuo daugiau abiturientų įstotų į aukštąsias mokyklas. Todėl svarsčiau, ką pasirinkti. Pasirinkau biologijos studijas Vilniaus pedagoginiame institute ir sėkmingai baigiau“.

Virginijai smagu ir labai paglosto širdį, kai jos dėstomas dalykas jos auklėtiniams nurodė gyvenimo kelią. 

„Ne vienas ma­no mokinys yra įgijęs gydyto­jo profesiją, nemažai baigė miškininkystės mokslus, nors ne visi dirba pagal specia­lybę. Kiek­vie­nais metais yra dvyliktokų, kurie laiko valstybinį biolo­gijos egzaminą, nes tai reikalinga jų studijoms. Praėjusį pavasarį, nors ir buvo pandemija, vi­si sėkmingai juos įveikė. Džiugina, kad mano auklėtiniai atsakingai, motyvuotai renkasi egzaminus, turi konkrečių tikslų ir jų kryptingai siekia. 

Kaip sekasi motyvuoti? Ma­nau, nepasi­girsiu sakydama, jog esu reikli, darbšti. Vai­kams bandau įteigti, kad jei dirbi pats – ir mo­kytojas su tavimi dirba. Tik tuomet ateina atpildas: jeigu sieki, ir pasieki. Motyvacija „pasiduoda“ gana nelengvai, bet būnant atkakliam, ji pasiekama“, – įsitikinusi mokytoja.

Žinoma, sako pedagogė, yra tokių, kuriuos reikia tempti, ypač žemesnėse klasėse. Todėl, jos nuomone, gal būtų geriau, jei nemotyvuotas mokinys jau po dešimtos klasės rinktųsi profesiją – naudingiau ir tėvams, ir visuomenei. Bet čia pat mokytoja svarsto, jog gali būti, kad tėvams ramiau, kai vaikas kuo ilgiau būna arčiau jų – taip jis saugesnis.

„Mokytojo įtaka vaikui yra didžiulė. Mokytojas motyvuoja visur. Štai su penktokais nag­rinėjame temą „Asmens higiena“. Stengiuosi ne tik perduoti tai, kas vadovėlyje, bet ir atvirai kalbamės, aptariame žmogaus fiziologiją, anatomiją. No­riu perduoti kuo daugiau elementarių žinių, kad jie galėtų geriau save pažinti, suformuoti sveikus įpročius“, – sako Vir­ginija.

Peržengęs mokyklos slenkstį, atsiduri tarsi bičių avilyje – ausis užgula kalbų, juoko, šūksnių garsai. Čia gyvena vaikai. O jie dabar, anot mokytojos, daug judresni, laisvesni. La­bai pasitikintys savimi, turintys savo nuomonę.

„Tai yra sveikintina, bet ne visada kategoriška nuomonė yra gerai. Todėl mokytojas privalo skatinti surasti kompromisą. Laikai keičiasi, keičiamės visi, o vaikai yra visuomenės atspindys. Ir tas dabar vyraujantis piktumas, susiskaldymas juos taip pat veikia. Tad mokytojas turi įdiegti ir puoselėti pamatines vertybes, nes jos yra gyvenimo pagrindas. Iš šeimos ir mokyklos vaikas jas išsineša į gyvenimą ir jomis vadovaujasi“, – pedagogo profesijos svarbą nusako Virginija.

O kad tą misiją įgyvendintumei, anot pašnekovės, ypatingą reikšmę turi meilė vaikui.

„Turi jį mylėti, jis turi rūpė­ti – antraip vargu ar gali būti mokytoju. Reikia vaiką paskatinti, juo pasirūpinti, stengtis padaryti jį kitokį, jeigu būtina. Kol dar laikas, nes paskui gali būti vėlu...

Tačiau kiekvienas vaikas turi krislelį nuoširdumo, nekalbant apie tuos, kurie juo spinduliuoja. Kartais jie varžosi tai parodyti, pademonstruoti, bet jauti. Mokytojas ir tai savybei turi padėti atsiskleisti – juk yra klasės valandėlės, išvykos, žygiai. Neformali ugdymo aplinka vaikus išlaisvina, jie tampa atviresni, imi geriau juos pažinti. Tai leidžia mokytojui la­biau juos pasiekti, ugdyti, formuoti.

Pasitaiko įvairių situacijų, bet ne beviltiškų. Stengiuosi rasti bendrą kalbą su tėvais: puikiai sutariame, bendraujame, skambiname vieni kitiems, aiškinamės, kai iškyla kokių nors sunkumų. Labai vertinu tėvų pastangas paveikti vaiką, ieškoti sprendimų, išeičių“, – šypsosi mokytoja.

Nemažas iššūkis mokytojams, mokiniams bei jų tėvams bu­vo dėl pandemijos paskelbtas karantinas ir įvestas nuotolinis mo­ky­mas(is).

„Patyrėme daug įtampos, stre­so. Išklausėme daugybę seminarų, labai pagelbėjo gim­na­zi­jos informatikos mokytojai. Rei­­kėjo labiau kontroliuoti mokinius: būdavo, jog kuris ir neprisijungia prie pamokos. Tada skambini, ieškai, kodėl nedalyvavo, gal kas atsitiko. Nelengva buvo ir fiziškai, ir morališkai. Gal kai kam atrodo, kad pamokos baigiasi – ir mokytojas laisvas. Nieko panašaus. Nie­ka­da nedelsiu patikrinti vaikų darbus – esu tos nuomonės, kad mokinio triūsas turi būti įvertintas, jis laukia pažymio. Po to reikia ruoš­tis rytdienos pamokoms, ir taip ateina dešimta vakaro... Suskaičiavau, jog kas savaitę turiu maždaug po 200 mokinių“, – pasakoja Vir­gi­nija.

Mokytojos pastangų rei­ka­lau­­ja ir Miškininkų būrelis, kuriam ji vadovauja nuo pat darbo gimnazijoje pradžios.

„Perėmiau jį iš mokytojos Var­nelytės. Būrelio veikla šiek tiek prigeso, kai buvo panai­kinta miškų urėdija. Ji mus glo­bodavo, organizuodavome dau­giau renginių. Dabar sukamės savo išgalėmis.

Gimnazijos mokiniai dar labai domisi sportu, kai kurie lan­ko Muzikos mokyklos vedamas pamokas, šokių būrelį, in­for­matikos, robotikos užsiėmi­mus. Pandemija riboja ir judėjimą. Bet mes su penktokais bei jų tėveliais karantino me­tu buvome nusimatę iššūkį judėti! Stengėsi visi. Per Turizmo dieną surengėme žygį aplink Dievyčio ežerą. Pa­ty­rė­me gerų emocijų, nors ir pavargome“, – dalijasi mokykline kasdienybe Virginija.

Mokytojos sukauptas turtas – 37-eri darbo metai, ir šis solidus bagažas suteikia pedagogei neįkainojamos patirties.

„Visada prisimenu savo darbo pradžią tuometinėje Šilalės antrojoje vidurinėje mokykloje, dabar – Dariaus ir Girėno progimnazijoje. Iškart gavau penktokų klasę – tikrų tikriausių nenuoramų. Teko įveikti nemažų iššūkių, reikėjo tvarkytis. Esu labai dėkinga tuomet sutiktiems pedagogams, kurie man, jaunai ir be patirties, mielai bei geranoriškai dalijo patarimus, pamokymus, gelbėdami sunkesnėse situacijose ramino ir guodė. Daug šiltų prisiminimų išliko apie kolegas, sutiktus dirbant Obelyno pagrindinėje mokykloje, mieli ir dabartiniai mano bendradarbiai.

Labai džiaugiuosi visais, kurie bu­vo ir yra mano gyvenime. Ypa­tingai atsižvelgdama į kas­die­nybės iššūkius, linkiu visiems kolegoms didelės ištvermės, sveikatos, energijos, opti­miz­mo, vilties ir išlikti kūrybin­giems. O buvimas tarp vaikų te­s­ka­tina ilgai išlikti jaunatviškiems“, – Mo­­kytojų dienos išvakarėse kal­bėjo Laukuvos Nor­berto Vė­­liaus gimnazijos bio­logė V. Ačie­nė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vienas pagrindinių visuomenės sveikatos prioritetų – psichikos sveikatos gerinimas ir palaikymas, kuris ypač svarbus šiais pandeminiais laikais. 

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovas, gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius pasakoja, su kokiais išbandymais krizės akivaizdoje susiduria mūsų psichikos sveikata, kokią grėsmę jai kelia pokovidinis sindromas ir kaip palaikyti gerą psichologinę savijautą. 

Pakeitė visų gyvenimą

Kaip teigia gydytojas psichiatras M. Marcinkevičius, ši pandemija daro įtaką mūsų fizinei sveikatai tuo atveju, jei užsikrečiame koronavirusu. Ta­čiau, kalbant apie psichikos sveikatą, tai be jokių išimčių paveikė visus gyventojus.  

„Juk pasikeitė visas mūsų gy­venimas, bendravimas ir vi­­sa tai, ką buvome įpratę daryti laisvai bei nevaržomai. Ko­­ro­navirusas yra didžiulio masto krizė, ir nors vieni žmo­nės turi didesnes adaptacijos galimybes, ši pandemija paveikė absoliučiai visos visuomenės psichikos sveikatą. Net ir tų asmenų, kurie teigia, kad jų gyvenimas nepasikeitė“, – tvirtina gyd. M. Mar­cin­ke­vičius. 

Jis pabrėžia, jog kai kurie su­sidūrė su didesniais sunkumais nei likusi visuomenės da­lis. Tai esantieji rizikos grupėje bei asmenys, tiesiogiai nukentėję nuo koronaviruso – netekę artimųjų ar patys sunkiai sirgę, taip pat ir kiti, patyrę ekonominių sunkumų, tokių kaip sumažėjusios pajamos, verslo žlugimas bei pan. Bet labiausiai nukentėjusia grupe įvardijami vaikai ir jaunimas, kurie dėl nuotolinio mokymosi bei kitų bendravimo apribojimų susidūrė su didžiausiais psichologiniais padariniais.

Ryškėja pandeminis nuovargis ir pyktis

Dėl visų kilusių sunkumų smarkiai padidėjo bendras nerimo, streso ir depresiškumo lygis. Tačiau gydytojas psichiatras akcentuoja, kad visa tai tiesiogiai koreliuoja su besikeičiančia pandemine situacija: „Pradėjus plisti koronavirusui, jautėmės ypač nesaugiai, bet po kurio laiko, atsiradus vakcinoms, visi psichologiniai rodik­liai pagerėjo, visuomenė aprimo, atsipalaidavo. Nors šią vasarą situacija buvo nebloga, dabar pastebimas pandeminio nuovargio ir pandeminio pykčio atsiradimas“.

Pasak gyd. M. Marcin­ke­vi­čiaus, į kiekvieną krizę žmonės pirmiausia reaguoja šokine reakcija, po to seka adaptacijos ir mobilizacijos laikotarpis, o galiausiai – išsekimo fazė.

„Kadangi ši pandemija – užsitęsusi, daugelis dar yra adaptacijos fazėje, bet jau jaučiamas išsekimas, nuovargis bei pyktis, kurį žmonės išreiškia neadekvačiu savo elgesiu, įvairiais pykčio protrūkiais“, – aiškina pašnekovas.

Pokovidinio sindromo įtaka psichikai

Daliai pacientų, nepaisant lengvos ar vidutinio sunkumo koronaviruso formos, dar ilgai tęsiasi liekamieji ligos požymiai, tokie kaip bendras silp­numas, kvėpavimo nepakankamumas.

Tačiau po šių liekamųjų reiškinių trečią vietą pagal dažnumą dėl smegenų pažeidimo užima sunkūs neuropsichiatriniai simptomai – pažintinių funkcijų ir atminties sutrikimai, nemiga. Visa tai ypač apsunkina dirbančių ir aktyvių žmonių g­y­venimą. 

„Žmonės jaučiasi lyg rūke, negali sukaupti, išlaikyti dėmesio ar spręsti sudėtingesnių problemų“, – apie pacientų savijautą, kuri gali išlikti pusmetį ir ilgiau, pasakoja Vilniaus miesto psichikos sveikatos cent­ro vadovas. 

Kaip išsaugoti gerą savijautą ir psichikos sveikatą?

Gydytojo psichiatro teigimu, geros psichikos sveikatos palaikymo rekomendacijos priklauso nuo kiekvienos pandemijos fazės: „Anksčiau, kai visi turėjome izoliuotis namuose, buvo patariama kiek įmanoma labiau palaikyti įprastinį savo gyvenimą, nežiūrėti vien blogų naujienų, nenutraukti bendravimo su šeima bei draugais, stengtis išlaikyti normalų dienos ritmą ir neatitrūkti nuo įprastų veik­lų, pavyzdžiui, pusryčių valgymo ar sporto“.

Šiuo metu, turint Ga­li­my­bių pasą, dauguma gali gyventi laisviau, todėl patariama maksimaliai grįžti į normalų socia­linį gyvenimą ir juo naudotis, tačiau nepamiršti užtikrinti sa­vo bei aplinkinių saugumo. 

„Reikia suvokti, jog virusas niekur nedings, ir mes, kaip adekvatūs žmonės, turime pritaikyti savo gyvenimą“, – sako gyd. M. Mar­cin­kevičius. 

Pataria „gerti iš šaltinio, ne iš balos“

Pasaulio psichikos sveikatos bendruomenė akcentuoja, kad per visą egzistenciją koronaviruso pandemija yra pirmoji, vadinama „infodemija“. 

„Kasdien mus lydi didžiulis srautas informacijos – gauname atnaujintą statistiką, įvairias saugumo rekomendaci­jas, naujienas ir daug kitų nau­dingų žinių, tačiau kartu su tuo mus pasiekia ir begalė nepatvirtintos, melagingos informacijos“, – pastebi gydytojas psichiatras. 

Jis pataria apsisaugoti nuo dezinformacijos stengiantis ri­boti laiką, kurį mes skiriame informacijos paieškai, atkreipti dėmesį į jos patikimumą, oficialumą ir dažniau grįžti prie asmeniškai kiek­vienam malonių bei įdomių temų. 

„Patvirtintos informacijos priemonės nuolat atnaujina turinį, todėl tai neretai prilyginama tekančiam šaltiniui, o dezinformaciją skleidžiantys portalai, įvairios uždaros gru­pės su ribotu žmonių skaičiumi tūno informacinėje balo­je“, – teigia gydytojas, pridurdamas, jog kiek­vie­nas turime pasirinkti: „norime gerti iš gaivaus šaltinio ar iš užsistovėjusios balos“. 

Nuo šių pasirinkimų priklauso ir mūsų emocinė bei psichikos sveikata, o ieškant pagalbos ar norint pasikonsultuoti, kiek­vienas asmuo be gydytojo siuntimo gali gauti nemoka­mas psichologo konsultacijas psichikos sveikatos cent­re arba visuomenės sveikatos biure.