Roma Noreikienė ir jos sūnus Martynas ūkininkauja Laukuvos seniūnijos Dainiškės kaime. Romos ūkis – 15 melžiamų karvių ir kelios telyčaitės bandai atnaujinti. Martynas užsiima mėsinių galvijų auginimu. Šiuo metu ganyklose jų ganosi apie 30. Nors Noreikų ūkiai atskiri, tačiau jais rūpinasi drauge, tik darbus yra pasiskirstę: mamai tenka melžimas, sūnaus pareiga – paruošti pašarų, pašerti gyvulius.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72

Kasmetinio „Apple“ renginio metu kompanija tradiciškai pristatė savo naujienas – nau­ją „iPhone 13“ flagmanų seriją, „iPad“ ir „iPad mini“ planšetes bei kitus įrenginius. Juos netrukus jau galės įsigyti ir „Tele2“ klientai. Naujienas sekite operatoriaus in­ter­netinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Kuo ypatingi naujieji „iPhone 13“? 

Pristatyti keturi nauji „iPho­ne“ modeliai: 5,4 co­lių įstri­žai­nės „iPhone 13 mini“, 6,1 colių „iPhone 13“ ir „iPhone 13 Pro“ bei 6,7 colių „iPhone 13 Pro Max“. Telefonuose sukasi naujas galingas proceso­rius „A15“. Juose veikia „MagSafe“ belaidžio įkrovimo sistema. Be to, dar labiau išplėsta pa­pildomų aksesuarų pasiūla. 

Pagrindiniai išvaizdos elementai išliko pa­na­šūs, kaip ir „iPhone 12“ modelyje. „Apple“ iš­saugojo stačius kampus, siaurus ekrano rė­me­lius ir charakteringą kamerų sistemą. Ryš­kiau­sias dizaino pakeitimas – pastebimai sumažėjęs „notch‘as“ (juodas plotelis ekrano viršuje). 

„Pro“ modeliai turi 120Hz atsinaujinimo daž­nių ekraną, kuris dar greičiau reaguos į kiek­vie­ną paspaudimą ar palietimą, tad nar­šymo pa­tir­tis taps dar sklandesnė ir grei­tes­nė. Taip pat buvo atnaujintos bei patobulintos kameros. Ki­tas svarbus pakeitimas – plataus kampo jutiklis. Nuo šiol jis gali pamatyti ir aprėpti dar daugiau, o kokybiškoms nuotraukoms reikės dar mažiau šviesos. 

„Tele2“ klientai naujuosius „iPhone“ mode­lius galės užsisakyti nuo spalio 1 d., o oficiali pre­ky­ba prasidės spalio 8 d. Visos naujienos bei išankstinių „iPhone 13“ serijos išmaniųjų regist­racija bus paskelbta www.tele2.lt svetainėje. 

„iPad“ ir „iPad mini“ – išankstinė prekyba jau prasidėjo

Naujų, itin kokybiškų bei funkcionalių „iPad“ ir „iPad mini“ planšetinių kompiuterių išankstinė prekyba jau prasidėjo. Norintys pirmieji įsigyti naujas planšetes jau dabar gali registruotis ope­ratoriaus internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt.

Oficiali planšetinių kompiuterių prekyba pra­si­dės rugsėjo 24 d., 8 val. ryto.

Naujuosius planšetinius kompiuterius galite įsi­gyti ne tik sumokėję visą sumą iš karto, bet ir mo­kėdami nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2 Laisvo interneto“ planu bei 24 mėn. sutartimi. 

„iPad“ ir „iPad mini“ planšečių kainos prasi­deda nuo 399 eurų mokant visą sumą iš karto arba nuo 11,62 Eur/mėn., sumokėjus 120 Eur pradinę įmoką bei pa­si­rašius 24 mėn. „Tele2 Lais­vo interneto“ sutartį.

8,3 colių įstrižainės „iPad mi­ni“ modelį galima rinktis iš kos­minės pilkos ir žvaigždžių šviesos spalvų, o 10,2 colių „iPad“ – iš kos­minės pilkos bei sidabrinės spalvų. Planšetėse veikia naujausia „iPadOS 15“ operacinė sistema. 

Abu naujieji planšetiniai kompiuteriai yra puikus pasirinkimas darbui, mokslams, studijoms arba laisvalaikiui. Dėl ilgo baterijos veikimo laiko ir nedidelio svorio juos patogu pasiimti su savimi, kur tik beeitumėte. 

„Apple“ programinės įrangos atnaujinimai

Kita visiems „Apple“ vartotojams aktuali nau­jiena – naujos operacinės sistemos „iOS 15“ ir „macOS Monterey“. Pirmą kartą apie jas pra­neš­ta dar vasaros pradžioje, „WWDC“ renginyje. Pas­ta­ruosius kelis mėnesius jos buvo intensyviai tes­tuojamos, siekiant jas kuo geriau paruošti star­tui. 

Telefonams skirta „iOS 15“ siūlo atnaujintą pra­­ne­šimų dizainą, „Focus“ susikaupimo re­ži­mus, atnaujintas „Safari“, „Maps“, „Weather“ ir „No­tes“

programėles, naują privatumo nu­sta­ty­mų pa­ke­tą bei daugybę kitų funkcijų. 

Tuo tarpu „Mac“ kompiuteriams skirta „macOS Monterey“ dar geriau išnaudoja „M1“ pro­ce­sorių suteikiamas galimybes, bei pasiūlo naujų praktiškų funkcijų, tokių kaip „Quick Notes“ grei­tieji užrašai bei „Universal Control“ universa­lus įrenginių valdymas.

Daugiau informacijos apie naujus įren­gi­nius rasite www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose ar­ba pa­skambinę telefonu 117.

Jovita JARUTIENĖ

(Užs. Nr. 151)

Ne taip seniai per šalį nurūko 30-asis ralis „Aplink Lietuvą“. Tarp 55 ekipažų be­veik 1200 kilometrų trasą ryžosi įveikti ir keturi grynai moteriški ekipažai. Tarp jų – ne vie­name ralyje jau dalyvavusi ir mūsų kraštietė Augustė Rupšytė.

Šie­met istorinis ralis buvo užsukęs ir į Šilalę – lenktynininkai išbandė mūsų rajono kelius. Jais skriejo ir Kvė­darnoje augusios Augustės bei jos šturmanės Rūtos Sa­ladžienės automobilis.

Šiųmetis ralis „Aplink Lie­tu­vą“ kvėdarniškei buvo jau ket­virtas. Augustė sako, jog žinia, kad lenktynininkai užsuks į gim­tinę, sukėlė pliūpsnį gerų emocijų. Dar daugiau jaudulio atsirado, sužinojus, jog vienas greičio ruožų laukia tame pačiame Balsių aerodrome, kuris ir įkvėpė šiam sportui. 

„Ralis „Aplink Lietuvą“ man yra ne tik tris dienas trunkantis maratonas, bet ir malonius prisiminimus keliantis laikotarpis. Vienas tokių momentų yra mūsų komandos susikūrimas prieš ket­verius metus. Vis dar nėra dažnas reiškinys automobilių sporte, kad ekipažą sudarytų tik moterys. Smagu, jog pavyko sukurti būtent tokį. Šturmanės pa­reigoms pakviečiau autolenktynininkę Rūtą, su kuria dažnai konkuruodavome kartingo ar slalomo varžybose. Nelabai tikėjau, kad ji sutiks, bet Rūta pritarė moteriško ekipažo kūrimui be jokių papildomų klausimų ar įkalbinėjimų. Taip iš konkurenčių tapome puikia komanda, jau ket­verius metus važiuojančia tuo pačiu mano „Golfu“. Juo­kaujame, jog esame neišskiriama trijulė – Augustė, Rūta ir „golfytis“. Tikimės Lietuvą „apraliuoti“ dar ne kartą“, – pasakoja Augustė.

Pristatydama savo komandą, ji pabrėžia, jog pilotui geras šturmanas yra tikras atradimas. Ypač svarbu – charakterių suderinamumas. 

„Šturmanas reikalingas ne tik tam, kad pasakotų trasos schemą – jis yra ir savotiškas psichologas vairuotojui. Rūta – labai šiltas ir draugiškas žmogus. Palyginti su manimi, ji yra kiek ramesnio būdo. Tai padeda man neperdegti, o jos gebėjimas greitai prisitaikyti prie skirtingų situacijų bei itin atsakingas požiūris į savo parei­gas mums padeda pasiekti ge­rų rezultatų. Rūtos atsakingumą iliustruoja ir toks pavyz­dys – ne kartą, prabudusi vi­du­ry nakties, esu radusi ją ana­lizuojančią trasas“, – giria savo šturmanę pilotė.

Augustė sako, jog kasmet iš naujo renkasi, kuriose varžybose dalyvaus, kurių atsisakys. Pasirinkimą lemia ne tik galimybės, bet ir techniniai reikalavimai. Taip nutiko ir su šiųmečiu raliu, kuriame moterų ekipažas iki šiol dalyvaudavo. 

„Šiemet mini ralio varžybose nedalyvauju, nes labai pasikeitė varžybų formatas, liko vien žvyriniai greičio ruožai. Kadangi aš varžybose dalyvauju su standartiniu automobiliu, kuris ma­ne veža ir į darbą, tai man kiek gaila savo mašinos. Tačiau galbūt kitais metais jame ryšimės parungtyniauti jau su kita technika“, – atskleidžia Augustė.

Kvėdarniškė šiemet dar dalyvauja ir Lietuvos automobilių slalomo čempionate, „Street ra­ce“ bei „Weekend grand race“ var­žybose. Autolenktynininkės nuo­mone, aplinkiniai sako, kad jos ekipažui sekasi neblogai, tačiau ji pati sau esanti reiklesnė ir griežtesnė. O dažniau džiugina ne apdovanojimai, bet rezultatai.

Šilalės kraštas – visada širdyje

Augustė neslepia, kad ne tik širdimi, bet ir oficialiai iki šiol tebėra Šilalės rajono gyventoja. 

„Gimiau ir užaugau Kvėdar­noje, vėliau išvykau mokytis į sostinę, kur ir gyvenu. Tačiau būtent Kvėdarną iki šiol vadinu tikraisiais savo namais, į kuriuos stengiuosi grįžti bent kas porą savaičių. Tik čia galiu pailsėti nuo sostinės šurmulio, nors, žinoma, gaila, jog draugų Kvėdarnoje nebedaug li­kę“, – pasakoja aviacijos mokslus baigusi mergina.

Augustė kvėdarniškių Rup­šių šeimoje yra jauniausia iš trijų vaikų. Be jos, automobilių sporto varžybose daugiau niekas nedalyvauja, nors šio sporto mėgėjais gali vadintis visi. O Augustę automobilių sportu užkrėtė brolis, kuris šiuo metu verčiasi lenktynių organizavimu. 

„Daugiau nei prieš dešimt metų jis pakvietė mane pažiūrėti ralio varžybų į Zarasus. Tuomet ne tik nenorėjau važiuoti, bet ir neturėjau supratimo, kas tas ralis – maniau, jog bus kažkas panašaus į per televiziją rodomą „Formulę 1“. Bet po „300 Lakes Rally“ 2010-aisiais viskas pasikeitė: pradėjau domėtis automobiliais, autosporto discip­linomis. Dar po kelių me­tų prasidėjo ir mano, kaip vairuotojos šiame spor­te, karjera. Tada daly­vau­ti automobilių slalomo varžybose, surengtose Bal­sių aerodrome, įkalbėjo drau­gai. La­bai bijojau, spyriojausi, net nežinojau, kaip elgtis prie vairo. O po varžybų užplūdo toks adrenalinas, net drebėjau iš jaudulio, kaip „noriu dar!” Dabar šią istoriją prisimenu su šypsena, bet tada išgyvenimų nestigo. Tuo labiau, jog trasoje pasirodžiau, įsitaisiusi už mamos automobilio vairo, o ji apie tai nieko net nežinojo. O sužinojo iš... publikacijos „Šilalės artojo“ laikraštyje. Dėl tokio mano elgesio ji nebuvo labai laiminga. Kita vertus, šis mano žingsnis buvo lemiamas: pajutau „priklausomybę“, nuo kurios, deja, jokių vaistų nė­ra“, – juokiasi Augustė.

Stereotipinis mąstymas – ne jai

Ir nors Augustė džiaugiasi, kad jud­viem su Rūta vis geriau sekasi laužyti stereotipus neva automobilių sportas yra vyriškas užsiėmimas, o visuomenės požiūris į moterų domėjimąsi autosportu per tuos kelerius metus gerokai pasikeitė, vis tik pripažįsta, jog tenka išgirsti įvairių vertinimų.

„Laikui bėgant, daug kas keičia­si ir jau skinasi kelią posakis, kad automobilių sporte lyties nėra. Toks požiūris patinka ne visiems ir, deja, vis dar sulaukia­me replikų iš vyriškos pusės. Todėl ir šiemet, atsiimdama apdova­no­jimus Vilniuje, Daukanto aikštėje, tokiems replikuotojams sakiau, kad mū­sų ekipažo sėk­mę nulėmė tai, jog „aš pagaliau radau, kur yra ga­­zas“, – kvatoja lenktyni­ninkė.

Pasak jos, laimei, tokių kon­kurentų traso­je nėra labai daug, vis dažniau moterys išgirsta iš vyrų komplimentų, kad teko gerokai pavargti, vejantis jų valdomus automobilius ir t. t. Ste­reotipiniu mąstymu Au­gustė įvardija ir teiginius apie automobilių sporto pavojingu­mą. Su tokia nuomone mergina susidūrė ir savo šeimoje, kuri iš pradžių tikrai ne itin žavėjosi jos pomėgiu. 

„Teko įrodyti, kad mano pasirinkimas yra orientuotas į tikslų vairavimą, o ne į greitį ar pavojus. Ko gero, tik tėtis be jokių išankstinių nuostatų žavėjosi mano aistra automobiliams. Dabar mano artimieji tokių stereotipų nebeturi, nebe­liko ir baimės su manimi pasivažinėti. Netgi priešingai: kai tenka rinktis, kam iš šeimos sėsti prie vairo, laimiu aš“, – primindama, kad kelias nėra ta vieta, kur automobilių sporto entuziastai de­monstruoja savo sugebėjimus, sako Au­gustė. 

Ji tikina, jog trasoje įgyti vairavimo įgūdžiai jai ne kartą padėjo išvengti avarijos.

Mergina sako puikiai suvokianti, kad ne vienam jaunam vairuotojui knieti paspausti greičio pedalą ir net išbandyti jėgas trasoje. Tad jai apmaudu, jog Šilalėje tokių galimybių nėra.

„Gaila, kad automobilių sportas rajone pamirštas. Nors yra šilališkių, dalyvaujančių įvairiose automobilių sporto var­žybose, Šilalėje tokių renginių nevyksta. Tad kartais net pa­galvoju, jog gal reikėtų ką nors paraginti juos organizuoti“, – svarsto lenktynininkė.

Augustė savo kraštiečiams jau­čiasi dėkinga už tai, kad Ši­la­lės rajonas išlaiko savitumą.

„Šilališkėms merginoms, moterims linkiu atsikratyti baimių, nebijoti siekti savo tikslų, o ne klausytis stereotipinių kalbų ar gyventi pagal „nerašytą vadovėlį“. Nereikia laukti stebuk­lo – dabartinis gyvenimas ir yra stebuklas, o jeigu jame kažkas nepatinka, reikia nebijoti keisti“, – įsitikinusi autolenktynininkė A. Rup­šytė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Dėl ru­de­niško oro vis mažiau ren­ginių bei koncertų organizuojama po atvi­ru dangumi. Ir vis dėlto sezonus jau pradėjo teatrai, apie naujas pa­rodas vis garsiau skelbia įvairūs mu­ziejai, daugiau girdėti ir apie ge­rą, kokybišką kiną. 

Praėjusią savaitę Vilniuje prasidėjo tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Tai – didžiausias ir ilgiausiai gyvuojantis (nuo 2004 m.) teatro festivalis Lietuvoje, kurio metu žiūrovai gali stebėti ne tik lietuvių, bet ir Europos bei viso pasaulio kūrėjų darbus. Šiųmetinis festivalio šūkis „Nepapasakotos istorijos išnyksta“ nurodo ir jo temą, susijusią su pandemija, karantinu, per jį sustiprėjusį visuomenės susipriešinimą, susvetimėjimą: „Gyvenome pauzėje be pauzės, tyloje be tylos, bend­ravime be bendravimo, kūrėme virtualų teat­rą be teatro. Ėmė kauptis užspaustos emocijos, neišsakytos mintys. O, pasak Fernando Pessoa, istorijos, kurių niekam nepapasakojame, tiesiog išnyksta“, – teigė festivalio meno vadovė Kris­tina Savickienė. 

„Sirenos“ vyks iki spalio 6 d., daugiau informacijos – www.sirenos.lt.

Pagreitį įgavo pirmasis Lietuvoje audio festivalis „Banguoja“, kurio inicia­toriai – „Nepatogaus kino“ rengėjai. Da­lyvauti festivalyje gali visi – tereikia užsukti į www.banguoja.lt – čia iki pat spalio 31 d. nemokamai bus galima klausytis Lietuvos bei viso pasaulio kū­rėjų 17 radijo dokumentikos, tink­la­laidžių bei trumpųjų audio kūrinių. Fes­tivalio kūriniai – ir jaunų, ir jau tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų. 

Kaunas praėjusią savaitę iškilmingai pradėjo visoje Lietuvoje vykstantį didžiulį susitikimų ir edukacinių veik­lų maratoną. Europos paveldo dienos rengiamos net 50-yje šalių ir kasmet suburia per 30 milijonų dalyvių. Šiemet Europos paveldo dienų tema – „Įtraukiantis paveldas“, tad įvairių renginių metu bus galima atrasti arba dar sykį aplankyti gerai žinomas, bet visuomenei dažnai uždaras erdves. Kultūros paveldo departamentas, savivaldybės, kultūros įstaigos, muziejai ir nevyriau­sybinės organizacijos šiemet Lie­tu­vo­je kviečia į daugiau kaip 300 renginių. Ke­liolika iš jų – ir Tauragės regione. Ši­lališkiai praėjusį šeštadienį buvo kviečiami ant Padievaičio piliakalnio, kitą savaitę dar gali aplankyti ir susipažinti su Jurbarko Veliuonos Švč. Mer­ge­lės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pažintinis renginys „Veliuonos Švč. Mer­gelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – 600 metų įtraukiančio paveldo“), užsukti į edukacijos dirbtuves Pa­ne­mu­nės pilyje, Tauragės rajone aplankyti Lan­ki­ninkų, Lomių, Trepų dvaro sodybas, Dir­gin­čių palivarko sodybų komp­leksą ir kt. Išsami renginių informacija internetiniu adresu kpd.lt/epd2021/programa.

Skaudi netektis lietuviškame fotografijos meno pasaulyje – praėjusią savaitę mirė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas fotomenininkas Ro­mualdas Rakauskas. Jis, kaip ir fotomenininkas Antanas Sutkus, neretai buvo vadinamas Lietuvos fotografijos ikona. Menininkas nuo 1962-ųjų dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė daugiau kaip 70 individualių parodų. R. Rakauskas iš viso pelnė daugiau kaip 85 Lietuvos bei užsienio apdovanojimus: Lietuvos nacionalinę premiją, Gedimino ordino Riterio kryžių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premiją ir kt. Visame pasaulyje vertinamo fotomenininko darbai eksponuojami Vilniaus, Paryžiaus, Niu­jor­ko ir kt. muziejuose. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pirmadienį Šilalėje lankėsi kone visi Seimo Kaimo reikalų komiteto nariai, kartu atvyko žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ir būrys Seimo bei ministerijos tarnautojų, įvairiausių žemdirbius konsultuojančių ir aptarnaujančių tarnybų bei organizacijų va­dovų. Tikslas – pasižvalgyti Žemaitijos pieno ūkiuose, pasikalbėti su ūkininkais, pa­ieškoti sprendimų, kurie padėtų jiems išlikti ir paskatintų plėstis. Naujausi duomenys ro­do, jog stipriai mažėja žaliavinio pieno gamyba, nes kiekvieną mėnesį į mėsos kombinatus šalies ūkininkai išveža apie 2 tūkst. karvių. Tokia pat tendencija vyrauja ir Šilalės rajone: per penkerius metus rajone panaikinta beveik 500 pieno ūkių, karvių skaičius sumažėjo kone tūkstančiu. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Nuo rugsėjo 13 d. Lietuvoje įsigaliojo reikalavimas aptarnauti tik su Galimybių pasu. Šilalės verslininkai neslepia – iki paskutinės dienos daugeliui buvo neaišku, kur apribojimai taikytini, kam jie galioja, o kas gali jų ir nepai­syti. Sumaištį jaučia ir gyventojai – neįleisti į vieną ar kitą parduotuvę, burnoja, kad verslininkai „išsidirbinėja“. Šie gi prašo supratimo – įstatymus kuria ne jie.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 71

Gvaldų etnografiniame muziejuje į projekto „Jūra tekanti kultūra“ antrąjį renginį su­gužėjo daugiau nei 40 įvairaus amžiaus dalyvių (nuo antroko iki 76-erių senjoro), at­vy­kusių net iš Vilniaus, Šiaulių, Joniškio, Kauno, Klaipėdos bei kitur.

Pažintinį 13 kilometrų pasi­vaikš­čio­jimą vedė archeologas, baltų kul­tūros tyrinėtojas prof. dr. Vy­kintas Vaitkevičius. Jis per­kėlė mus į pirmąjį mūsų eros tūks­tantmetį, padėjo suprasti, kaip formavosi šių vietų kultū­rinis bei istorinis kraštovaizdis nuo ta­da, kai čia savo veiklą miš­kų apsuptyje pradėjo žmogus. Žygis buvo išskirtinis, nes Gval­dų–Pa­jūralio apylinkės ma­­žai tyrinėtos, todėl noriai leidomės į senųjų aukojimo, laidojimo vietų paieškas. 

Daug minčių apie miško reikšmę ir įtaką žmogaus būčiai sukėlė išskirtinės apimties (net 4 metrų) bei grakštumo Gvaldų liepa. Vėliau ieškojome Kadagynų akmens, vadinamo au­kuru, o suradę jį išmatavome. Saus­laukio milžinų kapuose su­rinkę šiukšles, susėdę pavėsyje klausėmės Vykinto pasakojimų apie laidojimo tra­dicijas. Galiausiai, nešini Tri­spal­vę, Lietuvos istorinę ir Že­mai­tijos vėliavas, dainuoda­mi žygeivių dainą „O sena Žemai­tija“, patraukėme atgal Gvaldų link per Pajūralį. 

Grįžusius į muziejų žygeivius sodybos šeimininkai odos dailininkai – dr. Albinas ir Da­lytė Kavaliauskai pasitiko su sūriu ir medumi. Jie pristatė muziejaus eks­pozicijas, savo kū­rybinių darbų parodą bei pakvie­tė į kūrybines odos dirbtuves. Su­si­pa­ži­­nę su skirtin­gų odų tipais ir jų ap­dir­bimo technikomis, galėjo­me pa­sigaminti bal­tiš­kais raštais papuoštų apyrankių, vai­šinomės arbata.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas

Viliaus GRIKŠO nuotr.

Jau ketvirtus metus iš eilės Šilalės kultūros centras ini­cijavo su­au­gusiųjų pasakotojų konkurso „Žodzis žo­dzį ge­na 2021“ vietinį turą. Šiemet konkursas skirtas Ma­ri­jai Gim­bu­tienei atminti. 

Druskininkuose vykusiame respub­likiniame pasakotojų konkurse dalyvavo ir vietiniame ture atrinktos trys mūsų rajono ats­tovės: bilioniškės  Elena Vis­mantienė ir Zita Gru­die­nė bei kvėdar­niškė Lai­ma Bar­­tušienė. Jos dū­ni­ninkų tarme se­kė pasakas, legendas ir porino pasakojimus iš sa­vo gyvenimo. 

E. Vismantienė (vad. Virginija Geš­tautienė) išrinkta nugalėtoja tarp legendų-padavimų pasakoto­jų. Ji apdovanota diplomu, prizais ir 100 eurų piniginiu laimėjimu. L. Bar­tu­šienė (vad. Gražina Pa­me­di­tie­nė) už links­­mą pasakojimą iš savo gy­ve­nimo pelnė specialųjį pri­zą. 

Džiaugiamės savo kraštiečių sėkme ir kviečiame visus norinčiuosius ruoštis kitam konkursui.

Ilona RAUDONIENĖ,

scenos režisierė (etnografijai)

AUTORĖS nuotr. E. Vis­man­tienė

Prasidėjus rudeniui, daugiau dėmesio skiriame savo ap­rangai. Šilališkė Gabija Rupšlaukytė – ne išimtis. Merginai dar tik aštuoniolika, bet savo stilių ji jau atradusi, o ži­niomis apie madą dalinasi ne viename socialiniame tinkle.

Domėtis mados ir stiliaus tendencijomis Gabija pradėjo vos daugiau nei prieš metus. Jos teigimu, viskas prasidėjo, kai „Instagram“ platformo­je ėmė sekti stilistę. Tai paskatino skaityti ir analizuoti įvairius straipsnius apie stilių bei madą. Kai žinių susikaupė daugiau, ji nusprendė jomis pasidalinti su savo sekėjais socialiniuose tinkluose. 

„Labai noriu padėti žmonėms įgyti pasitikėjimo savi­mi – per rūbą parodyti, kokie jie yra viduje, kokią informaciją „transliuoja“ savo išore. Juk ne be reikalo sakoma, jog sutinkame pagal rūbą. Ir aš ne­abejoju, kad pirmas įspūdis yra labai svarbus“, – apie savo veik­los tikslą sako abiturientė.

Paklausta, ką ji mano apie šilališkių stilių, mergina gerų žodžių kraštiečiams negaili. 

„Pastebėjau, jog mūsų jaunimas rengiasi madingai, dauguma turi stiliaus pojūtį. Džiugu matyti, kad jauni žmonės nebijo išsiskirti ir atrodyti taip, kaip patinka.

Kalbant apie vyresnius žmones, pirmiausia į akis krenta tai, jog dauguma renkasi patogumą. Galbūt  apsirengti stilingiau neturi laiko, o greičiausiai ir noro nėra kiekvieną dieną galvoti, ką įdomiau apsivilkus. Tačiau drabužiai, mano įsitikinimu, neturi amžiaus ribos. Žmonėms tik trūksta drąsos ir pasitikėjimo savimi. Kalbant apie šventes, visiškai kitas reikalas, atrodo, Šilalė nušvinta kitomis spalvomis, nes miestelėnai labiau pasistengia dėl savo įvaizdžio“, – sako šilališkė. 

Ką daryti, kai manai, kad neturi ką apsirengti? Pasak jaunosios stiliaus žinovės, paprastai taip nutinka, kai nežinai savo figūros tipo ir neturi susiformavęs asmeninio stiliaus.

„Dažnas atvejis – netvarkin­ga spinta, per daug drabužių. Sprendimo būdas aiškus: pir­miausia reikėtų ją sutvarkyti, pašalinti (atiduoti, parduoti) drabužius, kurių nevil­kime kelis metus. Ir tik pada­rius tokią spintos reviziją, ga­lima galvoti apie žygį į parduo­tu­ves. Žinoma, prieš tai atidžiai peržiūrėjus ir apgalvojus, ko labiausiai trūksta garderobe. Pa­tarčiau pradėti nuo taip vadi­namų bazinių drabužių, nes būtent jie turėtų spintoje užimti daugiausiai vietos. Visada pravartu pasidaryti sąrašą, ko reikia, kad neprisipirktume ne­reikalingų daiktų, ir tuomet jau galime pradėti dairytis į par­duotuvių lentynas“, – pataria Gabija.

Ji net neabejoja, jog neišlaidauti ir apsirengti stilingai – misija įmanoma. Todėl siūlo, prieš perkant naują rūbą, pasidomėti stiliumi ir mados tendencijomis. Beje, Gabijos nuomone, to nepadarius, išleidžiama daugiau pinigų naujiems dra­bužiams, o paskui vis tiek paaiškėja, jog „apsirengti nėra kuo“...

„Šiais laikais internete, socia­linėje erdvėje yra gausybė nemokamos informacijos, tik imk, skaityk, domėkis ir moky­kis. O jei jau visai tam nėra laiko ar, kiek beskaitytumei, vis vien nie­ko nesupranti, yra stilistų pas­laugos. Daugelis galvoja, kad jos yra prabanga. Tačiau juk jei mes nemokame elgtis su pinigais, kreipiamės į finansų specialistus, tai lygiai taip pat yra ir su stiliaus pojūčiu“, – tikina ji.

Mergina prisipažįsta ir pati anksčiau mėgdavusi išlaidauti, bet dabar ilgai svarsto, ar vieno arba kito pirkinio jai reikia. Be to, Gabija tikina nesanti išranki: pasak jos, stilingų rūbų galima įsigyti ir  padėvėtų drabužių parduotuvėse.

Gabija ir toliau pati domisi bei dalijasi stiliaus patarimais socialiniuose tinkluose. Tačiau dabar pagrindinis jos tikslas – sėkmingai baigti mokyklą ir gyvenimą susieti su mėgiama veik­la – įvaizdžio dizaino studijomis. Ji prisipažįsta nežinanti, kur šita svajonė nuves, bet mados pasaulis yra platus, save atrasti galima daugelyje sričių.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos II kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo

„Senatvė gali parodyti žmogaus grožį, kaip gebėjimą priklausyti nuo kitų, priimti pagalbą, dalintis patirtimi ir sukaupta išmintimi, vidiniu grožiu. Kūnas silpsta, tačiau siela skleidžiasi, ir tai senatvę padaro gražią...“ (Toma Bružaitė, Laisvos visuomenės instituto vadovė, „Kataliko balso“ atstovė)

Šilališkė Bronislava Joku­baus­kienė rytoj, rugsėjo 18-ąją, švenčia savo šimt­­metį. Tai besišypsanti, išgirdus, jos nuomone, juoką keliantį klausimą iš ilgo jos gyvenimo, tai be­si­grau­dinanti ir begodojanti vėlgi apie gyvenimą bei jai skirtą nelengvą dalią, kuri anaiptol jos nesugniuždė, bet pelnė Dievo malonę sulaukti garbingo am­želio.

„Tai dabar ant svieto!“ – šūktelėjo iš nuostabos močiutė, sužinojusi, kokiu tikslu pas ją apsilankė „Šilalės artojas“. Ką jau begalima parašyti apie tokį seną žmogų?

Tačiau Bronislavos kaimynė Birutė, kuri dabar senolę globoja ir buvo atnešusi pietus, sako, kad močiutė esanti labai miela, gera, ir juodvi turi apie ką pasikalbėti.

„Kol Bronislavos dukra Regi­na gydosi ligoninėje, aš kasdien ją lankau: atnešu pusryčius,

pietus, vakarienę, padedu viskuo, ko jai reikia“, – sako moteris.

Išgirdusi apie dukterį, senolė apsipila ašaromis: taigi ne­įleidžia į ligoninę aplankyti, o ji taip norėtų... Bet greitai „perjungia“ nuotaiką ir su meile bei dėkingumu ima girti kaimy­nę – kokia ji esanti geraširdė, maloni, o jau vikri kaip žiburys.

Šimtas metų – garbiausias amžius, retai kam Dievo skiriamas sulaukti. Jau vien tai reiš­kia, jog žmogui būtina rodyti deramą pagarbą, supratimą, o at­jau­ta turi būti labai subtili. Ne­nuos­tabu, kad Bronislavos at­min­tis nebėra pati aiškiausia, ta­čiau gyvenimo momentai, at­nešę sukrėtimų ar kaip ki­taip į pasąmonę įsirėžę, jai tebėra gyvi. 

„Ar man papasakoti apie sa­vo gyvenimą? Dievuliau, tam vi­sos dienos reikėtų... Sun­kiai, oi sun­kiai gyvenau!.. Be sa­vų, dar ir artimų giminaičių vai­kai mūsų namuose glau­dėsi. Prie stalo, būdavo, sė­da­me aštuonios ar devynios bur­nos. Visiems reikėjo pavalgyti, o gyvenome iš 60 arų žemės, kiaulės dvėsė, nes vaistų negalėjome nusipirkti.

O kiek artimų žmonių išlaidojau! Aš užaugau tarp šešių vaikų, dar šeši mirė mažiukai. Buvau pati vyriausia. Nė vieno gyvo jau nebėra, o mane Dievas vis dar ant žemės laiko... Tai va, kiek pergyvenimų buvo“, – linguoja galvą senolė.

O skaudžiausia, anot jos, – sūnaus Mykolo netektis. Pa­sak mamos, sūnus jau buvo vedęs, baigęs trečią inžinerijos mokslų kursą Kaune. Ir pašaukė jį į sovietinę armiją. Močiutė nepamena, kur tiksliai tarnavo My­kolas, bet tarnyba truko trejus metus.

„Ir gavom žinią, kad žuvo... Parvežė jį toje geležinėje dėžėje. Dieve, saugok, nė prisiminti negaliu: tėvelis puolė, aš parkritau... Atsidūriau ligoninėje... Dar belaukiant palaikų vienas kariškis mane ramino: neverk, motin, matai, kokia krūva bylų – tų žuvusių nebeparveš...“ – grublėta ranka nubraukia iš akių ištryškusią ašarą. Ir jos per gyvenimą išseko...

Ištekėjo Bro­nislava jauna – vos de­vynioliktus ei­dama. Vy­ras Mykolas ir­gi buvęs ne­votiškis. Pa­klausus apie jo amžių, močiutė nusijuokia ir mosteli ranka – daug vyresnis už ją. Vyro tėvų šeima irgi bied­nai gyvenusi, mat augo dvylika vaikų. Mykolas bu­vo kalvis, kal­viaudavo eidamas pas gas­padorius, pas­kui – kolū­kio kalvėje. Dirb­­davo, sa­ko Bro­nis­­la­va, beveik už dyką. Kal­bė­davęs Myko­las, jog bent ant cigarečių

duotų. Mat labai smarkiai rūkė. Bet turėjo mesti, nes dusino „be mo­dos“. O kai stojus nepriklausomybei žemes atidalino, jau buvo miręs.

Senolė mena auginusi vy­ro brolio, žuvusio bemalant grū­dus, sūnų. Vaikiukas at­bė­gęs pas Bro­nislavą ir verkia: „Die­dyna, niekur iš čia ne­beisiu, no­riu su tavim būti“. Die­­dyna pri­ėmė. Paskui kitų gi­minaičių pu­s­antrų metukų mer­gytę ir berniuką atvežė – irgi pri­ėmė. Anytos sesuo su vy­ru pas Jo­kubauskus glaudėsi, tai Bro­nis­­la­va ir juos globojusi. Se­ne­liui, mena, „atski­rą varinuką maisto virdavusi, nes sirgo inkstais“.

„Kaimynai juokaudavo, kad pas Jokubauskus yra vai­kų ir senelių dar­želis“, – su šypsena prisimena senolė.

Beje, ji pati sako užaugusi pas senelius – mamos tėvus.

„Mergelių šeimoje buvo ir dau­giau, o močiutė paprašė, kad paliktų mane mažą jiems su seneliu pasidžiaugti. Taip ir li­kau. Se­nelis mane labai mylėjo. Ir močiutė. Taip ir užaugau. Vis­ką mokėjau dirbti. Ir me­džius kirtau, nes žemės bu­vo vien kark­lynai, krūmynai. Rei­kėjo išrauti, išdirbti, kad sėti galėtumei. Sunkiai sunkiai gyvenime buvau... Tai ne kaip dabar – miega ir miega, nieko nedirba. Taip anksčiau tik­rai nebūdavo“, – pasakoja šim­tametė.

Ūgtelėjus vaikams, moteris džiau­gėsi gavusi va­lytojos darbą tuo­metinėje Ne­vo­čių mokykloje. Bū­da­­vo, sako, parleki per pietus namiš­kių pamaitinti ir vėl apsisukusi atgal. O kol viską mokykloje išvalai, ir vakaras ateina. Namuose lau­kia šeimyna, gy­vu­liai, o daržus ravėti tekdavo apy­tamsiais. Be vi­so to, Bronislava sa­ko labai mylėjusi gėles, tad darželių jų erdvioje sodyboje netrūko. Vis­kam reikėjo jos rūpestingų rankų...

Dabar Bro­nis­la­va gyvena Ši­lalėje, daugiabučio bute. Jį įsigijo kartu su dukra Regina. Šiuo metu ji, anot Bro­nis­la­vos, pasiligojusi, ir nors tai ne­siderina su teisingu gyvenimu, motinai širdį dėl to gelia net labiau. Bet čia, kaip sakoma, neteisk ir nebūsi teisiamas...

„Kai nueisiu pas Dievulį, tai ir paklausiu, kodėl jis mane šitiek ilgai žemėje laikė. Mano pa­tys artimiausi pusamžiai išmirė, galėjo dar gyventi ir gyventi, o aš, vyriausia, laikausi. Nors kartais jau ir nebeno­riu...“ – susigraudina senolė.

Tačiau kaimynė Birutė sako, kad močiutė dar gana žvali.

„Štai atnešiau pietus, o ji balkoną betvarkanti. Sakau, kad nevargtų, aš padarysiu, bet ji ne – pati, nenorinti kambaryje sėdėti. Iš trečio aukšto, pasiremdama lazdele, kurią meiliai vadina savo drauge, prilai­koma į lauką retsykiais nusileidžia. Laikraščius, knygas vi­są gyvenimą skaitė, kol matė. Ne­seniai socialinės tarnybos siūlė močiutei socia­linę darbuotoją, bet ji atsisa­kė“, – pasakoja Birutė.

„Kam man reikia socialinės, aš turiu savo auksinę kaimynką. Niekas man už ją geriau nepadarys. Ir prižiūrima gerai esu: man masažą į namus užsako, lašelines stato“, – džiaugiasi senolė.

Ar tikisi sveikinimų su šimt­­me­­čiu? Nors atsako nežinanti, kas svei­kins, šypsena veide išduoda, kad labai to laukia. O juk tikrai yra, turi būti kas ją pri­simintų: juk ne vienam sutei­kė motinišką globą, rūpestį, meilę. Neskaitant sa­vų – dukros, anū­ko, dviejų proanūkių ir net proprovaikaičio.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.