Klaipėdos valstybinės kolegijos bendruomenės nariai aktyviai įsitraukia į visuomenines švietėjiškas veiklas, kuriomis skatina bendruomenių sutelktumą, Klaipėdos miesto gyventojų kūrybiškumą bei įvairių visuomenės grupių socialinę integraciją. Šiais metais projektas „Kalėdose visi kartu“, vyko jau aštuntą kartą, jo metu buvo stengiamasi suburti Klaipėdos rajono bendruomenes per kultūrinius-kūrybinius procesus.

Klaipėdos valstybinės kolegijos fakultetuose akcija prasidėjo Pyragų dienos renginiu, kuriame Klaipėdos miesto bendruomenė galėjo paragauti dėstytojų, studentų ir kitų šventės dalyvių keptų pyragų bei prisidėti prie projekto metu renkamų lėšų. Surinkta 300 eurų, jie padovanoti labdaros organizacijoms – Kretingos dienos veiklos centrui ir Priekulės socialinių paslaugų centrui.

Projekto metu Verslo, Technologijų bei Sveikatos fakultetuose vyko Kalėdinių dirbtuvėlių savaitė, jos metu buvo galima sužinoti šventinio dekoravimo paslapčių. Kūrybinės dirbtuvės sukvietė net 50 dalyvių iš Klaipėdos valstybinės kolegijos, Paupių bendruomenės bei Klaipėdos miesto gyventojų, kurie mokėsi gaminti kalėdinį vainiką, sukti vaško žvakes.

Gruodžio pradžioje vyko baigiamasis projekto etapas. Renginio metu vyko šventinė  mugė, kurioje buvo galima įsigyti autentiškų bei rankų darbo dirbinių. Po mugės susirinkusiųjų laukė koncertas. Šventinius pasirodymus atliko akustinės muzikos virtuozas Ignas Stonkus, holistiniu mokymo metodu paremta šokio mokykla „Way of move“, projektų „Lietuvos balsas“ dalyvė ir „Du balsai – viena širdis“ nugalėtoja Inga Jepšaitė bei Klaipėdos valstybinės kolegijos studentė Erika Straukaitė. Apie Advento prasmę ir stebuklus kalbėjo Klaipėdos miesto šeimos centro direktorius, mokslų daktaras, kun. Andrius Vaitkevičius.

Džiugu, kad šis renginys, jau tapęs tradicija, sulaukia vis daugiau dalyvių bei svečių.

Laura MALŪKAITĖ

Kvaišalų vartojimas sužlugdo gyvenimus, labai greitai žmogų nugramzdina į duobę, iš kurios sunku išlipti. Dar daugiau: statistiniai duomenys byloja, jog Lietuvoje kasmet nuo perdozavimo miršta iki šimto žmonių. 

Šiais metais didžiojoje „Eurovizijos“ dainų konkurso scenoje savo balsu tūkstančius sužavėjusi Ieva Za­simauskaitė-Kiltinavičienė narkomaniją vadina šių die­nų baubu, tačiau į narkotikus vartojančius žmones ji patarė žiūrėti kaip į ligonius – jų neatstumti, o padėti. Kad tokia pagalba reikalinga, teigia ir priklausomi žmonės. 

Aplinkiniai dažniausiai nesupranta

Žemaitijos miestelyje gyvenantis 34-erių Saulius turi šeimą, du mažamečius vaikus, kuriems niekada nelinkėtų to, ką pačiam teko išgyventi. Be jokių kvaišalų devynerius metus gyvenantis vyras įsikūrė toliau nuo „nuodėmingų vietovių“, taip bando nuo aplinkinių slėpti savo tapatybę. 

„Bet kokia priklausomybė yra liga, tačiau ne visi tai suvokia. Sveikųjų požiūris į narkomaną yra panašus kaip į žmogžudį, raupsuotąjį. Tai priklausomus žmones dar labiau stumia į neviltį, dep­resiją. Narkotikai tampa savotišku maištu prieš tokią situaciją“, – prisiminimais dalijasi devynerius metus narkotikus vartojęs vyras. 

Pašnekovas apgailestavo, jog net geriausi draugai jį paliko, juos pakeitė tokie patys kaip jis – narkomanai. 

„Nenoriu nieko kaltinti. Tik kai pradėjau vis labiau klimpti į narkotikų liūną, buvau per jaunas susitvarkyti su savo problema. Augau be tėvo, mamai buvo svarbesnių dalykų“, – nuoskaudos neslepia vyras. 

Priežastis – noras išbandyti

Į klausimą, kaip jo gyvenime atsirado narkotikai, Saulius atsako kaip ir daugelis kitų narkomanų – iš pradžių tebuvęs noras pabandyti. Viskas prasidėjo nuo „žolės“ rūkymo, o vėliau jau reikėjo ir stipresnių narkotikų.

Kai pirmą kartą užsirūkė, jam tebuvo šešiolika metų.

„Tas, kas vartoja narkotikus, iš tokių pat draugų sužino, kur jų gauti. Be to, ir patys kvaišalų pardavėjai susiranda naujokus, nemokamai duoda išbandyti, kad paskui jie ateitų pirkti. Svarbu turėti pinigų, o dėl jų jaunam žmogui dažniausiai kyla problemų. Jis apvaginėja tėvus, imasi visokių sukčiavimų, įklimpsta į nusikaltimus“, – pasakoja vyras.

Saulius taip pat viso to neišvengė. Jis net buvo tapęs narkotikų pardavėjų „kurjeriu“, šis „verslas“ nuvedė į Vokietiją, ten kurį laiką teko ir įkalinimo įstaigoje praleisti. 

Didelė problema

Būdamas už grotų, Saulius suvokė, jog priklausomybė gali jį pražudyti.

„Narkotikai – nelaisvė. Turiu omenyje ne tik galimybę atsidurti už grotų – dar didesnė yra dvasinė bei fizinė priklausomybė, galima degraduoti“, – teigia pašnekovas, dėl kvaišalų turėjęs ir rimtų sveikatos problemų, kurių pasekmes tebejaučia iki šiol.

Per gana ilgą narkotikų vartojimo laiką jis įsitikino, kokia beprotiška yra priklausomybė – prasidėdavo abstinencijos sindromai, rytą atsikėlęs suki galvą, kaip susileisti dozę, kad pagerėtų savijauta. Vyras prisipažįsta, jog buvo momentas, kai jis net laukė mirties, kuri turėjo išgelbėti nuo fizinių kančių, kuomet jis tiesiog gulėjo lovoje, negalėdamas savimi pasirūpinti.

Pasikeitė gyvenimo kokybė

Devynerius metus be narkotikų gyvenantis Saulius prisipažįsta, jog nebuvo lengva išlipti iš šios duobės. Jis dėkingas krikštatėviui, kuris labai padėjo. Taip pat gelbėjo ir mūsų šalies, ir Latvijos specialistai, prireikė ne vienos reabilitacijos.

Pasukęs keliu be kvaišalų, sutiko savo būsimą žmoną. Nuo jos buvęs narkomanas savo istorijos neslėpė.

„Šeima yra didelė vertybė. Žinau, jeigu grįžčiau į ankstesnį gyvenimą, viso to netekčiau. Šeima yra mano saugiklis“, – pasikeitimais džiaugiasi vyras. 

Narkotikai – nelaisvė

I. Zasimauskaitę-Kiltinavičie­nę daugelis žino kaip dainininkę, atstovavusią Lietuvai „Eurovizijos“ konkurse. Atlikėja niekada neslėpė turėjusi žalingų įpročių. Atsipalaiduo­ti padėdavo alkoholis, cigaretės. Vis tik pavy­kę atsilaikyti prieš gundymus paban­dy­ti narkotikų. 

Ieva atvira: ap­linkoje buvo juos 

vartojančių žmo­nių, tad ji puikiai žinojo, ko­kie pavojai tyko ir po kitiems atrodančios „nekaltos žolės“.

„Labai bijojau narkotikų... Tai toks dalykas, kai niekada nežinai, kas bus po to, kai jų pabandysi. Tai labai pavojingas reikalas... Esu girdėjusi daug baisių pavyzdžių, mačiusi savo aplinkoje. Nuo narkotikų apkvaišęs žmogus netgi iššoka pro lan­gą, galvodamas, kad yra paukštis... Žmonėms atrodo, jog alkoholis ir narkotikai išlaisvina, bet iš tikrųjų tu esi jų kalinys. Laisvė yra tada, kai tu gali būti be alkoholio, be cigarečių, narkotikų“, – samprotauja dainininkė, prieš penkerius metus atsisakiusi alkoholio, tabako.

Lemia ir aplinka

Ievos nuomone, priklausomybė nuo narkotikų, alkoholio, antidepresantų atsiranda dėl to, kad žmonės nemoka kitaip atsipalaiduoti, renkasi visas tas blogybes, neieško alternatyvų.

„Jeigu esi toje aplinkoje, kur geriama, rūkoma, vartojami 

narkotikai, ir pats pradedi elgtis kaip dauguma, bijai neatitikti jų standartų. Jei būsi tarp šviesių žmonių, perimsi jų įpročius. Nusprendus atsisakyti priklausomybių, būtina su­sirasti kitą aplinką, kitaip gyvenančius žmones, kuriais tu nori sekti“, – patarė atlikėja.

Ir vis tik, pašnekovės pastebėjimu, pasikeitimai priklausomo žmogaus gyvenime atsiranda tada, kai jis to labai nori, priima sprendimą gyventi kitaip – ne nuo pirmadienio, kitos savaitės, bet nuo šiandien.

Ievos teigimu, bėda yra ta, kad priklausomi nuo žalingų įpročių žmonės nežino, kas yra tikroji laimė. 

„Jiems atrodo, jog tai kažkoks apsvaigimas, kai tuo metu niekas neberūpi. Bet juk tai yra nelaimė: bloga savijauta, nerimas, liūdesys, dep­resija, panikos priepuoliai. Tokį prisimenu atlygį už laikiną laimę. O dabar aš ją turiu nieko už tai nemokėdama“, – buvusį ir dabartinį savo gyvenimo etapą lygino 25-erių atlikėja. 

Ligą būtina pripažinti

Ieva narkomaniją ir alkoholizmą pavadino pačiomis grėsmingiausiomis priklausomybės ligomis.

„Artimieji, šeimos nariai pyksta ant priklausomų žmo­nių. Tačiau kai žmogus su­ser­ga vėžiu, kurio priežastis taip pat gali būti netinkamas gyvenimo būdas, mes gi nepykstame. Atvirkščiai – pade­dame, ieškome gydytojų ir panašiai“, – pastebėjo atlikėja.

Ievos teigimu, artimieji pagelbėti priklausomybe sergančiam žmogui turėtų ir savo pavyzdžiu. 

„Jeigu tik pamokslausi: daryk taip, daryk anaip ir tokių „paskaitų“ nepagrįsi savo pavyzdžiu, elgsiesi kitaip negu mokai, vargu ar padėsi“, – samprotauja dainininkė.

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.

Pastaruoju metu lietuviai ūžia dėl esą pernelyg griežtos vaiko teisių apsaugos tvarkos. Didesniuose miestuose rengiamos protesto akcijos prieš vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarką, įsigaliojusią nuo liepos. Protes­to dalyviai su šios pertvarkos įtvirtinimu sieja plačiai nuskam­bėjusius vaikų paėmimo iš šeimų atvejus. Ypatingą re­zo­nansą visuomenėje sukėlė dviejų mažylių istorija Kau­ne, kai jie buvo išplėšti iš motinos, šiai neva sudavus vie­nam iš vaikų, kai šis jos neklausė. Kilus skandalui, ma­ža­mečiai grąžinti į šeimą. 

O kokia padėtis yra Šilalės rajo­ne? Pakomentuoti si­tua­ciją sutiko Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvai­kinimo tarnybos Tauragės apskrities vaiko teisių apsaugos sky­riaus Šilalės rajone specialistė – laikinai einanti pata­rė­jos pareigas Jolanta Kvietkauskienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Iš viso Tauragės apskrityje nuo liepos 1 d. laikinoji globa buvo nustatyta 39 vaikams. Iki lapkričio 5 d. 12 vaikų jau buvo grąžinti tėvams (arba vienam iš jų).

2017 m. per tą patį laikotarpį laikinoji globa buvo nustatyta 41 vaikui, iš kurių per tą laikotarpį 10 buvo grąžinti tėvams.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.91

Baciškės kaimo ūkininkui Gediminui Vėlavičiui dar nė­ra nė 30-ies, o jis jau valdo apie 100 hektarų žemės, laiko 50 melžiamų karvių ir dar tiek pat veislinių telyčaičių bei prieauglio. Ir yra vienos moderniausių rajone fermų savininkas.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.91

Genovaitei Monkuvienei „Metų šilališkio“ rinkimuo­se šiemet įteikta Metų moters nominacija. Pati lai­mė­toja teigia jokių savo nuopelnų neįžvelgianti. Tiesiog išgyvena tai, ką skyrė likimas, – augina nuo gimimo ne­įgalią dukrą.

Šilališkiai miesto gatvėmis vaikštančias už parankių susikibusias mamą su dukra mato kasdien, nesvarbu, lyja ar sninga, saulė plieskia ar šaltis kausto.

„Mums nėra blogo oro. Kartais pažįstami stebisi, kad vaikštome, tarkim, per lietų. Aš atsakau, jog neitume nebent tada, jei imtų lyti varlėmis, nes labai jų bijau“, – pajuokauja Genovaitė.

Indrutė, kaip švelniai vadina mama, – Monkų pirmagimė, sausį jai sukaks 43-eji. Moteris prisimena, kaip džiaugėsi sveiku nėštumu, lau­kė kūdikio gimimo, tiesa, kažkodėl buvo įsitikinusi, o ypatingai vyras, kad bus sūnus.

„Gyvenome tada Naujojoje Akmenėje. Labai norėjau ir prašiau daktarų, kad gimdyti mane vežtų į Šiaulius – tarsi kažkokia negera nuojauta kamavo. Bet nevežė... Gimė mergytė, trijų kilogramų aštuonių šimtų penkiasdešimt gramų. 

Dukrytė atrodė sveika, buvo labai rami, gerai valgė, tad iš ligoninės išleido pagal normalius tais laikais terminus. Ir namuose buvo tyli. Kai nuvažiuodavome pasitikrinti pas gydytojus, šie džiaugdavosi naujagime, o kad storuliukė, sakė – išaugs“, – prisimena Genovaitė.

Bet kuo toliau, tuo labiau moteriai nedavė ramybės mergytės apatiškumas. O kai po metų gimė Nerijus, ir kartą abu vaikelius mama parodė jau kitai gydytojai, ši pasakė įtarianti Indrutei cerebrinį paralyžių dėl gimdymo traumos. Be to, rekomendavo išsikelti iš Naujosios Akmenės, nes čia didelis oro užterštumas...

„Žemė išslydo iš po kojų per vieną akimirką... Gydyto­jai diagnozę patvirtino. Neap­sakomas buvo skaus­mas... Gal kokius trejus metus praverkiau, apsikabinusi savo vaiką... Bet paskui suėmiau save į rankas ir pasakiau: stokis ir eik į priekį. Daugiau niekada gyvenime nebeleidau sau ištižti: verkti, skųstis, dejuoti. Dievas skyrė man tokią lemtį, tačiau aš šimtus kartų mačiau ir įsitikinau, kad kitiems yra dar blogiau, ir man jų labai gaila...

Svarbiausia, kad mudvi su Indrute visada kartu – 24 valandas per parą. Prisimenu, meldžiau Dievą: kokia laimė būtų, kad bent vaikščiotų. Dvejų metukų ir septynių mėnesių stojo ant savo kojyčių. Paskui – kad bent pasakytų „mama“. Sako! Atsikėlusios mes prausiamės, sušukuoju ir supi­nu jai kaselę, valgome. Ir – pa­­sivaikščioti. Jeigu pasakau, kad lyja, parodo į skėtį... Suprask – reikia pasiimti. Pa­klausiu, kur eisim – ranka parodo kryptį. Einame ten, kur ji nori. Vaikštome gatvėmis, stebime aplinką, iškabas, ieškome pažįstamų raidelių. Kai kurias žino – pamačiusi N, savaip išreiškia, jog tai brolio vardo raidė... Žino, kad ant rankos penki pirščiukai, o rankos yra dvi... Knygutėje, kurių turime labai daug, pamačiusi vilką, sako: „au au...“ Mėgsta žiūrėti muzikines laidas per televizorių, kartais, kai perjungiu kitą kanalą, supyksta. Pas mus labai daug žaislų, Indrutė turi savo mylimiausių. Kartu einame visur: į kavinę, parduotuves. Kuo­met ką nors nuperku, visada padėkoja: prisiglaudžia, pabučiuoja. Tas pats ir vakare. Prieš miegą turiu pamyluoti, ir nenurimsta, kol nepasakau, kaip ją myliu...“ – pasakoja Genovaitė.

Klausaisi ir stebiesi, ne, tiks­liau – grožiesi: nei gailesčio ar nuoskaudos balse, nei skausmo žymių veide. Šiltos, nuo jaudulio kiek sudrėkusios akys, miela šyp­se­na...

Ir jokio nuovargio?

Apie tai moteris nekalba. Juk pasakė sau: eik į priekį!

Genovaitė ki­lu­si iš Pajū­ra­lio, besimokydama Šiaulių medicinos mokykloje, susipažino su savo vyru Vytautu, ištekėjo ir išvyko gyventi į jo tėviškę Naująją Akmenę. Kai šeima išgirdo dukrytės ligos diagnozę ir gydytojų įspėjimą, 

kad jai netin­ka užterštas oras, Ge­no­vai­tė įkalbėjo vyrą keltis į Ši­lalę. Tiesa, anot moters, vyras čia kažkodėl nelabai pritapo. Jau trylika metų, kai jo nebėra.

Nepaisant dukros negalios, Genovaitė teigia įstengusi surinkti 19 metų darbo stažą. Tačiau jo neužtenka senatvės pensijai, tad gauna tik šalpos pensiją.

Dabar visas jos dėmesys – Indrutei. Tiesa, dar ir dviem anū­kams: penktokui Da­nie­liui ir pradinukei Mig­lei. Tai sū­naus Nerijaus atžalos. Mums besikalbant, Mig­lė kaip tik grįžo iš mokyk­los pas močiutę. Galėjai matyti, kaip šiltai mergaitė bendrauja su Indre. Apskritai, anot Ge­no­vaitės, šeima yra jos atrama ir parama. Kiekvieną vasarą su Nerijaus šeimyna visi kartu keliauja: aplankyta nemažai dvarų Lietuvoje, Naisiai, Jelgava, Rundalė, Nykštukų par­kas... Dar Genovaitė dėkinga kaimynei, kuri visada pabūna su Indre, kai jai prireikia kur nors būtinai išeiti.

Tačiau niekas neapsaugotas nuo ligų. Genovaitė prisimena ją ištikusį insultą, kai pusantro mėnesio buvo paralyžiuota visa dešinė pusė.

„Nors buvau davusi sau žodį niekada neverkti, bet kai sūnus aplankė ligoninėje, pratrūkau...“ – prisipažįsta moteris.

Grįžusi namo, Genovaitė tei­gia daug ko turėjusi mokytis iš naujo: gamina koldūnus, bet jų pavadinimo neprisimena, iš neklusnios rankos netikėtai iškrenta tai lėkštė, tai puodelis... Reikėjo mankštintis. Kambaryje stovi treniruoklis-dviratis. Juo moteris kasdien „mina pedalus iki Nevočių ir atgal“. Dar sprendžia kryžiažodžius, skaito.

Genovaitė džiaugiasi, maty­dama, kaip pasikeitė visuomenės požiūris į neįgalų žmo­gų. 

„Kai kur nors nuvažiuojame, nevengiame užeiti ir į kavines. Gražu, kai žmonės supranta: prieina, pakalbina, palinki sėk­mės. Tai labai sušildo ir stiprina“, – sako moteris.

„Dabar labiausiai norėčiau, kad metai sustotų, nebėgtų taip greitai. Man skirtąjį kelią nueisiu iki galo, tik kad jis būtų kuo ilgesnis“, – kalba likimo užgrūdinta mama.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tokiais žodžiais praėjusį šeštadienį prasidėjo šven­tė, skirta Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Ši­la­­lės bendrijos 25-mečiui. Pasveikinti šilališkių atvy­ko senjorai iš Pajūrio, Upynos, Laukuvos, Kelmės bei Klai­pėdos.

Po Šilalės „Bočių“ bendrijos mišraus choro pasirodymo bendrijos pirmininkas Vac­lo­vas Šetikas apžvelgė ketvirtį amžiaus gyvuojančios organizacijos vystymąsi, veiklą bei uždavinius.

„Praėjo 25-eri metai, kai Ši­lalėje susikūrė LPS „Bočių“ bendrija. Steigiamasis su­si­rin­­­kimas įvyko 1993 m. lap­kričio 12 d. Jo iniciatorė buvo Da­nutė Pieterienė, ji ir tapo Šilalės „Bočių“ bendrijos pirmininke, o dabar yra garbės pirmininkė. Pirmieji į bendriją susibūrė 68 senjorai, per trejus metus jų skaičius išaugo iki 200. Paskui bendrijai vadovavo Valerija Sta­­sytienė, vėliau – šviesaus at­­minimo Vaclovas Rimkus“, – sa­kė vadovas ir pakvietė visus išėjusiuosius Anapilin pagerbti ty­los minute.

„Mūsų bendrija prasiplėtė – veikia Laukuvos, Upynos, Pa­jūrio skyriai. Kiekvienas padalinys organizuoja savo veik­las, kai kuriuos renginius darome kartu.

Svarbiausias mūsų prioritetas – dėmesys žmogui, pagalba bei parama nelaimėje, siekiant išlaikyti šiltus tarpusavio santykius. Stengiamės kuo daugiau naujų narių prit­raukti į bendriją, į jos veik­las (dainavimo, šokio, parodų organizavimo, šeimininkavimo, projektų rašymo ir kt.). No­rėdami bū­ti naudingi visuomenei, kas­­met dalyvaujame akcijoje „Da­­rom“ – mūsų tradicija tapo švarinti Šilalės pušyną, tvarkyti rezistentų, karių kapines.

Bendrumas ir draugystė lydi mus išvykose po įžymias rajono bei Respublikos vietas, populiarios kelionės į užsienį. Pa­tys organizuojame šventinius renginius, savo narių jubiliejines vakarones, kur patys sau koncertuojame. Da­­ly­­vau­jame ir kitų rajonų renginiuose, dainų šventėse. Per pastaruosius dvejus–trejus metus vykome viešnagėn pas Kel­mės, Kretingos, Mažeikių, Uk­mer­­gės, Naujosios Akmenės, Ši­lu­tės, Klaipėdos bočius. Su malonumu dalyvaujame bendruose rajono renginiuose, šiemet pasirodėme Respublikinėje tremtinių dainų šventėje.

Bendrijos vardu nuoširdžiai dėkoju visiems rėmėjams, taip pat tiems žmonėms, kurie pa­au­koja 2 proc. nuo gyventojų pajamų mokesčio. Tariame nuo­širdų ačiū“, – sakė Šilalės „Bo­čių“ bendrijos pirmininkas V. Šetikas, palinkėjęs visiems šven­tės dalyviams smagaus pasi­bu­vimo.

Šilalės „Bočius“ sukakties pro­ga sveikino bendrijos pradininkė D. Pieterienė, Pajūrio „Bo­čių“ atstovai. Savo pasirody­mais bei muzikiniais kūriniais prie linkėjimų prisidėjo ir renginio svečiai – Kel­mės „Bočių“ bendrijos bei Klai­pėdos senjorų klubo atstovai. Klaipėdiškiai pateikė malonią staigmeną – atliko jų ansamb­lio vadovo sukurtą „Dainą gimtinei Šilalei“ bei padovanojo šilališkių muzikos vadovei Zinai Vainorienei kūrinio natas su prisakymu: „Kad išmoktumėte ir dainuotumėte“.

Šilalės savivaldybės atstovai Nepriklausomybės 100-mečio medaliais bei savivaldybės padėkos raštais apdovanojo grupę senjorų.

Kalbas ir eiles šventėje keitė muzika, dainos, o artimiau pabendrauti, pasistiprinti bei atsigaivinti senjorai galėjo prie kuklių vaišių stalo.

Eugenija BUDRIENĖ

Česlovo JONUČIO nuotr.

Vis tik verta pasakyti visą tiesą iš karto. Nors gali at­rodyti kitaip. Ypač – politikams, kurie, siekdami įgy­vendinti vieną ar kitą reformą, ima ir nutyli jiems žino­mas, tačiau ne visai „skanias“ jų pasekmes.

Rūta VAINIENĖ,

ekonomistė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.91

Sveikos gyvensenos iniciatyvos „Motyvuoti at­le­tai“ įkūrėjas, sveikos mitybos specialistas Arturas Swanas įsitikinęs – valios pastangomis žmogus ga­li pakeisti savo gyvenimą. Reikia tik pradėti ir ne­nuleisti rankų, ypač tuomet, kai įgūdžių nėra, o re­zul­tatų norisi greitai ir akivaizdžių.

Galimybių turime visada

Nuo vaikystės Arturą persekiojo ligos: turėjo polinkį į epilepsiją ir problemų dėl širdies, tad gydytojai jam sportuoti neleido. 33-ejų vyras pasakoja patyręs net keturis smegenų sutrenkimus,  po kiekvienos traumos gydytojai jaunuolį įspėdavo: 

„Sportuoti griežtai draudžia­ma“. 

ISM universitete verslo vadybą ir analitiką studijuojantį Arturą patraukė neįpareigojantis „režimas“: vakarėliai, naktiniai klubai, riebus maistas – apie subalansuotą mitybą tuomet nebuvo nė kalbos. Tiesa, į sporto klubą vaikiną atvedė ne sveikatos problemos ir antsvoris, o tai, kad jis buvo itin lieknas. Ir silpnas.

„25 metai. 59 kilogramai. Ko imtis? Sprendimas buvo toks: metinis sporto klubo abonementas ir aš ateinu daryti pirmo prisitraukimo… NULIS… Toks mano rezultatas. Jeigu galvoji, kad salėje pasipylė juoko lavina, klysti. Aš taip pat buvau nustebęs. Atsirado daug norinčių padėti, ir aš supratau, jog šansas yra“, – „Motyvuotų atletų“ tinklalapio pristatyme pasakoja Arturas.

Pradėjo rimtai domėtis 

Tiesa, iki tikrojo „šanso“ Arturui teko palaukti trejus metus. Iš pradžių rutina tęsėsi: ankstyvą rytą – treniruotė sporto salėje, dieną – darbas laikrodžių parduotuvėje. Norimo rezultato nebuvo, nes sportas neišstūmė noro savaitgaliais atsipalaiduoti audringuose vakarėliuose, nepaskatino atsisakyti alkoholio bei tabako. 

A. Swanas pasakoja: pradėjus sportuoti, pasikeitė  sveikatos būklė, jis pradėjo geriau miegoti, geriau jaustis. O jauno vyro gyvenimo būdas iš esmės pakito tuomet, kai jis aiškiai suvokė: vakarėliai – ne būtinybė, jų atsisakius gyvenimas nesibaigia. Kad tai įvyktų, teko supykti ant savęs.

Arturas nutarė imtis dar didesnių pokyčių savo gyvenime, tačiau žinių, kaip sveikai maitintis, teisingai spor­tuoti, judėti, neužteko.

Užuot kreipęsis patarimų ir pagalbos į profesionalus, būsimasis tinklaraštininkas pasirinko sudėtingesnį variantą – nutarė, kad jis pats taps specialistu. Arturas įstojo į Jungtinių Valstijų Vanderbilt universitetą ir nuotoliniu būdu baigė studijas, kurios padėjo sukaupti žinių apie sveiką mitybą. 

„Taikant per pirmą studijų pusmetį įgytas žinias, man pavyko pasiekti geresnių rezultatų nei per ankstesnius trejus metus“, – akcentuoja A. Swanas.

Sukurti tai, ko Lietuva dar nematė...

Būsimasis subalansuotos ak­tyvios gyvensenos treneris socialiniuose tinkluose jau anksčiau buvo sukūręs grupę „Motyvuoti atletai“, kurioje kartu su draugais dalijosi patarimais, patirtimi, diskutavo sveikos gyvensenos, sporto tematika. Pamažu draugai tą grupę paliko, o Arturas tęsė veiklą. Tikslas? Sukurti tai, ko Lietuva dar nebūtų mačiusi. 

Nors artimieji į šias pastangas žvelgė skeptiškai, Arturas tinklaraščio neatsisakė. Jis pirmasis šalyje „Youtube“ platformoje pradėjo demonstruoti vaizdo filmukus, kuriuose buvo rodomos jo darbo dienos, laisvalaikis, treniruotės… Gana greitai bendraminčių grupė iš­augo iki vieno didžiausių inter­netinių sporto projektų Lietuvoje. 

Arturas šypsosi: prieš užsukdami į jo svetainę, žmonės turbūt galvoja, kad čia viskas sukasi tik apie sportą, rezulta­tus. Jo paties at­liktas tyrimas parodė, jog spor­tas domina tik 3–7 proc. auditorijos, o likusiai daliai įdomi buitis bei kasdienis gyvenimas. Tad projektas „Motyvuoti atletai“ nuo pat pradžių buvo orientuotas ne tik į sportą, bet ir į aktyvų, sveiką gyvenimo būdą.

Svetaine pradėjo domėtis vis daugiau žmonių, būtent jie privertė Arturą pakeisti darbą ir dar rimčiau užsiimti projektu. Apie „Motyvuotus atletus“ ėmė rašyti naujienų portalai, žmonės socialiniuose tink­luose pradėjo stebėti Arturo šeimos pasirinkimus: kokį maistą jie ruošia kasdienai, kokį pasiima į darbą, kaip maitinasi kelionėse, kokia aktyvia veikla užsiima ir t. t.

Vienas geras pokytis lėmė kitus

Šiandien A. Swanas teigia: kitaip sudėliojęs gyvenimo prio­­ritetus, jis sulaukė puikių rezultatų: pats sau įsteigė darbo vietą, sukūrė šeimą su Ieva, kuriai taip pat patinka ak­tyvus gyvenimas bei kiti jam svarbūs dalykai. Ir paga­liau gali džiaugtis gera savijauta. 

Vakarėlių lankytojo įpročiai jau užmiršti. Arturui lengva keltis šeštą valandą ryto, nors iki tol tai atrodė ne­įmanoma. Sportuodamas pen­kias dienas per savaitę, jis gali valgyti daugiau, nes yra fiziškai aktyvus. 

„Motyvuotus atletus“ socialiniuose tinkluose stebi daugiau nei 170 tūkst. žmonių, jų skaičius vis didėja. Stengiamasi išlaikyti esamus sekėjus, vis pateikiant kaž­ką naujo, primenant žmo­nėms istorijas iš praėju­sių metų kaip sektinus pavyzdžius. Ska­tinama judėti, vaikščioti, sportuoti, lankytis sporto klube, kreiptis į mitybos specialistus bei rūpintis savo sveikata. 

Žmonės patiki tuo, kas akivaizdu: kiek galima pasiekti, pakeitus gyvenimo būdą, – pasitelkus sportą, judėjimą ir atsisakius žalingų įpročių. 

Arturas neslepia: dabar jis džiaugiasi savo gyvenimu ir nori pasidalyti šia laime su kitais.

Žinoma, pasak Arturo, būna rytų, kai nesinori lipti iš šiltos lovos, ruoštis treniruotei. Tokiais atvejais reikia suvokti: pirmiausia esi atsakingas pats už save. Arturas sako nepasiduodantis tinguliui, nes jo pasekmes jau yra patyręs: „Jei būsime stiprūs savo kasdienėje asmeninėje ru­tinoje, būsime atsakingesni darbe. Jei darbe – tai ir šeimo­je. Nuo to viskas ir praside­da – nuo asmenybės ugdymo“.

Projektas „Gyvenimo kokybė – mūsų pačių rankose“ finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.