Kiekviename „Tele2“ salone galima ne tik įsigyti naują įrenginį ar paslaugą, bet ir palikti sugedusį telefoną remontui „Smart Master“ serviso punkte. Taisymas trunka vos kelias dienas, jo metu klientai gali naudotis pakaitiniu telefonu, o atliktiems darbams yra suteikiama 3 mėnesių garantija.

„Smart Master“ – tai naujasis „Tele2“ telefonų priežiūros centro, daugelį metų teikusio autorizuotas išmaniųjų įrenginių remonto paslaugas, pavadinimas.

„Džiaugiamės galėdami pristatyti naują savo vardą – kurdami jį, norėjome pabrėžti tai, kas mums yra svarbiausia: draugiškumas ir ypatingas dėmesys kliento patirčiai, mūsų meistrų ekspertiškumas bei paslaugų kokybė“, – sakė Evaldas Viselga, „Smart Master“ vadovas.

Nuo kitų servisų „Smart Master“ skiriasi savo tinklo dydžiu – visoje šalyje yra net 70 įrenginių priėmimo punktų. Beje, nors jie įkurti tik „Tele2“ salonuose, šio serviso paslaugomis naudotis gali visų operatorių klientai.

Kaip neprarasti įrenginio garantijos?

Serviso „Smart Master“ darbuotojai primena, jog šiuolaikiniai įrenginiai reikalauja ir inovatyvios profesionalų priežiūros: originalių detalių, pačių naujausių technologijų bei savo sritį išmanančių ekspertų. Viso to tikėtis galima tik iš telefonų gamintojų sertifikuotų servisų.

„Svarbu atminti, kad po remonto neautorizuotoje taisykloje telefonui yra panaikinama garantija. Be to, niekas neprisiims atsakomybės, jeigu įrenginys kitą dieną ir vėl pradės neveikti. Net jei atrodo, jog telefonas sugedo nepataisomai, užsukite į jums artimiausiame „Tele2“ salone esantį „Smart Master“ priėmimo punktą – darbuotojai patars bei pasiūlys pačią geriausią išeitį“, – sakė E. Viselga.

Anot vadovo, jeigu prieš gedimą įrenginiui galiojo garantija, ji išliks ir po šiame servise atlikto remonto. Jei tokios nebuvo, visiems čia atliktiems darbams bus suteikta 90 dienų garantija.

„Savo darbams garantiją suteikiame atsakingai. Nepaisant gedimo, dėl kurio įrenginys patenka į mūsų meistrų rankas, jie visuomet papildomai patikrina ryšį, kitus telefono jutiklius, ekrano jautrumą lietimui, kamerą. Visa tai yra daroma dėl klientų, kad jie atgautų tobulai veikiantį telefoną“, – pasakojo „Smart Master“ vadovas.

Jo teigimu, dėl papildomų patikrinimų remontas netrunka ilgiau. Standartiniu atveju įrenginys savininkui yra grąžinamas per 2–5 darbo dienas nuo atidavimo taisyti, nesvarbu, kokioje vietovėje jis begyventų.

Svarbiausia – padėti klientui

Telefonų ar kitų išmaniųjų įrenginių gedimas jų savininkams visuomet yra nemalonus įvykis, todėl „Smart Master“ serviso darbuotojai stengiasi, kad bent remonto procesas jiems nesukeltų papildomų rūpesčių.

„Taisomų įrenginių savininkams visuomet pasiūlome pakaitinį telefoną, jog remonto metu jie neliktų be ryšio. O jei taisymo išlaidų nepadengia garantija ar draudimas, mūsų servise „Tele2“ klientams suteikiama galimybė atsiskaityti dalimis“, – pasakojo E. Viselga.

Klientams sukurta ir itin patogi internetinė svetainė www.smartmaster.lt. Sugedus įrenginiui, joje galima patikrinti preliminarią remonto kainą, sužinoti artimiausio priėmimo punkto adresą, o vėliau ir sekti atliekamų darbų statusą. Be to, svetainėje galima rasti ir naudingos informacijos, kaip prižiūrėti bei apsaugoti savo įrenginius.

„Smart Master“ servise galima taisyti visus „Samsung“, „Huawei“ „LG“, „Getnord“, „Coolpad“, „Meizu“, „Sony“ ir „Xiaomi“ įrenginius bei mygtukinius „Nokia“ telefonus.

Jovita JARUTIENĖ

Susilpnėjus regėjimui, akis tarsi aptrau­kus rūkui ar atsiradus jautrumui ryškiai šviesai, būtina nedelsiant pasikonsultuoti su gydytoju. Visi šie požymiai gali bū­ti ženklas, kad vystosi katarakta.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.93

Galimybė apsilankyti magiškojoje Laplandijoje ir iš ar­ti pamatyti tikrą Kalėdų Senelį pasitaiko tikrai ne kiek­­vienam. Tačiau Pajūrio vaikų globos namų auk­lė­­­tiniai jau kelinta diena gyvena iš šios neeilinės ke­lio­­nės parsivežtais įspūdžiais. Septynis vaikus už po­­­lia­rinio rato nulydėjusi auklėtoja Onutė Brinkienė džiau­­­giasi, jog Pajūrio vaikus šiemet Kalėdų stebuklai ap­­lankė ge­rokai anksčiau.

Pajūrio vaikų globos na­mų direktorė Raimundė Rau­do­nie­nė sako, kad į išskirtinę kelionę vyko septyni patys mažiausi įstaigos globotiniai.

„Didžiausią įspūdį paliko su­sitikimas su Kalėdų Se­neliu. Jis visai kitoks nei tas, ku­ris ateina pas mus Lie­tu­voje. Be to, tikrasis Senelis pa­žadėjo, kad kitais metais, jei­gu būsime ge­ri, galbūt net pats atskris mū­sų aplankyti“, – lyg susitarę tikino jaunieji keliauninkai.

Pajūrio vaikų globos namų auklėtinius 13-metį Aurimą, 11-os Irmantą, 8-mečius Ša­rū­ną ir Marių, 10-mečius Il­man­tą bei Korneliją ir 7-erių Ruslaną taip sužavėjo kelionė, jog net ir po kelių dienų jie negalėjo išskirti labiausiai įstrigusio įspūdžio. Tuo labiau, kad tokia išvyka jų gyvenime buvo pirma. Kaip ir pirmas skrydis lėktuvu, pirmas susitikimas su televizijos žvaigždėmis, pir­mas pasivažinėjimas elnių ar has­kių kinkiniais, pir­mas susitikimas bei pasisvei­kinimas su Ka­lėdų Seneliu ir Lie­tuvos Res­publikos Prezi­dente.

„Klasiokai žinojo, kad buvau Laplandijoje, pasveikino šūksniais“, – gyrėsi Šarūnas.

„Mus pasitiko labai juokingas Elfas, kai reikėjo regist­ruotis pas Kalėdų Senelį“, – prisiminė Marius. 

„O man labiausiai patiko važiuoti kinkinyje su haskiais. Aš visus gyvūnus myliu. Ir elniai labai patiko. Be to, Elfai mums sakė, kad Laplandijoje yra dau­giau haskių ir elnių, nei gyve­na žmonių. Man ten buvo taip ge­ra, kad nenorėjau išvažiuoti“, – atviravo Kor­ne­li­ja.

„Man irgi patiko haskiai ir elniai. Vieną jų norėjau pri­ėjęs paglostyti. Buvo labai pik­tas, bet paglosčiau“, – pasigyrė Aurimas. 

„Ši kelionė mūsų vaikams – lyg loterijos bilietas. Nuo pat pradžių viskas vyko stebuk­lingai. Šiemet į Laplandiją bu­vo kviečiami daugiavaikių šei­mų atstovai. Bet ėmiausi ini­ciatyvos, paraginau savo auk­lėtinius piešti svajones, už­re­gistravau mūsų įstaigą. Ne­si­tikėjau laimėti, tad reikia įsivaizduoti, kokia buvo mano re­akcija, kai papuolėme tarp lai­mingųjų“, – pasakojo kelionės iniciatorė ir vaikų palydovė kelyje O. Brinkienė. 

Tiesa, džiaugsmą netruko pa­­keisti sumaištis – spaudė lai­­kas, o vaikams skubiai reikėjo pagaminti asmens tapatybės dokumentus. Tačiau viskas pavyko kuo puikiausiai. 

Auklėtoja atskleidžia, jog pa­­­tys mažiausieji baiminosi skrydžio. Bet dabar vienbalsiai tvirti­na, kad skrydis lėktuvu buvo vie­na įsimintiniausių detalių, ypač pa­tikę kilti ir leistis. 

„Vaikus dar prieš skrydį pradėjo linksmin­ti Elfai, kurie lydėjo kelionėje, o lėktuve laukė vaišės, pokštai su žinomais televizijos laidų vedėjais. Tad įspūdžių – tik­rai labai daug“, – vaikų emocijas papildo O. Brin­­kie­nė.

Nuskridus į Laplandiją, vaikams buvo sudaryta specia­li programa. Penkiais autobu­sais 100 mažųjų lietuvaičių nuvažiavo į Kalėdinį miestelį. Visi ga­vo specialią aprangą bei ša­likus (juos vaikai parsive­žė kaip dovanas) ir išvyko į has­kių bei šiaurės elnių par­kus. Čia vai­kai sutiko ir mū­sų šalies Pre­zidentę Dalią Gry­bauskaitę, ku­ri į Laplandiją atgabeno visų Lietuvos vai­kų laiškus. Papietavę restorane, kelionės dalyviai leidosi į susitikimą su Kalėdų Seneliu. Beje, jo rezidencijoje jie galėjo stebėti, ką veikia Senelio pagalbininkai Elfai. Pajūrio vaikų globos namų auklėtiniai pasakojo, kad tai pamatyti buvo galima tik pro rakto skylutę.

„Vienas Elfas kažką rašė, ki­tas miegojo, trečias žaidė“, – pa­sakojo pajūriškiai. Dar jie teigė pastebėję, kad Lap­landijoje gyvenančio Kalėdų Senelio rezidencijoje net ledas yra kitoks nei pas mus – ant jo neįmanoma paslysti ir nugriūti.

Ar vaikai dar kartą norėtų nuvykti į Laplandiją?

„Tikrai verta piešti savo sva­jones. Aš nupieščiau milijoną piešinių, kad tik galėčiau dar bent sykį ten nuvažiuo­ti“, – pareiškė Aurimas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš Pajūrio vaikų globos namų archyvo

Buvusios Pajūrio žemės ūkio mokyklos pastatus pe­rėmęs brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artile­rijos batalionas miestelyje dar neįsikūrė, o gyventojams jau kelia galvos skausmą. Pajūriškiai su baime žvelgia į vis didėjančias griuvėsių krūvas ir nerimauja, kad pavojingomis atliekomis teršiamas oras kenkia sveikatai. Bataliono atstovai rodo pirštu į darbus at­lie­kančią įmonę, tačiau šios darbuotojai tvirtina, jog betono ir tinko dulkės nieko blogo nedaro. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.93

UAB „Norfos mažmena“ Šilalėje pastatė naują prekybos centrą ir autobusų stotį. Abi šios viename pastate veiksiančios įmonės oficialiai duris atvėrė gruodžio 4 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.93

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojami jau­nos mūsų krašto menininkės Simonos Grabauskaitės ta­pybos darbai. Mergina studijuoja interjero dizainą Vil­niaus dailės akademijoje, bet sako visada buvo ir liks iš­tikima savo kraštui.

Jauniausia ir kitokia

Muziejuje eksponuojama vie­nuolika Simonos paveikslų – juodaodžių portretų. Pristatydama parodą, ji atskleidė, jog tapyti afroamerikiečius ją įkvėpė  JAV pilietinio karo įvykiai bei tarptautinis aktyvistų sąjūdis.

Beje, visus savo darbus šilališkė pasirašo slapyvardžiu Si Dez. Ką jis reiškia?

„Dažnai manęs šito klausia. Paprastai leidžiu paspėlioti. 

Kas žino mano vardą, spėja, kad Si yra Simonos trumpinys, o Dez galbūt susijęs su pavarde, todėl bando ją atspėti – Dezdauskaitė, Dezdaitė... Kitiems netgi kyla klausimas, ar aš lietuvė. Si – išties Simonos trumpinys, o Dez portugališkai reiškia 10 – mano laimės skaičių“, – sako pašnekovė.  

Simona gimė Teneniuose. Jos mama – Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos raštinės administratorė, tėtis – veterinarijos gydytojas, ūkininkas. Be jaunėlės Simonos, šeimoje užaugo dar dvi sesės. Simona sako, kad menininkės kelią pasirinko tik ji, seserys baigė „rimtesnius“ mokslus: Vilija – teisės studijas Mykolo Romerio universitete, Odeta – viešojo administravimo bakalauro studijas Vytauto Didžiojo universitete ir marketingo valdymo magistro studijas Kauno technologijos universitete.

„Mūsų šeimoje piešiu ir tapau aš viena. Tiesa, tiek mamos, tiek tėčio giminėse yra piešiančių, muzikuojančių, kuriančių eiles. Ir nors mano pasirinkimu tėvai nesižavėjo, bet ir spaudimo nedarė. Nuo vaikystės vis kartojo: „kaip pasiklosi, taip ir išmiegosi“, – pasakoja S. Grabauskaitė.  

Nuo veterinarijos prie dailės

Tad iš kur merginos gyvenime atsirado dailė?

„Lankiau dailės, šokių, choro būrelius, dalyvavau jaunųjų šaulių, orientacinio sporto veikloje, mokiausi groti gitara. Ir visur gerai sekėsi. Svajojau studijuoti mediciną arba veterinariją, nes, stebėdama tėčio darbą, juo ypač žavėdavausi. Kai jis nusiveždavo mane pas sergančius gyvulius, jausdavausi pakylėta ir galvodavau, kad jį kada nors pakeisiu. Ši svajonė išliko netgi tada, kai pradėjau lankyti Šilalės meno mokyklą. Nors man patiko, rimtai pasinerti į meno sritį negalvojau. Tačiau svajone būti medike ėmiau abejoti, pradėjusi respublikiniuose, tarptautiniuose konkursuo­se laimėti prizines vietas. 2017 m. tapau 23-iosios Lietuvos jaunųjų dailininkų olimpiados bronzos laimėtoja. Tada ir pajutau, jog dailė yra mano gyvenimo „arkliukas“, ėmiau galvoti ne vien apie meno studijas, bet ir apie tai, ką veiksiu po jų. Nenorėjau rinktis specia­lybės, kuri neturi jokios perspektyvos, dėl to nusprendžiau studijuoti interjero dizainą“,  – prisipažįsta ne vieno konkurso laureate tapusi dailininkė. 

Pirmieji mokytojai – svarbiausi 

Tačiau kad ir koks veržlus būtų jauno žmogaus entuziazmas, kažkas jį turi pastūmėti, palaikyti. 

„Pirmąją savo dailės mokytoją Dianą Rupšienę iš Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos iki šiol vadinu Mokytoja iš didžiosios raidės. Tai – puiki, kūrybinga, pilna pozityvumo, stebinanti savo originaliais darbais pedagogė. Įžengus į jos kabinetą, mane užplūsdavo įkvėpimas. Kai matai mokytoją, savaitėmis triūsiančią prie darbų su šypsena veide, meilė menui dar labiau įsiplieskia. Negaliu nepaminėti ir Šilalės meno mokyklos mokytojos Ilonos Venckienės, kuri ne tik išmokė kūrybos paslapčių, bet ir lydėdavo į konkursus, olimpiadas ir rūpindavosi kaip mama“, – dėkinga savo mokytojoms Simona.

S. Grabauskaitė yra įsitikinusi, kad mokytis mažo miestelio mokykloje nėra blogai: gimnazijos bendruomenė nedidelė, mokytojai labiau pažįsta mokinius ir gali pastebėti kiekvieno gabumus bei pastūmėti tinkama krypti­mi.  

Pirmenybę teikia portretams

Šįkart personalinėje S. Grabauskaitės parodoje eksponuojami tik portretai. Ar tai vienintelis dailininkės žanras?

„Portretai mane žavėjo visada. Tai yra bene vienintelis būdas, tapant pajausti kiekvieną žmogaus veido bruožą: išraiškingas akis, juoko raukšles, šypseną ir t. t. Tiesa, žmonės dažnai įsivaizduoja, kad mano kūriniai yra klasikiniai, perpiešti iš nuotraukų, tačiau taip nėra. Žinoma, turiu keletą ir tokių, bet savo kūryboje stengiuosi viską pateikti originaliau. Neatsisakau tapyti abstrakcijų, natiurmortų, kurie, beje, studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, neišvengiami. Tačiau niekas manęs taip nežavi, kaip portretai“, – atskleidžia menininkė.

Jaunoji dailininkė akcentuo­ja, kad šiuo metu Šilalėje veikianti jos paroda nėra pirmo­ji. Pirmąkart S. Grabauskai­tė ekspoziciją surengė 2017-aisiais savo gimnazijoje. 

Skatina toleranciją

Paklausta, kodėl vis tik nusprendė tapyti afroamerikiečių portretus, kodėl atkreipė dėmesį į, atrodytų, mums tolimus JAV pilietinio karo įvykius, parodos autorė atsako, kad ši tema mums anaiptol nėra svetima ar neaktuali.

„Galbūt tiesiog apie tai mažai kalbame. Gyvename tokiame amžiuje, kai galime laisvai bendrauti su įvairių rasių, tautybių, kultūrų žmonėmis. Džiugina, jog pasaulis mums yra atviras, todėl norisi kuo daugiau pažinti, pamatyti, išgirsti. Tad ir mano parodos tikslas – tolerancijos skatinimas įvairių rasių žmonėms“, – aiškina Simona.

Anot jos, dar vaikystėje klau­sydama džiazo, hiphopo bei ki­tokio žanro muzikos, pra­dė­jo domėtis afroamerikie­čių kultūra – juk būtent jie pirmieji išvystė džiazo muzikos takelius, taip patraukdami europiečių dėmesį.

„Mane domina ne vien muzika, bet ir istorija, kultūra. JAV pilietinio karo (1861–1865 m.) atgarsiai iki šiol gyvi, skaudūs juodaodžių išgyvenimai apie vergystę, vaikų atėmimą iš šeimų, plakimus botagu ir kt. atgulė knygų puslapiuose, filmuose. Kalbant apie afroamerikiečių aktyvistų sąjūdį ,,Black Lives Matter“, kuris iki šiol kovoja už lygias teises, drąsiai reiškia savo idėjas, negali nepaminėti Michellės Obamos, Beyoncės, Kendrick Lamar, kitų garsių asmenybių, pasisakančių prieš rasizmą. Todėl jas ir vaizdavau savo kūriniuose. Savo kūryba stengiuosi keisti lietuvių nuomonę ir skatinti pakantumą, toleranciją, pagarbą visų rasių žmonėms“, – kalba menininkė.

Nebijoti būti savimi

Paklausta apie tolimesnius planus, mergina prisipažįsta turinti jų begalę.

„Tik gal labiau juos vadinčiau svajonėmis. O įgyvendinti jas galiu ir po 10 metų. Svajoju keliauti, pažinti kitas kultūras, kurios įkvėptų mane kūrybai. Baigusi interjero dizaino studijas, noriu dirbti šioje srityje, bet niekada neatsisakysiu portretų tapybos“, – šypsosi menininkės keliu pasukusi šilališkė.

S. Grabauskaitė arba Si Dez dabar visas jėgas yra sutelkusi į studijas. Tačiau, atėjus įkvėpimui, teptukas beregint atsiduria rankoje.

„Vis tapau, ir jei kas nors norės, savo kūryba pasidalinsiu, mielai surengsiu kitą paro­dą“, – neslepia pašnekovė.

Simona tvirtina nenorinti būti banali, bet mūsų moksleiviams linki būti savimi.

„Svarbiausia yra išklausyti 

kitų nuomonę, nebijoti pateik­ti savo, siekti pačių aukščiausių tikslų ir nepasiduoti, kai ištiks nesėkmė. Tik taip mes mokomės ir tobulėjame“, – įsi­tikinusi parodos, kuri šiuo metu veikia Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje, autorė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš S. Grabauskaitės asmeninio archyvo

Praėjusių metų pabaigoje Šilalės suaugusiųjų mo­kykloje startavo programos „Erasmus+“ mokyklinio ugdymo sektoriaus strateginės partnerystės projektas „Books – Big Ocean of Knowledge“ („Knygos – didžiulis žinių vandenynas“), skirtas jaunimo klasių mokiniams. Projekto, kuriame bendradarbiauja penkios mokyklos iš Turkijos, Lietuvos, Lenkijos, Ispanijos ir Rumunijos, tikslas – ugdyti moksleivių skaitymo gebėjimus, kurie yra aukštesniųjų gebėjimų bei kasdienio gyvenimo pagrindas.  

Pirmasis mokyklų-partnerių susitikimas šių metų lapkritį vyko Turkijoje, Kartepe Suadiye pagrindinėje mokyk­loje. Jame dalyvavo Šilalės suaugusiųjų mokyklos direkto­rė Daiva Rudminienė ir aš, pro­jekto koordinatorė Daiva Al­brechtienė.

Mokyklų atstovai kalbėjosi apie švietimo sistemų įvairiose šalyse panašu­mus bei skirtumus, pristatė projek­to „Books – Big Ocean of Know­ledge“ veiklas, skatinan­čias mo­­kinių domėjimąsi skaity­mu ir gilinančias skaitymo įgū­džius, aptarė tolimesnę pro­jekto eigą, numatė galimas veik­las ir būsimų susitikimų datas.

Taip pat apžiūrėjome mokyklą, lankėmės pamokose, bendravome su mokiniais bei mokytojais. Laisvalaikiu turėjome galimybę susipažinti su Turkijos kultūra, istorija, papročiais bei įžymiausiomis Stambulo, Izniko ir Izmito lankytinomis vietomis. 

Kelionė į Turkiją buvo finansuota iš Europos Sąjungos programos „Erasmus+“.

Daiva ALBRECHTIENĖ, projekto koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija pradeda įgy­vendinti „Erasmus+“ projektą „Read, Imagine, Create“ („Skaityk, įsivaizduok, kurk“). Pirmasis projekto part­nerių susitikimas vyko Ispanijoje, Pe­dreguer mies­te. Mokymus kolegoms, dalyvaujantiems projek­te, organi­zavo mokytojos Lineta Dargienė ir Aušra Pau­­likaitė, pranešimus skaitė ir kitų šalių mokytojai. 

Projekte dalyvauja Itali­jos, Ispanijos, Lenkijos, Ru­mu­­ni­jos, Graikijos mokyk­los, Ši­la­lės Dariaus ir Girėno pro­­gim­nazija yra projekto ko­or­di­natorė. Tai didžiulis Eu­ro­pos Sąjungos finansuojamas projektas, kurio metu bus kuriami knygas reklamuojantys filmukai. Projektas skatins skaityti knygas, diskutuoti apie jas, kalbėti apie skaitymo naudą, dalintis mintimis bei idėjomis kartu su kitų šalių mokiniais. Susitikimo Is­panijoje metu mokėmės, kaip kurti reklaminius filmukus, kaip dirbti su mokiniais „literatūrinio salono“ principu, išbandėme interaktyvaus ugdymo metodus matematikos pamokoje. Yra įrodyta, kad jei vaikas prastai suvokia tekstą, jam sunkiau seksis atlikti ir žodinius matematikos uždavinius, tikėtina, kad ir kitų dalykų suvokimas bus menkesnis, nes nesuprantant, kas yra rašoma, nukenčia visų dalykų žinios.

Užsiėmimų metu bend­ra­vo­me su mokiniais, dalyvavome kolegų vedamose pamokose. Bene svarbiausia susitikimo dalis buvo išmokyti partnerius dirbti su „Erasmus“ projektais, nes dauguma šalių tokiame projekte dalyvauja pirmą kartą. Suderintos ir tarptautinių susitikimų datos, aptarti dalyvių atrankos kriterijai. 

Šiuo metu Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokytojų komanda, dalyvaujanti „Erasmus+“ projekte, vykdo mokinių atranką į projekto veiklas. Tikimasi, kad į jas įsitrauks ne mažiau kaip 30 mokinių, iš jų 20 vyks pas projekto partnerius ir ten mokysis, kurs bei dirbs kartu su bendraamžiais. Projektas bus naudingas ir pedagogams – jie mokysis dirbti su mokiniais taip, jog skatintų jų literatūrinį suvokimą bei kitas kompetencijas.

Lineta DARGIENĖ

„Erasmus+“ projektų koordinatorė Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijoje

AUTORĖS nuotr.

Grupė Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos moksleivių ir mokytojų vykome į saulėtąją Italiją, Piazza Armerina miestelį, esantį Sicilijoje, kur vyko trečiasis „Effective use of mobile application in edu­ca­tion“ susitikimas. Jame dalyvavo ir atstovai iš Veng­­rijos, Makedonijos bei Turkijos.

Per kelias projekto dienas šeimininkai supažindino mus su savo miesteliu, buvome maloniai priimti mero. Ap­lan­kėme svarbiausius miesto mu­ziejus, taip pat kitus miestus. Žavėjomės nerealaus gro­žio uolomis, pabraidėme po Jonijos jūrą. Neišdildomą įs­pūdį paliko Taorminos miestas, graikų amfiteatras ir, žinoma, Etnos ugnikalnis, kur pakilome į 3000 metrų aukštį. 

Paskutinę dieną mokykloje kūrėme mobiliąją aplikaciją.

Kelionėje patyrėme daug įspūdžių, patobulinome ang­lų kalbos žinias. O svarbiausia – išmokome bendravimo meno bei savarankiškumo.

Veikla yra finansuojama iš Mokymosi visą gyvenimą prog­ramos, kurią Lietuvos Res­pub­likoje administruoja Švie­timo mai­nų paramos fondas.

Laima BALTUTIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos projekto „Erasmus+“ kelionės į Italiją dalyviai

Šilutėje išteisintas, o dabar Klaipėdos apygardos teisme nuosprendį išgirdęs Šilalės gyventojas Va­­lentinas B. sukčiavimo būdu pelnėsi ir iš sa­vo bi­čiulių šilališkių. Neoficialiais duomenimis, pa­ti­kė­ju­siųjų nuteistuoju gali būti gerokai daugiau, nei jų krei­pėsi į teismą – kai kurie tiesiog nenori viešumo ir pri­sipažinimo, jog buvo apgauti. Kita vertus, tai gali būti gera pamoka patikliesiems – akivaizdu, jog pažadus greitai ir lengvai uždirbti būtina vertinti kritiškai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.92