Šiuolaikinis pasaulis formuoja vis greitesnį gyvenimo tempą, todėl natūralu, kad žmonės tikisi greitų rezultatų visose gyvenimo situacijose. Socialinė darbuotoja Karolina Gykarienė akcentuoja, kad priklausomybė yra lėtinė liga, kuria serga tūkstančiai žmonių visame pasaulyje, ir būdo greitai išgyti nėra.

„Tai yra nuosekli paciento ir jį lydinčio spe­cialisto­ kelionė jo naujo gyvenimo link, tačiau svarbiausia yra žengti pirmą žingsnį ir kreiptis pagalbos“, – teigia sep­tintus metus Respubli­kiniame priklausomybės ligų centre dirbanti specialistė.

Alkoholis kelia daugiausiai iššūkių

2023 metais į Respublikinį priklausomybės ligų centrą (RPLC) dėl ambulatorinių paslaugų vartojant psichoaktyviąsias medžiagas kreipėsi daugiau nei 8700 žmonių, dėl pikt­naudžiavimo alkoholiu – daugiau nei 8300 žmonių.

„Praėjusiais metais stacionarinės paslaugos buvo suteiktos 4000 žmonių. Daugiau nei 90 proc. jų gydėsi nuo priklausomybės alkoholiui. Remdamiesi šiais duomeni­mis, galime daryti prielaidą, kad­ Lietuvoje dažniausiai žmonės ieško pagalbos dėl iššūkių, kylančių vartojant alkoholį“, – teigė socialinė darbuotoja K. Gykarienė.

Specialistės nuomone, alkoholis yra labiausiai visuomenei priimtina svaigioji medžiaga, kuri asocijuojasi su atsipalaidavimu, šventėmis ir geromis emocijomis.

„Alkoholio vartojimas lietuvių visuomenėje yra tapatinamas su vertybėmis. Tai labiausiai atsiskleidžia alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų reklamose, kur apeliuojama į bend­rystę, vienybę, artumą, kultūrą“, – kalbėjo RPLC Šiaulių filia­le dirbanti specialistė.

Esama įvairių draudimų, kurie turėjo įtakos alkoholio prieinamumo ir vartojimo mažinimui, tačiau radikalių pokyčių nepastebėta – daugiausia suskaičiuojama būtent priklausomybės nuo alkoholio atvejų.

Būdingas delsimas kreipiantis pagalbos 

K. Gykarienė akcentuoja: priklausomybė yra liga, kuri nesirenka amžiaus, socialinio, profesinio ar finansinio statuso.

Gydytis priklausomybę nuo alko­holio daugiausia­ ryž­tasi 25-35 ir 45-64 metų am­žiaus­ žmonės. Dėl psichoaktyvių me­džia­gų vartojimo prik­­lausomybės dažniausiai kreipiasi 25-34 ir 35-64 metų asmenys. RPLC duomenimis, pagal­bos dažniausiai pra­šo vidutinio, darbingo 35-64 me­tų­ amžiaus žmonės, tačiau pastebimas vis didesnis jaunesnių žmonių kreipimasis.

„Kuo anksčiau žmogus kreipiasi pagalbos, tuo didesnė tikimybė jam laiku padėti. Taip pat tai įrodo, kad priklausomybės ligomis žmonės suserga vis jaunesnio amžiaus.

Nepaisant to, pagalbos kreipiasi žmonės ir po 10 ar 25 metų vartojimo. Tokiu atveju priklausomybė yra stipriai paveikusi žmogaus gyvenimą, tačiau vedamas praradimų jis bando keisti savo elgesį, ieško­ informacijos ir pagalbos“, – dės­tė pašnekovė.

Pavėluotą pagalbos kreipimąsi gali padėti paaiškinti tik ligos mechanizmui būdingas esa­mos problemos neigimas. Socialinės darbuotojos nuomone, reikia nueiti tam tikrą kelią, kad žmogus pats pripažintų, jog jis susiduria su iššūkiais dėl konkrečios medžiagos vartojimo.

„Kiek laiko delsėte kreiptis į odontologą, nes tikėjote, kad dantų skausmas praeis? Lygiai tas pats vyksta ir su žmogumi, kuris pats ar jo artimieji pastebi elgesio pokyčius“, – kasdieniu pavyzdžiu dalijosi specialistė.

Priklausomybė – šeimos liga

Svarbu paminėti, kad neretai artimieji, bandydami kont­roliuoti sergančiojo veiksmus ir jam padėti, pradeda gyventi kito žmogaus gyvenimą. Tai vadinama netiesiogine prik­lau­somybe arba kopriklausomybe. Vienas priklausomas asmuo gali paveikti nuo 1 iki 10 asmenų savo aplinkoje, todėl svarbu, kad pagalbos kreiptųsi ne tik priklausomas, bet ir kopriklausomas asmuo.

„Būna, kad iš nevilties ir nežinojimo, kaip pagelbėti, artimieji apmoka sergančiojo skolas, jį teisina. Turėtume leisti sergančiajam patirti savo elgesio pasekmes, suprasti situacijos keblumą. Priešingu atveju – noras keistis ir sveikti ima tolti“, – sakė socialinė darbuotoja.

Jaučiantys miego kokybės pokyčius, sunkesnę koncentraciją ir didėjantį dirglumą kviečiami kreiptis pagalbos į RPLC. Daugiau informacijos (kopriklausomybės požymius, pagalbos būdus ir kopriklausomybės testą) ieškokite internetinėje svetainėje www.pagalbasau.lt.

Keičia pacientų įsitikinimus

Anot RPLC Šiaulių filialo specialistės, statistiškai centre gydosi daugiau vyrų negu moterų, nors fiziologiškai moterims priklausomybė gali išsivystyti greičiau, todėl K. Gykarienė ragina atkreipti dėmesį į artimųjų elgesį ir įsitikinti, ar nėra priklausomybės požymių.

„Į priklausomybę linkę asmenys jaučia stiprų medžiagos troškimą, jiems sunku kontroliuoti vartojamą kiekį, pradžią ar pabaigą.

Bėgant laikui, sergantys asmenys praranda malonumą­ užsiimti kitomis, anksčiau­ įprastomis veiklomis. Nepai­sant­ žalingų pasekmių, vartojimo ilgesniam laikui sustabdyti nepavyksta“, – dėstė specialistė.

Formuojantis priklausomybei, žmogus patiria įvairių praradimų: asmeninių, socialinių,­ finansinių ar net sveikatos. Pasikeičia jo santykiai su šeima, sumažėja artimųjų ratas, didelę dienos dalį užima darbas, ima siaurėti interesai, o kasdienę rutiną vis labiau pildo vartojimas ir vartojimo pasekmių įveikimas iki kito epizodo.

„Pasiruošęs gydytis nuo priklausomybės žmogus kartu atsineša šūsnį įsitikinimų, išgyvenimų, baimių, o specialistai yra tie žmonės, kurie padeda tuos įsitikinimus keisti taip, kad jie padėtų sveikti ir parodytų, kaip galima gyventi kitaip.

Paprastai sunkiausi būna pirmieji metai, kai žmogui tenka iš naujo įvertinti savo vertybes, įsilieti į socialinį ratą. Gyvenimo džiaugsmas grįžta su laiku. Svarbu sekti atkryčio simptomus ir laikytis specialistų rekomendacijų“, – sakė K. Gykarienė.

Padeda susigrąžinti gyvenimo kelią

„Priklausomybė yra liga, ku­riai puikiai tinka posakis „Vienas lauke – ne karys“. Viskas prasideda nuo žmogaus noro atsisakyti ar bent sumažinti vartojamą medžiagų kiekį“, – kalbėjo specialistė.

RPLC socialinė darbuotoja ragina kreiptis į šeimos gydytoją arba pirminės psichikos sveikatos centrą, kur nemokamai ir anonimiškai konsultuoja priklausomybės konsultantai.

Socialinė darbuotoja K. Gy-karienė teigė, jog specialistai, dirbantys su priklausomais asmenimis, nekuria pacientams iliuzijos, kad priklausomybę kaip apendicitą galima išoperuoti ir tuomet vėl grįžti prie iki tol įprasto gyvenimo būdo.

„Nėra piliulės ar kito būdo, kuris sparčiai ir efektyviai padėtų pasveikti, bet mes apie tai ir nekalbame. Mes gilinamės į sveikimą, į tai, kaip išmokti gyventi naują gyvenimą“, – pasakojo specialistė.

Socialinės darbuotojos teigimu, alkoholio ar kitų medžiagų nebevartojantis asmuo, sveikstantis nuo azartinių lošimų žmogus suvokia, kad ir po 20 metų medžiaga ar priklausomybę keliantis elgesys jam bus pavojingas.

„Svarbiausia yra apie tai kalbėti, išsakyti nerimą ir ieškoti pagalbos. Specialistai yra pasiruošę padėti suprasti, kokia rimta jūsų problema yra, ir atrasti blaivų, orų gyvenimą“, – šypsojosi K. Gykarienė.

Spalį šimtai Šilalės rajono gyventojų gavo AB „Via Lietuva“ (buvusi Lietuvos automobilių kelių direkcija) laiškus dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų nustatymo. Nors jų turinys informacinis, gyventojai baiminasi, kad kėsinamasi nusavinti jų nuosavybę, įvedant žemės naudojimo apribojimus, kurie akivaizdžiai apsunkins gyvenimą. AB „Via Lietuva“ specialistai aiškina, jog iš esmės niekas nepasikeis, leidimą gauti reikės tik pakelėse atliekant kai kuriuos darbus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.  83

„Į savivaldybę sugrįžo nepotizmas“? Būtent tokį klausimą viešojoje erdvėje pačiame savivaldos rinkimų įkarštyje uždavė tuomet į mero pareigas dar tik pretenduojantis Tadas Bartkus. Jis išsijuosęs kritikavo konservatorius, kurie darbo vietas dalijo, anot jo, pagal giminystės ryšius, ir iliustravo tai pavyzdžiais, įvardindamas, jog „skubama sukišti saviškius į šiltas vieteles“ ne tik savivaldybėje, bet net į valytojų pareigas seniūnijose...

Rinkimai praėjo, T. Bartkus juos laimėjo, tačiau jam šiandien drąsiai galima peradresuoti jo paties klausimą: „Tai kaip ten su tuo nepotizmu, t. y. giminių, draugų, bendrapartiečių įdarbinimu“?

„Tai va, taip ir gyvenam, net konkursų nereikia. Taip gražiai ir tvarkosi konservatoriai dar net rinkimų nelaimėję, o tai kas bus, jeigu jie laimės?“ – klausė prieš pusantrų metų tada dar būsimasis meras.

Jis puikiai išmoko taip kritikuotų konservatorių pamokas – vos užėmęs pareigas, „su komanda“ konkursus ėmė rengti vieną po kito, buvo pakeisti net kelių įstaigų vadovai, ir – koks netikėtumas – beveik visus juos laimėjo su mero aplinka vienaip ar kitaip susiję žmonės. Įvyko konkursas ir į Šilalės kultūros centro direktorės pareigas – apie jį jau ne kartą rašyta „Šilalės artojuje“, rodyti reportažai net per visuomeninį transliuotoją, jo peripetijas gvildeno įvairios kitos žiniasklaidos priemonės. O skandalas kilo, kai ilgametė Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė pralaimėjo savo konku­rentei, valdančiajai daugumai taryboje priklausančios partijos nario Donato Gri­galio žmonai Vilmai Grigalienei. Tada skelbta, jog ji, konkurso komisijos įvertinta 8 balais, pripažinta galinti vadovauti Šilalės kultūros centrui, tuo tarpu I. Kėblienei komisija teskyrė 6,8 balo.

Tačiau buvusi vadovė su tokiais konkurso rezultatais nesutiko ir kreipėsi į teismą. Pirmasis teisinių ginčų nagrinėjimas baigėsi po pusmečio, šiemet, gegužės 27-ąją, Šilalės rūmų teismas konstatavo, kad naujoji įstaigos direktorė konkurso laimėtoja yra pripažinta nepagrįstai. Pirmos instancijos teismo manymu, ji neatitiko konkurso reikalavimų turėti ne mažesnę kaip 2 metų vadovaujamo darbo patirtį kultūros srityje, o vaikų dramos būrelis, kuriam ji kažkada vadovavo, negali būti vertinamas kaip meno kolekty­vas ar net mėgėjų meno kolektyvas. Teis­mas konstatavo, jog savivaldybės komisija, vertinusi pretendentes vadovauti kultūros įstaigai, nebuvo objektyvi, ir padarė išvadą, jog laimėtoja paskelbta pretendentė net negalėjo dalyvauti konkurse.

Žinoma, savivaldybė negalėjo susitaikyti su tokiu sprendimu ir apskundė jį aukštesnės instancijos teismui. Rajono vadovų manymu, patirties, įgytos vadovaujant mokinių dramos būreliui „Pasakų pasaulyje“, užtenka vadovauti ir viso rajono kultūros veiklą koordinuojančiai įstaigai. 

Belaukiant teismo sprendimo, pra­ėjo dar pusmetis, laikinai Kultūros centro vadovės pareigas ėjusi I. Kėblienė prieš Miesto šventę iš jų buvo atleista. 

Ir štai spalio 28-ąją Šilalę pasiekė naujas teismo sprendimas – Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš trijų teisėjų, nusprendė, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o savivaldybės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Paprasčiau tariant, I. Kėblienės prašymas panaikinti konkurso rezultatus, susijusius su trečiuoju asmeniu, ir konkurso laimėtoja pripažinti ją, yra tenkintinas, nes byloje esančių duomenų visuma patvirtina, jog vadovavimas pradinių klasių dramos būreliui ne tik nelaikytinas vadovavimo patirtimi, bet tuo pačiu negali būti laikomas ir vadovavimu kultūros srityje.

Be to, savivaldybei teks apmokėti ir priteistas visas I. Kėblienės patirtas bylinėjimosi išlaidas – daugiau nei 9000 eurų. Reikės iš rajono biudžeto sumokėti ir advokatams, kurie atstovavo savivaldybei – ieškinius už savivaldybės teisininkus rašė advokatų profesinė bendrija WIDEN. Ir nors niekas konkrečių sumų neatskleidžia, remiantis viešai skelbiamais portalo rekvizitai.lt duomenimis, ši kontora su Šilalės savivaldybe yra sudariusi sutarčių už 48 tūkst. 387 Eur.

Kalbėti apie išlaidas teismams meras nenorėjo ir praėjusiame savivaldybės tarybos posėdyje. Opozicijos paklaustas, kas gi vis tik prisiims atsakomybę dėl pralaimėto teismo ir iš kur gaus lėšų padengti teismo išlaidoms, T. Bartkus įsižeidė: anot jo, visi klausinėja apie pralaimėtas bylas, o „kai jos laimimos, niekas nekalba“...

Vilniaus apygardos teismo nutartyje skelbiama, jog ji įsiteisėja nuo jos priėmi­mo dienos. Tačiau praėjo savaitė, o Ši­la­lės rajono vadovai ją vis dar tebeskaito.

Rinkdami į valdžią naujus politikus, gyventojai tikisi, kad šie dirbs sąžiningai, teisėtai ir profesionaliai. Tačiau kai dėl politikų ambicijų atsiradusias išlaidas tenka padengti ne jiems patiems, o jos tampa našta mokesčių mokėtojams, žmonėms pagrįstai kyla klausimas apie asmeninę valdininkų atsakomybę. Jei, tarkime, merui reikėtų bent iš dalies padengti bylinėjimosi išlaidas, greičiausiai į tokias teismų karuseles būtų įsisukama kur kas rečiau, o konkursai į vienas ar kitas pareigas būtų rengiami skaidriau ir sąžiningiau.  

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

2024 m.spalio 29 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus Konferencijų salėje vyko Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos konferencija. Joje dalyvavo bendrijos nariai iš įvairių Lietuvos miestų: Mažeikių, Plungės, Druskininkų, Utenos, Šiaulių, Kauno, Vilniaus, Lapteviečių brolijos.

Didžiausio dėmesio konferencijoje sulaukė LGGRTC generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio pranešimas – „Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje:istorija ir dabartis“, skirtas partizaninės kovos pradžios 80 – osioms metinėms paminėti.

„Valstybės nepriklausomybę ir demokratines vertybes gynęs 1944–1953 m. ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje prasidėjo dar vykstant Antrajam pasauliniam karui 1944 m. vasarą. Tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Eurpoje XX a., nusinešęs tūkstančius gyvybių, jo pasekoje buvo įkalinta ir ištremta dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Pusę amžiaus, sovietinės okupacijos metais, šio karo įvykiai buvo tarsi tamsi dėmė Lietuvos istorijoje, pilna mitų, iškraipymų, ideologizuotų vertinimų. Tik atkūrus nepriklausomybę, tarsi mozaika dėliojasi objektyvus ir pilnas vaizdas. Todėl ginkluoto pasipriešinimo tematika nėra praradusi aktualumo, remdamiesi politinėmis, tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis, įvairius partizaninio karo klausimus, reikšmę iki šiol nagrinėja istorikai, politologai ir politikai“, – savo pranešime akcentavo LGGRTC vadovas dr. A.Bubnys.

1944 m. vasara Lietuvos istorijoje

1944 m. vasara Lietuvos istorijai yra lūžio momentas, kai nacistinę okupaciją keitė sovietinė. Su šiais įvykiais keitėsi ir lietuvių tautinio pasipriešinimo taktika ir metodai, buvo pereinama nuo neginkluoto pasipriešinimo naciams prie ginkluoto pasipriešinimo sovietams.

Pasak LGGRTC vadovo istoriko dr. A. Bubnio, kiekvienas Lietuvoje vykusio partizaninio karo etapas yra išskirtinis savo organizuotumu, kovos metodais ir taktika. Specifinė ir svarbi pasipriešinimo pradžia. Tuo metu dar tebevyko Sovietų Sąjungos–Vokietijos karas, kuris ir lėmė specifinius procesus Lietuvoje – prie partizanų būrių jungėsi ir vengiantys mobilizacijos vyrai. Reikėjo sulaukti karo pabaigos, su kuria turėjo baigtis ir sovietų okupacija. Tuo metu kūrėsi vyko pirmosios ir atkaklios partizanų kautynės su sovietinių represinių struktūrų kariuomene. O lietuvių rezistencinių organizacijų veiksmai šiuo laikotarpiu suvaidino svarbų vaidmenį buriant lietuvių patriotus tolesnei kovai ir kuriant organizacines pasipriešinimo struktūras. 1944 m. antroje pusėje susiformavo būsimų partizanų apygardų užuomazgos.

Renginio metu savo nuoširdumu ir žaismingumu sužavėjo prozininkės, vertėjos, Naujosios Sorbonos universitete įgijusios vaizduojamųjų menų diplomą, Jurgos Vilės knygos „Sibiro haiku“ pristatymas. Leidinyje tėvų, senelių praeities išgyvenimų perdavimas jaunajai kartai perduotas vizualizicijos būdu (komiksų pagalba). Knyga išversta į 13 pasaulio kalbų. LPKTB padėka „Už patriotinių vertybių ir istorinės atminties puoselėjimą šeimoje“ pagerbtas rašytojos tėtis Algimantas Stakėnas, kuris buvo ne tik šios knygos herojus Algiukas, bet ir Tado Kazakevičiaus foto parodos „Pernykštis sniegas“, pristatytos Briuselyje, herojus. Tokia pačia padėka apdovanotas ir LPKTB valdybos pirmininkas Stanislovas Ulinskas.

LPKTB nariai dėkingi LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorei Ramunei Driaučiūnaitei ir jos komandos darbuotojams už sudarytas puikias sąlygas susiburti tremtiniams iš visos Lietuvos.

Nuotraukos LPKTB

Rugsėjo pabaigoje Šilalės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje įvykiai primena sovietų armijoje tarnavusiems vyrams puikiai žinomą „diedovščiną“. Tik dabar vieni iš kitų tyčiojosi ne skirtingų rangų ar tautų atstovai, o lietuviai šauktiniai, vienu metu pradėję nuolatinę privalomąją tarnybą Pajūrio batalione.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Spalio 26-ąją Laukuvos kultūros namų vyresniųjų šokių kolektyvas „Laukiva“ paminėjo 20 metų veiklos sukaktį. Ta proga miestelio bendruomenę pakvietėme į šventę „Šokiu nuspalvintas gyvenimas“.

Rita KĖBLIENĖ

Nuotr. Aurelijos BACEVIČIENĖS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

– Kas tu esi? – paklausiau sužavėtas

Jo veido ir jo skraistės skaistumu.

– Esu Ruduo. Auksinis ir saulėtas.

Esu karalius šitų lygumų.

Aš įsakiau miškams margai pražysti,

Paliejau žemėn daug skaidrių dažų.

Todėl šiandieną mano karalystėj

Taip liūdna ir gražu.

Beržai nusvirusiom šakom, 

tartum ugnies fontanai

Sustingę, šviečia vidury laukų.

Ir lapai krisdami, tartum 

margi drugiai, plevena

Ir kilimus nuaudžia ant takų.

(Bronius Krivickas)

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija organizavo naktinį pėsčiųjų žygį „Auksinis Pajūrio ruduo“, kuriam prasidedant, gimnazijos direktoriaus Juozas Žymančius linkėjo gero kelio, smagaus ir saugaus laiko. Šiame žygyje dalyvavo net 150 žygeivių iš Laukuvos, Pagėgių, taip pat Pajūrio jaunieji šauliai, o visi įveikė 10 km pėsčiomis. Iš gimnazijos kiemelio pajudėję Beždžionių tilto link, kabančio prie vienuolyno, saugiai jį perėję, per Lileikėnus, Jomantus, stabtelėję ir atsipūtę Birutės ir Kęstučio Tarvydų kaimo turizmo sodyboje, per tvenkinį nutiestu mediniu tiltu patraukėme tolyn. Viso kelio metu jaunieji šauliai pasaloje tykojo ir laukė, kad galėtų „pagrobti“ bent vieną žygio dalyvį. Ši pramoga suteikė daug laimės ir juoko – netikėtoje vietoje išvesti iš kolonos, po kurio laiko  vaikai buvo sugrąžinami į ją. 

Džiaugiamės, kad įgyvendindami įvairius projektus, galime prisidėti prie gimnazijos bend­ruomenės narių sveikos gyvensenos. Už pagal­bą, organizuojant žygį, esame dėkingi visai Pa­jūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenei, už jaunųjų šaulių energiją dėkojame jaunųjų šaulių vadui Algimantui Dragūnui, o už galimybę atsikvėpti ir pasigrožėti nuostabiu rudenišku vaizdu – kaimo turizmo sodybos šeimininkams B. ir K. Tarvydams.

Naktinis pėsčiųjų žygis „Auksinis Pajūrio ruduo“ buvo finansuojamas iš Šilalės savivaldybės jaunimo organizacijų ir su jaunimu dirbančių organizacijų veiklos projekto „L.I.V.E.“ lėšų.

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

AUTORĖS nuotr.

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 7 ir 8 klasių mokiniai, paskatinti savo mokytojų ir pasidomėję Estijos žy­miomis vietomis, leidosi į edukacinę eksursiją, norėdami viską pamatyti savo akimis.

Po ilgos kelionės per Latviją pasiekę Es­tiją, pirmiausia aplankėme trečią pagal dy­dį Muhu salą. Joje įspūdingiausia – vie­na seniausių šalyje Šv. Katerinos bažnyčia, į kurios sienas įmūrydavo nekaltas mer­gaites kaip šventyklos apsaugą. Pa­sa­ko­ja­ma, jog atsirasdavo žmo­nių, kurie, norė­da­mi išpirkti nuodėmes, patys pasiprašy­davo įmūrijami. Muhu saloje aplankėme ir žvejų kaimelį Koguvą, kurį puošia seni mediniai, šiaudais dengti žvejų nameliai, kie­mus juosia akmeninės tvoros. Kai­me­lio gyventojai tradiciškai užsiima žvejyba, jų visas gyvenimas susijęs su jūra. Nebenaudojamas valtis žvejai užkeldavo ant akmeninių tvorų kaip pagarbą už atliktą darbą arba sudegindavo Joninių lauže.

Nukeliavome į didžiausią Estijoje Sare­mos salą. Jos simbolis – vėjo malūnai. Pen­kis tokius pamatėme Angla kaimelyje. 

Sare­mos saloje taip pat aplankėme sostinę Kuresarę, apžiūrėjome miesto centrinę aikštę, senuosius Teismo rūmus, Rotušę bei XIV a. pastatytą vyskupų pilį-tvirtovę. Ji yra viena geriausiai išsilaikiusių gotikos stiliaus tvirtovių Baltijos šalyse, tarnavusi gynybi­niais tikslais. Vyskupų pilis stovi saloje, apsuptoje vandens griovio, jos sienų storis siekia net 5 metrus, todėl buvo gerai apsaugota nuo priešų.

Pangos skardis, kuris yra apie 21 metro aukščio ir laikomas aukščiausiu natūraliu skardžiu Saremos saloje, nepaliko abejingų. Vietiniai žmonės pasakoja istorijas apie čia klaidžiojančius vaiduoklius, tad manome, kad bent kartą gyvenime reikia jį pamatyti, nes išties kraštovaizdis yra nuostabus ir vertas dėmesio.

Vakarop atkeliavome į Estijos sostinę Ta­liną, kitą dieną apžvalginės eksursijos me­tu autobusu aplankėme Piritos buriavimo centrą, Šv. Brigitos vienuolyno griuvė­sius, tarptautinį jūrų uostą. Ekskursiją pėsčiomis tęsėme nuo Tompea kalvos, ant kurios 1050 m. buvo pastatytos pirmosios tvirtovės, užsukome į apžvalgos aikšteles, nuo kurių atsiverė nuostabus vaizdas į senamiestį, Talino įlanką bei miesto apylinkes. Iš aukštutinės miesto dalies, kurioje gyveno turtingieji, siaura gatvele, vadinama Trumpąja koja, nusileidome į Rotušės aikštę. Joje įsikūrusi nuo 1422 m. veikianti vaistinė, už keliolikos metrų gardžiais kvapais viliojo Bandelių skersgat­vis, Žemutiniame mieste, netoli gotikinio stiliaus Rotušės, stovi amatininkų namai, Juodagalvių gildijų pastatai... Talino senamiestis  su išlikusia gynybine siena, bokštais, bokšteliais, bažnyčiomis, senais pastatais lyg viduramžių enciklopedija yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kelionė buvo smagi ir kupina įspūdžių. Apsilankę pačioje šiauriausioje Pabaltijo šalyje suradome nemažai skirtumų: estai turi daugybę salų, net septynis kartus ilgesnę jūros pakrantę, kitokius papročius ir kalbą (giminiška su suomių kalba). Estai yra labiau pažengę ir informacinių technologijų bei paslaugų srityje. Tačiau mus vienija ta pati Baltijos jūra, sovietinės okupacijos patirtis, Baltijos kelias, kuris simbolizuoja vienybę kovoje už savo valstybių Nepriklausomybę. 

Morta ZOBIELAITĖ, Indrė KANČELSKYTĖ, Lėja JUŠKAITĖ, Meda PETKUTĖ,

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 8 b klasės mokinės

AUTORIŲ nuotr. 

Jau ketvirtus metus mūsų gimnazijoje vyko renginys „Apšviesk Kvėdarną“. Kaip ir daugumą miestelių ar miestų, mus taip pat aplankė moliūgų skaptavimo karštligė: visi, maži ir dideli, jauni ir vyresni, susirinkę į Kvė­darnos Kazi­miero Jauniaus gimnazijos aktų salę, aktyviai įsitraukė į kūrybines dirbtuves ir išsijuosę būreliais ir pavieniui ruošė moliūgų žibintus, tarsi norėdami nugalėti pamažu atslenkančią tamsą.  

Be galo meniškus ir gražius žibintus iš moliūgų skaptuoja ir kitus pa­moko Daiva Dali­šans­kienė ir Regina Vir­šilienė. Jų kūryba, baigiantis spaliui, žavėjo­si kiekvienas, užsukęs į gimnazijos parkelį. 

Vakarėjant „naktinėtojų“ bū­rys dar padidėjo, mat susirinko naktinių orientacinių varžybų dalyviai, teisėjai, komisija ir šiaip smalsuoliai, užsigeidę paragauti moliūgienės. Išklausius instruk­ta­žo, apsišarvojus liemenėmis ir prožektoriais, prie starto linijos stojo ir „užkariauti“ Kvėdarnos susiruošė net 33 komandos. Jų palaikytojai tuo tarpu gimnazijos kie­melyje šildėsi prie laužo, įžiebė žibintus, dalyva­vo estafečių žaidimuose. 

Trasą įveikti reikėjo išmonės ir žinių. Įmantriai užslėptose vietose punktus sudėliojo Šilalės sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoja Svetlana Zaleskienė ir fizinio ugdymo mokytoja Milda Galdikaitė-Mi­kašauskienė. Pirmieji finišo liniją 11–15 m. amžiaus kategorijoje kirto Hu­bertas ir Matas, o Rugilė ir Luk­recija nugalėjo 16–18 m. kategorijoje. Tarp suaugusiųjų greičiausiai trasą įveikė Ritos ir Vi­talijaus Žem­laus­kių šeimyna, o šeimų kategorijoje nugalėjo ma­ma su duk­ra – Oksana ir Mė­ta. Beje, tai buvo pirmosios orien­ta­ci­nės varžybos jauniausiai jų dalyvei Adrinai, kuri startavo ir finišavo kartu su tėčiu Tadu Bart­kumi. 

Šventėje netrūko juoko bei linksmybių, karštos arbatos ir skanios moliūgienės, kurią tradiciškai virė Gediminas ir Li­gita Gedgaudai. 

Džiaugiamės kvėdarniškių ak­tyvumu ne tik šventėje, bet ir ruošiantis jai. Tai – bend­ra Kvėdarnos seniūnijos, seniūnaičių, Kul­tūros namų, gimnazijos mokytojų, mokinių ir tėvų tarybos, Šilalės sporto mokyk­los šventė, sujungusi visą bend­ruomenę. Varžybų prizai, sausainiai, moliūgienės in­gredientai finansuojami iš „Svei­kos gyvensenos virusas“ projekto. 

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.