Spalis lepino puikiais orais, o lapkritis stebins įspūdin­gais renginiais –  Šilalėje jau netrukus vyks eksperimentinis renginys jauniesiems kūrėjams, didžiuosiuose Lie­tu­vos miestuose bus pri­statomas vienas didžiau­sių vi­sų laikų baletų „Gulbių eže­ras”, vyks įvairios me­no pa­rodos, apsilankyti kvie­čian­čios ir negalią turinčius me­no mylėtojus.

Kaune iki lapkričio 18 d. Ąžuo­lyno bibliotekos galerijoje veiks Gito Markučio persona­linė tapybos darbų paroda „Abstraktus peizažas“. Menininkas įkvėpimo savo darbams semiasi gamtoje, jo tapybos kūriniuose dominuoja ryškus spalvinis kolo­ritas, o stilių lydi ekspresyvi ma­niera.

Iki lapkričio 16 d. Kaune, Ga­launių namuose-muziejuje, vyksta Algio Kaupo fotografijų paroda, kurioje pristatomas fotografijų ciklas, sukurtas 2017 m., kai ispanakalbių bendruomenę Niu Heivene palaikanti organizacija „Unidad Latina en Acción“ pakvietė menininką įamžinti kasmetinį Mirusiųjų dienos paradą. Mirusiųjų diena Meksikoje – kiek kitokia, nei Lietuvoje. Ji minima lapkričio 2-ąją, o siekiant pagerbti ir prisiminti mirusius artimuosius, įrengiami altoriai su žvakių aukomis ir serenčiais, ruošiami ir ant altoriaus dedami tradiciniai patiekalai, dažomi veidai – daugelis žmonių išpiešia savo veidus kaukolėmis, taip pagerbdami mirusiuosius. Mirusiųjų diena Meksikoje yra gyvybinga gyvenimo ir mirties šventė. 

Kaune taip pat atidaryta uk­rainiečių menininko Volo­dymyr Hontar paroda „Vilties nešėjai“, eksponuojama Šv. Ignaco Lojolos kolegijoje. Ją galima aplankyti iki lapkričio 23 d.

Klaipėdos Prano Domšaičio ga­lerija kviečia į parodą „Gėlės, vai­siai ir dygliai“, pritaikytą ir regėjimo sutrikimų turintiems lankytojams. Joje eksponuojami šiuolaikinių menininkų darbai, kurių pagrindinė ašis – augalai. 

Baleto trupė „International Festival Ballet” ir simfoninis orkestras „Festival Orchestra” lapkritį pristato didžiausią visų laikų baletą „Gulbių ežeras”. Šis spektaklis taps savotišku rekordu, nes scenoje žiūrovai išvys net 48 šokėjas-gulbes, kai įprastai šiame balete būna nuo 16 iki 28 šokėjų. Pasirodymai vyks lapkričio 10 d. Vilniaus „Compensa” koncertų salėje, lapkričio 11 d. –

Klaipėdos Žvejų rūmuose, lapkričio 12 d. – Kauno „Žalgirio” arenoje.

Lapkričio 8 d. Šilalės atvirame jaunimo centre „Pulsas“ vyks „Poetinės varžytuvės“, taip jaunus kūrėjus skatinant rašyti ir dalintis savo kūriniais. Var­žy­tuvėse kviečiami dalyvauti 14–29 m. kūrėjai, per 3 etapus kiek­vienam bus suteikta po 3 minutes savo kūrybos skaitymams. Renginys prasidės 16 val. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Šiemet jau vienuoliktą kartą ge­riau­siems šalies pieninin­kams bu­vo įteikti apdovanojimai „Pienės 2024“. Tarp  efektyviausių rezultatų pasieku­sių­jų yra ir keli mūsų rajono ūkininkai bei ūkiai. 

„Šilalės artojo“ inform.

Evaldo VIRKEČIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Ilgasis savaitgalis Vingininkuose prasidėjo netikėtu gaisru. Laimei, ugnis buvo pastebėta laiku ir nepersimetė į gretimas sodybas, nors toks pavojus buvo – pastarosiomis dienomis siautė iš kojų verčiantis vėjas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Kai mūsų skaitytojas paims į ran­kas šį lapkričio 5-osios numerį, Jung­tinių Valstijų rytų pakrantėje dar tik auš ypač atsakingas rytas: 538 ame­rikiečių rinkikai balsuos už sa­vo kandidatą į 47-ojo prezidento postą. 60-uosiuose JAV istorijoje rinkimuose jie balsuos už demokratų partijos atstovę, buvusią Kalifornijos generalinę prokurorę ir Joe Bi­deno pavaduotoją indoamerikietę 60-metę Kamalą Devi Harris arba už verslininką ir TV laidų vedėją, 78-erių respublikoną Donaldą Johną Trum­pą, kurio raginimu 2021 m. sausį buvo puolamas Kapitolijus ir kuriam du kartus surengta apkalta. 

Net ir šiandien niekas rinkimų rezultato nuspėti negali. Paskutinės apklausos, kurias atliko Vašingtone įsikūrusi rinkos tyrimų įmonė „Zogby strategies“, rodė, kad vienas ar kitas kokiu procentiniu punktu išsiveržia į priekį, bet tie laimėjimai – nuo 0,3 proc. iki 1,4 proc. – reiškia tik lygiąsias. Juk tarptautiniu mastu pripažinta tokių apklausų paklaida – 3 proc. Teoriškai K. Harris dar gali kliautis jaunomis moterimis ir juodaodžiais, D. Trumpas – jaunais vedusiais vyrais, kurie nori aiškesnės rytdienos, kaip išmaitinti šeimą. Ekspertai primena 2000-ųjų rinkimus, kuomet dėl prezidento posto varžėsi respublikonų kandidatas George‘as W. Bushas jaunesnysis ir demokratų kandidatas Albertas Gore‘as. Tuomet apklausos taip pat rodė lygiąsias, tačiau ikirinkiminiu laikotarpiu tai vienas, tai kitas kandidatas švytuoklę keliais procentais pakreipdavo savo pusėn, bet galų gale rinkimus laimėjo G. W. Bushas, surinkęs 271 rinkikų balsą, bet tik po to, kai Aukščiausiasis Teismas patvirtino Floridos rezultatus. Šiuose rinkimuose švytuoklė beveik visada kabojo tiesiai per vidurį, nejudėdama nei į vieną, nei į kitą pusę.

Jei tvyro tokia nežinomybė, pasvarstykime, kuris iš jų geriau Lietuvai, na ir Ukrainai, nes ši perspektyva taip pat ga­li lemti mūsų ateitį. Jeigu nekreiptume dėmesio į abiejų kandidatų rinkiminę

retoriką, kurios karštis paprastai po rinkimų nuslūgsta, tai visose kitose srityse didesnį patyrimą turi sukaupęs D. Trumpas. Juk K. Harris tik po liepos 21-osios stojo į rinkiminę kovą. Bet klausimas kitas: ar amerikietiškojo oligarcho teistumas bei padaryti nusikaltimai turi kokią nors įtaką Amerikos rinkėjams? Jeigu pažvelgsime į Lietuvos rinkimų padangę, tai sakytume tvirtą ne. Pavyzdžiui, Remigijaus Žemaitaičio partijoje (o ir jis pats) yra nemažai pelniusių teisėsaugos dėmesio asmenų, tačiau rinkėjai tai pamiršo, o į premjerus siūlomas Gintautas Paluckas taip pat yra su teistumo žyme... 

Ką rinktųsi Lietuva, atsakymo taip pat nėra. Net mūsų iškilioji žiniasklaida tebedievina D. Trumpo šūkį „Amerika – visų pirma“, kuris, beje, pasiskolintas iš XX a. ket­virtojo dešimtmečio rasistinių antisemitų ir Hitlerio sekėjų, ir išskiria reikalavimą NATO, kad jo narės daugiau lėšų skirtų gynybai. Gi kitus patraukia K. Harris jaunatviškas užsidegimas tęsti J. Bideno kursą, nors jis pastaruoju metu tampa vis atsargesnis. Demokratų kandidatė aiškiau įvardija moralinius Amerikos pasirinkimus, nors patyrimą turi mažesnį, o jos pozicijos kai kuriais klausimais iki šiol nežinomos. 

„Velnias slypi detalėse“, – garsų posakį primena ekspertai. 

Atrodo, jog Lietuva įtiktų D. Trumpo raginimui skirti vis daugiau lėšų gynybai: Vilniuje kalbama net apie 5 proc. BVP, nors dabar tėra 3,2 proc. Tačiau kas garantuoja, kad galimas JAV prezidentas NATO neiškels naujų reikalavimų, pavyzdžiui, sunešioti ne geležines, o tita­no kurpaites? Nepatikimumas – pagrindinė D. Trumpo yda, kuri ne­užtik­rina mūsų saugumo toles­nės Rusijos agresijos atveju. K. Harris šiuo požiūriu labiau nuspėjama, nors jos pažadai tęsti pirmtako J. Bi­deno kursą Europą menkai paguodžia. 

Ukraina kol kas nepasitiki nė vienu, nors respublikonas, sprendžiant bent iš jo pasisakymų, jai atrodo pavojingesnis. D. Trumpas gali tapti pagrindiniu idėjos „Te­ritorijos už taiką“ varikliu, o tai Kyjivo elito netenkina. BBC ekspertai išdėstė tris karo Ukrainoje scenarijus: Ukraina tampa suskaldyta kaip 1950-ųjų metų Korėja; JAV nutraukia paramą Kyjivui ir Rusija okupuoja kitas Ukrainos teritori­jas; Kyjivas sugražina visas užgrob­tas žemes, įskaitant Krymą... Pa­tikimiausias pirmasis variantas, ta­čiau jis gali būti realizuotas, bet kuriam kandidatui laimėjus JAV prezidento postą. Būtent dėl jo Vo­lo­dymyrui Zelenskiui daromas įžūlus spaudimas. 

Galima numoti ranka: ar ne vis tiek, kas taps prezidentu Ame­ri­koje? Juk jo rinkimų retorikai po inauguracijos sausio 20 d. dar įtakos turės ir Kongreso sprendimai... Bet pasaulis nebe pagrindo žvalgosi į Ameriką, kuri kol kas tebėra visų mūsų saugumo garantu. Rusija labai stengiasi sugriauti šią nuostatą. Lietuva taip pat, kaip pokariu tikėjosi būti išvaduota iš sovietinės okupacijos, taip ir dabar viliasi galingo strateginio partnerio globos. Ar ne veltui?

Česlovas IŠKAUSKAS

Prieš du mėnesius pristatę atnaujintą Ši­lalės Dariaus ir Girėno skvero pertvarky­mo projektą, savivaldybės vadovai spalį pa­pra­šė tarybos leisti skelbti konkursą ir skirti iš biudžeto šiems darbams iki 1 mln. 350 tūkst. eurų. Nors visi sutaria, jog atnau­jinti skverą reikėtų kuo greičiau, tačiau ir suma, ir numatyti darbai sukėlė tiek abe­jo­nių, kad taryba ryžosi priimti tik dalinį spren­dimą, o dėl pinigų apsispręsti žadėjo tuomet, kai  bus aišku, kiek iš tiesų jų rei­kės.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Nors valstybės aukš­čiausi politikai nuolat akcentuoja, kad pragyve­ni­mo lygis šalyje kyla, o atlyginimai auga neįmano­mais tempais, vis tik ma­žesniuose miesteliuo­se gy­venantiems žmonėms daug kas atrodo kitaip: daugelis tvirtina, jog­ pajamos, lyginat su išaugusiomis išlai­domis, netgi su­menko. Tad­ kiekvieną cen­tą skaičiuojančiam žmogui bet kokios netikėtos ir neplanuotos išlaidos kelia pagrįstą nerimą, kaip išdalinti pajamas, kad jų užtektų bent minimaliems poreikiams.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS  nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestro solistų koncertas „Tolimosios žemės ilgesys“ pradėjo naują, didelio publikos susidomėjimo sulaukusį kamerinių koncertų ciklą, kuriame pasirodo teatre reziduojančių muzikos kolektyvų nariai jiems kiek neįprastais kamerinės muzikos atlikėjų amplua. Žiūrovai koncerto klauso sėdėdami scenoje, tad mėgaujasi ne tik muzika, bet ir atidžiai stebi retai taip arti išvystamus muzikantus, susipažįsta su instrumentais ir jų išskirtiniu skambesiu.

Didžiosios salės „Jūra“ scena šiame koncerte virto savotiška sala aidžioje tuščios salės erdvėje, o joje susitikę muzikos atlikėjai ir klausytojai – ne vien atsitiktiniais pakeleiviais, bet tikrais bendrakeleiviais kaskart vis naujais atradimais stebinančioje, nenuspėjama kryptimi vedančioje muzikinėje kelionėje po įvairių laikotarpių, kraštų ir kultūrų kompozitorių kūrybą.

Spalio 30 d. pirmajame ciklo koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“ didžiosios salės „Jūra“ scenoje grojo KVMT simfoninio orkestro muzikantai: Martyna Rudelytė-Lisovoj (kontrabosas), Regina Sarkisova (smuikas), Aliaksandr Serdziukou (violončelė), Anita Barlote (fleita), Miglė Kristina Sakavičiūtė (arfa), Artūras Šukys (klarnetas) ir Gintaras Stebuliauskas (altas). Jiems akompanavo šio koncerto sumanytoja, KVMT pianistė korepetitorė Narine Stepanyan. Koncertą vedė KVMT orkestro muzikantas Matvej Golberg.

„Nustebino koncerto „Tolimosios žemės ilgesys“ neįprastas pateikimo būdas. Mes, klausytojai, buvome neįprastai arti muzikuojančių atlikėjų. Tiek mane, tiek mano anūkėlę Kotryną, tiek bičiulius nustebino muzikantų nuoširdus atsidavimas savo profesijai. Jie su tokia meile muzikos pagalba mus perkėlė į įvairius laikotarpius, kraštus, pristatė gražiausius muzikinius kūrinius. Patiko visi kūriniai, tačiau kapričas arfai ir klarnetui ilgam užbūrė sielą. Pagarba Miglei Kristinai Sakavičiūtei (arfa) ir Artūrui Šukiui (klarnetas). Tai du šaunūs virtuozai sukūrę elegantišką kūrinio nuotaiką. Nuoširdžiai dėkoju organizatoriams už  idėją surengti šį koncertą, už bendrystės, artumo jausmą“, – sako Klaipėdos miesto VšĮ „Trečiasis amžius” direktorė Birutė Petraitienė.

Pirmojoje ciklo programoje skambėjo KVMT simfoninio orkestro muzikantų atliekama įvairius romantizmo laikotarpius reprezentuojančių kompozitorių kamerinė kūryba – nuo ankstyvojo vokiečių romantiko Franzo Schuberto prieš pat mirtį 1827 m. sukurto Fortepijoninio trio Nr. 2 iki vėlyvajam romantizmui priskirtinos vengrų kompozitoriaus Vilmoso Montago 1967 m. parašytos Sonatos kontrabosui. Fortepijonu kameriniuose ansambliuose skambino šios programos sudarytoja, KVMT pianistė korepetitorė Narine Stepanyan. Pasak jos, koncerte dalyvaujantys atlikėjai ne tik pademonstravo skirtingų instrumentų – smuiko, violončelės, kontraboso, fleitos, klarneto, arfos, fortepijono – išraiškos galimybes. Programiniu romantizmo šūkiu galintis tarnauti koncerto pavadinimas „Tolimosios žemės ilgesys“ susiejo skirtingos nuotaikos kūrinius, skirtingus tembrų derinius – spalvingus ir sykiu švelniai melancholiškus lyg rudeniška pajūrio gamta.

KVMT inform.

Kai žvakės liepsnelė pamažu vis ryškiau ir ryškiau įsidega, juoda tuštuma ima trauktis, mažėti. 

Širdis užsipildo vis tolstančiais pašnekesiais, prisilietimais, atsidūsėjimais, kvapais, 

laukinių durų girgždesiu. Burnoje pajuntu šalto šulinio vandens skonį.

Ne tik ant kapų šviesiau – paslaptingą Vėlinių vakarą į širdį grįžta Gyvenimas...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ukrainos prezidentas Volodimyras Zelenskis yra teisus, priekaiš­tau­damas Vakarams, jog šie per mažai ir per lėtai siunčia karinę paramą. Tačiau jis nutyli jo tėvynėje populiarų posakį – artileristai gali laimėti konkretų mūšį, tačiau karą laimi pėstininkai. Mat šis pripažinimas prilygtų savikritikai dėl neveiksmingos mobilizacijos ir karių, ypač pėstininkų, trūkumo fronte. 

Kalbantis su brigadų vadais ir paprastais kariais, šie skundžiasi, jog dėl didelio žuvusių ir dar didesnio sužeistųjų skaičiaus mūšiuose dalyvauti yra pajėgūs pusė ar tik trečdalis dalinio vyrų. Tuo pačiu jie tikina, jog kariniai komisariatai beveik neatsiunčia naujų mobilizuotų vyrų, o šie esą jei ir atvyksta, tai mažai ir prastai apmokyti, daugiausiai atsiunčiami beveik pensinio amžiaus vyrai, nors vadai prašo vik­rių ir stiprių trisdešimtmečių.

Tai, kad mobilizacija įstrigo, yra akivaizdu visiems, nes karinio komisa­riato atstovai gaudo vyrus gatvėse, kavinėse, per koncertus, darbovietėse. Karo pradžioje situacija buvo priešinga – vyrai savo noru stovėjo ilgose eilėse prie komisariatų ir maldavo siųsti juos kovoti su įsiveržėliais. Karui užsitęsus ir kapinėse ėmus trūkti vietos laidoti žuvusiems kovotojams, o gatvėse matant dar daugiau neįgaliais grįžusiųjų iš fronto, vyrų entuziazmas sumažėjo. Jį dar labiau sumažino demaskavimai, jog politikai, valdininkai, turtuoliai ir jų vaikai bei giminės už kyšius išsiperka nuo tarnybos ar net pabėga į užsienį. Tokiems skandalams kartojantis, nuo kariuomenės slėptis ėmė ir pinigų kyšiams neturintys vyrai. Kita problema tapo tai, jog dalis priverstinai mobilizuotų vyrų fronte atsisako eiti į mūšį arba, palikę ginklus, pabėga. Neseniai paaiškėjo, kad dezertyruoja apie dešimtadalis karių, kurie geriau sutinka už pabėgimą būti siunčiami į kalėjimą nei žūti apkasuose.

Tačiau štai kalėjimuose daugybė nuteistųjų ėmė prašytis siunčiami į frontą. Ypač – už nusikaltimus nuteisti kariškiai bei vyrai, kurie kovose su Rusija dalyvavo 2014-2021 m. Kaliniai ilgai rašė prašymus prezidentui, parlamentui, tačiau tai leidžiantis įstatymas buvo patvirtintas tik šių metų gegužės 17 d.

„Kai kalėjime pranešė, kad už lengvus prasižengimus nuteisti asmenys galės vykti į frontą, kelias naktis nemiegojau ir nusprendžiau, jog noriu, kad mane vaikai prisimintų ne kaip „zeką“, bet kaip tėvynės gynėją. Tai yra šansas pakeisti biografiją. Nežinau kodėl, bet mano gyvenimas susiklostė blogai. Kartais galvoju, kad sugniužau po tėvų skyrybų, nenorėjau, jog šeima iširtų, pykau tiek ant tėvo, tiek ant mamos. Buvau paauglys, ėmiau praleidinėti pamokas, susidėjau su „gatviniais“, kurių dauguma irgi buvo iš nedarnių šeimų“, – Charkive man pasakojo 37-erių Saša.

Vaikino tėvas advokatas išvyko gyventi į Rusijos šiaurę, sukūrė naują šeimą. Su mama dėl praleidinėjamų pamokų konfliktavęs Saša pabėgo pas tėvą, bet ten ėmė rietis su jauna jo žmona, vėl pradėjo praleidinėti pamokas, naktinėti, tad tėvas išsiuntė jį atgal į Charkivą. 

„Dirbau statybose, o vakarais su „cheb­ra“ gerdavom ir ieškodavom nuotykių. Buvau teisiamas už kvailiones – muštynes, chuliganizmą, smulkias vagystes. Kol buvau nepilnametis, kelis kartus pavyko išsisukti nuo kalėjimo, vėliau nebe. Dabar buvau sėdęs jau trečią kartą, atbuvau du metus ir tiek pat dar buvo likę. Sužinojusios, kad pasiprašiau siunčiamas į frontą, mama ir žmona pyko, sakė geriau tūnok už grotų, nes neturiu karinio patyrimo, galiu žūti“, – kalbėjo vyriškis.

Saša sakė susitaikęs su tuo, kad iš fronto gali grįžti neįgalus arba iš viso pasilikti po žeme. Tačiau viliasi, kad taip nenutiks, o kariavimas leis pasikeisti, tapti visuomenėje gerbiamu žmogumi. Nebebus gėda prieš mamą, žmoną, vaikus, gimines ir kaimynus, jog yra nevykėlis, kurio antrais namais tapo kalėjimas.

„Tėvo šaknys ir giminės yra Rusijoje, mamos – Ukrainoje. Aš buvau Rusijoje, mačiau, kad ten daug daugiau betvarkės ir skurdo, tikrai nenoriu, kad jie mus okupuotų, noriu gyventi laisvoje Ukrainoje. Kas benutiktų, žinosiu, jog vaikų akyse liksiu frontininku, kovotoju su šalies užpuolikais, ir jie nebesigėdys per pamoką pasakyti, kur yra tėtis“, – sakė Saša ir nusisuko nusišluostyti ištryškusią ašarą...

Paklausus, ar daug kameros draugų irgi taip pasielgė, vyriškis tikino, jog iš dvylikos žmonių sutartį pasirašė trys. Norėjo dar keli, tačiau vienas neigiamai buvo įvertintas per medicininę komisiją, o kitam neleista eiti į frontą dėl įvykdyto sunkesnio nusikaltimo. Saša privalėjo pasirašyti kariniame komisariate standartinę sutartį dėl 3 metų tarnybos, gavo skubų teismo leidimą atidėti įkalinimą ir buvo pervežtas į apmokymų poligoną. Ten jau antrą mėnesį lanko ištvermės treniruotes, šaudymo pratybas, yra mokomas suteikti medicininę pagalbą bendražygiams. Vyras prasitarė, jog keli „zekai“ dezertyravo ir negrįžo, už tai įkalinimo laikas jiems bus prailgintas penkeriems metams. 

Vienos brigados vadas, paklaustas, ar pas juos yra „zekų“ ir ką jis galvoja apie šių kvietimą į kariuomenę, pareiškė jog pas juos kol kas tokių nėra, tačiau idėjai pritaria. 

„Apie tai diskutuojama buvo nuo karo pradžios, nes dalis kalinių veržėsi į kovą, rašė prašymus prezidentui, ministerijoms, parlamentui. Žinau, jog keli šimtai areštuotų, bet nenuteistų vyrų karo pradžioje buvo paleisti, jie visi apsivilko karines uniformas. Tuo, kad stringa mobilizacija, siūlyčiau nesistebėti, nes per visus karus dalis vyrų slepiasi nuo tokios prievolės. Kai užklausiau kolegų keliose Vakarų valstybėse, šie patikino, jog pas juos eiti savo noru į tokį karą būtų dar mažiau pageidaujančių“, – kalbėjo majoras.

Ukrainos teisingumo ministras De­nisas Maliuska paviešino, jog per pirmas dvi įstatymo galiojimo savaites prašymus priimti kariuomenėn parašė 4564 iš šalies kalėjimuose sėdinčių 27,4 tūkst. asmenų. Ministro pavaduotoja Elena Visockaja prasitarė, jog pageidaujančių vykti į frontą skaičius viršijo visas prognozes. Vėliau paaiškėjo, kad nuteistieji prašymus priimti į kariuomenę aktyviai teikė du pirmuosius mėnesius, vėliau tokių pareiškimų sumažėjo. Per du mėnesius buvo gauta virš 6000 prašymų, tačiau kariniai komisariatai pasirašė sutartis tik su 3611 nuteistųjų. Šiuo metu jau yra priimta virš 4000 nuteistųjų, iš jų – 18 moterų.

Įstatymas draudžia į kariuomenę kviesti kalinius, teistus už terorizmą, susijusius su pasipriešinimu nacionaliniam saugumui, kalėjusius už žmogžudystes, pasikėsinimą į teisėsaugos pareigūnus ar karius, taip pat teistus už seksualinius nusikaltimus, didelio masto korupciją. Negali į ją būti priimti ir asmenys, sukėlę avariją, kuriose žuvo žmonės, nekviečiami kaliniai, sergantys kai kuriomis užkrečiamomis ligomis.

Tarnybos sutartis yra pasirašoma trims metams, todėl nuteistieji turi būti ne vyresni kaip 57-erių, o iki bausmės atlikimo pabaigos turi būti likę ne daugiau kaip 3 metai. Daugiausia mobilizuota buvo teistų už vagystes bei sukčiavimus, apiplėšimus, kūno sužalojimą, mašinų vagystes. 

Iš pradžių kaliniai praeina pirminę atranką kalėjime, tada į susitikimą su norinčiais patekti į kariuomenę yra kviečiami karinių dalinių atstovai. Šie po pokalbių atsirenka, kuriuos nori kviesti. Po to nuteistiesiems atliekamas sveikatos patikrinimas karinio komisariato medicinos komisijoje ir pasirašoma tarnybos sutartis. Galutinį leidimą prisijungti prie karių fronte išduoda teismas, anuliavęs sprendimą bausmę atlikti įkalinimo įstaigoje. Gavę teigiamą teismo sprendimą ir tapę kariais, nuteistieji yra siunčiami į apmokymų poligoną ir tik po to patenka į konkrečią brigadą. Pagal įstatymą, nuteistieji brigadose turi būti sutelkti atskirame padalinyje, tačiau kai kurios brigados atsisakė vykdyti šį reikalavimą ir juos išskaidė po kelis į atskirus padalinius. Toks sprendimas yra teisinamas noru padėti nuteistiesiems greičiau išsižadėti kalėjimo įpročių ir pritapti prie kitų karių. 

Be to, nuteistieji kariuomenei talkina net įkalinimo įstaigose. Kai kurių kalėjimų darbiniuose cechuose yra gaminama kariuomenei reikalinga įranga, kaliniai yra vežami į įmones, kurios gamina tam tikrus reikmenis frontui, pavyzdžiui, lieja tankų pravažiavimą blokuojančius cementinius „drakono dantis“. 

Pasak teisingumo ministro D. Malius­kos, iš viso į Ukrainos kariuomenę gali būti priimta 10 tūkst. kalinių. Žurnalistų kalbinti sutartis su armija pasirašę nuteistieji tokį apsisprendimą dažniausiai motyvuoja noru pakeisti savo biografiją į pozityvią bei padėti tėvynei kovoti su priešu.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Esu itin aktyvus rinkėjas. Turbūt nebuvo tokių rinkimų ar referendumo, kad nenueičiau balsuoti. Gal tik sovietiniais laikais, kai, net ir tau nedalyvaujant, rinkėjų aktyvumas pasiekdavo 99,99 proc. Tad ir šįkart susiruošiau prie urnos, o išankstinio balsavimo apylinkėje man ir sako: juk jūs jau išrinkote pirmame ture! Va tai tau, apsijuo­kiau...

Kodėl pasakoju apie šį savo žioplumą? O todėl, jog rinkimai tampa vyresnių, t.y. politiškai labiau susivokusių žmonių užsiėmimu. Pavyzdžiui, 2020 m. renkant dabartinį Lietuvos Seimą, balsuoti atėjo vos 39 proc. jaunimo. Šiemet viskas kartojasi. Kodėl? Komunikacijos specialistai aiškina, kad jauni žmonės apskritai mažai įtraukiami į valstybės valdymą, nes iš joje susėdusių „bebrų“ nieko gero nesitiki. Ir tai yra ilgalaikio negatyvaus požiūrio į valdžią skatinimo pasekmė. 

„Kol jauni žmonės neina balsuoti, tol politikams nėra paskatos į savo prog­ramą įtraukti to, kas atlieptų jauno žmogaus poreikius. Jaunimas, kol nematys, kad politikams yra svarbus, tol neis jų rinkti“, – aiškina Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos atstovė Vid­mantė Krušinskaitė. 

O paskui jaunimas, protestuodamas dėl nesprendžiamų problemų, išeina į gatves, kaip, pavyzdžiui, Lenkijoje. 

Specialistė siūlo žeminti balsuojančių amžiaus ribą iki 16 metų. Gal tai ir teisinga, nes, pavyzdžiui, mano 16-metis anūkas jau atrodo tikrai kaip brandus, solidžiai politiškai mąstantis ir sugebantis rinktis jaunuolis...

***

O dabar – apie tai, kas svarbiausia. Iš karto reiktų suformuoti pagrindinę išvadą: rinkėjai – ne avinų banda. Pasirinkę galingą švytuoklės mostelėjimą į kairę, kaip kokiais 1992-aisiais, 2000-aisiais ar 2012-aisiais, jie vėl ieško išeities, kaip pagerinti gyvenimą. Kitaip sakant, gyventojai didelio pasirinkimo ir neturi: arba dešinė, arba kairė. Atmetę tarpinių „valstiečių“ dominavimą, rinkėjai tikėjosi, jog krizinis konservatorių valdymas tuos ket­verius metus atneš didžiulį palengvėjimą, tačiau, rodos, to neįvyko (čia galime atmesti kraštutinius vertinimus). Galų gale valdančioji koalicija susipešė tarpusavyje: „laisviečiai“ ėmė dergti konservatorius, liberalai, mėginę laikytis protingo viduriuko, irgi ėmė šalintis laimėjusių rinkimus kolegų. Taip Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) liko vieniši – su savo arogancija, prasta komunikacija, įnoringais lyderiais...

Kita vertus, būtina pripažinti, kad pralaimėjimą patyrusi valdančioji dauguma nusipelnė ir plojimų. Ar daug rasime kadencijų, kurios išsiskirtų tokiais iššūkiais: COVID-19 pandemija, supriešinusi visuomenę į vakserius ir antivakserius, migrantų antplūdis, išdarkęs vidinę koalicijos vienybę dėl tariamų žmogaus teisių pažeidimų, beveik trejus metus besitęsiantis Rusijos karas prieš Ukrainą, sunkūs gynybos ir nacio­nalinio saugumo rebusai... Vadinasi, baus­mė konservatoriams nepelnyta? Reiš­­kia, karti visus šunis ant buvusių valdančiųjų yra neteisinga? Bet juk čia PO­LI­TIKA, kuri, kaip kažkada pasakė vienas didžiavyris, lyg ta prostitutė: kaip aprengsi, tokia ir atrodys, nors esmė ta pati... Kartūs žodžiai. 

Kas dabar? Nugalėtojų niekas neteisia. Socialdemokratai Seime turės 52 mandatus, tad jiems reikės eiti obuoliauti kartu su demokratais ir/ar „valstiečiais“, atsargoj palikus vis dar abejojančius liberalus. Tuomet valdančioji dauguma turėtų 74 mandatus. Bet čia vėlgi atsiranda intriga: ar Saulius Skvernelis sutiks skinti raudonus valdžios obuolius su Ramūno Karbauskio bendrija? Manau, kad jie įveiks šią nesantaiką. Dėl ko? Dėl valdžios postų. Vėl primenu aną posakį apie seniausią pasaulio profesiją...

Jau aišku, jog TS–LKD nueina į opoziciją. Po nesėkmės Seimo rinkimuose partijos pirmininkas Gabrielius Lands­bergis pranešė prisiimantis visą atsa­ko­mybę ir pareiškė ketinantis pasitrauk­ti iš partijos vadovo pareigų ir net iš naujojo Parlamento. Be to, sklinda kalbos, kad nuo partijos nori atskilti krikščioniškasis sparnas. Tai būtų ilgalaikis kon­servatorių fiasko. 

Vadinasi, naujos kadencijos Seime trys pagrindinės partijos – TS–LKD, „Ne­muno aušra“ ir Liberalų sąjūdis – su 60 bendrų mandatų lieka opozicijoje. Čia įdomiausia „aušriečio“ Remigijaus Že­maitaičio, kuris Kelmės–Šilalės rinkimų apygardoje surinkęs 46,44 proc. balsų iškovojo pergalę jau pirmajame ture, pozicija. Ar jis su 20 mandatų įsijungs į šią koaliciją, ar liks, kaip sakoma, „išdidžiame vienišume“? Ar atsitiks taip, kad nei valdantiesiems, nei opozicijai jo pagalbos nereikės?

Pralaimėjusieji trina rankomis: štai dabar pažiūrėsime, kaip populistai soc­demai su besiriejančiais lyderiais valdys Lietuvą. O juk reikšminga figūra jų kelyje tampa ir Prezidentas, kuris paskubėjo iš anksto būsimiems nugalėtojams dalinti simpatijas ir žadėti aukštus postus. 

Viskas tik prasideda. Koalicijos, Vy­riausybės kėdžių dalybos, senos ir naujos politikų sąskaitos, skandalai, nusikaltimų analizės, ambicijų teatras, rietenos...

Jau dabar žinau: po ketverių metų vėl būtinai eisiu į rinkimus. Kartu su savo anūkais. Nes nenoriu būti avinų bandoj... 

Česlovas IŠKAUSKAS