Prieš pusmetį duris atvė­ręs naujasis sporto centras vis dar tu­ri „pil­kųjų zonų“ – nei po­­li­­tikai, nei įstai­gos di­rek­torė Gita­na Jurgu­tienė tiksliai neži­no, ką veikti su devy­niais tuš­čiais antrojo aukšto kam­ba­riais. Tikslinant pro­jektą, jų paskirtis ke­lis kartus keitėsi, o įgy­vendinti sa­vo norų įstai­ga nega­li, nes pa­pras­čiausiai trūks­ta fi­nan­sa­vi­mo.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Jame telpa džiaugsmas ir skausmas, meilė ir neapykanta, viltis ir laimė, šiluma ir šaltis. Ji prilyginama motinai, iš kurios išeinama, ir globėjai, į kurią sugrįžtama. Ji – liudytoja ir teisėja, ji ir pragyvenimo garantija. Žemė mus maitina, aprengia, gydo. Savo spalvomis skirtingais metų laikais džiugina mūsų akis ir širdis, pakelia nuotaiką. Vėlyvais vasaros vakarais, po karštos dienos, nuo žemės kyla rūko juostos, kurias poetas Paulius Širvys pavadino sidabro drobulėmis. O kiek pasakymų, palyginimų prisakyta apie žemę. Ji išaukštinama ir prakeikiama. Ji gali būti ir mirties, ir gero gyvenimo priežastimi, ir maitintoja, ir mokytoja. 

Žemė daug ką paslepia, o po daugelio metų atsiveria, paro­do. Tėvas, išleisdamas sūnų piemenauti, prisakydavo – būk tylesnis už žemę, žemesnis už žolę. Išvažiuodami į Ameriką, tremiami į Sibirą žmonės pasiimdavo saujelę Tėviškės žemės. KGB kalėjimuose tardomi partizanai stengdavosi kuo mažiau kalbėti, o tardytojai rėkdavo: „Ko tyli kaip žemė, kalbėk“! Perlaidojant partizanus sakydavo, kad žemė visam laikui juos priima į savo glėbį...

Prižiūrima, mylima, tręšiama žemė yra dosni, gera, puri, naši, pailsėjusi, lygi, švari. Prisimenu: pavasarį, baigiant tirpti sniegui, anksti ryte išvažiavus su rogėmis dar sniegu, vakare kartais tekdavo grįžti jau žemėvelka. O nutirpus sniegui šiltais pavakariais žemė kvepėdavo. Ją dirbantis žmogus – žemdirbys. Jei artojas nelygiai suardavo vagas, apie tokį sakydavo, kad sukniso, subjaurojo arimą. 

Žemė gali būti juodžemis, sąnašinė, molis, raudonmolis, priemolis, šlynmolis, smėlis, dribsmėlis, priesmėlis, durpžemis... Žeme nesirūpinant, ji tampa nugyventa, nualinta, akmeninga, užpelkėjusia dumblyne, užmirkusi, užleista krūmais, kupstais. Drėgnose vietose – pliurze, šliunke, purvyne. Mūsų tėvai ir seneliai drausdavo be reikalo žemę kasinėti, badyti.

Žemė minima, ir nustatant vietą. Upynoje, ten, kur baigiasi klebonijos žemė, prasideda Gražiųjų pievos. Vytogaloje kaimo žemė ribojasi su Pábremenio, Gáidėnų, Kliūkių, Páupynio, Būbliškės, Mankáičių, Gaũbčio kaimų žemėmis. Nu­rodant vietą, sakydavo – ten, už miško (už upės, ...) prasideda dvaro (kaimo, bažnyčios, kaimyno, ...) žemė. „Jau buvau pradėjęs gyventi ant savo žemės“.

Į žemę buvo kreipiamasi kaip į teisėją: „Kaip tave šventa žemelė nešioja; kad tave už blogus darbus žemė prarytų; prasmek skradžiai žemėn; man buvo gėda, nors į žemę lįsk; reikėjo gyventi, dirbti – juk gyvas į žemę nelįsi“. „Užgrobęs svetimą žemę laimingas nebūsi“. Kaip priesaiką, patvirtinančią jo žodžių teisingumą, žmogus į žemę trenkdavo savo kepurę. Žemė minima dainose, poezijos posmuose. „Vėl nuo vasaros ryto per dieną žemės sultys į derlių pavirs...“, „Vaga, vaga juoda žemė sunkiai virsta kaip vargai...“, „Vyturėliai virva tėviškės arimuos...“, „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos...“.

Žemė palyginama su gyvenimu: „Tėvas paliko jam visą gyvenimą, visus 25 hektarus“, „Tėvas gyvenimą (žemę) padalijo pusiau“. 

Žemė buvo gelbėtoja. Skendo žmogus, prarado viltį išsigelbėti. Staiga pajuto po kojomis tvirtą smėlį, žemę. Suprato, kad išsigelbėjo, žemė jam padėjo. O apie pakaruoklį sakydavo: „Tas jau nebesiekia kojomis žemės“. Prieš išsiveržiant ugnikalniui, ėmus žemei virpėti, vietiniai gyventojai (Indonezijoje) sakydavo, kad pabudo žemė. 

Žemė buvo maitintoja, geresnio gyvenimo garantas. Žmonės važiuodavo į Ameriką užsidirbti dolerių, kad parvažiavę į Lietuvą galėtų nusipirkti žemės. Dažnas grįžęs tos žemės įsigydavo, ja rūpindavosi. Ir prasigyvendavo. 

Savos žemės neturėdami ir negalėdami jos įsigyti, nuomodavo iš negalėjusių savosios prižiūrėti. Jie žemę (kaip sakydavo Vytogaloje) „rindavódavo“ ir buvo vadinami „rindaunínkais“. Atsiskaitydavo pagal susitarimą. Dažniausiai, kaip sakydavo, „ant pusės“, t.y. atiduodavo pusę derliaus ar pusę piniginių pajamų. Iš savo senelio Jono Stanevičiaus pasakojimų prisimenu, kad XX a. pradžioje žemę buvo galima užsigyventi. Kai žmogus išvažiuodavo į Ameriką, ją perleisdavo kaimynui. Praėjus dešimčiai metų, negrįžęs tikrasis savininkas nebeturėjo teisės atgauti savo žemės. 

Bet ir gera žemė, netinkamai panaudota, gali atnešti nuostolius ar net nelaimes. Vytogaloje vienas žmogus atšlaime (nelabai tinkamoj vietoj) pasisodino tabokos. Kilo audra su smarkiu lietumi. Jo taboką vanduo su visa žeme nunešė į pakalnę. Žmogus stovi troboj ir keikiasi. O čia perkūno trenksmas. Neliko žmogaus, nutrenkė. Nebereikėjo nei tabokos...

Užėjus sovietams nemažai ūkininkų buvo išvežti į Sibirą. Ir dirbo ne savo že­mę, o vergavo Sibiro taigoje ar kasyklose.

Sovietmečiu dažnai vietoj „žemė“ bu­vo sakoma „pasodybiniai sklypai“ arba „arai“... Pokario metais ištrėmus žmones į Sibirą arba bijant trėmimo pasitraukus iš namų, jų žemė likdavo be savininko. Tada prigijo pavadinimas „fondinė žemė“. Ją valdžia (dar iki kolūkių) išdalindavo mažažemiams valstiečiams.

Nesvetinga žemė, priešo užimta, niekieno žemė – tai žemė, esanti fronte tarp kovojančių pusių. Sibiro platybėse tremtinius pasitikdavo šalta amžino įšalo že­mė, svetima Vorkuta, Kolyma, Magadanas. Po Atgimimo grįžtančius iš Sibiro ar kalėjimų laukdavo laisva Tėviškės žemė.

Kartais žemė gali sukelti ir nemalonumų: kai lipame į statų kalną, kai klampojame po gilų purvyną, kai girgžda žemė tarp dantų valgant nešatravotų rugių duoną. (Seniau daug kas javus pirmai duonai prakuldavo spragilais ant klojimo, prablokšdavo ant medinio ožio, o vėliau kuldavo arklinėmis kuliamosiomis. Iškultus grūdus kartu su pelais supildavo ant klojimo žemės. Tvarkant grūdus, šluojant, žemių patekdavo į duonai skirtus rugius. Tada juos reikėdavo šatravoti – dar persijoti per tankų sietą. Kai kuriuose malūnuose būdavo įrengti šatravojimo įrenginiai.)

Po 1913 m. žemės reformos mano seneliui J. Stanevičiui teko pelkėta žemė. Nors žmonės bendromis jėgomis kasė griovius, 12-oje ha dar buvo likusios 23 įvairaus dydžio pelkės, įvairiais pavadinimais. Po melioracijos išnyko pelkės su savo pavadinimais, liko tik du nedideli prūdukai.

Įdomu, kad žemę kiemais savindavosi ir gyvuliai. Gatvė, arba išgana, buvo bend­ri. Rytą šeimininkai gyvulius išleisdavo į gatvę eiti išgana. Išgana arba genetys – tai kelias, kuriuo gyvuliai eidavo nuo sodybos iki vieškelio. Vakare grįžę jie sustodavo prie savo sodybos. Labai gražiai gyvulių santykius yra aprašęs Mikalojus Katkus knygoje „Balanos gadynė“. Įlindo kiaulė į daržą. Šeimininkas pašaukė Margiuką. O tas savo pareigą žino – išvijo kiaulę į gatvę ir dar bandė ją paauklėti. Bet gatvėje kiaulė – šeimininkė, tad apsisukusi puolė Margiuką. Šis, supratęs, kad peržengė ribą, spruko atgal į kiemą. Juk gatvė priklauso visiems...

Pokario metais 6 metrų žemės juosta nuo vieškelio griovio krašto buvo vadinama pakelìnių (kelio darbininkų) žeme. Ta žeme kelio darbininkai galėjo naudotis: sodinti bulves, sėti javus. Žemė palei kelią buvo išdalinta žmonėms. Tų laukų gale, priešingoj nuo kelio pusėj, būdavo užgaliai – 2–3 m pločio nedirbama žemė. Ja būdavo galima pervažiuoti iš vieno žmogaus sklypo į kito. Vytogalos apylinkėse jie tęsėsi nuo Gáidėnų kaimo iki Kliūkelio, apie 2 km. Dar tokios vietos vadinamos galulaukėm. Jose būdavo slaptų susitikimų vieta – čia mažiau kas vaikšto, mažiau mato. Galulaukėse augdavo daug žemuogių. Mums, vaikams, būdavo daug džiaugsmo – susivėrus ant smilgų daug žemuogių parsinešti į namus.

Dar XX a. pradžioje apie Vytogalą daugelis ūkininkų savo žemes aptverdavo karčių tvoromis. Rudeniop varnėnai šermukšnius nešdavo aižyti ant tų tvorų. Dalis uogų sukrisdavo ant žemės, sudygdavo ir sudarydavo medžių juostas. Ir iki kolektyvizacijos ūkininkų žemių ribos buvo apaugusios šermukšniais. Galulaukių žemė minima, nurodant sodybos vietą: „Petras išsistatė savo sodybą galulaukėse“. Neapsieinama be galulaukių pavadinimo ir dainose: „Gale lauko toli, trys berželiai stovi“, „Gale lauko trys gulbelės plauko“.

Žemė jau buvo minima ir biblijiniais laikais. „Išėjimo knygoje“ Dievas kalbė­jo: „Aš esu Viešpats, Tavo Dievas, kuris tave išvedžiau iš Egipto žemės, iš nelaisvės namų ir nuvedžiau į pažadėtąją žemę“...

Andrius Kulikauskas savo dainoje mi­ni keliu ateinantį Dievą. Ir Jis nepasirodo kažkur aukštai, debesyse, bet ateina vieškeliu, visų mūsų nuvaikščiota Žeme, tikriausiai ir basas, žaizdotom kojom. Kaip tas elgeta iš mano vaikystės, kuriam mano mama žaizdas tepdavo savo vaistais.

Tai tik kelios mintys apie Žemę, kurią kažkada popiežius pavadino Marijos žeme.

Klemensas LOVČIKAS,

kraštotyrininkas

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Kai krinta spalvomis nuo medžių lapai

Į žemės ilgesį,

Ražienų rasos žybsi blyksi

Saulės spindesį

Ir mezginiai voratinklių paženklina

Valdovu tapus rudenį,

Ūkais užklojusį

Jau paskutinį vasaros atodūsį.

O egzistencija, šiam mirksnį sunerimusi

Krykštimo išskrendančių paukščių,

Smilgų šluotelėse

Ir ant blakstienų virpant ašarai,

Širdies iki dangaus graudumo nenusakomo

Kažko kažkur nutolstančio,

Tave paliekančio.

Sunkus rudens lietaus šniokštimas,

Žvarbūs vėjai.

Visiems, tiek paukščiams, tiek žmonėms...

Kas iš namų gimtų išskridę ar išėję

Džiaugsmai tokie trumpi,

O liūdesys toks ilgas

Ir laiko kirčiai nenuspėjami...

Salomėja RADAVIČIŪTĖ

Vaikščiojant po Žemaičių Nau­mies­tį, mano akis patraukė gražiai tvarkoma sodyba. Pagalvojau, ko­dėl neužsukus į ją ir nepakalbinus šeimininkų. 

Šeimininkai Aldona ir Rimantas Dobi­linskai pasitiko mane lyg lauktą svečią. Ilgai ir mielai kalbėjomės prie kavos puodelio, jie, vienas kitą pertraukdami, nuoširdžiai pasakojo apie šio krašto žmones, jų gerus darbus, gyvenimą, kultūrą, papročius, nepamiršo pasidžiaugti ir savo užaugintais vaikais, padovanojusiais jiems ne vieną anūką...

Atsisveikinant sodybos šeimininkai įteikė man iš užmaršties prikeltą, daugiau nei prieš 100 metų, t.y. 1911– 1914 m. Žemaičių Naumiestyje leisto periodinio leidinio „Svečias“ kopiją. Savaitraštį tuometinėmis sunkiomis spausdinimo sąlygomis leido evangelikas liuteronas Fridrichas Megnis (1873 m.–1950 m.), ilgus metus kunigavęs šiame krašte ir pasišventusiai rūpinęsis žmonių sielovada. Atkūrus Lietuvos valstybingumą, „Svečią“ savo lėšomis ėmėsi leisti miestelio bendruomenė... 

Užvėręs pavyzdingai tvarkomos sodybos vartelius, dar ilgai vaikščiojau po senove dvelkiantį miestelį, kadaise akmenimis grįstą aikštę ir mąsčiau apie žemaičius, jų kietą charakterį, gerą užsispyrimą, saugojant gilias tradicijas, papročius, tikėjimą, gimtąjį žodį. Pagalvojau: juk šiame krašte taip buvo pučiant įvairiems politiniams vėjams praeityje, taip yra ir šiandien. Žmonėms ne vien duona rūpėjo anuomet, kai buvo uždraustas spausdintas lietuviškas žodis, ne vien duona jie gyvena ir šiandien... 

Mūsuose dar sutinkama žmonių, kurie prisimena laikus, kai šalia ruginės duonos kepalėlio ant stalo visuomet gulėdavo ir šventas raštas, maldaknygė, kai, rizikuodami užsitraukti žandaro nemalonę, į rankas paimdavo ir kitokį spausdintą žodį, pargabentą knygnešio slapta iš Prūsijos... 

Džiaugiuosi pabuvojęs mano senelės Marcijanos Stasinienės, mirusios 1918 m., gimtinėje, užsukęs į išpuoselėtą A. ir R. Dobilinskų sodybą, o jų dovanotas „Svečias“ mano šeimos knygų lentynoje tarp kitų retų leidinių užima deramą vietą. Jis man primena šio krašto šviesuolius ir tik nuotraukoje matytą senelę.

Juozas STASINAS 

Artėja mirusiųjų pagerbimo metas, daugelis jau skuba į kapi­nes uždegti žvakelę ant artimųjų amžinojo poilsio vietos, renkasi Vėlinėms skirtas kompozicijas. Deja, vis dar neatsikratome pomėgio kapavietes nukloti gėlių žiedais, o šalia jų išrikiuoti gausybę žvakių. Gražu gyviesiems, bet ar tikrai gausa reikalinga?

Žydrūnė MILAŠĖ

Asmeninio archyvo ir AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Prasidedant ilgų vakarų sezonui, juos jaukiai ir prasmingai leisti kviečiama su kokybišku kinu. Iš­ki­lių kū­­rėjų filmai bei kino festivaliai už­ka­riavo ir pastarųjų dienų kul­tū­ros naujienas – jose ryškiausia netrukus prasidėsianti „Scanorama“, kino režisieriaus Aud­riaus Sto­­nio darbų retrospek­tyva Pary­žiu­je ir kt. Tuo tarpu čia pat, Tau­ragėje ir Šilalėje, –vakarai, skirti poezijai, dainai, šokiui.

Praėjusi savaitė Šilalėje buvo gausi renginiais. Štai Laukuvos kultūros namų šokių kolekty­vas „Laukiva” iškilmingai ir smagiai paminėjo savo 20 me­tų jubiliejų, į kurį sugužėjo an­samb­lio bičiuliai ne tik iš Ši­lalės, Kvėdarnos, bet ir iš Rie­ta­vo, Pasvalio, net Garliavos. Trak­sėdyje šėlo liau­diškos muzikos kapelų šventė „Kaip sa­ko mūsų senoliai“, įsukusi žiūrovus į tautinę kultūrą su folklorinėmis ir šiuolaiki­nėmis melodijomis, į vakaronę „Pasi­bū­kim“ buvo susirinkę ir didkiemiškiai bei kt. 

Besibaigiantis spalis ir prasidedantis lapkritis irgi nebus liūdni. Lapkričio 8 d., 16 val., Atvirame jaunimo cent­re „Pulsas“ Šilalėje pirmą kartą vyks eksperimentinis, dar nematyto formato renginys ,,Poetinės varžytuvės“, skirtas 14–29 m. kūrėjams, kurio metu bus skaitomi tik savos kūrybos tekstai. Dalyviai kviečiami užsiregistruoti ir paruošti iki 3 min. trunkančius 3 skaitymus. Tinka bet kokio žanro, stiliaus, charakterio tekstai, o pasirodymai bus vertinami pagal auditorijos sukeltas ovacijas. Prizinių vietų nugalėtojų lauks apdovanojimai. 

Spalio 31 d., 16 val., Tauragės kultūros centre vyks liaudies teatro poetinė-muzikinė kompozicija „Prie šulinio gėlo vandens”. Dalios Teišerskytės sonetus skaitys aktoriai, klarnetu gros Saulius Bernotas, taip pat pasirodys Tauragės Gospel choras. Renginys nemokamas.

Europos kino festivalis „Sca­norama“ pristatė šių metų prog­ramą, kurioje – Berlyne ir Ka­nuose įvertinti filmai, kintančius geopolitinius ir egzistencinius pasaulio kontūrus brėžiantys kūriniai ir talentingų moterų kūrėjų balsas. 22-ąjį festivalį atvers prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux „Antrasis veiksmas“, o užvers Lino Mi­ku­tos dokumentinė juosta „Gab­rielius iš neprarastojo rojaus“. Lietuvoje „Scanorama“ vyks lapkričio 7–21 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiau­liuose, Panevėžyje, Marijampolėje ir Vi­sagine, visą festivalio prog­ramą galima rasti internetiniu adresu scanorama.lt.

Lapkričio 7–18 d. Lietuvos kino cent­ras kartu su Pompidou nacionaliniu me­no ir kultūros centru surengs vieno iškiliausių lietuvių dokumentinio kino reži­sierių A. Stonio darbų ret­rospektyvą Pa­ryžiuje. Prog­ra­moje – dvidešimt šio autoriaus filmų, apimančių laikotarpį nuo 1989 m. iki 2018 m.

Kotryna PETRAITYTĖ

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pradeda naują kamerinių koncertų ciklą, kuriame pasirodys teatre reziduojančių muzikos kolektyvų nariai jiems kiek neįprastais kamerinės muzikos atlikėjų amplua. Neįprastas bus ir šių koncertų pateikimo būdas, kur klausytojų laukia akistata „veidu į veidą“ su muzikuojančiais atlikėjais čia pat didžiosios salės scenoje.

Tuo norima ne tik sustiprinti kamerinius koncertus gaubiančią intymumo aurą, bet ir suteikti teatro žiūrovams įelektrinančią, jaudinančią, transformuojančią buvimo scenoje patirtį. Tuo pačiu siekiama publikai iš arčiau pristatyti savo profesijai atsidavusius muzikus, kurie, pasak KVMT vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, „šalia kasdienio darbo teatre nuolatos ieško naujų veiklos krypčių, ne tik patys žengia pirmyn, bet ir veda paskui save kitus“.

Didžiosios salės „Jūra“ scena šiuose koncertuose virs savotiška sala aidžioje tuščios salės erdvėje, o joje susitikę muzikos atlikėjai ir klausytojai – ne vien atsitiktiniais pakeleiviais, bet tikrais bendrakeleiviais kaskart vis naujais atradimais stebinančiose, nenuspėjama kryptimi vedančiose muzikinėse kelionėse po įvairių laikotarpių, kraštų ir kultūrų kompozitorių kūrybą. Spalio 30 d. pirmajame ciklo koncerte „Tolimosios žemės ilgesys“ didžiosios salės „Jūra“ scenoje gros KVMT simfoninio orkestro muzikantai: Martyna Rudelytė-Lisovoj (kontrabosas), Regina Sarkisova (smuikas), Aliaksandr Serdziukou (violončelė), Anita Barlote (fleita), Miglė Kristina Sakavičiūtė (arfa), Artūras Šukys (klarnetas) ir Gintaras Stebuliauskas (altas). Jiems akompanuos šio koncerto sumanytoja, KVMT pianistė korepetitorė Narine Stepanyan. Kokia bus pirmoji ciklo kelionė į „tolimąją žemę“ pasakoja koncerte dalyvaujantys atlikėjai.

Nustebinti klausytojus

Pasak koncerto programos sumanytojos, pianistės Narine Stepanyan, idėja surengti kamerinį koncertą užgimė dar pavasarį, belaukiant naujojo teatro pastato atidarymo. „Įprastai orkestras ruošiasi spektakliams ir koncertams, aš ir kiti koncertmeisteriai dirbame su solistais. Tačiau kol laukėme naujojo teatro atidarymo, susidarė šiokia tokia pauzė, kai nebuvo rodomi spektakliai. Tad kilo mintis suorganizuoti kažką neįprasto ir nekasdieniško, t. y. surepetuoti naują medžiagą ir ją pristatyti publikai. Tiek man, tiek kolegoms visada svarbu kuo nors nustebinti klausytojus. Taip gimė idėja surengti kamerinės muzikos koncertą, kuriame galėtume pristatyti skirtingos nuotaikos kūrinius, spalvingus lyg nuostabi rudeniška pajūrio gamta. Į koncerto programą, pavadintą „Tolimosios žemės ilgesys“, įtraukėme įvairiais romantizmo etapais – nuo ankstyvojo (Schubertas), konservatyviojo arba klasikinio (Bruchas, Poenitzas) iki vėlyvojo (Mahleris, Debussy, Montagas) – sukurtus solinius kūrinius, duetus, trio ir kvartetus. Nuodugniai juos nagrinėjome, o dabar nuoširdžiai norime publikai perteikti tai, ką, mūsų manymu, šioje muzikoje užkodavo kompozitoriai. Koncerte ne tik pademonstruosime skirtingų instrumentų – smuiko, violončelės, kontraboso, fleitos, klarneto, arfos, fortepijono – išraiškos galimybes. Sudarėme tokią programą, kuri ir mums atlikėjams būtų įdomi. Tarkime, koncerto pabaigoje skambės Gustavo Mahlerio Fortepijoninis kvartetas a-moll, kurio finale man kaip muzikei norisi dėti ne įprastą tašką ar daugtaškį, bet klaustuką... Šis kūrinys tarsi be pabaigos – ją kompozitorius leidžia susikurti klausytojams savo vaizduotėje. To siekiame ir mes, atlikėjai“, – pasakoja N. Stepanyan.

N. Stepanyan baigė fortepijono studijas Jerevano konservatorijoje, vėliau ten pat dėstė ir 25 metus dirbo koncertmeistere prof. Gehamo Grigoriano (žymaus armėnų tenoro ir mūsų operos žvaigždės Asmik Grigorian tėvo) dainavimo klasėje. Nuo 2011 m. pianistė gyvena Klaipėdoje, nuo 2014 m. dirba Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. 2018 m. surengė koncertų G. Grigoriano (1951–2016) atminimui Klaipėdoje ir Vilniuje, dalyvaujant Lietuvos ir Armėnijos operos solistams. „Labai myliu savo darbą. Mėgstu ieškoti naujų muzikos spalvų“, – prisipažįsta N. Stepanyan.

Kontrabosas – lyg didelis grambuolys

„XX a. vengrų kompozitoriaus Vilmoso Montago (1908–1991) Sonata kontrabosui ir fortepijonui e-moll, kurios pirmą dalį koncerto pradžioje atliksime kartu su N. Stepanyan, su manimi keliauja nuo studijų Lenkijoje laikų. Malonu prisiminti, kas jau buvo grota, sugrįžti prie pamilto kūrinio. Po daugelio metų tą patį kūrinį visada atliekame kažkaip kitaip, su daugiau patirties. Man ši sonata – ne šiaip natų rinkinys, o labai gražus, išraiškingas, romantinio stiliaus kūrinys, kuriame girdžiu naktinio gamtos gyvenimo atgarsius. Kontraboso skambesys – lyg koks didelis sparnuotas vabzdys, skriejantis šiltoje vasaros naktyje“, – vaizdžiai apie mėgstamą sonatą pasakoja KVMT simfoninio orkestro kontrabosininkė Martyna Rudelytė-Lisovoj. Koncerte skambės pirma sonatos dalis.

M. Rudelytė-Lisovoj muzikos mokslus pradėjo Kretingos meno mokykloje, vėliau studijavo Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje ir ilgai mąstė, kokį kelią jai rinktis – kontrabosą, dirigavimą, dainavimą, kompoziciją ar muzikos teoriją. Galiausiai pagrindine specialybe pasirinkusi kontrabosą, pradėjo studijuoti šį instrumentą Klaipėdos universiteto Menų fakultete pas Aną Šabasovą. Po pirmo pusmečio Klaipėdos universitete gavo darbą Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniame orkestre, kuriame su pertraukomis kontrabosu griežia jau nuo 2009-ųjų. Vėliau pagal mainų programą išvyko į Krokuvos muzikos akademiją, kur baigė bakalauro studijas, dirbo Lodzės didžiojo operos teatro chore. Studijavo magistrantūrą Lodzės, paskui Poznanės akademijose. Čia sutiko savo pagrindinį pedagogą Piotrą Červinskį, kuris ją galutinai suformavo kaip kontrabosininkę. Baigusi magistro studijas grįžo į KVMT simfoninį orkestrą, iki šių metų spalio dirbo KVMT Kūrybinės veiklos ir solistų skyriaus vedėja. Kaip pati sako, ją tiesiog užbūrė, įtraukė orkestro dvasia ir teatro gyvenimas.

Laimė muzikuoti, tobulėti ir dalintis muzika

N. Stepanyan iniciatyvą palaikė ir KVMT simfoninio orkestro primarija Regina Sarkisova, teatre dirbanti nuo 2021-ųjų. Iki tol ji 23 metus dirbo koncertmeistere Baltarusijos nacionalinio akademinio didžiojo operos ir baleto teatro simfoniniame orkestre, kuriame įsidarbino pabaigusi smuiko studijas ir aspirantūrą Minsko konservatorijoje, dalyvavo įvairiuose simfoninės ir operinės muzikos projektuose. Per pandemiją su vyru, to paties orkestro perkusininku Vladimiru Sudnovskiu buvo priversti bėgti iš Baltarusijos, baimindamiesi represijų už pilietinį nepaklusnumą. „Su Narine ir kolega, baltarusių violončelininku Aliaksandru Serdziukou (violončelė) atliksime žymųjį Adagio con moto iš Franzo Schuberto Fortepijoninio trio Nr. 2. O koncertą užbaigsime Gustavo Mahlerio Fortepijoniniu kvartetu a-moll, kurį atliekant prie mūsų prisijungs altininkas Gintaras Stebuliauskas. Mes su džiaugsmu palaikėme ir prisijungėme prie šio sumanymo. Romantinė muzika man labai artima. Kita vertus, kiekvienas kamerinės muzikos koncertas – žingsnis profesinio tobulėjimo link“, – džiaugiasi smuikininkė R. Sarkisova.

Jai antrina KVMT simfoninio orkestro fleitų grupės koncertmeisterė, Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademijos absolventė Anita Barlote: „Narine Stepanyan pakvietė mane kartu su violončelininku Aliaksandru Serdziukou atlikti Claude’o Debussy Fortepijoninį trio G-dur. Man tai puiki proga ir vėl užlipti ant scenos, pasidalyti šios muzikos grožiu su savo kolegomis ir publika“, – sako nebe pirmą kartą KVMT organizuojamuose koncertuose kaip solistė pasirodanti A. Barlote. Iki 2017 m., kai pradėjo dirbti KVMT simfoniniame orkestre, fleitininkė buvo Naujojo Rygos kamerinio orkestro fleitų grupės koncertmeisterė (1999–2015), Liepojos simfoninio orkestro fleitų grupės koncertmeisterio pavaduotoja (2005–2014) ir pakaitinė koncertmeisterė (2014–2015). Profesine patirtimi, įgyta dirbant įvairiuose Latvijos orkestruose, dėstant fleitą vaikų muzikos mokyklose, dalyvaujant meistriškumo kursuose ir grojant Gustavo Mahlerio jaunimo orkestre (2001) bei Tarptautinės Bacho akademijos orkestre Štutgarte (2002), A. Barlote nuo 2022 m. dalijasi su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto studentais.

Skirtingų tembrų deriniai

Koncerte taip pat skambės mažiau žinomo Vakarų Prūsijoje (dabartinės Lenkijos teritorijoje) gimusio vokiečių arfininko ir kompozitoriaus Franzo Poenitzo (1850–1920) Kapričas arfai ir klarnetui, atliekamas KVMT simfoninio orkestro arfų grupės koncertmeisterės Miglės Kristinos Sakavičiūtės ir klarnetininko Artūro Šukio. „Pasirinkome šį kūrinį visų pirma dėl neįprasto instrumentų derinio, suteikiančio kūriniui išskirtinę, retai girdimą garso tekstūrą. Kapričas – labai subtilus savo harmonijomis, ypač švelniomis arfos arpeggio linijomis bei lyriškais klarneto solo. Šis kūrinys reikalauja tiek klarnetininko, tiek arfisto (-ės) virtuoziškumo, nes abu instrumentai yra lygiaverčiai partneriai. F. Poenitzo muzikos stilius kupinas lyrikos ir rafinuotumo, todėl sukuria lengvą ir elegantišką nuotaiką“, – pasakoja A. Šukys.

Nuo 2018 m. KVMT simfoniniame orkestre klarnetu grojantis ir orkestro tarnybos administratoriumi dirbantis A. Šukys už savo muzikinį kelią, prasidėjusį Skuodo meno mokykloje, dėkingas mokytojui Broniui Anužiui. „Su maestro B. Anužiu tapome M. Rostropovičiaus fondo stipendininkais. Stipendijos dėka baigęs Skuodo meno mokyklą turėjau galimybę mokytis Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje Kaune, puikaus pedagogo Vitaliaus Žemaičio klasėje. Vėliau tęsiau mokslus Sibelijaus muzikos akademijoje (Suomijoje) pas Osmo Linkolą bei Estijos muzikos ir teatro akademijoje pas Tomą Vavilovą. Daug metų bendravome su KVMT orkestro klarnetų grupės koncertmeisteriu Antonu Mileriumi – mano manymu, vienu geriausiu klarnetininkų Lietuvoje. Man didžiulė garbė KVMT orkestre groti kartu su šiuo profesionalu“, – pažymi A. Šukys.

Arfininkė M. K. Sakavičiūtė taip pat pasakoja, kad meilė savo instrumentui ją lydi nuo pat pirmos klasės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur ji mokėsi Vilijos Grencevičiūtės arfos klasėje. „Baigusi bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Joaną Daunytę, KVMT simfoniniame orkestre pradėjau dirbti 2019 metais, pakviesta vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Šis orkestras tapo pirmąja ir kol kas vienintele mano darboviete. Anksčiau esu grojusi su daug skirtingų ansamblių, kolektyvų bei orkestrų, dalyvavusi daugelyje muzikinių renginių Lietuvoje ir užsienyje. Kūrinį, kurį koncerte atliksime drauge su kolega Artūru, pasirinkome dėl to, kas jis labai gražiai atskleidžia arfos ir klarneto tembrus bei jų sąskambį grojant kartu, parodo daug skirtingų šių instrumentų spalvų“.

Klarnetą dar išgirsime ir dviejose pjesėse iš vokiečių kompozitoriaus Maxo Brucho (1838-1920) ciklo „Aštuonios pjesės“ (Acht Stücke) altui, klarnetui ir fortepijonui. Brandžiuoju M. Brucho kūrybos laikotarpiu sukurtas ciklas buvo skirtas kompozitoriaus sūnui Maxui Felixui, kuris amžininkų buvo liaupsinamas kaip puikus klarnetininkas. „Šių instrumentų derinys – altas, klarnetas ir fortepijonas – sutinkamas kur kas dažniau. Mano nuomone, tai vienas nuostabiausių derinių. Švelnus, lyriškas klarneto tembras žemame registre puikiai dera su tamsiu, ekspresyviu alto tembru. Nors šios M. Brucho pjesės nėra techniškai sudėtingos, kaip kai kurie kiti jo virtuoziniai kūriniai, jos reikalauja aukšto meistriškumo, norint perteikti subtilią dinamiką, frazavimą, emocinę įtampą. Sieksime sužavėti klausytojus įspūdingu tembrų deriniu ir romantiškais, jausmingais muzikos potėpiais“, – žada A. Šukys.

Gyvenimo keliai ir keleiviai

KVMT orkestro violončelių grupės muzikantas Aliaksandr Serdziukou atskleidžia, kad kiekvienas iš koncerte jo atliksimų kūrinių siejasi su tam tikrais jo asmeninio ir profesinio gyvenimo etapais. Iki pilnametystės mokęsis Minske, Respublikinėje muzikos kolegijoje, vėliau mokslus tęsė Maskvos P. Čaikovskio valstybinėje konservatorijoje, Kirilo Rodino klasėje. Studijų metais griežė Pavelo Kogano vadovaujamo Maskvos valstybinio akademinio simfoninio orkestro (MGASO) violončelių grupėje (2015–2017) ir Maskvos filharmonijos kameriniame orkestre (2017–2018). Baigęs studijas grįžo į Baltarusiją ir dirbo Minsko valstybiniame kameriniame orkestre (2018–2021). „F. Schuberto Fortepijoninį trio Nr. 2 grojau dar būdamas studentu. Žinodamas kompozitoriaus gyvenimo aplinkybes, spėju, kad pagrindinis herojus šiame kūrinyje yra keleivis. Keleivis, kuris dar nežino, kur keliauja. Man tai pažįstama, nes su panašiais jausmais palikau savo gimtąją šalį 2021 metais,“ – pasakoja violončelininkas. Koncerte skambės antroji vieno paskutiniųjų Schuberto kūrinių dalis Andante con moto. Jos tema, pagrįsta švedų liaudies dainos „Žiūrėk, kaip leidžiasi saulė“ tema, daugeliui pažįstama iš daugybės meninių ir dokumentinių filmų garso takelių.

Apie aštuoniolikmečio C. Debussy viešnagės Italijoje metu sukurtą Fortepijoninį trio G-dur, kurio muzikinis braižas dar niekuo nepranašauja kompozitorių išgarsinusio impresionistinio stiliaus, violončelininkas pasakoja taip: „C. Debussy kūrinys man simbolizuoja bandymą pritapti ir prisitaikyti prie naujų sąlygų. Iš pradžių jautiesi vienišas, svetimas ir nesuprastas, bet su laiku tampi vis artimesnis ir suprantamesnis. Tai pokalbis tarp skirtingų žmonių, kurie bendraudami atranda vienas kitą ir suartėja.“ G. Mahlerio Fortepijoninis kvartetas a-moll smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui – taip pat jauno kompozitoriaus kūrinys, parašytas, kai jam tebuvo 15 ar 16 metų, besibaigiant pirmiesiems studijų metams Vienos konservatorijoje. Per premjerą 1876 metais kompozitorius pats atliko fortepijono partiją, muzikuodamas su savo studijų draugais. „G. Mahleris irgi mus kviečia į kelionę. Tik šįkart jis buria ne vienišus keleivius, o partnerius ir draugus, kuriuos atradome keliaudami. Ir nors priešakyje dar daug posūkių ir išbandymų, svarbiausia, kad per visus tris kūrinius matome, kaip vienišas herojus atranda artimus žmones, kolegas, draugus...“, – pastebi A. Serdziukou, nuo 2021 m. atradęs palaikančių kolegų būrį KVMT simfoniniame orkestre.

Vienas iš jų – taip pat nuo 2021 m. KVMT simfoniniame orkestre altų grupės koncertmeisteriu dirbantis LMTA profesoriaus Petro Radzevičiaus auklėtinis Gintaras Stebuliauskas – papildo: „G. Mahleris sukūrė vos keletą kamerinės muzikos kūrinių savo ankstyvaisiais metais, tačiau Fortepijoninis kvartetas a-moll yra vienintelis išlikęs jo kamerinės muzikos kūrinys. Negana to, išlikusi tik pirmoji kvarteto dalis. Nors tai ankstyvas kūrinys, jame jau galima įžvelgti besiformuojantį kompozitoriaus stilių, ypač jo muzikos emocinį gilumą ir dramatiškus kontrastus – bruožus, kurie vėliau jį išgarsino simfoninėje kūryboje. Man šis kūrinys yra itin brangus dėl savo emocinio krūvio bei kontrastų gausos. Gan sudėtingas, bet malonus uždavinys per muziką papasakoti džiaugsmo ir tiesos ieškančio žmogaus išgyvenimus, kuriam gyvybiškai būtina juos rasti, nes skausmas ir liūdesys per stipriai slegia jo sielą… Manau, daug žmonių yra taip jautęsi, tad publikai šis kūrinys turėtų būti artimas…“

KVMT inform.

2024 m.spalio 23 d. Mažeikių muziejuje vyko konferencija, skirta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo okupacijai 80-mečiui paminėti ir Lietuvos Vietinės rinktinės įkūrėjui, iš Mažeikių krašto kilusiam generolui Povilui Plechavičiui atminti. Renginyje dalyvavo rajono moksleiviai, jaunieji šauliai, istorijos mokytojai, muziejininkai ir kiti garbūs svečiai.

Konferencijoje pranešimą „ Lietuvos Vietinė rinktinė ir jos štabo narių suėmimas bei kalinimas Salaspilio lageryje 1944 metais“ skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

1944-ųjų vasario 16-osios generolo P.Plechavičiaus kvetimas per radiją

„Generolo P. Plechavičiaus 1944 m. vasario 16 d. kalba per radiją padarė stiprų emocinį įspūdį, atspindėjo nuotaikas Lietuvos visuomenėje. Didžioji tautos dauguma vylėsi, kad pasibaigus karui vėl pavyks atkurti šalies nepriklausomybę. Norint kovoti dėl nepriklausomybės, reikėjo turėti savo kariuomenę. Lietuvos Vietinėje rinktinėje politikai, karininkai ir jaunimas įžvelgė galimybę atkurti Lietuvos kariuomenę, vertino LVR kaip būsimos kariuomenės užuomazgą ir branduolį. Skubėti vertė ir pavojinga situacija šalies viduje. Iš pradžių Lietuvos jaunimas, skatinamas patriotinių jausmų ir pažadų, kad galės tarnauti Lietuvoje (nebus išvežami į Vokietiją ar Rytų frontą), noriai stojo į LVR. 1944 m. vasario 21 – kovo 1 d. užsiregistravo 19,5 tūkst. vyrų ir buvo suformuotas 5 tūkst. karių kontingentas. Nutarta suorganizuoti 13 batalionų po 750 karių . Įpratę prie nesėkmingų mobilizacijų Lietuvoje, naciai buvo nustebinti netikėtos LVR sėkmės. SS vadovybė, viena vertus, darė LVR įvairias kliūtis, kita vertus, prisidengdama ja, stengėsi kuo daugiau jaunimo paimti į Vokietijos kariuomenę ir įvykdyti visuotinę mobilizaciją. Pačioje Rinktinėje stiprėjo antivokiškos nuotaikos. LVR štabas stengėsi sutvarkyti apginklavimo, tiekimo ir kareivių mokymo reikalus. Marijampolėje buvo įsteigta karo mokykla, turėjusi rengti karininkų kadrus LVR batalionams.

Vis labiau stiprėjant vokiečių spaudimui, 1944 m. balandžio 28 d. gen. P. Plechavičius paskelbė mobilizaciją. Lietuvių pogrindžio spauda aktyviai agitavo prieš naują mobilizaciją“,– akcentavo LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys.

Lietuvos Vietinė rinktinės vaidmuo antisovietinėje rezistencijoje

LVR istorija buvo paskutinis rimtas nacių bandymas įvykdyti Lietuvoje masinę karinę mobilizaciją ir savo žinion paimti didelę karo tarnybai tinkamo Lietuvos jaunimo dalį. Tačiau ir ši mobilizacija, pirmiausia dėl pačių nacių kaltės (susitarimų laužymo ir vienašališko keitimo) sužlugo. Generolas P. Plechavičius nepakluso vokiečių spaudimui, nepaaukojo jų interesams Lietuvos jaunimo, įstojusio į jo vadovaujamą Rinktinę, nepavertė jos vokiečių įrankiu. Dėl nuolatinių nacių bandymų prisidengiant LVR įvykdyti masinę Lietuvos jaunimo mobilizaciją ir pasiųsti kuo daugiau lietuvių į Rytų frontą, LVR kūrimas ir veikla tapo dramatiškomis varžybomis tarp lietuvių ir nacių interesų. Ši kova neturėjo nugalėtojų. LVR nepavyko tapti Lietuvos kariuomenės užuomazga, tačiau ir naciams nepavyko įvykdyti masinės mobilizacijos ir paversti lietuvius patrankų mėsa Rytų fronte. Pozityviai reikėtų vertinti tą faktą, kad nemaža dalis kariškai parengtų LVR karių įsijungė į partizaninį pasipriešinimą sovietams pokario metais. Kai kurie buvusieji LVR karininkai (Jonas Žemaitis, Juozas Šibaila) suvaidino ypatingą vaidmenį antisovietinėje rezistencijoje.   

Savo pranešime LGGRTC vadovas dr. A.Bubnys išsamiai apžvelgė Lietuvos Vietinės rinktinės susidarymo, veiklos ir sunaikinimo aplinkybes. Generolas P. Plechavičius ėmėsi itin sudėtingo vaidmens kurti ir vadovauti Lietuvos Vietinei rinktinei, atlaikyti nacių vadovybės siekius rinktinę panaudoti Rytų fronte. Nepavykus Lietuvos Vietinės rinktinės panaudoti šiam tikslui, nacių okupacinė valdžia su rinktinės kariais ir karininkais žiauriai susidorojo.

Vėliau kalbėjo generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondo vadovė Genoveita Gricienė. Ji supažindino su fondo veikla bei atkreipė dėmesį, kad Povilas Plechavičius ir jo veikla vis dar nėra deramai įvertinti, neskiriama dėmesio sutvarkyti su šia neeiline asmenybe susijusių atmintinų gimtinės vietų. Tai daugeliu atveju lemia dalies visuomenės nepagrįstai nepalankus požiūris į generolą Povilą Plechavičių. Prieš du metus G.Gricienės iniciatyva įkurtas fondas siekia, kad Lietuvos žmonės kuo daugiau sužinotų apie P. Plechavičiaus nuopelnus Lietuvai.

Renginio metu vyko filmo dokumentinio filmo „1944-ieji. Generolo misija“ peržiūra. Filmas parengtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.

Filmą Mažeikių krašto visuomenei pristačiusi jo autorė ir režisierė, žurnalistė Rūta Sinkevičienė papasakojo apie filmo kūrimo aplinkybes. Ji pažymėjo, kad dabartinį dalies visuomenės požiūrį į Povilą Plechavičių vis dar lemia sovietinės propagandos suformuotos nuostatos. Filmas aiškia ir suprantama kalba ir filmuotais vaizdais supažindina su Lietuvos Vietinės rinktinės veikla. Jame panaudoti unikalūs arhyviniai kadrai iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo. Žiūrovai išgirdo unikalų Povilo Plechavičiaus balsą, dokumentinėje kino juostoje įamžinti šios rinktinės narių prisiminimai. Taip pat filme atskleista, kaip stipriai Povilas Plechavičius buvo nekenčiamas sovietinio režimo, kaip propaganda visomis priemonėmis stengėsi visuomenėje sukurti iškreiptą ir melagingą vaizdą apie generolą.

„ O šiandien skleidžiame tikrą ir gerą žinią apie generolą Povilą Plechavičių ir jo nuopelnus Lietuvai, perduodame jaunajai kartai“, – pabrėžė dokumentinio filmo „1944-ieji. Generolo misija“ autorė R. Sinkevičienė.

Mažeikių muziejaus darbuotojai pakvietė susipažinti su paroda, kurios stendai gausiai iliustruoti nuotraukomis, pasakojančiomis apie generolo P. Plechavičiaus ir jo artimųjų gyvenimą ir darbus dėl Lietuvos.

Renginiui baigiantis, LGGRTC vadovas dr. A.Bubnys organizatoriams prisiminimui įteikė Centro atminties leidinių. Iš pačios generolo P.Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondo vadovės G. Gricienės rankų – generolo P.Plechavičiaus portretas padovanotas LGGRTC vadovui dr. A.Bubniui.

LGGRTC vadovas dr. A. Bubnys ir dokumentinio filmo autorė R. Sinkevičienė po konferencijos buvo pakviesti į Mažeikių Aido radiją. Tiesioginėje radijo laidoje buvo suteikta galimybė papasakoti apie Lietuvos Vietinės rinktinės istoriją, generolo P. Plechavičiaus vaidmenį Lietuvos istorijoje. Mažeikių, Telšių, Plungės ir Skuodo kraštų klausytojai buvo pakviesti pasižiūrėti dokumentinį filmą ,,1944-ieji. Generolo misija“.

Renginį organizavo: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Mažeikų muziejus, generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondas.

Nuotraukos Mažeikių muziejaus ir LGGRTC darbuotojų

Registruoti istorijas konkursui galima savaite ilgiau – lapkričio 4 d.

„EMP Recycling“ ir žurnalo „60+“ organizuojamas projektas „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ subūrė įvairių sričių ekspertus, kurie vertina konkurso dalyvių kūrybiškumą ir gebėjimą prikelti senus daiktus antram gyvenimui. Viena iš komisijos narių, televizijos laidų vedėja bei konsultacijų įmonės „Enough“ verslo partnerė Živilė Vaškytė-Lubienė aktyviai remia tvarumo iniciatyvas ir tiki, kad šis projektas gali padėti auginti visuomenės sąmoningumą.

Taip pat skelbiama, kad registruoti konkursui senjorų istorijas galima ilgiau - iki lapkričio 4 d., nes pratęstas terminas, per kurį galima pateikti anketą ir senų daiktų nuotraukas.

Tvarumo svarba ir asmeninė patirtis

Pasak Ž. Vaškytės-Lubienės, jos sprendimą prisijungti prie komisijos lėmė noras skatinti tvarumo idėjas.

„Stengiuosi pagal galimybes prisidėti prie tvarumo iniciatyvų, projektų, kurie leidžia žmonėms suvokti jų svarbą. Tikiu, kad ir šis projektas prisidės prie augančio sąmoningumo, mažų, bet svarbių žingsnių kasdien link to, kad išsaugotume švarią aplinką ateinančioms kartoms“, – sako projekto globėja.

Ž. Vaškytė-Lubienė pastebi, kad senjorai vertina tvarumą ir taupumą, o jų požiūris į daiktus itin aktualus ir dabarties bei ateities kartoms. Moteris prisimena, kad jos seneliai visada buvo taupūs, apsvarstydavo kiekvieno pirkinio būtinybę ir jų namuose daiktų nebuvo daug. To nevartotojiško požiūrio iš jų galėtume pasimokyti. Tvarumo principus pašnekovė taiko ir savo kasdieniame gyvenime. Ji pabrėžia, kad svarbu apgalvoti kiekvieną pirkinį bei vengti impulsyviai išlaidauti.

„Nesame tobuli, bet tikrai galime pasistengti. Ir gyvenimo kokybė nuo to tikrai nenukentės, tiesiog pakeisime kai kuriuos įpročius“, – įsitikinusi ji.

Iš kartos į kartą keliaujančios vertybės

Paklausta, kaip galima prikelti daiktus antram gyvenimui, projekto komisijos narė sako, kad neretai įkvėpimo galima pasisemti iš artimos aplinkos. Moteris prisimena savo senelį, kuris kasdien eidavo į tvarkingą garažą taisyti senų daiktų.

„Iki šiol mano tėvų ar tetų namuose ant sienų kabo seni laikrodžiai, kuriuos išmestus šalia garažo bočiukas parsinešdavo ir sutvarkydavo. Tad valandas jie muša iki šiol“, – pasakoja Ž. Ž. Vaškytė-Lubienė.

Kalbėdama apie savo namuose saugomus daiktus, žinoma moteris mini močiutės siūtas sukneles, kuriomis ji puošiasi ypatingomis progomis.

„Mano mama išsaugojo mano vaikystės suknelę, kurią jau dėvėjo ir mano dukra. Tikiu, kad ją dėvės ir mano anūkės ar kitos giminės mergaitės“, – sako pašnekovė.

Tokie daiktai, anot jos, ne tik puikus žiedinės ekonomikos pavyzdys, bet ir neįkainojama vertybė, perduodama iš kartos į kartą.

Būdas užmegzti naujus ryšius

Projekto „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ komisijos narė tiki, kad senjorų dalijimasis savo daiktų istorijomis gali padėti užmegzti naujus ryšius su vaikais ir anūkais.

„Daugelis senjorų sunkiai atsisveikina su daiktais dėl jiems priskiriamų sentimentų, prisiminimų ar asmeninių ryšių. Labai tikiuosi, kad pažadinta nostalgija, prisiminimai bus ne tik įkvėpimas mums visiems, bet ir paskatins jungtis tarp kartų bei pažvelgti į daiktus kitaip – suteikti jiems naują gyvenimą“, – teigia ji.

Ž. Vaškytė-Lubienė ragina semtis išminties iš vyresnės kartos, kol turime tokią galimybę.

„Kai mūsų senoliai išeina, tada suvokiame, kad dar ir to, ir ano nepaklausiau... nespėjau. Išmintis yra didžiausia senjorų vertybė. Jie geba kitaip vertinti įvykius, situacijas, nes patirtis ir branda leidžia visai kitaip suvokti reiškinius ar net numatyti tam tikrus dalykus“, – teigia Ž. Ž. Vaškytė-Lubienė.

Projekto globėja tikisi, kad iniciatyva „Senas daiktas – nauja istorija 2024“ spinduliuos įkvėpimu ir pozityvumu.

„Esu tikra, kad išgirsime daug įdomių istorijų. Tad linkiu, kad šis konkursas būtų įdomus, įkvepiantis, kupinas malonių emocijų bei džiugių susitikimų“, – sako komisijos narė, skatindama senjorus dalintis savo daiktų istorijomis ir taip prisidėti prie tvarumo idėjos plėtros.

Dar daugiau istorijų – naujienų portalo Lrytas specialiame socialiniame projekte „Senas daiktas – nauja istorija 2024“.