Zofija ir Petras Ruikai iš Pajūralio ūkininkauti pradėjo iširus kolūkiams, gavę 3 hektarus žemės. Po truputį iš aplinkinių kaimų nusipirko dar 44 bei nuomojasi apie 24 hektarus. Šiuo metu ūkyje melžiamos 54 karvės, 20 telyčių laikoma bandai atnaujinti ir papildyti. Šiemet Ruikai konkurse „Metų ūkis 2018“ pelnė trečiąją vietą.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.77

Valstybės garantuojama teisinė pagalba, kuomet reikia advokato paslaugų, kasmet suteikiama vis daugiau gyventojų – pernai buvo priimti 19627 sprendimai suteikti antrinę teisinę pagalbą. Šiemet Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba per devynis mėnesius jau gavo 14 832 prašymus. Kaip veikia ši sistema ir kas labiausiai lemia šių paslaugų kokybę, kalbamės su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktore dr. Anželika Banevičiene.

– Kaip veikia visa Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos sistema?

– Teisinė pagalba, kurią finansuoja valstybė, susideda iš dviejų dalių. Pirminė teisinė pagalba teikiama kiekvienoje savivaldybėje, ir kiekvienas toje savivaldybėje gyvenantis asmuo gali gauti vieną valandą nemokamų konsultacijų kiekvienu jam rūpimu klausimu. Kada žmogui savo problemas tenka spręsti teisme, tuomet jam suteikiama antrinė teisinė pagalba – asmuo kreipiasi į mūsų tarnybą ir jam paskiriamas advokatas konkrečioje byloje. Žinoma, visą šį procesą reglamentuoja įstatymai: kas gali gauti teisinę pagalbą, kaip ji teikiama, kokie dokumentai reikalingi bei pan. Tačiau esmė ta, kad antrinė teisinė pagalba – tai advokato pagalba konkrečiam asmeniui konkrečioje byloje. Tai reiškia, jog žmogui, kuriam reikia savo teises ginti ar siekti teisingumo teismuose, tarnyba paskiria advokatą, šis padeda parengti dokumentus, užtikrinama gynyba ir atstovavimas bylose, taip pat gali būti atstovaujami žmogaus interesai sprendžiant ginčą ne teisme.

– Kas paskiria advokatą ir kokiais kriterijais vadovaujamasi?

– Gavę prašymą skirti antrinę teisinę pagalbą ir įvertinę, kad pagal įstatymus asmuo ją gali gauti, advokatą konkrečiai bylai paskiriame mes. Pirmiausia atsižvelgiama į besikreipiančiojo gyvenamąją vietą, kad kuo arčiau ir patogiau žmogui būtų susitikti su advokatu, kad ir advokatui nereikėtų važiuoti per visą Lietuvą į teismo posėdį bei pan. Žodžiu, vadovaujamasi racionalumu ir logika, juk advokatai dirba visoje Lietuvoje.

– Vadinasi, tik nuo tarnybos darbuotojų priklauso, kas gins kokį asmenį ar jo interesus?

– Ne visai taip. Žmogus gali pats pasirinkti advokatą. Mūsų tarnyba yra sudariusi sutartis su 564 advokatais visoje Lietuvoje, jie nuolat arba prireikus teikia antrinę teisinę pagalbą. Jų sąrašai skelbiami viešai, iš šio sąrašo žmogus gali pasirinkti, žinoma, atsižvelgdamas į savo ir advokato galimybes bei patogumą. Be to, kiekvienas gali pasirinkti advokatą ne tik iš mūsų turimo sąrašo, bet pasikviesti bet kokį sau priimtiną, tik svarbu turėti jo sutikimą dirbti toje ar kitoje byloje. Tada tarnyba sudaro su nurodytuoju advokatu sutartį dėl teisinės pagalbos teikimo. Jeigu žmogus nepareiškia pageidavimų, mes parenkame advokatą nešališkai.

– Kaip konkrečiai funkcionuoja ši sistema?

– Antrinė teisinė pagalba Lietuvoje teikiama nuo 1995 metų. Jos teikimą administruoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, kurios steigėjas yra Teisingumo ministerija. Teisinė pagalba teikiama, siekiant sudaryti sąlygas lygiai vienodai siekti teisingumo ir tiems žmonėms, kurie gauna nedideles pajamas ir neturi turto – bylinėjimosi bei advokato paslaugų išlaidas tokiais atvejais padengia valstybė. Taip pat yra numatyta daug atvejų, kada antrinė teisinė pagalba teikiama neatsižvelgiant į turimas pajamas ir turtą. Tad mums deleguotos labai atsakingos funkcijos – privalome organizuoti, užtikrinti ir kontroliuoti valstybės finansuojamos teisinės pagalbos teikimą. Per du dešimtmečius mūsų šalyje sukurtas ir taikomas vienas moderniausių bei geriausių Europoje pripažįstamas antrinės teisinės pagalbos paslaugos teikimo modelis. Sistema veikia puikai – žmogus, norintis gauti antrinę teisinę pagalbą, mums pateikia labai nedaug dokumentų, kuriuos irgi padeda užpildyti pirminės teisinės pagalbos specialistai savivaldybėse. Visus kitus reikalingus duomenis bei dokumentus suranda mūsų tarnybos darbuotojai, kurie pagal surinktą informaciją sprendžia, ar šalies įstatymai leidžia suteikti asmeniui kompensuojamą teisinę pagalbą, ar ne. Mūsų veikla yra griežtai reglamentuota – turime atsakyti žmogui dėl teisinės pagalbos teikimo per penkias darbo dienas. Tuomet pateikiame atsakymą, ar bus teikiama teisinė pagalba, ar ne. Jeigu atsisakoma ją teikti, aiškiai argumentuojama – kodėl. Jei priimamas sprendimas suteikti antrinę teisinę pagalbą, asmuo gauna teigiamą atsakymą ir jam paskirto advokato kontaktus, su kuriuo turi susisiekti. Nuo tada prasideda advokato bendravimas su žmogumi, kuriam reikalinga teisinė pagalba.

– Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra atsakinga už proceso organizavimą. Kiek esate atsakingi dėl teikiamos teisinės pagalbos kokybės?

– Esmė ta, kad mes organizuojame šį procesą – priimame sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, paskiriame advokatą, skaičiuojame jų užmokestį, su juo atsiskaitome. Žodžiu, atliekame visas su antrinės teisinės pagalbos teikimu susijusias procedūras, kad veiksmas vyktų kiek įmanoma sklandžiau ir operatyviau. Turime pripažinti, jog dėl advokatų teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimo dar iškyla nemažai problemų. Advokatai yra nepriklausomi, o teisės aktuose numatyta, kad už advokatų veiklą, jų darbo kokybę yra atsakinga Lietuvos advokatūra. Todėl, jeigu žmogus mūsų tarnybai nusiskundžia dėl nekokybiškos paslaugos, skundą persiunčiame Lietuvos advokatūrai arba patariame žmonėms kreiptis į ją tiesiogiai. Atsakymo operatyviai sulaukti neįmanoma, o teismo procesai jau vyksta. Tad jeigu žmogus skundžiasi advokato darbu ir pateikia argumentus, operatyviai pakeičiame advokatą. Ir nors teoriškai mes atsakingi už kokybiškų paslaugų suteikimą nepriklausomai nei nuo teismų, nei nuo Lietuvos advokatūros, tačiau praktiškai advokatų darbo kokybės Lietuvoje kol kas niekas nevertna ir netikrina, todėl mūsų tarnyba, valstybės vardu pirkdama advokatų paslaugas, neturi svertų tų paslaugų kokybei užtikrinti. Atliekame tik techninius skaičiavimus, galime daugiau ar mažiau kontroliuoti būtent su kokybe visiškai nesusijusius skaičius – ar pagrįstos kuro išlaidos, kiek laiko advokatas sugaišta teismo posėdžiuose, ar neprirašė per daug papildomų darbo valandų bei pan. Kol kas nėra sistemos, kad kiekvienas atliktas advokato darbas, jo suteiktos paslaugos būtų vertinamos. 

– Kokie keliai keisti situaciją, kad visiems būtų daugiau aiškumo?

– Norėčiau pabrėžti, jog ne visada asmuo, kuriam teikiama pagalba, yra objektyvus vertindamas advokato darbą. Turime suprasti, kad žmogus, kuris bylinėjasi teisme, yra nusiteikęs ten tik laimėti, todėl dažnai būna, kad advokatui išsakomi priekaištai nėra pagrįsti. Sunku dažnai ir nustatyti, kur yra advokato veiklos profesinis pažeidimas, o kur tiesiog asmens, gaunančio teisinę pagalbą, nepasitenkinimas teismo sprendimu, nesugebėjimas objektyviai vertinti situacijos. Labai dažnai yra pervertinamos advokato galios, neva jis viską gali. Dažnai susiduriame su socialiai pažeidžiamais žmonėmis, todėl bendravimas advokatams su jais išties nėra lengvas. Todėl ir mums, ir advokatams būtų daug paprasčiau, jeigu būtų sukurti instrumentai paslaugų kokybei pamatuoti. Kartu su Lietuvos advokatūra dalyvaujame Europos Komisijos finansuojamame projekte „Teisinės pagalbos kokybės gerinimas: bendri standartai skirtingoms valstybėms“. Tikimės, jog mums pasiseks sukurti tuos darbo kokybę matuojančius instrumentus ir jais sėkmingai naudotis.

Apibendrinamai galima būtų pasakyti, kad advokatų darbas vertinamas palankiai, nes iš tūkstančių bylų gauname ne tiek ir daug skundų. Tačiau čia statistika nelabai ką reiškia – žmogus susiduria su vienu advokatu ir būtent iš jo tikisi kokybiškų paslaugų, jam nelabai rūpi, kas vyksta kitose bylose ar visoje sistemoje. Todėl kiekviena advokato klaida ir jo aplaidumas labai skaudžiai atsiliepia visų advokatų darbui, smarkiai menkina teisinės pagalbos teikimo sistemą. Matyt, kada nors Lietuva sukurs ir advokatų darbo kokybės vertinimo instrumentus – štai vienose šalyse yra tam sukurtos specialios advokatų darbą vertinančios agentūros, kitose nuolat atliekamas advokatų darbo kokybės auditas, dar kitose dirba net specialūs advokatų darbo vertinimo inspektoriai bei pan. Pas mus viskas kol kas paliekama paties advokato profesionalumui, jo sąžiningumui ir nusiteikimui dirbti. Teisinei pagalbai teikti valstybė skiria nemažus pinigus, todėl natūralu, kad turėtų būti siekiama objektyviai žinoti ir įvertinti, kokios kokybės paslaugos už tuos pinigus yra nuperkamos. 

Brigita ŠALKAUSKIENĖ

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Bendrųjų reikalų ir koordinavimo skyriaus specialistė

Savarankiškai dirbę gyventojai, kurie iki šiol nesu­mo­kėjo valstybinio socialinio draudimo (VSD) ir sveikatos draudimo įmokų (PSD) už deklaruotas praėjusių metų pajamas, tai gali padaryti iki spalio pabaigos. Vėliau „Sod­ra“ imsis aktyvių veiksmų šias įmokas surinkti.

Saulius JARMALIS

„Sodros“ Komunikacijos skyriaus vedėjas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Pavažiavus nuo Pajūrio kelis kilometrus Šilutės link, pasitinka medžių vainikais pasipuošusi nedidelė gy­venvietė. Tai – beveik visas nedidelis vienos gatvės Reist­rų kaimas. Ta gatvė vadinasi Knygnešių. Nors pro Reistrus keliavo ne tik knygos – tuo keliu kažkada atėjo ir patys didžiausi pasaulio karai.

Meilė visam gyvenimui

„Kai kaimuose atsirado gat­vės ir pradėti teikti jiems pavadinimai, su kaimynais galvojome, kaip pavadinti mūsiškę. Pirma mintis buvo duoti Muzikantų vardą. Juk Reistrai toli skambėjo savo dainomis ir muzika. Garsiausi Reistrų muzikantai buvo Jonas Balti­kauskas, Stanislovas Norkaitis, prie jų prisidėdavo mano brolis Albinas. Patalkiai, vakaruškos, giminių susiėjimai be dainų neapsieidavo. Tačiau vis tik pasirinkome Knygnešių pa­va­dinimą – pro Reistrus iš Vo­kietijos į Lietuvą ėjo pirmosios lietu­viškos knygos. Reistrai turėjo tris knyg­nešius – My­ko­lą Ta­rozą, Vin­cen­tą Bir­balą ir Jo­ną Pau­lių. Ar tas Ta­ro­za man giminė, nepasakysiu, gal ma­no senelio ar prosenelio“, – pasakoja reistriškis ūkininkas Al­gir­das Ta­roza. 

Reistrų kaimo sim­bolis – šalia kelio stovintis dau­giau nei dviejų met­rų akmeninis kop­lytstulpis. Jį prižiūrinti Birutė Moc­kuvienė sako, kad ir ak­muo – iš Reistrų, ir akmentašys – vietinis Bonifacas Nor­vaiša.

Reistriškiai pasakoja, jog to­kių koplytstulpių iš vieno ak­mens šis meist­ras iš vi­so ištašė septynis. Ir dar ak­me­ninį kryžių. Kop­ly­čių ir kop­lytėlių Že­­mai­ti­joje daug, bet kad būtų iš vieno akmens – retenybė.

Akmenyje iškaltos raidės, ta­čiau jau sunku perskaityti. Ga­liausiai, ves­dami pirštais, su Bi­rute jas su­dė­liojame: Vin­centas ir Ona Kunge 1879 me­tai.

„Matyt, kop­lytstulpį užsakė Vincentas ir Ona Kungiai. Se­­noji koplytė­lės statulėlė bu­vo pavogta, tai mes su broliu Vytautu Aš­montu užsakėme kitą. Reikės raides nudažyti kokiais ryškiais dažais, kad praeiviai galėtų perskaityti“, – svarsto Bi­rutė.

Ji gyvena Pakisyje, jos brolis Vytautas – Pajūralyje, tačiau abu ėmėsi prižiūrėti Reistrų šventenybę, mat iš šio kaimo kilę. O jeigu reistriškis – tai visam gyvenimui! Panašiai gimtajam kaimui skirtame eilėraštyje rašė ir Reistrų literatas Ed­­vardas Urbonas:

Aš su tavim giliai suaugau

Nuo savo, kūdikio, dienų.

Širdy aš tavo vardą saugau

Ir juo, vien juo tik gyvenu.

Rašydamas tas eilutes, poetas nė kiek nemelavo. Gyveno Kaune, mirė prieš keletą me­tų, bet kaimas jį prisimena kaip labai artimą žmo­gų. Vadino ne Edvardu, o Ed­ziu­mi ar net Ed­ziu­ku.

„Mūsų Ed­ziu­kas“, – tebesako ir dabar. Arba: „Mūsų vaistinin­kas“, mat jis Kau­ne dirbo vaisti­ninku ir buvo be­ne labiausiai praprusęs iš visų kaimo žmonių.

„Dėdė dažnai atvažiuodavo. Jis buvo visų laukiamas, malonus, inteligentiškas žmogus. Lan­kydavo ne tik mūsų ma­­mą, savo pusseserę, bet ir vi­są kaimą atvažiavęs apeidavo. O jei neatvažiuodavo, rašydavo laiškus ir prašydavo pasveikinti kaimynus: „Jeigu sutiksite Sakalauskus, Vaičiulius, Kučinskus, būtinai perduokite labų dienų. Ir Tarozus būtinai pasveikinkite“. Sutikę bet kurį kaimyną, turėjome pasakyti, jog dėdė Edzius siunčia labų dienų“, – prisimena poeto dukterėčia Ona Rudgalvienė.

Reistrų literatas išleido eilėraščių ir apsakymų knygeles „Tyruose šaukiančiojo balsas“ ir „Painios gyvenimo mįslės“, straipsnių rinkinį „Žvilgsnis pro langą“ bei gimtinei skirtą knygą „Reistrų kaimui 450 metų“.

Ne kiekvienas miestelis turi savo istorijos knygą, o štai nedidukas Reistrų kaimas – turi!

Ne pastumdėlių kaimas

„Mes čia tokie žemės kurmiai, nei didelių ponų, nei kokių viršininkų. Visi tokie pat, iš čia pat. Teisybė, aš atitekėjusi nuo Tenenių“, – sako Danutė Sakalauskienė. 

Panašiai apie reistriškius kaimui skirtoje knygoje rašo ir E. Urbonas. Pasirodo, jie visi taip stipriai laikėsi įsikabinę savo gyvenamosios vietos, savo žemės sklypelio, kad atvykėliui, norinčiam čia apsigyventi, galimybės buvo ribotos, nes laisvų žemės plotų nebuvo. O jei pasitaikydavo, jog kas nors keletą hektarų parduodavo, tai juos nupirkdavo kas nors iš vietinių.

„Reistruose išgirsti naują pavardę galėjai tik tuo atveju, jeigu į kaimą atėjo pas ką žentas. Ar kai kas iš reistriškių išnuomodavo turimas atskiras gyvenamas patalpas. Tuo atveju jau galėjai išgirsti ir visai šioje apylinkėje negirdėtas pavardes: Puidokas, Kolyčius, Pryšmantas, Bartkus ir pan.“, – rašo savo knygoje E. Urbonas.

Autorius teigia giliau pasirausęs į kaimo praeitį, bet neaptikęs kokių tragiškų įvykių, žmogžudysčių ir panašių dalykų.

„Kuo remdamiesi ir turėtume prieiti išvados, kad šio kaimo žmonės jau iš tėvų – protėvių atsinešė ramų, taikų bei sėslų būdą“, – tvirtina jis.

Ar sunku tapti reistriškiu?

Juozas Rudgalvis iš Gargždų, kai susipažino su Baltikauskų Ona ir atvyko pas būsimuosius uošvius, dar nebuvo „savas“. O kaip „svetimam“ pasirodyti šokiuose?

Reistrai buvo per mažas kaimas, jog turėtų savo kultūros namus, tai šokti eidavo į Bikavėnus arba į Jo­mantus. Ta­da, prisimena Juozas, jie nuėjo į Jomantus. Ir iškart – negeri vietinių bernų žvilgsniai: kas jis toks? Iš kur? Ko lenda prie mū­sų panų?

„Šalia bu­vo Onos bro­liai, tai jie viską paaiškino. Per juos pasidariau „savu“. Reistruose iškart gerai pasijutau. Da­bar gyvenu Mažeikiuo­se, bet į Reistrus atvažiuoju kaip į savo kraštą“, – tvirtina Juozas.

O reistriškiai nebijodavo eiti į šokius Jomantuose ar Bi­kavėnuose?

„Tai kad mes patys duodavom toną – čia gi buvo didelės šeimos, jaunimo daug. Visi susirinkdavome Antano Urbono sodyboje, vienas ki­to palaukdavome, o paskui su daina traukdavome į Jo­mantus. Kas prie mūsų būtų kišęs nagus“? – juokiasi A. Ta­roza.

Reistrai pratuštėjo, jaunystės aistros nurimo, tačiau kaimo charakteris liko. 

Karo audros – keliu pro Reistrus

Reistriškiai įsitikinę, kad jų kaimas yra labai patogioje vietoje. Nors ir rajono pakraštys, bet prie gero kelio, todėl jokiu būdu ne užkampis. Kelias asfaltuotas, važiuoja autobusai. Tačiau ne visada jis toks buvo. O atsirado reistriškių dėka!

Dabar mes įpratę, kad krašto keliais rūpinasi valstybė, bet taip buvo ne visada. E. Ur­bonas rašo, jog nuo Pajūrio į Bikavėnus, Vainutą bei Šilutę vedantis žvyrkelis visada bu­vo gerai prižiūrimas – už jo būklę būdavo atsakingi šalimais gyvenantys ūkininkai.

„Ūkininkui pagal jo valdomą žemės sklypo dydį atitinkamai būdavo priskiriama ir vieškelio atkarpa, už kurios remontą bei priežiūrą jis atsakingas. Tam būdavo padaromos ir specialios atžymos: parenkamas šiek tiek plokštesnis akmuo, jame aiškiai baltame fone užrašomi numeriai. Akmuo pastatomas šalikelėje, ant griovio krašto. Tokiu būdu ūkininkas tiksliai žinodavo sa­vo kelio atkarpą, už kurią jis atsakingas. Kelio remontui buvo nustatytas terminas, kuriam pasibaigus, įpareigoti asmenys ar seniūnas darbą patik­rindavo, o nerangiesiems netgi skirdavo baudas“, – ra­šo  E. Ur­bonas savo prisimi­ni­muose.

Tuo keliu 1940-aisiais buvo išvežti į Sibirą pirmieji tremtiniai. Po metų nuo Vokietijos pusės juo patraukė nauji okupantai. E. Urbonas prisimena, jog vieną 1944-ųjų spalio sek­madienį jie su tėvais susirengė į Pajūrio bažnyčią, tačiau sustabdė kažkas iš kaimynų: „Kur gi eisit, juk Pajūris jau užimtas rusų“.

„Būdavo, vos tik žemę apgaubia vakaro ramybė, staiga pasigirsta duslus, tolimas, rit­mingas lėktuvų ūžesys. Ir mes jau žinome, kad tai rusų bombonešiai skrenda bombarduoti Vokietijos teritorijos“, – rašo E. Urbonas savo knygoje.

Jis prisimena, jog tai būdavo itin neramios naktys. Rusų lakūnai, gal nenorėdami susidurti su vokiečių naikintuvais, gal per klaidą dalį bombų numesdavo Lietuvos teritorijoje. 

Viena bomba krito Tarozų lauke, kitos dvi – šalia Juozo ir Jono Urbonų sodybų. Knygos autorius mano, kad tik Dievo pirštas nukreipė bombas į lais­­vą plotelį, apsaugodamas abi sodybas.

Ir štai frontas jau prie Pa­jūrio. Vieškeliu pro Reistrus į Rytprūsių pusę raiti, važiuoti vežimais ir motociklais vi­są dieną traukia bėgliai, tik­riausiai apsisprendę palikti Lie­tuvą ir trauktis į Vakarus, į nežinomybę. Virš Pajūrio kilo gaisrų dūmai. Šaudymų lyg ir nesigirdėjo. Bet tai buvo tyla prieš audrą.

Vakarop Edziaus mama su mažesniaisiais patraukė į Vid­girio pusę, o jis su tėvu liko saugoti namus. Patalynę, drabužius jie surišo į drobules ir išmėtė po sodą ir pakrūmes – jeigu namuose kiltų gaisras, ne viskas sudegtų. Naktį pasigirdo šaudymai.

„Su tėčiu atsigulėme griovyje, kuris buvo iškastas iš rūsio vandens nubėginimui. Keletą kartų mačiau, kaip oru skrenda lyg koks ugnies švytulys ir po kurio laiko pasigirsta sprogimas. Naktį gal koks puskilometris nuo mūsų pasigirdo didelis sprogimas. Pamatėme, kaip vieškelyje, atkarpoje tarp Gečų ir Tarozų sodybų, kažkas liepsnoja, kažkokie liepsnos stulpai išlekia į orą. Pakilo baisus triukšmas, žmonių riksmai. Tik vėliau, po kelių dienų, kai viskas nurimo, sužinojome, kad rusų patrankos sviedinys pataikė į vokiečių besitraukiančią karišką mašiną, kurioje, matyt, buvo pakrauta šaudmenų ir degalų“, – savo knygoje rašo E. Urbonas.

Auštant viskas aprimo, o vieškeliu pajudėjo mašinos ir tankai. Edziaus tėvukas išlipo iš griovio, pasiklausė naujų garsų ir tarė: „Rusai jau čia“.

Kareiviai užsukdavo į pakelės sodybas. Vieni – vandens atsigerti, kiti – pieno, treti prašydavo bulvių pakepti, kurias, kaimiečių nuostabai, jie valgydavo su duona. Matyt, alkanam buvo sočiau. Tuo keliu traukė ir benamiai pabėgėliai, tačiau ne visi apsilankydavo draugiškai. Vieną sykį po tokio apsilankymo dingo Edziaus mamos skara, kitą – tėvo numylėta kumelė Blisė. Vėliau tėvas sužinojo, kad ji Bikavėnuose išmainyta į degtinę. Nuėjo, atlygino šiek tiek ir atsiėmė.

Rytprūsiai buvo čia pat, tad į pasienio kaimus patraukė nespėjusios su vokiečiais pasitraukti ir visko netekusios Klaipėdos krašto moterys su vaikais. E. Urbonas rašo, kad jos save laikė lyg ir vokietėmis, bet iš tiesų buvo suvokietėjusios lietuvės, ką rodė ir jų lietuviškos pavardės, tokios kaip Didlapienė, Pauparienė bei panašios. Viena tokia užėjo į Urbonų sodybą. Sustojo tarpdury kaip įbesta, žiūri Ed­ziaus mamai į akis. Staiga pravirksta, puola į glėbį: „Juk tu Domicėlė? Domicėlė Venc­ku­tė, kuri tarnavai pas mus! Tu matai, ką su mumis Hitleris padarė? Buvom ponios, o dabar einame per svietą ubagaudamos“...

To paties molio žmonės

D. Sakalauskienė skaičiuoja Reistrų sodybas. Suskaičiuoja jų buvus 22, dabar gyvų beranda aštuonias.

„Tada, kai dirbau „Piliakal­nio“ apskaitininke, Reistrų bri­gada buvo pati didžiausia“, – sako ji.

Kolūkio apskaitininke ji pradėjo dirbti, vos baigusi aštuonias klases. Atėjo kolūkio pirmininkas Stasys Mikalauskas, pasiūlė padirbėti per atostogas. Danutė padirbėjo, atostogos pasibaigė, o tada pirmininkas ėmė siūlyti pasilikti. Taip ir liko. Devynioli­kos ištekėjo, jos Jo­nas dirbo sandėlyje.

Anksčiau jų tro­ba irgi buvo prie kelio, tik truputėlį toliau. Tada visi Reistrai bu­vo išsibarstę ap­link, o tokia gyvenvietė, kaip da­bar, atsirado po melioracijos.

„Valdžia davė 14 tūkstančių ir liepė keltis čia. Taip ir kitus sukėlė. Tada buvo mada žmones rašyti į partiją ir kelti į gyvenvietes“, – pasakoja Danutė.

Jiedu su Jonu važiavo į mišką, kasė medelius ir sodino apie naująją sodybą. Panašiai darė ir kiti Reistrų naujakuriai. Užtat dabar vasarą Reistrų gyvenvietė paskęsta žalumoje.

Jos Jonas jau 18 metų miręs, tai visą ūkį perėmė sūnus Remigijus. Sakalauskai užaugino keturis vaikus, Ar­vy­das, Jurgita ir Judita gyvena Klaipėdoje, grįžti į Reist­rus nenorėjo. Remigijus dirba Norvegijoje vairuotoju. Iš­va­žiuoja mėnesiui, palikęs čia žmo­ną, grįžta ir pluša sodyboje.

Kol žmonės dirbo žemę ir neturėjo technikos, Reistruose visi padėdavo vienas kitam. Sykiu šienaudavo, sykiu bulves kasdavo, sykiu ir švęsdavo ar liūdėdavo. Reistruose ir pagal dydį visi buvo panašūs. Daug žemės tiems laikams turėjo tiktai Gečai – apie 70 hektarų. Užėjus bolševikams, jie dingo kažkur į Klaipėdos kraštą ir taip išvengė Sibiro. Gečų sodybą perėmė kolūkis, o šeimininkai čia pasirodydavo tik per didžiąsias šventes. Reist­riškiai prisimena, kaip vieną vasarą, bekraunant į daržines kolūkio šieną, prisistatė senieji šeimininkai, pakapstė daržinėje žemę ir atkasė didelius butelius naminio vyno. Patys išbėgdami užkasė, patys ir surado. Kas buvo tada daržinėje, visus vaišino. Tas vaišes žmonės ir šiandien prisimena.

Kodėl sumažėjo kaimas?

Danutė sako, jog tai įvyko pamažu. Vaikai išsikėlė, senieji išmirė, o į jų vietą kiti neatėjo. 

„Iš mūsų visų tik Taroza prie žemės paliko, jis čia vienas iškilo, valdo aplink bene visas žemes. Dar ir Šilalėje yra prie valdžios“, – sa­ko Danutė.

Ne paskutinis susitikimas

Baltikauskų troba dar netuščia. Prieš ke­letą metų mi­rė seniausias kaimo žmo­gus, gar­siau­sias muzi­kantas, labai ge­ras meist­ras ir kryždir­bys Jo­nas Bal­ti­kauskas, o jo žmona Ona dar čiužinėja su vaikšty­ne po trobą. Dabar su ja duktė mažei­kiškė O. Rud­gal­vie­nė.

„Kol mama yra, mes dar susirenkame per didžiąsias šven­tes. Ir šiemet per Kalėdas suvažiuosime“, – neabejoja duk­tė.

Jie užaugo septyni, broliui Jonui mirus, liko šeši. Kai suvažiuoja visi su vaikais ir anūkais, pasidaro didžiulis būrys.

Be vaikų ir anūkų tik vyriausioji Regina. Baigusi vidurinę, išvažiavo į Kauną mokytis, o tėvas nekantraudamas laukė, kada ji parveš žentą.

„Bet žento kaip nėra, taip nėra“, – šypsosi dabar jos sesuo Ona. – Tik vėliau sužinojome, kodėl. Visi buvome auk­lėjami katalikiškai, lankėme bažnyčią, mokėjome maldas, tačiau Regina buvo uolesnė už mus. Vakare, būdavo, primena: vaikučiai, ar sukalbėjote poterius. O sekmadienio rytą visus kelia anksčiau, žygiuojame į bažnyčią. Ji taip neįkyriai, nepiktai, bet atkakliai mokė mus religingumo. Parveždavo įvairių tais laikais draudžiamų religinių knygelių. Iš jos ir apie Fatimos, ir apie Lurdo, ir apie kitus stebuklus sužinojome. Vėliau, pasikeitus laikams, kai tikėti nebuvo draudžiama, jos dėka patys į tas stebuklingas vietas nukeliavome. Tada ir sužinojome, kad Regina – vienuolė“.

Ir Ona, ir jos vyras Juozas aplankė ir Fatimą, ir Lurdą. Juozas – net kelis sykius. Da­bar jie sako, jog tie piligriminiai žygiai atmintyje išliks visam gyvenimui. 

Ir E. Urbonas savo knygo­je rašo, kad kaimas nuo seno buvo labai katalikiškas: „Reist­ruose mano vaikystės laikais buvo labai gražus paprotys Gavėnios ir Advento metu giedoti Kalnus. Būdavo, praneša vieni kitiems, kad šį vakarą giedosime pas Jonus ar Petrus. Vakare žmonės susirenka, pagieda Kalnus, pasikalba, papypkiuoja – visai gražu ir prasminga. Tokie pasibuvimai, bendravimai, bend­ros maldos ir giesmės, pokalbiai kaimo žmones dar labiau suartindavo“.

Žmones artino ir bendros talkos, vakaronės, net sporto varžybos. Pa­sirodo, nedidelis kaimas, kur buvo gausios šeimos ir daugybė vaikų, suburdavo kelias krepšinio, futbolo komandas, ir jos rungtyniaudavo tarpusavyje. Gerą komandą buvo galima sudaryti ir iš vienos ar dviejų šeimų. Štai Norkaičiai užaugino 12, Kučinskai ir Ašmontai – po 8 vaikus, o šeimos po tris ar keturis vaikus net nebuvo laikomos didelės.

„Netgi naujaisiais laikais A. Ta­roza buvo surengęs jodinėjimo varžybas. Jis laiko nema­žai arklių, tai davė jauni­mui pajodinėti. Buvo užduotis pie­­va nujoti iki kanalo ir kuo greičiau parjoti atgal. Bet jodinėti, pasirodo, ne visi mokame. Kučinskų anūkė Julija, ji gyvena Maskvoje, nukrito 

nuo ark­lio ir parėjo pėsčia. Arklys pardrožė iš paskos. Var­žy­bas, pamenu, laimėjo kitas Ku­čins­kų anūkas Vai­das, kuris dabar gyvena Kaune“, – linksmai pasakoja Ona.

Ar dabar pavyktų surengti tokias varžybas?

„Tikriausiai jau ne. Vaikų ne­bėra, o mes, vyresnieji, susi­tikę jau apie ligas kalbame, – šypsosi Ona. – Tačiau susirink­ti norime. Prieš keletą metų buvo toks susitikimas: suvažiavo buvę reistriškiai iš visos Lietuvos ir iš užsienio, suėjo vietiniai. Kiek buvo džiaugsmo, kiek malonių apsikabinimų! Tuo pačiu pristatyta mūsų dėdės knyga apie Reistrus. Ir mūsų tėvelis dar buvo gyvas, pagrojo bandonija“, – prisimena moteris.

„Taip, susirinkti žmonės no­ri. Ir mintis surinkti visus iš čia kilusius gimė besikalbant kaimynams. Kai kurių vyresniųjų, kurie tada buvo su mumis, jau nebėra. Spėjome“, – džiaugiasi to susitikimo inicia­torius A. Taroza.

Anot stambiausio ne tik Reist­­rų, bet ir viso rajono ūkininko, dabar žmonėms nėra daug progų susieiti.

„Bulvių niekas tiek nebeaugina, o šieną traktoriumi su­presuoja ir suveža vienas žmo­gus. Ir kaimai tuštėja to­dėl, kad tiek darbininkų ne­­bereikia. Štai aš turiu 240 hektarų nuosavos, o iš viso valdau 350 hektarų žemės, laikau 300 galvijų, iš kurių 100 – melžiamos karvės, ir visam ūkiui užtenka 8 darbininkų. Jeigu ne melžiamos karvės, užtektų ir trijų. Anais laikais, kai nebuvo technikos ir tokių technologijų, panašiam ūkiui būtų reikėję bent 25 žmonių“, – sako A. Taroza. 

Tiesa, ūkininkas tvirtina, jog talkų vis dar būna.

„Esant reikalui, ir dabar kooperuojamės. Kai reikia skubiai suminti į duobę silosą ar šienainį, keli ūkininkai važiuojame vieni pas kitus ir talkiname. Aišku, ne visas kaimas. Ir ne žmonės pasikeitė – pats gyvenimas keičiasi, turime su tuo susitaikyti. Tačiau žmonės nori sueiti į krūvą. Ir aš juos dar sykį surinksiu“, – neabejoja ūkininkas. 

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Tikriausiai niekam nereikia aiškinti ir priminti, jog svarbiausias krikščionybės simbolis yra kryžius. Nuo krikšto kryžiaus ženklas lydi kiekvieną maldą, kiek­vieną laiminimą, o pamaldumas kryžiui yra toks pat senas, kaip ir pati krikščionybė. Deja, kai kuriems as­menims šis krikščioniško tikėjimo ženklas, atrodo, ke­lia siaubą, todėl jie bevelija nušluoti nuo žemės pa­viršiaus viską, kas neatitinka savito jų supratimo. Ir bene didžiausia bėda, kad „kitaip“ matančiųjų ir mąs­tančiųjų akys krypsta ne į savo, o į kaimyno kiemą.

Žydrūnė JANKAUS­KIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.76

Į Simono Gaudėšiaus gimnaziją susitikti su jauni­mu atvyko Vilma Končauskaitė, Šilalės atviro jauni­mo centro „Pulsas“ socialinio darbo organizatorė, pro­­jek­to „Atrask save“ jaunimo koordinatorė. 

IIb ir IIc klasių  gimnazis­tams mergina pristatė sa­vo dar trumpą, bet įdomų kar­jeros ke­lią, papasakojo apie veik­las jaunimo cent­re. Anot Vil­mos, savano­rys­­­tė  padeda  apsispręsti dėl bū­­si­mos profesijos, įsijung­ti į socia­lizacijos procesą. Tai itin svarbu jaunam žmogui, nes suteikia drąsos, pasi­ti­kė­ji­mo, padeda geriau pažin­ti save, skatina siekti naujų kompetencijų. Mokiniai išgirdo pavyzdžių apie lietuvių savanoriavimą  kitose šalyse, užsieniečių – Lietuvoje. Viešnia supažindino su reikalavimais apsisprendusiems savanoriau­ti: sudaroma trišalė sutartis su Šilalės kultūros cent­ru, savivaldybe bei su pageidaujančiuoju savanoriauti.  

„Pulso“ atstovė „egzaminavo“ gimnazistus apie Šilalėje įsikūrusį atvirą jaunimo cent­rą geriausiems padovanojo ra­šiklius su centro logotipu. Vieš­niai pasiteiravus, ar yra be­silankančiųjų šioje veikloje, pa­­kilo ne viena ranka.

Nijolė STASYTIENĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos bibliotekos vedėja

AUTORĖS nuotr. 

Vos prieš mėnesį mokyklos skambutis sukvietė mokinius į klases, ir tradiciškai, aukso spalva nusidažius medžių lapams, mi­nima tarp­tautinė mokytojų diena. Tądien turbūt visi prisimename savo mokytojus, išskiriame tuos, kuriuos gerbėme ir mylėjome, girdime jų pasakytus žodžius bei priesakus. Taip, galima numoti ranka, jog tai tik sentimentai. Bet kada, jei ne šventės dieną, pasakyti gražų, mielą palinkėjimą...

Kita vertus, jau prieš dešimt metų šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis sakė: „Mūsų šalyje iki šiol negerbiama mokykla, edukacija ir iš­si­la­vi­ni­mas. Pakanka pasidomėti, kaip traktuojami mokytojai Lietuvoje, kad suprastum, kaip ne­ver­tinama sfera, kuri, mano įsitikinimu, bus lemtinga mūsų šaliai – arba mes novatoriškos edukacijos dėka pasieksime lūžį ir tapsi­me ino­vacijų ir aukštos kultūros šalimi, arba mūsų laukia antrarūšės ir nuo Vakarų toli atsilikusios šalies ateitis“.

Ką apie tai mano patys pedagogai, draskomi nesibaigiančių reformų ir dėl to ne visai šventiškai pasitikdami savo profesinę šventę.

Net ir pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis garbė yra būti geru mokytoju, prieš kurį mokinys jaučia at­sakomybę augti. Mokytojo viltis, jo darbo prasmės su­vokimas, orumas persiduoda jo mokiniams. „Aš esu griežta mokytoja“, – prisipažįsta Helga Gavėnaitė, Ši­la­lės Da­riaus ir Girėno progimnazijos anglų kalbos mo­­kytoja ekspertė.

Lėmė teisingas pasirinkimas

„Mokykloje atsidūriau gana netikėtai, niekada neplanavau dirbti pedagoginį darbą – galima sakyti, taip susiklostė gyvenimas. Stojau į universitetą, nes labai norėjau studijuoti anglų kalbą“, – sako mokytoja.

Atvažiavusi į Šilalės rajoną 1985 metais, jauna specialistė darbą pradėjo Padievyčio aštuonmetėje mokykloje. Nuo 1991-ųjų rugsėjo 1-osios iki pat šiol – mylimas darbas Da­riaus ir Girėno progimnazijoje. Tiesa, H. Gavėnaitė teigia ne vienerius metus dirbusi antraeilėse pareigose Švietimo skyriuje, buvo mero patarėja, užsiėmė vertėjavimu.

„Per daugiau nei 30 metų turbūt išryškėjo ir pašauki­mas mokytojo profesijai. Nors vis dar esu įsitikinusi, jog didžiausias mano pašaukimas – ang­lų kalba. Labai ją myliu, todėl noriu, kad ir vaikai ją pamėgtų.

Tačiau, renkantis studijas, vi­si mane protino studijuoti rusų kalbą: sakė, jog ang­lų neperspektyvi, jos niekam nereikia ir aš liksianti be darbo. Ačiū šeimai, kuri mane palaikė. Vis­kas gavosi priešingai visoms prog­nozėms, tai ypač pasijuto po nepriklausomybės atkūrimo. Atsivėrus sienoms, vaikams atsivėrė akys – jiems nebekyla klausimų, kam reikalinga anglų kalba, atsirado didžiulis noras ją mokėti. Papildomos motyvacijos nebereikia – laisvė yra tikriausia motyvacija.

Tiesa, ne visiems vienodai sekasi. Neigiamai ver­tinu tai, jog tėvai kartais bando patys kai kurias užduotis atlikti už vaiką, skundžiasi, kad nemoka kalbos ir negali jam padėti. Visada sakau: ir nereikia, vaikas turi mokytis pats. Taip elgiantis, atimama iš jo galimybė susitvarkyti su sunkumais pačiam. Mokykla vaiką grūdina. Todėl būtina duo­ti jam daugiau savaran­kiš­kumo, atsakomybės, o ne stengtis iš jo kelio pašalinti kiekvieną kliū­tį. Su sunku­mais neįpra­tę susidoroti žmo­nės gy­venime gali palūžti“, – įsi­ti­ki­nusi H. Ga­vė­nai­tė.

Mokytojo darbas į laiko rėmus netelpa

Didelį darbo stažą turinti pedagogė neabejoja, kad per tris dešimtis metų visuomenės po­žiūris į mokytojo profesiją labai pasikeitė. Deja, ne į teigiamą pusę, o tai formuoja neigiamą nuomonę apie mokytojo profesiją.

„Baugina pokyčiai, su kuriais ateina daug nežinios. Štai pasigirdo ketinimų „nuvai­ni­­­­kuoti“ valstybinį egzaminą. Ką tai reiškia? Daugybę me­tų valstybinis brandos egzami­nas bu­vo mokinio dvylika me­­tų kauptų žinių įvertini­mas. O dabar svarstoma, kad esą brandos egzamino neberei­kia, svarbus vidurkis. Ką tai duos? Matau tik neigiamas pa­­sek­mes – nukentės griežto mokytojo mokinys, nes jis reik­liau vertina. Ver­tinama turi būti sąžiningai, objektyviai ir teisingai, o būtent tai ir gali nukentėti.

Kaip visuomenėje yra visokių žmonių, taip ir apie mo­kyk­lą yra įvairių nuomonių ir jos visos turi teisę būti: ir teigiamos, ir neigiamos. Pir­miau­sia, dėl ko jauni žmonės nenori rinktis mokytojo profesijos, – mažas atlyginimas. Aš juos su­prantu, juo labiau, kad šalia to­kio menko atlygio yra didžiulė atsakomybė, psichologi­nis spaudi­mas, neretai pedagogo autoritetą žeminančios nepelnytos kalbos ir neaiškūs reikalavimai. Be to, ne visi mokytojo profesiją pasirenka iš pašaukimo. Nors tam pirmiausia turi mylėti vaikus. Na, mylėti – gal per skambiai, bet gerbti privalu. Turėti kant­rybės – taip pat. Ir, žinoma, my­lėti pasirinktą dalyką“, – įsi­ti­ki­nusi mokytoja.

H. Gavėnaitė svars­to, kas dar neprideda ba­lų, visuomenei vertinant mokytojo profesiją.

„Žmonės paprastai mato mus anksčiau išeinančius iš darbo, bet nemato ir nesuvokia, kiek laiko bei energijos mokytojas atiduoda, ruošdamasis pamokoms. Mūsų darbas niekuomet nebus nuo ryto aštuonių iki vakaro penkių. Žmonės, kurie neturi šeimos narių mokytojų, niekada nesupras, kiek laiko užima rašinių taisymas, tekstų ruošimas – taip atrodo mūsų sekmadienių popietės... Mokytojas dirba daug daugiau, negu jo darbas įvertinamas darbo užmokesčiu. Ne­įvertinama ir tai, jog dirbame sudėtingomis sąlygo­mis: nuolatinis triukšmas, emo­cinė, psichologinė apkrova. Tad natūralu, kad poilsis yra bū­ti­nas, jog vėl galėtume būti kūrybingi. Todėl esu įsitikinusi, kad įs­prausti pedagogo darbą į kažkokius rėmus, griežtos laiko apskaitos ribas tik­rai nerealu“, – sako pedagogė.

Būti sąžiningam nereiškia būti atlaidžiam

Sakoma, jog mokiniai atsirenka, kuris mokytojas koks yra: geras arba ne... Mokytoja Helga įsitikinusi, kad toks vertinimas ateina, jiems labiau subrendus ir įgijus gyvenimiškos patirties.

„Aš esu griežta mokytoja ir šito neslepiu. Ir turbūt didžiausia padėka, kuomet baigusieji mokyklą pasako ačiū... Nes iki tol dar nepakankamai suvokia, ką jiems duodu. Klasėje stengiuosi sukurti šiltą, jaukią atmosferą, būti sąžininga visiems. Tačiau būti sąžiningam nereiškia būti atlaidžiam, todėl skatinu mokinius padirbėti daugiau ir griežčiau vertinu. Ne veltui sakoma, jog mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs: suaugę jie supranta ir įvertina tavo pastangas. Taip pat ar buvai jam doras, sąžiningas. Ir už tai dėkoja. Padėka turbūt yra ir tai, jog buvę mokiniai pageidauja, kad mokyčiau jų vaikus. Tai mokytojui išties daug reiškia“, – ne be jaudulio kalba H. Gavėnaitė.

Mokytoja sako, jog sunkiausia būna penktokams, nes pradinėse klasėse anglų kalbos mokomasi žaidžiant, dainuojant, piešiant.

„Penktokams ypatingai nelengva prisitaikyti prie naujų apimčių, tai yra tikras adapta­cinis periodas. Tačiau reikia pastebėti, kad dabartiniai vai­kai labai daug išmoksta iš šiuolai­kinių technologijų, žino nema­žai tarptautinių žodžių, jų geresnė tartis. Visgi balan­sas tarp to, ką jie gauna iš aplinkos ir kas duodama mokykloje tu­ri būti“, – įsitikinusi pedagogė. 

Svarbiau – dvasinės vertybės

Savanaudiški interesai, vyrau­­jantys visuomenėje, prieš­­ta­rau­ja inteligento nuosta­toms: laikytis padoriai, oriai, gerbti ki­tą žmogų. Kaip mo­kyto­jui, spau­džiamam kartais la­bai ne­leng­vos kasdienybės, to­kiam išlikti?

„Visada sakau, kad brangiausios vertybės duodamos už dyką, jų nenusipirksi už jokius pinigus. Materialiniai dalykai, visa, kas perkama, parduodama, neprilygsta tam, dėl ko mes verkiame, ko ilgimės, kas mums lieka svarbu po penkerių, dešimties metų. Viskas priklauso nuo to, kokia tvarka susidėliojame vertybes. Ne­sakau, jog materialinių dalykų nereikia. Reikia, bet iki tam tik­ros ribos. Man labai pasisekė dėl to, jog pasirinkau tinkamą dalyką – anglų kalba man labai svarbi, dirbu būtent tai, ko troškau, tad ir didelės nuoskaudos dėl to, kad įvertinimas nėra adekvatus, nejaučiu.

Ypatingai svarbu bendravi­mas. Irgi saikingas, nes po triukšmingos dienos mokyk­loje šiek tiek ramybės yra būtina. Tačiau visai be žmonių neištverčiau. Mėgstu keliauti, turiu draugų visame pasaulyje. Teko studijuoti Anglijoje, su daugybe ten sutiktų bičiulių iki šiol palaikome ryšius, vieni kitus aplankome. Ką man davė anglų kalba – tai atvėrė pasaulį. Patinka sukiotis virtuvėje, mezgant išsivalo mintys. Mėgstu pažiūrėti gerą filmą, paskaityti gerą knygą. Ko­kybiškai išverstos knygos skai­tymas yra didžiulis malonumas. De­ja, nekokybiškų vertimų labai daug. Galiu pasakyti, jog ir taisyklingos lietuvių kalbos išmokau per anglų kalbą – pradėjusi versti. Apskritai mane labai liūdina didėjantis visuomenės neraštingumas. Jo­kiu būdu nereiškiu priekaištų kolegoms mokytojams – problema turbūt glūdi giliau. Ta­čiau mes, lietuviai, privalome mokėti savo kalbą“, – įsitikinusi H. Gavėnaitė.

Trumpos švenčių akimirkos ateina ir praeina. Pasak mokytojos, jų profesinės šventės būna šiltos, jaukios ir jautrios nuo vaikų padėkų. Bet, jos manymu, Mokytojų diena – tai ir paskata susimąstyti, ką dar būtų galima padaryti geriau.

„Mokytojas kartais pasijaučia esąs vienas su savimi, savo vaikais, rūpesčiais, neišgirstas ir nesuprastas. Tačiau bet koks nusivylimas negali atsiliepti pamokų kokybei, mokiniams. Gyvenimas yra nuolatinė kaita, jos reikia, bet ne drastiškos – žmogus turi jausti stabilų pagrindą po kojomis. Mes, mokytojai, viską atiduodame vaikams, todėl labai dažnai beveik nebelieka laiko savo kolegoms. O turėtume labiau vieni kitus pasaugoti, kolegiškai palaikyti, paremti, suprasti. Žinoma, reikia ir sveikatos, kantrybės, be kurios mūsų darbas neįsivaizduojamas“, – linki visiems savo kolegoms mokytoja H. Gavėnaitė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Lineta Dargienė – taip pat Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos pedagogų bendruomenės narė, lie­tuvių kalbos mokytoja. Kaip permainas bei pokyčius mokykloje vertina jaunesnės pedagogų kartos ats­tovė?

„Ką darau, tuo ir gyvenu”

Apie mokytojos darbą Line­ta teigia pradėjusi galvoti, kaip turbūt ir nemažai ki­tų mer­gaičių, dar būdama pra­di­nukė. 

„Tuomet jau turėjau „mo­kinių“ – porą lėlių ir sesę. Su se­se buvo smagiau: ji klausyda­vo, atsakinėdavo į klausimus, o lėlės dažnai būdavo tos ne­pa­žangios mokinės, ku­rias reikėdavo barti“, – juokauja Li­neta. 

„Paskui rimčiau mokytojos darbu susidomėjau būdama dvyliktokė, kai reikėjo rinktis, ką studijuosiu. Šiandien tik­­rai galiu pasakyti, jog darau tai, kas man patinka. Bū­dama mokinė, tikrai niekada neįsivaizdavau, kad eisiu į tą pa­čią mokyklą šitiek metų ir dar taip noriai! Man mokykla šiuo metu yra gyvenimo būdas, nes tai, ką darau, tuo ir gyvenu“, – užtikrintai sako mokytoja. 

Ne paslaptis, jog visuomenės viešoji nuomonė, pasisakymai irgi formuoja mokyklą, mo­ky­toją. Ar tai nekuria stereotipų apie pedago­go pro­fesiją? Ar neturi įtakos jos vertini­mui? 

„Per 17 mano darbo mokykloje metų požiūris į mokytoją ir patį ugdymo procesą yra labai pasikeitęs. Pasikeitė ir mokiniai, visuomenės poreikiai. 

Šiais laikais nebeužtenka, jog mokiniai tik me­cha­niš­kai at­lik­tų duotas už­duo­­tis. Jie ug­do­mi bū­ti kū­rybingi, nes tik toks žmo­­gus gebės dirbti ko­man­do­je, lanks­čiai spręsti iš­kilu­sias prob­lemas. Todėl ir pa­grin­dinis bet kurio dalyko mo­kytojo uždavinys yra ug­dyti kūrybišką ir prie be­si­kei­čian­čių gyveni­mo sąlygų pri­si­tai­kan­čią asme­ny­bę. Tai nėra leng­va, pedagogas ir pats privalo nuolat tobulėti ne tik da­ly­kinėje, bet ir asmeninėje srity­je. Tik tada abiejų šių dalykų sintezė gali duoti neįtikėtinai puikių rezultatų. 

Mano mokykliniais metais, be abejonės, mokytojas bu­vo tik­ras autoritetas. Jo žodis bu­vo šventas, niekas jam ne­prieš­taravo. Tėvams net ne­drįs­da­vo­­me užsiminti, kad mo­­ky­­to­ja „tokia ir anokia“, už­da­­vė per daug namų dar­bų ar­ba įvertino „ne taip“. Da­bar vi­suomenėje yra daug abe­jo­ti­nų „autoritetų“ – interneto „žvaigždučių“, blo­ge­rių, net vi­sa­žinių politikų, kurie ne­re­tai tampa „ekspertais“ ir savo pasisakymais menkina mokytojo autoritetą“, – apgai­lestauja Lineta. 

Pagarbą grąžintų... pagarba mokytojui

Mokyto­jo prestižas yra komp­leksinė sąvoka. Jis susideda iš žinių prestižo, iš mokyklos kaip mokymosi aplinkos, iš tin­kamų įstatymų, deramos pa­garbos gerai besimokan­tiems mo­kiniams ir jų įver­ti­nimo vals­ty­bėje, iš paties mo­kytojo elgesio ir kt. Ką rei­kia keisti, kad pedagogo profe­si­jai būtų grąžintas autoritetas?

„Mokytojo profesijos popu­liarumas pastaraisiais metais išties stipriai sumenko. Ne­daž­nas renkasi tokį darbą, nes patys kažkada matė ir turbūt suprato, kaip sunku dirbti su klase, kurioje sėdi beveik tris­dešimt mokinių, kokias krū­vas sąsiuvinių mokytojui ten­ka ištaisyti. Suvokė, ko­kią emocinę įtampą jis patiria, 45 mi­nutes dirbdamas su kla­se ir neturėdamas ato­kvė­pio, nė mi­nutės, kurią ga­lė­tų skirti sau. Po tų 45 mi­nu­čių se­ka ki­tos 45 ir taip toliau. Ma­tė mokytoją, kuriam nuolat „kaž­­kas iš viršaus“ už­krau­na kal­nus darbų, atas­kai­tų, ir tam nėra ga­lo. Kaip ši­tą si­tua­ciją keisti? At­­sa­ky­­mas pa­prastas: gerb­ti mokytoją vi­so­mis pras­mė­mis. Nes mo­ky­­to­jas yra tas žmo­gus, ku­ris iš­mokė. Vi­sų – po­li­ti­kų, žem­dir­bių, di­rek­to­rių, pardavėjų ir t.t. – kelias prasidėjo nuo pir­mosios pa­mo­kos. 

Kalbant apie mokinių po­žiū­rį, jis yra labai skirtingas. Priklauso nuo to, ką vaikas atsineša iš šeimos, kokie yra jo asmeniniai siekiai ir supratimas. Be galo džiaugiuosi savo auklėtiniais, su kuriais nuolat analizuojame kiekvieno pasiekimus, džiaugiamės sėkmėmis ir liūdime nepasisekus. Su mo­kinių tėvais taip pat vyksta nuolatinis bendravimas ne tik susirinkimų metu, bet daž­nai per neformalius susitikimus, kuomet jie dalijasi savo rūpesčiais, taip išsprendžiame daugybę su auklėjimu susi­ju­sių problemų. Jei tėvai ir mo­kytojai bendradarbiauja, mokinio sėkmė garantuota“, – sa­ko L. Dargienė. 

Įskiepyti meilę kalbai, kultūrai, tradicijoms

Lituanistas turi atskleisti lietuvių kalbos grožį, jos reikš­mę gyvenime, perduoti pa­garbą kultūrai, tradicijoms. O koks yra nepriklausomos Lietuvos jaunimo požiūris į savąsias, ar jos nėra paviršutiniškos, vis labiau tampant pasaulio pilie­čiais?

Mokytojos įsiti­ki­ni­mu, pe­dagogo pareiga šiais laikais yra ugdyti kul­tūrinį ats­pa­ru­mą tam, kad išliktume.

„Mokau lietuvių kalbos, ta­čiau koordinuoju ir du tarptautinius „Erasmus“ projektus. Pa­ti laviruoju tarp to, kas sa­va, ir to, kas ateina iš kitų kul­tūrų. Europa pabrėžia kiek­­vie­nos ša­lies lygiavertį iš­­skir­­tinumą ir unikalumą, o pro­­jek­­tai kaip tik yra gera proga tuo įsitikinti. Grįžę iš svetur, vai­kai labiau vertina savo kraš­tą, papročius. Mokydama lie­tu­vių kalbos, pa­brėžiu jos savitumą, manau, įskie­piju mokiniams meilę sa­vo gimtajai kalbai, kul­tūrai, tra­dicijoms. Svarbu parodyti, kad tos naujosios tradicijos yra tik laikinas mados blyks­nis, kuris greitai išnyks, o sa­vos tradicijos jau gyvuoja šimtmečius. Mo­kytojo meist­riškumo viršū­nė ir yra padaryti taip, jog sa­va taptų mieliausia“, – sako pe­da­gogė.

L. Dargienė įsitikinusi, kad mokykloje nėra ir negali būti rutinos. Vadinasi, ir kiekvie­na mokytojo darbo diena, net pamoka, yra skirtinga, kupi­na netikėtumų, staig­me­nų.

„Nors, atrodo, pamokos kiekvie­ną savaitę vyksta pagal tvar­karaštį, veikla nuolat ri­bo­­ja­­­ma skambučio, bet tai to­li gra­žu yra ne taip. Man sma­­gu su mokiniais teat­ro bū­re­lyje, kartais net pa­­mirš­ta­me, kiek laiko pra­ėjo. Sma­gu su auklėtiniais ty­ri­nėti gam­tą Varnių regioni­nio parko Gamtos mokykloje. Šalia mo­kytojo veiklos daug dė­me­sio skiriu projektams, skati­nu vaikus juose dalyvauti, mums puikiai sekasi“, – patenkinta ir savo darbu, ir moki­nių aktyvumu pedagogė.

Pokyčiai negąsdina

Mokytojai, anot L. Dargienės, šiuo metu išties išgyvena ne­lengvą permainų periodą. 

„Ta­čiau nepaisant viso per­vers­mo mokytojų darbo ap­mo­­kėjimo tvarkoje, vis tiek kiek­­vie­nas liekame visų pir­ma mo­­kytoju savo pamokose. Mo­­kytoju, kuris jaučia at­sa­ko­my­­bę už savo mokinius, stengiasi, kad jie tobulėtų.

Žinoma, tobulėti privalo ir pats pedagogas: būti žin­gei­dus, aktyvus. Didžiausią įta­ką, dirbant su jaunimu, man pa­darė pir­mininkavimas ŠRVJOS „Aps­kri­tasis stalas“, kuomet ir pati daug ko išmokau, ir įgijau pa­tirties vadovavimo srityje. Da­bar šitą modelį pritaikau kla­­sės auklėtojo darbe. Man smagu keliauti. Pagal galimy­bes keliaujame su šeima – va­žiuo­jame automobiliu po Europą. Aplankėme daugybę šalių, tai leidžia man ne tik asmeniškai tobulėti, bet ir praleisti laiką su šeima. Šiais metais su vy­ru savarankiškai, nešini kup­ri­nėmis, nakvodami kalnuose palapinėje, apėjome Monb­la­ną – 200 kilometrų pėsčiomis, kertant trijų valstybių sienas. Tai vadinu poilsiu, minčių iš­valymu, startu naujiems darbams mokykloje ir už jos ribų.

Mokslo metai dar tik prasi­deda, laukia nemažai nau­jo­vių, bet pirmiausia mokytojui rūpi mokiniai, jų gerovė, dėl kurios jam tenka didžiulė atsakomybė. Todėl mieliems kolegoms linkiu, jog niekada nepristigtų kūrybiškumo, po­zi­tyvumo darbe, jog diena ne­taptų rutina, o teiktų džiaugs­mą ir pilnatvės jausmą“, – en­tu­ziastingai Mo­ky­tojų dieną pa­sitinka L. Dar­gie­nė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Spalio 4-ąją minėjome pasaulinę gyvūnijos dieną ir Šv. Pran­­ciškaus vardadienį. Būtent šis šventasis laiko­mas gyvūnų globėju. Žinoma, norėtųsi, kad ge­rų die­­nų metuose mūsų keturkojams, sparnuotiems, šliau­­žiojantiems ar plaukiojantiems draugams bū­tų dau­­­giau. Tačiau iki tokio sąmoningumo visuo­menei dar reikia augti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.75