Birželio 16-ąją į mūsų miestą rinkosi visos šalies politiniai kaliniai ir tremtiniai, jų vaikai, anūkai. Šiemet Šilalei buvo suteikta garbė surengti keturioliktąją respub­likinę dainų ir poezijos šventę „Leiskit į Tėvynę“. Prieš porą metų šią teisę šilališkiai perėmė iš kėdainiškių. O pirmoji „Leiskit į Tėvynę“ nuskambėjo Kaune 1991-aisiais.

Respublikinė politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventė kas dvejus metus rengiama vis kitame Lietuvos regione. Renginys „Leiskit į Tėvynę“ Šilalėje prasidėjo šv. Mišiomis už gyvus ir mirusius politinius kalinius bei tremtinius partizanų kapinėse, po jų chorai ir dalyviai darnia eisena pajudėjo į miesto pušyną, kur ir vyko pagrindinė šventė. Savo balsais Šilalės padangę drebino net 31 choro dainoriai (iš Alytaus, Anykščių, Biržų, Druskininkų, Elektrėnų, Gargždų, Jonavos, Kauno, Kalvarijos, Kėdainių, Klaipėdos, Šiaulių, Kretingos, Marijampolės, Mažeikių, Lazdijų, Lentvario, Panevėžio, Pasvalio, Plungės, Radviliškio, Rokiškio, Šiaulių, Širvintų, Šilutės, Tauragės, Telšių, Utenos, Ukmergės, Vilkaviškio, Vilniaus). Jų balsus sustiprino Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų pučiamųjų orkestras, žiūrovų širdis virpino operos solistai Liudas Mikalauskas bei Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Juozapaitis.

Šventėje taip pat dalyvavo Šilalės kultūros centro ir meno mokyklos šokių kolektyvai.

Aktorė Virginija Kochanskytė skaitė tremtinių kūrybos ištraukas, buvo apdovanoti literatūrinio konkurso, kurį organizavo Lietuvos politinių ka­linių ir tremtinių sąjunga, laureatai. 

Keturioliktosios respublikinės politinių kalinių ir tremtinių dainų ir poezijos šventės „Leiskit į Tėvynę“ pabaigoje koncertmeisterio batuta perduota Anykščių miesto chorui, kuris organizuos dainų ir poezijos šventę po dvejų metų. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Kai prieš 77-erius metus,1941-ųjų vasarą, sovietų val­džia pradėjo Lietuvos gyventojų trėmimus, daugumai Šilalės krašto žmonių tai buvo siaubą kelianti žinia. Sibiro platybėse prievarta atsidūrė ir būrys Šilalės gimnazijos buvusių mokinių. 1948 m. mano tėvas Kazimie­ras rengėsi brandos egzaminams ir ti­kė­josi studijuoti universitete. Deja, 1945 m. areštuotas brolis Stanislovas „uždėjo ženklą“ ant visos šeimos ir užkirto kelius į aukštąją mokyklą. Paskui tėvas svarstė, jog galbūt vertėtų „išeiti į mišką“, kur jau buvo atsidūrę keletas jo klasės draugų ir suolo draugas – tolimas giminaitis. Mama Donata tuo metu ką tik buvo paminėjusi savo tėvo mirties metines. Jo mirties priežastimi tapo enkavedistų ir „liaudies gynėjų“ elgesys. Mamos tėvui buvo liepta greitai kinkyti arklius ir vežti juos į Šilalę, maždaug 16 kilometrų. Pakeliui jis buvo apkaltintas, kad per lėtai jo arkliai bėga ir per lėtai juos veža, jiems mat reikia greičiau nukakti į valsčiaus centrą. Dėl to sumušė ir paliko gulintį ant kelio ankstyvą pavasarį: jis susirgo ir po kelių dienų mirė. Mama neįtarė, jog po metų atsidurs tremiamųjų sąraše. Grįždama iš mokyklos 1949-ųjų pa­vasarį, buvo įspėta, kad jos šeima tremiama, todėl keletą mėnesių slapstėsi ir tokios lemties išvengė, o jos mama Magdelena buvo ištremta į Irkutsko sritį.

Mano tėvai Donata ir Kazimieras Šetkai palaikė ryšius su kai kuriais draugais-tremtiniais ir išsaugojo jų ra­šytus laiškus, todėl keletą jų siūlau Šilalės artojo“ skaitytojams. 

Viename mano močiutės Magdelenos Martinkienės rašytame iš Sibiro laiške savo dukrai Donatai prašoma nenurodyti, kas juos parašė. Tą patį galima pastebėti ir gimnazistų laiškuose, kuomet po laišku pasirašydavo sutrumpintu ar pakeistu vardu, kaip antai: „Jūsų vargs­tanti draugė“, „Nida“, „Zunė“. Kadangi laiškus tik­rin­da­vo, buvo vengiama rašyti atvirai apie tai, kas galėjo valdžiai nepatikti. Todėl dažniausiai būdavo pasakoja­ma apie darbą, buitį, bendrus pažįstamus, Tėvynės ilge­sį.

Vieni laiškai rašyti rašalu, kiti – pieštuku. Užsime­na­ma, jog stinga popieriaus, nors mokyklą lankantys vaikai turi sąsiuvinius, tačiau mokytojai kontroliuoja, kad iš jų nė vienas lapas nebūtų išplėštas. 

Laiškai iš tremties – vertingi istorinės praeities šal­tiniai, bylojantys apie tai, ką teko iškęsti mūsų tėvams, seneliams, proseneliams po „Stalino saule“.

Prof. dr. Benediktas ŠETKUS 

Lietuvos edukologijos universitetas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui dedikuoja­ma daug idėjų, projektų, renginių. Ne išimtis ir laukuviškiai: Šilalės viešosios bibliotekos Laukuvos filialo biblio­te­kininkė Jolanta Kairienė pakvietė juos dovanoti biblio­tekai šimtą knygų. Iki tikslo trūksta visai nedaug.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Vieną rytą mūsų bičiulis ir bend­ravardis Alius atlėkė į Aukštuomenės kroniką, nutvėrė už rankų ir vilkte iš­vilko į gatvę.

„Eime, aš jums parodysiu, apie ką reikia rašyti“, – šaukė jis užsidegęs.

Alius ŠAKINIS

AUTORIAUS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Yra toks piktas palinkėjimas: „Kad Dievas duotų tau blogą kaimyną“. Atrodytų, kas čia tokio, juk galima su kai­mynystėje gyvenančiais ir nesisveikinti, ir nebend­rauti. Tačiau, deja, jų krečiamas „išdaigas“ kentėti teks. Būtent tokioje situacijoje atsidūrė vieno keturbučio Bir­žų Lauke gyventojai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Yra toks piktas palinkėjimas: „Kad Dievas duotų tau blogą kaimyną“. Atrodytų, kas čia tokio, juk galima su kai­mynystėje gyvenančiais ir nesisveikinti, ir nebend­rauti. Tačiau, deja, jų krečiamas „išdaigas“ kentėti teks. Būtent tokioje situacijoje atsidūrė vieno keturbučio Bir­žų Lauke gyventojai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Šį rudenį 90-metį švęsianti Tamara Varanauskienė vis dar sapnuoja tolimoje Rusi­j­oje likusius vaikystės laukus ir pievas. Jaunystės džiaugsmą iš jos atėmė karas – penkiolikmetė neteko ne tik tėvų, bet ir namų, jos pečius akimirksniu užgulė at­sakomybė už keturis jaunesnius brolius ir seseris. Mišučių kaime gyvenimą nugyvenusi moteris save vadina dviguba tremtine, tačiau pripažįsta, kad Lietuvoje jai niekada nebuvo blogai, o mūsų šalis tikrai netapo pamote.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.43

Kaitri prasidėjusi vasara šįmet paankstino ir stovyklavimo sezoną Lietuvoje. Poilsiautojai ežerų pakrantes užplūdo jau gegužės mėnesį. Varnių regioninio parko taisyklės nustato lankymosi jame tvarką (pažintiniais, poilsio ir kitais tikslais), tačiau daugelis taisyklių – kaip elgtis gamtoje – galioja visame mūsų krašte, ne tik saugomose teritorijose.

Varnių regioninio parko lankymo taisyklės numato draudimą kurti laužus, statyti palapines tam tikslui neįrengtose ir nenumatytose vietose. Už tvarkos nesilaikymą gresia baudos, todėl vertėtų iš anksto išsiaiškinti, kur tai daryti galima, o kur ne. Lankytojai gali statyti palapines ir trumpalaikiam apgyvendinimui poilsiavimo tikslais skirtas autotransporto priemones, kurti laužus (taip pat ir statyti kepsnines) tik specialiai tam įrengtose bei informaciniais ženklais pažymėtose vietose (stovyklavietėse ir poilsiavietėse). Varnių regioniniame parke nuo seno patraukliausios Paršežerio ir Lūksto stovyklavietės, kur gausu vietų palapinėms, yra poilsio nameliai, gausu renginių (ir „Paršo fiesta“ prie Paršežerio, ir festivaliai „Kilkim žaibu“, „Bliuzo naktų“ prie Lūksto ežero).

Šiuo metu dėl labai mažo kritulių kiekio yra padidėjusi gaisrų tikimybė. Todėl reikia nepamiršti nuolat prižiūrėti užkurtą laužą, o baigus kūrenti, kruopščiai užpilti laužavietę žemėmis arba vandeniu, kol jis visiškai nustos rusenęs.

Varnių regioninio parko direkcija turi duomenų, kad visai neseniai Paršežerio stovyklautojas, kūrenęs pakrantėje lauželį, uždegė sausą žolę. Buvo išdegintas didesnis nei 20 kv. m žolės plotas. Stovyklavietės nuomotojai laiku pastebėjo degančią žolę, todėl didesnės nelaimės tąkart buvo išvengta.

Direkcijos specialistai birželio 14 d. lankėsi Lūksto stovyklavietėje. Patikrinimo metu užfiksuota 10 nesaugiai įrengtų, t. y. nelegalių laužaviečių prie stalų, suolų ir po medžiais. Nors Lūksto stovyklavietės centre yra didžiulė akmenimis apkrauta laužavietė, stovyklautojai linkę ugnį kurtis „sau po kojomis“. Bendradarbiaujant su Varnių seniūnija, visos neleistinos laužavietės Lūksto stovyklavietėje pašalintos, o stovyklautojų dėmesiui atkreipti pakabinti ryškesni informaciniai ženklai.

Prieš atvykstant į Varnių regioninį parką Jums reikėtų žinoti:

· Lūksto ir Paršežerio ežeruose draudžiama gaudyti mažesnes nei 65 cm lydekas ir sterkus, tačiau karpines žuvis nuo 2018 m. sausio 18 d. galima žvejoti nemokamai;

· laužai kuriami tik įrengtose, specialiai tam pažymėtose vietose;

· palapines galima statyti Paršežerio ir Lūksto stovyklavietėse;

· plaukiojimo savaeigėmis plaukiojimo priemonėmis (kai variklio galingumas iki 10 AG) sezonas prasidėjo nuo birželio 21 d.;

· Biržulio ežere nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis galima plaukioti nuo rugpjūčio 1 d.;

· Stervo gamtinio rezervato lankymas ir bet kokia ūkinė veikla (taip pat grybavimas, uogavimas bei žvejyba) yra draudžiama visus metus;

· galima žvejoti, uogauti, grybauti, riešutauti, rinkti vaistažoles, laikantis laukinės augalijos ir miškų įstatymais nustatytos išteklių naudojimo tvarkos, kitų teisės aktų reikalavimų. 

Dėmesio! 

Miškuose – ypatinga sausra ir didžiulis gaisrų pavojus, todėl nesilankykite juose, jei nėra būtinybės!

Pastebėję gaisrą, nedelsdami apie tai praneškite trumpuoju numeriu 112. 

Renata JANČIAUSKIENĖ

Varnių regioninio parko vyr. specialistė (reindžerė)

Pajūralio pagrindinės mokyklos mokiniai Kamilė Rum­šaitė, Emilija Gedgaudaitė, Emilijus Zakaras bei mokyto­jos Renata Rimkuvienė ir Elena Pinčienė da­­ly­va­vo „Erasmus+“ tarp­mokyklinės stra­teginės partne­rystės projekto „Self-or­ganised healthy sport“ mo­bi­lumo veiklose Ispa­nijoje, Palenci­jos mieste, kur šil­tai visus da­lyvius sutiko Ntra Sra De la Providencia mokyklos bend­ruomenė.

Vizitas prasidėjo „The Rock“ sporto centre, kur moki­niai ir mokytojai atliko įvairias užduotis: kopė į kalvą prisirišę virvėmis, įlindę į urvą, ieškojo iš jo išėjimo. Vokietė mergaitė su savo mokytoja net pasiekė didžiulį laimėjimą – įveikė aukščio baimę. Kas nenorėjo kopti, galėjo grožėtis kraštovaizdžiu.

Vizito dienomis veiklos netrūko. Aplankėme El Cris­to statulą, kuri yra viena di­džiau­­sių pasaulyje, dalyvavome orientacinėse varžybose. Šei­mos, kuriose buvome apgyvendinti, mums padovanojo išvyką laivu Carrion upe. 

Taip pat kartu su ispanų mokiniais dalyvavome pamo­kose, vėliau visa mokyklos bend­ruomenė susirinko į Pa­len­cijos miesto pagrindinę aikš­tę paminėti Europos dieną. Mokiniai dūdelėmis grojo Eu­ropos himną, miesto meras pakvietė visus projekto part­nerių atstovus susitikimui.  

Pėsčiomis traukėme piligri­mys­tės Šv. Jokūbo keliu Fromista miestelio link, aplankėme „La Olmeda“ senovės Romos vilos liekanas. Buvo įdomu suži­noti ir pamatyti, kaip gyveno turtingi Romos gyventojai. Vakare kalnų slėnyje kūno kultūros mokytojas Viktoras projekto dalyvius suskirstė į grupes iš skirtingų šalių ir visi žaidėme įvairius sportinius žaidimus.

Nemažas išbandymas buvo kopimas į dviejų kilometrų aukščio kalną. Atstumą įveikėme per 4 valandas. Eidami grožėjomės nuostabia gamta, gėlėmis bei kita augmenija, gyvūnija, gaivinomės kalnų van­deniu. Matyti vaizdai paliko neišdildomą įspūdį. 

Pavakarę susirinkome į atsisveikinimo vakaronę, padė­kojome mokyklai bei šeimoms už malonų priėmimą. Grįžome patobulinę anglų kal­bos žinias, susipažinę su skirtingų kultūrų sportinėmis veiklomis, pa­sisėmę patirties, kaip sveikai gyventi ir turiningai leisti laisvalaikį. 

Kamilė RUMŠAITĖ,

Emilija GEDGAUDAITĖ,

Emilijus ZAKARAS

Pajūralio pagrindinės mokyklos 9 klasės mokiniai

Nuotr. iš albumo

Koks turi būti, kaip gyventi, kad ir po 170 metų nuo gimimo sugebėtumei įkvėpti žmonėms noro susitikti, da­lytis gerumu, keistis savo kūrybos vaisiais ar provokuoti išbandyti kažką naujo? Atsakymą gali susiformuluoti kiek­vienas, kuris susipažino su K. Jauniaus – kunigo, kalbininko, kilusio iš Lembo kaimo, gyvenimu, asmenybe, darbais. Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija, Pra­no Liatuko pradinė mokykla, VšĮ ,,Kraštomanija“, Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus, Kvėdarnos kultūros namai inicijavo ir įgyvendino savaitę trukusius bei įvairialypę auditoriją sukvietusius renginius.

Ligita BUDRIUVIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.42