Mūsų visuomenė – daugiasluoksnė, joje daug skirtingų nuomonių, požiūrių. Yra ir tam tikras bendruomenės kontingentas, kuris, pavyzdžiui, pageidautų, jog nebūtų policijos. Tik ar gebėtume gyventi be jos? Vargu. Tad, kad ir kaip besvarstytume, tvarkos sergėtojai yra ir bus neatsiejama saugios bendruomenės dalimi.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Praėjusį šeštadienį Šilalė sukvietė gy­ventojus, ūki­ninkus bei svečius į žem­dirbių šventę ir derliaus už­baig­tu­ves – Rudens mugę. Šilalės rajono vietos ga­mintojai, ūkininkai, prekiautojai, amati­ninkai Ru­dens mugės metu turėjo ga­­limybę pristatyti savo verslus bei veik­­las, prekiauti savo gaminiais, rankdar­biais, augalų sodinukais ir kitomis gė­rybėmis.

Šventė prasidėjo Šilalės rajono savivaldybės vadovų pasveikinimais. Dėkodama ūkininkams už bendradarbiavimą, juos sveikino bei rajono žemdirbių indėlį Lietuvos kontekste apžvelgė savivaldybės administracijos Kaimo reikalų ir aplinkosaugos skyriaus vedėja Virginija Bukauskienė. Šventėje dalyvavę svečiai dėkojo organizatoriams už išradingumą bei pastangas, rengiant šią tradicinę rudens šventę.

Organizatoriai pasirūpino kultūriniais pasirodymais bei muzikiniais akcentais – unikalumu stebino Šilalės rajono savivaldybės kultūros centro mėgėjų meno kolektyvai, linksmino muzikos ansamblis „Padkava“ (vadovas A. Juodviršis), kėlė nuotaiką šokio kolektyvas „Mainytinis“ (vad. L. Andrejauskienė), pasirodymais džiugino Rokas, Laurynas ir grupė „Tabasco“, veikė įvairios žemės ūkio technikos bei gyvūnų parodos.

Svarbi šventės dalis buvo skirta apdovanojimams. Juos ūkininkams įteikė savivaldybės meras Tadas Bartkus, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Šilalės biuro vadovė Jūratė Ciparienė, Lietuvos ūkininkų sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkas Aivaras Tamošaitis, Kaimo reikalų ir aplinkosaugos skyriaus vedėja V. Bukauskienė. 

Apdovanojimus už gražiausiai tvarkomas sodybas pelnė Daiva Šeputienė (Bijotų sen., gražiausiai tvarkoma sodyba vienkiemy­je), Nerija ir Gintautas Daujočiai (Šilalės kai­­­miškoji sen., gražiausiai tvarkoma sodyba gy­venvietėje), Alma ir Stasys Skalauskai (Upy­nos sen., senosios sodybos išsaugojimas bei puoselėjimas), Alma ir Rimantas Rim­­kai (Laukuvos sen., gražiai tvarkoma ūki­­­nin­ko sodyba), Dženeta ir Kęstutis Grik­šai (Trak­sėdžio sen., augalų įvairovė bei sody­bos puoselėjimas), Paulius Lukošius (Bi­jo­tų sen., verslo plėtojimas gamtos ir kaimo prieglobstyje), Reda ir Algis Pudževiai (Trak­sė­džio sen., natūralios aplinkos išsaugojimas bei mažoji architektūra), Grita ir Min­daugas Gailiai (Šilalės kaimiškoji sen., gražiai puoselėjama sodyba), Jurgita ir Ri­čardas Kumžai (Pajūrio sen., medžio dirbinių panaudojimas, tvarkant sodybą), Ed­mon­­das ir Danguolė Zaleskiai bei Gražina ir Vytautas Galdikai (Kvėdarnos sen., bendrystės ir grožio kūrimas kaimynystėje).

Už indėlį į žemės ūkio pažangą pagerbti konkurso „Metų ūkis 2024“ nugalėtojai: I vie­ta – Daiva ir Ernestas Kairiai – už naujų technologijų įdiegimą ekologiniame pieno ūkyje; II vieta – Dalia ir Arūnas Petkevičiai – už sumanų bei pažangų ūkininkavimą; III vieta – Viktoras Taroza – už sumanų bei pažangų ekologinį ūkininkavimą.

Šiemet visus ypatingai žavėjo metų laikų tematika įrengti seniūnijų kiemeliai. Šventės dalyviai fotografavosi prie sienelės, kurią pagal Kaimo reikalų ir aplinkosaugos skyriaus pasiūlytą idėją sukūrė savivaldybės administracijos darbuotojai iš savo pačių užaugintų ir surinktų rudens gėrybių. Kiekvienas sušalęs ar išalkęs galėjo pasivaišinti medžiotojų kepta žvėriena bei virta šiupinine. Padėti paliktiems keturkojams skatino socialinė akcija „Ištiesk gerumo ranką gyvūnams“. Visuomenės sveikatos biuras susirinkusiuosius vaišino šviežiai spaustomis sultimis. Mažieji šventės dalyviai galėjo naudotis batutų bei Virginijaus Olendros arkliukų atrakcijomis.

Rudens mugė užbaigta nuoširdžiomis padėkomis dalyviams bei organizatoriams. Vi­siems, mylintiems žemę, gamtą bei grožį, padovanota dar viena nepamirštama rudens šventė, kupina bendrystės ir geros nuotaikos.

Virginija BUKAUSKIENĖ

Šilalės rajono savivaldybės administracijos Kaimo reikalų ir aplinkosaugos skyriaus vedėja

--------------------------------

Apdovanojimus Ru­dens mu­gės metu mūsų krašto ūki­nin­kams įteikė ir Že­mės ūkio rūmų vicepirmininkas Vytautas Bui­­vy­­das bei direktorius Sigitas Dimaitis. Padėkos skirtos Virginijai ir An­tanui Aužbikavičiams (Upynos sen.) – už ryžtą ir entu­ziazmą modernizuojant ūkį bei diegiant naujas technologijas, Jurgitai ir Kęstučiui Mišeikiams (Laukuvos sen.) – už plėtojamą mėsinių galvijų ūkį bei nuoširdų bend­radarbiavimą, Stasiui Ei­­tučiui (Laukuvos sen.) – už tau­­riųjų elnių ir danielių ūkio vystymą bei nuoširdų bendradarbiavimą.

Seimo narys Jonas Gu­dauskas už netradicinio ūkio puoselėjimą, įkuriant saulėgrąžų labirintą, už gėlių ūkį, asmeninę inicia­tyvą, įgyvendinant naujas idėjas, skatinančias atrasti gamtos grožį, dėkojo Rimai ir Steponui Kasnauskams bei Laimutei ir Arvydui Sakalauskams, už netradicinio ūkio puoselėjimą, auginant moliūgus, kurie tapo savotiška krašto „vizitine kortele“, apdovanoti Vita ir Edgaras Laurinavičiai, už bitininkystės tradicijų saugoji­mą, atsidavimą ir meilę gamtai, auginant alpakas, kuriant gražesnę gyvenamąją aplinką, padėka įteikta Adolfinai bei Stanislovui Nei­mantams, o už įkurtą levandų ūkį, kuris tapo pamėgta lankytina vieta Šilalės krašte, naujų idėjų įgyvendinimą, – Živilei Dyglienei. 

Šilalės kredito unijos „Kreda“ vadovė Eligija Gerčytė už bend­rystę dėkojo ir padėkas skyrė ūkininkams Tomui Ža­dei­kiui bei V. Tarozai.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Laukuvoje duris atvėrė rašytojos, tremtinės Dalios Grinkevičiūtės at­mi­nimą saugantis muziejus – name, kuriame gyveno tarptautinio pri­pa­žinimo sulaukusios knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė, gydy­toja, veikianti ekspozicija ne tik supažindins lankytojus su neįtikėtino li­­kimo rašytojos gyvenimo faktais bei viso istorinio laikotarpio kontekstu, bet ir skatins atidžiau pasigilinti į visų už laisvą šalį kovojusių bei ne­pa­sidavusiųjų likimus.

Renginio iškilmėse dalyvavo gausus garbingų svečių, kraštiečių būrys, į jį atvyko Vyriausybės vadovė Ingrida Šimonytė bei Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas  Vytautas Landsbergis. Jie abu vienareikšmiškai įvardijo šio objekto svarbą ne tik Laukuvos miesteliui, Šilalės rajonui, bet ir visai Lietuvai ar net pasauliui.

„Laukuva – nedidelis miestelis, bet turtingas savo neeilinėmis asmenybėmis. D.Grinkevičiūtė yra ne tik viena iš jų – ji tapo visame pasaulyje pripažinta atkakliąja liudytoja, įprasminančia visos lietuvių tautos likimą. D. Grinkevičiūtės prisiminimai ir išgyvenimai nesudūlėjo ir nenugulė užmarštyje. Tremtinių likimus įamžinusi rašytoja į Europos tautų atmintį visiems laikams įrašė tremčių istoriją, tremtinių raudas ir jų nenugalimą viltį. Įrašė ir neteisybės jausmą, kaip įspėjimą ir įpareigojimą mums visiems, skatinantį nepailsti ir nepasiduoti.  

Šiandien atveriamas D. Grinkevičiūtės muziejus – susitikimų erdvė – tampa postūmiu apmąstymams tiems, kurie, nepamiršdami praeities, kuria ateitį, kurie ateityje įžvelgia praeities atspindžius ir skaito užkoduotas praeities pamokas. Tegu šis muziejus neramiu metu augina mūsų pasitikėjimą ir jėgas. Tegu, pasakodamas Dalios istoriją, skleidžia gyvenimo šviesą“, – sakė Premjerė.

Ji dėkojo visiems, kurie prisidėjo prie šios prasmingos vietos atkūrimo.

„Tai yra muziejus tiems, kurie geba praeityje įžvelgti ateitį. Ir nepaisant visų mūsų debatų, sveikinu visus, kurie tikėjo, kad tai bus įgyvendinta. Politiniai debatai, rinkimai liks praeityje, o lietuvių tautos tremties istorija liks įamžinta Laukuvoje ilgiems dešimtmečiams, kai nė vieno mūsų nebebus“, – dėkojo už atkaklumą, įgyvendinant šį projektą Seimo nariui Jonui Gudauskui, lapteviečiams, tremtiniams, projekto kūrėjams bei Šilalės rajono savivaldybei Premjerė. 

Prof. V. Landsbergis akcentavo, kad tai ne vien D. Grinkevičiūtės įamžinimas – šis muziejus, pasak jo, tai visos tautos kančios, kovos ir laisvės įprasminimas. Ir kvietė saugoti mūsų istoriją, nes, anot V. Landsbergio, priešas tebėra, jis nesnaudžia, ir niekas negali žinoti, kada sugalvos pulti iš naujo. 

„Tai – ne praeitis. Didysis blogis yra gyvas“, – sakė renginio svečias.

Apibendrindama tai, kas nuveikta, Premjerė „Šilalės artojui“ teigė, jog ne pinigai buvo svarbiausias veiklos finansavimo akcentas.

„Aišku, džiaugiuosi, kad gana greitai, vos per dvejus metus, pavyko atkurti gyvenamąjį namą, kuriame yra gyvenusi D. Grinkevičiūtė, ir pradėti kurti jame muziejų. Tai tikrai retas atvejis,

kai pavyksta sumanymą taip greitai įgyvendinti. To priežastis, be abejo, yra glaudus bendradarbiavimas su savivalda. Ir tai dar kartą įrodė, kad, siekiant bendro tikslo, jokios politinės ambicijos negali tapti kliūtimi. Muziejus, kaip girdėjome, dar bus pildomas eksponatais, nuolat atnaujinamas. Taip pat yra minčių perduoti muziejaus administravimą vienam iš pagrindinių šalies muziejų – Karo muziejui.  Reikia sutikti, kad investavome ne į seną namą, o į visos tautos tremties atminimo išsaugojimą, tad kai muziejus taps, tarkime, Karo muziejaus filialu, jo žinomumas ir lankomumas bus didesnis. O būtent to ir siekiame – tautos tremties istorija turi būti žinoma kuo plačiau tiek augančiai mūsų tautos kartai, tiek į Lietuvą atvykstantiems užsienio svečiams“, – kalbėjo I. Šimonytė.

Premjerė, rajono meras Tadas Bartkus bei Seimo narys J. Gudauskas pasirašė D. Grinkevičiūtės namo-muziejinės susitikimų erdvės atidarymo Aktą, kurio kopija buvo įbetonuota pastato rūsio patalpose. 

Pastato rekonstrukcija atlikta pagal UAB „Nemuno deltos projektai“ parengtą techninį projektą, jį įgyvendino UAB „Kvėdarsta“. Ekspozicijos projektą sukūrė ir įrengė UAB „Ekspobalta“. Muziejaus kūrimas finansuotas Vyriausybės (472 tūkst. eurų) ir Šilalės rajono savivaldybės  (99 tūkst. 442 Eur) lėšomis.  

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Seimo rinkimų kampaniją labai sun­ku komentuoti. Ne dėl to, kad ji vangi, rinkėjui nepatraukli, kan­di­­datų agitacija apskritai nekelia su­si­domėjimo, bet todėl, jog joje trūks­ta valstybės mastu reikšmingų po­­li­tikų. Iki pirmo turo beliko vos po­­ra savaičių, o nuo kampanijos pra­džios per pusmetį ant pirštų su­skaičiuotum tikrai dėmesio vertas asmenybes. 

Šiek tiek Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) paskelbtų skaičių: rinkimuose dalyvauja 20 politinių partijų (kai kurios jų vienijo jėgas), joms atstovauja 511 kandidatų, savarankiškai dalyvaujančių yra 217, iš jų save išsikėlusių – 18. Iš viso dalyvauti spalio 13 d. vyksiančiuose Seimo rinkimuose užregistruoti 1739 kandidatai, t.y. keliolika mažiau negu prieš ketverius metus, bet apie 300 daugiau negu 2016 m. Perrinkimo dar vienai Seimo kadencijai siekia net 128 dabartiniai Seimo nariai. Lyginant su praėjusiais rinkimais, šiemet moterų kandidačių skaičius padidėjo 3 proc. (iki 37,4 proc.). VRK aprašomas vidutinis dalyvio tipas ir teigiama, kad šiuose Seimo rinkimuose dalyvauja 49-erių vyras, vardu And­rius, kurio turtas, vertybiniai popieriai ir piniginės lėšos siekia beveik 166 tūkst. eurų. 

Artėjant finišo tiesiosios link, kandidatų sąrašai nėra baigtiniai: antai iš jų šalinami nusikaltimus padarę asmenys, nuslėpę bendradarbiavimą KGB ir kitose okupantų struktūrose ir t.t. Pašalinus kandidatą iš sąrašo, kitų vietos nepasislenka ir naujomis pavardėmis neužpildomos. Dėl to labiausiai nukentėjo „Taikos koalicija“ ir partija „Nemuno aušra“. 

Rinkėjui sunku išskirti galimai jiems naudingus būsimus parlamentarus. Tarp racionalių pažadų ir populizmo labai nutrinta riba. Partijų bei jų atstovų idėjų badas akivaizdus. Štai vieni didžiuojasi, siūlydami riboti parduotuvių darbo laiką, kiti žada dalinti tūkstančius eurų senjorams poilsiui, mažinti būsto paskolų palūkanas ir t.t. 

Tai, kad partijoms naudinga savo rinkimų sąrašus papuošti garsių žmonių pavardėmis, nieko nestebina, bet šiais rinkėjai dažniau nusivilia. Antai, 2008 m. Tautos prisikėlimo partija, vedama šou verslo „ryklio“ Arūno Valinsko, buvo įtakinga vos trejus metus, kai ją absorbavo vėliau irgi išnykusi Centro sąjunga, bet pramogų garsenybė pabuvo net Seimo Pirmininko poste. Tiesa, nei jos vadovas, nei pati partija nieko gero rinkėjui nepadovanojo... 

Šiemet garsenybių mažiau, užtat liežuvio meist­rų daugiau. Apskritai, kaip pastebėjo politologas Mindaugas Jurkynas, partijų pirmininkai vis labiau vengia vesti sąrašus į rinkimus. Bet jie gabūs švaistytis idėjomis iš tribūnų, vietoj savęs stumdami į valdžią kitus mažiau žinomus politikus. Per penkių mėnesių laikotarpį nuo Prezidento rinkimų gražbyliavimu ypač pagarsėjo „Nemuno aušros“ vadovas Remigijus Žemaitaitis, susilaukęs nemažai teisėsaugos dėmesio, aukštyn švystelėjo „Nacionalinis susivienijimas“ su prof. Vytautu Radžvilu priešaky, vietos po saule suskubo ieškoti Živilės ir Jono Pinskų vedama Regio­nų partija, nepraleidžia progos oponentams įgelti ir Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ lyderis Saulius Skvernelis, kažkada Kazimieros Prunskienės įkurta iškilusi Lietuvos liaudies partija, vadovaujama mažai kam žinomo laboranto Tauro Jakelaičio, išvedė į aukštybes Kremliaus simpatiką hematologą Eduardą Vaitkų, atėjusį iš „Drąsos kelio“, ir t.t. 

Visų ir neišvardinsi. Bet pastebėkime: šie pavadinimai ir pavardės niekada nebuvo Lietuvos valstybės politikos avangarde. Tačiau šiandien, tarsi pasitreniravę Prezidento rinkimuose, būtent jie prieš naują balsavimą kelia daugiausia šurmulio. Pavyzdys – Petro Gražulio karjeros kelias. Šis sovietinių laikų pogrindininkas, patyręs net Mordovijos kalėjimus, vėliau aktyvus Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, jos laikraščio „Apžvalga“ įkūrėjas (su šiuo savaitraščiu, vėliau tapusiu žurnalu, bendradarbiavo ir šių eilučių autorius), paskui – šaldytų maisto produktų įmonės savininkas, galų gale virto skandalingu politiku ir pernai gruodį apkaltos būdu buvo pašalintas iš Seimo. Bet rinkėjai jo nepamiršo ir vasarą išrinko į Europarlamentą. 

P. Gražulio atvejį prisimenu ne kaip politiko pavyzdį, bet kaip savotišką lakmusą Lietuvos politinei sistemai, veikiančiai Konfucijaus išrastu principu „Kuo blogiau – tuo geriau“. Jį pamėgdžioja daugelis kandidatų į šį XVI-ojo šaukimo parlamentą (nuo 1920 m.). 

Kai į valdžią braunasi tokie veikėjai, sunku prog­nozuoti rinkimų baigtį. Tikėtina, jog naujojo Seimo sudėtis bus suformuota švytuoklės principu: buvo dešinieji, dabar ateis kairieji (jeigu kairė ir dešinė senu supratimu dar egzistuoja). Dėl to socialdemokratams norisi tikėti senu posakiu „Trečias kartas nemeluoja“ – juk jie jau dvi kadencijas sėdi ant atsarginių suolo. Bet rinkimai į Europos Parlamentą pažėrė staigmeną: socdemus aplenkė konservatoriai, surinkę savo nuolatinius 20 proc. balsų. 

Tad, kaip paprastai, visos prognozės dažniausiai virsta tuščiomis pranašystėmis...

Česlovas IŠKAUSKAS

Prieš aštuonerius metus uždarytos Bijotų mokyklos pastato įveiklinimo vajus per tą laiką ne­pasistūmėjo nė per žingsnį, nors planus tam kūrė praėjusios kadencijos valdžia, projektus iš naujo koreguoja ir dabartinė. Praėjusią savaitę savivaldybė vėl paskelbė šio pastato rekonstravimo projektą – jį už beveik 45 tūkst. eurų iš naujo pa­koregavo UAB „Synergy Soliution“, o viešas projekto pristatymas elektroninėje erdvėje vyks ateinantį penktadienį, spalio 11 d.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 73

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis chormeisteris, dirigentas, kompozitorius, aranžuotojas Vladimiras Konstantinovas dirba šiame teatre daugiau nei tris dešimtmečius. Maestro puikiai pažįsta Muzikinio teatro kolektyvą, o šis jį ne tik gerbia, bet ir myli.

Vladimiras Konstantinovas nuo 1976 m. dirbo Klaipėdos liaudies operoje koncertmeisteriu, vėliau chormeisteriu, 1987 m. tapo naujai įsteigto Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chormeisteriu, 1992 m. – vyriausiuoju chormeisteriu. Šiame teatre parengė daugelio čia statytų operų, operečių ir miuziklų chorines scenas, paruošė ir dirigavo nemažai koncertinių programų ir repertuarinių spektaklių. Taip pat dirigavo savo kompozicijų pasaulines premjeras – Klaipėdos įkūrimo 750-mečiui sukurtą uvertiūrą-kantatą Klaipėdietiškas fejerverkas simfoniniam orkestrui, solistams, chorui ir roko grupei (2002), oratoriją Requiem Reborn solistams, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei (2005), kantatą Tilto giesmės (2007) ir multimedijos projektą CzechoBalt klarnetų ansambliui ir orkestrui (2009), kurį su KVMT orkestru, o metais vėliau – su Brno simfoniniu orkestru, atliko čekų ansamblis Clarinet Factory, DJ Genys ir VJ Eglė Eigirdaitė.

Konstantinovas taip pat yra sukūręs kūrinių chorui, religinių giesmių, kurios buvo įtrauktos į kunigo Kazimiero Senkaus parengtą Liturginį giesmyną (1993), muziką Michaelo Lane’o trumpametražiam filmui Hands, už kurią 2018 m. pelnė Geriausios muzikos apdovanojimą Los Andželo Feedback Film festivalyje. Taip pat – operą vaikams Ką senelis padarys, viskas bus gerai (1981, orkestruota 1993), miuziklą Coliukė (2002), muziką spektakliams Stiklinė pasakaitė (2001), Šimtas princesės pabučiavimų (2002), Neliūdnos varlės neprincas (2013).

Daugelį metų Konstantinovas talkina Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui kaip aranžuotojas, LVSO koncertinėms programoms orkestravo roko klasikos hitus projektams Roko klasikos metamorfozės ir Roko baladės, Lietuvos klasikų chorines kompozicijas, taip pat George’o Enescu Konzertstück altui ir fortepijonui. Dainų ir šokių ansambliui Lietuva orkestravo Jono Jurkūno koliažinę opera Mažvydas (2020) ir Giovanni Battista Pergolesi Stabat Mater su naujai sukurtais „atmosferiniais“ intarpais (2021).

KVMT užsakymu sukūrė istorijų operos Klaipėda prologą, epilogą ir antrąjį veiksmą, operos premjera įvyko 2023 m. rugpjūčio 4 d. III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje.

Menininkas pasakoja apie Muzikinį teatrą, kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą bei pristato artimiausias veiklas, kuriose sužibės jo išpuoselėtas KVMT choras.

Gerbiamas maestro, esate Muzikinio teatro narys nuo pat jo įkūrimo. Kaip jaučiatės teatro istorijos tėkmėje, išlikdamas ištikimas šiai svarbiai Vakarų Lietuvos profesionalaus scenos meno įstaigai?

Likimui esu dėkingas, kad mano gyvenimas yra susietas su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru. Teatrą suvokiu kaip kūrybos ir nuolatinio tobulėjimo vietą.

Žinoma, teatro istorijoje būta visko, kūrybinėje organizacijoje dešimtmečiais gyventi vienodu, stabiliu ritmu vargu ar įmanoma. Ypač tada, kai istorijos kontekstai keičia gyvenimą iš pagrindų.

Teatras atsirado geru laiku, kai pradėjo griūti sovietinė sistema. Dar tada – 1988 m. – buvo planuota naujo pastato statyba, mačiau projektą. Šis planas buvo veikiau didžiulės valstybinės mašinos inercijos išdava, kaip minėjau, ta valstybė jau ėjo link savo egzistavimo pabaigos, todėl įgyvendinti šio plano nepavyko. Dabar, po trisdešimt šešerių metų, pastačius naujus, modernius rūmus, atrodo, kad palaukti visgi vertėjo: net jeigu ir būtų anas projektas tapęs kūnų, nebūtume dabar turėję nieko panašaus į ką tik pastatytą  teatrą, tiek (manau) akustikos, tiek (be abejo) ir technologijų požiūriu.

Tuo tarpu ir vis dėlto, teatras – tai pirmiausia žmonės, kūrėjai. Nebuvome nustoję veikti nei sename, teatro reikmėms nepritaikytame pastate, nei gyvendami ir dirbdami visai be savo patalpų. Net pandemijos metu tęsėme darbą, ruošdamiesi naujiems renginiams. Be abejo, gera turėti patogias darbo sąlygas, tačiau, mano galva, tai nebūtinai garantuoja kūrybinę sėkmę. Kūrybos impulsai ateina iš kūrėjo vidaus. Arba neateina. Kūrybinė atmosfera gali gyvuoti ir kuklioje aplinkoje, kaip ir gali sustoti, sustabarėti net ir didžiausios prabangos sąlygomis. Na, tikėkime, kad paskutinė mintis – ne apie mus.

Vadovaujate vienam iš svarbių teatro kolektyvų. Ką jums ir choro artistams reiškia grįžimas į naują teatrą?

Be puikios žiūrovų salės, pagaliau turime fantastišką choro repeticijų klasę. Joje tikrai patogu ir malonu dirbti. Galima net akustiką reguliuoti pagal reikmes. Galbūt kol kas ne visiems įprasta dirbti giliame požemyje (minus antrame aukšte), bet man atrodo, kad tai tik padeda vidinei kūrybinei koncentracijai.

Įdomu išgirsti, kuo publiką džiuginsite naujo sezono metu ir kaip tam ruošiatės?

Pirmoji operinė premjera naujajame pastate jau spalio 4, 5, d. – Philipo Glasso The Voyage (Kelionė). Labai džiaugiuosi šio kūrinio pasirinkimu. Nors ir kelianti gana didelių iššūkių, reikalaujanti didžiulio dėmesio ir pastangų, „Kelionė“ apdovanoja atlikėjus, suteikia jiems energijos, manau, su kaupu padengdama sąnaudas. Tikiuosi tokio pat poveikio ir žiūrovams bei klausytojams, juo labiau, kad šios operos muzikos vadovas – dirigentas Dante Anzoloni – yra Philipo Glasso bičiulis. Jis Glasso operas yra dirigavęs Niujorko Metropolitan Opera ir Vašingtono nacionalinėje operoje. Su pasididžiavimu galiu pasakyti, kad jau trys dešimtmečiai nenutrūksta mūsų asmeninė draugystė. Klaipėdą, ypač mūsų teatro žmones, Dante įsimylėjo dar 1994-aisiais, kai – nė kiek neperdedu – sudrebino miestą tuometiniu Traviatos pastatymu. Manau, mačiusieji puikiai prisimena tą įvykį.

Netrūksta ir repertuarinių vaidinimų bei naujų koncertinių programų. Žiūrovą, galiu tvirtai patikinti, taip pat nudžiugins ir nepaprasto jaukumo ir grožio teatro interjeras. Laukiame visų! 

Žaneta Skersytė

Dainiaus Kažukausko nuotr.

Rugsėjo 21 d. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijo­je vyko XII-asis greitųjų šachmatų turnyras, skirtas Šila­lės politiniam ir visuomenės veikėjui, šachmatų entuzias­tui Stanislovui Biržiškiui atminti. Kasmet šiame turnyre dalyvauja vis gausesnis dalyvių skaičius. Šiemet A (su­au­gusiųjų ir pažengusiųjų) turnyras sulaukė net 111 dalyvių, turinčių didesnį nei 1600 FIDE (Tarp­tau­tinės šachmatų federacijos) reitingą. 

A grupės dalyvių amžius – nuo 10 iki 88 metų. Tuo tarpu B kategorijos turnyre prie šachmatų lentų sėdo 71  žaidėjas nuo 7 iki 12 metų. Sulaukta jų ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir iš Latvijos, Lenkijos bei Ukrainos. Generalinio rėmėjo Manto Makulavičiaus ir Šilalės garbės piliečio, pirmųjų septynių Vyriausybių minist­ro Jono Biržiškio dėka, greitųjų šachmatų turnyras išsiskiria savo organizuotumu, daly­viams nėra jokio mokesčio, o žaidėjai kasmet laimi daug vertingų prizų. 2024-ųjų XII-ojo greitųjų šachmatų turnyro prizininkai buvo apdovanoti ne tik unikaliais rankų darbo trofėjais, taurėmis, medaliais, bet ir piniginiais prizais. Turnyro idėjos autoriaus ir generalinio rėmėjo Danieliaus Makulavičiaus šeimos įsteigtas pri­zas nugalėtojui – 300 eurų, aso­ciacijos „Lietuvos keliai“ tary­bos nario M. Makulavičiaus pri­zas antros vietos laimėtojui – 250 Eur, J. Biržiškio šeimos pri­zas trečios vietos laimėtojui – 200 Eur. Lietuvos šachmatų paramos fondas prizams skyrė 250 Eur, taip pat prizus įsteigė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Šilalės rajono savivaldybė, Pajūrio seniūnija, Šilalės rajono sporto klubas „Dvaras“. 

Sužaidus varžybų reglamentu nustatytus 9 ratus, A turnyrą jau trečius metus iš eilės laimėjo FIDE meistras Andrey Levitskiy (Uk­raina), surinkęs 7,5 taško iš 9 galimų, antras liko tarptautinis meistras Pijus Stremavičius iš Kauno (7,5 taško), trečias – vilnietis FIDE meistras Dmitrijus Chocenka (7 taškai). 

B turnyre nugalėjo Dainius Kubilius iš Klaipėdos su 8 taškais, antras buvo Vėjas Čepauskas iš Gargždų (8 taškai), trečias – Maksim Potapkin iš Klaipėdos (7 taškai).

Turnyras pritraukia nemažai ir Šilalės rajono šachmatininkų. Prie stalų šiemet sėdo net devyni Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokiniai: Augustas Tomkus, Šarūnas Tverijonas, Paulius Bud­vytis, Živilė Tomkutė, Edas Martinkus, Adomas Domb­rauskas, Vestina Budavaitė, Rugilė Tomkutė, Stasys Aidanas Šerpetaus­kis ir dar aštuoni įvairaus amžiaus rajono gyventojai. Tarp Šilalės rajono dalyvių A turnyre šiemet stip­riausias buvo bijotiškis Antanas Dabulskis, surinkęs 4 taškus, antras – Alis Mačernis iš Šilalės (taip pat 4 taškai), trečias – pajūriškis moksleivis A. Tomkus (4 taškai). B turnyre geriausio žaidėjo titulą pelnė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokinys A. Domb­rauskas (mokyt. Tomas Veščiūnas), surinkęs net 6 taškus. 

Beje, labai reikšmingas vaid­muo tokiuose turnyruose tenka teisėjams. Pajūryje vykstančio turnyro nuolatinis vyriausias teisėjas – nacionalinės kategorijos teisėjas Algirdas Rauduvė iš Kauno. A turnyre jam talkino nacionalinės kategorijos teisėjas iš Kauno Jonas Ridz­vanavičius, B (vaikų) turnyrui teisėjavo nacionalinės kategorijos teisėjas, šachmatų klubo „Dvaras“ vadovas, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos šachmatų būrelio vadovas T. Veščiūnas, o jam talkino teisėjas Audrius Bitinas iš Tauragės.

Tiek turnyro atidaryme, tiek teikiant prizus, kaip ir kasmet, dalyvavo gausus būrys svečių: Šilalės garbės pilietis, šachmatų turnyro siela J. Biržiškis, Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės patarėjas Vytautas Vaitiekūnas, asociacijos „Lietuvos keliai“ tarybos narys M. Makulavičius, Seimo nariai Jonas Gudauskas, Jonas Varkalys, Romualdas Vaitkus, Julius Sabatauskas ir Gied­rius Surplys. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus Juozo Žymančiaus organizuotumo, rėmėjų ir gimnazijos bendruomenės sutelktumo dėka visi dalyviai bei jų artimieji tradiciškai buvo pavaišinti žemaitišku kugeliu.  

Gimnazijoje esantis atminimo prizas – trofėjus pasipildys dar viena pavarde ir einantiems  pro šalį primins, kad ten gali būti ir jų pavardė. Sėkmingų ėjimų žaidime ir gyvenime! 

Irena TVERIJONIENĖ,

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

Rolando URBONO nuotr.

Laukuvoje sekmadienį laukia išskirtinis renginys – atveriamas tremtinės, disidentės, rašytojos,  gydytojos D. Grinkevičiūtės muziejus, kuriame bus įamžintas sudėtingas jos likimas. Taip pat šis muziejus – simbolis ir paminklas visiems mūsų šalies piliečiams, kentėjusiems tolimose Sibiro platybėse.

Muziejinės susitikimų erdvės ati­darymo renginyje Laukuvoje rugsėjo 29 d., 12 val., dalyvaus Premjerė Ingrida Šimonytė bei Vyriausybės atstovai, garbūs svečiai, muziejaus ekspozicijos kūrėjas S. Valius ves ekskursijas ir suteiks lankytojams galimybę giliau pažinti skaudžią mūsų tautos istorijos dalį.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 72