Pogimdyminė depresija yra dažniausiai pasitaikantis psichikos sveikatos sutrikimas po gimdymo. Naujausi tyrimai atskleidžia, kad depresija suserga maždaug 19 procentų pagimdžiusių moterų, tačiau panašus skaičius jų pagalbos nesikreipia.

Žmogaus emocinė sveikata kinta priklausomai nuo to, kaip ja rūpinamės – kada ir kaip ieškome būdų jaustis geriau. Su viešosios įstaigos „Krizinio nėštumo centras“ psichologe Rūta Mickevičiene kalbamės apie pogimdyminės depresijos priežastis, simptomus ir pagalbos būdus.

Susirgti gali ir vyrai

Pogimdyminis laikotarpis dar kitaip­ yra vadinamas ketvirtuoju trimestru. Jis prasideda su naujagimio gimimu ir trunka maždaug apie 8 savaites ar ilgiau. 

Anot Krizinio nėštumo centro psichologės, besilaukianti ir pagimdžiusi mama išgyvena fizinius, biocheminius, neurofiziologinius, socialinius ir psichologinius pokyčius, lydimus įvairaus intensyvumo jausmų ir emocijų.

Todėl psichologė R. Mickevičienė akcentuoja: depresija po gimdymo gali susirgti bet kuri moteris, bet tai nereiškia, kad ji yra bloga mama – šiuo metu jai yra sunku ir reikalinga pagalba.

„Pogimdyminę depresiją diagnozuoja psichiatras pagal moters jaučiamus fizinius ir emocinius požymius, jų intensyvumą, trukmę ir dinamiką.

Šio psichikos sutrikimo nustatymas yra keblus. Somatiniai pogimdyminės depresijos simptomai yra panašūs į tuos, kuriuos išsako visos naujagimių mamos. Jos susiduria su miego ir apetito sutrikimais, nuovargiu ir pervargimu, sunkumais susitvarkyti su kasdieniais ruošos darbais. 

Dėl to pogimdyminė depresija turėtų būti vertinama kompleksiškai“, – kalbėjo psichologė. Pasak jos, ne tik moterys, bet ir 4-7 proc. vyrų po vaiko gimimo suserga depresija.

Sunku įvardinti vieną priežastį

Siekiant nustatyti, kas sukelia pogimdyminę depresiją, tiriami įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, amžius, gyvenamoji vieta, išsilavinimas, užimtumas, socialinis palaikymas, saugumas, žinia apie nėštumą, motinystės patirtis, pajamos ir kt. Kelių moteriai nepalankių veiksnių kombinacija gali turėti įtakos ženk­liam pogimdyminės depresijos rizikos išaugimui.

„Nėra vienos konkrečios priežasties šiam sutrikimui rastis. Tai gali būti hormonų svyravimas (po gimdymo, žindymo laikotarpiu ir nutraukus žindymą), depresija iki nėštumo arba nėštumo laikotarpiu, neplanuotas arba krizinis nėštumas, nesutarimai su vy­ru, socialinio palaikymo stoka ir kt.

Kiekvienas asmuo yra individualus­ ir visos ankstesnės patirtys, susirgi­mai, psichologinis atsparumas bei emo­cijų valdymas daro įtaką psichologinei sveikatai po gimdymo“, – sakė psichologė.

Tai gali palikti ilgalaikių pasekmių pačiai mamai, jos naujagimiui ir visai šeimai. Dėl pakitusios emocinės būk­lės mamai tampa sunku kurti saugų ir prieraišų ryšį su savo vaiku, juo rūpinamasi šaltai, vangiai, dėl to didėja tikimybė, kad vaikas ateityje susidurs su emociniais ir kognityviniais raidos sutrikimais ar elgesio problemomis.

„Negydoma pogimdyminė depresi­ja gali peraugti į ilgalaikę depresiją ar pasikartoti po kito gimdymo. Liga apsunkina mamos santykius ne tik su naujagimiu, bet ir su likusia šeimos dalimi“, – teigė psichologė.

Laiku pastebėkite šauktukus

Pastebima, jog depresinio sutrikimo­ epizodas gali prasidėti ir nėštumo me­tu, ir po gimdymo. Depresijos epizodai po gimdymo nustatomi pusketvirto karto dažniau nei nėštumo metu. Dažniausiai pogimdyminė depresija išryškėja per pirmus mėnesius po gimdymo, tačiau, R. Mickevičienės teigimu, ji gali pasireikšti ir praėjus pusmečiui ar net metams po gimdymo.

Paprastai išskiriami požymiai, kurie be jokio pagerėjimo tęsiasi dvi savaites ar daugiau, yra intensyvus liūdesys, verkimas, baimingumas, tuštumos jausmas, greitas susierzinimas, pyktis, energijos ir motyvacijos stoka.

„Prie pagrindinių simptomų priskiriamas sutrikęs miegas ir apetitas, neviltis, malonumo jausmo praradimas, apatija, užsisklendimas nuo artimųjų ir savęs nuvertimo jausmas, nes susiduriama su sunkumais rasti ir pajausti ryšį su kūdikiu. Pasitaiko atvejų, kai moteris kankina baimė sužeisti ar kitaip pakenkti kūdikiui, kyla minčių apie savęs žalojimą ar net mirtį“, – sakė specialistė.

R. Mickevičienė pasakojo, kad pagalbos besikreipiančios moterys neretai pačios pastebi dažniau pasitaikančius psichologinės būklės pokyčius, todėl užduoda sau klausimus: „Ar normalu susilaukti labai laukto kūdikio ir juo nesidžiaugti?“, „Kodėl džiugias akimirkas užgožia liūdesys, tuštuma, ašaros?“, „Ar normalu yra laukti, kol kas nors ateis ir išgelbės mane nuo mano pačios kūdikio?“ Anot psichologės, tai yra pirmieji raudonieji šauktukai – ankstyvasis pagalbos šauksmas, į kurį svarbu laiku atkreipti dėmesį.

Iš Telšių rajono kilusi Monika sakė pati supratusi esant problemą, kai laikydama rankose naujagimį negalėdavo sulaikyti ašarų.

„Iš pradžių nesupratau, kaip ir kada pradėdavau verkti. To buvo neįmanoma suvaldyti. Abu su vyru labai laukė­me dukrytės, todėl nė nebandžiau visko palikti išsispręsti savaime, kreipiausi pagalbos ir viskas susitvarkė“, – dalijosi patirtimi Monika.

Užduokite sau klausimus

Pasak R. Mickevičienės, visų pirma pa­galbos ranką svarbu ištiesti pačiam sau. Besilaukianti ar neseniai pagimdžiusi moteris gali savarankiškai užkirsti kelią depresijos formavimuisi ar ženkliai palengvinti sutrikimo požymius, įsipareigodama rūpintis savimi.

Krizinio nėštumo centre dirbanti specialistė besilaukiančias ir pagimdžiusias klientes drąsina koncentruotis į penkias sritis: mintis, miegą, mankštą, mitybą ir malonumus.

„Paklauskite savęs: ar ma­no lūkesčiai sau realistiški, kaip kasdien save padrąsinu ir rūpinuosi minčių švara? Kaip suprantu miego svarbą savo organizmui ir ieškau būdų pailsėti? Ar mano mityba pilnavertė, o valgymo įpročiai tinkami? Kaip fiziniu aktyvumu padedu savo kūnui stiprėti ir atsigauti? Kaip malonumais paįvairinta rutina veikia mano emocinę sveikatą?“ – darbo praktikomis dalijosi specialistė.

Tuo atveju, kai mamai darosi per sunku pasirūpinti­ naujagimiu, o emocinė ir psichikos sveikata prastėja, į pagalbą turėtų atskubėti artimieji. Ypač svarbu, kad aplinkiniai pasiūlytų konkrečią pagalbą: pasirūpintų vaiku ir leistų mamai pailsėti, pasidalintų konkrečia informacija su pagalbos kontaktais, palydėtų pas specialistus ar padėtų užsiregistruoti vizitui.

„Kai moteriai sunku suprasti, ar jai reikia pagalbos, o šeima nežino, kaip padėti, svarbu kreiptis į specialistus. Visais atvejais yra būtina prisiminti,­ kad kreiptis pagalbos yra normalu,­ ypač kai vyksta reikšmingi išgyvenimai, siejantys visą šeimą, kuriuos mamai pakelti darosi per sunku“, – kalbėjo Krizinio nėštumo centro specialistė R. Mic­kevičienė.

Jaučiant emocinius sunkumus galima kreiptis į emocinės paramos tarnybas, pagalba teikiama telefonu 1809 arba internetiniu susirašinėjimu. Taip pat ir Krizinio nėštumo centras konsultuoja nemokamai gyvai arba nuotoliniu būdu, kreiptis galima el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Esant ūmiai būklei, kai gresia pavojus sveikatai arba gyvybei, skambinkite bend­ruoju pagalbos numeriu 112.

Visoje Lietuvoje šiomis dienomis skambėjo ir skambės, manau, dar ilgai  mūsų kraštiečio sukurta  daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi visiems tokia brangi ir sava. Aš drįstu ją lyginti su J. Naujalio Ir Maironio „Lietuva brangi“ ar J. Zauerveino „Lietuviais esame mes gimę“.  O dažnas tauragiškis net nežino, kad šios dainos, tapusios visos  100-mečio dainų šventės simboliu, kūrėjas – Juozapas Gudavičius, mūsų kraštietis, galbūt Tauragėje sukūręs šią nemirtingą dainą, lietuvių dainuojamą visame pasaulyje

Ką turėtų žinoti tikri tauragiškiai

Žinoti, gerbti ir didžiuotis tauragiškiai turėtų dėl savo kraštiečio Juozapo Gudavičiaus ir jo veiklos Tauragėje, Lietuvoje, dėl jo padarytų nemirtingų darbų. Prieš keletą metų teko būti Panevėžio rajone, Paįstryje, kur kompozitorius baigė savo žemišką kelionę ir kur jis labai gerai žinomas, vertinamas gerbiamas. Paįstrio seniūnas dar pajuokavo: kaip Tauragė ir Paįstrys  pasidalins  šį nusipelniusį meno, kultūros žmogų. Tauragėje tokio vertinimo ir noro „pasidalinti“ pasigendu. Pernai minėjome Juozapo Gudavičiaus 150-ąsias metines, tačiau Tauragėje nepajutau jokio didesnio susidomėjimo  jei ne pačiu J. Gudavičiumi, tai bent jau jo legendine daina „Kur giria žaliuoja“.  Gal aš ką nors praleidau, gal buvo paminėta kaip nors? Nemanau.

1873 metais būsimasis kompozitorius, vargonininkas, kapelmeisteris, pedagogas Juozapas Gudavičius, gimė Tauragės apskrityje, Skliausčių kaime, kuris yra tik vienas kilometras nuo žinomesnės gyvenvietės – Varlaukio. Taigi jis mūsų kraštietis, Tauragės apskrities vaikas.  Baigęs Eržvilko pradžios mokyklą, kurį laiką muzikos mokėsi pas Varlaukio vargonininką V. Zigmantavičių. 1894–1898 m. studijavo Varšuvos muzikos institute, kur įgijo muzikos mokytojo ir karo kapelmeisterio kvalifikacijas, vienerius metus vargonuoti mokėsi pas prof. Aloyzą Butkevičių. Šis muzikos srityje itin išsilavinęs menininkas vasaros atostogas praleisdavo Skliausčiuose, organizuodavo ten chorus.

1898 m. grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas carinės kariuomenės Kauno įgulos kapelmeisteriu. Orkestras bazavosi Kaune, Kretingoje, Gargžduose. 1904 m. vasarą Kretingos dragūnų pulko orkestras rengė koncertus Palangoje. Ar tik ne nuo tų laikų išliko tradicija rengti Palangos estradoje atvirus koncertus?

1905 m. apsigyveno Kaune ir buvo Kauno tvirtovės I pėstininkų pulko kapelmeisteris, Juozo Naujalio paragintas suorganizavo „Dainos“ draugijos vaikų chorą ir 1906–1909 m. jam vadovavo (chore dainavo keturi Juozo Naujalio vaikai), surengė lietuviškų dainų koncertų, parašė straipsnių žurnalui „Vargonininkas“. 1905–1907 m. revoliucinio judėjimo metu jaunimą mokė revoliucinių dainų. 1908 m. Skliausčiuose suorganizavo pirmąjį lietuvišką chorą, kuris nuo 11 dalyvių vėliau išaugo iki 62, o Eržvilke – pirmąjį pučiamųjų orkestrą. 1910 m. subūrė 85 žmonių chorą Nemakščiuose, dėjo pastangas, kad choras bažnyčioje giedotų lietuviškai, rengė gegužines.

Veikla Tauragėje

1912 m. atvyko į Tauragę, bandė įkurti muzikos mokyklą, organizavo chorus, dalyvavo teatro mėgėjų veikloje, rengė vakarus – koncertus. 1915 m. trumpam pasitraukė į Skliausčius, kur atgaivino chorą ir 1916 m. surengė didelį koncertą. 1918 m. Panevėžyje įsteigė muzikos mokyklą ir trumpai jai vadovavo.

1912–1918 m. gyvendamas Tauragėje, vargonavo Šv. Trejybės bažnyčioje, dirbo su chorais, mokytojavo, nemažai laiko skyrė kūrybai. Čia praleido ir nerimastingą Pirmojo pasaulinio karo laikotarpį. 1919 m. stojo savanoriu ir gavęs ministro pirmininko Mykolo Šleževičiaus leidimą, ėmėsi organizuoti Lietuvos kariuomenės orkestrą. Savo jėgomis ieškojo ir kvietė muzikos mokančius karius savanorius, rašė repertuarą, orkestrantus mokė groti himną, maršus, religinius kūrinius, dainas. Jis sukūrė visoje Lietuvos kariuomenėje pripažintus trimitu atliekamus karinius signalus: „Keltis“, „Rikiuotis“, „Pavojus“ ir kt.

Labai svarbus ir įdomus faktas, kurį patvirtina tauragiškio bandonininko ir publicisto Albino Batavičiaus tyrinėjimai, kad pirmasis jau nepriklausomos Lietuvos kariuomenės orkestro viešas koncertas visuomenei įvyko būtent Tauragėje 1919 metais per Kalėdas. Faktas tikras, tik nežinoma tiksli koncerto vieta. Tikėkimės, kad kada nors išaiškės ir ši vieta. 2019 metais Tauragės kultūros rūmuose šio įvykio 100-metis buvo paminėtas įspūdingu Lietuvos kariuomenės reprezentacinio orkestro (kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas) koncertu. Šių eilučių autoriui teko vesti jubiliejinį kariuomenės orkestro koncertą, kaip ir nemažai visų Lietuvos kariuomenės orkestrų (o jų yra keletas – savanorių pajėgų, oro pajėgų, jūrų ir kt) festivalių. Tokie Lietuvos kariuomenės orkestrų festivaliai Tauragėje yra unikalus reiškinys Lietuvoje, nes kitur niekur nevyksta. Šią tradiciją, pagerbiant kraštietį Juozapą Gudavičių, privalu išsaugoti ir prarasti nevalia. Juolab, kad Tauragėje dar išlaikomos gražios pučiamųjų orkestrų tradicijos. Gaila, kad jos  gyvos tik mokyklose. Suaugusių žmonių orkestro Tauragėje nebėra nė vieno. O būta...

Skambėjo visa Lietuva

Visa Lietuva, švęsdama Lietuvos dainų švenčių 100-metį, šiomis dienomis skambėjo ir, manau, dar ilgai skambės mūsų kraštiečio sukurta  daina „Kur giria žaliuoja“, tapusia visiems tokia brangia, artima, sava iki ašarų. Ir visa jubiliejinė  dainų šventė pavadinta „Kad giria žaliuotų“, perfrazuojant šiek tiek dainos tekstą ir tai darant labai simboliškai – žaliuoti mes suprantam perkeltine prasme: dainuoti, klestėti, gyvuoti ir t.t. O ar daug tauragiškių žino, kad šios nemirtingos dainos autorius savo jaunystės gražiausius metus praleido Tauragėje?

J. Gudavičiaus kūrybos sąrašą sudaro beveik 180 darbų: jis sukūrė ar harmonizavo 72 dainas, 51 giesmę, 3 mišias, 46 kūrinius pučiamųjų orkestrui ir 6 kūrinius fortepijonui. Šiandien labiausiai žinomas J. Gudavičiaus kūrinys – patriotiška daina „Kur giria žaliuoja“, tapusi 100-mečio Dainų šventės simboliu.

Niekur neradau datos, kada sukurta ši dainą. O juk J. Gudavičius nemažai savo gyvenimo metų praleido Tauragėje.  Čia dirbo, kūrė, mokė muzikos Tauragės mokytojų seminarijoje (toje vietoje dabar meno mokyklos muzikos skyrius), Tauragės komercijos mokykloje (pilyje) . O gal Tauragėje parašytas kūrinys, skambantis ypatingai šiemet, visoje Lietuvoje? Ar nereiktų plačiau ir giliau paanalizuoti muzikologams ar istorikams sukūrimo aplinkybes, nes kada gyveno kompozitorius Tauragėje, yra žinoma. Beje, ir dėl teksto autoriaus būta neaiškumų, kurie dabar jau nebeklaidina

Teksto autorius Aužuolaitis – tai Jonas Vanagaitis (1869–1946), enciklopedijų žodžiais tariant, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, lietuvybės skleidėjas, Tilžės akto signataras. Dar pridurčiau – ir garsiosios dainos „Kur giria žaliuoja“ autorius! Taigi, šią giesmę parašė ne Vanagėlis, o Vanagaitis. Kas ir kada susipainiojo tarp tų dviejų vardų ir dar kitus supainiojo?

www.taurageszinios.lt

Eugenijus ŠALTIS

Tauragės krašto muziejaus „Santaka“

Panevėžio kraštotyros muziejaus nuotr.

Neseniai „Tauragės žiniose“ pasirodė autoriaus straipsnis „Tauragės dvare Radvilos, Sapiegos ir karalius Jonas Sobieskis“ apie Tauragės dvaro istoriją XVII a., kaip Prūsijos valdovai bandė įsigyti Tauragės dvarą ir valdą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ponų. Po ilgai trukusių, sudėtingų derybų, dvaras pateko Prūsijos valdžion. Kaip minėta ankstesniame straipsnyje, Tauragės dvaras – tai miesto ištakos, tačiau turtingais meno, knygų rinkiniais, ištaiginga architektūra jis niekada nepasižymėjo. Tai visad buvo ne reprezentacinis, o ūkinis, ekonominę naudą nešantis, prūsiško tipo dvaras. 2025 m. minėsime Prūsijos kunigaikštystės 500 metų įkūrimo sukaktį, todėl derėtų prisiminti ir pasidomėti paprūsės kraštais ir mums svarbia Taurage. Šiuo straipsniu siekiu skaitytoją geriau supažindinti būtent su prūsiškuoju laikotarpiu, kai dvarą ir visą Tauragės valdą prižiūrėjo ją įsigiję Prūsijos kunigaikštystės, vėliau – karalystės valdovai, ar jų paskirti vietininkai. Ir visa tai oficialiai likus Lietuvos-Lenkijos karalystės sudėtyje. Buvo įdomūs laikai.

Kitąmet Prūsijos kunigaikštystei – 500

Primintina, kad iki šiol Tauragės dvarą ir ypač prūsiškąją istoriją geriausiai aprašė ne lietuvių istorikai, o vokietis istorikas Manfredas Hellmannas, knygą Berlyne apie jį išleidęs dar 1940 m. „Die Preussische Herrschaft Tauroggen in Litauen (1690–1793)“ (Prūsijos valda (arba valdymas) Tauragėje). Tai labai svarbi knyga, nes daugumos šaltinių, kuriuos naudojo autorius, po keleto metų nebeliko. Jie sudegė Karaliaučiuje karo liepsnose. Šią knygą, straipsnio autoriaus rūpesčiu, pavyko išversti į lietuvių kalbą ir išleisti 2020 m.

Iš ankstesnio straipsnio prisiminkime, kad po ilgų teisinių ir piniginių ginčų 1691 m. balandžio 12 d. Kononskis rašė laišką iš Seirijų Tauragės tarybos pirmininkui Rėneriui, kuris norėjo keliauti į Vilnių, kadangi ten turėjo susirinkti tenykštis Tribunolas. Žemės teismas uždavė laiško autoriui klausimą, kas nutiks, jeigu „be pinigų niekaip neapsieisi“. Vis dėlto pavyko įtikinti įtakingą Vilniaus Tribunolo asmenį – neabejingąjį Mosevičių. Jis parėmė kurfiursto interesus, paragino savo kolegas greitai išspręsti šią bylą ir greitu laiku Tauragės turto užrašymas buvo patvirtintas (1691 m. birželio 23 d.). Kadangi šis patvirtinimas kaip ir kiti Tribunolo sprendimai taip pat galiojo ir žemės teismams, Tauragė galutinai perėjo Prūsijos vadovo – Brandenburgo kurfiursto (kunigaikščio) valdžion. Tauragės žemė tapo privačia Brandenburgo rūmų nuosavybe ir tik po 100 metų vėl buvo pilnai integruota į Abiejų Tautų Respubliką.

Šimtmetis Prūsijos valdžioje

Visą Šiaurės Europą sukrėtė 1700–1721 m. Šiaurės karas. Tauragė labai nuo to nukentėjo. Jau 1699 m. Danijos kariniai daliniai, žygiuodami per Tauragę, sukėlė labai didelę žalą. Frydrichas III paskyrė tarybą, kuri turėjo spręsti atkūrimo klausimus. Vienintelis pilnas Tauragės pajamų sąrašas iš tų laikų buvo 1704 m. žemės kadastras, kuriame gana aiškiai atsispindi to meto sąlygos. Iki tol ekonomiką per pusantro dešimtmečio laikotarpį Prūsijos valdžia šiek tiek sutvarkė. Žemės ūkiui naudojami plotai buvo išmatuoti, kaimuose iš esmės apsigyveno nauji gyventojai, valstiečių palivarkai atitinkamai sutvarkyti (lažui apmokėti – 7 margai, 150 rykščių; 15 margų – činšui, su nedideliais nuokrypiais), nustatyti činšai (mokesčiai; jų dydis dažnai keisdavosi), nustatytos tarnybos. Atsirado įsipareigojimas padėti „su šienu ir rugiais“. Tauragės dvaras bei Požerūnai ir Dvarviečiai po karo visiškai sutvarkyti. Taip pat nurodyta įkurti avių ūkį Dvarviečiuose (vėliau – Sauskojuose). Požerūnų žirgynas buvo perdarytas į pieninę, o žirgynas perkeltas į Šereitlaukį.

Prūsijos valdžiai Tauragė nuolat kėlė nemažai sunkumų, kuriuos galima paaiškinti tuo, kad Tauragė pagal nacionalinę teisę priklausė Abiejų Tautų Respublikai. Politiniu atžvilgiu Tauragė priklausė Lietuvos-Lenkijos valstybei ir Prūsijos karalius, būdamas tik valdytojas, prilygo žemės bajorui, todėl jis taip pat turėjo mokėti Lietuvos-Lenkijos valstybėje įprastus mokesčius bei rinkliavas. Juos galima paskirstyti į tris grupes: 1. Įprasti mokesčiai, 2. Specialūs mokesčiai (kontribucijos), 3. Muitai.

Kilus įvairiems nesutarimams, teisiniams ginčams, norėta juos spręsti Prūsijos teismuose, tačiau Abiejų Tautų Respublikos teismai tam kategoriškai prieštaravo. Tauragė administraciniu, finansiniu ir teisiniu požiūriu taip ir liko Lietuvos-Lenkijos valstybės dalimi ir Prūsijos valdžia neturėjo tam pernelyg didelės įtakos, nors nuolat stengtasi sukurti iliuziją, kad visas Tauragės (ir Seirijų) dvaras liktų Prūsijos nuosavybe. „Lenkai yra labai pavydūs, kai kalba eina apie viršesnį pavaldumą ir labai atkreipia dėmesį į visas naujoves“, – parašyta 1785 m. kovo 24 d. Finkenšteino ir Herzbergo laiške, išsiųstame didžiajam kancleriui Karmeriui. Faktas, kad Tauragė buvo Prūsijos domenu, galėjo turėti įtaką tik žemės ūkio sąlygų bei valstiečių padėties tobulinimui ir gerinimui.

XVI a. pradžioje ir viduryje vykdytos Lietuvos-Lenkijos agrarinės pertvarkos – valakų reforma. Dvaro žemė 1653 m. žemėlapyje jau vaizduojama kaip uždara, trijų žemių visuma, kuri išskirta iš likusio žemės ūkio ploto. Žemė padalinta valakais. Matyti, kad Tauragės žemės ūkis pertvarkytas per XVI a. reformas, pagrįstas Vokietijos hufų (vokiškų valakų) matavimo tvarka, tačiau ji buvo įgyvendinta tik atskirose dalyse arba vėliau smarkiai pažeista.

Tauragės dvare ir visoje valdoje tais laikais dirbo valstiečiai činčininkai ir lažininkai. Činčininkai laikyti laisvais, bet ne visai. Šie neprivalėjo dirbti dvarui. Už tai mokėjo mokestį – činčą. Taip pat buvo įpareigoti duoti šieno ir rugių, dalyvauti bendruose darbuose. Jei norėjai būti „laisvu“, turėjai mokėti po 20 grašių už kiekvieną valaką Lietuvos valiuta.

Pagrindinę Tauragės gyventojų-ūkininkų dalį sudarė lažininkai. 1567 m. dokumente lažas aprašomas taip: „jie privalo apsėti ir aptverti parapiją, kulti šieną, auginti bites ir javus iš lauko bei atlikti įvairius reikalingus darbus, kaip kieme daro ir turi daryti kiti kieme“ (kalbama apie 4 lažininkus iš Butkelių, kurie priklausė klebonui). Jie taip pat privalėjo atlikti sargybos funkcijas, vežant sergančiuosius į ligoninę („ar kur kitur“) klebonui pristatyti arklius, tačiau ne tolesniu atstumu, nei 4 mylios. Be to, jų lažas sudarė 12 Lenkijos florinų už vieną valaką. Lažas mokėtas dvarui, o kur dar prievolės evangelikų-liuteronų klebonui, parapijos našlėms, ligoninei ir mokytojui. Tarnyba buvo atliekama tokiu būdu: kas 8 dienas į ūkį ateidavo tam tikras skaičius žmonių, kurie ten atlikdavo visus darbus, o tada juos pakeisdavo kiti lažininkai. Jie negaudavo nei darbo užmokesčio, nei maisto. XVII a. pab. Tauragės dvarui priklausė 5 vienu metu dirbantys žmonės, 2 – Dvarviečiams ir 1 – Požerūnams. Prūsijos valdymo pradžioje darbus atlikdavo tik lažininkai.

XVIII a. Prūsijos valdymo laikais, Tauragės apylinkėse apsigyveno daug vokiečių. Vokiškos pavardės ir šiais laikais išduoda, kad toks laikotarpis tikrai buvo.

Toliau pateikiamas Tauragės valdytojų ir nuomininkų sąrašas:

1.      Simon Mockein, 1690–16?? m.

2.      Andreas Wilde (Tauragės burggrafas), 1697–1698 m.

3.      Gottfried Brauer iš Tilžės (Tauragės burggrafas), 1701 m.

4.      Michael von Puttkamer, 1712–1713 m.

5.      Georg Neumann, 1713 m. liepos mėn.

6.      Wojciech Scianiecki, 1713–1719 (?) m. (paminėtas 1714 m. gegužės 18 d. kaip „nuomininkas“).

7.      Christian Lehmann, nuomininkas, 1723–1729 m., 1729–1735 m., 1735–1741 m.

8.      Christian Grunau, nuomininkas, 1741–1747 m., 1747–1753 m.

9.      E. Pusch, 1753–1759 (?) m.

10.  Leitenantas Johann Siegfried Stabenow, 1767–1773 m.

11.  Gottlieb Dressler, 1771–1785 m., 1785–1791 m., 1791–1795 m.

(Kai šis buvo nuomininku, Tauragės valdos buvo atiduotos Lietuvai. Jis reikalavo kompensacijos patirtus nuostolius).

Tauragėje buvo ne tik valdininkai, bet ir kiti dvaro tarnautojai, dirbę čia. Pirmiausia reikia paminėti dvaro iždininką, kuris vadintas tijūnu. Jis vykdė inspektoriaus funkcijas ir gaudavo atlyginimą. Kitas dvaro tarnautojas buvo aludaris, nes dvare buvo alaus darykla. Be to, vien tik alaus darykla turėjo teisę gaminti alų, o smuklės privalėjo pirkti. XVIII a. antroje pusėje įdarbintas lauko raitininkas (prižiūrėtojas, panašiai kaip policininkas). Dvarviečių ir Požerūnų palivarkus administruodavo žirgininkas arba piemuo. Kaip jau minėta, Prūsijos karaliaus prašymu Dvarviečių palivarkas  paverstas pienine, o žirgynas perkeltas į Šereitlaukį.

Tauragės dvaro rūmai (senieji ir naujieji) buvo pastatyti šalia didelio ūkinio kiemo, kaip ir administratoriaus namo, iš kurio buvo galima prižiūrėti ūkį. Galbūt šią sistemą įvedė karalius Jurgis Frydrichas, tuomet dvaras tapo vokiško tipo. Visas kompleksas buvo apsuptas tvora ir pasiekiamas pro didelius vartus. Už dvaro sienų jokio kaimelio dar nebuvo. Be plačios dvaro teritorijos, palivarkas turėjo tik keletą pastatų, kurie sustatyti atsitiktinai šalia vienas kito. Palivarkuose labai svarbią dalį sudarė avininkystė ir kiaulininkystė. Dar 1598 m. minima, kad Jonas Šemeta iš bičių turėjo nemažas pajamas. XVII a. bitininkystė vis dar buvo praktikuojama, o XVIII a. kaip ūkio šaka nebeminima.

Žemdirbystė apsiribojo rugių, avižų, miežių ir grikių auginimu. Kviečiai nebuvo auginami. 1704 m. derlius buvo itin blogas, ką galima paaiškinti nepakankamu kiekiu trąšų. Primityvūs arklai užkirto kelią intensyvesniam žemės išdirbimui. Dirvožemis daug kur buvo smėlingas, o klimatas šaltas. Be kruopų, didesniais kiekiais buvo auginami žirniai, runkeliai ir kopūstai (1598 m. minimi kopūstų laukai). Apyniai auginti dvaro soduose, nes, kaip minėta, ūkis turėjo aludarystės teises ir gamino alų. Vaisių auginimas taip pat buvo praktikuojamas, tačiau tik pačiame dvare. Panašu, kad gyventojai sodybose vaismedžių neaugino.

Viena svarbiausių žemės ūkio šakų buvo miškininkystė. Jau 1690 m. rašyta, kad tai turėtų būti laikoma „ypatingu lobiu“. Mediena plaustais plukdyta Jūra žemyn į Ragainę ir net pristatyta į Klaipėdą. Yra įrodymų, kad Ragainės apylinkių gyventojai savo medienos poreikius daugiausia tenkino iš Tauragės miškų. Prūsijos administracija miško išteklius sėkmingai išnaudojo.

Pranešime, išsiųstame iš Tauragės 1690 m. liepos 25 d., Rėneris kalba, kad dvaro valdai iš viso priklauso 238 namų ūkiai, o pavaldiniai yra visiškai nuskurdę. Apskaičiuodamas mokesčius 90-čiai pavaldinių, Rėneris nurodydavo du kaip vieną, tokiu būdu nuslėpdamas ketvirtadalį gyventojų.  Šie duomenys yra prieštaringi, nes jis savo pasireiškime nuslėpė 45 dūmus (namų ūkius). Reiktų nepamiršti Tauragės miesto amatininkų, kurių 1690 m. buvo vos 9. Klebonijos, dvaro ir palivarkų darbininkai – iš viso buvo 249 namų ūkiai. Nuo 1690 m. šis skaičius smarkiai išaugo, skatinant Prūsijos valdžiai.

Sunkus XVIII a. ir pardavimo planai

Blogesnė padėtis buvo 1713 m. Daugybė valstiečių tiesiog pabėgo. Dviejuose 1712 ir 1713 m. sąrašuose su piniginiais įnašais ir maisto produktais, kurie buvo atiduodami kariniams daliniams,  apžvelgti 29 kaimų nukentėję ūkininkai. Nuo 1712-08-18 iki 1712-10-15 iš Tauragės pabėgo 3 gyventojai (kalvis, smuklininkas ir vienas palivarko ūkininkas). Nuo 1712-12-17 iki 1713-02-01 (kai kariniai daliniai dislokavosi čia antrą kartą) iš ūkininkų, kurie buvo įpareigoti įkurdinti karius, iš Galmenų 4 ūkininkai pabėgo, Norkaičiuose iš 3 išvyko 2, iš Šaukėnuose gyvenusių 5 ūkininkų 4 išvyko ir „viską paliko dėl sunkių gyvenimo sąlygų“, 2 iš 3 Dacijonų ūkininkų taip pat paliko savo namus, ir t.t. Kai kurie kaimai visiškai ištuštėjo. Tai itin trukdė atstatymo darbams, vykdytiems Prūsijos valdžios.

Po Šiaurės karo situacija pagerėjo. 1725 m. įkurdinta 12 naujų ūkininkų, tačiau tikslesnių duomenų apie tai nėra. Iki XVIII a. vidurio atrodė, kad smarkus gyventojų padidėjimas yra neįmanomas. Įrašuose nurodomos 2793 „sielos“. Pabrėžiu, kad toks gyventojų skaičius buvo įskaitant ir pačią Tauragę. Šiandien Prūsijos valdomą dalį teritorijos dydžiu ir lokacija atitiktų Tauragės miesto ir kaimiškoji seniūnijos. Palyginimui, kaimiškojoje seniūnijoje dabar gyvena 5280 gyventojų, o mieste 23 300 gyventojų. Tautinis tapatumas dar beveik neegzistavo. Dalis vokiečių gan sparčiai lietuvėjo, nes visgi gyventojų daugumą sudarė lietuviai.

Jau 1744 m. Prūsijos valdžia numatė parduoti Tauragės dvarą, tačiau tuo laiku dvaras parduotas nebuvo. Pirmiausia Frydrichas Vilhelmas II nusprendė perduoti Tauragę Abiejų Tautų Respublikai. Karaliaus laiške, skirtame teisingumo departamentui, pridedama Gardino sutarties III straipsnio kopija. Pridėtame 1793 m. spalio 6 d. laiške nurodoma: „1793 m. rugsėjo 25 d. Gardine pasirašyta perdavimo sutartimi karalius pagal rašytinį priedą perdavė Tauragės ir Seirijų dvarus Lenkijos Respublikai ir kaip atlyginimą gavo Rytų Prūsijos pasienio linijos patvirtinimą.“ Jau anksčiau Frydrichas Vilhelmas II užklausė Gumbinės karo ir domenų kolegijos apie abu dvarus. Kolegijos atsakymas buvo toks: „Abu Tauragės ir Seirijų dvarai, kuriuos praeito šimtmečio pabaigoje princesė Karolina Radvilaitė perdavė Prūsijos kunigaikščiui. Dėl dvaruose įvestų Prūsijos pagrindinių įstatymų, kiek tai įmanoma, dvarai daug uždirbo tiek uždarbio atžvilgiu, tiek gyventojų skaičiaus, nors lyginant su kitomis valdomis šis skaičius nėra ypatingai didelis. Juo labiau dvarai teiks Lenkijai didelę naudą, lyginant su kitomis valdomis.“ Dvaras perduotas 1794 m. rugpjūčio 3 d., 14 val. Jį perėmė lauko raitelis ir Raseinių apskrities etmonas Aramovičius. Prūsija išgavo patikinimą, kad dvaro pavaldiniai turi teisę laisvai išpažinti tikėjimą. Dar po vienerių metų Tauragės gyventojai kreipėsi į Prūsijos karalių ir prašė apsaugos nuo katalikų dvasininkų išpuolių.

Tolesnis dvaro likimas

Po trečiojo Lietuvos-Lenkijos valstybės padalijimo Tauragės dvaras 1795 m. birželio 1 d. atiteko Rusijai ir ėmė „eiti per rankas“. Gyventojai privalėjo prisiekti ištikimybę carui. Vienas iš jų – kapitonas Gabiotto iš Prienų, kurie tuo metu priklausė Naujosios Rytų Prūsijos teritorijai, 1797 m. lapkričio 12 d. kreipėsi į karalių ir pranešė šiam, kad turėjo prisiekti ištikimybę carui iki 1796 m. rugsėjo 1 d., tačiau to nepadarė, nes nuo 1775 m. tarnavo prūsų karininku ir buvo išsiųstas į Tauragę kaip tarpininkas. Dėl šios priežasties jis buvo priverstas parduoti savo dvarą Požerūnuose, tačiau nerado jokio pirkėjo ir dabar dvaras yra nusavinamas. Kadangi Tauragės dvaras perduotas pasirašius Gardino sutartį, Berlyno valdininkai nematė galimybės padėti Gabiotto. Kai Tauragės dvaras atiteko carienei Jekaterinai II, ši iš karto padovanojo jį savo asmeniniam gydytojui, kuris perdavė dvarą savo žentui Albrechtui. 1805 m. jis pardavė dvarą grafui Platonui Zubovui. 1841 m. dvarą įsigijo caras Nikolajus I, kuris 1846 m. padovanojo jį Rusijos imperijos tarybos pirmininkui, kunigaikščiui Ilarionui Vasilčikovui. Tauragės dvaras priklausė kunigaikščiams Vasilčikovams iki 1918 m., bet kraštą 1915 m. užimant vokiečiams, šie evakavosi į Rusiją. XIX a. Tauragė prarado kilmingojo dvaro statusą Prūsijos, Lietuvos ir Lenkijos įstatymų prasme. Visgi dvaro reikšmė Lietuvos vokiečiams išliko. 1863 m. krašte iš viso buvo suskaičiuota 3500 vokiečių. 1910 m. Tauragės parapijai priklausė 4000 vokiečių ir tuo laikotarpiu buvo daug vokiškų kaimų. Atkūrus Lietuvos valstybę, vokiečius imta sparčiau lietuvinti, bet istorija baigėsi su sovietine Lietuvos okupacija, priverstiniu vokiečių iškeldinimu arba tremtimis. Likę šiandien yra visiškai arba beveik sulietuvėję.

Dvaras savo pirminės paskirties neteko Pirmojo pasaulinio karo metais, iš Lietuvos į Rusijos gilumą pabėgus jo savininkams, kurie negrįžo. Dvaro žemės išdalintos Lietuvos kariams savanoriams, apie 1924 m. įkuriant naują kaimą – Taurus. Apgriautuose pastatuose įkurta liuteroniška našlaičių, senukų ir neįgaliųjų prieglauda „Sandora“, kurie pastatus šiaip taip atstatė ir prižiūrėjo aplinką, augino daržus. Vėliau jie iškelti į Laugalius prie Gargždų, o čionai atsikėlė 3-iasis dragūnų Geležinio vilko dragūnų pulkas.

Lietuvą 1940 m. okupavus bolševikams, čia dislokuoti ir pirmieji svetimi sovietų kariai. 1944 m. jie grįžo ir vėl įsikūrė sugriautoje Tauragės dvaro teritorijoje. Dauguma pastatų nebebuvo atstatyti, o išardžius griuvėsius ir užlyginus pamatus, atsivėrusiame plote imti statyti nauji silikatinių plytų ir blokiniai statiniai. Taip išdygo karinės technikos garažai, ryšio, administraciniai pastatai, 10 daugiabučių karininkų šeimoms, pridygo privačių automobilių garažų, pašiūrių. Didžiausios statybos tada vyko 1957–1970 m. Iš oficialių pavadinimų dingo Tauragės dvaro vardas, kaip feodalinis reliktas, netikęs naujajam pasauliui. Atsirado „Gorodok“ (Karinis miestelis), kurį kasdienybėje vis rečiau, bet dar tenka girdėti. Tai buvo rusiškumo židinys Tauragėje, tačiau sąlyginai izoliuotas nuo miesto bendruomenės. Paskutinieji dvaro rūmai irgi buvo mediniai. Edmundas Mažrimas mini, kad jie buvo nugyventi pokariu, nors tai įrodančių nuotraukų ir patikimų liudijimų nėra.

Išsikėlus nekviestiems svetimiems kariams, dvaro teritorija apleista, nyki, su dalimi asocialių gyventojų, nebuvo jauki vieta. Pamažu Tauragės dvaro kaimas gražėja. Iš nejaukaus užkampio virsta patogia ir gera gyventi vieta. 2011 m. sutvarkytas stadionas, kuriame vėliau atsirado ir vaikų žaidimų aikštelė, tais pačiais metais pradėjo veikti „Taurų nuotykių parkas“ iki šiol gražėjantis ir traukiantis turistus. Pastatyti keli stendai su trumpa dvaro istorija, pavaizduotu senuoju išdėstymu. Visi nykieji daugiabučiai renovuoti, o artimiausiu metu turėtų prasidėti pavyzdinė kvartalinė renovacija, kurios taip laukia gyventojai. Tolesniuose planuose – kabantis tiltas per Jūrą, sujungsiantis dvariškius su Jovarais bei dviračių takas. Tik 2020 m. šiaip ne taip, daug pastangų įdėjus Vytautui Balčiūnui, atkurtas istorinis Tauragės dvaro kaimas, atskiriant jį nuo likusių Taurų. Tuo metu gyventojai šią naujieną pasitiko gan abejingai, balsavime dalyvavo vangiai. Tačiau dabar įsikūrusi aktyvi kaimo bendruomenė, kuri turi gerų ketinimų.

Darius KINIULIS

Tauragės krašto muziejus „Santaka“ nuotr.

Projektas „Tauragės archyvų paslaptys“. Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Paramos suma 5000 Eur.

Vis daugiau senjorų sėkmingai atranda technologijų privalumus – du trečdaliai vyresnio amžiaus žmonių jau tapo išmaniųjų telefonų savininkais. Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ visus senjorus, kurie dar tik svarsto apie išmanųjį telefoną ar nori jį atsinaujinti, kviečia pasinaudoti specialia akcija ir įsigyti naujus įrenginius ypatingomis sąlygomis.

Rugsėjo 20 – spalio  4 dienomis senjorai gali pasinaudoti išskirtiniu „Tele2“ pasiūlymu. Pateikę senjoro pažymėjimą, jie gali įsigyti „Samsung Galaxy A15“ 5G telefoną tik už 5 Eur/mėn., įrenginį perkant kartu su 10GB neribotų pokalbių ir SMS planu už 12.90 Eur/mėn. ir sudarant 24 mėnesių sutartį.

Įrenginiui papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis 5,25 Eur. Su juo pradinė įmoka šiam telefonui yra 6,25 Eur. Planas be senjoro pažymėjimo kainuoja 17,50 eurų mėnesiui.

Šis išmaniojo modelis „Samsung A15“ palaiko naujos kartos 5G ryšį. Ekrano technologija užtikrina kokybišką vaizdą net šviečiant tiesioginiams saulės spinduliams.

Pasiūlymas galioja senjorams, turintiems pensijos gavėjo pažymėjimą. Daugiau informacijos galima rasti www.tele2.lt.

75 kraujospūdžio matuokliai dovanų

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ senjorams taip pat dovanoja 75 kraujospūdžio matuoklius „Rossmax Z5“. Iki spalio 1 d. (imtinai) senjorai, įsigiję „Samsung A15“ 5G telefoną, turės galimybę laimėti šį matuoklį – 75 laimingieji bus atrinkti atsitiktinai ir gaus jį nemokamai.

Pažangios kraujospūdžio matuoklio technologijos leidžia duomenis siųsti į išmanųjį telefoną, o įrenginio funkcijos padeda laiku aptikti širdies ritmo sutrikimus ir hipertenzijos riziką. Didelis LCD ekranas užtikrina, kad matavimo rezultatai būtų lengvai įskaitomi. Taip pat aparate matomi matavimo vidurkiai, pavyzdžiui, 3 paskutinių matavimų ar 7 dienų ryto ir vakaro vidurkiai. 

75 laimingieji senjorai atsitiktinės atrankos būdu bus išrinkti spalio 5 d. Su laimėtojais mobiliojo ryšio operatorius susisieks tiesiogiai.

„Tele2“ kviečia į „Senjorų savaitės“ renginius Palangoje

Mobiliojo ryšio operatorius visus senjorus kviečia dalyvauti rugsėjo 20 – spalio 4 dienomis Palangoje vyksiančios „Senjorų savaitės“ renginiuose: aktualiuose pokalbiuose apie technologijas ir saugumą internete su mylimais veidais: režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu, žurnalistu ir rašytoju Henriku Vaitiekūnu, žurnaliste Algimante Žukauskiene ir kitais. Renginiai nemokami ir atviri visiems senjorams.  

Senjorams dažnai kyla iššūkių, susijusių su kibernetiniu saugumu ir sukčių išvengimu. „Tele2“ atstovai renginiuose bus pasirengę suteikti pagalbą ir konsultacijas, atsakyti į visus senjorams rūpimus klausimus.

Rugsėjo 29 d., sekmadienį, 18 val.  „Tele2“ kviečia į susitikimą su trenere Joana Bartaškiene diskusijai „Ar išmaniosios technologijos fiksuoja energiją, aktyvumą ir gyvenimo džiaugsmą?“. Ją  moderuos Arnoldas Lukošius, „Tele2“ Inovacijų ekspertas. Vieta: Palangos „Kurhauzas“, susitikimų salė, Grafų Tiškevičių alėja 1, Palanga.

Spalio 1 d., antradienį, 13 val. vyks susitikimas su žurnalistu, rašytoju Henriku Vaitiekūnu ir žurnaliste Algimanta Žukauskiene. Pokalbį moderuos Arnoldas Lukošius, „Tele2“ Inovacijų ekspertas. Vieta: Palangos koncertų salė, Vytauto g. 43, Palanga.

Spalio 1 d., antradienį, 16 val. „Citadele“ bankas ir „Tele2“  senjorus kviečia užsukti į susitikimą su režisieriumi Vyteniu Pauliukaičiu, Sandra Gimžauskiene, „Citadele“ banko Baltijos šalių klientų patirties tobulinimo centro vadove, ir Asta Buitkute, „Tele2“ viešųjų ryšiu vadove. Diskusijos tema – „Pinigai ir išmaniosios technologijos kasdienybėje. Saugumas internete“. Vieta: Palangos „Kurhauzas“, susitikimų salė, Grafų Tiškevičių alėja 1, Palanga.

Kiekvieną dieną psichinius ir emocinius sunkumus patiria didžioji dauguma jaunimo. Kasmet Lietuvoje nusižudo vis dar per daug žmonių. Dabar, kai skaitote šią žinutę, kažkur Lietuvoje paauglys kenčia nuo vienatvės, nes neturi su kuo pasikalbėti.

Įžiebkime viltį jaunų žmonių kasdienybėje, uždekime žalią šviesą jų gyvenimuose!

„Žalia šviesa gyvenimui“ – taip vadinasi jau 4-us metus rengiama nacionalinė kampanija, kuria siekiama atkreipti dėmesį į jaunų žmonių psichikos sveikatą. Paminėkime spalio 10-ąją – Pasaulinę psichikos sveikatos dieną – skatindami jaunus žmones rinktis gyvenimą, ugdytis emocinį atsparumą.

Psichikos sveikata – tokia pat svarbi, kaip fizinė sveikata, todėl derėtų skirti didelį dėmesį ir tam, kaip jaučiasi jauni žmonės bei nepalikti jų vienų. Kaip tik būtina kuo daugiau kalbėti apie būdus ir priemones, kaip galima sau padėti, kai sunku, kaip galima išmokti pasirūpinti savimi ir šalia esančiu, kaip ugdyti savo emocinį atsparumą ir kaip mažinti psichikos sveikatos stigmą visuomenėje.

„Žalia šviesa gyvenimui“ reiškia viltį ir norą gyventi pilnavertį gyvenimą, uždegti žalią šviesoforo signalą atvirumui, santykiui, pokabiui bei empatijai.

Būdai prisidėti prie akcijos „Žalia šviesa gyvenimui“:

- spalio 10 d. apšviesti žaliai tiltus, miesto pastatus, darboviečių langus. Bent vieną naktį tegul viltis sušvinta žaliai!

- apsirengti žaliai, gaminti žalius kokteilius, gerti žaliąją arbatą – žalia spalva reiškia viltį ir gyvenimą, tegul tai būna priminimas, jog pilnavertis gyvenimas neįsivaizduojamas be subalansuotos psichinės sveikatos.

Būdai, kaip galima skleisti žinią apie akciją:

- spalio 10 d. pasikeisti savo logotipą į žalią, ir tegul tai būna pretekstas socialiniuose tinkluose, komunikacijos kanaluose kalbėti apie psichinę sveikatą ir kaip svarbu ja rūpintis;

- spalio 10-ąją surengti pokalbį, diskusiją ar paskaitą apie psichinę sveikatą bei emocinį raštingumą savo mokykloje, darbovietėje ar organizacijoje. Tegul tai būna diena, kai visi ir visur kalbės apie psichinę sveikatą.

Kasmet prie akcijos jungiasi virš 30 bendruomenių, organizacijų, jaunimo centrų, akcijos žinutę skleidža žiniasklaidos priemonės ir kanalai bei influenceriai.

Junkitės ir Jūs! Padėkite pasirinkti gyvenimą. Paremkite „Jaunimo liniją“!

Savo dalyvavimą patvirtinkite užpildę šią formą: https://docs.google.com/forms/d/12GXNFJnBX3xU5JBoQ5KoYMaZUThn0sbL8iuedb6DFgo/edit

Dalindamasis akcijos „Žalia šviesa gyvenimui“ akimirkomis, įrašuose žymėk @Jaunimolinija ir #žaliašviesagyvenimui2024 #jaunimolinija.

Sekmadienį tie, kas domisi žemaičių kalba, ir tie, kas norėjo žemaitiškai paporinti, užsuko į Upynos kultūros na­mų organizuojamą renginį „Žemaitiškų ketureilių ridikiulis“. Svečius pasitiko trys žavingos damos: Renata Gu­žauskienė, Violeta Razminienė ir Dalia Petkevičienė, ku­rių „ridikiuliuose“ buvo ne tik telefonas, doleriai, bet ir močiutės testamen­tas, parašytas nesuprantama žemaičių kalba. No­rė­damos perskaityti ir perprasti žemaitišką raštą, po­nios pagalbos prašė Juozo Pabrėžos, tikro že­mai­čio, kilusio iš Skuodo krašto. Taip išradingai, ne­tradiciškai ir šmaikščiai buvo pristatytas profeso­rius, lituanistas, že­maičių tarmės tyrinėtojas bei že­maitiškos rašybos normintojas J. Pabrėža.

Profesorius susirinkusiems že­maitiška dounininkų tarme pasakojo ir aiškino žemaičių tarmės ypatumus. Anot J. Pabrėžos, žemaičių kalba turėtų turėti kalbos (ne tarmės) statusą, nes ji esanti labai sena – juk net pirmoji lietuviška knyga parašyta žemaičių kalbos pag­rindais, o jos autorius Martynas Mažvydas buvęs tikras žemaitis, dūnininkas nuo Švėkšnos. Žemaitiškos kalbos formavimuisi turėjo įtakos ir garsūs žemaičiai Dionizas Poška, Simonas Stanevičius bei Simonas Daukantas, o labiausiai – Jurgis Ambroziejus Pabrėža, sukūręs žemaičių bend­rinę rašomąją kalbą. Lektorius apgailestavo, jog XIX a. antroje pusėje nei J. A. Pabrėžos, nei Juozo Čiuldos, kito žemaičių kalbininko, parašytos gramatikos nebuvo išspausdintos, kurios galbūt būtų nulėmusios lietuvių bendrinės kalbos formavimą žemaičių tarmės pagrindu. Nors žemaičių tarmė netapo bendrinės lietuvių kalbos pamatas, tačiau profesorius džiaugėsi, jog žemaičių kalbos ir žemaitiško rašto atgimimas prasidėjo 1991 m. balandžio mėnesį Palangoje vykusiame Žemaitijos istorikų, kalbininkų, literatų suvažiavime. Atsirado poreikis įvairiuose Žemaitijos regionuose rašyti žemaičių tarme. J. Pabrėža kartu su profesoriumi Aleksu Girdeniu nutarė suvienodinti žemaitišką rašybą ir 1998 m. sudarė racionalią jos sistemą. Todėl daugelis žemaičių prozininkų ir poetų savo kūrybą jau spausdina žemaitiškai.

Prof. J. Pabrėža pažymėjo, jog Seime yra sudaryta ekspertų grupė dėl žemaičių kalbos statuso įteisinimo. O šiuos 2024-uosius net 13 savivaldybių yra paskelbusios Žemaitiško rašto metais. Žemaičiai ne tik kuria gimtąja tarme, bet ir verčia knygas į žemaičių kalbą. Apie tai, jog Antuano de Sent Egziuperi knygą ,,Mažasis princas“ J. Pabrėža išvertė į žemaičių kalbą, „Šilalės artojas“ jau rašė. Šįkart kalbininkas priminė, jog pagrindinis jo tikslas buvo ypatingą knygos dvasią perteikti per žemaitišką fonetiką, sintaksę, morfologiją ir leksiką.

Ypatingai šmaikščiai profesorius pristatė žemaitišką leksiką. Atrodo, žemaitis atvažiavo pas žemaičius, tačiau suprasti vieniems kitus nebuvo taip paprasta – kliudė skirtingos patarmės. Žemaičių žodžiai įdomūs ir savo dviskaita, ir būtuoju dažniniu laiku (prie veiksmažodžio prideda žodelį ,,liuob“), ir tuo, jog nemėgsta žodžio ,,labai“. 

Perfrazuodamas A. de Sent Eg­­ziuperi veikėją Mažąjį princą, prof. J. Pabrėža klausytojams lin­kėjo matyti ir ieškoti širdimi, nes tada ir Lietuva, ir Že­maitija, ir žemaičių kalba gyvuos amžinai. 

Kad į renginį atėję moterys ir vyrai neišeitų pabuvę tik klausytojais, plungiškė literatė Adelė Daukantaitė mokė kurti ketureilį. Žemaičių kalbos skambesį dalyviai pajuto ir skambindami medinėmis lazdelėmis ar trindami akmenis vieną į kitą. O paslaptis, kaip surimuoti bei sudėlioti žodžius į posmelį, poetė atskleidė, pasakodama apie žemaitiškos poezijos ypatumus. Užvirė tikros kūrybinės dirbtuvės, mat dalyvavo nemažai poetų iš visos Žemaitijos, tai kiekvienas stengėsi, kad jo žodis būtų kuo skambesnis, žemaitiškesnis ir surimuotas. Visi ketureiliai, gimę „ridikiulių“ kūrybinėse dirbtuvėse, bus paskelbti socialiniame tinkle.

Išklausius prof. J. Pabrėžos paskaitos „Žemaičių kalba, rašysenos ypatumai“ bei pasidarbavus A. Daukantaitės kūrybinėse dirbtuvėse, buvo galima perskaityti ir tai, kas buvo parašyta D. Petkevičienės senelės testamente, kuris ilgai gulėjo sename „ridikiulyje“. Pasirodo, testamentu senolė paliko šneką gimtą prie vaikų ir anūkų stalo... 

Renginio metu žemaitiškai poeziją skaitė ir žemaitiškus leidinius pristatė literatai iš Skuodo, Rietavo, Plungės, Varnių, Tauragės, Skaudvilės, Šilalės. O žemaitiškų ketureilių ,,ridikiulių“ susiėjimą vainikavo ištrauka iš triptiko ,,Pakalnučių bažnyčia“, kurį teatralizavo Upynos kultūros namų ,,Damų trio“ (vadovė R. Gužauskienė).  Per poeziją, judesį, dekoracijas atlikėjos perteikė pačias svarbiausias mums vertybes: tikėjimą, kalbos mokėjimą, kelią, vedantį į namus, nuoširdaus žodžio svarbą... Be to, solistė, autorinių dainų kūrėja ir atlikėja R. Gužaukienė džiugino ir savo sukurtomis žemaitiškomis dainomis, kurios sulašėjo į susirinkusiųjų širdis.

„Kaip po atlaidų“, – kalbėjo žmonės, išeidami sekmadienio pavakarę iš Upynos kultūros namų.

Audronė NORKAITYTĖ-ŽIAUBERĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 19 d., minint Europos paveldo dieną, Dionizo Poškos Baublių muziejuje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos projektas „Pasakojančios langinės“, taip siekiant atkurti ir iš naujo pamatyti giluminius klodus muziejaus teritorijoje, D. Poškos dvarvietėje, kur sklandė iškilios kūrėjo mintys, kur bemąstant ir bevaikščiojant buvo numinti takeliai...

Aplink buvusio dvaro vandens telkinį pastatytos trys me­dinės konstrukcijos. Kiek­vie­nas langinės komplektas pa­skirtas atskiriems Šilalės rajo­no lankytiniems objektams pa­žinti, langinės ištapytos informaciją atspindinčiais vaizdiniais bei prie jų pritvirtintais QR kodais, kurie lankytojų mobiliuosius įrenginius nukreipia į parengtus audio įrašus.

Pirmasis langinių komplektas pasakoja apie Šilalės rajono lankytinas vietas bei rekomenduotinus maršrutus. Langinėse nutapyti Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės baž­nyčia, Upynos etnografijos muziejus, Stasio Girėno gimtinė, Drungeliškės Švč. Jėzaus Širdies koplyčia.

Antrasis komplektas skirtas Šilalės rajono pasididžiavimui – trisdešimt keturiems piliakal­niams ir šalia jų esantiems objektams. Todėl langinėse pavaizduoti Medvėgalio ir Bilionių piliakalniai, Padievaičio piliakalnis su Jūros upe, Dievyčio ežeras bei jam skirta poeto Maironio eilių ištrauka. QR kodų pagalba pristatytos legendos ne tik apie jau minėtus piliakalnius, bet ir apie kitus tokius objektus, esančius Šilalės krašte. 

Trečiasis komplektas yra skir­tas Dionizo Poškos poemai „Mu­žikas Žemaičių ir Lietuvos“. Tai vienas ryškiausių šviečiamojo klasicizmo kūrinių lietuvių literatūroje. Langinės išmargintos Žemaitijos regionui būdingais raštais bei spalvinėmis gamomis, o QR kodų pagalba galima išgirsti šią poemą. 

Langines dekoravo Šilalės me­no mokyklos mokytojos Ind­rė Lukoševičienė, Laimutė Rup­šytė, Sonata Dargienė, Ilona Venckienė, kartu su jomis kūrė Tauragės meno mokyklos mokytojos Jurgita Navickienė ir Jolita Ogintaitė. Pasak tauragiškių pedagogių, tokioje nuostabioje aplinkoje norėjosi labai subtilaus tapybinio sprendimo, darbo vientisumo, gilesnio poemos filosofijos pajautimo. 

„Pasakojančias langines“ atvėrė bei sveikinimo žodį tarė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorius Anta­nas Ivinskis, savivaldy­bės mero pa­­tarėja Sandra Jokubauskė, Bijotų seniūnė Irmina Zvick. Taip pat sulaukėme svečių iš D. Poškos gimtųjų vietų, Ma­žeikių rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir paveldosaugos skyriaus vyr. specialisčių Jurgitos Jokubauskienės ir Jurgitos Šilinskytės, atvyko ir Tauragės meno mokyklos direktorė Jolanta Kazlauskienė.

Šie metai muziejui ypatingi – sukanka 200 metų D. Poškos pastatyto Baublio broliui, o spalio 9-ąją minėsime muziejaus įkūrėjo 260-ąją gimimo sukaktį. Taigi šia proga išgirdome net du pristatymus apie šį iškilų XIX a. lietuvių rašytoją, vieną žymiausių kultūros veikėjų. 

Renginyje pranešimus skaitė istorikas, pedagogas, švietėjas, knygų autorius ir sudarytojas, redaktorius, Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto dėstytojas, spaudos bendradarbis, visuomenininkas Povilas Šverebas, jaunimo savanorišką tarnybą muziejuje atliekanti savanorė Guoda Baldauskaitė pristatė pranešimą „Šiuolaikinio jaunimo požiūris į praeities kultūros kūrėją – Dionizą Pošką“.

Vyko sodų rišimo edukacija pradedantiems, kurią surengė edukatoriai Irena ir Romualdas Gailiai, smagia atrakcija tapo žemaitiškos frazės rašymas plunksna ir tušu, o gomurius malonino gardžios Kaltinėnų miestelio bendruomenės virtos sriubos degustacija.

Liaudiškus muzikos kūrinius susirinkusiems dovanojo Šilalės kultūros centro vaikų folkloro ansamblis „Gers smuoks“, vadovaujamas Ilonos Raudonienės. 

Nuoširdžiai dėkojame šios šventės dalyviams bei projekto partneriams, Lietuvos kultūros tarybai, Šilalės rajono savivaldybei, informaciniams rėmėjams „Šilalės artojas“ ir Tauragės radijas.

Lina BAJORINIENĖ, 

muziejininkė

AUTORĖS nuotr. 

Rugsėjį gamta nestokoja savo sunokintų vaisių, o meno mecenatai Birutė ir Kęstutis Tarvydai šį rudenį dalinosi sa­vo puoselėjamos kaimo turizmo sodybos Jomantų kaime grožiu – kartu su dailininke Ieva Bunokaite bendrai kūrybai sukvietė būrį tapytojų, plenero metu įamžinusių apylinkes.

Žinome pasaulinio garso menininkų, ypač impresionistų, turėjusių ne tik tapymo, bet ir sodininkystės aistrą, aplinkos grožį amžiams perkėlusių į savo kūrinius. Tai ir prancūzas Klodas Monė, daug garsių kūrinių nutapęs savo puoselėjamame sode Giverny miestelyje, ir vokietis Maksas Lybermanas, savo vasaros viloje ant Bodeno ežero kranto Berlyno pakraštyje, ir kt. B. ir K. Tarvydai savo sodybą taip pat puoselėja kaip tapybos kūrinį. Iš kurio žiūros taško bepaimtum, aplinka – tarsi ypatingas peizažas, atrodantis taip natūraliai, lyg viską būtų sukūrusi gamta, be žmogaus rankos. Net neįtartum, jog jautriu gamtos pajautimu, kūrybiškumu ir darbštumu pasižymintys šeimininkai šią vietą puoselėja jau 30 metų. Iš varžytinių tarybiniais metais apleistus ūkinius pastatus įsigiję ir aplink juos supirkę keletą hektarų žemės, Tarvydai sukūrė erdves, žadinančias įkvėpimą ne vienam.

Dailininkė, režisierė ir animacinių filmų kūrėja I. Bunokaitė jau antrus metus per Lietuvos dailininkų sąjungą sukvietė tapytojus į Tarvydų sodybą. Šiais metais pirmąją rugsėjo savaitę čia kūrė septyni menininkai iš Lietuvos bei Lat­vijos.

Vilniaus dailės akademijos absolventė Viktorija Starygina – dailininkė, dėstytoja, dailės studijos „Dailės pamokos“ įkūrėja, reikšmingą savo kūrybinio darbo laikotarpį atidavė grafiniam dizainui, dirbo įvairiuose leidiniuose, o 2019 m. vėl atsigręžė į tapybą, atidarė savo dailės studiją Vilniuje.

„Tai vieta, kur pajautę norą tapyti aliejiniais dažais, gali ateiti visi: ir tie, kurie jau bandė tą daryti, ir kurie niekada to nėra mėginę. Nereikia išankstinių žinių bagažo, pakanka smalsumo ir noro maloniai išsitepti rankas. Aš pati nuo vaikystės žinojau, kad piešiu. Gal kokių septynerių nupiešiau namuką su šuniuku, nors nesigavo tokie, kokių norėjau. Vėliau atsirado suvokimas, kad yra normalu ne viską iš karto žinoti ir mokėti“, – sakė menininkė.

Į plenerus Viktorija jau vežasi ir savo moki­nius. Viena jų – Daiva Amb­raškienė iš Anykščių.

Moteris yra agronomė, kartu su vyru ūkininkauja. Apie kelią, kuris atvedė į Viktorijos studiją, sakė, kad, užaugus vaikams, atsirado niša naujai veiklai. Pasak Daivos, kai mokinys yra pasiruošęs, mokytojas atsiranda.  

Atspindėti akimirką, ryš­kiomis spalvomis, lais­vais potėpiais sustabdyti judesį mokosi iš Viktorijos, į kurios studiją tapyti važiuoja apie 150 kilometrų. Yra surengusi ir kelias savo kūrybos darbų parodas Anykščių rajono bibliotekose, o šis pleneras tapo nauja patirtimi.

Į Tarvydų sodybą jau antrą kartą atvyko ir Latvijos menininkė Maija Jakoviča. Maduonos rajone, vaizdingose Vidžemės aukštumose, taip vadinamame akmeniniame name, kartu su kolega Valerij Baida ji yra įkūrusi meno dirbtuves ir galeriją, kur galima apžiūrėti apie 300 tapybos bei grafikos darbų (juos galima ir įsigyti). Ją žavi gamta, kaimų peizažai, senos sodybos su sodais. Lietuvoje ji dažnas svečias, nuolatinė plenero Šaukėnuose (Kelmės r.) dalyvė.

Pasak Maijos, meno plenerų kultūra ir tradicijos Lietuvoje daug gilesnės, jų čia vyksta daugiau nei Latvijoje. Jai atrodo, jog kuriantys žmonės mūsų šalyje labiau vertinami, daugiau organizacijų ir privačių asmenų yra įsitraukę į plenerų organizavimą, supranta jų svarbą. 

Julius Jokūbonis gimė garsių Lietuvos menininkų skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir tekstilininkės Bronės Valantinaites-Jokūbonienės šeimoje. Lankė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, vėliau studijavo Vilniaus valstybiniame dailės institute (Vilniaus dailės akademija). Mėgstamiausios tapymo technikos – pastelė, aliejus.

Puikiai valdantis teptuką menininkas – kuklus. Paklaustas, ar patinka plenerai ir kaip jaučiasi čia, atsakė: „Gerai. Viskas eina kartu su dvasingu gyvenimu, o gyvenimą reikia sieti su menu. Plenerai gerai tuo, kad išeini ir darai“. 

Tarvydų sodyboje į plenerą susirinko skirtingo amžiaus, patirties, požiūrių, pomėgių ir įsitikinimų žmonės. Pusryčiams ir vakarienei menininkai sėsdavo prie šeimininkų šventiškai padengto stalo. Šviežias, skanus maistas, poezija, linksmos istorijos, diskusijos įprasmino bendrą buvimą. Ir nors pleneras jau baigėsi, liko keletas dailės darbų, pagavusių šio vasariško rudens laiką.

Paklaustas, ar yra vilties, jog jis turės tęsinį, K. Tarvydas sakė: „Negalima prarasti vilties. Kas būtų su žmogaus gyvenimu, jei prarastume viltį?“  

Sofija BLAŽIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Rugsėjo 9–11 d. Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko „Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso“ mokymai, kuriuos vedė jaunųjų šaulių kuopos vadas Algimantas Dragūnas, savanoris Lukas Vėlavičius, visuomenės sveikatos priežiūros specialistė Rūta Erciuvienė. Didelį įspūdį gimnazistams paliko susitikimas su buvusiu tremtiniu, susisiekimo ministru, Šilalės garbės piliečiu, visuomenės veikėju Jonu Biržiškiu.

Šiais mokslo metais tokie mokymai vyksta visose Lietuvos mokyk­lose. Ne išimtis – ir mūsų gimnazija. Mokymai I g klasės mokiniams  buvo itin naudingi, nes padėjo įgyti tiek praktinių, tiek teorinių žinių ir įgūdžių, svarbių kasdieniam gyvenimui bei išgyvenimui. Per pirmosios pagalbos mokymus išmokome suteikti pagalbą sužeistiesiems, įgijome žinių, kurios gali būti gyvybiškai svarbios nelaimės atveju. Praktinės užduotys, tokios kaip žvakių gamyba, taiklaus šaudymo principai bei išgyvenimo įgūdžių stiprinimas lauko sąlygomis, suteikė ne tik žinių, bet ir ugdė komandinio darbo bei atsakomybės jausmą. Žygis ir pratimai su „sužeistųjų“ nešimu padėjo geriau suprasti iššūkius, su kuriais galima susidurti ekstremaliose situacijose. „Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kurso“ mokymai sustiprino mūsų pilietiškumo jausmą, mokė atsakomybės ir drausmės, taip pat padėjo geriau įvertinti turimas galimybes ir gebėjimus.

Augustė KOVALIOVAITĖ,

Goda KRAUZAITĖ,

710 Pajūrio jaunųjų šaulių kuopos jaunosios šaulės, I g klasės mokinės 

AUTORIŲ nuotr.

Pasirodo, Rusija ne tik pradėjo karą prieš Ukrainą, bet ir ruošiasi konfrontacijai su NATO valstybėmis Arktyje. Dar daugiau: Putinas savo gyvenimą ketina baigti regzdamas planus, kaip sujungti Kaliningrado (Karaliaučiaus) sritį su žemynine Rusija. Apie tai vyko mįslingas Putino pokalbis su šios srities gubernatoriumi. 

Kaip rašo „The Moscow Times“, Putinas kalbėjo apie „organišką srities integraciją į visos šalies gyvenimą, kad ji jaustųsi didelės valstybės dalis“, apie „kliūtis žmonių judėjimui“, kurias, žinoma, jo įsitikinimu, sudaro Lietuva, apie kliūtis krovinių tranzitui per Lietuvą, apie kitas problemas, kylančias milijoninei srities populiacijai. 

Šie Putino pareiškimai, kaip tvirtina JAV Karo studijų instituto (ISW) analitikai, gali reikšti, kad jis „ruošia dirvą būsimai agresijai prieš Baltijos šalis, prisidengdamas Kaliningrado srities gynyba“. Maskvos taktikoje nieko naujo: iš pradžių teigiama, jog skriaudžiami rusai, neva pažeidžiamos jų teisės, izoliuojamas anklavas, paskui sugalvojamos istorinės prielaidos, esą ta teritorija nuo neatmenamų laikų priklausiusi Rusijai. Taip atsitiko su Ukraina, kai Putinas, pasivertęs didžiu istoriku, ėmė tvirtinti, kad Ukrainą sukūręs Leninas, nuo senų laikų šios žemės priklausiusios slavams. Vadinasi, anot Kremliaus šeimininko, Ukraina neturi teisės egzistuoti... 

Su Kaliningradu dar lengviau. 2002 m. vienas Dūmos deputatas, iš Latvijos kilęs Viktoras Alksnis mestelėjo plačiai nuskambėjusią frazę apie šį anklavą: „Это исконно русские земли“ („Tai nuo seno rusų žemės“). Tuomet jis dar tvirtino, jog Klaipėdos kraštas turintis tapti „laisvuoju uostu“, kuris užtikrintų Kaliningrado srities interesus, nes esą SSRS išleido 2 mlrd. rublių kelto Klaipėda–Kaliningradas–Mukranas statybai. Kitaip sakant, jis buvo už Klaipėdos krašto atplėšimą nuo Lietuvos. 

Dabar jau 83-ejų sulaukęs buvęs aviacijos pulkininkas, vadintas „juoduoju pulkininku“, išbuvęs dvi kadencijas Dūmoje, dirbęs nedidelės Mask­vos srities Tučkovo gyvenvietės tarybos pirmininku, iš pradžių rėmė 2000-aisiais prezidentu tapusį Putiną, kaltino Kremliaus lyderius nesugebėjus nei tenkinti lenkų autonomininkų prašymo, įvedant Rytų Lietuvoje prezidentinį valdymą, nei per Lietuvą „diplomatinėmis priemonėmis ir jėga“ nutiesti koridorių į Kaliningradą... Reakcingas senolis (beje, Kemerovo lageriuose gimęs politikas yra latvio ir rusės tremtinių vaikas, o jo senelis Jakovas Alksnis nukentėjo nuo Stalino represijų) dabar jau nukaršo ir prieš 12 metų Stalino gimimo dieną gruodžio 21-ąją tesugebėjo paraginti „tautų vadą“ visiškai reabilituoti. 

O Kaliningrado sritis (latviai ir lietuviai pernai ją pasiūlė vadinti Karaliaučiaus kraštu) jau beveik 80 metų kelia didžiulį susirūpinimą visai Europai. Dar iki 1945 m. buvusi Prūsijos karalystė joje turėjo autonomijos statusą. Tačiau pagal Potsdamo konferencijos sprendimus, Antrąjį pasaulinį karą laimėjusių valstybių 1947 m. vasario 25 d. nutarimu, šis kraštas, kaip „vokiškojo militarizmo židinys“, buvo atimtas iš Vokietijos ir padalintas dviem karą laimėjusioms valstybėms – Sovietų sąjungai ir Lenkijai. 1946 m. liepos 4 d. Karaliaučiaus (Kionigsbergo) vardas buvo pakeistas Kaliningradu.

Konferencijos metu buvo nustatytos Rytų Prūsijos (o ne Kaliningrado srities) ribos. Sovietų sąjungos vakarinės ribos klausimas turėjo būti galutiniai išspręstas tarp sąjungininkų sudaryta taikos sutartimi numatytoje sušaukti Taikos konferencijoje, kurioje JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų sąjunga būtų galutinai sureguliavusios šio anklavo statusą. Bet ji dėl prasidėjusio Šaltojo karo neįvyko. 50 metų krašto administravimo terminą SSRS visiems laikams pavertė savavališku jo inkorporavimu į savo sudėtį.

Beje, jeigu jau nuklydome į istoriją, tai pripažinkime: Lietuva čia galėjo suvaidinti lemiamą vaidmenį. Nedaug trūko, kad didžioji Rytų Prūsijos dalis būtų atitekusi Lietuvai. Dar fronto linijai tik slenkant per Baltijos šalis, kaip 1944 m. vasario 27 d. savo dienoraštyje rašė sovietinis istorikas Romas Šarmaitis, niekas neabejojo, jog Klaipėdos kraštas būsiąs prijungtas prie Lietuvos. Anot istoriko, V. Molotovas dar Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų.  A. Sniečkus, 1973 m. savo gimtadienio proga susitikęs su dailininkais, jiems pasakojo, kad 1944 m. liepą ar rugpjūtį apie tai jis kalbėjęs su pačiu Stalinu. Buvo sukurta net B. Larino vadovaujama komisija, kurios pagrindinis tikslas buvo nustatyti, kiek teritorijos turėtų būti prijungta prie Lietuvos. Bet ar perdėtai Kremliui lojalus A. Sniečkus vėliau pabijojo apie tai užsiminti, ar buvo patekęs į Lavrentijaus Berijos nemalonę, bet šis klausimas buvo pamirštas...

Tuomet gal rusiškojo anklavo grėsmė ir Putino vapėjimai šiandien mūsų nebaugintų? 

Česlovas IŠKAUSKAS