Stambiųjų arklių ateitis – gausėjančių veisėjų valioje
Prieš ketverius metus susikūrusios Lietuvos sunkiųjų arklių veislės išsaugojimo asociacijos (LSAVIA) nariai šeštadienį rinkosi į Tarvydų kaimo turizmo sodybą Jomantuose, kurioje vyko asociacijos susirinkimas. Jau 54 narius vienijanti organizacija keturiems metams išrinko naują valdybą, jos prezidentu liko mūsų rajono ūkininkas Algirdas Taroza.
A. Taroza pasidžiaugė, jog per praėjusius metus į asociaciją įstojo dar 7 tikrų lietuviškų arklių auginimo entuziastai. Iš viso Lietuvos sunkiųjų veislės arklių veisimo programoje dalyvauja 79 veisėjai. Didėja ir programoje dalyvaujančių ūkinių arklių banda. Joje jau yra 518 kumelių ir 247 eržilai. Per praėjusius metus gimė 194 kumeliukai nuo 48 eržilų.
LSAVIA buria ir stambiųjų žemaitukų veislės arklių augintojus. Šių arklių veisimo programoje dalyvauja 7 nariai. Pastarųjų bandoje – 185 kumelės bei 101 eržilas.
Savaitgalį į Jomantus atvažiavo ne tik LSAVIA atstovai. Kompetentingos komisijos (Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių apsaugos koordinavimo centro vadovė Rūta Šveistienė, šio centro vyresnioji specialistė Alma Račkauskaitė bei Žemės ūkio duomenų centro, Gyvūnų apskaitos ir genetinio vertinimo skyriaus atstovas Edgaras Jeninas), pulko žiūrovų ir potencialių pirkėjų dėmesio tikėjosi 11 Lietuvos stambiųjų veislės eržilų.
Nors šios veislės arkliai pasižymi ramumu, tačiau išrikiuoti ramiai bent keletą minučių pastovėjo retas kuris: kanopomis kasė žemę, stojo piestu ar taikėsi užpakalinėmis kojomis greta stovinčiam eržilui ar neatidžiam žiūrovui įspirti. Pasak iš Prienų rajono atvykusio ūkininko Mindaugo Kėvalo, arklio elgesys labai priklauso nuo to, kiek su juo dirbo šeimininkas.
„Aš ir mano ūkyje dirbantys žmonės veisimui numatytus eržilus pradeda dar visai jaunus auklėti. Paprastai tokiems suvaldyti didelės jėgos nereikia”, – sakė ūkininkas.
Pernai M. Kėvala į Jomantus buvo atsivežęs bent 4 eržilus. Šiemet atvažiavo tik apsidairyti, su asociacijos nariais pabendrauti, pasidalyti patirtimi. Mat jo sunkiųjų arklių banda viena didžiausių Lietuvoje – dabar yra 92 galvos, o kai kumelės atsives, jų bus per 100.
Ūkininkas patenkintas, kad stambiųjų arklių auginimas yra gana pelningas verslas. O tuo pačiu ir malonus užsiėmimas.
„Mano žemės – derlingos, galėčiau užsiimti augalininkyste. Pastaraisiais metais, siekiant išsaugoti Lietuvos sunkiuosius, arklių augintojams mokamos nemenkos skatinamosios išmokos, tad arklininkystė apsimoka”, – pripažino ūkininkas, neatsitiktinai apsisprendęs auginti arklius.
Kone visus arklius M. Kėvala parduoda į užsienį. Tik menką Lietuvoje išaugintų sunkiųjų arklių dalį perka Vokietijos, Suomijos, Pietų Europos šalių turtingi žmonės edukacinėms reikmėms ar pramogoms, o absoliuti dauguma išvežama į Italiją mėsai.
Net tris eržilus į Jomantus vertinimui atsivežė ūkininkas Tadas Laurinavičius iš Plungės rajono.
„Arklius auginu jau ne vieną dešimtmetį. Tikiuosi, jog visiems atsivežtiesiems bus suteikta licencija, kuri leis su mano augintiniais kergti veislines kumelaites. Galbūt su kuo nors sukirsime rankomis ir pasirašysime sutartį dėl pardavimo. Štai šalia maniškio eržilo licencijuoti atvežtas eržilas, kurio tėvas kilęs iš mano bandos”, – smagiai nusiteikęs kalbėjo T. Laurinavičius.
Vytautas Jurgutis, taip pat iš Plungės rajono, sakė belaikantis tik 11 Lietuvos sunkiųjų.
„Po žmonos mirties buvau visą bandą išpardavęs. Tačiau po kelerių metų, kai atlėgo netektis, vėl pradėjau auginti arklius. Arkliai įaugę į vyresnės kartos lietuvių kraują”, – neabejoja V. Jurgutis.
Andrius Austys – jaunesnės kartos ūkininkas iš Telšių rajono, atvežęs parodyti 4 metų retesnės tamsios spalvos, baltais karčiais ir juoda uodega bei tamsiomis kojomis eržiliuką.
„Maniškis kilęs iš Tarozų ūkio. Pažiūrėkit, dauguma yra sarti, o maniškis – bėras”, – didžiavosi A. Austys.
Tarozų arklių ūkius vienija Algirdo ir jo dukros bei sūnaus banda, kurioje yra per 120 arklių, visi jie – „šimtaprocentiniai“ Lietuvos sunkieji. Licencijavimui A. Taroza pristatė du dukros ūkio eržilus.
„Nuo vaikystės jaučiu šiems gyvuliams pagarbą, matyt, ir vaikams tai persidavė. Dar prieš keletą metų šis verslas buvo gana pelningas, o dabar belieka džiaugtis, jog dar nėra nuostolingas. Todėl dabar arklius laikau daugiau iš įpročio ir idėjos“, – sakė Algirdas.
Nors ir nedaug eržilų buvo pristatyti komisijai, visgi licencijavimo procedūra užtrunka. Dar iš vakaro eržilai išmaudomi, kad nesijaustų prakaito kvapo. Su komisija gyvuliai turi elgtis pagarbiai, nesiblaškyti, ramiai reaguoti į naują, nepažįstamą aplinką. „Paradui” sustatyti arkliai keliose vietose yra išmatuojami, vertinamas jų įmitimas, išsivystymas, kaulingumas, pėdos plotis, aukštis, laikysena. Paskutinė užduotis – prabėgimas, stebint, kaip gyvulys stato kojas, laikysena sustojus ir kiti veiksmai.
„Be abejo, komisija pagal įvairius parametrus nustatys geriausiai veislę atitinkantį eržilą. Kažkuris iš jų surinks mažiausiai balų. Tačiau jei pastarasis atitiks vertinimo kriterijus, licenciją gaus. O tai reiškia, jog eržilas nėra blogas, tik surinko mažiau balų”, – paaiškino E. Jeninas, prisipažinęs, jog ir pats sodyboje šiuo metu laiko per dešimt arklių.
„Tik maniškių dauguma seni, kai kurie ir ligų kamuojami ar iš prastai juos prižiūrėjusių šeimininkų paimti. Tiesiog turiu „senelių prieglaudą”, – šmaikštavo E. Jeninas.
UAB „Lietuvos žirgynas” padalinio „Nemuno žirgynas‘” administratorę Ramunę Jasienę A. Taroza įvardijo kaip pagrindinę asociacijos varomąją jėgą, ypač veiklią ir atsakingą už LSAVIA veiklos rezultatų dokumentavimą.
„Turėdama duomenis apie Lietuvos sunkiųjų arklių veisėjus, galiu drąsiai konstatuoti, jog dauguma jų yra vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesni, jei jų širdys ir linksta prie žirgų, tai prie jojamųjų. Sunkiųjų laikyti nenorima dar ir dėl to, kad jie auginami daugiau mėsai. Net ir jaunam lietuviui sunkiai sekasi suderinti arklį, vieną protingiausių, gražiausių gyvulių su skerdimu. Bet didėjant stambiųjų arklių bandai, kito kelio, kaip jį realizuoti mėsai, kol kas nėra. Itališkoms dešroms parduodami išbrokuoti eržilai, veisimui nebetinkamos kumelės. Džiaugiuosi, jog vis daugiau sunkiųjų arklių iškeliauja į Suomiją, Vokietiją edukacinėms reikmėms, kinkyti poilsiui ir pramogoms. Norėtųsi, kad arkliai nebebūtų parduodami mėsai”, – kol kas netiki greitu svajonės išsipildymu R. Jasienė, pati sodyboje laikanti jojamąjį žirgą.
Visgi šviesia šių arklių ateitimi ir pasauliniu pripažinimu LSAVIA tiki.
„Praėjusių metų pradžioje asociacija pateikė prašymą įstoti į tarptautinę FECTU asociaciją. Tai Europos asociacija, kuri jungia žmones, dirbančius su traukos gyvūnais (arkliais, mulais, asilais ir jaučiais) žemės ūkio srityje, miškininkystėje, vyno ir sidro gamyboje, sodininkystėje ir edukacijoje. Artimiausiu metu tikimės asociacijos teigiamo sprendimo – priėmimo į ją”, – vylėsi R. Jasienė.
Pasak specialistės, narystė FECTU leistų sunkiųjų arklių laikytojams dalyvauti tarptautinėse parodose, aukcionuose.
Po kelias valandas trukusios apžiūros, komisija nusprendė visus eržilus licencijuoti bei įrašyti į Lietuvos sunkiųjų veislės kilmės knygą. Daugiausiai balų (90,5) gavo plungiškio V. Jurgučio eržilas „Gontas”, antroje vietoje liko Kelmės rajono veisėjos Jurgos Juciutės augintinis „Aišis”, įvertintas 86 balais (abiejų nugalėtojų tėvas tas pats), trečiosios vietos skirtos trims arkliams, surinkusiems vienodai balų (po 82): A. Ausčio „Bavarui”, UAB „Lietuvos žirgynas” eržilui „Žalgiris” bei Artūro Ramono „Lazeriui”. Licencijuoti B. Marcinkevičiaus „Simbolis”, T. Laurinavičiaus „Ikaras”, šilališkių A. Šerpytienės „Ženšenis” ir „Gabonas” bei V. Petrošiaus „Pūkas”.
Aldona BIELICIENĖ
Deimantės GIRSKYTĖS nuotr.
- Skiltis: Ūkis. Verslas
