Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro statybų projekto įgyvendinimo užbaigai skirtas renginys, kurio vieninteliais ir svarbiausiais svečiais tapo šį projektą įgyvendinusių įmonių atstovai. Svarbiausia, žinoma, UAB „Infes“ ir jos profesionalai teatrą ranka rankon su Muzikinio teatro vadovais statę net penkerius metus ir devynerius mėnesius.

Pasidžiaugta teatro istorijos kūrėjais

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – pirmasis po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalyje pastatytas muzikinis teatras. Nors muzikinis teatras Klaipėdoje įvairiomis formomis gyvuoja jau daugiau kaip du šimtmečius, tačiau tik dabar, pirmą kartą per visą istoriją, sulaukė specialiai šiam scenos menui pritaikyto pastato. Teatras gali pasigirti viena geriausių akustikų šalyje. Tai ir moderniausiai įrengtas teatras šalyje. Teatro statybos truko 5 metus ir 9 mėnesius. Įgyvendinimo procesas buvo sudėtingas ir keblus dėl jį įtakojusių pandemijos, infliacijos, karinių bei ekonominių veiksnių.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė džiaugėsi baigiamuoju statybų projekto įgyvendinimo akcentu – susitikimu su visais, kurie prisidėjo prie šio pastato gimimo. 2018-ųjų rugsėjo 14 d. buvo įkasta statybų pradžią žymėjusi kapsulė ateities kartoms ir prasidėjo sudėtingas procesas, kurio Muzikinio teatro vadovė nepamirš visą gyvenimą. „Nežinojau kas manęs laukia... Tai buvo ilgas, sunkus, tačiau kartu ir nuostabus kelias... Nuoširdžiai dėkoju visiems sutiktiems šioje kelionėje: nuo Muzikinio teatro bendruomenės iki įvairių sričių profesionalų, visada ir visomis išgalėmis ir su kilniausiais siekiais prisidėjusiems prie projekto įgyvendinimo. Per 5 metus ir devynerius mėnesius teko sutikti įvairių žmonių. Visiems dėkoju už bendrą darbą, kompetencijas, o svarbiausia - ramybę sudėtingiausiais momentais. Lemiamu momentu visada rasdavosi padėti norėję ir geriausius sprendimus siūlę žmonės. Visus juos jungė tikėjimas, kad šis teatras bus pastatytas, o juk tikėjimą taip lengva prarasti... Didžiuojamės nauju teatru ir kartais net patiems sunku patikėti, kad tai įvyko. Teatro statybos jau istorija, tad belieka pasidžiaugti, kad visi čia susirinkę buvo tos istorijos kūrėjai. Pastatytas teatras meno kūrėjams ir gerbėjams tarnaus ne vieną dešimtį metų, tai yra didžiulė dovana ateities kartoms!“,- sakė L. Vilimienė.

KVMT vadovė L. Vilimienė  už nuoširdų bendradarbiavimą ir profesionalumą įgyvendinant KVMT teatro statybų projektą skyrė padėkas UAB „Infes“ generaliniam direktoriui Arvydui Markevičiui, projektų direktoriui Mantui Šalčiui ir statybos projektų vadovui Martynui Dargužui. Už atsidavimą, strateginį mąstymą ir procesų valdymo optimizavimą įgyvendinant statybų projektą nuoširdžiai dėkota ir KVMT pastato modernizavimo projekto vadovui Nagliui Stancikui, o už kokybišką ir efektyvų investicinių procesų vykdymą - KVMT investicinių projektų koordinatorei Daivai Daugei. Jiems įteiktos ir skulptūrinės miniatiūros „Klaipėda ant bangos“, pagamintos iš senojo pastato laiptų akmens. Granito plokštė buvo išmontuota ir virto unikaliais suvenyrais. Skulptorius Vytautas Karčiauskas sukūrė skulptūrines miniatiūras, kuriose susijungia granitas, nerūdijantis plienas, bronza ir Baltijos gintaras.

Svarbiausia – rasti sprendimus sudėtingose situacijose

Teatro pastato modernizavimo projekto vadovas, KVMT vadovės pavaduotojas Naglis Stancikas akcentavo, kad žiūrint į ilgus metus vykusių darbų rezultatą širdį užlieja geras jausmas. „Pastatytas ateities teatras! Su dideliu užsidegimu, atviromis širdimis ėjome link tikslo ir mums pavyko. Esu tikras, kad čia puikiai jausis tiek teatro darbuotojai, tiek žiūrovai. Buvo ne viena situacija, kai galėjome susipykti, išsivaikščioti ir šį projektą palikti likimo valiai. Ir čia viskas būtų užžėlę žole... Radome sprendimus net pačiose sudėtingiausiose situacijose ir tuo didžiuojamės. Gerai, kad prisijungęs prie šio projekto, pačioje statybų pradžioje, to nežinojau (juokiasi). Užsidegimas ir noras įveikti visus iššūkius buvo stipresnis už šiame kelyje pasitaikiusias kliūtis. Esame labai dėkingi rangovui UAB „Infes“, ypač projektų direktoriui M. Šalčiui ir statybos projektų vadovui M. Dargužui, kurie šio projekto sprendimus priėmė lyg garbės iššūkius, nepaisant nieko stengėsi juos įveikti. Tai įvyko!“,- sako N. Stancikas.

Anot UAB „Infes“ projektų direktoriaus Manto Šalčiaus, KVMT pastato statybų projektas jam buvo ypač svarbus visus trejus jam paskirtus metus. „Dirbdamas čia turėjau svajonių komandą. Net juokavome, kad reikėtų statyti kitą teatrą, mielai sutiktume, jei tektų dirbti su tokiais vadovais, kokius sutikome KVMT. Viso KVMT projekto metu mėgavausi procesu. Manau, kad mūsų sėkmės formule tapo žmonių noras įgyvendinti projektą ir kompromiso ieškojimas. Jei pavyksta suderinti šiuos komponentus, negali nepasisekti. Nuoširdžiai dėkoju subrangovams, projektuotojams, medžiagų tiekėjams ir visiems prisidėjusiems prie projekto. Labiausiai esu dėkingas statybos projektų vadovui M. Dargužui. Ilgai galvojome ką teatrui padovanoti įkurtuvių proga, o tada supratome, kad labiausiai tinka kaktusai, kurie simbolizuoja spektaklį „Sapnai ir kaktusai“. Beje, vieną kaktusą radome paliktą senajame pastate ir jį išsaugojome, tad su malonumu jį perkeliame į naujus namus“,- sakė M. Šalčius.

Statybos projektų vadovas M. Dargužas pasakojo prie šio projekto prisijungęs 2021 m. „Mano pirma užduotimi tapo uždengti teatro stogą virš žiūrovų salės. Iki šiol prisimenu vaizdą, kaip stoviu dabartiniame balkone ir žiūriu žemyn į du aukštai po žeme telkšantį vandenį... Net negalėjau įsivaizduoti, kad man pavyks. Tai tapo didžiuliu, o svarbiausia įgyvendintu iššūkiu. Ačiū visiems prisidėjusiems“,- sakė M. Dargužas.

Statybų projekto įgyvendinimo užbaigai skirtame renginyje dainavo KVMT solistai Beata Ignatavičiūtė ir Mindaugas Rojus, atlikę ištraukas iš populiarių operečių. Jiems pritarė KVMT vadovės pavaduotoja menui, pianistė Audronė Juozauskaitė ir teatro styginių kvartetas: smuikininkė Monika Venckienė, Tetiana Sydorenko, altininkė Ieva Ščerbiakaitė ir violončelininkas Matvej Goldberg. 

Įdomioji statistika

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūsys ir repeticijų salės įsikūrusios dvylika metrų po žeme, o į viršų pastatas stiebiasi net septyniolika metrų. Repeticijų salėse sumontuoti skirtingų formų akustiniai skydai, galintys keisti garso kryptį. Vėdinimo sistemose numatyti sprendimai, neleidžiantys garsui sklisti iš vienos patalpos į kitą. Interjerą kūrę architektai panaudojo molio ir jūros bangų motyvus, taip atliepdami Klaipėdos krašto identitetą. Bangos „ritasi“ per visą pastatą - išvysite bangos formos laiptus, smėlio spalvos interjerą, netikėtos formos rūbinę ir terasą.

Pastate panaudota 300 tonų metalo konstrukcijų, teatro administracijai įteikta 1500 skirtingų durų raktų, elektros kabelių ir įvairiausių laidų, išvedžiotų po visą 9000 kv. metrų plotą, ilgis sudaro 150 km. Senajame teatro pastate veikė vienas liftas, o šiame – dar  keturi papildomi.

Dar vienas Teatro išskirtinumas – ekranai žiūrovų kėdėse. Duomenis į ekranus teatro technikai transliuoja per centrinį duomenų perdavimo tinklą. Tokiomis kėdėmis negali pasigirti nė viena šalies profesionalaus scenos meno įstaiga. Teatras pritaikytas žmonėms su judėjimo, regos, klausos negalia. Specialūs jutikliai suteikia galimybę orientuotis teatro erdvėje be palydovo įdiegus programėlę telefone. Didžiojoje salėje sumontuota garso indukcinė kilpa, skirta žmonėms su klausos aparatais.

KVMT inform.

Dainiaus Kažukausko nuotr.

Praėjusių metų Klaipėdos festivalio kulminacija tapęs videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ rugpjūčio 8 dieną 22.30 valandą publikos prašymu grįžta į senąjį elingą. Šio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklio traukai atsilaikyti nelengva, nes magišką reginį ant marių kranto sukūrė žinomas didžiulių spektaklių ir renginių lauke kūrėjas – režisierius Dalius Abaris ir jo komanda.

Publiką stebinantis pastatymas

„Carmina Burana“ – kūrinys, sulaukęs gausybės žanrinių interpretacijų, stebinęs publiką įvairiuose pasaulio žemynuose. Žymiosios kantatos sceninis atlikimas Klaipėdos festivalyje pakeitė keletą metų iki tol elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusį R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pastatymą. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį, tapo triumfuojančiais šaukiniais pažymint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų 2023 metais.

Kantatos režisierius Dalius Abaris Klaipėdos festivalyje pristatytą premjerą pavadino videografiniu spektakliu. „Dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, teatro orkestras, solistai, šokėjai. Jau vien to pakanka, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį. Drauge su talentingaisiais talkininkais – režisieriaus asistente Rūta Bunikyte, scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaišu, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu – pasistengėme šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“, – sako D. Abaris.

Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą sujungs didžiulį atlikėjų būrį: KVMT simfoninį orkestrą ir teatro vyriausiąjį dirigentą Tomą Ambrozaitį, KVMT chorą (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Kontantinovas) drauge su Rygos kameriniu choru „Ave sol“ (vadovas Andris Veismanis). Visuomenės vaidmuo patikėtas KVMT baleto trupės artistams. Į išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos reikalaujančias vokalines partijas spektaklyje ners KVMT solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).

Į Klaipėdą atvykstančio Rygos kamerinio choro „Ave sol“ meno vadovas, profesorius ir dirigentas A. Veismanis šiam kolektyvui vadovauja nuo 2013 m. Jis Latvijos nacionalinės operos dirigentas ir senosios muzikos bei šiuolaikinių partitūrų ekspertas. A. Veismanis kartu su savo asistentu, dirigentu Jurģiu Cābuliu kolektyvą „Ave Sol" atvedė link naujo ir ryškaus Latvijos chorinės kultūros skambesio.

Iššūkiai solistams

Solistams Modestui Sedlevičiui ir Ritai Petrauskaitei šiame spektaklyje tenka įveikti ne tik muzikines užduotis, bet ir iššūkius keliančius režisieriaus sumanymus. Tarkim, M. Sedlevičiui dainuos sparčiai žingsniuodamas bėgimo takeliu, o Muzikinio teatro primadonos R. Petrauskaitės finalo apdaras toks didžiulis, kad uždengia visą sceną... Ruošiantis spektakliui net tenka atlikti aerodinaminius bandymus, nes baiminamasi, kad įsismarkavę pajūrio vėjai atlikėjos nenuskraidintų...

M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs... Pagal kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės sumanymą nudegimų efektus net tris valandas kuria specialaus grimo dailininkės.

Meno kalba – apie žmonių ir gamtos vienybę

Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ pristato kaip videografinį spektaklį: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, daugybė atlikėjų ir įspūdingi vaizdai ekranuose. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai.

Leidžiama pasireikšti technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užima Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija. O ji įspūdinga! Filmuotos medžiagos dėka išvystame tai apie ką retai susimąstome, kad orkestro muzikantų rankose judantys instrumentai panašūs į vabzdžius romantišku pavadinimu - gyvalazdes. Jei seniai nesidomėjote biologija, gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus ir taip slepiasi nuo jas medžiojančių paukščių. O mūsų nesugebėjimą gyventi tausojant gamtą, skaudžiai primena vaizdo projekcijose rodomi vaizdai, kaip visa užliejanti žalios spalvos jūra ar scenografija virtusios statybinės nuolaužos, po spektaklio sugrįžtančios į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą...

„Carmina Burana“ pasakoja apie dekadentišką visuomenę, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai - smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką virsta savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, tarsi žinodama, kas jų gali laukti, bet negalinti sustoti...

„Carmina Burana“ – įspėjimas ar netolimos ateities distopinis pasaulis? Stebint veiksmą scenoje darosi neramu: ar mums suteikta galimybė visa tai pakeisti... Ar mes ja pasinaudosime? Labai visų laukiame spektaklyje ir tikėkimės, kad menininkų siunčiama žinutė bus išgirsta.

KVMT inform.

Martyno ALEKSOS nuotr.

1929 m. Gūb­rių­ kaime gimė Lietuvos laisvės kovotojas ir met­raštininkas A. Kentra-Aušra, miręs 2023-iųjų gruo­dį. Kartu su savo šeimos nariais partizanavęs ir po išda­vystės 1946 m. liepos 16 d. Šilalėje suimtas A. Kent­ra pa­tyrė sovietų okupacinės valdžios siaubus, Ka­zachs­tano stepių lagerių baisybes. Tačiau represijos bei­­ sun­kumai nepalaužė jo dvasios ir, Lietuvai atkūrus Ne­priklausomybę, jis su bend­raminčiais Vilniuje įkūrė „Lietuvos laisvės kovų – Miš­ko brolių“ draugiją. 

Draugija sukaupė ir suarchyvavo tūkstančius valandų istorinės rezistencinės medžiagos – Lietuvos laisvės kovų patirties – ir naudojo ją valstybės galiai stiprinti bei Lietuvos piliečių tautinei savimonei ugdyti. Dėl tokios veiklos A. Kentrą ir žinome kaip lietuvių istorijos metraštininką. O jam mirus, „Miško brolių“ idėja nemirė – Vytauto Didžiojo karo muziejus Vilniaus senamiestyje, draugijos patalpose, kuria Lie­tuvos laisvės kovų pažinimo centrą, kuris pasakos apie mūsų piliečių priešinimąsi visą XX a. Kol šis centras kuriamas, Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia šilališkius susitikti, susipažinti bei pabūti kartu A. Kent­ros-Aušros gimtinėje Gūb­riuose. 

Būtent šioje sodyboje Juoza­po ir Onos Kentrų šeimoje gimė Albinukas – būsimas Lietuvos partizanas bei sovietinių lagerių kalinys, Laisvės kovų istorijos sergėtojas, kultūrinės atminties kūrėjas, metraštininkas, „Miško brolių“ draugijos kūrėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir lietuvybės saugotojas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, pedagogas, visuomenininkas, Laisvės premijos laureatas ir Šilalės garbės pilietis. 

Muziejininkai kviečia dalyvauti Lietuvos partizanų kovas pristatančio projekto „Atiduok, ką privalai“ veikloje. Dalyvių laukia ne tik pasakojimas apie partizanų kovas bei žygdarbius, tačiau ir uniformų bei autentiškų ginklų pristatymas, įdomios partizaniškos edukacijos.

Birželio 29 d. kviečiame Šilalės krašto bendruomenę atvykti į A. Kentros gimtinę bei prasmingai praleisti popietę laisvės kovų dvasioje. Tą dieną, 11 val., Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios už Lietuvos partizanus bei Kentrų šeimos žuvusiuosius, o 12–16 val. jų sodyboje bus pagerbtas partizanų Kentrų atminimas bei pašventintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastatytas atmi­nimo ženklas, skirtas žuvusiems Lietuvos partizanams, O. ir J. Kentrų vaikams, atminti.

Kęstas VASILEVSKIS 

Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių specialistas

Algimanto AMBROZOS nuotr. 

Dažnai mes nevertiname to, ką turime, ir su godžiu smalsumu dairomės, kas gero svečiuose kraštuose. Matyt, tokia žmogaus prigimtis. Iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykusi mergina mąsto kitaip, nei to paties amžiaus lie­tuvaičiai – ji pasirengusi bučiuoti Lietuvos žemę, kad tik ga­lėtų čia gyventi.

25-erių Vygandas ir metais jaunesnė jo sutuoktinė Olivia Eidukiai yra Kvėdarnos kultūros namų folkloro ansamblio „Kvėdaina“ (vadovė Jolanta Kažukauskienė) nariai. Pora gyvena Šilutėje, o šokti ir dainuoti Šilalės krašto ansamblyje paskatino „Kvėdainoje“ muzikuojantys Vygando giminaičiai.

„Olivia apskritai labiau nei aš, būdamas lietuvis, domisi se­nąja mūsų tautos kultūra, istorija. Tad, nors esame tik prade­dantieji, uoliai kabinamės į kalbos subtilybes, įdomios ir Šilalės kraštui būdingos tradicijos“, – save ir žmoną pristatė Vy­gandas.

J. Kažukauskienė papildė, jog ir pats ansamblis „Kvėdaina“ įsikūrė tik pernai rugsėjį. Tad Olivia su Vygandu yra tarp kolektyvo senbuvių.

„Ši unikali pora įsijungė į ansamblį vieni pirmųjų ir beregint rado bendrą kalbą su visais. Fenomenalu tai, kad Olivia lietuviškai kalba dar sunkiai, o žemaitiškai dainuoja kuo­ puikiausiai“, – giria kolektyvo narius vadovė.

J. Kažukauskienė Olivią išs­kiria kaip animatorę, kuri­ visada pasirengusi padėti kuriant vaizdo klipus, reklamą. Api­būdindama šią porą, kolek­tyvo vadovė sakė, jog tokių žmo­nių reikia paieškoti. Mat į repe­ticijas jiedu kiekvieną savaitę­ atvyksta iš už 50 kilometrų, no­riai įsijungia į visus „Kvėdainos“ koncertus išvykose.

Pora susipažino 2018-aisiais, kai Olivia su šeima apsistojo Lie­tuvoje. 

„Mūsų šeimai tai buvo labai sunkus metas – netekome tėčio. Jis buvo kilęs iš Salvadoro ir su mama, kilusia iš Ukrainos, susipažino bei sukūrė šeimą gyvendami Amerikoje. Gimėme ir augome trys vaikai. Po tėčio mirties mama nusprendė palikti Valstijas, ieškojo sau ir vaikams vietos, kuri tos šalies nebeprimintų, bet ir nebūtų gimtinė. Taip 2016-aisiais atsidūrėme Lietuvoje, Vilniuje“, –  pažintį su tada jai svetimu kraštu prisiminė Olivia.

Tačiau po metų kitų motina nusprendė su vaikais persikelti į Rusiją, bet Olivia nesutiko. Tuo metu ji internetu buvo susi­pažinusi su šilutiškiu Vygandu­ ir jiedu rado bendrą kalbą, mat abu domisi informacinėmis tech­nologijomis, programavimu.

„Kad savo gyvenimo moterį sutiksiu sėdėdamas prie kompiuterio net neabejojau. Tad, kai Olivia liko Lietuvoje vienut vienutėlė, pasiūliau persikelti pas mus, norėjau ja rūpintis, globoti ir dar nė karto dėl šito žingsnio nepasigailėjau“, – apkabindamas sutuoktinę, kalbėjo Vygandas.

Olivia sakė, jog mama su broliu ir seserimi išvyko, palikdami ją svetimame krašte be jokių santaupų bei daiktų.

„Nieko negalėjau kaltinti – pati pasirinkau būti su mylimuoju. Su mama santykiai nebėra tokie šilti – ji nesupranta mano pasirinkimo. Mat šiuo metu mano šeima jau vėl gyvena Amerikoje. Buvome su vyru ten nuvykę, bet įsitikinau, jog dabar mano namai yra Lietuva – tas mėnuo JAV, kol tvarkiausi dokumentus, buvo kankynė tiek man, tiek Vygandui. Jaučiausi lyg būčiau grįžusi ne į gimtąją šalį, o kaip imigrantė. Tad, kai lėktuvas nusileido Vilniaus oro uoste, norėjau pulti ant grindinio ir bučiuoti Lietuvos žemę – taip jos buvau pasiilgusi. Nes tai šalis, kuri mane priima, kur mane myli, kur aš jaučiuosi esanti pilnateisis žmogus, esu reikalinga“, – susijaudinusi kalbėjo Olivia.

Ji patikino, kad dalyvavimas „Kvėdainos“ ansamblyje jos gyve­nimui suteikia dar daugiau spalvų, nes muzika yra tarptautinis bendravimo būdas, o folkloras – visiems tinkanti muzika. 

„Kadangi mama nemokė uk­rainiečių kultūros, aš jos nežinau, o Amerika savos kultūros neturi apskritai. Tad iki šiol aš laikiau save pasaulio piliete. Todėl galimybė pajusti tikrą, senovinę lietuvių tautos dvasią man yra didžiulis malonumas ir garbė.  „Kvėdainoje“ labai nuoširdūs žmonės, supratinga bei pasitikėjimą savimi skatinanti vadovė. O aš jiems atsidėkodama irgi stengiuosi atsilyginti tuo, kuo galiu – jeigu reikia, sukuriu ką nors dailės srityje“, – sakė amerikietė, siekianti Lietuvos pilietybės.

Olivia teigia pastebėjusi, jog lietuvių tauta yra šaltoka, lyginant su amerikiečiais, tačiau­ santykis tarp žmonių – glaudesnis, nuoširdesnis. Mūsų žmo­nės, jos matymu, į artimesnę draugystę eina mažais žingsneliais, bet galiausiai net svetimi tampa artimesni už gimines. Ypač tai moteris pastebi mažuose miesteliuose, tokiuose kaip Kvėdarna.

Taip pat Oliviai ypatingo žavesio ir autentikos suteikia lietuviškų tautinių rūbų vilkėjimas – ji teigia pasijaučianti Lietuvos istorijos dalimi. Tad jeigu nutiktų taip, kad tektų palikti Lietuvą, pirmiausia į lagaminą gultų būtent tautiniai rūbai. 

Pašnekovė sakė mėgstanti viską, kas lietuviška, įskaitant ir mitybą. Nors ji gimė ir užaugo megapolyje –Vašingtone, jai skanesnis natūralus maistas.

„Jeigu nėra mėsos ir bulvių –maisto nėra. Labai patinka cepelinai, kugelis ir žemaičių blynai. Gaila, kad vis dar nemoku visko gaminti – kur kas paprasčiau įsigyti šaldytos produkcijos arba tiesiog nuvykti pas Vygando babą į svečius“, – šypsosi moteris.

Vygandas patikino, kad jud­viejų su žmona įpročiai ir skoniai bei požiūris sutampa, tad gyventi drauge – itin leng­va.­

„Mano šeimos nariams Olivia kelia susižavėjimą, nes kur kas daugiau už mus, vietinius, domisi lietuvių tautosaka. Ir nors ji dar negali laisvai kalbėti mūsų kalba, nemoka gaminti cepelinų, visi žinome – anksčiau ar vėliau taip nutiks“, – giria savo išrinktąją Vygandas. 

Folkloro ansamblio „Kvėdaina“, kuriame kiek daugiau nei pusmetį sukasi pašnekovų pora, vadovė J. Kažukauskienė pastebi, jog pagarbą lietuviškoms tradicijoms įrodo ir pavardės formos pasirinkimas – Olivia nesirinko modernios, jai tarti patogesnės savo pavardės galūnės, o pasiėmė tradicinę ištekėjusios moters pavardę Eidukienė. Tad vadovė teigė neabejojanti, kad Olivia jau yra lietuvė, o su laiku jos lietuvybė tik stiprės.

Tuo ji kviečia  įsitikinti patiems – sutikti lietuvių folkloro atlikėjus bus galima Kvėdar-nos miestelio šventėje rugpjūčio mėnesį. O šiuo metu Olivia su Vygandu rengiasi Lietuvos dainų šventės 100-mečiui – atstovaus Šilalės kraštui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Jūratės AUGIENĖS nuotr.

Naujosios Zelandijos išteklių priežiūros ir apsaugos de­partamentas šalyje prižiūri virš 950 įvairių namelių, vadina­mų „huts“, tinklą. Jie žygių pakelėse pastatyti tam, kad, įvei­kę dienos atstumą, žygeiviai galėtų patogiai pailsėti. Dide­lių patogumų juose nėra – dažnas jų primena paprasčiausius barakus su daugybe paprastų lovų miegmaišiui nusimesti. Tačiau, turint vietą namelyje, nebūtina temptis palapinės ir kitų stovyklavimo daiktų, be to, pasitaikius dideliam vėjui ar lietui, nereikia nerimauti, ar išliksi sausas (tiesiogine to žodžio prasme dėl lietaus ir netiesiogine – dėl stipraus, pa­lapinę apgadinti galinčio vėjo). Rami naktis bei keliais kilogramais lengvesnė kuprinė bet kokiame kelių dienų žy­gyje iš tikrųjų yra didelė prabanga. 

Mažiau populiariuose nameliuose nakvynė kainuoja simboliškai – vieną kartą tokiame­ apsistojau už 10 Naujosios Ze­landijos dolerių. Tais retais at­vejais nereikalinga ir išankstinė registracija, mat apsigyveni­mas vyksta „First come, first serve“ principu, paprastai tariant, kas pirmesnis, tas gud­resnis. 

Tuo tarpu vadinamųjų „New Zealand Great Walks“ ar kitų populiarių žygių namelius būtina rezervuoti iš anksto, o jie gali kainuoti ir virš 100 Nau­josios Zelandijos dolerių. Už lovą su čiužiniu ir dar dešimti­s kambariokų tai yra didelė­ suma, bet ir už tokią kainą norinčiųjų gyventi nameliuose yra­ gausu. Norint užsiregistruoti nakvynei tokiame  namelyje, tai padaryti kartais reikia beveik pusę metų prieš kelionę.

Apie „Mueller Hut“ taką ­Nau­josios Zelandijos Kuko kal­no nacio­naliniame parke­ sužinojau ta­da, kai kolegė­ iš Aust­ralijos parodė nuotraukas­ iš ką tik jos ten buvusio žygio. Pamačiusi, kad Kuko kalnas iš tos vietos atrodo stulbinančiai, nusprendžiau, jog kelionę pradėsiu būtent nuo ten. Kadangi iki išvykimo bebuvo likęs mėnuo, gauti vietos namelyje šansų neturėjau. Bet tai manęs ir netrikdė – svarbiausia, kad takai su nameliais yra ypač ge­rai sužymėti ir, nors nebūtinai lengvi, tikrai saugūs. Be to, palapinėje miegoti šiuo atveju nieko nekainuoja, o aš buvau pasiruošusi įveikti savo nakvojimo palapinėje vienai baimę.

Kuko kalno miestelio centre atsisveikinusi su pavežėju, nužingsniavau į turistų centrą pasiteirauti tikslių orų prognozių kalnuose ateinančiai nakčiai. Nors žygis trumpas ir įveikiamas per dieną, jį ruošiausi pradėti vėlyvą popietę, o pasiekusi viršūnę, ten ir pernakvoti. Su oru pasisekė tobulai – už aptarnavimo stendo stovinti moteris patikino, kad visas vakaras kalnuose bus giedras, apsi­niauks tik rytą. Turiu pažįstamų, kurie „savo dienos” laukė­ tris ar net penkias dienas, tad­ tokia žinia įpūtė dar daugiau entuziazmo pradėti žygį (kai kitą rytą leisdamasi nuo „Mueller Hut“ į apačią sutikau žygeivius, keliaujančius aukštyn tik tam, jog paskęstų tirštuose debesy­se be jokio vaizdo, savo šypsančiai laimei nepamiršau dar ir dar kartą padėkoti). 

Šalia turistų centro mestelėjau kuprinę ant žolės ir atsisėdau šalia. Skardinė tuno, keli tra­­pučiai ir obuolys – po tokio užkandžio būdamas visas leng­vu­tis ir energingas gali skriste nuskristi iki viršūnės. Arba taip ma­­nai, kol neprasideda žygis.

„Mueller Hut“ takas greitai­ pa­sirodė esantis vienas iš tų, ku­rie „ant popieriaus” atrodo daug lengvesni, nei iš tikrųjų. Nors į vieną pusę reikia nueiti vos 6 kilometrus, beveik visas šis atstumas yra tiesiai į statų­ kalną – pirma užlipęs 2200 laip­telių, pasieki apžvalgos tašką­ „Sealy Tarns“, o vėliau sekda­mas nuorodomis kopi stačiu šlaitu aukštyn. Žygio metu iš vi­so pakyli apie 1000 met­rų. Kadangi apžvalgos taškas prasideda 750 m aukštyje, galiausiai pasieki beveik 1800 m­ aukštį. Tai nėra ekstremaliai daug, bet pakankamai, kad Ku­ko kalną pamatytumei lyg to­buliausiame pa­veiksle – su iš jo besitiesiančiais­ ledynais, jų tirpimo suformuotais žydrais ežerais ir upeliais. 

„Sealy Tarns“ apžvalgos taške sustojau pusiaukelės­ užkandžiui. Nusi­me­­tusi kuprinę ant žemės, stebėjau saulės apšviestą kalną ir galvojau tą patį, ką visada kalnai mane priverčia galvoti – virš nelaimių, nerimo, nesėkmės, skaudulių, vienišumo ir visko, ką kenčiame vaikščiodami že­me, egzistuoja nepastumiamas,­ neišvengiamas, galingas grožis ir ramybė.

Sako, jog seniau žiemos bu­vo šaltesnės, tačiau neprisimenu, kad man, būnant dar visai mažytei, burnon saujom kemšant sniegą būtų buvę šalta. Labiau nei šaltį prisimenu minutės pertraukėles per žaidimus – nuo šalčio traškantis sniegas buvo vietoj vandens, atsigaivinimui. Po kelių saujų, giliai kvėpuodami ir raudonais žandais vėl bėgome į kalniuką čiuožti žemyn arba slėptis nuo sniego gniūžtėmis vėl ata­kuoti pradedančių draugų. Energija ir karštis sruvo­ mūsų kūnais – tuo karštu žai­dimų džiaugsmu galėjome ati­tirpinti ir šalčiausias žiemas. 

Sniego +25o siekiančioje­ tem­peratūroje prieš tai buvau ragavusi tik vieną kartą,­ Kanadoje. Žygiuodama pro „Se­aly Tarns“ „Mueller Hut“ link, maž­daug 1300 m aukštyje pirmąkart paragavau Naujosios Ze­landijos sniego. Susiradusi dar neištirpusį plotelį šalia tako, pa­ėmiau pilną saują. Sniegą godžiai kąsnodama, delne greitai tirpstančiam ledui leidau varvėti per mano nuo saulės nude­gu­sias rankas, ant marškinėlių – bet kur gera, nes kopiant ir taip jau intensyvi saulė karščiu išmušė visą kūną. Galvojau – viskas keičiasi, o gal mums taip tik atrodo. Praėjus maždaug 25 me­tams nuo sniego kimšimo Šiū­­parių kaime, taip pat godžiai ir džiaugsmingai jį skanau­ju dabar. Tolimesnės vietos nuo ma­no kaimo turbūt ant Žemės nė­ra, bet jausmas mažai kuo skiriasi. Mintyse sukasi vėl ir vėl man sugrįžtantys kažkokio rašytojo žodžiai – svarbiausia nepamiršti žaisti. 

Padariusi dar vieną trumpą­ kvapo pagavimo pertrauką, pa­ž­velgiau į dar tolokai esančią­ sta­čią viršūnę ir nuolankiai, nu­­leidusi galvą ėmiau vėl žings­niuoti mintyse skaičiuodama ritmingą „vienas-du, vienas-du,­ vienas-du”. Dėl kalnų grožio, o gal­ ir kažko kito, visuomet rei­kia pakentėti. 

Kotryna PETRAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Birželio 29 d. prasidės ir net savaitę tęsis vienas svarbiausių šalies kultūros renginių – Dainų šventė, šiemet mininti 100 metų sukaktį. Puoselėti lietuviškas tradicijas kviečiantis mobi­liojo ryšio operatorius „Tele2“ pasirūpino, kad šventės dalyviai galėtų sklandžiai mėgautis kiekviena akimirka – Vilniaus Vingio parke įdiegė specialią masiniams renginiams skirtą ryšio įrangą, taip pat pasirūpino papildomu ryšio sustiprinimu ir Kalnų parke. Šie sprendimai leis užtikrinti itin kokybišką ryšį net ir susibūrus itin dideliems žmonių srautams. 

Jau galima išbandyti

„Dainų šventė – vienas svarbiausių Lietuvos kultūros simbolių, tad sveikiname visus gyventojus su šios tradicijos puoselėjimu ir išsaugojimu ateities kartoms. Mums, kaip didžiausią rinkos dalį Lietuvoje užimančiam operatoriui, svarbu, kad į šventę susirinkę dalyviai galėtų mėgautis ne tik įspūdingu reginiu, bet ir kokybiškomis­ paslaugomis“, – sako Petras Ma­­siulis, „Tele2“ generalinis di­rektorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Viso tinklo modernizaciją tęsiantis „Tele2“ užbaigė paskutinį tinklo plėtros etapą Vilniaus Vingio parke, kuriame tiek vasarą, tiek kitais metų laikais vyksta įvairūs renginiai. Tai ypač aktualu artėjant šimt­mečio Dainų šventei. Visoje parko teritorijoje veikia greitasis „Tele2“ 5G ryšys bei papildomai įrengtos naujausios kartos antenos, skirtos masiniams renginiams.

„Koncentruojamės į greitojo 5G ryšio diegimą ir turime kaip niekada gerai išvystytą mobiliojo ryšio tinklą. Vingio parke įdiegta maksimalios konfigūracijos ryšio stotis, kuri veiks visą laiką, ne tik vasarą. Net ir susirinkus tūkstančiams žmonių, parke sklandžiai veikia greitasis 5G ryšys – tai reiškia, jog naršyti bei dalintis akimirkomis iš renginių realiu metu galima be jokių trukdžių“, – teigia P. Masiulis.

Šią naujovę jau galėjo išbandyti vasaros pradžioje Vingio parke vykusių renginių dalyviai. Tokios pat konfigūracijos ryšio stoties įrengimą „Tele2“ netrukus planuoja užbaigti ir Kauno Dariaus ir Girėno stadione.

Pasirūpino ir ryšiu Kalnų parke

Kita svarbi šventės lokacija, kurioje taip pat laukiama didžiulių žiūrovų bei dalyvių srautų – sostinės Kalnų parkas. Operatorius pasirūpino, kad ir čia apsilankę šventės dalyviai galėtų džiaugtis­ greitu 5G ryšiu – įrengė laikiną mobiliojo ryšio stotį.

Ši itin kokybiškai įrengta laikina stotis bus naudojama ne tik per masinius Dainų šventės renginius, bet ir kitus liepos mėnesį vyksiančius koncertus.

Norintiems pajusti visus šiuolaikinių technologijų privalumus „Tele2“ primena visada lai­ku įdiegti sistemos atnauji­nimus, taip­ pat verta nustaty­muose įjungti nemokamas „VoLTE“ ir „VoWifi“ paslaugas, kurios suteikia dar geresnę patirtį. 

Žada išskirtinę programą

Pirmoji Dainų šventė Lietuvoje įvyko Kauno Ąžuolyne 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Joje dalyvavo net 77 chorai –­ ­apie 3500 dalyvių. Pirmoji­ Dainų šventė pavyko – joje apsi­lankė dešimtys tūkstančių žmo­nių, kurie keliavo tiek į parodas, tiek į koncertus.

Kiek vėliau Dainų šventė išsiplėtė ir į Vilnių. 1960 m. šventei Vingio parke pastatyta estrada, talpinusi apie 20 tūkst. dainininkų. Nuo tada ši estrada laikoma vienu Dainų šventės simbolių ir joje šiai progai skirti renginiai organizuojami reguliariai.

Jubiliejinė Dainų šventė šiemet vyks nuo birželio 29 iki liepos 6 d. Šiųmetinis šūkis „Kad giria žaliuotų“ kviečia išsaugoti bei puoselėti lietuviškas girias. Pagrindiniai Dainų šventės renginiai vyks Kauno Dainų slėnyje, taip pat Vilniaus Vingio ir Kalnų parkuose. 

Pastarajame liepos 3 d. vyks ansamblių vakaras „Gyvybės me­dis“. Vingio parke liepos 6-osios vakarą rengiama eitynes nuo­ Ka­ted­ros aikštės iki parko vainikuosianti Dainų diena­ „Kad giria žaliuotų“. Planuojama, jog šiuose renginiuose dalyvaus kelios dešimtys tūkst­ančių žmonių iš visos Lietuvos. Nepaisant to, „Tele2“ klientai galės mėgautis ypač sklandžiu ryšiu.

Pilną renginio programą galima rasti jo tinklalapyje, dalį renginių transliuos LRT. 

Užs. Nr. 123

Greičiausia daugeliui šilališkių yra žinoma, jog Gūbrių kaime 1929 m. gimė Lietuvos laisvės kovotojas ir metraštininkas Albinas Kentra-Aušra, miręs 2023-iųjų gruodį. Kartu su savo šeimos nariais partizanavęs ir po išdavystės 1946 m. liepos 16 d. Šilalėje suimtas A. Kentra patyrė sovietų okupacinės valdžios siaubus, išgyveno Kazachstano stepių lagerių baisybes, tačiau represijos ir sunkumai nepalaužė laisvę ir Lietuvą mylėjusio Albino dvasios ir, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, jis su bendraminčiais Vilniuje įkūrė „Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių“ draugiją.

Draugija sukaupė ir suarchyvavo tūkstančius valandų istorinės rezistencinės medžiagos – Lietuvos laisvės kovų patirties – ir naudojo ją valstybės galiai stiprinti bei Lietuvos piliečių tautinei savimonei ugdyti. Dėl tokios veiklos A. Kentrą ir žinome kaip lietuvių istorijos metraštininką. O jam mirus, „Miško brolių“ idėja nemirė – Vytauto Didžiojo karo muziejus Vilniaus senamiestyje, draugijos patalpose, kuria Lietuvos laisvės kovų pažinimo centrą, kuris pasakos apie mūsų piliečių priešinimąsi per visą XX a. Kol šis centras yra kuriamas, Vytauto Didžiojo karo muziejus kviečia šilališkius susitikti, susipažinti ir pabūti kartu A. Kentros-Aušros gimtinėje Gūbriuose.

Būtent šioje sodyboje gausioje Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje 1929 m. kovo 29 d. ir gimė mažasis Albinukas – būsimas Lietuvos partizanas ir sovietinių lagerių kalinys, Laisvės kovų istorijos sergėtojas, kultūrinės atminties kūrėjas, metraštininkas, „Miško brolių“ sąjungos kūrėjas, Vilniaus universiteto dėstytojas ir lietuvybės saugotojas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, pedagogas, visuomenininkas, Laisvės premijos laureatas ir Šilalės garbės pilietis. Gimtuosiuose namuose jis iš brolio išgirdo, jog Lietuva okupuojama. Kentrų šeima po gyvenamuoju namu iškasė bunkerį, kurio NKVD smogikams taip ir nepavyko rasti. Iš šios sodybos, prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, prisiekę Kentrų šeimos nariai prisijungė prie Lietuvos partizanų.

Saugodami partizanišką dvasią, muziejininkai kviečia dalyvauti Lietuvos partizanų kovas pristatančio projekto „Atiduok, ką privalai“ veikloje. Dalyvių laukia ne tik pasakojimas apie partizanų kovas bei žygdarbius, tačiau ir uniformų bei autentiškų ginklų pristatymas, įdomios partizaniškos edukacijos.

Birželio 29 d. kviečiame Šilalės krašto bendruomenę atvykti į A. Kentros gimtinę ir prasmingai praleisti popietę laisvės kovų dvasioje. Tą dieną (11 val.) Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje bus aukojamos Šv. Mišios už Lietuvos partizanus ir Kentrų šeimos žuvusiuosius, o jų sodyboje (12-16 val.) bus pagerbtas partizanų Kentrų atminimas ir pašventintas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pastatytas atminimo ženklas, skirtas žuvusiems Lietuvos partizanams, O. ir J. Kentrų vaikams, atminti.

Kęstas VASILEVSKIS

Vytauto Didžiojo karo muziejaus viešųjų ryšių specialistas

Klaipėdos dramos teatre rengiamo tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ sumanytojai ir organizatoriai tikina, kad šie metai neabejotinai patvirtino, jog idėja uostamiestyje kurti iš įvairių pasaulio šalių teatro kūrėjus sukviečiančią šventę pasiteisino. Rekordiniai bilietų pardavimai, pilnos žiūrovų salės ir spektaklių pažiūrėti ne tik iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir kaimyninių šalių atvykstantys žmonės – visa tai ženklas, kad „TheATRIUM“ suaugo ir turi savo bendruomenę.

Kasmet rengiamas festivalis turi nusistovėjusią struktūrą, kuri išsitęsia per beveik du mėnesius. Pirmoji jo dalis, Lietuvos teatro vitrina, vyko gegužės 15–19 d., per jas parodyti 11 Lietuvoje kurtų scenos meno kūrinių susirinko teatro profesionalai iš įvairių šalių. Antroji dalis, tarptautinė programa, vyko nuo gegužės 24 d. iki birželio 13 d., jos metu parodyti penki spektakliai, kai kurie po du kartus. Viso festivalio metu taip pat buvo galima apsilankyti teatro kamerinėje salėje įrengtoje garso menininko Adomo Zubės garso ir vaizdo instaliacijoje „Regykla“.

„Intuityviai atrodo, jog šie metai galutinio įsitvirtinimo laikas. Tą liudija ir bilietų iššlavimas, į kai kuriuos spektaklius jie buvo išpirkti per kelias dienas, ir didelis teatro kritikų iš sostinės būrys, be to, žmonės iš kitų miestų jau tikrai sužinojo, kad pas mus vyksta geri dalykai. Nuo šių metų esame nebekvestionuojamas dydis, nors atrodo, jog formaliai niekas labai nepasikeitė – kaip ir kasmet, stengiamės rodyti kokybiškus spektaklius“,– apibendrindamas sėkmingus 8-uosius „TheATRIUM“ metus kalbėjo festivalio meno vadovas Gintaras Grajauskas.

Anot jo, natūralu, jog festivaliui užaugti prireikė laiko: „Pamenu pačią pradžią, kuomet žiūrovams kildavo klausimų, kaip žiūrėti, pavyzdžiui, spektaklį iš Prancūzijos. Kokia kalba kalbės aktoriai, kaip žiūrėti ir spektaklį, ir jo subtitrus. Tai buvo labai neįprasta. Dabar tokių klausimų net nekyla“.

Vienas iš festivalio sumanytojų, Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys, apžvelgdamas „TheATRIUM“ reikšmę, antrino G. Grajauskui.

„Per šiuos metus įvyko didžiulė tiek žiūrovų, tiek teatro transformacija. Mūsų repertuaras sudarytas iš sudėtingų spektaklių, sunkių temų ir nieko labai paprasto nesiūlome, bet toks mūsų kelias, o mūsų žiūrovas pažįsta ir pripažįsta tokį teatrą. Turime savo fanų bazę, svarbu, kad ji ne tik klaipėdietiška, ji plečiasi, jau apima ir Vilnių, ir Kauną. Tai teikia viltį ir ateičiai. Kiekvieną naują projektą darome vis drąsiau, nebijome likti nesuprasti. Gal nukrypau nuo festivalio, bet tai labai susiję“, – festivalio svarbą pačiam teatrui pabrėžė T. Juočys.

Pasak jo, festivalis padėjo žiūrovui praplėsti savo akiratį, atsidurti Europos teatro kontekste. Didelio žiūrovų dėmesio šiais metais „TheATRIUM“ programoje sulaukė ne tik šiuolaikinio Europos teatro žvaigždės italo Romeo Castellucci spektaklis „Bros“ ar vienas paskutiniųjų Rimo Tumino darbų, spektaklis „Ana Karenina“. Festivalio rengėjai pastebėjo, jog publiką domino visas siūlomas spektaklių spektras.

„Bilietai buvo aktyviai perkami į visą programą, taip pat ir į Lietuvos teatro vitriną, kurią paprastai dėliojame daugiau galvodami apie mūsų svečius iš užsienio, jos ir laikai ne visada buvo patogūs“,– atkreipė dėmesį T. Juočys.

Festivalio rengėjai akcentavo, kad „TheATRIUM“ ne tik suteikia progą toli nekeliaujant pamatyti platų žinomų teatro kūrėjų darbų spektrą, bet ir leidžia tą padaryti už prieinamą kainą. Bilietai net ir į didžiausių žvaigždžių renginius buvo tokie pat, kaip ir į repertuarinius Klaipėdos dramos teatro spektaklius, jiems galiojo ir visos teatre taikomos nuolaidos.

Teatro gyvenimas planuojamas kelis metus į priekį, tas pats ir su festivaliu – dar nepasibaigus 8-ajam „TheATRIUM“, jau ruošiamasi būsimiems festivalio metams. Rudenį vyks atranka į Lietuvos teatro vitriną, svarstoma ir tarptautinės festivalio programos sudėtis.

„Lietuvos teatro vitrina kasmet yra didelis iššūkis – savo erdvėse per minimaliausią laiką apsiimame parodyti daug spektaklių. Tai didžiulis iššūkis tiek technikams, tiek likusiam personalui. Be to, ne visi spektakliai, kuriuos norėtume parodyti, telpa mūsų salėse, nuolat svarstome, kaip tai išspręsti. Kol kas atrodo, jog didelių revoliucijų kitais metais nebus, kaip visada, dirbsime kaip dirbę, atrodo, tai daryti sekasi neblogai“,– sakė G. Grajauskas.

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene ir žiniasklaidai

Teatro nuotr.