Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia aristokratiškai švęsti „valso karaliaus“ jubiliejų

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras gegužės 23, 24 ir 29 dienomis kviečia publiką kartu su visu pasauliu švęsti „valso karaliaus“ Johanno Strausso jaun. 200-ąjį gimtadienį. Šia ypatinga proga žiūrovai turės galimybę išvysti išskirtinę premjerą – pirmą kartą Lietuvoje pastatytą kompozitoriaus operetę „Tūkstantis ir viena naktis“. Šis kūrinys nukels į paslaptingą rytietiškų pasakų pasaulį, kur – kaip ir dera žanrui – meilė triumfuoja nepaisydama jokių kliūčių.

Operetę Lietuvos publikai pristato tarptautinė kūrėjų komanda: muzikos vadovė ir dirigentė – Adrija Čepaitė, dirigentas – Giedrius Vaznys, režisierius ir choreografas – Leonardas Charlas Prinsloo, scenografas – Carlos Santos Cabrera, šviesų dailininkas – Edvardas Osinskis ir kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė.

Aristokratiška dovana

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė pasakoja, kodėl būtent šis retas ir Lietuvoje dar nestatytas kūrinys buvo pasirinktas pažymėti Strausso 200-ąjį jubiliejų.

„J. Straussas jaunesnysis vertai tituluojamas Vienos valso karaliumi. Valso garsų kupinos ir jo operetės, nes J. Straussas buvo vienas įtakingiausių operečių kūrėjų Austrijoje ir Vokietijoje. Jokių abejonių nekilo – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, įsijungdamas į pasaulinį genijaus jubiliejų, savo publikai pristatys rafinuotą, aristokratišką operetės žanrą, kuris Klaipėdos publikai jau gerai pažįstamas ir labai mylimas. Visas pasaulis puikiai žino populiariausias Strausso operetes – „Šikšnosparnis“, „Čigonų baronas“ ir „Vienos kraujas“. Visos jos buvo statytos Klaipėdoje – „Čigonų baronas“ netgi Klaipėdos liaudies operos scenoje, su Maestro Virgilijumi Noreika. Tačiau šįkart savo žiūrovams suteiksime galimybę susipažinti su mažiau žinoma, bet ne mažiau įspūdinga operete „Tūkstantis ir viena naktis““, – sako Audronė Juozauskaitė.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kurdamas savo unikalų veidą, imasi statyti veikalus, kurie arba Lietuvos scenoje atgimsta po daugelio metų arba Lietuvos scenoje pastatomi pirmą kartą. „Tokiu būdu ir mūsų teatras, ir mūsų miestas tampa svarbiu centru tarptautiniame kultūros žemėlapyje. Mūsų tikslas – praturtinti Lietuvos muzikinio teatro paletę naujais pavadinimais, supažindinti žiūrovą su dar negirdėtomis melodijomis ir atverti duris į kuo platesnį ir įvairesnį repertuarą. Todėl, savo bagaže turėdami visas tris populiariausias Strausso operetes, šįkart mes kviečiame nerti į fantastišką „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasaulį, kuriame jūsų laukia negirdėta, neregėta pasaka.“, – pasakoja Audronė Juozauskaitė.

Lyg pasakoje

Operetės gimimo Klaipėdoje istorija primena tą pačią Šecherezados pasaką – ji atėjo paslaptingai, tarytum rytietišku šydu prisidengusi. Kai operetė atsiskleidė visu savo žavesiu, tapo aišku, kad tai yra vertingiausia dovana kompozitoriaus jubiliejaus proga. „Šis kūrinys yra retas ir Lietuvoje niekada nestatytas, todėl premjera suteiks klausytojams galimybę atrasti naują, mažiau žinomą kompozitoriaus operetę ir praturtinti savo kultūrinę patirtį. Operetėje puikiai atsispindi Strausso muzikinis palikimas – joje gausu valso melodijų, teatrališkumo ir romantikos, kurie yra jo kūrybos esmė“, – sako teatro vadovės pavaduotoja. „Rengiantis premjerai, kaip tikroje pasakoje, įveikėme ne vieną iššūkį. Teko pasitelkti jungtines vertėjų pajėgas, tam kad tekstas būtų išverstas ne tik tiksliai, bet ir sudėliotas poetiškai, o taip pat būtų pritaikytas dainavimui. Komandos vardu noriu labai padėkoti Dainai Liučijai Adamkevičiūtei, kuri per rekordiškai trumpą laiką išvertė tekstą iš vokiečių į lietuvių kalbą. Vėliau estafetę perėmė solistas Virginijus  Pupšys ir dirigentė Adrija Čepaitė, o dialogų sklandumą užtikrino nuolatinis vertimų derinimas su režisieriumi. Be to, labai svarbu buvo rasti režisierių, kuris ne tik puikiai suprastų Vienos operetės stilistiką, bet ir ryžtųsi statyti spektaklį kalba, kurios pats nesupranta. Šitą iššūkį taip pat įveikėme“, –akcentavo A. Juozauskaitė.

Operetės žanras – vienas iš sudėtingiausių, iš atlikėjų reikalaujantis ne tik puikių dainavimo sugebėjimų, bet ir raiškios kalbos, choreografinių įgūdžių. O galiausiai, visos smulkiausios detalės privalo būti atliekamos elegantiškai ir lengvai, kad žiūrovas mėgautųsi vaizdu scenoje tarsi putojančio gėrimo taure. „Mes esame pasiryžę įveikti visus iššūkius vardan mūsų žiūrovų, nes jie yra muzikinio teatro augimo variklis“, – teigia Audronė Juozauskaitė. „Ši operetė – tai kvietimas žiūrovams leistis į nepaprastą kelionę, kurioje susipina muzika, teatras, šokis ir pasakiškas rytietiškas pasaulis. Bilietai į šią premjerą buvo išparduoti akimirksniu. Tai tik patvirtina, kad klaipėdiečiai šiai ypatingai kelionei jau pasiruošę.“

Strausso muzikos geneologija

Operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ muzikos vadovė ir KVMT dirigentė Adrija Čepaitė sako, jog pasiruošimas šiai premjerai liks įsimintinu ne vien dėl nuoširdaus darbo, bet ir gražių muzikinių atradimų. Pirmą kartą atsivertusi operetės partitūrą, ji pagavo save ieškančią dar negirdėtų, netipinių Johanno Strausso jaun. muzikos motyvų. „Kai viena po kitos suskambo atpažįstamos melodinės linijos, supratau, kad ši operetė – tarsi pirmasis kūrybinis šaltinis, iš kurio kompozitorius vėliau semdavosi idėjų savo vėlesnėms operetėms. Tai yra lyg genealoginio medžio šaknys, kurias man buvo svarbu atrasti“, – pasakoja muzikos vadovė.

Be muzikinio pasiruošimo, Adrijai teko prisidėti ir prie svarbaus darbo – operetės teksto vertimo iš vokiečių kalbos į lietuvių. „Atrodytų, jog išversti žodį į gimtąją kalbą nėra sudėtinga, tačiau paversti tekstą muzikai paklusniu, kad dainuojant jis skambėtų natūraliai, tarsi pats Straussas būtų mokėjęs lietuvių kalbą, yra subtilus menas. Esu labai dėkinga teatro solistui V. Pupšiui už jo poetinį indėlį, šmaikščius momentus ir kantrybę ieškant geriausių sprendimų,“ – sako Adrija Čepaitė. „Nemažai rūpesčio patyriau susipažinusi su operetės siužetu. Jis iš tiesų gali pasirodyti painus ir tapti tikru galvos skausmu režisieriui. Tad nenuostabu, kad šios operetės pastatymų iki šiol buvo vos keletas. Labai džiaugiuosi, kad šiam pastatymui vadovauja kviestinis režisierius Leonard Charl Prinsloo, kuriantis ir Vienos scenose. Tai neabejotinai talentinga asmenybė, turinti nepaprastai daug kūrybinės energijos. Šis menininkas turi tiek idėjų ir gyvybės, kad jų užtektų įveikti ne vieną painų siužetą!“

Visgi svarbiausias dirigentės siekis, jog operetę „Tūkstantis ir viena naktis“ žiūrovai priimtų kaip gyvenimo džiaugsmu alsuojančią muzikos bangą. „Tegul Johanno Strausso jaun. muzikos lengvumas ir scenos rytietiška atmosfera atitraukia mus nuo kasdienybės ir nukelia į įsimintiną pasaką“, – linki dirigentė .

„Dirbti čia – didžiulis džiaugsmas“

Anot režisieriaus ir choreografo Leonard Charl Prinsloo, šios fantastinės operetės veiksmas vyksta išgalvotoje Rytų šalyje. „Tai vizualiai sodri, muzikinė kelionė, kurioje dera įvairių epochų stiliai, o siužetas, nors ir neturi nieko bendra su tuo pačiu pavadinimu žinomomis arabų pasakomis, kelia universalius klausimus apie kultūrų skirtumus, laisvę ir tapatybę. Muzika – nepaprastai lengvai atpažįstama, nesenstanti, kupina žavesio – todėl ši operetė išlieka gyvybinga ir aktuali iki šiol.“

L. Ch. Prinsloo sako matęs daugybę šios operetės versijų – vienur ji politizuota, kitur nukelianti į senovę. Tačiau statydamas ją Klaipėdoje, siekė apčiuopti jos esmę – pasaką: „Ir tai ne tik pasaka, bet ir provokuojantis, ironiškas kūrinys. Meilė vienam asmeniui – tik viena iš galimybių siekiant asmeninės laimės. Veiksmo centre – Suleimano pasirinkimai, jo norai, kurie susiduria su tradicijomis ir valstybės normomis. Sapnas ar alternatyvi tikrovė čia tampa būdu parodyti, kas galėtų nutikti, jei jis pasiduotų savo troškimams. Kiekviena tauta laimingai gyvena su savo tradicijomis – tai ir yra jų stiprybė.“

„Šis pastatymas man – pirmasis Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Esu maloniai nustebintas čia sutiktos komandos profesionalumo. Tai labai modernus teatras – tokį tikrai norėtume turėti ir Austrijoje. Dirbti čia – didžiulis džiaugsmas“, – sako režisierius.

Daug laisvės fantazijai

Carlos Santos Cabrera  akcentuoja savo sukurta scenografija siekęs praturtinti operetės pasakojimą, sustiprinti dramaturginę idėją. „Ruošdamasis operetei „Tūkstantis ir viena naktis“, daugiausia dėmesio skyriau būtent magiškos, sapniškos atmosferos kūrimui. Tai esminė šio kūrinio dvasia – pasakojimų ir istorijų žavesys, kur vaizduotė tampa pagrindiniu, nors ir nematomu, veikėju. Iš šios idėjos kilo visa sceninės estetikos koncepcija: norėjau panardinti žiūrovą į pasakojimą taip, kad jį vestų jo paties vaizduotė. Nesvarbu, ar esame paslaptinguose Rytų miestuose ar svajonių pasaulyje – tai kelionė, kurioje vieta nėra svarbi, nes tikroji erdvė gimsta žiūrovo galvoje“, – sako scenografas.

Viena ryškiausių Lietuvos mados kūrėjų, kurios kūrybos braižas puikiai atpažįstamas, Agnė Kuzmickaitė pabrėžia, kad operetei „Tūkstantis ir viena naktis“ sukurti kostiumai nėra tradicinė orientalistinė vizija. Dauguma kostiumų – pasakiški, abstraktaus laikmečio, labiau atspindintys personažų charakterius ir spektaklio atmosferą nei konkrečią istorinę realybę.

Anot kūrėjos, čia susipina rytietiška dvasia, retro ženklai ir šiuolaikiniai europietiški siluetai. Svarbiausiu šio spektaklio kūrybos tikslu dizainerė įvardija vizualinę harmoniją: norą padėti žiūrovams pabėgti nuo kasdienybės, pasinerti į grožio ir optimizmo kupiną pasaką, kurią dovanoja Johanno Strausso muzika.

KVMT inform.

Minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Lietuvos po­litinių kalinių ir tremtinių są­jungos Šilalės filialo iniciatyva praėjusį sekmadienį Ši­lalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje buvo aukojamos Šv. Mišios už kovojusius dėl Lie­tuvos laisvės. Vėliau Driežų kaime (Upynos sen.), Trijonių sodyboje, iškilmingai atidengtas atminimo ženklas šios šeimos partiza­nams. 

Atminimo ženklą pašventino­ Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Sau­lius Katkus, Trijonių šeimos istoriją pristatė LPKTS Šilalės filialo pirmininkas Anta­nas Rašinskas, savo mintimis­ dalijosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio depar­tamento istorinės atminties įamžinimo skyriaus vedėja Inga Smaliukienė ir vyr. isto­rikė Vilma Dubonienė, sveikinimo žodį tarė ir padėkas įteikė savivaldybės vicemerė Jolanta Skrodenienė,  įžvalgas išsakė Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos pirmininkas Zigmas Gulbinas. Pagarbą atidavė šauliai, nuaidėjo kariškių salvės, skambėjo šios šeimos palikuonių, Trijonių „Jonio“ atliekamos partizanų dainos...

„Laikas gal ir užgydė žaizdas, bet niekada neišdildė randų, nepanaikino patirto skausmo. Driežų kaime atidengtas paminklas Trijonių šeimai – ne tik ženklas, bet ir liudijimas. Apie gyvenimus, kurie buvo paaukoti tyliai, be didelių žodžių. Apie laisvę, kuri jiems buvo savaime suprantama – net tada, kai ją bandė atimti. Trijonių sodyba – ne muziejus. Tai gyva vieta, kurioje tebealsuoja pasiaukojimas, drąsa. Čia gyveno žmonės, kurie neprašė dėmesio, o tiesiog darė tai, ką jautė esant teisinga“, – sakė vicemerė J. Skrodenienė.

Ji dėkojo Lietuvos politinių­ kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filialo vadovams A. Rašinskui ir Teresei Ūksienei, žmonėms, kurie saugo atmintį taip pat tvirtai, kaip ją kadaise saugojo partizanai miškuose.

„Šilalės artojo“ inform.

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Bažnyčia gegužės mėnesį dedikuoja Švč. Mergelei Marijai, o graži tradicija rengti šį mėnesį pamaldas ir giedoti giesmes Marijai vis dar gyva – žmonės renkasi į liaudiškai vadinamas mojavas prie koplytėlių.

„Reikia sutikti, jog ši tradicija baigia išnykti, bet mes stengiamės ją išlaikyti: kartos keičiasi, o Šiluose, prie koplyčios, susirenkame pagiedoti kiekvieną gegužės vakarą, išskyrus sekmadienius“, – sako Šilų seniūnaitė ir visų suėjimų organizatorė Danutė Vaičiulienė.

Koplyčia, prie kurios kiekvieną vakarą ateina būrys balsingų moterų, stovi palei kelią į Šilalę, A. Baranausko gatvėje. Ji pastatyta Šilų kaimo gyventojų iniciatyva dar 1939 m. balandžio 5 d. Tiesiant kelią, ji buvo nugriauta, tad 1991-aisiais atstatyta jos kopija. 

Šiais vakarais oro sąlygų nesibaiminančios ir net lietui pliaupiant giedančios moterys „Šilalės artojui“ tikino, kad koplytėlės atkūrimu rūpinosi patys vietos gyventojai.

„Pinigus aukojome, kas kiek galėjome, o koplytėlės atkūri­mu pasirūpino Šilų vyrai Si­gitas Pipiras ir Jonas Kudirka. Gaila, kad giedotojų vyrų nebeateina, tik moterys, bet reikia pasidžiaugti, jog renkasi skirtingų kartų atstovės, o tai reiškia, kad gegužinių tradi­cija bus gyva ir tuomet, kai mū­sų nebebus“, – viltingai kalba ­D. Vaičiulienė.

Penktadienio vakarą oras taip pat nelepino, bet moterys ištvermingai giedojo, meldėsi ir džiaugėsi, kad dangus jas tarsi palaimino – iškrito vos vienas kitas lašas.

„Būna, kai lyja lyg iš kibiro, bet mes nepasiduodame, mus palaiko ne tik malda, o ir bend­rystė, atsakomybė už save bei savo artimuosius, visą bend­ruomenę. Sakoma, kad atgiedojus mėnesį, ga­lima pelnyti asmeninius atlaidus, bet mums svarbiau, kad prisimenami jau išėję artimieji, kaimo gyventojai, kurie čia irgi kažkada giedojo, jaučiame ir siunčiame palaikymą tiems bendruomenės na­riams, kurie negali būti su mumis kartu“, – mojavos maldų prasmę nusakė giedotojos.

Anksčiau kiekvienas Lie­­tuvos kaimas turėjo namus, kurie priimdavo gegužinių giesmių giedotojus. Šiluose prie koplytėlės susiburiančioms moterims į pagalbą atskuba Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aloyzas Vaičiulis – jo dėka giedotojams įrengti suolai. O pačios giedotojos irgi ateina ne tuščiomis – dalijasi viena kitos gamintais gardėsiais. 

Pagrindinė „užvedėja“, pasak gyventojų, yra Si­cilija Sū­džiuvienė, ji ir suma­nė šią tradiciją atgaivinti.

„Pa­prastai ateina apie 15 žmonių, tarp kurių pasitaiko ir vienas kitas naujas narys“, – giria žmones už tradicijų saugojimą ir bendruomeniškumą D. Vaičiulienė.

Ir kviečia prie maldų jungtis kitų vietovių atstovus.

Birželį, pasibaigus gegužinėms pamaldoms, Šilų gyventojai tu­ri dar vieną gražią tradiciją – jie užsako Šv. Mišias už gyvus ir mirusius kaimo gyventojus. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Apie Stalino kulto įsigalėjimą Ru­sijoje kalbame jau seniai. Ypač jo garbinimas pasireiškė 2019 metais, kai buvo pažymimos „plieninio“ 140-osios gimimo metinės. Buvo ištirta, kad jį teigiamai vertina apie 70 proc. rusų. Tuomet išsiaiškinta, jog per pastaruosius dešimt metų nuo 60 iki 45 proc. sumažėjo skaičius žmonių, manančių, kad Sta­lino epochos represijos buvo ne­pateisinamos.

Ar čia ne mūsų problema? Nesakykite. Lietuvoje taip pat atrasime ne vieną veikėją ir galbūt net sėdintį valdžios kėdėje, kuris palankiai vertina Stalino „nuopelnus“ karo metais ir tvirtina, jog Lietuvai reiktų tokios diktatoriškos rankos. Kaip sakoma, pirštais nerodysime. Iš tokių vienas kitas laižo padus Lukašenkai, iš Minsko pila pamazgas ant Lietuvos, ragina paduoti liokajaus ranką Maskvai arba tyliai svarsto, koks „tautų tėvas“ buvo ryžtingas, pokariu sudorojęs „buožių atplaišas“ ir kėlęs žemės ūkį amžino įšalo zonoje...

Šiandien apie tai rašau ne be pagrindo. Neseniai „Telegram“ kanalas „We Can Explain“ paskelbė, kad Stalino paminklų statymo tempas tapo rekordiniu nuo sovietų lyderio asmenybės kulto laikų. Šiais metais Rusijoje atsirado net septyni tokie paminklai, o dar vienas anksčiau. Pačioje Maskvos širdyje,  53 metrų gylyje įrengtoje metro stotyje „Taganskaja“, gegužės 15 d. atida­rytas Chruščiovo valdymo metu sunaikintas

bareljefas „Žmonių padėka vadui“. Iš viso Rusijoje stovi 123 šio vado skulptūros, bareljefai, kompoziciniai pamink­lai. 90 proc. jų atsirado per 25-erius Putino valdymo metus.

Tiesa, kai kuriais atvejais gyventojai pasipriešina raginimui paminėti Staliną. Viename Baškirijos kaime žmonės balsavo prieš biusto pastatymą, bet jis vis tiek vietos valdžios buvo perkeltas į privačią teritoriją ir, matyt, laukia palankesnio meto.

O jis atėjo. Pagal 2012 m., likus porai metų iki faktiškos karo prieš Ukrainą pradžios, atliktus tyrimus, Stalinui pirmenybę atidavė 42 proc. apklaustųjų, Leninui ir Petrui I-ajam – 37, o Puškinui, kuris anksčiau buvo šovęs į lyderių poziciją, – 29, gi Putinui – vos 22 proc. Dabartinio Kremliaus šeimininko, kuris save lygino jei ne su Leninu ar Stalinu, tai su Petru I-uoju, populiarumas pakilo virš 85 proc. ir, ko gero, jau susilygino su Stalino. 

Kas pasidarė ir kas dėl to kaltas? Nereikia toli ieškoti argumentų, jog apkaltintume Putiną ir jo aplinką. Bet juk už jo pradėtą karą ir keturis kartus padidintą karinį Rusijos biudžetą, dabar prilygstantį nebent Izraelio karinėms išlaidoms, balsuoja visa šalis. Anąkart pažiūrėjau TV reportažą iš Kursko. Septyni iš dešimties korespondentės kalbintų miestiečių, paklaustų, kaip jie vertina Stalino atminimo įamžinimą, atsakė tam pritariantys. Ir tik du žmonės nedrąsiai sudvejojo: „Gal nereikia...“ 

Gyventojai bijo? Neturi nuomonės? Mena Stalino piktadarybes? To mes nesužinosime: Putino komanda toje šalyje sunaikino bet kokią minties, žodžio ir veiksmų laisvę. 

Vos Putinui atėjus į valdžią, Mask­voje pasirodė ženklų, kad Rusijai reikia ryžtingo lyderio. Dar 1996 m. reformatorių komanda pradėjo skiepyti suvokimą apie tai, jog reformos turi būti įvykdytos greitai, ryžtingai ir nepaisant kokių nors „atsilikusių“ visuomenės grupių ar neorganizuotos opozicijos pasipriešinimo.

„Labai svarbu, kad autoritarinių pokyčių modernizavimo idėja sklido ne tik iš konservatorių pusės, ji atėjo iš abiejų pusių. Tai yra šiuolaikinės vertikalaus manipulia­vimo visuomenės sąmone idėjos gulė ant gerai parengtos dirvos“, – 2019 m. „Levados“ centro, vėliau paskelbto „užsienio agentu“, apklausą komentavo jo vadovas Levas Gudkovas, kuris šių metų vasario 14 d. pats atsidūrė tokiame pat sąraše. Mitus apie Staliną jis yra pavadinęs Džiugafilija (iš jo prigimtinės Josifo Džiugašvilio pavardės).

Stalino dievinimas glaudžiai susijęs su Sovietų sąjungos ilgesiu, beje, dažnu ir Lietuvoje. Galiu tik pakartoti prieš 8 metus skelbto straipsnio ištrauką: „Šiandien vis dar nuskamba pareiškimai, kad laikas veidu atsigręžti į Rytus, nesidairyti į okupacinį istorijos laikotarpį, ypač į vadinamą tarpukario „smetonmetį“, atsisakyti kompensacijų už sovietinio režimo padarytą žalą, santykius su Rusija megzti katino Leopoldo principu „vaikai, gyvenkime draugiškai“. Jie dažną lietuvį įspėja, kad gręžiojimasis į buvusią imperiją demonstruoja ilgesį sovietinei praeičiai“. 

Šiaip jau nostalgija kam nors – dvasinė dimensija. Bet tie žodžiai ypač aktualūs šiandien, kai šalia Lietuvos stiprėja autoritariniai agresyvūs režimai, kai vienijasi brutalios jėgos, o atsvara joms – europinė vienybė ir susitelkimas – braška per visas siūles. Tuomet ir gimsta mintys bei idėjos, jog neva ir mums reikia „plieninės rankos“ kaip atsvaros.

Česlovas IŠKAUSKAS

Sunkiai besiverčiančio Šilalės autobusų parko finansiniai rezultatai kasmet vis blogesni, o pernai į dar gilesnę duobę įmonę įstūmė savivaldybės investicija. Nors buvo tikimasi, kad už kone milijoną eurų nupirkti trys elekt­riniai autobusai padės Autobusų parkui sustiprėti, atsitiko atvirkščiai – didžioji dalis pernykščių nuostolių buvo patirta būtent dėl per mažos bilietų  kainos ir prastai apskaičiuotų papildomų išlaidų.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Užimtumo tarnyba informuoja, kad gegužės 1 d. duomenimis, joje iš viso yra registruota 155,8 tūkst. klientų – 6,8 tūkst. mažiau nei prieš mėnesį, tačiau 2,3 tūkst. daugiau nei prieš metus. Registruotas nedarbas šalyje siekia 8,6 proc., o tai reiškia, jog jis šiek tiek mažėjo ir didėjo gyventojų užimtumas.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Aplinkos ministerija skyrė beveik 300 tūkst. eurų pa­pil­domų lėšų namų ūkiuose susidariusioms asbesto atlie­koms tvarkyti. Ši suma paskirstyta 10 savivaldybių, bu­vusių rezerviniame sąraše, tarp kurių yra ir Šilalė.

„Šilalės artojo” inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos administracijos ir mokytojų komanda pa­rengė ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų profesinių kompetencijų to­bu­linimo programą „STREAM metodikos ir pasakų integracija ikimokykliniame ir prieš­mokykliniame ugdyme”. Joje dalyvavo 40 pedagogų ir net 600 ikimokyklinukų iš įvairių Lietuvos vietovių.  

Vasario mėnesį ikimokyklinėse ir priešmokyklinėse ugdymo grupėse vyko meninė veikla – knygų kūrimas. Kovą vaikai kartu su pedagogais inscenizavo pasirinktų pasakų siužetus, dalijosi vaidmenimis, kūrė lėles bei dekoracijas vaidinimams. Balandis buvo skirtas patyriminei ugdomajai veiklai „Pasakų takais į gamtos pasaulį“, o gegužę mokytojos bei vaikai rengė pranešimus ir ruošėsi konferencijai „Mažam delne pasaką nešu“. 

Tokią konferenciją Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija organizavo jau antrus metus. Jos tikslas – skatinti vaikų kūrybiškumą, bendradarbiavimą ir pasakojimo gebėjimus, pasitelkiant pasakas kaip ugdymo pagrindą. Tad buvo pristatyta keturių mėnesių kūrybinių veiklų programa, kurioje vaikai atskleidė savo darbo rezultatus.

Renginys prasidėjo nuotaikinga daina „Aš ir tu“, kurią atliko „Išradėjų“ ir „Streamukų“ grupės vaikai. Sveikinimo žodžius tarė gimnazijos direktorius Juozas Žymančius bei Šilalės švietimo pagalbos tarnybos metodininkė Irena Noreikienė. Nestigo ir interaktyvių veiklų – bend­ras pasakos kūrimas, kiekvienas dalyvis prisidėjo prie bendros istorijos kūrimo pagal kortelėse pavaizduotus paveikslėlius ir kt.

Konferencijos dalyviai buvo apdo­vanoti už parengtus pranešimus, kū­rybiškumą ir drąsą. Refleksijos metu dalyviai pasidalijo savo įspūdžiais bei mintimis apie konferenciją. Po oficialiosios dalies visi buvo pakviesti pasivaišinti, apžiūrėti vaikų sukurtas knygeles.

Ši programa – tai įrodymas, kad net mažiausieji geba kurti, stebinti ir įkvėpti. Džiaugiamės, jog STREAM vaikų konferencija „Mažam delne pasaką nešu“ tampa gražia tradicija, vienijančia visus, kurie tiki vaikų kūrybos galia. 

Nuoširdžiai dėkojame Šilalės švietimo pagalbos tarnybai už bendradarbiavimą. 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gim­nazijos ikimokyklinio ugdymo mokytojos Sand­ra VAIČIULYTĖ, Rasita DAMULIENĖ, Simona JONIKIENĖ, Eugenija KIJAUSKIENĖ, specialioji pedagogė logopedė Inga BENDŽIUVIENĖ

Nuotr. iš gimnazijos archyvo

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos kieme aidėjo vaikų juokas, tėvų šurmulys ir šilta bendrystė – Šeimos šventė dar labiau sustiprino ryšį tarp šeimų, vaikų ir gimnazijos bendruomenės.

Ikimokyklinio ugdymo mokyto­jos, dalyvaudamos tarptautinės „Nord­plus Junior“ programos projekte „Lear­ning Gardens“, lankėsi Latvijos ir Švedijos ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kur aptarė vaikų ugdymo gamtoje bei lauko erdvėse galimybes. Grįžusios į Lietuvą, kartu su vaikais ir gimnazijos administracija diskutavo, kaip galėtų atrodyti mūsų svajonių kiemas. Tėvelių pasiūlytos šių metų Šeimos šventės idėjos taip pat įkvėpė kurti, pabūti gamtoje, tad ikimokyklinio ugdymo kieme netrūko veiklos: vieni sodino gėlyną, kiti  – vynuoges, treti įrenginėjo lysves. Projekto lėšomis buvo įsigytos sūpynės, priemonių sensorinei vandens sienelei, vynuogių sodinukų, žaislų ir smėlio įrankių vaikams. Gimnazija pasirūpino mediena lysvėms bei augalais.

Mūsų sodas – tai simbolis, kad kiek­vienas mažas daigas, kaip ir vaikas, auga geriausiai, kai yra laistomas meile, rūpesčiu ir kantrybe. Sodą iškilmingai atidarė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Regina Rimkutė ir tėvų komitetas. Šventę vainikavo vaikų pasirodymas ir saldus torto gabalėlis, kuriuo dalijomės kaip dar vienu bendrystės simboliu. 

Tikimės, jog mūsų „Gurmaniukų sodas“ bus ne tik graži idėja, bet ir puikus pavyzdys, kaip bendradarbiaujant gimsta ypatingi dalykai. 

Nuoširdžiai dėkojame visoms šeimoms, gimnazijos direktoriui Juozui Žymančiui, pavaduotojoms, ikimokyklinio ugdymo mokytojoms ir darbuotojams už pagalbą, laiką, idėjas ir pasitikėjimą. 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos ikimokyklinio ugdymo mokytojos

AUTORIŲ nuotr.