Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją 1992 m. baigusi Daiva Daukantaitė jau 26 metai gyvena Švedijoje, dirba prestižiniame Lundo universitete. Į pasaulį ją išvedė žinių troškimas ir siekis gilintis į tai, kas visada traukė – psichologija. Docentė įsitikinusi, kad nei pinigų stoka, nei kitokie ekonominiai bei asmeniniai sunkumai negali tapti trukdžiu siekti tikslo, jei iš tiesų yra didelis noras pasaulį matyti plačiau ir žinoti daugiau.

Išvyko ne pinigų užsidirbti – mokytis

Baigusi anuomet vidurine mokykla vadintą gimnaziją, Daiva studijavo Šiaulių pedagoginiame institute ir tapo pradinių klasių mokytoja. Tačiau to neužteko: psichologija atrodė ta magiška mokslo sritis, kuri gali atsakyti į daugelį gyvenime kylančių klausimų, todėl, baigusi pedagogikos studijas, norėjo siekti žinių daugiau. Institutas jau bendradarbiavo su Pietų Švedijos Kristianstado pedagoginiu institutu, vienas dėstytojas mokė studentus švedų kalbos pagrindų, tad Daiva nusprendė vykti studijuoti į Švediją.

„Buvome kelios draugės, kurios labai troškome žinių ir laisvės, norėjome pažiūrėti, kaip kitur žmonės gyvena. Aš išvažiavau į Švediją mokytis švedų kalbos, kita klasės draugė išvyko į Suomiją, o dar viena pasirinko Indiją. Važiavome ne pinigų susitaupyti, ne mašiną nusipirkti, bet troškome žinių, buvome pasiilgę kitokio pasaulio, naujų potyrių“, – apie savo apsisprendimą „Šilalės artojui“ sakė docentė.

Tais laikais Skandinavija traukė lietuvius, nes buvo arti, panašios kultūros šalis. Važiavo pas mus ir skandinavai, kuriems buvo gėda, kad mažai žino apie čia pat esančias Baltijos šalis. Nes, pasak Daivos, sovietų sąjunga jiems visada buvo kaip raudonas taškas, prie kurio geriau nesiliesti. Dėl to Švedijoje pirmiausia atsirado stipendijos studijuojantiems Baltijos šalių studentams. Tačiau išvykti į užsienį tuomet dar nebuvo lengva: reikėjo vizų, įrodyti, jog turi pinigų, o jų tada niekas neturėjo, jei ir sukrapštydavo, tai tik lėktuvo bilietams. Todėl rašyti magistro darbo apie raidos psichologiją D. Daukantaitė grįžo į Vilnių. 2000-aisiais į Lundo universitetą įstojo studijuoti antros magistratūros, o 2001 m. pradėjo doktorantūros studijas Stokholmo universitete. Daiva neslepia, jog kartu dirbantys kolegos nesupranta, kodėl ji atvyko į Švediją, todėl ji juokauja, kad atvažiavo čia susitikti su savo būsimu vyru.

„Švedija niekada nebuvo okupuota, šios šalies piliečiams sunku suprasti, ką reiškia būti už geležinės sienos, kai negali keliauti, dirbti ir mokytis, kur nori ir ką nori. Bet tiesa ir tai, kad jei ne Švedija ir ne tas laikas, kai lietuvis lietuviui užsienyje buvo kaip brolis, su vyru gal ir nebūtume susitikę. Mes, sauja lietuvių, studijuojančių Linsiopinge (kur mokiausi švedų kalbos), laikėmės vienas kito – kartu švęsdavome šventes, žiūrėdavome filmus, keliaudavom. Abu vėliau įstojome studijuoti doktorantūros. Tos studijos trunka ilgai, po truputį pats nejausdamas, įleidi šaknis, imi žvalgytis galimybių, darbo, ir savaime susiklosto, kad lieki gyventi ten, kur studijavai“, – pripažino D. Daukantaitė.

Karas atsilieps kelioms kartoms

Iš Vilniaus kilęs Daivos vyras taip pat dirba Lundo universitete, yra fizikos profesorius. Docentės laipsnį turinti D. Daukantaitė dirba Psichologijos departamente, dėsto studentams ir vadovauja dviem dideliems psichologijos raidos tyrimo projektams. Vienas susijęs su jaunimo potraukiu žaloti save – visame Vakarų pasaulyje tai labai didelė 13–16 metų paauglių problema. Kitas projektas analizuoja, kas lemia gerą jaunų žmonių savijautą net tada, kai jiems kyla sunkumų.

„Kuo geriau gyvename, tuo daugiau psichologinių problemų turi jauni žmonės. Nesusidurdami su sunkumais, jie neišsiugdo atsparumo, neužsiaugina storesnės skūros, todėl menkiausią nesklandumą taip sureikšmina, kad praranda gyvenimo džiaugsmą, nebežino, kaip elgtis“, – apgailestavo docentė. Daiva neneigė, jog psichologai kuo toliau, tuo daugiau turės darbo, nes vykstantys karai psichologiškai traumuoŠilališkę į pasaulį išvedė noras žinoti daugiau ja daugybę žmonių. Mokslininkė įspėjo, kad tokios traumos sunkiai gydomos, jos atsiliepia kelioms žmonių kartoms.

„Mano tėtis buvo ištremtas į Sibirą, ir mums, jo vaikams, tai irgi atsiliepė – negalėdavome apie tai šnekėti, taip jam buvo skaudu. Bet yra ir kita medalio pusė: kartais reikia baisių sukrėtimų, kad žmonės pasijustų bendruomenės nariais. Švedijoje žmonės yra individualistai, užsidirba tiek pinigų, kad gali gyventi vieni, nebereikia kitų žmonių. Mažėja ir empatijos, nes įpranti rūpintis tik savimi, nesvarbu, kas darosi aplinkui. Iš vienos pusės gerai, kad žmonės turi mažiau rūpesčių, tačiau susvetimėjimas irgi yra didelė visuomenės problema“, – tikino Daiva.

Tokios visuotinės gerovės, kokią mes įsivaizduojame, pasak D. Daukantaitės, nėra ir Švedijoje. Didėja skirtumai tarp visuomenės sluoksnių: tie, kas yra išsimokslinę, turi gerus darbus, gyvena labai gerai, bet gaunančius mažesnes pajamas infliacija palietė taip pat skaudžiai, kaip ir mus, nors Švedijoje ji buvo ne 20 proc., o tik 12–13 proc.

Suteikiamas visiškas komfortas

Švedijoje yra daugiau nei pusšimtis aukštųjų mokyklų, tačiau juokaujama, kad yra tik du universitetai – Upsalos ir Lundo, o pastarasis laikomas vienu iš 100 geriausių universitetų pasaulyje, mat didžiausias dėmesys čia skiriamas studijų kokybei. Bet tuo pačiu, anot docentės, universiteto administracija dėstytojų neapkrauna jokiais reikalavimais.

„Kalbėdama su kolegomis Lietuvoje, supratau, kad ne tik maži atlyginimai yra problema. Žmones sekina draskymasis per kelis darbus, būtinybė atsimušinėti prieš valdžią, už kiekvieną žingsnį pateikti ataskaitą. Palyginus su Lietuva, dirbti Švedijoje yra neįtikėtinas komfortas: niekas netikrina, kada tu ateini ir kada išeini, kiekvienam suteikiamos geriausios sąlygos, administracija stengiasi išspręsti iškilusias problemas. Jei nereikia dėstyti, gali ne sėdėti darbe, bet skaityti mokslinius straipsnius, užsiimti savišvieta. Nors visi mokslininkai ir be nurodymų turi ambicijų skelbti savo straipsnius, siekti lėšų tyrimams. Švedijoje labai didelis dėmesys skiriamas žmonėms, kad jie gerai jaustųsi savo darbe. Gali bet kada nueiti pas katedros vedėją ar dekaną, pasakyti, kuo esi nepatenkintas, ir nebijoti, kad užsitrauksi nemalonę. Jie nepriima skundų kaip kritikos, nes stengiasi išsaugoti darbuotojus“, – sakė mokslininkė.

Pasak jos, bendrą nuotaiką labai pakelia ir supratimas, jog demonstruoti savo turtą ar išskirtinę padėtį visuomenėje yra blogas tonas. Švedijoje, tarkime, ir universiteto rektorius į darbą važiuoja traukiniu arba dviračiu, studentai į dėstytojus kreipiasi vardais, niekas net į visai svetimą žmogų nesikreipia „jūs“, sako „tu“, o pagarba vyresniam, aukštesnės padėties žmogui išreiškiama kitomis formomis ir būdais.

Atvyksta studijuoti iš viso pasaulio

Anot Daivos, įstoti į Lundo universitetą nėra lengva, tačiau čia mokosi nemažai lietuvių. Dauguma puikiausiai kalba angliškai, net neįmanoma atpažinti, iš kurios šalies yra atvykę.

„Studentams visada pasakau, iš kur esu kilusi, nes mūsų lietuviškos pavardės niekur nepaslėpsi. Neseniai po paskaitos priėjo viena mergina ir pasisakė esanti iš Lietuvos. Mano sūnus dabar įstojo į universitetą studijuoti fizikos, jo grupėje taip pat yra lietuvis. Taigi mūsų tautiečių Švedijoje yra gana daug, bet tos vienybės, bendruomeniškumo, koks buvo, kai išvažiavome vos Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dabar nebėra. Dabartinė karta užaugo be geležinės sienos ir išvykimas į užsienį nebėra joks stebuklas“, – sakė D. Daukantaitė.

Vis dėlto jaunimas iš Švedijos miestelių ir kaimų dažniausiai stoja į mažesnius universitetus. Tyrimai rodo, kad svarbu ne tai, iš kur žmonės kilę, o kokį išsilavinimą yra įgiję tėvai – jeigu jie yra baigę aukštuosius mokslus, turi pagrindą po kojomis, ir vaikams suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, nuo mažų dienų skatina siekti savo tikslo. Neseniai Švedijoje vyko konferencija, kur mokslininkai diskutavo, kaip pritraukti studentų iš skirtingų visuomenės sluoksnių, kaip padėti jiems siekti ambicingesnių tikslų, nes, pasak docentės, tokio pastūmėjimo kartais trūksta ir Švedijos jaunimui. Mokslas visiems Europos Sąjungos piliečiams Švedijos universitetuose yra nemokamas, už studijas mokėti privalo tik atvykėliai iš trečiųjų šalių. Tačiau tai netrukdo Švedijoje siekti išsilavinimo daugybei Kinijos, Indijos, Pakistano piliečių.

„Šiais laikais reikia tik trupučio drąsos ir išnyksta visos ribos, pasaulis tampa atviras – tą labai svarbu suprasti jauniems žmonėms, kuriems trūksta palaikymo iš namų. Štai mano tėvai neturėjo aukštojo išsilavinimo, bet aš labai norėjau mokytis, o jie mane visaip palaikė. Tad jei yra noras ir aiškus tikslas, tereikia pabandyti, o padedančių, užtariančių visada atsiranda. Atsiranda ir pinigų – net nemokant kalbos, Švedijoje galima susirasti darbą ir iš jo pragyventi. Jei neįleidžia pro duris, reikia pabandyti atidaryti langą. Labai norisi įkvėpti jaunimą siekti savo tikslų, o susidūrus su sunkumais jokiu būdu nenuleisti rankų“, – sakė D. Daukantaitė.

Gera grįžti namo

Daivos šeima gyvena Lundo universitetiniame miestelyje, kur didelė mokslo bendruomenės ir studentų koncentracija. Podoktorantūrines studijas Daivos vyras atliko Amerikoje, ten gimė jų sūnus. Po dvejų metų, jau gyvendami Lunde, susilaukė dukros. Šeima daug keliauja, mėgsta intensyvų poilsį. Anot Daivos, kol neturėjo vaikų, su vyru ir draugais vasarą mėnesiui išvažiuodavo į kalnus, dabar ten keliauja su visa šeima. Moteris džiaugiasi, kad abu vaikai ne tik namuose kalba lietuviškai, bet ir tarpusavyje bendrauja gimtąja kalba.

„Niekada nereikėjo jų raginti kalbėti lietuviškai, abu mielai vyksta ir į Lietuvą. Kol buvo maži, Lietuvą jie vadindavo senelių namais. Grįžtame čia mažiausiai dukart per metus – Kalėdoms ir vasaros atostogoms. Šilalėje gyvena mama, netoli jos – ir brolis bei sesuo su šeimomis. Labai džiaugiuosi, matydama, kaip keičiasi Šilalė. Ypač džiugina intensyvus kultūrinis gyvenimas, gražūs renginiai dažnai net nemokami. Gali ir pats dalyvauti, ir kitų pasiklausyti. Tačiau kartais nuo tokios gausos žmonės nebežino, ko norėti“, – pastebėjo D. Daukantaitė.

Daiva įsitikinusi, jog didžiausias Šilalės privalumas yra maži atstumai, draugiški žmonės ir daugybė renginių.

„Kai grįžtu, man tokia laimė išeiti iš namų, susitikti žmones, kurie yra draugiški, maloniai priima, stengiasi padėti. Mūsų mokykla dabar visiškai neatpažįstama, pagražėjusi ir pasikeitusi. Žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje daug problemų. Tikriausiai galvoja, kad jos tik čia. Bet kai pasižiūri plačiau, jos visur tokios pat – negerų dalykų pridaro ir Švedijos politikai bei valdžia. Aš labai didžiuojuosi, jog Lietuva padeda kariaujančiai Ukrainai. Ir švedai tai labai vertina, matau, kad Lietuvos autoritetas jų akyse labai išaugo“, – tikino šilališkė D. Daukantaitė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

„Man 31-eri, gelbėtoju dirbu jau 12 metų ir esu daug ką regėjęs, ypač per šį karą. Bet tai, ką pamatėme čia, mane taip sukrėtė, jog iš nevilties po darbų susiverčiau visą butelį degtinės, tačiau matytų vaizdų košmaras vis vien persekiojo visą naktį“, – sakė Charkivo gelbėtojų komandos narys Sergejus Parchomenko.

Į Hrozi kaimelį, nutolusį 85 kilometrus nuo Charkivo, gelbėtojai atvyko labai greitai, tačiau buvusiems sprogimo epicentre padėti niekuo nebegalėjo. Priešo paleista galinga bomba „Iskander“ pražudė visus, kas buvo atėję į kaimelyje rengtus gedulingus pietus – 51 žmogų. Medikai pagalbą suteikė tik penkiems, kurie sprogimo metu buvo gretimoje parduotuvėje. Visi jie buvo sunkiai sužeisti.

Tragedija nutiko buvusiame vaikų darželyje. Prieš keletą metų jį nupirkęs verslininkas viename pastate įkūrė parduotuvę, kitame – nedidelę kavinukę. Pastaroji paprastai veikdavo tik savaitgaliais arba rengiant vestuves ar gedulingus pietus.

Hrozi kaimelyje iki karo gyveno 330 žmonių, o prieš šią tragediją kiek daugiau nei šimtas. Kaimas okupacijoje išbuvo septynis mėnesius, o dabar yra už 35 km nuo fronto linijos, esančios ties Kupiansko miestu. Priešui traukiantis, penktadalis Hrozi gyventojų pabėgo kartu su okupantais, nes buvo tapę kolaborantais. Todėl dabar spėliojama, jog kažkas iš vietinių gyventojų, slaptas priešų sąjungininkas, pranešė rusams apie gedulingus pietus ir prišaukė nelaimę. Okupantai greičiausiai manė, kad kavinėje bus daug ukrainiečių kovotojų, susirinksiančių į kariūno Andrejaus Kozirio perlaidojimą. Bet čia buvo vien civiliai.

47-erių A. Koziris dvejus metus iki karo su žmona ir sūnumi gyveno bei uždarbiavo Lenkijoje, tačiau, Rusijai pradėjus karą, nusprendė grįžti ginti tėvynės. Į kariuomenę savanoriu įstojo ir jo sūnus, tačiau abu buvo pasiųsti į skirtingus fronto ruožus. Prieš metus Andrejus žuvo, bet ilgai nebuvo žinoma, kur jis palaidotas. Neseniai šeimą pasiekė žinia, jog DNR tyrimais nustatyta, kad jis palaidotas Dnipre kaip nežinomas asmuo. Šeima nusprendė savo artimąjį perlaidoti gimtajame Hrozi kaime ir į gedulingus pietus pakvietė visus, kas tik nori. Pusę dviejų dienos visiems susėdus prie stalų, atskriejo bomba, kavinę pavertusi griuvėsių krūva. Per sprogimą žuvo A. Kozirio sūnus, žmona, jos sesuo ir tėvai.

„Kavinėje sėdėję žmonės žuvo akimirksniu, padėti galėjome tik keliems, buvusiems parduotuvėje. Tačiau vienas iš jų mirė nespėjus atvykti greitosios pagalbos mašinai“, – pasakojo pirmas į nelaimės vietą atbėgęs kitoje gatvės pusėje gyvenantis 32-ejų Sergejus Pletinka.

Jis irgi yra kovotojas, tuo metu iš fronto buvo grįžęs trumpų atostogų.

„Sprogimas buvo toks galingas, kad smūgio banga mane nusviedė tris metrus į šalį ir Hrozi kaime bomba pražudė beveik pusę gyventojų atsitrenkiau į garažo duris“, – pasakojo Sergejus.

Jis teigė pamatęs šalia tėvų namo du pargriuvusius kruvinais veidais kariškius, kurie, pasirodo, buvo sustoję pakelėje ketindami apsipirkti parduotuvėje. S. Pletinka išnešė jiems binto ir jodo, o pats nubėgo prie kavinės.

„Tuos, kurie dar judėjo, paguldėme ant žolės, bet daugumos kūnai buvo taip sudarkyti, jog net žiūrėti buvo nepakeliama“, – pasakojo vaikinas.

„Mano broliui Aleksandrui sekmadienį turėjo sukakti septyniasdešimt. Tą ketvirtadienio rytą jis dviračiu buvo atvykęs pas mane į už penkių kilometrų esantį Ševčenkovo miestelį, ir nutarėm, kad jubiliejų kartu su žmonomis švęsime Hro zi kavinėje. Prieš pietus Alek sandras atsisveikino ir išvyko namo, pasakęs, jog skuba į šermenis“, – prisiminė Leonidas Gluško.

Išgirdęs sprogimą ir sužinojęs, kur tai įvyko, Leonidas suskubo skambinti broliui, tačiau atsiliepusi jo žmona Halina pasakė, jog žuvo ne tik vyras, bet ir jų 46-erių dukra Svetlana, buvusi kartu su tėvu kavinėje.

Svetlana buvo kaimo pažiba, nes vienintelė aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą. Tačiau karjeros nepadarė, liko gyventi su tėvais ir dirbo buhaltere. Jos vyras, tolimųjų reisų vairuotojas, tragedijos dieną buvo išvykęs, todėl liko gyvas. Leonido brolio žmona Halina tą popietę prastai jautėsi ir nusprendė gedulinguose pietuose nedalyvauti. Pasisekė ir 41-erių Natašai Berezanec, kuri dirba buhaltere gretimame kaime ir ketino eiti į kavinę kartu su šešiolikmečiu sūnumi Dima. „Pykau ant darbdavio, kad ma ne visą valandą užlaikė ir vė luoju į šermenis. Bet dabar norisi jam išbučiuoti rankas, nes likau gyva ir aš, ir sūnus“, – kalbėjo moteris.

„Gulėjau lovoje, kai pasigirdo kurtinantis driokstelėjimas ir ėmė dužti langų stiklai. Paskambinau tėčiui į frontą, šis pasakė kuo greičiau bėgti pas gimines į kaimo pakraštį, nes bijojo, kad gali atskristi dar kelios raketos“, – pasakojo vaikinas.

Okupantai dažniausiai po minutės arba kelių į sprogimo vietą nukreipia dar vieną ar kelias raketas, jog pražudytų į pagalbą atskubėjusius žmones. Bet tą kartą daugiau raketų nebuvo, tačiau net šešios bombos aplink Hrozi kaimą sprogo kitą dieną, kai į tragedijos vietą rinkosi aukų artimieji bei žurnalistai.

Užkalbinau netoli griuvėsių stovinčias tris moteris, iš kurių viena raudojo, o dvi ją ramino. Paaiškėjo, kad raudančioji dirbo sugriautoje parduotuvėje, bet nelaimės dieną buvo ne jos pamaina, todėl liko gyva. Moteris verkė dėl sunkiai sužeistos kolegės ir žuvusių kaimynų.

„Kas kelias dienas iš fronto atveža visaip atrodančių okupantų kūnų. Turime juos perdėti į specialius maišus ir laikyti šaldytuvuose, kad vėliau būtų galima iškeisti į žuvusių mūsų karių palaikus“, – pasakojo gelbėtojas S. Parchomenko. Tačiau tai, ką jis bei kiti pamatė Hrozi kaime, buvo visai kas kita. Žuvo civiliai, paprasti žmonės, net visi kai kurių šeimų nariai. Ne vienam kūnui atpažinti prireiks DNR tyrimo.

„Norisi verkti kartu su raudančiais Hrozi žmonėmis, norisi keršyti okupantams, prašyti mūsų karių nesigailėti tų išsigimėlių. Norisi rėkti Vakarų politikams: kodėl snaudžiate, kodėl vėlinate ginklų tiekimą, kodėl nepadedate sudoroti Putino?!“ – savo skausmą ir pyktį liejo S. Parchomenko, asmeniškai pažinojęs visus žuvusiuosius.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Praėjusią savaitę didžiuosiuose Lietuvos miestuose vykę renginiai kvietė svajoti, žvelgti atidžiau ir diskutuoti. Mąstyti kitaip kviečia ir Kristinos Sabaliauskaitės vardo mokinių rašinių konkursas – iki spalio 23 d. 8–12 klasių moksleiviai kviečiami dalyvauti rašinio konkurse, pasidalyti mintimis apie savo svajonių literatūros pamoką ir atsiųsti darbus tema „Literatūros pamoka, apie kurią svajočiau“. Rašinius vertins pati rašytoja kartu su leidyklos „Baltos lankos“ atstovėmis. Orientacinė rašinio apimtis – 1000 žodžių. Nugalėtojai bus paskelbti lapkričio 21 d.

Vilniuje įvyko seniausias šalyje šiuolaikinės lietuvių muzikos festivalis „Muzikos ruduo“. Pernai 50 metų sukaktį pažymėjęs festivalis šiemet klausytojus kvietė susipažinti su performatyvumo estetika lietuvių muzikoje. Festivalį Liepkalnio vandens saugykloje pradėjo Vykinto Baltako vadovaujamo ansamblio programa, kurioje skambėjo Sigito Gedos performanso inspiruota improvizacija bei kompozitorių Algirdo Martinaičio, Igno Krunglevičiaus, Alberto Navicko ir V. Baltako kūriniai.

Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ praėjo didžiausia Baltijos šalyse šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius’23“. Šiemet joje dalyvavo 70 meno galerijų ir institucijų bei 300 menininkų iš 18 pasaulio šalių. Šių metų „ArtVilnius“ tema ir akcentas – performatyvumas. Kartu su pagrindine šiuolaikinių meno galerijų programa pristatyta ir daugybė kitų projektų, meno mugėje veikė pasaulinio garso menininkų, muziejų ir meno fondų kolekcijų paroda bei kt.

Prasidėjo tradicinis festivalis „Nepatogus kinas“. Šiemet jis vyksta Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 200-uose miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai didžiąją dalį filmų galės žiūrėti ir „Ne patogaus kino“ namų kino platformoje. Iki spalio 29-osios truksiantis festivalis pasiūlys apie 50 rinktinių filmų.

Renginiai laukia ir šilališkių: spalio 19 d. Šilalės bočiai minės savo organizacijos 30-metį, Kaltinėnai spalio 20 d. kviečia „susiplakti“ „Rudens kokteilį“, šilališkiai, matyt, nusižiūrėję nuo Švėkšnos gyventojų, sumanė sukurti Moliūgų parką, o liaudiškos muzikos mėgėjai šeštadienį kviečiami į Traksėdį, kur vyks liaudiškos muzikos kapelų šventė.

Kotryna PETRAITYTĖ

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ant marių kranto surengtame tarptautiniame Klaipėdos festivalyje per tris savaites pristatytos trys unikalios premjeros, scenoje buvo galima išvysti kone tris šimtus atlikėjų, tris valandas kurtas grimas vienam iš premjeros herojų, scenografija tapo net statybinės nuolaužos, po spektaklio grąžintos į antrinio panaudojimo vietą, scenoje debiutavo ne tik visas baimes įveikę klaipėdiečiai, bet ir jų augintiniai. Svarbiausia – publika iki šiol diskutuoja apie tai ką išvydo ir nekantriai laukia naujų premjerų.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras per tris savaites istorinį elingą pavertė scena ir žiūrovų sale,  pristatydamas tris skirtingus renginius: koncertą „Karo ir taikos dainos“ ir du pilno formato pastatymus - istorijų operą „Klaipėda“ ir videografinį spektaklį „Carmina Burana“. Profesionalai patvirtins, kad tai sudėtingas dalykas: festivalių praktika Lietuvoje rodo, kad dažniau rengiami koncertiniai spektaklių atlikimai. Tuo tarpu iššūkių nebijanti KVMT komanda į elingą žengia su spektakliais ir visais privalomais atributais.

Plojo ne tik tautiečiai, bet ir užsieniečiai

Klaipėdos festivalis šiemet sulaukė įspūdingo skaičiaus žiūrovų – net 4225, virtualiai Klaipėdos festivalio vaizdo medžiaga domėjosi daugiau nei 36 tūkstančiai gerbėjų. Sulaukta daugybės svečių iš Lietuvos ir užsienio. Klaipėdos festivalyje tradiciškai lankėsi LR Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana.

Klaipėdos festivalio gerbėjai bilietus į istorijų operą „Klaipėda“ ar videografinį spektaklį „Carmina Burana“ įsigiję dar ankstyvą pavasarį mėgavosi išskirtinėmis, ypatingai minkštomis vietomis „Bičiulių ložėje“. Specialiai ištikimiausiems žiūrovams Muzikinio teatro siuvykla pasiuvo minkštus kėdžių paklotus, kad būtų ne tik minkšta, bet ir šilta mėgautis įstabiomis premjeromis. Norint, kad žiūrovai patogiai pasiektų namus nakties metu, nes renginiai baigėsi vidurnaktį ar net po jo, buvo priderinti miesto viešojo transporto maršrutai.

Šiuolaikinės technologijos leidžia identifikuoti kokios šalies atstovai pirko bilietus į Klaipėdos festivalio renginius. Tarkim, net 99 procentai lietuvių rinkosi koncertą „Karo ir taikos dainos“, suvienijusį Kyjivo nacionalinio akademinio operetės ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatrų menininkus, keletas susidomėjusių atvyko iš Belgijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų. Istorijų operos „Klaipėda“ premjeros statistika: dauguma žiūrovų mūsų tautiečiai, tačiau sulaukta svečių iš Latvijos, Vokietijos, Švedijos, Britanijos, Austrijos, Danijos, Juodkalnijos, Olandijos, JAV, Norvegijos,  Lenkijos.  Videografinio spektaklio „Carmina Burana“ premjera susidomėjo ne tik teatro gerbėjai iš Lietuvos, bet ir kaimyninės Latvijos, atvykusieji iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Švedijos, Islandijos, Graikijos, Britanijos, Danijos, Olandijos,  JAV.

Profesionalų atliktas tyrimas parodė, kad Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro senajame elinge surengtas Klaipėdos festivalis publikai leido pajusti stiprų scenos meno efektą vedantį į puikią emocinę savijautą. Psichinės sveikatos stiprinimo projekto „Mindletic“ surinkti duomenys užfiksavo  stiprų scenos meno efektą: po pasirodymų net 95 proc. visų žiūrovų emocijų buvo aukšto malonumo kategorijoje.

Stebinantis dalyvių skaičius scenoje

Klaipėdos festivalis didžiuojasi į išskirtines premjeras subūręs daugybę atlikėjų: koncerte „Karo ir taikos dainos“ -  130, istorijų operos „Klaipėda“ premjeroje – 200,  videografinio spektaklio „Carmina Burana“ premjeroje - net 270.  

Pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą „Carmina Burana“ atliko KVMT simfoninis orkestras ir choras drauge su vienu profesionaliausių Lietuvos chorų – Kauno valstybiniu choru.

„Carmina Burana“ premjeroje neplanuotai dainavo ir Vakarų Europos operos teatruose dainuojantis baritonas Modestas Sedlevičius. Jis kone paskutinę dieną pakeitė netikėtai susirgusį solistą Farshad Abbasabadi. Palanki fortūna lėmė, kad žinomas solistas tuo metu buvo Lietuvoje, turėjo kone vienos dienos laisvadienį ir įsijungė į premjerą elinge! Jam teko ir netikėtumas dainuoti žingsniuojant po scenos danga paslėptu bėgimo takeliu.

Trečiojo Klaipėdos festivalio metu pagaliau pavyko į šoną nustumti elinge viduryje daug metų rymojusią jachtą bei taip publikai leisti išvysti elingą nauju rakursu.

Masinėje videografinio spektaklio „Carmina Burana“ pradžios scenoje į miestiečių būrį įsiliejo ne tik Muzikinio teatro solistai, studentai-savanoriai, Klaipėdos vaikų operos studijos auklėtiniai, bet ir mokymo centro „Geras šuo“ nariai, t.y. šeimininkai ir jų šunys!ž. Debiutui scenoje buvo atrinkti geriausiai užsirekomendavę specialiuose mokymuose. Džiaugiamės, jog viskas puikiai pavyko, o publika pirmojo karto jaudulio net nepastebėjo!

Tenoro M. Jankausko videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ laukė ne tik muzikiniai iššūkiai. Kepto gulbino personažas, kurį sukūrė M. Jankauskas, pagal kostiumų dailininkės S. Straukaitės ir scenografės S. Šimkūnaitės sumanymą buvo „apdegęs“. Nudegimų efektus net tris valandas jam tvirtino, klijavo ir kitais būdais kūrė specialaus grimo dailininkė Jurgita Globytė ir asistentė Inga Urbanovič.

Suderinus su Klaipėdos miesto savivaldybe bei iš anksto įspėjus klaipėdiečius pirmą kartą scenoje panaudota sirena. Šiandieninėje geopolitinėje situacijoje, kai kaimyninėse šalyse skambančios sirenos perspėja apie galimus pavojus, Klaipėdoje sirenas pritaikėme tik kurdami meną bei siųsdami žinutę ne tik sau, bet ir pasauliui.

Baimintasi, kad solistės nenuneštų vėjas

Vieografiniam „Carmina Burana“ spektakliui atviroje pamario erdvėje buvo pastatyta rekordiškai didelė scena  - net 11 metrų aukščio ir 60 m pločio, panaudoti rekordinio dydžio LED ekranai! Didieji ekranai buvo sumontuoti iš 766 vienetų mažesnių (0,5x 0,5 m) ekranų taip  siekiant sukurti milžinišką ir nepakartojamą spektaklio vaizdą! Ir tai buvo nepakartojama...

110 – tiek prireikė audinio metrų solistės Ritos Petrauskaitės kostiumui. Suknelė  - didžiulė, ilgis net 18 metrų! Prieš naudojant ją scenoje buvo atlikti kostiumo aerodinaminiai procesai. Jų prireikė, nes baimintasi, kad stipriais vėjais garsėjančiame pajūryje šis scenos kostiumas gali būti pavojingas ir tiesiog nuskraidinti spektaklio heroję.

Džiaugiamės ir gausia festivalio savanorių komanda: šiemet sulaukta net aštuoniolikos meno gerbėjų, panorusių neatlygintinai prisidėti prie didžiulio festivalio įgyvendinimo.

Viena tradicinių Klaipėdos festivalio misijų – skleisti tvarumo žinią. Kuriant spektaklio „Carmina Burana“  scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai: klaipėdiečiai pakviesti spektakliui padovanoti vintažinių rūbų, o choristams, suderinus su kostiumų dailininke, leista panaudoti ir savo kasdienę aprangą. Informacijos apie festivalį sklaidoje aktyviai naudotas dinaminis QR kodas. Scenografijoje naudotos statybinės nuolaužos, po spektaklio grąžintos į antrinio panaudojimo vietą.

„Carmina Burana“ rekvizitas - didžiuliai akmens luitai, buvo padaryti visai ne iš akmens. Vyriausioji rekvizitininkė Jekaterina Novikienė su meile gludino kiekvieną „akmenėlį“.

Minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinėje premjeroje atgijo ne tik šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenę lietuvininkai ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusieji, bet ir Taravos Anikė.

Mažiau nei šimtas žmonių Lietuvoje vis dar kalba šišioniškių tarme, tačiau istorijų operoje „Klaipėda“ ši tarmė suskambo pedagogės Vaidos Galinskienės dėka.

Spektakliai-reiškiniai

III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio programa elinge prasidėjo ypatingu koncertu „Karo ir taikos dainos“, suvienijusiu Kyjivo nacionalinio akademinio operetės ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatrų menininkus. „Menininkai, tarytum įrėmindami kūrinį, priminė, kad visi festivaliai, visa mūsų kūryba šiandien įgyja naujas prasmes: karo akivaizdoje, skeveldromis virstančioje tikrovėje menas išlieka dar svarbesnis, nes sutvirtina liepsnojančius žmogaus jausmus ir nuskaidrina sielą“,- rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Videografinį spektaklį „Carmina Burana“ elinge pristatytė režisierius Dalius Abaris, muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Martynas Norvaišas.

Istorijų opera „Klaipėda“ skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti. Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui prašant ją sukūrė net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą trijų skirtingų veiksmų operai rašė Arvydas Juozaitis. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė.

„Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kuria tokius spektaklius, apie kuriuos kalbama gatvėje. Net ir praėjus porai dienų, susitikus pažįstamą norisi pasidalinti įspūdžiais. Tai reiškia ne ką kitą, kad teatras sugeba generuoti kultūros reiškinius. Ne tik faktus, t. y. – spektaklius, kurie atgyvenę vieną vakarą, ryte net neprisimenami!“,- rašė žurnalistė Nina Puteikienė.

Dėkojame rėmėjams

Tarptautinis Klaipėdos festivalis nuoširdžiai dėkoja mecenatui UAB „Vakarų medienos grupė“, istorijų operos „Klaipėda“ rėmėjui – AB „Limarko laivininkystės kompanija“, rėmėjams - Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai „BEGA“, UAB „Kautra“, UAB „Stemma group“, UAB „Klaipėdos terminalo grupė“, advokatų kontorai Glimstedt, UAB „Biofarmacija“, UAB „Mūsų laikas“, UAB „Inchape Motors“, viešbučiui „Michaelson boutique hotel“, viešbučiui „Klaipėdos Victoria“ ir visiems gausiems informaciniams rėmėjams.

„Esu labai laimingas būdamas Klaipėdoje. Gal prieš dvejus metus teatro baleto tarnybos vadovui ir vyriausiajam choreografui Aurelijui Liškauskui prisipažinau, kad galėčiau čia gyventi, ir tai išsipildė. Tikiu, kad kai kuriems dalykams tiesiog lemta įvykti ir jie tampa tikrove. Miesto energija, žmonių, dirbančių teatre, profesionalumas negali nesužavėti“, – tikina naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovas Gaj Žmavc. „Nuoširdžiai dėkoju baleto tarnybos vadovui A. Liškauskui už nuoširdumą ir paramą. Muzikinio teatro vadovei Laimai Vilimienei visapusiškai palaikančiai baleto trupę. Tai neįtikėtina ir įkvepia! Sudėtinga nusakyti, tačiau nuostabu, kiek daug mums jau pavyko nuveikti vos per du bepilnus bendradarbiavimo mėnesius“.

Lemtinga G. Žmavco (Slovėnija) pažintis su Lietuvos pajūriu įvyko 2021 m., kai kartu su tarptautine menininkų komanda, jis ruošė premjeras Klaipėdos festivalyje kaip choreografo Edwardo Clugo asistentas. Tąkart pristatyti publiką sužavėję šokio spektakliai „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“.  Tais pačiais metais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistė Ksenija Jermakova Tarptautiniame menų festivalyje „SOLO Contemporary Dance Festival“ Ankaroje (Turkija) pristatė G. Žmavc choreografinę miniatiūrą pagal specialiai šiam pasirodymui jo paties sukurtą muziką.

Neseniai tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovu. Ką jums reiškia šios pareigos? Papasakokite skaitytojams apie šią veiklos sritį.

Išgyvenu labai pakylėtą laikotarpį. Žinau, kad vadovavimas baleto trupei - didžiulė atsakomybė, kad nuo manęs priklauso daug žmonių. Noriu jais rūpintis atsakingai ir tinkamai. Prieš atvykdamas mąsčiau ką geriausio galiu nuveikti baleto trupei. To atsakingai klausiau savęs. Esu tame gyvenimo tarpsnyje, kai turiu sukaupęs daugybę patirties, kuria galiu pasidalinti. Manau, kad meno vadovas turi turėti aiškią viziją ir įkvėpti žmones tą viziją įgyvendinti. Nusprendžiau - jei tapsiu baleto trupės vadovu, dėsiu daug pastangų vizijai ir planams įgyvendinti. Noriu kurti tvirtus pamatus šios baleto trupės ateičiai. Noriu, kad būtume unikalūs ir atpažįstami, turėtume savo braižą. Tai svarbiausias mano tikslas. Džiaugiuosi, kad sulaukiau didžiulio palaikymo iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės ir baleto tarnybos vadovo, vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko bei visos kūrybinės komandos. Turime aiškią baleto trupės ateities koncepciją ir visi kartu pradedame ją įgyvendinti.

Dirbate Muzikiniame teatre dar tik antrą mėnesį, o mes sunkiai spėjame net sužinoti kiek daug jums pavyko nuveikti.

Nuo pat pradžių viskas vystosi labai sparčiai. Į trupę pakvietėme devynis naujus šokėjus. Šiuo metu joje yra 25 menininkai iš Korėjos, Japonijos, Kolumbijos, Italijos, Ukrainos ir, žinoma, Lietuvos. Džiaugiuosi, kad kuriame daugiakultūrę aplinką. Tai labai svarbu, nes šokis yra universalus. Smagu, kad baleto studijoje susipina visos šios skirtingų kultūrų ir patirčių energijos. Tai sukuria visiškai kitokią atmosferą. Noriu sveikos, kūrybingos darbo atmosferos.

Taip pat turime naują baleto repetitorių Filipą Veverką iš Čekijos ir labai džiaugiamės, kad jis prisijungė prie mūsų.

Tiek studijai, tiek scenai atnaujinome grindų dangą ir tai yra esminė ilgalaikė investicija.

Šiuo metu labai stengiamės modernizuoti trupės rinkodarą ir reklamą, kuri turės didelės reikšmės bendram estetiniam baleto trupės įvaizdžiui ateityje. Norėtume pritraukti ir tarptautinę publiką, todėl daug galvojame apie tai kas vyksta už šalies sienų.

Ką galite pasakyti apie KVMT baleto trupę ir jos perspektyvas?

Baleto trupė – labai jauna. Daugumai naujai atvykusių šokėjų, tai taps pirmu profesionaliu šokio sezonu. Tikiuosi, kad padėsime jiems profesionaliai tobulėti ir jie čia ir pasiliks. Studijoje tvyro jaunatviška energija. Visi alkani dirbti. Todėl turime užtikrinti, kad šokėjai galėtų išreikšti save ir būti kūrybingi. Žinoma, dauguma jų baigę klasikinio šokio studijas, nors mūsų baleto trupė turi šiuolaikinį profilį, bet toks buvo mūsų reikalavimas dalyvaujantiems atrankoje.

Per pastaruosius kelerius metus su Muzikinio teatro baleto trupe dirbau keletą kartų ir ji mane sužavėjo. Dabar esame dar didesni ir dar įvairesni. Manau, kad svečiams choreografams čia patiks dirbti.

Naujasis teatro pastatas: kokias galimybes jis atvers baleto artistams ir jums?

Turėsime savo visiškai naują pastatą ir tai bus pirmasis naujai pastatytas teatras nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tai svarbu mums visiems ir visi norime pagaliau pradėti darbą jame. Darbo sąlygos bus geros. Turėsime didelę baleto studiją, kineziterapijos kambarį ir persirengimo kambarius, nuostabų vaizdą į Klaipėdos miestą. Įspūdinga nauja scena ir žiūrovų salė. Su šiuo nauju pastatu, elingo scena po atviru dangumi ir kitomis pasirodymų erdvėmis - Klaipėda tampa svarbiu Lietuvos meno centru. Pasirūpinsime, kad mūsų kūriniuose būtų išnaudotas ne tik Klaipėdos teatro, bet ir miesto galimybių potencialas.

Man patiko jūsų mintis, kad ateitį reikia matyti ne tik kasdienėje rutinoje, bet ir žmonių poreikyje tobulėti.

Klaipėdos baleto trupė jau įrodė savo, kaip aukšto lygio profesionalų, poziciją Lietuvoje. Dėl to nekyla jokių abejonių. Tai liudija pastaraisiais metais statomi kūriniai. Pakvietėte vienus didžiausių tarptautinių šokių pasaulio vardų, o šokėjų technika šiuose pasirodymuose buvo labai aukšto lygio. Turime suprasti, kad Klaipėda yra mažas miestas, todėl matyti čia kuriamus tokius kūrinius bei turėti tokią pažangią baleto trupę yra tikra dovana. Galiu drąsiai pasakyti, kad mes tampame švyturiu Baltijos šalyse. Stengsiuosi plėsti ir skatinti šią tendenciją. Be savo statomų kūrinių, noriu prikviesti daug kviestinių choreografų: tiek tarptautiniu mastu pripažintų, tiek naujos kartos kūrėjų, kurie šiuo metu kyla pasaulinėje šokio scenoje. Manau, kad Lietuva nusipelno pamatyti kas geriausio kuriama pasualyje šioje srityje. Štai ką aš turiu omenyje sakydamas, kad būtina žengti pirmyn, būti atviriems pasauliui.

Gal galite papasakoti apie premjeras, kurias ruošia baleto trupė?

Šiuo metu baleto trupė atlieka mūsų turimą repertuarą ir gastroliuoja šalies viduje.  

Ruošiamės iškilmingam gala koncertui, kuris pavasarį atidarys naująjį operos teatrą.

Klaipėdos festivalyje vasarą pristatysime dvi naujas pasaulines premjeras, kurias ruošia kviestinis britų choreografas Douglasas Lee ir aš. Tai bus svarbus įvykis mums visiems ir įspūdingas artėjančio sezono akcentas. Visą savo naujosios baleto trupės potencialą pristatysime naują kūrinį, kuriam kuriama ne tik originali choreografija, bet ir muzika. Visus labai kviečiu atvykti į Klaipėdą ir išvysti!

Kas tampa jūsų motyvacija pradėjus naujus darbus, naujus pastatymus?

Įkvėpimo visada semiuosi iš žmonių, su kuriais dirbu. Tai mano kūrybinė komanda ir, žinoma, šokėjai. Jie yra mano įkvėpimo šaltinis, o tikroji magija vyksta repeticijų salėje. Šokio artistai - tikrai nepaprasti žmonės. Jie suteikia kūrėjams savo kūną ir protą bei leidžia juos lipdyti kaip molį. Tai, ką jie gali padaryti, pribloškia. Esu dėkingas, kad turiu tokias galimybes gyvenime - būti menininku ir kurti su tiek daug talentingų žmonių visame pasaulyje.

Kokius spektaklius labiausiai mėgstate žiūrėti ir kodėl?

Nemanau, kad turiu tokių. Mačiau daug įvairiausių ir visada kažkas mane nustebina. Yra tiek daug gabių choreografų, o šokis nuolat tobulėja, transformuojasi ir naujai kažką paryškina... Visada ieškau kokybės ir originalumo ir tai man daro didžiausią įspūdį. Šokio pasaulyje man svarbus profesionalumas ir intelektualumas.

Norite padidinti žiūrovų skaičių ir pritraukti naujų auditorijų iš užsienio. Ko tam prireiks?

Geros programos ir užtikrintos kokybės.

Jei atliekamas darbas yra universalus, jis prakalbės į bet kurią auditoriją. Manau, kad svarbiausia į skirtingas žmonių grupes kreiptis viena universalia kūno kalba. Tai pats tiesiausias išraiškos būdas. Mes tai darome kiekvieną dieną net nepastebėdami.

Ar rinkodara svarbi jūsų darbe ir kodėl?

Pandemijos laikais daugelis žmonių pirmą kartą pamatė baletą ar šiuolaikinį šokį, nes tai buvo prieinama internete. Turime suprasti, kad ne visi eina į teatrą. Kai kurie mano, kad tai ne jiems, o kai kurie - neturi galimybių, tačiau pandemijos metu internetu galėjome išvysti nepaprastą aukščiausios klasės turinį. Geriausios šokio trupės pandemijos metu nedelsiant prisijungė prie transliacijų internetu ir tai buvo teisingas sprendimas, nes jis pasiekė žmones visame pasaulyje bei pritraukė naujų auditorijų. Štai kodėl gera rinkodara šioje srityje yra labai svarbi.  Tai apie pasiekiamumą ir tai, kaip pristatote save ir savo darbą. Todėl noriu, kad mūsų trupė turėtų labai patrauklią, profesionalią foto/video medžiagą, kad galėtume kuo geriau pristatyti save ir įkvėpti žmones ateiti į teatrą. Noriu, kad turėtume savo ženklą, vizitinę kortelę, kuri būtų atpažįstama tarptautinėje erdvėje.

Gal planuojamos baleto trupės gastrolės?

Per savo kaip šokėjo karjerą daug gastroliavau. Tai vienas stebuklingiausių dalykų ir mūsų profesijos privilegija keliauti po pasaulį. Tai neabejotinai KVMT baleto trupės planuose ir manau, kad turėsime tam daug pukių galimybių ateityje. Būčiau labai laimingas, jei KVMT baleto trupės darbai būtų pristatyti užsienyje tarptautinei publikai. Manau, kad šokėjai taip pat būtų sužavėti.

Kaip jau minėjau anksčiau, šiuo metu yra daug neatidėliotinų darbų, kurie pamažu vykdomi. Mes viską darome žingsnis po žingsnio, apmąstydami ir atsakingai. „Rašome“ naują baleto trupės veiklos skyrių ir tai užtrunka. Tačiau ateitis atrodo šviesi.

Žaneta SKERSYTĖ

* * *

Gaj Žmavc

Vizitinė kortelė

Gaj Žmavc yra Slovėnijos šokėjas, choreografas ir kompozitorius. Beveik du dešimtmečius jis šoko Slovėnijos Maribor nacionalinio baleto trupėje, kur pasižymėjo kaip menininkas kuriantis unikalius šokio personažus šiuolaikiniam kompanijos repertuarui. Jis šoko choreografų Edwardo Clugo, Stašos Zurovaco, Mauro Bigonzetti, Johano Ingerio, Jeano Christopho Maillot, Valentinos Turcu ir Darrel Toulon  spektakliuose. Su Maribor baleto trupe gastroliavo daugybėje pasaulio šalių, dalyvavo projektuose, festivaliuose.

Labiausiai pastebimas intensyvus  ir produktyvus G. Žmavco darbas su choreografu Edwardu Clugu. Pastarojo kūryba tapo postūmiu ir G. Žmavc karjerai, kūrybai ir tobulėjimui.

Kaip choreografas ir kompozitorius G. Žmavcas kūrė ir prodiusavo savarankiškus šokio projektus, dažniausiai kartu su ilgamete bendradarbe, šokių partnere ir bendraautore Tetiana Svetlična. Jo darbai buvo rodomi Belgrado choreografinių miniatiūrų festivalyje, „Bûhnenwerkstatt Graz“ šokių festivalyje, Šibeniko šokių festivalyje ir Solo šokių festivalyje Ankaroje (čia dalyvavo su KVMT baleto trupės soliste Ksenija Jermakova). G. Žmavcas sukūrė naujus kūrinius Slovėnijos Maribor nacionaliniam baletui, Jaunimo Slovėnijos Jaunimo baletui, NRW Junior Ballett - Ballett Dortmund ir Klaipėdos valstybinio muzikos teatro baleto trupei, du nauji pastatymai baletui laukiami 2023/24 m. sezone  Magdeburge ir KVMT. Menininkas buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui už geriausią 2022 metų šokio pastatymą Lietuvoje (III šokio spektaklio „Dona Kichotė“ dalis).

Tautos išmintis sako, kad ne laikas šunis lakinti, kai reikia medžioklėn joti. Šilalės savivaldybės valdininkai to, panašu, nėra girdėję, nes elektromobilių įkrovimo stotelės įrengimu pradėjo rūpintis tik tuomet, kai į Šilalę atvažiavo dar pernai nupirkti trys nauji elektriniai autobusai. Be to, apie šių stotelių poreikį prabilo ir gyventojai – mūsų mieste taip pat jau važinėja apie 30 elektromobilių, tačiau kur juos įkrauti yra pačių žmonių rūpestis.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Apie galimybę į savo namus priimti tėvų globos nete­kusius vaikus kalbama dešimtmečius, bet tuo susi­do­mė­jusiems šilališkiams kyla daugybė klausimų. Pavyz­džiui, kokio amžiaus žmonėms leidžiama pasiimti vaikus, kiek jų gali vienu metu apsigyventi šeimos namuose, ką da­ry­­ti, jeigu vaiko nebenorima grąžinti į globos namus? Į šiuos bei kitus klausimus atsako Šilalės rajono socialinių pas­laugų namų globos centro socialinė darbuotoja Birutė Gu­­dauskaitė-Girčė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Krepšinio sirgaliai vėl kviečiami palaikyti savo miesto komandą – jau šį šeštadienį „Lūšis“ namuose žais startines regiono krepšinio lygos (RKL) sezono rungtynes.

Krepšinio varžybos vyks spalio 14 d., nuo 16 val.

„Šilalės artojo“ inform.

„Lūšies“ klubo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Rugsėjo 30 d. vyko XVI-asis bėgimas „Aplink Pajūrį“. Kasmetinis jo iniciatorius – Pa­jūrio sporto klubo „Jūra“ vadovas Rimantas Bendžius. Renginys suburia ne tik bėgimo en­tuziastus iš visos Lietuvos, bet skatina sportuoti ir vietinius gyventojus. 

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Rolando UUBONO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78