Tauragiškis sportininkas Rokas Baciuška šiuo metu lenkty­niauja SxS klasėje su apie 900 kilogramų sveriančiu bagiu. Neseniai jis grįžo iš Ispanijos, kur pirmą kartą dalyvavo T1+ klasės lenktynėse. Pasak Roko, tai buvo pats sunkiausias Eu­ropos lenktynių etapas.

Apie sportininko karjeros pradžią ir tai, kas lemia sėkmę varžybose, R. Baciuška pasakojo šilališkių kuriamoje tin­k­la­laidėje „Pokalbiai su (ne)jaunimu“, o jam klausimus už­da­vinėjo Gabija Jakaitė. 

„Mano tikslas yra 2025-aisiais, jei su­rinksiu pinigų, važiuoti T1+ trasa, tokia kaip lenktynininkai Vaidotas Žala ir Be­nediktas Vanagas, nes norisi kovoti tarp aukščiausio elito“, – prisipažino Rokas.

Kalbėdamas apie Dakaro ralį, lenktynininkas teigė, kad pirmenybę teikia ne rezultatui, o sėkmingam finišui.

„Nereikia įrodinėti, jog tu esi pats geriausias – Dakaro elitas turi daugiau pa­tirties nei aš. O pasiekimai ateina su ja: pirmojo Dakaro metu užėmėme trečiąją vietą, antrais metais jau norėjosi čempionų titulo, deja, nepavyko“, – pri­siminė sportininkas.

Anot Roko, kaip ir daugelis berniukų, vaikystėje lankė įvairius būrelius, žaidė stalo tenisą, futbolą, išbandė daug kitų sporto šakų, kol atrado tai, kas labiausiai traukia.

„Netoli Tauragės yra kartodromas, treneris Tauras Staniulis pasiūlė iš­ban­dyti pramoginį kartingą. Man patiko juo važiuoti, tad nusprendėme nusipirkti sportinį kartingą. Pirmus metus Lietuvos kartingų čempionate sekėsi ga­na sunkiai, tačiau daug dirbau ir po kurio laiko tapau Lietuvos, o vėliau – Baltijos šalių čempionu. Kai pradeda sektis, norisi tai tęsti“, – teigė R. Baciuška. 

Sportininkas džiaugėsi, kad siekti svajonės jam padeda ir šeima. Nors tai kainuoja labai daug. Pavyzdžiui, jeigu važiuoji T1+ kategorijoje, reikia apie vieno milijono eurų. O Lietuvoje sudėtinga rasti rėmėjų. Ir nors jie tei­kia fi­nansinę paramą lenk­ty­nininkams, vis tik di­džiau­sia finansinė našta tenka Ro­ko tėvams.

„Gali būti talentingas, bet jei neturi paramos, neį­ma­noma tapti profesionaliu lenktynininku, nes tai yra  pats brangiausias sportas“, – teigė R. Baciuška. 

Pasak jo, Dakaro organi­zatoriai net nustebo, kad iš tokios mažos šalies kaip Lietuva lenktynėse da­ly­vauja po 6–7 sportininkus, kai, pa­vyzdžiui, net iš Prancūzijos atvyksta tik 4–5.

Beje, Rokas sakė esantis dėkingas Tauragės savivaldybei, kurios vadovai patikėjo jo galimybėmis ir dalyvaujant Dakare bei pasaulio čempionate skyrė po 50 tūkst. eurų. Anot sportininko, toks bendradarbiavimas yra svarbus, nes taip pasaulyje garsinamas ne tik gimtasis miestas, bet ir  Lietuva. 

Tiesa, norint gero rezultato, ne­už­ten­ka vien finansinės paramos. Tokio sporto entuziastams tenka ruoštis tiek psichologiškai, tiek fiziškai. Pasak sportininko, išbandymų lenk­ty­nėse nestinga – tarkime, svarbu važiuojant nenusiversti nuo pirmos kopos ir neiškristi iš žaidimo.

„Jeigu padarai klaidą, lenktynės baigtos. Yra daug sudedamųjų dalių, kurios lemia sėkmę. Turi mąstyti ne vien apie tai, kad esi greitas, bet galvoti, kaip taupyti techniką, kaip važiuoti per akmenis, kopas ir uolas“, – pasako­jo R. Baciuška.

Automobilių sportas išsiskiria tuo, kad rezultatas priklauso ne nuo vieno žmogaus.

„Pavyzdžiui, šturmanas nuves į kitą pu­sę, gausi baudų, mechanikai nepri­suks padangos – vėl bėda. Taigi bend­ras rezultatas yra visos komandos“, – įsitikinęs sportininkas.

O ar jis nebijo, jog vieną dieną tai gali jį pražudyti? 

„Negalvoju apie žūtį, nes jeigu taip­ mąstyčiau, nepasiekčiau tokių rezul­tatų. Bet iš tie­sų šis sportas neskirtas bailiams“, – juo­kėsi Rokas. 

Jis teigė neskaičiuojantis, kiek turi me­dalių bei apdovanojimų. Nors, pa­vyz­džiui, Lietuvai jau pelnė du medalius, kurių kitos Baltijos šalys neturi. Kol kas visi prizai yra jo namuose, tačiau sportininkas prisipažino svajojantis drauge su Tauragės savivaldybe įrengti patalpas, kur žmonės galėtų išvysti visus tro­fėjus.

Šiuo metu Rokas su tėvais gyvena Tauragėje. Ir juokauja, kad gyvena lyg italų šeima – viename name įsikūrusios net kelios kartos: vaikai, anūkai, seneliai. 

Beje, įdomi lenktynininko nuomonė apie kelių eismo taisyklių laikymąsi. Pasak Roko, visiems galioja vienodos sąlygos, todėl jis irgi stengiasi vairuoti atsakingai.

Vesta VITKUTĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.

Praėjusią savaitę svarbiausia šventė, žinoma, buvo Pir­moji pamoka – Rugsėjo 1-oji, su kuria miestai ir mies­teliai pastebimai papilnėjo ir atgijo. Vis dėlto mokslo me­tų pradžia vasaros smagumo neužbaigia – apžvelgus pirmos pusės rugsėjo renginius rajone, pirmiausia už akių užkliūva rugsėjo 15-osios vakarą vyksiantis jau tra­di­ci­nis kasmetinis renginys „Visa Lietuva šoka“.

Nenuobodžiauti ragina ir­ mies­­­teliai – štai rugsėjo­ 13 d. Kvė­darnos kultūros namuo­se bus galima dalyvauti nemokamose­ Viktoro Tarvydo kūrybinėse dirb­­tuvėse „Popieriaus juoste­lės at­gyja“. Kaltinėniškiai rugsėjo 22-osios vakarą kviečia į Baltų vienybės dieną, kur Kalnų sąšauka rengiama ant Pilių piliakalnio. Baltų vienybės dieną minės ir laukuviškiai, ir kvėdarniškiai. O bene didžiausias rugsėjo renginys, ko gero, laukia Bijotuose, mat rugsėjo 23 d. kapela „Bijotaičiai“ minės 15 me­tų veiklos jubiliejų, taip pat pri­simins prieš penkerius metus mirusį savo buvusį vadovą Stasį Bugenį... 

Be abejo, rugsėjį laukia ir dau­giau renginių bei koncertų.

Paskutinę vasaros ir pirmosiomis rugsėjo dienomis dau­­gelyje miestų buvo mini­mas Laisvės dienos 30-metis.­ Rug­pjūčio 31-ąją sukako 30 me­tų, kai mūsų šalį paliko paskutiniai okupantų kareiviai bei jų technika. Šiai dienai įprasminti Šilalėje taip pat įvyko pra­s­­mingas renginys.

Paminėta ši diena kone viso­je Lietuvoje. O Šiauliuose is­to­rinėmis įžvalgomis apie Lie­tuvai reikšmingą datą pasida­linęs istorikas profesorius Arū­nas Gumuliauskas sakė: „Iš Lie­tuvos išėjo svetima kariuomenė, kuri mūsų žemę trypė net 198 metus. Tai buvo milžiniškas mūsų diplomatinis­ laimėjimas. Jeigu ne svetimos­ kariuomenės išvedimas iš Lie­tuvos, neturėtume jokių galimybių prisiminti ar net kalbėti apie NATO. Šis istorinis įvykis vertas didelės pagarbos, todėl linkiu visiems suprasti, kad be šios datos nebūtų ir šios dienos“. 

Jau tradiciškai Kaunas rude­nį pasitinka varpų muzika: pra­ėjusį savaitgalį Vytauto Di­džio­jo karo muziejaus sodely­je skam­bėjo kariljonistų iš viso pa­saulio atliekami kūriniai. Tarp jų – ne tik klasika, populiariosios muzikos fragmentai, bet ir lietuvių bei ukrainiečių liaudies dainos, Holivudo fil­mų melodijos. Po ilgo laiko­ suskambėjo ir žymiausio Lie­tuvos kariljonisto Viktoro Kup­revičiaus bei jo sūnaus Gied­riaus Kuprevičiaus autoriniai bei aran­žuoti kūriniai kariljo­nui.­ Fes­tivalį atidarė klaipėdiečiai –­ improvizacijas ir kariljono klasiką po vieną ir duetu atliko Urtė Krutkevičiūtė ir Vilius Aleinikovas, juos pakeitė kariljonistai iš Nyderlandų ir Belgijos – Richard de Waardt bei Dina Verheyden. R. de Waardt jau daugiau nei dešimt­metį yra­ Roterdamo miesto ka­riljo­nis­tas, groja trimis kariljo­nais, taip pat akordeonu kelio­se grupėse ir aktyviai priside­da prie kampanijos „Daar Zit Mu­ziek In“, kuria siekiama įtraukti daugiau muzikos į vaikų mokymo procesą. 

Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ruošiasi atidaryti naują sezoną ir žada stip­rių išgyvenimų sezoną. Pasak vienos iš teatro meno vadovių Kamilės Gudmonaitės, 84-ajame­ sezone bus kalbama apie­ teritorijas, dalykus, kurių paprastai vengiama, kurių stengiamasi nepastebėti, apeiti. Tiesa, paskelbtas premjerinio spektak­lio kampanijos pavadinimas „Neik į teatrą. Priprasi“, sukėlė didžiulį ir nevienareikšmišką vertinimą, o visuomenė, vertindama tokį šūkį, pasiskirstė į dvi stovyklas. Vieni tvirtino, jog tokia reklama niekam nesuprantama ir kelia negatyvias asociacijas, kiti gi priešingai – įsitikinę, kad toks šokiruojantis pavadinimas skatina mąstyti ir į viską žvelgti plačiau.

Lietuvos teatro meistras Gin­taras Varnas žiūrovams ruošia­ kandžią satyrą pavadinimu „Vik­­toras, arba vaikai valdžioje“ pagal siurrealisto Roger Vit­raco kūrinį. Anot autoriaus, tai akylas žvilgsnis į mus, pasi­duodančius troškimui būti val­do­miems ir savo laisvę spręsti­ atiduoti už iliuzinę ramybės­ mi­nutėlę. Režisierius į Lie­tuvos nacionalinį dramos teatrą sugrįžta po 2016 m. kurto spektaklio „Oidipo mitas“ ir tęsia socialinės realybės įkvėptos vaiz­duotės tyrinėjimus. Naujas LNDT  sezonas prasidės rugsėjo 6 d. režisieriaus Jo Stromgreno spektakliu „Ruletė“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, mityba yra kone pagrindinis sveikatą lemiantis ir ligų riziką mažinantis veiksnys. Dėl to susimąstyti apie sveikos mitybos bei gyvensenos įpročių formavimą turėtų ne tik norintys sulieknėti ar išsigydyti nuo tam tikrų ligų, bet ir tie, kurie siekia visapusiškai pagerinti savo gyvenimo kokybę. 

Apie tai, kokią žalą organizmui daro nesveika ir nesubalansuota mityba bei kokiu pagrindiniu mitybos principu gali vadovautis kiekvienas, kalbėjo gydytoja dietologė Rasa Dovidavičienė. 

Kokia nesveikos ir nesubalansuotos mitybos žala?

Dažnai visuomenėje sklando mitas, jog nesubalansuota ir sveikatai nepalanki mityba yra tik tuomet, kai mes suvartojame kažko per daug. Tačiau labai svarbu atminti, kad negerai yra ir tuomet, kai mes tam tik­rų maisto medžiagų suvartojame per mažai. 

„Kone didžiausia šiuolaikinio žmogaus mitybos problema – suvartojama per daug angliavandenių, riebalų, cukraus ar druskos, per mažai – baltymų ir skaidulinių medžiagų. Taip pat neišgeriama būtino kiekio vandens – bent šešių stiklinių (apie 1–1,5 litro) per dieną“, –­ dažniausias mitybos klaidas vardijo gydytoja dietologė.

Jos teigimu, trumpuoju laikotarpiu nevisavertė mityba gali pasireikšti didesniu nerimu, stresu, suprastėjusia nuotaika, sumažėjusiu darbo našumu, blogesne miego kokybe. 

„Laikui bėgant, nesubalansuota ir nesveika mityba gali prisidėti prie tam tikrų sveikatos sutrikimų, tokių kaip padidėjęs cholesterolio kiekis ar aukštas kraujo spaudimas, bei ligų, pavyzdžiui, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, dep­resijos bei kitų“, – pažymėjo R. Dovidavičienė. 

Svarbu vadovautis sveikos lėkštės principu

Anot gydytojos dietologės, vienas paprasčiausių būdų, kaip kiekvienas gali pradėti pamažu eiti sveikos ir subalansuotos mitybos link – teisingos bei sveikos maisto lėkštės sudarymas. Didžiausią jos dalį – apie 50–60 proc. – turėtų sudaryti gerieji angliavandeniai (vaisiai, daržovės, kruopos). Trečdalį lėkštės reikėtų skirti geriesiems riebalams (kokybiškas aliejus, avokadai, alyvuogės, riebi žuvis, riešutai), o likusią dalį (10–15 proc.) – baltymams (liesa mėsa, ankštinės daržovės, kiaušiniai). 

„Pradėkite nuo savo lėkštės stebėjimo – kiekviena maisto porcija turėtų būti ne didesnė nei jūsų dviejų plaštakų dydžio. Pietų ir vakarienės lėkštėse pusę porcijos turėtų užimti šviežios arba raugintos daržovės. Įprastus baltuosius ryžius reikėtų keisti laukiniais ryžiais, kvietinius makaronus – viso grūdo makaronais“, – patarė R. Dovidavičienė.

Vadovaujantis sveikos lėkštės principu, bus surenkamas subalansuotas maistinių medžiagų kiekis ir gaunamas didesnis skaidulų kiekis. 

„Tikrai nereikia iškart maisto sverti svarstyklėmis, skaičiuoti kalorijų ar drastiškai kažko atsisakyti. Kaskart stebėkite savo maisto lėkštę, prisiminkite šį paprastą principą ir pamažu išmoksite automatiškai juo naudotis“, – akcentavo specialistė. 

Mitai apie sveiką mitybą

R. Dovidavičienės teigimu, šiais laikais duona vis dar laikoma vienu iš „siaubų“. Tačiau kokybiška viso grūdo duona, kurioje yra mažai cukraus bei pakankamai skaidulų, yra puikus angliavandenių šaltinis. 

„Su tokia duona galime pasidaryti visavertį sumuštinį, pavyzdžiui, su avokadu ir lašiša. Norint mesti svorį ar gyventi sveikiau, tikrai nereikėtų visiškai atsisakyti duonos. Taip pat nevertėtų atsisakyti kiaušinių – tai yra puikus baltymų užtaisas“, – pažymėjo specialistė.

Be to, norintiems sulieknėti dažnai patariama nevalgyti po 18 valandos. Anot gydytojos dietologės, taip daryti neteisinga: „Žmogui, neturinčiam jokių gretutinių ligų, vakarienę reikėtų valgyti, likus 3–4 val. iki miego“. 

Taip pat nerekomenduojama vadovautis griežtomis die­tomis, pavyzdžiui, atsisakant angliavandenių bei riebalų, val­gant tik vaisius ar kruopas arba kruopščiai skaičiuojant kalorijas. 

„Kraštutinumai nėra sveika mūsų organizmui. Rinkdamiesi tinkamus ir sveikus ang­liavandenius bei riebalus, gausime daug energijos ir naudin­gųjų medžiagų. Svarbiausia yra­ maisto kokybė, o ne kalorijų kiekis jame“, – akcentavo R. Dovidavičienė. 

Organizmui svarbiausia – tinkamas „kuras“ 

Pasak gydytojos dietologės, vadovaujantis sveikos ir subalansuotos mitybos įpročiais, organizme atsiranda tinkamas naudingųjų medžiagų kiekis ir cukraus kiekio balansas.

„Dėl to visapusiškai pagerėja mūsų gyvenimo kokybė – ne tik geriau išsimiegame, turime daugiau energijos, esame produktyvesni darbe, geresnės nuotaikos, geriau sprendžiame stresines situacijas, bet ir sumažiname tam tikrų sveikatos sutrikimų bei ligų riziką“, – teigė R. Dovidavičienė.  

Ir pridūrė: „Kaip į automobilius pilame tam tikrą kurą, kad jie važiuotų, taip ir savo organizmą privalome aprūpinti tinkamomis medžiagomis, kad jis galėtų funkcionuoti“. 

Norintiems gyventi sveikiau specialistė patarė nepamiršti ir reguliaraus fizinio aktyvumo, kadangi tai padeda gerinti sveikatą, mažėja nutukimo, o kartu – ir lėtinių neinfekcinių ligų atsiradimo rizika.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo ir pexels.com

Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ iki metų galo pratęsia specialius tarifus ir toliau kompensuoja patirtas tarptinklinio ryšio išlaidas į Ukrainą su misija vykstantiems žmonėms ir organizacijoms.

„Kokybiško ryšio užtikrinimas su Ukraina ir vykstantiems į ją išlieka ypač svarbus, todėl ir toliau prisidedame tuo, kuo galime – iki metų galo ir toliau galios nuolaidos tarptautiniams bei tarptinklinio ryšio tarifams, o tiems, kurie nepailsdami teikia paramą ukrainiečiams, patirtas tarptinklinio ryšio išlaidas Ukrainoje kompensuosime“, – sako Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Lietuvai ir Baltijos šalims.

Dėl išlaidų už „Tele2“ tarptinklinio ryšio skambučių, SMS ir interneto paslaugas kompensavimo misijas Ukrainoje vykdantys asmenys į operatorių gali kreiptis el. paštu – Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Išlaiko sumažintas kainas

Ukrainoje esantys „Tele2“ klientai gali ir toliau pasinaudoti specialiais tarptinklinio ryšio (angl. roaming) tarifais. Iš Ukrainos skambinant į Lietuvą ar šalies viduje minutės kaina 0,04 Eur, skambučių į trečiąsias šalis ir atsilieptų skambučių kaina – 0,03 Eur, SMS – 0,0025 Eur, tarptinklinio ryšio interneto duomenų perdavimas kainuoja 0,001 Eur už 1MB, tai yra 1 Eur už 1GB.

Šie įkainiai galioja visiems „Tele2“ privatiems, verslo ir išankstinio mokėjimo paslaugos „Pildyk“ klientams. „Pildyk“ naudotojams SMS siuntimas nieko nekainuoja. Specialūs tarptinklinio ryšio tarifai galios iki šių metų pabaigos.

Operatoriaus klientai esantys Lietuvoje taip pat gali pasinaudoti palankiomis tarptautinio ryšio kainomis – pigiau skambinti ir rašyti į Ukrainą. „Tele2“ klientams ir toliau skambučio minutės kaina kainuoja 0,05 Eur, o SMS žinutės – 0,10 Eur. Iki birželio mėn. pabaigos operatorius jau buvo suteikęs nemokamų mobiliojo ryšio, tarptinklinio ir tarptautinio ryšio paslaugų už daugiau kaip 3,5 mln. Eur.

Tęsia pagalbą kitais būdais

„Tele2“ prisidėjo prie šią vasarą „Stiprūs kartu“ rengtų stovyklų ukrainiečių vaikams. Lietuvoje vasaroję ukrainiečiai stovyklas paliko su išlydėjimo dovanų krepšeliais ir naujais planšetiniais kompiuteriais. 196 planšetinius kompiuterius „Tele2" karo našlaičiams padovanojo bendradarbiaudama kartu su „Samsung“.

Bendrovė tęsia ir kitus nuo karo pradžios pradėtus paramos Ukrainai veiksmus. „Tele2“ netaiko mokesčių ir atsisako būtinųjų kaštų trumpiesiems numeriams, kuriais organizacijos renka paramą Ukrainai. Tokiu būdu kiekvienas klientų paaukotas euras nukeliauja paramai, o operatoriaus parama šiuo būdu jau siekia daugiau kaip šimtą tūkstančių eurų.

„Tele2“ specialios iniciatyvos metu surinkta ir organizacijoms perduota apie 1000 panaudotų telefonų ir planšetinių kompiuterių. Į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams „Tele2“ skyrė 200 „Laisvo interneto“ maršrutizatorių, 60 planšetinių kompiuterių „Maisto bankui“. Į Lietuvą atvykę ukrainiečiai dėl specialių paslaugų sąlygų gali kreiptis į bet kurį „Tele2“ saloną. Operatorius jau išdalijo beveik 40 tūkst. „Pildyk“ SIM kortelių į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams.

„Tele2“ kontaktų centro darbuotojai savanoriavo organizacijos „Stiprūs kartu“ įkurtoje pagalbos linijoje ir atsiliepė į beveik 11 tūkst. skambučių.

Ankstyvą pavasarį prasidėjęs „pieno karas“ tebesitęsia, tik iš laukų, kur tekėjo pieno upės, persikėlė į Seimo Kai­mo reikalų komitetą, pradėjusį svarstyti naująjį Pieno įs­ta­­tymą. Ūkininkai skaudžiai juokauja, kad patobulinto tei­sės akto gali ir nesulaukti, nes iškankinti sausros, kasdien brangs­tant degalams ir elektrai, bus priversti parduoti karves.

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr. 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

Prieš 70 metų netoli Paršežerio ir Lūksto ežero vykusio susišaudymo metu žuvo par­tizanų Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis bei partizanas Bronius Alū­za-Bedalis. Praėjusį šeštadienį jų atmini­mui pašventintas paminklas, prisiminta par­tizanų veikla.

Paminklo atidengimo ceremonija prasidėjo šv. Mišiomis, kurias laikė Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Po pamink­lo šventinimo ceremonijos iššautos salvės Lietuvos valstybės, Žemaičių apygardos partizanams ir jų vadui V. Montvydui-Žemaičiui atminti. 

Renginyje dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos Vytauto Didžiojo šaulių II-oji rinktinė, kurios nariai prie Medvėgalio atvyko motociklais. 

V. Montvydas-Žemaitis gynė savo kraštą nuo okupantų, or­ga­nizavo Lietuvos laisvės ar­mi­­jos Vanagų grupę. Į jo namus slapčia buvo vežami bei slepia­mi ginklai kovai. Be to, Žemaičio dėka apygardoje leisti laik­raščiai „Kovojantis lietuvis“, „Lais­vės balsas“, „Malda girioje“. Tačiau 1944-ųjų Kūčių vakarą par­tizano sodyba buvo apsupta sau­gumo, o namas – sudegin­tas. Daug skausmo išgyveno penki partizano vaikai, kurie bu­vo atiduoti skirtingoms šei­moms. Anot V. Montvydo-Že­mai­čio sū­­naus Algirdo, kai saugumas sužinodavo, kad jie nėra tikrieji tų šeimų vaikai, priglaudę žmo­­nės juos perkeldavo į kitą vietą.

V. Montvydo-Žemaičio jauniausias sūnus Rimantas, kuriam teko patirti ir tremtinio dalią, prisipažino, kad neatsimena nei savo tėvo, nei partizanų, todėl tokie renginiai, anot jo, yra labai svarbūs.

„Teisingai sakoma, kad kas ne­atsimena sa­vo praeities, tas ne­turi ateities. To­dėl visi pamink­lai, minėjimai skir­ti jaunimui: tai yra istorija“, – tikino partizano sūnus.

Tai, jog svarbu nepamiršti sa­vo krašto istori­jos, priminė ir Lietuvos laisvės armijos karių bei rėmėjų sąjungos va­dovas Zigmas Gul­binas. Jo nuo­mo­ne, reikia pri­siminti partiza­nų šūkį „Ati­duok tėvynei ką privalai“. Nes būtent dėl tėvynės laisvės partizanai atidavė viską, kas brangiausia.

Žemaičių apygar­dos vado V. Mont­vydo dukra Irena Mont­vydaitė-Giedraitienė sa­kė, jog su partizanaujančiu tėvu susitikdavo gavusi žinią iš ryšininkės Elenos Vitkutės. Tada Irena gyveno Kvėdarnoje, iki Laukuvos 10–12 kilomet­rų eidavo pėsčiomis arba važiuodavo dviračiu, stabdydavo mašinas Žemaičių plente, kol pasiekdavo Baravykų kaime gyvenusį ūkininką Kazimierą Kas­peravičių. 

„Susitikimo vieta keletą me­tų nesikeitė. Tėvas niekada ne­kalbėdavo apie žūtį ir kaip mums, vaikams, toliau elgtis, gyventi, jei­gu įvyktų ta nelaimė“, – pasakojo I. Montvydaitė-Giedraitienė.

Partizanų vado dukra prisiminė, kad 1953 m. rugpjūčio pradžioje su tėvu kalbėjo apie gyvenimą, mokslą, susitikti susitarė po dviejų savaičių – rugpjūčio 23 d.

„Atvykusi sutartu laiku ir ry­tą pabudusi mąsčiau, kodėl nie­­ko nėra, svarsčiau, gal nenorėjo žadinti. Bet šeimininkai sa­kė, jog niekas nebuvo atėjęs. Vėliau atėjo pažįstamas ryšininkas, kaimynas Zėringis. Ilgai kalbėjo su šeimininku Kazimieru, o paskui pasikvietė mane, pasisodino prie stalo ir pradėjo pasakoti, kad išvakarėse prie Požerės, tarp ežerų, įvyko kautynės“, – prisiminė I. Montvydaitė-Giedraitienė. 

Jos teigimu, tas skausmas ir neviltis, kai sužinojo, jog žuvo tėvas, išlikę iki šiol...

Dar viena V. Montvydo-Žemaičio dukra Danutė Joana Birutienė teigė tėvą šiek tiek prisimenanti. Jis dažnai naktimis ateidavo jos aplankyti į Pašilę, kur gyveno pas globėją. 

„Paskutinį kartą tėvelį mačiau Pašilėje. Ten buvo tokios kalvo­tos vietos ir mano mokytoja liepdavo eiti rinkti žemuogių. Jas skindama pamačiau vy­rą su uniforma. Iš pradžių išsigandau, bet jis liepė likti toje vietoje. Vėliau atėjo tėvelis. Jis prisakė niekam nė žodžiu neprasitarti apie susitikimą, prisirinkti žemuogių ir eiti namo. Tai buvo paskutinis mūsų pasimatymas“, – prisiminė D. J. Birutienė.

Partizanų ryšininkas Antanas Vytautas Dinapas „Šilalės artojui“ sakė, kad į jo tėvo namus, kur buvo bunkeris, partizanai ateidavo dažnai. Kartais tėvai jo neišleisdavo į mokyklą arba liepdavo apžiūrėti apylinkes, ar nėra aplinkui stribų. Tą lemtingą vakarą, prieš susišaudymą, V. Montvydas-Žemaitis taip pat buvo užsukęs į jų sodybą...

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Manau, reikia mokytis ne iš knygų, kurios parašytos jaunų žmonių be patirties, bet iš senjorų išminties“, – tikina iš Pagrybio kilusi Laura Balčiūtė.

Moteris daugeliui pažįstama kaip įvairių iniciatyvų senjorams autorė. Ir nors jau leidžia jiems skirtą žurnalą „60+“, spėjo įkurti senjorų pažinčių portalą ir netgi modelių agentūrą, neketina sustoti ir yra pilna naujų idėjų.

Kaune gyvenanti L. Balčiūtė sako į gimtąjį kaimą grįžtanti gana dažnai, beveik kiekvieną savaitgalį.

„Aplankome tė­velius. Kai­mas­ primena vai­kystę. Pa­tin­ka jame esantys namai, žmo­nės, laukai, miškai. Tie prisiminimai, nostalgija vis grą­ži­na atgal, o kadangi dirbu protinį darbą, tai gimti­nėje ir darželius raviu, ir mėšlą me­tu – tada aš pailsiu, man tai ge­riausias anti­stresinis gydymas“, – juokiasi Laura. 

Tėvai Virginija ir Alfredas Balčiai užaugino keturis vaikus, kartu su Laura augo seserys Vaida ir Agnė bei brolis Martynas. Gal dėl to ir Lauros bei jos sužadėtinio Artūro negąsdina gausi šeima – jiedu augina septyniolikmetį Nojų, septynerių Kajų bei šešiametį Matą. 

„Aš norėčiau persikelti į kaimą, bet kai esi ne vienas, reikia atsižvelgti į visų norus. Vyriausias sūnus baigė kirpėjo kursus, žaidžia futbolą, neturi čia tiek daug draugų, tad jam sunkiau. O mažiesiems stengiuosi kuo daugiau parodyti kaimo džiaugsmo. Dabar kiekvieną dieną po du kartus einame prie tvenkinio, žvejojame“, – pasakoja pagrybiškė.

Laura prisipažįsta, jog didelę įtaką nau­jiems projektams turėjo jos močiutė Jadvyga, gyvenusi Rūtelių kaime.

„Ji buvo nuostabus žmogus. Nieka­da gyvenime nemačiau jos piktos, ji ypa­tingai mylėjo vaikus. Prisimenu ją su ska­rele, pozityvią, šiltą asmenybę. Atsi­me­­nu ir kitus kaimo žmones, močiu­tės drau­gus – Dargius, Sirvydus, Betingį. Vi­sos­ vasaros buvo praleistos kaime. Se­nelis Jonas buvo šiek tiek kitokio cha­­rakterio, bet jis irgi mus labai mylėjo. Ir tą meilę, kai netekau močiutės, pradėjau jausti kituose seneliuose, močiutėse“, – sako moteris. 

L. Balčiūtė sukūrė ne vieną projektą, skirtą senjorams. Leidžiamas žurnalas „60+“, televizijoje transliuota laida „Pirmi kartai 60+“, rengti „Metų senjoro“ rinkimai ir daug kitų.

„Dažniausiai senjorai būna dėkingi už dėmesį, už tai, kad jų nepamirštame. Vi­sada sakau, kad jie mums reikalingi su savo išmintimi, patirtimi. Manau, reikia mokytis ne iš tų knygų, kurios parašytos jaunų žmonių be patirties, bet iš senjorų. Kiekvienas mano projektas atveda vis kitokių senjorų: vieni dėkoja už pirmus kartus, svajonių įgyvendinimą, kiti – tiesiog už dėmesį“, – sako Laura.

Tiesa, ji neneigia, jog daliai senjorų veiklos neįdomios, jie geriau laiką leidžia namuose.

„Teko sutikti nemažai tokių. Iš pradžių labai pykau – leidžiu nemokamą žurnalą, dovaną, bet tavęs nepriima. Paskui pagalvojau, kad jeigu jie nori bū­ti tarp keturių sienų, nesvarbu, ką siūlysi, vis tiek nesidomės. Manau, kad tokius žmones reikia palikti ramybėje, kol jie patys panorės kažkuo užsiimti“, – įsitikinusi L. Balčiūtė.

Anot pašnekovės, jos projektai yra skirti smalsiems senjorams, kurie keliauja, buriasi į organizacijas bei pan. To­kie noriai prisijungia ir prie senjorų modelių agentūros „Powerage'ncy“.

„Iš pradžių maniau, kad senjorų tik­rai nepavyks prisikviesti, todėl į modelių agentūrą kviečiau tuos, kuriuos pažįstu. Tačiau kai apie tai pavie­šino­me, tik­rai nesumeluosiu, kiekvieną­ dieną sulaukdavau bent penkių skambučių, laiškų su prašymu tapti modeliu. Senjorams svarbūs tokie projektai, nes kai kuriems tai buvo pirma fotosesija, kitiems – jaunystės svajonės įgyvendinimas. Be to, tai ir finansiškai nau­dinga, nes jei dalyvauji reklamose, gauni pinigų“, – atskleidžia projektų kūrėja.

L. Balčiūtė yra sakiusi, kad į senjorų modelių agentūrą atėję žmonės jaudinasi. Kaip tokiu atveju padėti? 

„Visada stengiuosi nuraminti, sakau, kad priimtų tą dieną kaip dovaną, juk ne kasdien fotografuojasi reklamai. O pa­­sitikėjimo priduoda ir profesionaliai­ ­atliktas  makiažas, parinkti rūbai“, – pasakoja šilališkė.

Pasak Lauros, šiuo metu modelių agen­tūrai priklauso virš 200 senjorų. Ir nors skambučių sulaukiama nuolat, vis tik tenka pripažinti, jog Lietuvoje požiūris į vyresnio amžiaus žmones dar yra gana kritiškas. Todėl svarstoma senjorų modelių agentūrą plėsti užsienyje.

„Džiugina tik tai, jog su kiekvienu projektu keičiasi visuomenės požiūris į senatvę. Gal ir valstybė pradės matyti kitokius mūsų senjorus“, – tikisi Laura.

Senjorų pažinčių svetainės tikslas, anot L. Balčiūtės, nėra padėti susirasti antrąją pusę – tai vieta, kur vyresni žmonės gali sutikti bendraminčių, pašnekovų.

Dabar Laura rašo knygą „Vaikeli, mes tai padarėme“ – apie meilę, senjorus, kurie išgyveno karus, tremtį. Taip pat kuriama nuolaidų kortelė „60+“. 

Nuolat bendraudama su vyresniais žmonėmis, Laura turbūt pagalvoja ir apie tai, kokią senatvėje įsivaizduoja save.

„Norėčiau suptis ant kėdės ir rašyti knygą kokioje sodyboje, kad šalia lakstytų anūkai, katinai, šunys. Tačiau dėl savo gyvenimo tempo, veiklumo, manau, nepavyks man taip sėdėti. Sakau, kad kuriu projektus senatvei, nes juk posakis ragina roges ruošti vasarą“, – juo­kiasi L. Balčiūtė.

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo (G. Ačaitės)

Šilalės miesto šventės metu atidaryta šilališkio Domanto Balčiūno ir ukrainietės Alinos Malevanovos piešinių paroda. Anot jaunuolių, menas yra puikus būdas išreikšti jausmus. 

Pasak Domanto ir jau metus Šilalėje gyvenančios bei gerai lietuviškai kalbančios ukrainie­tės Alinos, sukurti parodą juos paskatino organizacijos „Pulsas“ darbuotojos. 

„Man pasakė, kad bus paro­da, tave užrašėme ir jau per vėlu trauktis. Priėmiau šį mažą iššūkį. O piešti pradėjau pirmoje klasėje, dar prieš pradedant lankyti Meno mokyklą“, – prisimena Domantas. 

Meno mokykloje, juokauja vaikinas, jam sekėsi kaip ir dau­geliui: iš pradžių buvo įdomu, vėliau baigėsi pradinė motyvacija, bet noras tobulėti išliko. Jaunuolis sako, jog tokiu atveju svarbu disciplina.

„Labai dėkoju mamai, kuri pri­vertė nemesti Meno mokyklos, nors norėjau ne kartą. Tiesa, šeštais mokslo metais vėl atsirado suvokimas, kad reikia susiimti“, – tikina Domantas.

Alina piešia kiek save prisimena, tačiau profesionaliai to, kol neatvyko į mūsų miestą, nie­kur nesimokė. Dabar ji yra Šilalės meno mokyklos moksleivė.

„Jeigu keliauju, važiuoju į nau­ją vietą – žvalgausi, mano akys iš karto „fotografuoja“, kad vėliau galėčiau tai perteikti piešiniui. Visos spalvos, linijos eina iš vidaus, kai viską pamiršti ir tiesiog pieši“, – tikina būsimoji devintokė.

O štai Domantui idėjos dažniausiai kyla iš kitų dailininkų darbų pavyzdžių. Tik jis bando vaizdus atspindėti savo akimis. 

„Negaliu sakyti, kad Meno mo­kykloje turėjau labai daug laisvės kurti – dažniausiai reikėdavo piešti tam tikra tema. Taip susiaurėdavo galimybė parodyti tai, ką nori. Ruošdamasis šiai parodai, galėjau laisvai išsilieti. Pastebėjau, kad man labiausiai sekasi piešti gamtos motyvus“, – teigia  Domantas.

Alinos kūriniai dažniausiai at­spindi ramybę, žiūrint į juos, galima ramiai mąstyti apie gro­žį. Beje, mergina ne vienintelė savo giminėje domisi menu. Štai jos mamos brolis yra poetas, todėl artimieji puikiai vertina ir Alinos pomėgį bei talen­tą.

Nors Domanto šeimoje menininkų nėra, jis pritaria Alinai, kad ir jo giminaičiai visada pozityviai reaguoja į jo veiklą. Tačiau vaikinas sako, jog kartais norėtųsi ir kritikos. 

„Meno mokykloje kritikais bu­vo mokytojai. O dabar pats sau esu didžiausiais kritikas. Kartais žmonės sako, kad galėčiau apie savo darbus kalbėti gražiau, bet aš žinau savo galimybes ir esu sau griežtas. Manau, tai tik į naudą“, – įsitikinęs vaikinas.

Domantas mano, kad į meną reikia žvelgti panašiai kaip į dienoraščio rašymą. Anot jo, kartais popierius gali sugerti daugiau emocijų nei artimieji.

O štai Alina teigia, jog menas jai yra meilė. 

„Kartais būna liūdna, tada pradedu piešti ir mintys virsta paukščiais, stresas dingsta. Bet piešiu ir tada, kai būnu laiminga. Menas yra gyvybė“, – įsitikinusi ukrainietė. 

Abu kūrėjai mėgsta ne tik piešti, bet ir užsiimti kitomis meninėmis veiklomis bei akty­viu laisvalaikiu. Domantas domisi muzika, planuoju savaran­kiškai išmokti groti gitara, mėgina kurti eilėraščius, stengiasi sportuoti. Alinai taip pat patinka klausytis muzikos, kurti trumpus eilėraščius, fotografuoti, laisvalaikiu – važinėtis dviračiu, keliauti bei pan. 

Šiuo metu jaunuolių piešinių parodą galima išvysti Kultūros centro fojė. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.