Deimantas yra kiečiausias iš akmenų, gražus ir vertingas brangakmenis. Tad ne­nuostabu, kad 60-osios ves­tuvių metinės vadinamos Deimantinėmis – tai meilės, santuokos išbandymo, šei­mos stiprybės ir susikurtos laimės puoselėjimo laikas, kuris, neslepia Gulbių kaime gy­venantys Marytė ir Jonas Te­resai, nors būna visko, yra gražus, ir ačiū Die­vui už suteiktą malonę tokios sukakties sulaukti.

Vienudu, bet ne vieniši

„Gerai nugyvenom, skųstis ne­galime. Buvo ir sunkiau, ir leng­viau, bet taip, matyt, ir būti turėjo. Laikai senesni, viskas buvo kitaip“, – pernelyg negodoja jubiliatai. 

Sutikome juodu kieme beišeinančius ar tai iš pavėsinės, ar tai iš vasarinės virtuvėlės užsimetusius po viršutinį drabužį, nes buvo iškart po karščiu alsavusios dienos, kai staiga ėmė dulksnoti ir nemaloniai dvelkė drėgmė. Regėjosi, ar tik žmonės nebus kur toliau išsiruošę. Bet, pasirodo, antradieniais prie jų kiemo sustoja autoparduotuvė, taigi kad nepavėluotų – juk nelauks, nuvažiuos toliau, dar iki laiko kieme, anot moters, dežuruoja.

„Ale nelauksim lauke, einam į vidų. Juk kai pamatysiu atvažiuojant, išbėgsiu“, – kviečia į trobą Marytė ir eina pirma, pasiremdama lazdele. O kad tik­rai nepražiūrės „autolavkės“ ir galės nusipirkti reikalingų produktų, sutarėme, jog redakcijos vairuotojas Stasys paprašys luktelėti, kol moteris „greitai išbėgs“.

„Šiaip produktais mus aprūpina dukra Virginija. Ji gyvena Bilioniuose, visai netoli. Bet kartais vis kažko prisireikia, tai iš autoparduotuvės ir patys nusiperkam. O be lazdikės jau niekur. Tuo pradėjimu dar vaikštau, o kai pasėdėjus reikia atsistoti, turiu stipriai atsiremti, pakol pradedu eiti“, – dėsto Marytė.

Gyvenimo istorija trumpai

Moteris kilusi iš Pykai­čių, vakarykščiai, kai lankėmės, jai sukako 83-eji, Jonas irgi esantis „tikras pykaitiškis“, nuo vasario vidurio pradėjęs 86-uosius. Taigi amželio abu ju­biliatai sulaukė gražaus.

„O jergau, jau mūsų draugai kada išmirė! Ir tie, kur kartu dirbom“, – atsidūsėja Marytė ir sku­bina stotis, mat jau ta „autolavkė“ prie kiemo stabtelėjo.

„Būk, būk, tėveli, šnekėkis. Tik maišiuką duok, kur padėjai?“ – sukruta Marytė durų link. 

Jonas nulydi ją žvilgsniu.

„Sunkiai bepaeina, tik su lazdike. Prieš septynerius metus dar insultą turėjo, o po jo jau prasčiau... Mudu su Maryte taigi iš vieno kaimo: vienas vienoj Viksvės upelio pusėj gyvenom, kitas – kitoj. Vadinamoj raštinėj Pykaičiuose šokiai vykdavo, susieidavom, tai ir krito į širdį... Visą laiką dirbau Padievyčio tarybiniame/žuvininkys­tės ūkyje. Pagrinde statybinin­ku, pats viską moku, dar kombainininku – tris kombainus nudėvėjau. Su kom­bainu didesnis uždarbis būdavo. Apsiženiję biškį gyvenom pas uošvį, kol nepakėlė melioracija. Paskui nusipirkom namą Gulbėse, čia jau buvo Poželos kolūkis. Bet aš dirbti likau Padievytyje, žmona, kai vaikai paaugo, dirbo Karolyje (taip vadino K. Poželos kolūkį). Išeina, darbais buvome persiskyrę. Bet toks čia ir atstumas – už plento jau Padievytis...

Sugyvenom keturis vaikus: tris dukras ir sūnų. Šiandien kaip tik grįžta iš Kanados mažikė, Janina. Prieš 23 metus su šeima ten išvažiavo. Sūnus jų jau 17-os, dukra – 13-os, kalba lietuviškai puikiausiai. O ko ne, juk lietuviai yra, vyras kilimo iš Kauno. Po teisybei, turėtų būti jų sutiktuvės – Janinos vaikai savo pusbrolių nė pusseserių nepažįsta, nes nema­tę. Anūkų turime devynis, proanūkių – vienuolika, va... Šeštadienį bus Mišios Laukuvos baž­nyčioj, šliūbo atnaujinimas. Vis­ką vaikai yra numatę. Niekas per daug mums nepasakoja – tame ir yra reikalas. Kaip reikės, taip ir padarys. Patys kiek nujaučiam, tiek ir suprantam. Dabar mums atėjo eilė vaikų klausyti. Pasiteiravo tik: ar norit, kad vestumėmės kur į restoraną, ar duodat kiemą? Prašom tą kiemą nors ir tuojau pat! Tai užsakė namelį, pastatys. Nebe tokiems seneliams po restoranus „častytis“, nebe mūsų amžiui. Ten svetima vieta, visokie oficialumai, o savo namuose aš noriu sėdžiu, noriu – prigulu.

Taigi va, Janina gyvena Kanadoje, Virginija – Bilioniuose, Albina – Briduose, Šiaulių priemiestyje, Algimantas – Kau­ne. Visi šį bei tą yra baigę, turi darbus, gyvena su šeimomis gražiai, tvarkingai, va...“ – tiek nemažai suskumba papasako­ti Jo­nas, kol grįžta Marytė, džiaugdamasi, koks geras žmogus tas Stasys – pirkinių maišelį į pat vidų įnešė.

Nusimetusi „sermėgėlę“, mo­teris prisėda prie stalo, ir dabar jiedu kalba vienas kitą papildydami.

„Gerą žmoną išsirinkau, darniai nugyvenom. Be abejo, mylėjo mane ir tebemyli, kaip ir aš ją. O patiko, kad graži buvo“, – savo pasirinkimu nesuabejoja Jonas.

„Aišku, kad mylėjau! O gyvenime pasitaiko visko: juk kur kaminas – ten ir dūmas kyla. Bet išsisklaido ir vėl gerai. Jonas buvo šokių muzikantas, grojo armonika, akordeonu“, – pradeda Marytė.

„Dabar jau nebnulaikau, o ta­da eidavom duetu su tokiu Liudu. Dainuodavom. Dar gie­doda­vom laidotuvėse ar Kalnai kokie. Man kaip toj dainoj: aš vienai jai tegrojau, o šokdino ki­ti“, – įsiterpia Jonas.

„Užtekdavo tų šokintojų. Bet pašokę tai juk nesuvinčiavoti. Širdis mano tai prie Jono linko. Mudu abudu prie vienas kito“, – tęsia Marytė.

Finalas, žinoma, vestuvės. O jos, anot Jono, buvo biednos. Civilinei metrikacijai į Šilalę keturiese su liudytojais važiavo dviračiais. Reikia įsivaizduoti – vieškeliu... Po pusantro mėnesio, liepos vidury, „ant šliūbo“ į Laukuvos bažnyčią vyko bortine mašina apie dešimt porų! Ne tik jaunimas, draugai, bet ir giminaičiai. Kuo gi ne šiuolaikiškos vestuvės?

Vestuvės vyko pas Jono tėvus: „Tokie laikai, kad viskas buvo namuose: ir vestuvės, ir krikštynos, ir laidotuvės. Seniau viskas buvo paprastai“, – prisimena jubiliatai.

Septintojo dešimtmečio rutina

Marytei teko „tradicinė“ mel­žėjos dalia.

„Keldavau paryčiais keturiose, nes dar reikėdavo iš ganyk­los arklį parsivesti. Pakinkai, į vežimą sukeli bidonus, kibirus, koštuvus. Palūkuriuodavau, kol susirinks kitos melžėjos, ir išvažiuojam į laukus su daina. Oi dainuodavom! Baigusios mil­žę, kol atvažiuodavo „malakovozas“, susėdusios traukdavom dainas. Buvome penkios melžėjos, rankomis reikėdavo pamelžti po 20 karvių. O jų per būrį pasitaikydavo ir „kietų“, ir spyreklių. Paskui, kai persikraustėm į Karolį, prižiūrėjau veislines kiaules: šėrimas tris kartus per dieną, budėjimai, kad paršelių neišgultų. Būdavo, kad ir pavalgyti vaikai į fermą atnešdavo. Pačiai tekdavo šieno miltų, „kombikormos“ maišus į vežimą pasikrauti ir iškrauti, niekas nežiūrėjo, kad moteris, kad gal sunku“, – prisimena Marytė.

Kol praaugo vaikai, moteris teigia nedirbusi – kur paliksi mažuosius. Tai ne dabar, kai yra darželiai. Pasak Marytės, nors į darbą ir nevarė, jei nors vienas iš šeimos dirbo, bet vaikų auginimo į stažą neįskaitė. Kai atėjo laikas į pensiją, iki pilno stažo pritrūko metų, tad ir pensija mažesnė. Tuos metus gal būtų ir surinkusi, tačiau iširo kolūkiai. 

Be kolūkinio darbo, namuose būdavo savų gyvuliukų – pasak Teresų, vien iš valdiškos algos neišsiversi, juk vaikų ateitim reikėjo rūpintis. Tad augi­no gyvulių ir pardavimui.

Prie sunkaus darbo Marytė pratusi nuo mažumės. Buvo vos dvejų, kai gimdydama penktą kūdikį mirė mama – tėtis neturėjo duoti tiek grūdų, kiek užsiprašė daktaras Ukrinas, šis ir nevažiavo gimdyvės žiū­rėti... Liko penki našlaičiai, di­džiajam – aštuoneri.

„Mažylį atidavė tokiems Šimkams į Plunksnių kaimą. Jie savo vaikų neturėjo, tai įsisūnijo. Bendraujam kaip su broliu. Tėvas parvedė pamotę... Ale eik eik, koks gyvenimas pasidarė! Kita diena šiokia, kita diena tokia: ir nepavalgius reikėjo pabūti, ir lauke pamiegoti, ir į kailį gauti. Tėvas valios neturėjo už vaikus užsistoti. Mat žmona jauna, vos tik tėvas bandydavo ką sakyti, ši gąsdindavo, kad pabėgs. Paskui vis tiek pabėgo su kitu. Iki tol dar bandė tėvą į šulinį įmesti, žmonės vos išgelbėjo. Tai taip va – pamotė ne mama. Bet vaikai kuo kalti?..“ – prisimena sunkią vaikystę moteris.

Vienas kitam – parama, paguoda, džiaugsmas

„Dabar ką: išsiverdi valgio, ap­sitvarkai, apsišlavi. Tėvelis jau kelinti metai beveik nebemato akimis – glaukoma. Tai ir nebevairuoja, nebeskaito. Į baž­nyčią kaimynas Būdvytis nuveža ir parveža, geras žmogus. O be bažnyčios kaip? Šit ir angelėlis ant stalo sėdi, antai Marija Švenčiausioji. Kol galėjom, važiavom ir ėjom kožną sekmadienį, o per Visus šventus tai ir visą oktavą. Ir kitus nuveždavom. Tokią Aldoną Jakienę, Ancę Balčiutę, kuri dabar jau slaugoj... Ką ir sakyti, vyresni žmonės Gulbėse belikę“, – porina Marytė pritariant Jonui.

„Gyvenom ir sugyvenom, jei tiek laiko sykiu. Juk kai negerai, išsiskiria, išsiblaško ir nieko nebelieka. Reikėjo pasitarti, reikėjo sutarti. Nei vaikai matė riaušių, nei pykčių: sukeiti vieną kitą žodį tarp savęs ir vėl gerai. Tam ir gyvenimas – be susipykimų niekam nepavyksta. Nelatravom, viską darėm dėl namų, šeimos, vaikų. Šiaip taip, šiaip taip – ir nugyvenom“, – kaip ir dera šeimos galvai, reziumuoja Jonas.

Jau įvyko ir Deimantinių vestuvių ceremonija, ir šiltas šeimynos susitikimas. Tai pavyzdys anūkams bei proanūkiams, kaip mylėti tėvus, branginti bei saugoti šeimą. O jubiliatams – laimė matyti savo gyvenimo rudens subrandintus vaisius.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš šeimos albumo

Miesto šventės dienomis jau trečius metus šie­met Ši­lalėje organizuotas „Prolain“ taurės 3X3 krep­šinio tur­ny­ras nuo ankstaus ryto į Simo­no Gau­dėšiaus gimnazijos krepšinio aikštelę trau­kė šio žaidimo entuziastus bei sirgalius. Anot vieno iš tur­nyro organizatorių Modesto Koly­čiaus, čem­pio­natas kiekvienais metais plečiasi, o šiemet į var­žybas atvyko krepšininkų iš Vilniaus, Kauno, Ni­­dos, Tau­ragės, Kelmės, varžėsi ir Lietuvoje ži­nomi krep­šinio žaidėjai.

„Mums svarbu, kad Šilalėje krepšinis nebūtų pamirštas, kad kuo daugiau žmonių aktyviai leistų laiką. Džiaugiamės, kad ir šiemet dalyvavo daug azartiškų jaunųjų krepšininkų. Deja, negalėjome visų priimti, nes aikštelėje tik du krepšiai“, – sakė M. Kolyčius.

Pirmieji šeštadienį į aikštelę žengė 11 metų ir jaunesni krepšininkai – ovacijomis sutiktos „Žaliųjų“ ir „Warriors“ komandos. Po finalinės kovos 11-mečių ir jaunesnių krepšininkų kategorijos čempionais tapo „Žalieji“. Jie ne tik pelnė pirmos vietos medalius, bet, kaip juokavo varžybų vedėjas, ir pirmąjį savo atlyginimą – 200 eurų. 

Anot vieno iš čempionų komandos nario mamos Sandros Bagdonienės, varžybos buvo puikios, o svarbiausia, kad pavyko išvengti traumų. 

„Visą vasarą dalyvaujame įvairiuose Lietuvoje vykstančiuose 3x3 krepšinio turnyruose, tačiau Šilalėje buvome pirmą kartą. Čempionatas tikrai gerai suorganizuotas“, – tikino jaunojo krepšininko mama.

Po šios amžiaus grupės apdovanojimų sekė dar vieni medalių įteikimai: sveikinti 14 metų  ir jaunesni krepšininkai, o trečiąją vietą šioje amžiaus kategorijoje iškovojo „Deiwydo“ komanda. Vaikai nenustojo šypsotis, nes dovanų gavo medalius ir kuponus į piceriją. 

14-mečių ir jaunesnių amžiaus grupės čempionais tapo komanda „Silverstars“, rezultatu 13:11 laimėjusi prieš „Dowis ir draugus“. Jaunieji sportininkai Vilius, Jurgis ir Matas pripažino, jog varžovų būta stiprių.

„Netikėjome, kad galime laimėti trečiąją vietą. Krepšinį žaidžiame apie 8 metus, šiame čempionate dalyvaujame antrą kartą“, – teigė jaunieji krepšininkai.

Po azartiškų atrankinių kovų dėl trečiosios vietos varžėsi ir „Reideriai“ bei „Space jam“ komandos. Sėkmė labiau šypsojosi „Space jam“.

Popiet į krepšinio aikštelę žengė veteranų 40+ amžiaus grupė. Kovoje dėl trečiosios vietos netrūko įtampos, nes čia varžėsi Drobūkščių „Liūtai“ ir  šilališkių „Autoniukas“. Nors taiklumo netrūko abiem komandoms, dau­giau taškų pelnė „Autoniukas“, kuris ir užėmė trečiąją vietą.

Dėl veteranų 40+ čempionų titulo rungėsi praėjusių metų turnyro nugalėtojai Kelmės „Kelmas“ ir komanda iš Klaipėdos „Stebūklai“. Taiklesni buvo klaipėdiškiai, rezultatu 14:6 nugalėję kelmiškius. 

Medalius ir dovanas krepšininkams įteikė „Prolain“ krepšinio klubo vadovas Valdas Stasytis ir Seimo narys Jonas Gudauskas. 

Įpusėjus čempionatui, pradėjo lyti, todėl visi persikėlė į gimnazijos sporto salę. Blogas oras nesugadino nuotaikos, o komandos ir toliau rodė savo kovingumą. Po atrankinių 17 metų ir jaunesnių amžiaus kategorijos varžybų dėl trečiosios vietos susitiko „0siemke“ ir „Džesika Shy“ komandos. Kova aikštelėje sirgaliams kėlė ypač daug emocijų, nes abi komandos žaidė beveik lygiosiomis. Tačiau tiksint paskutinėms varžybų minutėms, lemiamu metimu (rezultatu 11:10) laimėjo „0siemke“ komanda. 

Finalinėje šios amžiaus kategorijos kovoje taip pat netrūko įtampos: rezultatu 14:12 čempionų titulą išplėšė Mažeikių „Silverstars“ komanda, antri liko pernai pirmąją vietą turnyre laimėję „Absoliutaus blogio“ krepšininkai. Šios amžiaus grupės prizinių vietų laimėtojams medalius įteikė Šilalės meras Tadas Bartkus. 

Pasak čempionų komandos trenerio pavaduotojo Gvido Pociaus, Šilalėje krepšinio čempionate varžovai buvo stiprūs, tačiau nugalėjo geriausi.

„Buvo šaunus turnyras, mūsų krepšininkai žaidė labai gerai. O kadangi atvažiavome iš gana toli – iš Mažeikių, todėl norėjome laimėti. Atostogaujančiam komandos treneriui Svajūnui Sidabrui siunčiame linkėjimus į Makedoniją“, – pokštavo G. Pocius.

Pavakary sirgaliai neskubėjo skirstytis, nes paskutinėse turnyro rungtynėse varžėsi krepšinio mėgėjų grupės. Trečiąją vietą šioje kategorijoje iškovojo „Bus kaip bus“ komanda, o čempionų titulą pelnė šilališkių komanda „Pegasas“, rezultatu 17:8 nugalėjusi „Du po 50“. Beje, šioje krepšinio entuziastų grupėje buvo išrinktas ir rezultatyviausias žaidėjas, kuriuo tapo „Pegaso“ narys Laurynas Stonkus.  

„Sunkiausia, kaip ir kiekvienose 3X3 varžybose, buvo prisitaikyti prie skirtingo kiekvienos priešininkų komandos žaidimo stiliaus, atrasti silpnąsias vietas. O pergalę lėmė gera atmosfera, susižaidimas bei supratimas, ką ir kada turime daryti aikštelėje“, – sakė L. Stonkus.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Ar galite patikėti, jog ką tik duris atvėrusi „Senoji Baldinė” Šilalėje jau švenčia savo pirmajį gimtadienį? Sunku patikėti ir „Senosios Baldinės” komandos nariams, kurie jau visus metus džiaugiasi galėdami bendrauti kartu su Šilalės rajono gyventojais bei džiuginti juos įvairiais baldų sprendimais jų namams.

„Senoji Baldinė” yra Miceikų šeimos verslas, o su Šilalės kraštu juos sieja ypatingas ryšys. Savininko Rimanto Miceikos šeima yra kilusi iš Pajūralio, todėl Šilalės kraštas Miceikoms visada buvo artimas. Todėl svarstant, kur plėtoti įmonės veiklą, buvo pasirinkta būtent Šilalė.

Šiek tiek istorijos

„Senosios Baldinės“ istorija prasidėjo Kretingoje, kur prieš 23-ejus metus atidarytas pirmasis baldų salonas. Šis pavadinimas ne tik atspindi ilgametę patirtį, bet ir laiko patikrintą asortimentą mažomis kainomis. Ne visi verslai gali pasigirti dvidešimčia metų puikaus darbo, tačiau „Senoji Baldinė” jau perkopė šį gražų, dviženklį skaičių ir džiugina klientus, kurie atvyksta įsigyti baldų jau ne tik sau, bet ir savo vaikams bei artimiesiems.

Iš Kretingos, „Senosios Baldinės” plėtra persikėlė ir į kitus miestus – Klaipėdą, Šilutę, o prieš metus pasiekė Šilalę. Žinoma, čia verslo plėtra nesustojo – prieš pusmetį atidarytas salonas Tauragėje, o netrukus tokios pat progos sulauks ir Telšiai.

Labai kviečiame visus atvykti švęsti pirmojo „Senosios Baldinės” Šilalėje gimtadienio kartu! Savo klientus „Senoji Baldinė” džiugins dovanomis bei ypatingais pasiūlymais, kurie galios iki savaitės pabaigos (rugpjūčio 19 d., 14 val).

[Senosios Baldinės salono galerija skaitmeninėje versijoje]

Trečiąjį tarptautinį Klaipėdos festivalį apvainikavo publiką iš palaimingos ramybės pažadinusi „Carmina Burana“. Videografinį spektaklį ant marių kranto pristatęs žinomas didžiulių spektaklių ir renginių lauke kūrėjas – režisierius Dalius Abaris ir jo komanda – į žiūrovų širdis pasibeldė su nesmagia žinia: jei nesusimąstysime kur link einame, nežinia ar turėsime galimybę pasitaisyti...

Premjeroje sulaukta daugybės svečių iš Lietuvos ir užsienio. Klaipėdos festivalyje tradiciškai lankėsi LR Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana.

Videografinis spektaklis pagal to paties pavadinimo Carlo Orffo sceninę kantatą subūrė didžiulį atlikėjų būrį: kantatą atliko KVMT simfoninis orkestras ir choras drauge su vienu profesionaliausių Lietuvos chorų – Kauno valstybiniu choru. Į išskirtinio virtuoziškumo, itin plataus balso diapazono ir ypatingos artistinės raiškos reikalaujančias vokalines partijas spektaklyje pasinėrė KVMT solistė Rita Petrauskaitė (sopranas), Lietuvos ir užsienio scenose vaidmenis kuriantys Modestas Sedlevičius (baritonas) ir Mindaugas Jankauskas (tenoras).

M. Jankausko kuriamas Kepto gulbino personažas turi tik vieną ariją, tačiau ji tokia ryški, kad publika ją įsimena bene labiausiai. Kas galėtų likti abejingas jo pasakojimui apie tai, kad vakar dar plaukiojo baltas ežeru, o šiandien jau guli lėkštėj visas pajuodęs ir suskrudęs... Pagal kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės ir scenografės Sigitos Šimkūnaitės sumanymą nudegimų efektus net tris valandas darė specialaus grimo dailininkė Jurgita Globytė ir asistentė Inga Urbanovič. Ne tik muzikines užduotis scenoje teko įveikti ir M. Sedlevičiui bei R. Petrauskaitei: abu jie dainuodami ėjo bėgimo takeliu, o R. Petrauskaitės finalo apdaras buvo toks didžiulis, kad uždengė visą dvidešimties metrų sceną...

Anot videografinio spektaklio „Carmina Burana“ muzikos vadovo ir dirigento Roberto Šerveniko, šio kūrinio muzika lengvai įsimenama, ji ilgam įsirėžia į atmintį, galvoje nuolat sukasi tie patys pasikartojantys motyvai. „Kada ją beišgirstum, gali lengvai atpažinti, kad tai C. Orffo kūrinys. Ji labai teatrališka, tačiau nesudėtinga ir pagavi. Ji kaitina žmonių emocijas, todėl visiems artima ir suprantama. Kita vertus, „Carmina Burana“ tekstai pasakoja apie amžinus, visiems aktualius dalykus: žmogaus gyvenimo trumpalaikiškumą, permainingą likimą, troškimus ir, žinoma, viską vainikuojančią meilę“,- akcentuoja R. Šervenikas. Elinge ši muzika suskambo taip įtaigiai, kad greičiausiai dar ilgai skambės ją išgirdusių mintyse.

Žymiosios kantatos, po kurios sukūrimo net pats kompozitorius C.Orffas sakė, kad visi iki tol jo parašyti kūriniai neteko prasmės, sceninis atlikimas pakeitė keletą metų elingo teritorijoje žiūrovus džiuginusią R. Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ inscenizaciją. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradėjusi ir užbaigusi kūrinį, triumfuojančiais šaukiniais, pažymėjo Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio jubiliejų.

Kantatos režisierius Dalius Abaris „Carminą Buraną“ Klaipėdos festivalyje pristatė kaip videografinį spektaklį: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, teatro orkestras, solistai, baleto artistai ir įspūdingi vaizdai ekranuose. Jau vien to pakaktų, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį. „Drauge su talentingaisiais talkininkais – scenografe Sigita Šimkūnaite, kostiumų dailininke Sandra Straukaite, vaizdo projekcijų dailininku Martynu Norvaiša, šviesų dailininku Andriumi Stasiuliu, režisieriaus asistente Rūta Bunikyte – pasistengėm šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“,- sakė D. Abaris.

Videografiniame spektaklyje „Carmina Burana“ vienas svarbiausių personažų - šiandienos visuomenė, nuo turtingiausių iki skurdžiausių visuomenės sluoksnių. Kuriant spektaklio scenografiją ir kostiumus pritaikyti tvaraus antrinio dizaino principai: klaipėdiečiai pakviesti spektakliui padovanoti vintažinių rūbų, o choristams, suderinus su kostiumų dailininke, leista panaudoti ir savo kasdienę aprangą.

Talentingoji S. Šimkūnaitė publikai šį kartą pristatė dar platesnį nei „Skrajojančio olando“ metu elingo paveikslą. Spektaklyje specialaus rekvizito neprireikė, kaip ir dirbtinių stichijų. Šį kartą leista pasireikšti technologijoms: didelę dalį scenovaizdžio užėmė Martyno Norvaišo filmuota vaizdo medžiaga ir gyva vaizdo transliacija. O ji buvo įspūdinga: net nesusimąstome, kad orkestro muzikantų rankose judantys instrumentai panašūs į gyvalazdes. Jei seniai nesidomėjote biologija, gyvalazdės savo išvaizda dažnai imituoja augalų šakas arba lapus. Ir tai tapo priminimu, kad gamta ir mes, žmonės, esame viena ir turėtume gyventi santaikoje. Deja, tą mūsų nesugebėjimą prisiderinti prie gamtos skaudžiai priminė vaizdo projekcijose išsiliejusi žalios spalvos jūra ar scenografija virtusios statybinės nuolaužos, kurios po spektaklio sugrįžo į antrinio ar net tretinio panaudojimo vietą...

„Carmina Burana“ pasakoja apie dekadentišką visuomenę, kur žmonių mintys ir jausmai yra sumišę, o egoizmas skatina bendrą visuomenės nuosmukį. Teisuolių minia, „cancel kultūros“ atstovai - smerkia, džiaugiasi ar stebisi, o jau kitą akimirką virsta savimi besimėgaujančių lėbautojų banda, skęstančia malonumuose ir nuodėmėse. Kūrinio pradžioje ir pabaigoje ši minia kreipiasi į Fortūną, tarsi žinodama, kas jų gali laukti, bet negalinti sustoti... Įspėjimas, netolimos ateities distopinis pasaulis? Stebint šį veiksmą scenoje darėsi neramu ar mums suteikta galimybė visa tai pakeisti... Ar mes ja pasinaudosime? Tikėkimės, kad menininkų panaudota garsinė sirena bus išgirsta.

KVMT inform.

Martyno Aleksos ir Prokadras.lt nuotr.

Artėjantys mokslo metai primena iš anksto pasirūpinti nebrangiu, bet kokybišku mobiliuoju ryšiu tiek mokymuisi ar darbui, tiek laisvalaikiui. Dabar – pats geriausias metas įsigyti naują SIM kortelę, nes „Pildyk“ skelbia pasiūlymą su neįtikėtinomis staigmenomis: perkantys išankstinio mokėjimo planą gali laimėti visiškai nemokamus ir neribotus skambučius, SMS ir GB visiems metams.

Raskite auksinį bilietą!

Planuojate sau ar mokyklai besiruošiančiam vaikui pirkti išankstinio mokėjimo mobiliojo ryšio kortelę? Tuomet jūsų laukia tikros lobio paieškos, priminsiančios garsųjį filmą apie šokolado meistrą Vilį Vonką – jau dabar perkant „Pildyk“ 4G 11 GB SIM kortelę, pakuotės viduje galima rasti ir auksinį bilietą. Tokiu bilietu pažymėtos kortelės savininkui atiteks visiškai nemokami ir neriboti pokalbiai, žinutės ir internetas visiems metams.

Iš viso tokį dosnų prizą laimėti galės daugybė laimingųjų visoje Lietuvoje – „Pildyk“ SIM kortelių pakuotėse paslėpta net 1000 auksinio popieriaus bilietų. SIM su bilietais galės būti randamos daugelyje šalies parduotuvių ir degalinių. Ant auksinio bilieto pirkėjai ras kodą, kurį reikės aktyvuoti iki spalio 31 d.

Be to, visų be išimties 11 GB „Pildyk“ kortelės pirkėjų laukia dar viena staigmena: net tris kartus daugiau duomenų – 33 GB, taip pat 199 min. skambučių ir 99 SMS. Pasiūlymo metu bus taikoma speciali ir nuolaida – kortelė beveik visose pardavimo vietose kainuos tik 2 eurus. Pirkėjai raginami pasiūlyme dalyvauti sąžiningai ir neplėšyti tų pakuočių, kurių įsigyti neketina. Pasiūlymas galios iki rugsėjo 30 dienos.

Jau ir su 5G ryšiu

Nors auksinio bilieto pasiūlymas galioja tik 4G planui, geros žinios ir tiems, kurie nori išbandyti naujosios kartos 5G ryšį – nuo liepos mėnesio 5G jau veikia ir „Pildyk“ tinkle. Pažangioji 5G duomenų perdavimo technologija pasižymi didesniu greičiu ir pralaidumu, tad suteikia dar patogesnę naudojimosi mobiliuoju internetu patirtį. Svarbu atkreipti dėmesį, kad norint įsigyti 5G planą, reikia turėti naujosios kartos ryšį palaikantį įrenginį.

„Tele2“ 5G tinklo galimybes parodė birželio mėnesį oficialiai užfiksuotas interneto greičio rekordas. Tuomet pasiektas 4,45 Gbps 5G interneto greitis. 5G interneto greičio rekordą tinkle užfiksavo Lietuvos rekordų fiksavimo agentūra „Rekordų akademija“.

Šilalės savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Laukuvos ugniagesių komandos būstinė jau daug metų įsikūrusi buvusiose dirbtuvėse. Ir nuo pat nepriklausomybės atgavimo šios patalpos buvo faktiškai neremontuojamos. Todėl dabar jas atnaujinus, ugniagesiai džiaugiasi pasi­keitusiomis darbo sąlygomis.

Žydrūnė MILAŠĖ 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61

Praėjusį sekmadienį šilališkiai, nepaisydami di­džiulės kait­ros, rinkosi stebėti stipriausių Lie­tuvos galiūnų rung­tynių. Ir nors varžybose bu­vo daugiau džiaugsmo bei įtam­pos akimirkų, neišvengta ir traumų.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 61

Bilionių kaimo bendruomenė į savo tradicinio plenero „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ programą įtraukia susitikimus su profesionalais, galinčiais pasidalinti naudinga bei įdomia patirtimi. Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas, biomedicinos mokslų daktaras Algirdas Amšiejus – bitininkas iš pašaukimo, bene viską ži­nantis apie bičių produktus bei jų naudą. 

Bitininkas – meistras be instrumentų

Šilalės krašte daugelis turi bent nedidelį žemės lopinėlį ir labai dažnai laiko po kelias bičių šeimas. Pasak A. Amšiejaus, bitės yra ypatingi, į bendruomenes panašiomis šeimomis gyvenantys vabzdžiai, iš kurių turėtų ko pasimokyti ir žmonės. Tačiau nors išmokti bitininkauti gali kiekvienas, tikrais bičiuliais tampa tik tie, ant kurių pirštų pagalvėlių yra taisyk­lingų reljefinių linijų ratukas.

„Aš tuos ratukus turiu net du. Mano mokytojas sakė, kad tai reiškia, jog ne tik bitininkausiu, bet ir mokslų dar pačiupinėsiu. Rodos, taip ir nutiko, kas ant pirštų užrašyta“, – juokėsi mokslininkas, save vadinantis eksperimentatoriumi, kuriam medaus kiekis nėra svarbus. 

A. Amšiejus pastaraisiais metais specializuojasi selekcijos srityje – augina bičių motinėles, netgi atsivežė jų į Bilionius, kur susirinko ne tik nemažas būrys smalsuolių, bet ir bend­raminčio pasiilgusių bičiulių. 

Studijas baigęs ir 1977 m. nuo 100 šeimų pradėjęs bitininkau­ti A. Amšiejus vadina save didžiausios įmonės direktoriumi,

nes kiekvienoje šeimoje yra po 60–70 tūkst. bičių. Jų motinėlė gyvena 4–5 metus, o bitės darbininkės – tik 30–40 dienų. Jos sveria 100 miligramų, tačiau kūno viduje, medaus pūslėje, gali panešti pusę savo svorio – 50 mg – nektaro. Viena bitė per savo gyvenimą pusant­ro karto apskrieja žemės rutulį ir pagamina apie dešimtadalį arbatinio šaukštelio medaus. Vos prieš kelis metus buvo ištirta, kad surinkusi chemikalais užterštą nektarą, bitė žūsta – nebeįstengia pakelti galvos. 

A. Amšiejus neslėpė, jog prižiūrėti bites yra sunkus ama­tas, nes nėra jokių instrumentų, viską reikia daryti rankomis, turint tik dūminę ir kaltą aviliui atidaryti. Mokslininko dažniausiai klausiama, kaip atskirti gerą medų nuo prasto.

„Bitės blogo medaus neneša, blogą jį gali padaryti tik bitininkas. Kuo daugiau meduje gliukozės, tuo jis greičiau kristalizuojasi. Jei ant medaus yra baltas šokis ir balta putelė, medus yra natūralus ir nekaitintas. Prastame ar pakaitintame tas baltas šokis nesusidaro“, – paaiškino profesionalas. 

Medus – visų produktų karalius

Nors bičių produktai yra nau­dingi sveikatai, o pikis ir nuodai laikomi net vaistais, dauguma žmonių bites laiko dėl medaus.

„Medus yra lengviausiai gaunamas, jį netgi vadina bičių produktų karaliumi, nes visiems jo reikia. Gydytojas Alvydas Uni­kauskas televizijos laidoje kažkada sakė, jog medus yra toks pat saldiklis kaip cukrus. Buvau susiruošęs jį už tai duoti į teismą. Tada į laidą pakvietė mokslininkę iš Santariškių klinikų pasikalbėti apie bičių produktus, ji paaiškino, kuo ypatingas medus. Taip, medus yra angliavandeniai – labai greitai veikiantys, jėgas atstatantys. Bet meduje yra glikogeno rūgštis, kuri padeda kasai suskaidyti cukrų. Medus žmogaus organizmui reikalingas kaip  me­džiagų pernešėjas“, – sa­kė A. Am­šiejus. 

Kad medus iš maisto taptų vaistu, jį reikia kuo ilgiau laikyti burnoje – pamažu sučiulpti, nes pačios svarbiausios jo medžiagos į kraują patenka per burnoje esančius receptorius.

„Jei vaistus užsigertume meduotu vandeniu, organizmas pasisavintų 10–15 kartų daugiau juose esančių veikliųjų me­džiagų“, – patarė A. Amšiejus. 

Norintiems sutramdyti per didelį apetitą, išsaugoti figūrą, bitininkas siūlė baigus valgyti užsitepti medumi nedidelę riekelę juodos duonos ir lėtai sukramtyti. Taip darydavo mūsų senoliai, norėję ilgiau išsaugoti sotumą – medus, kaip katalizatorius, padeda pasisavinti maistą, todėl nekyla noras užkandžiauti. Net diabetikams galima valgyti grikių medų – iki 7 šaukštelių per parą. Aštraus skonio ir tamsios spalvos grikių medus neatrodo patrauklus, tačiau yra labai naudingas dėl didelio kiekio rutino, kuris reikalingas kraujagyslių elastingumui išsaugoti. Grikių medus apsaugo kraujagysles nuo kalkėjimo, tirpdo cholesterolį ir neleidžia susidaryti vėžinėms ląstelėms. Klysta tie, pasak bitininko, kurie beverčiu laiko rapsų medų. Jis aktyvina kepenų veik­lą, mažina skrandžio rūgštingumą. Savotiško skonio dobilų medus gelbsti nuo fizinio bei protinio išsekimo, gerina virškinimą ir kepenų veiklą. Kiaulpienių medus tinka vartoti nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimų, mažina skrandžio rūgštingumą, o vaismedžių medus stiprina plaukus. Liepų ir aviečių meduje yra natūralaus aspirino, tokio medaus nereikėtų valgyti rytais, bet jis labai tinkamas kraujui skystinti.   

Lipčius – miško augalų medus

Turguje yra daugybės rūšių medaus – visokių spalvų, nuo balto iki juodo. Tačiau jei bitininkas nepateikia sertifikato, kiek ir kokių augalų žiedadulkių yra jo parduodamame meduje, negalima tikėti, kad medų bitės suneša būtent iš jų.

„Bitė skrenda aplink kelioliką kilometrų, jai nenurodysi, į kurį lauką sukti ir ant kurio medžio tūpti. Viename avilyje – nesuskaičiuojama daugybė spalvų, o kiek spalvų, ant tiek augalų bitė buvo nutūpusi, iš tiek ir nektarą surinko. Bet jei dominuoja vieno augalo žiedadulkės, galima pasakyti, koks medus. Rapsų medų pripažįsta tik tada, jeigu jame randa daugiau kaip 80 proc. rapso žiedadulkių. Liepų meduje užtenka 20 proc. žiedadulkių, nes šio medžio žiedai išskiria labai mažai žiedadulkių. Grikių meduje irgi užtenka rasti 20 proc. žiedadulkių, o facelijų meduje jų turi būti 60 proc. Tam nustatyti laboratorijose daromi sudėtingi tyrimai“, – aiškino A. Am­šiejus.  

Maltoje nusipirkęs čiobrelių medaus, docentas jį ištyrė ir rado tik 7 proc. šio augalo žiedadulkių. Tačiau nebuvo ir jokių kitų – taip paaiškėjo, kad tai lipčius su čiob­relių žiedadulkėmis. Juodas me­dus, kurį bitininkai parduoda kaip ypatingą produktą, irgi yra lipčius, surinktas nuo miško augalų.

„Sako, miško medus – iš pu­šų. Ar ant pušų matėte žiedus? O bites ant jų? Aš gyvenime nemačiau nei ant eglių, nei ant pušų. Arba siūlo ąžuolinio medaus. Jei ir matė kas ąžuolų žiedus, tai tik vyriškus – žirginius, o žiedas kaip lazdyno – rausvas tik pats galiukas, bitė ant jo neatsitupia“, – dėstė A. Amšiejus.  

Pasak docento, miško medus yra lipčius, o lipčius yra amarų išskyros. Amarai siurbia augalų sultis ir nevirškina angliavandenių – cukraus. Per sifoną, kurį turi šone arba ant pilvuko, nesuvirškintus angliavandenius išpurškia. Dėl to liepų lapai yra lipnūs. Mokslininkas tikino, jog prie miško apgyvendintos bitės lipčiaus suneša labai daug, jis yra geras, nes švarus. Daug retesnis augalinės kilmės lipčius, kurį bitės renka nuo vikių, pupų prielapių, saldžiųjų kukurūzų stiebų. Lipčius vertinamas dėl to, kad nesikristalizuoja, gali ilgai išlikti skystos konsistencijos. Ilgai nesikristalizuoja ir akacijų medus, nes jame yra daug fruktozės ir mažai gliukozės. 

Naudingas, bet Lietuvoje nežinomas

Tačiau bitininkystė, pasak doc. A. Amšiejaus, nėra vien tik medus. Kiti bičių produktai yra net naudingesni, tik ne visi apie juos žino. 

„Kai kurie bičiuliai specializuojasi rinkti žiedadulkes. Meduje užkonservuotos žiedadulkės, vadinamos bičių duonele, turi gyvybiškai svarbių amino rūgščių, kurių žmogaus organizmas nepasigamina. Bičių pienelis suteikia neįtikėtinai daug jėgų, sureguliuoja imuninę sistemą, o pikis arba jo spiritinis tirpalas propolis yra vaistas“, – sakė A. Amšiejus. 

Anot mokslininko, bičių pienelis yra pats didžiausias organizmo imunomoduliatorius, padeda į vietas sudėlioti visas reikalingas medžiagas. Jame yra net 8 proc. deceno rūgšties, randamos tik gervuogių ir šilauogių uogose. Tai labai stiprus antioksidantas, o būtent dėl šios medžiagos, naikinančios vėžį sukeliančius laisvuosius radikalus, japonai bičių pienelį naudoja vėžio profilaktikai. Bet tai nėra vaistas. Vaistas yra tik pikis arba propolis, užmušantis visus virusus, veikiantis kaip analgetikas, tačiau nepaliekantis kepenyse „skylių“. 

A. Amšiejaus žentas, irgi bitininkas, per metus surenka apie 10–12 kg bičių pienelio, bet Lietuvoje jo parduoda tik apie 1,5 kg. Produktą perka anglai, japonai, ypač vertina lenkų medikai, gydantys juo netgi negalinčiuosius susilaukti vaikų.

„Vartoju dukart per metus po buteliuką, nes negaliu sirgti – turiu medelyną, reikia medelius kasti. Tai mano energijos paslaptis – galiu užnešti moterį į devintą aukštą neuždusęs“, – juokėsi bitininkas, įspėjęs, kad nors bičių produktai ir natūralūs, su jais reikia elgtis atsargiai.

Sveikas žmogus gali suvalgyti per metus ne daugiau kaip 15 gramų pienelio – nuo ryžio grūdelio dydžio dozės pirmas keturias dienas iki žaliojo žirnelio dydžio kamuoliuko, bet tik išbandžius poveikį ir įsitikinus, kad organizmui tai tinka.

Vaikščiojančia sodininkystės bei bitininkystės enciklopedija vadinamas biomedicinos mokslų daktaras A. Amšie­jus apie bites, jų gyvenimą, produktų naudą gali pasakoti valandų valandas ir vis tiek prisimins kažko nepasakęs, nes vaistai iš natūralios gamtos, pasak jo, yra neišsenkantis lobis. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

„Informacija, kad Ukrainos kontržvalgybos vadas Kirilas Budanovas kreipėsi į tautiečius su prašymu suaukoti 3 mln. eurų penkiems žvalgybiniams dronams įsigyti, šokiravo. Juolab, kad paviešinai ir tai, jog valstybė kasdien „nereikalin­giems“ pirkiniams ir darbams išleidžia po 50 mln. Eur. Kaip gali paaiškinti šią situaciją?“ – paklausiau prieš 30 metų iš Klaipėdos į Kyjivą persikėlusio vers­lininko Pavlo Sebastianovyč.

„Tai absurdiška situacija, nes ministerijos ir savivaldybės švaisto lėšas naujų gatvių, tiltų, fontanų, muziejų, paminklų statymams, kurie karo metu yra visiškai nebūtini“, – įsitikinęs vers­lininkas.  

Jo teigimu, tai vyksta dėl to, jog korupcinės sistemos, veikusios iki karo, dalyviai nenori prarasti pajamų, todėl pinigai plaukia ten, iš kur juos galima pasisavinti. Tad Pavlas savo fondo vardu renka parašus po peticija prezidentui, kad šis inicijuotų įstatymą, pagal kurį nuo karių algų mokami mokesčiai atitektų kariuomenei, o ne savivaldybėms. Karo metu kariškių algos gerokai padidėjo, o 18 proc. pajamų mokesčio savivaldybės, ypač esančios toli nuo fronto, jo nuomone, leidžia netikslingai. Už tuos pinigus galima kariuomenei pristatyti visą reikiamą dronų kiekį. Dabar gi kariai jų gauna tik dešimtadalį.

Pavlas yra sakęs, jog vietos verslininkai galėtų patys gaminti dronus, tačiau tam esama trukdžių.

„Labai minimaliai oficialiai dronus jau gaminame, bet mažais kiekiais. Nėra reikalingų įstatymų ir per pusantrų me­tų Ukrainoje neįkurtas vienin­gas centras, koordinuojantis kariuomenės aprūpinimą. Pa­vyz­džiui, dronais rūpinasi ne Gy­ny­bos ar Ekonomikos, bet Skait­meninės informacijos ministerija, kuri sprendimus priima vėžlio greičiu. Be to, verslininkai nenori imtis dronų gamybos, nes galioja vyriausybės nutarimas, kad kariuomenei gaminančios įmonės karo metu negali iš to pelnytis. Bet koks verslininkas rizikuos savo lėšomis, juolab, kad bankai labai apsunkino kreditų išdavi­mą“, – piktinasi P. Se­bas­tia­no­vyč.

Gal bankai bijo, jog karo metu įmonės bankrutuos ar jas sugriaus priešo raketos ir paskolos nebus grąžinamos?

Anot verslininko, valstybiniuose bankuose pinigų yra labai daug, tačiau kreditų išdavimą apsunkina biurokratija ir korupcinė sistema, kuri kasmet pradangina didžiules sumas. Dalis kreditų įtakingų asmenų nurodymu yra išdalijami „saviškių“ firmoms, tarp kurių būna ir fiktyvių, ir pinigai paprasčiausiai pasidalijami, o nuostoliai nurašomi valstybei. Saugumo tarnybos, mokesčių inspekcija, ekonominė policija viską žino, tačiau bylas inicijuoja tik gavę nurodymą iš viršaus, kai kyla didelis skandalas. Tyrimai dažniausiai užsitęsia dešimtmetį, o tik­rieji kaltininkai nėra atskleidžiami ir nuteisiami. Ukrainos prob­lema, kad čia nėra nepriklausomų teisėsaugos žinybų, nes konkursai organizuojami taip, jog vadovais tampa prezidento siūlomi asmenys, kurie klusniai vykdo šio nurodymus“, – teigia Pavlas.

Paklaustas, ar dėl šios priežasties ilgai buvo nereaguojama ir į kyšininkavimo aferas kariniuose komisariatuose (pavyzdžiui, negi tarnybos nežinojo, kad Odesos komisariato vadovas Jevhenas Borisovas motinos vardu įsigijo keturias prabangias mašinas, o Ispanijoje žmonos vardu namą ir butą už 4,6 mln. Eur), verslininkas tikina, jog teisėsauga turėjo žinoti, nes apie tai kalbėjo visa tauta. Buvo žinoma ir tai, kad už 4–10 tūkst. Eur kyšį vyrai gali išsisukti nuo karinės tarnybos ir net gauti leidimą išvykti į užsienį. Tačiau negavusios nurodymo iš viršaus, tarnybos nieko nedarė, nes tiek politikai, tiek aukšti valdininkai galimai patys buvo suinteresuoti išsukti nuo kariuomenės vaikus ir giminaičius, o kyšiais buvo dalijamasi. 

O ar žurnalistams leidžiama kritikuoti vyriausybę, ar karo metu neatsirado didesnių suvaržymų? Pasak Pavlo, Volodymyras Zelenskis yra pirmasis prezidentas, nurodęs uždaryti kelis laikraščius bei televizijas, motyvuodamas, kad jie skleidžia prorusišką informaciją. Tai turbūt padidino oficialioje žiniasklaidoje dirbančių žurnalistų autocenzūrą, tačiau internete kritikos neįmanoma užčiaupti, ypač kai ją rėžia fronte kovojantys kariai. Jie reikalauja geriau aprūpinti kariuomenę, bausti kyšininkus ir keisti susikompromitavusius ministrus. Oficiali valstybinė žiniasklaida prezidento nekritikuoja, kaip ir kai kurie tinklaraštininkai, kuriuos valdantieji vadina „pozityviais“, tačiau dalis ir toliau lieka drąsūs, viešina bei atvirai kelia negeroves.

Kritikuoti nebijo ir Pavlas, nes tikina kalbantis faktais, o apie negeroves versle jis teigia žinantis iš asmeninės patirties.      

P. Sebastianovyč pasakoja gimęs ir augęs Klaipėdoje, rusakalbių šeimoje. Abu tėvai kilę iš Baltarusijos, tėvas buvo laivo kapitonas ir aukščiausios tarybos deputatas, motina – vaistininkė. Baigęs mokyklą, tėvo patarimu vaikinas įstojo į Sankt Peterburgo universitetą studijuoti elektrotechnikos, o trimis metais vyresnis brolis ten mokėsi karinėje jūreivystės mokykloje. Po mokslų atlikęs karinę tarny­bą, Pavlas su bičiuliais įkūrė metalo prekybos firmą, ėmė važinėti po visą tuometinę sovie­tų sąjungą supirkinėdamas metalą. Sankt Peter­bur­ge vedė, šeima susilaukė dviejų vaikų, bet vėliau išsiskyrė. Į Kyjivą jis teigia persikraustęs po to, kai Ukraina priėmė įstatymą, draudžiantį išvežti metalo laužą ir reikėjo kažką daryti su supirktu didžiuliu kiekiu titano. Su part­neriu britu Pavlas 1995 m. įsteigė metalo perdirbimo įmo­nę: vienas nupirko reikalingą įrangą, kitas – gamybines patalpas ir sandėlius. Pradžia, anot verslininko, buvo gera, bet vėliau prasidėjo valdininkų savivalė, nuolatiniai kyšių reikalavimai, tad nuspręsta įmonę uždaryti, įrangą parduoti, o patalpas išnuomoti. 

„Dabar gaminu ekologiškus linų čipsus, su antrąja žmona auginame paauglę dukrą, kuriai patinka vasaras leisti Klaipėdoje, kur pas brolio šeimą ją su žmona išsiunčiau karo pradžioje. Pats su kaimynais ėmiau savanoriauti savo mikrorajone – gavę iš karių ginklų, budėjome ir palaikėme tvarką. Internete agituoju bei organizuoju pagalbos kariams rin­kimą“, – pasakoja Pavlas.

Kartu su bičiuliu Sviatoslavu Dubina internete jiedu rengia Ukrainos įvykių apžvalgas, pasisako už tai, jog valdininkų algas reikėtų sumažinti tiek, kad jos neviršytų fronto kovotojų atlygio. Pasak Pavlo, nenormalu, jog parlamentarai gauna keliskart didesnius atlyginimus, o kai kurių valstybinių įmonių vadovų atlygis siekia net 50–60 tūkst. Eur. 

„Parlamentas projektą, siūlantį mažinti valdininkų algas, ėmė svarstyti prieš tris mėnesius. Planuojama valdininkų atlygį susieti su vidutine alga, kurią viršyti bus galima maksimaliai tik dešimt kartų. Tai reiškia, jog valdininkai, politikai uždirbtų ne daugiau kaip 2500 Eur – maždaug tiek, kiek gauna kariai priekinėse fronto linijose. Bet įstatymo priėmimas vilkinamas. Be to, lieka ir neišspręsta problema – kaip pažaboti valdininkų norą lėšas pasididinti korupciniais sandoriais. Neseniai tinklaraštininkai demaskavo aferą su kariuomenei iš Kinijos nupirktomis vaistinėlėmis. Paaiškėjo, kad už jas ne tik permokėta, bet jos ir nekokybiškos, turniketai netinkami naudoti. Atskleista, jog vaistinėlių pirkimui vadovavusi kariuomenės medicinos padalinio direktorė jas užsakė per tarpinę giminaičių firmą, o į aferą įsimaišę tie patys asmenys, kurie panašias suktybes vykdė dar prezidento Viktoro Janukovyčiaus laikais“, – sako verslininkas, įsitikinęs, jog būtina keisti ne ministrus, o pačią sistemą. 

„Ukrainos karių drąsa ir kovingumas stebina visą pasaulį, mes būtinai laimėsime karą ir tapsime Europos Sąjungos bei NATO nariais. Tačiau priėmi­mo sparta priklausys nuo to, kokiu greičiu reformuosime šalį pagal Vakarų standartus. Ukrainą turime reformuoti taip, kad pabėgėliai norėtų čia grįžti, o verslininkai būtų tikri dėl palankių mokesčių, nešališkos teisėsaugos, įveiktos korupcijos bei visiems vienodų veik­los sąlygų“, – teigia P. Se­bas­tianovyč. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skelbia konkursą režisieriams ir jų kūrybinėms komandoms. Konkurso nugalėtojui bus suteikta unikali galimybė drauge su savo suburta menininkų-statytojų komanda režisuoti pirmąją premjerą naujame teatre – Philipo Glasso operą „Kelionė“ (The Voyage).  Ši premjera pradės 2024-2025 m. 38-ąjį teatro sezoną naujojoje teatro scenoje, aprūpintoje modernia mechanikos, apšvietimo, garso, vaizdo bei technologinio ryšio įranga.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, didžiausia profesionalaus scenos meno įstaiga Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, 2024 m. pradžioje planuoja įsikelti į naujuosius teatro rūmus. Ypatingu įvykiu visos Lietuvos muzikinio teatro istorijoje taps ne tik naujojo teatro pastato atidarymas. Pirmajame Nepriklausomos Lietuvos metu pastatytame teatre bus pristatyta išskirtinio kūrinio premjera – Philippo Glasso opera „Kelionė“.

Vienu įtakingiausių mūsų laikų kompozitoriumi tituluojamas 86-erių P. Glassas sukūrė 23 operas, tačiau iki šiol nė viena iš jų Lietuvoje nebuvo atlikta. Taigi, šiuo projektu bus atverta ne tik nauja Muzikinio teatro Klaipėdoje erdvė, bet ir Glasso sceninių kūrinių epocha Lietuvoje.

Trijų veiksmų opera „Kelionė” (The Voyage) buvo sukurta Metropolitan operos užsakymu 500-osioms K. Kolumbo kelionės į Ameriką metinėms pažymėti. Operos pasaulinė premjera įvyko 1992 m. spalio 12 d. Metropolitan Operoje (JAV), europinė premjera – 2002 m. spalio 6 d. Linzo valstybinėje operoje (Austrija). Operos libretą anglų, lotynų ir ispanų kalba parašė Davidas Henry‘s Hwangas, remdamasis paties kompozitoriaus sukurta istorija.

Operos siužetas, kompozitoriaus žodžiais tariant, pasakojantis „apie atradimus ir atradėjus – tuos bebaimius žmones, kurie nuo pat žmonijos istorijos pradžios savo noru ir net be jokio apgailestavimo palikdavo jiems pažįstamą, saugų pasaulį, beatodairiškai nerdami nežinomybėn pasitikti savo ateities“, atliepia ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro istoriją.

„Daug metų teatras klajojo, ieškodamas savo tapatybės, keisdamas pavadinimus ir gyvavimo formas, įsikurdamas įvairiose erdvėse, be savo veiklai tinkamo pastato, ir gyvuodamas tik idėjos vedinų žmonių dėka. P. Glasso opera „Kelionė” yra veikalas, vertai galintis atvesti Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą į naująjį kelionės etapą – gyvavimą naujuose teatro rūmuose. Kviečiame režisierius kuo aktyviau įsijungti į šį jaudinantį nuotykį ir drauge kurti šiuolaikinę operą bei šiuolaikišką teatro viziją“,- sako Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotoja menui Audronė Juozauskaitė.   

Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite: https://www.klaipedosmuzikinis.lt/karjera