Nelengva kalbėti apie Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, bet būtina, nes tai yra kiekvie­no blaiviai mąstančio piliečio atsakomybė prieš žmoniją, sąžinę, savo tautą. Lietuva bene geriausiai pažįsta šią, kažkada vadintą „broliška“, šalį, kurios pasaulinės ekspansijos, mažų tautelių užgrobimo faktai, nevienakartis mūsų krašto naikinimas žinomas nuo senų senovės, nuo XVIII amžiaus iki praėjusio pabaigos žudynių. Juk kone kiekviena Lie­tuvos šeima yra patyrusi masines deportacijas į Sibirą, pokario tremtis į Šiaurės ledjūrio tundras, į Vorkutas ir Intas. Tačiau, atrodo, demokra­tinis pasaulis tik šiandien pradeda atsikvošėti ir suvokti šios naftos bei dujų „karalienės“ beatodairiškas užmačias, smurtą ir politinius gąsdinimus. Visa tai aiškiausiu būdu tarsi yla iš maišo išlindo praėjusių metų vasario 24-ąją, kai buvo pradėtas nuožmus karas Ukrai­noje, sie­kiant sunaikinti taikią šalį, pasukusią demokratijos keliu.

Tautos didžiuojasi savo istorine praeitimi, kultūros palikimu, žmonių kūrybiniais darbais ir kovų žygdarbiais, gamtos turtais. Tai natūralu, nes tuo parodomas tautos individualumas bei išskirtinumas. Daug būtų galima kalbėti apie Lietuvą, kurios kultūra ir menas žinomi daugelyje pasaulio šalių. Deja, lietuvių tauta istorijos bėgyje daugybę kartų buvo pažeidžiama ir sužeidžiama, nes ją su­po didelės Europos valstybės – Lenkija, Vokietija, Švedija, palikusios skaudžių, nepamirštamų agresijos puslapių. 

Tačiau Rusija paliko daugiausiai grobuoniškų pėdsakų, netekčių bei skriaudų. Ši didžiulė tauta, azijietiškai slaviškos že­mės palikuonys, amžių amžiais tęsė savo agresijas, užkariavimus, grobdama bei naikindama artimiausius kaimynus, juos aneksuodama, rusindama tai, kas buvo mums, lietu­viams, sava ir savita. XIX a. sukilėliai, knyg­nešiai, XX a. savanoriai bei partizanai buvo žudomi, pūdomi kalė­ji­muo­­se ir lageriuose, tremiami į ne­užmatomai plačias Rusijos žemes. Šiaurė ir Sibiras nukloti lietuvių kaulais, o gimtoji žemė sugėrė nekaltų žmonių kraują. 

Tai tebesitęsia ir XXI a. Sunku įsivaizduoti šitą brutalią, antihumanišką šiandieninę Rusijos agresiją Ukrainoje, kai pamintas bet koks žmogiškumas, o cinizmo ir genocido atrūgos peržengia visas ribas, kai masiškai ir planingai norima sunaikinti savo kaimynę, pasukusią laisvės ir nepriklausomybės keliu. Tokį pasauliui gerai žinomą naikinimo, žudynių bei smurto mastą buvo pasiekęs vokiškasis fašizmas, tiesa, viešai pasmerktas Niurnberge, nuteistas ir sunaikintas. Ne veltui šiandien pažangusis pasaulis tokį pat galą pranašauja ir Rusijos imperijai, kuri, iš dalies padėjusi įveikti fašizmą, bet nieko iš to nepasimokiusi, imasi dar žiauresnių metodų.

Reikia tikėti pažangaus pasaulio valia ir galia, kad teisingumas žemėje bus atkurtas, o baisusis XX a. maras – rusiškoji komunistinė ideologija, pasiekusi visišką išsigimimo lygį, bus viešai prikalta prie kryžiaus, nuteista ir amžiams pasmerkta. Priešingu atveju ši nepasotinama hidra gali vėl užsiauginti naujų galvų, jei jos nebus nukirstos dabar.

Praėjusių metų vasario 24-oji visam pasauliui atskleidė tikrąjį imperiškosios valstybės veidą. Gal pažangioji Europa pagaliau jau pažino šį agresorių, kuris vis labiau ima diktuoti savo grobikiškas sąlygas, neretai vedžiodamas už nosies kai kurių Europos šalių vadovus. Kol rimtai pasipriešinti rusiškajam fašizmui pasaulis neranda būdų, rusai ir toliau žudo taikią ukrainiečių tautą. Karas yra didžiausias nusikaltimas žmonijai, sąžinei, dorovei ir protui, o agresorius turi būti griežtai baudžiamas ir naikinamas iš pašaknų. Kur toji pasaulio tiesa, teisė (išmintis), kuri pateiktų griežčiausią nuosprendį šiuo metu pačiai žiauriausiai, antidemokratiškai vals­ty­bei? Laikas nelaukia, karas nesibaigia, Ukraina jo dar nelaimėjo.

Istorija po laiko negali būti apskundžiama ar pasmerkiama amžiams. Pasmerkiami istoriniai vadeivos, imperatoriai, carai, prezidentai ir visokie kitokie karvedžiai – žmogžudžiai, kurių kasdienybė nužymėta grobimais, kalinimais, naikinimu, masiniu genocidu. Rusijoje būta visko, joje iki pat šių dienų nepaprastai daug melo, šovinizmo ir demagogijos, politinio šantažo. Jai buvusios „broliškos“ tautos tapo rakštimi, todėl Rusijos ideologai šnipinėja, šmeižia, kėsinasi į Baltijos šalis, Užkaukazę bei Vidurinę Aziją. Demok­ratinis pasaulis vis labiau nusigręžia nuo savanaudės did­valstybės, jos nutolusiuose pakraščiuose gyvenantys žmonės skursta, laisvėjančios idėjos yra persekiojamos, slopinamos. Radijo ir televizijos stotys perpildytos pagiežos, dezinformacijos, istorinių iškraipų bei klastočių. Ir tai tęsiasi epochų epochomis. Rusų tautos dvasinio ir politinio išsigimimo neįmanoma paaiškinti kagėbistinio valdymo galiomis, o vadi­na­ma didžioji tauta yra užguita ir „užzombinta“. Netgi tam tikri visuomeniniai, kultūriniai pragiedruliai neįkvėpė jos atsikvošėti, susiburti, išsivaduoti iš vergiškos priespaudos.

Rusija stovi ties kracho riba, o ukrainiečių ryžtas bei kovingumas turi atvesti juos iki pergalės, nugalėjus pikčiausią pasaulio priešą. Šlovė Ukrainai...

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Eldorado BUTRIMO nuotr.

Išėję gyvenimo keliais ne visi prisimena savo šaknis ir ne visiems norisi širdies kampelyje išsaugoti nostalgiją gimtajam kraštui. Tačiau prieš keletą metų lietuviškoje gro­žinėje literatūroje iškilęs naujas vardas – ši­lališkė Diana Latvė, kūrybiniu pseudonimu pasirinkusi sutrumpintą mer­gautinę pavardę, mintimis mielai grįžta į gimtąjį mies­tą. 2021 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas jos no­­velių romanas „Mėmelio gaisras“ kviečia į kelionę se­nojo uostamiesčio gatvėmis, o šiemet pasirodęs romanas „Gar­mėjimas“ skaitytojus veda Žemaitijos kuni­gaikštystės keliais, verčia vaizduotę veiksmo intrigoje at­rasti užuominų ir apie praeities Šilalę. 

– Užaugote Šilalėje. Kokie prisiminimai iš to laikotarpio labiausiai įstrigo atmintyje? Ar turite progų ir galimybių bent retkarčiais sugrįžti į gimtąjį kraštą?

– Gimiau ir augau jaukiame Šilalės miestelyje. Jau vaikystėje pastebėjau ūkiškumą, švarą ir tvarką, lygindama jį su kitų rajonų centrais, kurie nebuvo rūpestinga ranka puoselėjami, nebuvo valomi šaligatviai, dažomi namai ar tvarkomos aikštės. Labiausiai žavėjausi rekreacine miestiečiams skirta erdve –

pušynu, kur vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, gegužinės. Mus dar darželio auklėtinius vesdavo ten pasivaikščioti, aš, pamenu, žvalgydavausi į pušų viršūnes baimindamasi lūšies, nes čia turėjo veistis vaikystės pasakų gyviai. Manau, švenčių tradicijos ir pušynas tebėra miestiečių atgaiva.

Baigiau Šilalės vidurinę mokyklą (dabar Simono Gaudėšiaus gimnazija). Mokinių tuo metu buvo per 1000, pusmetį netgi mokėmės dviem pamainomis, skambučiui suskambėjus, iš klasių pasipildavo srautai, ant laiptų jie susidurdavo priešpriešiais, todėl „eismas“

buvo reguliuojamas, nustaty­ti vienkrypčiai judėjimai, o kai kuriuos kabinetus iš vieno priestato iki kito pasiekdavome tik pertraukai baigiantis. Sakyčiau, buvo linksma ir nenuobodu. Po pamokų įsigudrindavome likti vestibiuliuose, kurdavome, režisuodavome improvizuotus spektaklius, vaidindavome panašiai, kaip dabartiniai paaugliai namie filmuoja siužetus „Tik-tokui“. Niekas nepasikeitė, išskyrus techno­logijas. Šiuolaikiniai vaikai dau­giau gyvena virtualybėje, nei realiame gyvenime, jų pasau­lis suskilo į dvi dalis. Bet kitaip nebus, nes viskas modernėja. Ir kol kas mes saugome pasaulį, vėliau jie pasiskirstys rolėmis, kas tai darys. 

Šilalėje baigiau ir muzikos mo­kyklą (dabartinę Šilalės me­no mokyklą). Senoji muzi­kos mokykla buvo labai jaukus mielas nameliukas, kūrenamas krosni­mis. Nuo tų krosnių ji, mūsų džiūgavimui, ir užsidegė. Supleškėjo medinės dalys, liko sienos, sulieti šlapi muzikos instrumentai, mokytojams tikrai nebuvo linksma. Per porą metų toje pačioje vietoje pastatė naują menų mokyklą. Statybų metu repetuodavome vidurinės mokyklos vestibiuliuose ir klasė­se, o koncertuoti miestelėnų džiaugsmui, nešini muzikos instrumentais, droždavome per visą miestelį iki kultūros namų. Nauja mokykla jau nebeatrodė tokia jauki – klasės griežtai rakinamos, koridoriuose nestovėjo instrumentai. Ana, senoji, turėjo kažkokią ypatingą aurą suburti mus laisvoms instrumentinėms improvizacijoms. 

Klausiate dėl sugrįžimų? Anks­čiau lankydavausi dažnai, bet kai pardavėme tėvų namus, neliko kur atvažiuoti. Pernai bu­vau pakviesta į gimnazijos šimtmečio minėjimą, susitikau su klasės auklėtoja Aušrele Baub­lie­ne, buvo tikrai labai šauni šven­tė.

– Ar vaikystė ir jaunystė Šilalėje padėjo gyvenimui vertybinius pamatus? Turėjo įtakos charakteriui, pomėgiams, požiūriui į gyvenimą, siekiams susiformuoti? 

– Vaikystė ir jaunystė yra pamatas žmogaus formavimuisi. Pasakyk, kaip tuo metu gyvenai, pasakysiu, kas esi. Tuo grindžiamas psichologijos moks­las. Mano vaikystė buvo laiminga, buvau mylimas pagrandukas, turėjau mylinčius tėvus ir vyresnes seseris, tvirtas šeimos tradicijas bei teisingą požiūrį į sovietinę santvarką ir pasaulėžiūrą. Mano tėvai Antanas ir Bronislava Latviai buvo ilgamečiai Šilalės vidurinės mokyklos mokytojai. Tėvelis labai mėgo knygas, iki mirties buvo Šilalės bibliotekos skaitytojas, mūsų namuose taip pat buvo didžiulė biblio­teka. Paauglystėje ją perskaičiau du, o kai kurias knygas net tris kartus, vėliau įnikau į tėvelio knygas, iš bibliotekos atsineštas. Taip susipažinau su visais to meto naujausiais lietuvių, lat­vių, estų ir kitais verstiniais prieinamais leidiniais. 

Tarpukariu tėvelis baigė Raseinių gimnaziją, rašė eiles, sla­pyvardžiu spausdino jas to me­to leidiniuose. Metai prieš karą jis įstojo į Vilniaus universitetą, tačiau užėjus sovietams, kaip buožės vaikas, buvo išmestas be teisės mokytis Universitete. Kadangi po karo trūko mokytojų, o smetoninės gimnazijos auklėtiniai beveik prilygo kai kuriems universitetams, tėvelis mokytojavo ir sutiko mano mamą – ji buvo jo mokinė. Sovietinėje santvarkoje tėvelis labai kentėjo, kadangi nešlovino sovietinio režimo, buvo ramus ir padorus mokytojas, mokiniai jį labai mylėjo. Šeimoje esu jauniausia, mano vidurinė sesuo, dabar jau šviesaus atminimo, buvo puiki atlikėja, skaitovė, įvairių konkursų laureatė, ją kvietė dirbti televizijos diktore, bet tėvelis liepė visoms pirmiausia įgyti profesiją. Vyriausia sesuo taip pat rašo knygas. 

– Esate biologė. Kas nulėmė, kad rinkotės tokią specialybę? Ar darbas Jūrų muziejuje  bent kiek susijęs su kūryba?

– Tapau biologe, nes, jei atvirai, nežinojau, kokią specialybę rinktis. Man sekėsi beveik visi dalykai, tačiau biologija turi daug specializacijų, suteikia didesnį pasirinkimą. Gamta inspiruoja kūrybą, o gamtos mokslų žinios suteikia galimybę patikimai žongliruoti kūrybiniuose siužetų vingiuose. Mano darbas muziejuje kūrybai nei padeda, nei trukdo, jis yra grynai administracinis. O šias abi sritis griežtai atskyriau mergautiniu pseudonimu ir jų nepainioju.

– Kada susidomėjote istorija? Kodėl būtent Klaipėdos krašto? Klaipėda – meilė iš pirmo žvilgsnio ar „iš reikalo“? Kas šiame mieste žavi, kad jau sugulė į dvi knygas? 

– Darbas muziejuje neišvengiamai susijęs su istorija: kolegos, ekspozicijos, renginiai. Atvykau į Klaipėdą po studijų kartu su vyru, kuris kilęs iš Klaipėdos, krantotyrininku (o krantai gi prie Baltijos ir Kuršių marių). Prisipažinsiu, iš pradžių miestas nesužavėjo: sovietiniai pastatai, senamiestis vien nuotrupos, kiaurai perpučiamos vėjo. Klaidžiodavome gatvėmis ieškodami inkliuzų – senojo miesto gabalėlių. Jie buvo gražūs, bet nebylūs, todėl svetimi... 

Klaipėda labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų, nes neturi tęstinumo, ji tarsi sudėta iš dviejų atskirų miestų – Mėmelio ir sovietinės Klaipėdos, praeitis ir dabartis griežtai atkirstos viena nuo kitos. Mėmelis man buvo tarsi Troja, kurią reikėjo atrasti, iškapstyti iš po sovietinių daugiabučių mikrorajonų, nevykusių senųjų gat­vių užstatymo elementų. Šis miestas – neįtikėtino neūkiškumo ir sąmoningos nemeilės išraiška, makab­riškumo pavyzdys, kur senuose griuvėsiuose laidojami nauji, ant nau­jų statomi naujesni, ir gaunasi nei velnias, nei gegutė. Gal aš čia per stipriai, tačiau iš dabarties taško žiūrint, galima tai pateisinti: po karo, kai į ištuštėjusią Klaipėdą buvo atkelti daugiatautės sovietų sąjungos gyventojai, jie norėjo pamiršti svetimą kultūrą, kuri badyte badė akis, todėl miestas buvo daugiau griaunamas, nei puoselėjamas. Pavyzdžiu galėtų būti Gdanskas, kur lenkai atstatė karo metu suniokotą senamiestį.

Senąjį Mėmelį atradau ty­rinėdama J. K. Zembrickio knygas, istorinius šalti­nius, ieškodama minčių ir te­mų savo debiutiniam novelių romanui „Mėmelio gaisras“, ir pažinusi iš karto jį įsimylėjau. Tai buvo turtingas, gražus ir klestintis miestas. Antroji knyga „Gar­mė­jimas“ nėra apie Klai­pėdą. Šios knygos geografija tiesiasi išilgai Ne­muno per Prū­siją nuo žemupio, per Žemaitijos kunigaikštystę iki Karūnos žemių Vil­niuje. Kartu su knygos veikėjais skaitytojai atras Tilžę, pabuvos mūšio laukuose, gyvens Jur­barko miškuose, iš Jur­barko prieplaukos vytinėmis leisis Nemunu aukštupiu, pasieks Veliuoną, Kauną ir Vilijos upe – Vilnių.

Tiesa, mane žavi Klaipėdos kraštas, Mažosios Lietuvos gamta, nevaldomi vandenys, pelkynai, paukščiai, senove dvelkiantys neatrasti kampeliai.

– Ar galima tikėtis, jog ka­da nors ateis laikas ir Žemaitijos istorijai analizuoti? Parašėte knygą apie XVI a. Žemaitijos bajorų gyvenimą, ta­čiau ji vis dar yra stalčiuje. Ko jai dar trūksta?  

– Pirmasis neįvykęs mano romanas buvo apie Žemaitijos bajorų meilę ir mirtį. Jame nemažai vietos paskyriau ir Šilalės kraštui: Orvydų dvaras, senosios girios, stiprios žemaičių moterys, kūlgrindos ir nusausinti Parlos pelkynai, kuriuos savo tiriamuosiuose darbuose aprašė Šilalės kraštotyrininkas Vladas Statkevičius. Tuo metu neturėjau patirties valdyti ilgus tekstus, veikėjai tarsi savaime ėmė daugintis, gyventi atskirus gyvenimus būtent to­se vietose, kur jie panorėjo. Ne aš juos valdžiau, jie valdė ma­ne. Knygos neketinu perrašyti – čia kaip su namu, kai leng­viau pastatyti naują, nei rekonstruoti seną. Atskirus „neįvykusios“ knygos epizodus pa­naudoju kituose savo kūriniuose. Keletą jų rasite ir romane „Garmėjimas“.

– Kaip manote, kurios knygos – elektroninės ar įprastos popierinės, dažais kvepiančios, yra mūsų ateitis? Koks skaitymo būdas Jums priimtiniausias? Ar dar perkate ir skaitote, pavyzdžiui, laikraščius? 

– Ateitis bus įvairi. Elektroninės knygos patogios kelionėse. Bet neabejotinai išliks senoji spausdintinė knyga, nes ji turi formą, skonį ir kvapą. Jau dabar (tikiu, jog ir ateityje) smagu spausdintas knygas dovanoti. Dar yra audiovizualinės knygos. Štai ir „Memelio gaisrą“ išleido ELVIS (Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema) – tai virtuali bib­lioteka, skirta žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. Pati skaitau nedaug, tik tokias knygas, kurios pasižymi turtinga žodžių bei sakinių išraiška, nepaliauju žavėtis Lotynų Amerikos literatūra. Patinka man ir įgarsintos knygos, nes jos taupo laiką.

Mūsų namuose visada būdavo „Artojas“ – man labai gražus tas pavadinimas, džiaugiausi, kad jo niekas nesusovieti­no, nepakeitė. Tačiau dabar laikraščių neperku, esu bjau­ri internetinės spaudos ant­raščių skaitytoja. Sako, jog tai nė­ra gerai, bet kitaip negaliu, bjau­riuosi kai kurios šiuolaikinės spaudos neraštingumu.

– Ar esate labai griežta savo kūrybos vertintoja? Ko reikia, kad knyga patrauktų skaitytojus, o istorija iš nuobodaus datų ir įvykių sąrašo taptų int­riguojančia legenda, kokias ir kuriate savo knygose?  

– Iš tiesų esu griežta savo tekstams. Skaitytojai yra įvairiausi, su įvairiausiais norais bei įgeidžiais. Vieni mėgaujasi tekstu, lėtai besivystančia istorijos eiga, kitiems reikia netikėto kampo, posūkio, intriguojančios istorijos. Aš mėgstu ir viena, ir kita, bet būtina viską pasūdyti stipria literatūrine raiš­ka. Tačiau tai, kas tinka istori­nėms mokomosioms knygoms ar enciklopedijoms (wikipedi­jai), t. y. datų ir įvykių sąrašams, netinka literatūrai. Mokomosios, tiriamosios istorinės knygos supažindina tik su konkrečiais faktais, o skaitydami grožines knygas skaitytojai patiria dar ir jausmus. Galima sakyti, jog literatūra mus supažindina su faktais per jausmus. Būtent jausmai yra ta detalė, kad nuobodi istorija virstų literatūra. Žinoma, dar ir geras siužetas.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Lenkijoje, Breslau ralyje, susi­run­gė stipriausi Europos lenktynininkai, tarp kurių buvo ir iš Šilalės kilęs Nerimantas Jucius. Spor­tinin­kas jau turi ne vieną solidų laimėjimą, yra iš­kovojęs motokroso ir „En­du­ro“ mo­to­ciklų kategorijos čem­piono titu­lus, šiemet tereikėjo juos apginti ir dar kartą įrodyti, kad pelnytai ga­li didžiuotis ge­riausiojo vardu.

Lietuvai atstovavęs šilališkis N. Jucius neslepia – šios lenktynės yra vadinamos europietišku Dakaru ir dažnam sportininkui tampa tikru iššūkiu. Pats lenktynininkas dar keletą parų po varžybų negalėjo suvokti, jog viskas baigta – įgautas tempas ragina planuoti kitos dienos startus.

„Šitą ralį laimėjau antrą kartą ir esu labai dėl to laimingas. Ta savaitė buvo ypač sunki, tad džiaugiuosi pasiekęs fi­nišą. Stiprūs varžovai neleido atsikvėp­ti nė sekundei. Pirmąsias dvi dienas ken­tėme labai didelį karštį ir didžiulius dulkių kamuolius. Tokios sąlygos ypatingai apsunkina greičio ruožus, daro juos pavojingesnius ir sudėtingesnius. Pirmuose ruožuose padariau keletą klaidų, gavau baudą už nepaimtą kelio tašką ir nukritau į septintą vietą. Trečiąją dieną užklupo stiprus lietus, pliaupė lyg iš kibiro. Ir būtent tądien vyko naktinis greičio ruožas. Tai – vienas pavojingiausių bei sunkiausių mano važiuotų ruožų. Atsisto­jus prie starto linijos, žiūrint į priekį matėsi ne daugiau kaip 20 metrų. Bet susitvarkiau su emocijomis, prisitaikiau prie sąlygų ir laimėjau. Tuomet išsiveržiau bend­roje įskaitoje į pirmąją vietą. Paskutines dvi dienas finišo liniją greičio ruožuose kirtau pirmas. Tai leido atitrūkti nuo varžovų, išlaikiau savo poziciją ir išplėšiau pergalę – laimėjau „Breslau 2023“ ralį. 

Tad nors kūnas ir buvo pervargęs, nerealus pergalės jausmas atpirko viską. Labai džiaugiuosi galimybe startuoti šitame ralyje ir noriu padėkoti komandai bei visiems, kurie mane palaiko“, – džiaugiasi dar vienu trofėjumi Nerimantas.

Būtent šilališkio pergalė Breslau lenktynėse atnešė šių varžybų žinomumą į mūsų šalį. Kaip ir 2022-aisiais, N. Jucius šiemet atstovavo „Specialist Racing team“ komandai. Nors Nerimantas yra daugkartinis Lietuvos „Enduro“ bei motokroso čempionas, pernai tokio tipo varžybose jis startavo pirmą kartą. Laikoma, jog būtent mūsų kraštietis Nerimantas yra tas sportininkas, kuris perrašė visos Lietuvos „Enduro“ istoriją. 

Žydrūnė MILAŠĖ

N. Juciaus asmeninio archyvo nuotr.

Alytaus miesto stadione vyko Lietuvos jaunimo lengvosios atletikos čempionatas, kuriame dalyvavo ir kaltinėniškiai Aistė Mi­žu­tavičiūtė bei Evaldas Katauskas.

Rutulio stūmikas Evaldas, geriausiu savo bandymu užfiksavęs 13,62 m rezultatą, užėmė ketvirtąją vietą, o trišuolininkė Aistė, nušokusi 12,61 m, iškovojo pirmąją vietą ir teisę atstovauti Lietuvai Baltijos šalių jaunimo komandiniame lengvosios atletikos čempionate, kuris vyks liepos 19 d. Piarnu mieste, Estijoje.

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.: Evaldas ir Aistė su treneriu Severinu Čėsna

Šiųmetė liepa mūsų rajone iš­skirtinai turininga. Štai Laukuva lie­pos 14–16 d. kviečia į 770-ojo gimtadienio šventę, liepos 14 d. Vy­togaloje, lakūno Stasio Girėno gim­tinėje, bus paminėtas „Lituanicos” skrydžio 90-metis, Paršežerio stovyklavietėje liepos 17–21 d. vėl siaus tradicinė etnokultūros sto­vykla „Etnokultūros kūrybinės dirb­tuvės“, o tomis pačiomis die­nomis Bilionių etnografinėje sodyboje „Gyvenims“ vyks tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaiz­dai“.

Nors dalis žmonių gyvena atostogų ritmu ir vasarą viskas tarsi sulėtėja, kultūrinis gyvenimas verda – muziejai bei įvairios galerijos keičia darbo laiką ir prisitaiko prie poilsiautojų, šurmuliuoja miestų šventės, jubiliejiniai renginiai bei kt. Praėjusią savaitę jų irgi nestigo. Ir nors dauguma jų buvo dedikuoti Valstybės dienai, gyventojus kvietė ir jau pamėgti tradiciniai. Kernavėje praėjo keturias dienas trukęs XXIII-iasis tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Eksperimentine archeologija užsiimantys mokslininkai pristatė atkurtus to meto drabužius, maistą, archajinius ir tradicinius amatus, amatininkai atsivežė pačių rankomis atkurtų dirbinių, festivalio svečiai galėjo susipažinti su senosiomis technologijo­mis – nusilipdyti puodą, nusikalti geležinį dirbinį, nusivyti juostą, išbandyti maudynes viduramžių pirtyje ir pan.

Kuršių nerijoje praėjusią savaitę įvyko jau penktasis festivalis „Juodkrantės kurorto dienos“, kurio metu nestigo teatro pasirodymų, koncertų, sveikatingumo programų, įvairių edukacijų ir netgi pirties ritualų. Liudviko Rėzos kultūros centre buvo atidaryta Edvardo Malinausko marinistinių tapybos darbų paroda, Neringos gyventojai ir svečiai dalyvavo teatralizuotoje ekskursijoje „Juodojo kranto aukso amžius“, choreografinė kelionė žiū­rovus supažindino su svarbiausiais kurorto istorijos, geografijos ir architektūros taškais bei istoriniu laikotarpiu tarp XIX ir XX a. vidu­rio – kai iš mažo žvejų kaimelio gimė kurortas.

Liepos 13–16 d. ketvirtasis dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ kviečia atvykti į ežerais garsėjantį Veisiejų kraštą, kuriame bėgo rašytojo, poeto, eseisto, dramaturgo bei vertėjo Sigito Gedos vaikystė ir jaunystė. S. Gedos žodžiais „Palaimyci ciej, katriej paraina namo“ festivalio rengėjai laukia sugrįžtančiųjų į tuštėjančias kaimų vietoves, siūlo galbūt pirmą kartą aplankyti Dzūkijos kraštą ir atrasti jo unikalumą. Renginio organizatoriai tikina, kad visas keturias festivalio dienas veiklų netrūks: tam paruoštos net 7 skirtingos erdvės, daugiau nei 100 renginių, tarp kurių – paežerėje vyksianti dokumentikos „Kalba Sigitas Geda“ peržiūra, muzika ir poezija. Pokalbyje apie S. Gedą dalyvaus jo bičiuliai rašytojai Kornelijus Platelis, Gintaras Bleizgys, Valentinas Sventickas, monografijos apie S. Gedą autorius Rimantas Kmita, dokumentinio filmo autorius Rytis Zemkauskas. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Artimiesiems, atsidūrusiems nepavydėtinoje padėtyje, kai dingsta namiškis, pirmiausia į pagalbą atskuba policija – pradedami tyrimai, skelbiama dingusio asmens paieška, informacija apie jį ir t.t. Kai kada likimas, deja, būna negailestingas, bet neretai paaiškėja, kad reikėjo visai nedaug – visuomenės susitelkimo, ir žmogus surandamas. Tačiau tenka išgirsti ir skeptiškų nuomonių – esą taip tik trukdomas įvairių tarnybų darbas. Bet policija įspėja, jog geriau kelis kartus apsidrausti, nei vėliau apgailestauti dėl pasekmių.

Žydrūnė MILAŠĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Jauna moteris gavo galimybę pasitaisyti. Tik ar pasinaudos Naujojo Obelyno gyventoja  teismo jai suteiktu šansu pakeisti savo gyvenimą, sunku prognozuoti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Kiekvienais metais jaunimo, kuris ieško darbo vasarą, daugėja, de­ja, Šilalėje užsiėmimą rasti pasiseka ne visiems. Be to, specialistai pa­stebi, jog vis dar pasitaiko atvejų, kai darbdaviai rizikuoja įdarbinti jau­nimą nelegaliai, todėl kaip savotiška to užkardymo priemonė gali tapti savivaldybės mokama kompensacija už moksleivių įdarbinimą.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52

Kartais apžvalgininkui nelieka pa­­sirinkimo – štai ir šį kartą skaity­to­jas laikraštį į rankas paims būtent tą dieną, kai Vilniuje už apskrito stalo susės NATO viršūnių susitikimo dalyviai, keliasdešimt pasau­linio lygio politikų, valstybių ir vy­riausybių vadovų, diplomatų. Tad ką gi jie nuspręs?

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52