„Tikimės, kad muzika, atliekama daugybės žmonių, bus tokia paveiki, kad publika norės prisijungti ir dainuoti kartu“, – tikisi režisierius Gytis Padegimas, šiuo metu „gyvenantis“ artėjančia istorijų operos „Klaipėda“ premjera. 

Už gyvą teatro istorijos ir dabarties jungtį kūryboje ir pedagoginėje veikloje „Auksiniu scenos kryžiumi“ neseniai apdovanotas Gytis Padegimas rudenį minės 50-ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų. Tad rugpjūčio 4-ąją III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio metu elinge įvyksianti istorijų operos „Klaipėda“ premjera taps gražia įžanga į režisieriaus kūrybos jubiliejinius metus.

Esate pastatęs daug istorinių kūrinių. Kuo bus ypatinga naujai užgimstanti opera „Klaipėda“?

Esu pastatęs ne vieną išskirtinius istorinius įvykius pasakojantį kūrinį, o „Klaipėda“ unikali tuo, kad tai istorijų opera. Didžiulis išskirtinumas! Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirta daugybė renginių, konferencijų, koncertų, bet tik Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiai visam šalies geopolotiniam vystymuisi gyvybiškai svarbiai datai, vienam didžiausių ir reikšmingiausių mūsų Tautos laimėjimų skiria istorijų operą.

Operas žanras – savitas ir specifinis, o kas yra istorijų pasakojimas? Istorijas kiekvienas pasakoja skirtingai. Kaip tai sujungti? Operos žanras, kuris turi melodramos bruožų, būtinai turi turėti meilės istoriją, ir negali supanašėti su dokumentika. Neseniai pristatyta dokumentinio filmo „Pūga prie Mėmelio“ premjera, kur Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio įvykiai atkurti ypač tiksliai. O „Klaipėda“, kaip istorijų opera, pasakos savo istoriją. Kaip žinia tą pačią istoriją po šimto metų kiekvienas pasakoja savitai.

Būsimoji istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą. Man labai graži pirmoji istorijų operos „Klaipėda“ libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui statomą spektaklį „Klaipėdą“ matome tarsi per rūką. Labai gražu ir įdomu, kad libreto autorius rašydamas gilinosi ne tik į istorinius vingius, bet ir žinomų asmenybių asmenines istorijas, jų santykius su artimaisiais, kaip jaunystėje prarastą, o vėliau pažintą dukrą.

Opera – nėra protokolas. Čia apstu vietos fantazijai ir išmonei. O būsimoje premjeroje mes turime netikėtą istorinių įvykių rakursą – opera pasakojama net pagal keturių kompozitorių sukurtus garsynus. Prisimenu kaip man pirmą kartą klausant naujai parašytą kūrinį išsprūdo: „O čia jau tarsi iš kitos operos“. Ir iš tiesų kiekvienas iš veiksmų labai skirtingas. Juk jas kūrė išskirtiniai, saviti menininkai. Man teko uždavinys šias „visas“ operas sujungti į vieną, nes pagrindinė kūrinio tema – sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams. Operos paveikslą kurs solistai, choras, scenografija, šviesos, tad labai svarbu, kad visa tai darniai susijungtų į vientisą audinį. Norisi, kad spektaklio metu žiūrovai pasinertų ne į intelektualinius apmąstymus, o į emocinius. Tokia visų laikų operų misija! Operų siužete labiausiai ieškome tikrų įvykių, kurie apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis. Mes, kūrėjai, leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, žmogiškų gyvenimų su nebyliu pasakymu „Taip galėjo būti!“. Taip ne kartą pagavau save mąstantį ir sakantį. Tad greičiausiai taip ir buvo. Tikiuosi tuo patikės publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas vyko prieš lemtingus įvykus ir ne visada po to...

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas ryškiausių įvykių mūsų šalies istorijoje. Kas jums taps raktu į šios operos pristatymą: ryškūs veikėjai, simboliai ar kita?

Sudėtinga įvardinti vieną „raktą“, nes kiekvienas iš keturių kompozitorių savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Teks naudoti „visraktį“. Istorijų opera „Klaipėda“ virs polifoniniu kūriniu, bet nepanašiu į skambėjusius J.S.Bacho laikais. Spektaklis išsiskirs ryškiomis temomis, potemėmis ir šalutinėmis išraiškos priemonėmis.

Operos pristatymo „raktu“ taps išskirtinė premjeros erdvė – senasis Pauliaus Lindenau elingas. Man su nuolatine kūrybine bendražyge, scenografe Birute Ukrinaite teko dirbti įvairiose erdvėse: Kauno ir Trakų pilyse, Klaipėdos piliavietėje, ant kalno Nidoje, pernai – Marijampolėje mūsų sukurta muzikinė misterija su trimis šimtais dalyvių. Senoji laivų statykla – specifinė „scena“, kurią puikiai pavyko suvaldyti režisieriui Daliui Abariui, čia pristačiusiam R. Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Neplanuojame su kolegomis varžytis. Tiesiog atsakingai ruošiamės. Kostiumų dailininkei ir scenografei Birutei Ukrinaitei ši erdvė labai įdomi. Aš, kaip gamtos žmogus, industrinėmis erdvėmis žaviuosi mažiau. Stengiamės šią erdvę maksimaliai išnaudoti: kuriamos kelios aikštelės, kuriose vyks veiksmas. Mums talkins didžiulės papildomos pajėgos: Muzikinio teatro baleto trupė ir veikėjai, kurių dar neišduosiu, nes librete jų nėra, Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvas "Alka" (vadovai – Elena Šalkauskienė ir Jonas Kavaliauskas).

Operą rašė net keturi kompozitoriai. Ar nesudėtinga šį muzikinį audinį sujungti į vientisą, įtraukiantį kūrinį?

Pirmas ir antras istorijų operos „Klaipėda“ veiksmai paremti orkestro skambesiu, o trečiasis, sukurtas Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko, stebins orkestro bei elektroninės muzikos sąveika. Kadangi visi operos veiksmai skirtingo braižo ir instrumentuotės, tikiuosi, kad ši opera sudomins labai platų, įvairių muzikos stilių gerbėjų ratą. Visus kūrėjus ir klausytojus tikiuosi suvienys meilės ir pagarbos Klaipėdai linija. Didžiulė pagarba visiems operos veikėjams, ypač, Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui, kuris turėjo drąsos imtis šio rizikingo žygio, žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui ir daugybei kitų rėmusių sukilimą, bet likusių istorijos paraštėse. Kurdamas „Klaipėdą“ dažnai pagalvoju apie Kauno „Aušros“ gimnazijos, kurią ir aš baigiau, gimnazistą Algirdą Jesaitį - jauniausią šioje nepriklausomybėje kovoje žuvusį šaulį. Niekam nežinant jis išėjo į sukilimą ir gyvybę paaukojo sulaukęs vos 15 metų tam, kad mes šiandien gyventume klestinčioje Klaipėdoje...

Gal galite įvardinti ryškiausius istorijų operos „Klaipėda“ veikėjus ir šių vaidmenų atlikėjus?

Vienas ryškiausių šioje istorijoje - iš Didžiosios Lietuvos atvykęs, buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys. Šios partijos ėmėsi neseniai kaip Vandenis operoje „Undinė“ sužibėjęs Valdas Kazlauskas. Labai svarbų Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko vaidmenį ruošia solistas Aurimas Raulinavičius. Istorijų opera „Klaipėda“ sujungia visą būrį ryškių šalies istorijos asmenybių: evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis – solistai Šarūnas Juškevičius ir Evert Sooster, Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis – solistas Šarūnas Šapalas, spaustuvininkas Martynas Jankus – solistas Mindaugas Rojus, M. Jankaus dukra Elzė – solistė Rosana Štemanetian, jaunoji rašytoja Ėvė  Simonait (Ieva Simonaitytė) – solistė Ernesta Stankutė, jos mama Ėtmė Simonait – solistė Rita Petrauskaitė, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius – solistas Kęstutis Nevulis, vienas iš sukilimo vadų Mikas Bajoras – solistas Virginijus Pupšys. Labai įdomus personažas Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė – partiją ruošia jaunas ir labai perspektyvus solistas Giedrius Gečys, Petisnė moteris, kuriai Klaipėda pasaulio užkampis – solistė Beata Ignatavičiūtė. Išvysite talentingiausių solistų žvaigždyną! Daug ryškių, įdomių solistų nedideliuose vaidmenyse ar net epizoduose, nes prie sukilimo prisidėjo daug istorinių asmenybių. Greičiausiai toks buvo libreto autoriaus Arvydo Juozaičio sumanymas – pristatyti plačią asmenybių panoramą nesusitelkiant ties vienu, nes kone kiekvienas iš šių veikėjų vertas atskiro romano ar operos.

Kuo paryškinsite istorijų operos „Klaipėda“ finalą, nes būtent kūrinio reziumė publika labiausiai apmąsto?

Istorijų operos „Klaipėda“ finaliniu paveikslu taps masinė scena. Būtent čia nuskambės rašytojos Ėvės Simonait (Ievos Simonaitytės) žodžiai „Mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“, kaip užrašyta ir ant Klaipėdoje stovinčio paminklo vieningai Lietuvai „Arka“. Būtent čia susirinks visi gausūs spektaklio veikėjai, bus užpildytos visos per kelias plokštumas, skirtinguose aukščiuose išsidėsčiusios scenos. Ir aukštai ir žemai, ir į kairę, ir į dešinę – jūs išvysite istorijų operos „Klaipėda“ herojus tam, kad galingai suskambėtų finaliniai akcentai. Tikimės, kad muzika atliekama daugybės žmonių bus tokia paveiki, kad publika norės prisijungti ir dainuoti kartu. Praėjusiais metais taip nutiko muzikinės misterijos Marijampolėje, su trimis šimtais dalyvių, metu. Kai tokia gausybė atlikėjų užtraukė „Lietuvi kas esi ir kur eini“ - publika panoro pritarti, buvo užmegztas jautrus emocinis ryšys. To tikiuosi ir Klaipėdoje! Manau, kad operos finalu taps bendras istorinių asmenybių pagarbinimas ir šalies vienybės, kuri šiuo metu ypač svarbi, išpažinimas.

Jūsų KVMT statytoje E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ buvo galima rasti užkoduotą mizansceną dedikuotą režisieriaus Eimunto Nekrošiaus atminimui. Gal slaptų kodų bus ir artėjančioje premjeroje?

Kodų specialiai neruošiu ir neplanuoju. Jie atsiranda kūrybinės eigos metu. Kai apie ką nors intensyviai galvoji – kodai patys susigeneruoja, įsijungia, kaip aš vadinu, Dievo režisūra. Juos vėliau randa pastabūs žiūrovai ar kritikai.

Išskirtines mizanscenas artėjančioje premjeroje diktuoja pati neįprasta erdvė – istorinis elingas. Nenaudojame ekrano ar vaizdo projekcijų, kas labai įprasta šių laikų pastatymuose. Esame panirę į apmąstymus kaip didžiules masines mizansenas sujungti su labai jaukiomis mažomis kamerinėmis scenomis sukurtomis talentingųjų kompozitorių, kurios atskleidžia veikėjų tarpusavio ryšį ir jausmus.

Papasakokite apie spektaklio choreografams patikėta misiją.

Labai svarbi misija patikėta spektaklio choreografams Aušrai Krasauskaitei ir Dariui Bertuliui, kurie elingo erdvę užpildys judesiu. Jie įdomiai stato masines scenas, kuriose žygiuoja tiek prancūzai, tiek žemaičių krašto sukilėliai. Choreografiniai sprendimai labai subtilūs ir įdomūs, išvysite! Kol kas repetuojame ne elinge, o salėje, bet Muzikinio teatro Pastatymų tarnyba labai pasistengė, kad mes pasijustume kuo tikriau: pastatytas tiltas ir kiti būsimo spektaklio statiniai. Nekantriai laukiame susitikimo su elingu, pažinties su jo mastais ir galybe. Norisi didžiosios panoramos ir vaizdo, kad aprėpti visumą. Kad pasijusti tikru vadu ruošiančiu savo kariuomenę lemiamam žygiui! Istorinės laivų statyklos erdves dažnai sapnuoju ir nekantrauju. Rugpjūčio 4 d. 21.30 val., saulei leidžiantis, žiūrovų ne tik iš Klaipėdos, Mažosios ar didžiosios Lietuvos laukiame elinge, kur pristatysime mūsų tautos susijungimo sagą, kai šalis tapo tokia, kokia ji yra šiandien. Šį protėvių kūrinį turime saugoti ir kurti dar gražesnę bei šviesesnę Lietuvą. Tokia ne tik spektaklių, bet ir visos šalies kultūros misija. Būtina telkti ir stiprinti žmonių dvasią, kaip parodo ir istorijų opera „Klaipėda“.

Minėjote, kad opera neatsiejama nuo meilės. Labai smalsu ar kūrinio meilės istorija turės laimingą baigtį?

Kaip čia pasakius... Kai sėkmingai klostosi istoriniai įvykiai – Lietuva atgauna Klaipėdą, tai pareikalauja žmonių aukų arba jie tiesiog įtakoja veikėjų gyvenimus. Prisiminkime šių istorinių įvykių metu gyvasties netekusius - jaunutį gimnazistą ar trylikametę mergaitę, ne laiku per langą galvą iškišusį bankininką ir gavusį kulką į kaktą... Didžiosios valstybės pervartos visada griauna žmonių likimus. Kiek Ukrainoje šiuo metu žūsta nekaltų žmonių, o vaikų... Mums istorijų opera „Klaipėda“ padrąsinimas ir suvokimas, kad už savo žemę, tautą, prigimtinę teisę mylėti ir kurti reikia kovoti. Ir sumokėti didelę kainą...

Spektaklyje nuskambės ir šišioniškių kalba?

Labai džiaugiamės, kad šišioniškių kalba buvo paskelbta kultūros paveldu. Į šį spektaklį specialiai iš Šilutės atvyks ir skaitove taps šišioniškių kalbą mokanti Vaida Galinskienė. Tai nebuvo numatyta librete, bet sužinoję, kad V.Galinskienė moka kalbėti šišioniškai nusprendėme, kad būtina ją pakviesti. Norisi, kad finalo sakralinės frazės nuskambėtų ir šia kalba. Gal tai taps puikiu akcentu sudominsiančiu jaunimą mokytis kalbėti šišioniškai? Visas pasaulis ieško savo šaknų bei atgaivina tai, kas sena ir primiršta. Vietos tradicijos – didelė vertybė, kurias būtina saugoti ir palaikyti.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Praėjusios vasaros pabaigoje už miesto kapinių įsikūrę UAB „Kvėdarsta“ darbininkai Orvydų gatvėje jau lyg ir turėjo užbaigti darbus, bet kelis kartus pakeista sutartis vis dar neįvykdyta. Tačiau žmones stebina ne užsitęsę darbai, o valdžios užmojai investuoti beveik pusę milijono eurų į nuošalią teritoriją, tarsi mieste jau nebūtų vietų, kurias reikėtų tvarkyti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Prisimenate linksmą Kosto Kubilinsko pasaką apie narsųjį strazdą, kuris visiems miško žvėrims grasi­no eglę kirsti, storą lazdą pasidirbti ir visus juos išvanoti? Iš tų gąs­di­nimų nieko neišėjo, bet žvė­rys nuo tol narsų paukštelį ėmė garbinti...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Vos daugiau nei prieš mėnesį mieste atsiradę specialūs konteineriai tekstilės gami­niams dar ne visiems kelia pasitikėjimą – ne kartą teko matyti, kaip žmonės vargsta bandydami juos atidaryti, tuo tarpu atliekų surinkėjai baisisi tuo, ką juose randa.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49

Iki Lietuvoje pirmą kartą rengiamo NATO viršūnių susitikimo liko vos porą sa­vai­čių. Tai vienas svarbiausių mūsų šalyje kada nors organizuotų tarptautinių renginių, kurio metu į Vilnių laukiama atvykstant apie 40 NATO šalių ir Aljanso part­nerių valstybių delegacijų su įtakingiausiais pasaulio lyderiais, įskaitant JAV pre­zidentą Joe Bideną. 

Viso pasaulio akys nukryps į Vilnių

Politologas, Ry­tų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala sako, kad tokio masto ir svarbos renginys yra didelė atsakomybė – ypač šiuo metu, kai Ukrainoje vyksta karas ir tvyro geopolitinės įtampos. Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė prof. dr. Margarita Šešelgytė pažymi, jog susitikimo metu bus aptariami visam Aljansui ir Baltijos šalims reikšmingi klausimai.

L. Kojala teigia, kad NATO vir­šūnių susitikimas visada yra svarbus įvykis, nes jame da­ly­vauja visų NATO šalių lyderiai, tarp kurių – ir JAV prezi­den­tas, Vokietijos kancleris, Pran­cūzijos bei kitų šalių prezidentai. Dažnai svečių teisėmis renginyje taip pat dalyvauja Aljanso partnerių valstybių politikai. Dėl to tai yra globalios reikšmės įvykis, į kurį kryps viso pasaulio apžvalgininkų ir žiniasklaidos akys, o ypač dabar, kai NATO reaguoja į Rusijos agresiją prieš Ukrainą. 

„NATO viršūnių susitikimo metu Lietuva bus globalaus dėmesio centre. Mūsų šalyje viešės įtakingiausi pasaulio lyderiai, juos lydės didžiulės delegacijos. Laukiama ir 1–2 tūkst. žurnalistų iš įvairių valstybių. Vien ką reiškia antrasis Lietuvos istorijoje pareigas einančio JAV prezidento apsilankymas mūsų šalyje. Tai yra didžiulė atsakomybė, bet tuo pačiu ir pasitikėjimo ženklas, rodantis, kad Lietuva yra pilnavertė NATO narė, kuriai galima patikėti organizuoti tokio masto bei svarbos renginius“, – įsitikinęs L. Kojala.

Jo nuomone, svarbu bus tai, ką šalių lyderiai nuspręs, nes tai tiesiogiai turės įtakos ilga­laikiam Lietuvos saugumui. Lie­­tuva tikisi gausesnių NATO sąjungininkų pajėgų mūsų regione, žingsnių stiprinant oro erdvės apsaugą, valstybių narių pasiryžimo skirti daugiau lėšų gynybai.

Tikimasi svarbių sprendimų

Pasak L. Kojalos, nuo 1949 m., kai NATO buvo įkurta, iš viso surengti 32 viršūnių susitikimai. Jų tikslas – priimti strateginio lygio sprendimus, kurie turi įtakos viso NATO bloko dabarčiai bei ateičiai. Politologo teigimu, NATO viršūnių susitikimai rengiami, kai reikalingas Aljanso valstybių vadovų sutarimas dėl tam tik­rų esminių klausimų.

„Pavyzdžiui, pernai, praėjus vos keliems mėnesiams nuo Ru­­sijos įsiveržimo į Ukrainą, Mad­ride surengtame NATO viršūnių susitikime buvo pakloti pamatai Aljanso transformacijai, kurios esmė – sugrįžimas į šaltojo karo laikų parengties lygį. Kitaip tariant, žlugus Sovietų sąjungai vyravusi iliuzija, kad demokratijos triumfas reiškia ginkluotų konfliktų – bent jau Europoje – pabaigą, galutinai sudužo į šipulius. Dėl to NATO sutarė stiprinti gebėjimą gintis – Madride priimti sprendimai dėl NATO greitojo reagavimo pajėgų išplėtimo, pabrėžta, jog Aljanso pajėgumai Vidurio ir Rytų Europoje turi būti didinami iki brigados lygmens, taip pat padėti pamatai atnaujintiems gynybos planams, kurie aktualūs ir Lietuvai“, – sako L. Ko­jala.

Diskusijų centre – Ukraina

M. Šešelgytė, kalbėdama apie sprendimus, kurie galėtų būti priimti NATO viršūnių susitikime Vilniuje, pažymi, kad nors Ukrainos narystė Aljanse nebus svarstoma, šiai šaliai neabejotinai teks daug dėmesio.

„Visai neseniai NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas aiškiai pasakė, kad kol karas vyksta, Ukraina į Aljansą nebus priimta. Kadangi būtų naivu tikėtis, jog karas pasibaigs iki liepos, dėl Ukrainos narystės nereikėtų turėti tuščių vilčių. Jų, matyt, neturi ir patys ukrainiečiai. Visgi Ukrainai NATO viršūnių susitikimas yra svarbus tiek politiniu, tiek praktiniu požiūriu. Pag­rindinis politinis Ukrainos siekis yra labai aiški žinia, kad šaliai durys į NATO yra atviros, nustatant tam tikrus konkrečius kriterijus, žingsnius ar terminus, kada Ukraina galėtų prisijungti prie galingiausio pasaulyje gynybinio aljanso“, – sako M. Šešelgytė.

Vilniuje – žalia šviesa Švedijos narystei?

Anot M. Šešelgytės, NATO viršūnių susi­tikimas šiemet yra išskirtinis tuo, jog jame pirmą kartą kaip Aljanso narė dalyvaus Suo­mija. Nemažai dėmesio turėtų tekti ir Šve­dijos prisijungimo prie NATO temai. Kaip ir neseniai NATO nare tapusi Suomija, Šve­dija dar labiau sustiprintų Aljansą, tačiau šios šalies prisijungimui vis dar yra politinių kliūčių.

„Buvo lūkesčių, kad Turkijoje pasibaigus prezidento rinkimams, su Švedijos prisijungimą vetuojančia NATO nare taps lengviau susitarti. Jei rinkimus būtų laimėjęs Recepo Tayyipo Er­dogano oponentas, šansai, matyt, būtų didesni, bet galbūt dar vienai kadencijai perrinktas dabartinis šalies prezidentas taip pat nebematys būtinybės eskaluoti šio klausimo ir bus pasiektas susitarimas. Tiesa, neseniai iš Turkijos nuskambėjo pareiškimai, jog Švedija vis dar nepasiruošusi narystei NATO. Galbūt tai signalas, kad Turkija nėra linkusi nusileisti. Tai iš esmės yra politiniai niuansai, susiję su tuo, ką Turkija nori išsiderėti iš kitų valstybių, ypač JAV“, – teigia M. Šešelgytė.

Pasak politologės, nėra ne­įmanoma, kad susitarimas bū­tų pasiektas Vilniuje, tačiau taip nebūtinai nutiks. Tiesa, tiek Suomija, tiek Švedija ir iki šiol glaudžiai bendradarbiavo su NATO, todėl praktiniai bei techniniai klausimai neturėtų kelti problemų, o kai tik bus pasiektas politinis susitarimas, Šve­dija lengvai integruosis į Aljansą. 

Vyriausybės komunikacijos departamento Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus inform.

Nuo 2010 metų Lietuvo­je vaikų skiepijimo rodik­liai pra­dėjo mažėti po kele­tą procento dalių. Viena svar­biau­sių to priežasčių įvardijamas žmo­nių negebėjimas įvertinti ky­lančios rizikos. Klaidingai ma­noma, kad ligos dingo ir nie­kas jomis nebeserga, tad ky­la klausimas: kam skiepyti sa­ve ir savo vaikus?

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Užkre­čia­mųjų ligų valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Daiva Razmuvienė pabrėžia, jog šiuo metu klastingų ligų atvejų sparčiai daugėja, todėl privalu remtis statistika, mokslu bei oficialių šaltinių pateikiama informacija. 

Skiepijimo mastai mažėja 

Pandeminiu laikotarpiu daugelis pasaulio šalių buvo susikoncentravusios į koronavi­ruso infekcijos suvaldymą. Kai kurios šalys net laikinai su­stab­dė skiepijimą nuo kitų in­­fekcijų tam, kad greičiau ir efektyviau sumažintų pandemijos padarinius. 

Anot D. Razmuvienės, dabar, laikotarpiu po pandemijos, Pa­saulio sveikatos organizacija bei kitos tarptautinės sveikatos priežiūros organizacijos skelbia, jog būtina planuoti išlyginamuosius vaikų skiepijimus, kurie buvo atidėti ar nebaigti pandeminiu laikotar­piu. Labai svarbu padidinti skiepijimo aprėptis ar pasiekti bent jau tas, kurios buvo iki pandemijos. 

„Pagal vaikų skiepijimo kalendorių vaikai skiepijami nuo 14 infekcijų. Remiantis praeitų metų statistika, matome, kad skiepijimo nuo 12 infekcijų aprėptys sumažėjo, tik nuo

dviejų padidėjo nedideliu pro­centu. Taigi situacija Lie­tu­voje blogėja“, – akcentavo spe­cialistė. 

Grįžta seniai pamirštos ligos

Dabar didžiausią grėsmę dėl nukritusių skiepijimo aprėpčių kelia tymai, epideminis parotitas bei raudonukė.

„Tik 86,5 proc. dvejų ir septynerių metų vaikų yra paskiepyta nuo šių ligų. Tai – maži rodikliai Lietuvos mastu, kadangi, norint suvaldyti, pavyzdžiui, tymų infekcijos grėsmę, reikia pasiekti 95 proc.“, – apie nukritusius skiepijimo rodik­lius kalbėjo specialistė.

Ji pabrėžė, kad kiekvienai infekcijai suvaldyti reikalingos skirtingos skiepijjimosi aprėptys. Tačiau mažiausiai turėtų būti bent 90 proc.

D. Razmuvienės teigimu, kai garsiai nešnekame apie tokias rimtas infekcijas kaip, pavyzdžiui, raudonukė, duodame tėvams impulsą neskiepyti savo vaikų, nes jie nebeįžvelgia jokios grėsmės.

„Nuo 2008 m. iki 2018 m. Lietuvoje buvo užfiksuoti tik

5 raudonukės atvejai. Remian­tis 2022-ųjų gruodžio duome­nimis, registruotas raudonu­kės atvejis nėščiai moteriai, kuriai nėštumas baigėsi nesėk­mingai. Kitas atvejis užfiksuotas šių metų vasario mėnesį. Tad jau įžvelgiame tendenciją, kad raudonukė pasireiškia kas kelis mėnesius, kai anksčiau per dešimtmetį turėjome tik penkis susirgimus. Tai kelia didžiulį nerimą“, – sakė specialistė. 

Kyla invazinių infekcijų grėsmė 

Taip pat Lietuvoje per kelerius metus stipriai išaugo invazinių – meningokokinės, pneumokokinės ir haemopfilus influenzae B – infekcijų užsikrėtimų skaičiai.

„Anksčiau buvo fiksuojama po keletą atvejų per metus, o pernai turėjome 13 meningokokinės infekcijos atvejų, iš kurių 2 baigėsi mirtimi, pneumokokinės – 88 atvejai ir 6 mirtys bei haemopfilus influenzae B – 58 atvejai ir 1 mirtis“, – teigė D. Razmuvienė. 

Invazinių infekcijų sukėlėjai į žmogaus organizmą patenka oro lašeliniu keliu, bet vėliau išplinta kraujo keliu ir gali sukelti pačias sunkiausias ligas, tokias kaip plaučių ar smegenų uždegimas, kraujo užkrėtimus. 

„Kai Lietuvoje vaikai dar nebuvo skie­pijami nuo meningokokinės B infekcijos, tėvai rinko parašus ir kreipėsi į valdžią prašydami, jog šis skiepas būtų finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Tai pasiekus, iš pradžių skiepijimo aprėptys leido valdyti šią infekciją. Tačiau praeitais metais nuo meningokokinės infekcijos liko nepaskiepyti net 5 tūkst. kūdikių“, – statistiką pristatė specialistė. 

Laisvas pasaulis didina riziką

„Pamirštų“ infekcijų atvejai registruojami ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, todėl D. Raz­muvienė ragino itin atsakingai įvertinti šiandieninę laisvo pasaulio situa-­

ciją: „Mū­sų šalis nėra užsidariusi nuo ki­tų ir ypač pastaraisiais metais dėl vykstančio karo sulaukiame nemažai pabėgėlių. Tarp­tautinės organizacijos skelbia, kad šiais metais Europoje jau užfiksuoti beveik 400 difterijos atvejų, kurie buvo įvežti iš kitų šalių“. 

Anot specialistės, difterijai – oro lašeliniu būdu plintančiai infekcijai – išplisti visuomenėje, kurioje nėra pakankamos skiepijimo aprėptys, yra labai paprasta. 

„Noriu priminti, jog mes nesame izoliuoti aukštomis tvoromis, kad pas mus iš kitų šalių nepapultų bakterinės ar virusinės infekcijos. Dėl to turime stebėti ir vertinti ne tik tai, kas vyksta mūsų šalyje, bet ir Europoje – visai netoli mūsų“, – sakė ji.  

Neatsidurkite dezinformacijos pinklėse

Specialistė akcentavo, jog šiais technologijų laikais informacijos gausa apsunkina tėvų ir globėjų gebėjimą atsirinkti teisingą bei patikimą informaciją. 

„Net jei matote, kad straipsnyje yra kalbinamas medikas, atkreipkite dėmesį, ar jis kalba apie tai, ką išmano, pagal savo kompetenciją, kas yra straipsnio autorius“, – patarė ji. 

Taip pat D. Razmuvienė pastebėjo, kad dezinformacija apie vakcinaciją dažnai būna orientuota į nepageidaujamus šalutinius poveikius, dėl kurių tėvai ir globėjai atsisako skiepyti vaikus.

„Supraskime, jog bet kuri vakcina yra vaistas, todėl normalu, kad tai gali sukelti tam tikrų nepageidaujamų reakcijų: vietinių, kai dūrio vietoje atsiranda paraudimas, sukietėjimas, niežulys, arba bendro pobūdžio, kai pakyla temperatūra, padidėja limfmazgiai, jaučiamas silpnumas, gali atsirasti bėrimas. Visa tai yra visiškai normalu ir neturėtų kelti baimės“, – akcentavo visuomenės sveikatos specialistė. 

Legenda apie Pilėnus, kur kryžiuočių apsupti pilies gynėjai į didelį laužą sumetė visą savo turtą ir nusprendė verčiau susideginti, nei pasiduoti į nelaisvę, įkvėpė daugybę menininkų, ne vieną amžių spėliojusių, kurgi galėjo būti Trapėnų žemė, kurioje senovės didvyriai laisvę vertino labiau už gyvybę. Bilionių seniūnijos bendruomenė neabejoja – Pilėnų pilis sto­vėjo ant Bilionių piliakalnio, o tie didvyriai yra jų tolimi protėviai, iš kurių ir paveldėjo laisvės troškimą.

Istoriją „išrausė“ patys

Kiekvieną vasario 25-ąją ant Bilionių piliakalnio rengiama šventė Pilėnų did­vyriams pagerbti – ši 1336 m. diena paminėta Vygando Marburgiečio kronikoje, kuri ir yra vienintelis istorinis šaltinis, leidžiantis kalbėti apie XIV a. įvykusią tragediją.

„Niekas iš mūsų tos istorijos nežinojo, kol neužlipom su kastuvais ant piliakalnio. Ten vėliavą keldavome, šokome, bet kokią istoriją šita žemė saugo, ne­įsivaizdavome – niekas anksčiau tos vietos netyrinėjo“, – sakė vienas aktyviausių Bilionių bendruomenės narių, buvęs seniūnas Zenonas Levickis. 

Kartu su bendruomenės pirmininke Virginija Geštautiene jie pasakojo, kad į talką Klaipėdos universiteto docentui Gintautui Zabielai pirmą kartą ant piliakalnio buvo pakviesti 2017 m. vasarą. Kelias savaites, dar pasikvietę Zitą Grūdienę, ėjo kaip į darbą: susideda pietums lauknešėlį ir rausiasi, nežinodami net ko ieško. Tą vasarą nedaug ir terado, bet atkasė nedidelių akmenų grindinį, kuris paskatino tolimesnius tyrimus. Jau kitą vasarą tas grindinys ilgėjo, paskui iš žemės pradėjo lįsti kirviai, ietigaliai, pabiro Romos imperijos monetos. Ilgiausiai teko raustis iki degintinų kapų. Per tris ekspedicijas kaimo žmonės, vadovaujami Klaipėdos universiteto docento, surinko apie 124 kilogramus kaulų. 

„Niekada nemaniau, kad radusi kauliukų taip apsidžiaugsiu. Paskui atėjo mintis, jog tai žmonių kaulai. G. Zabiela prisipažino, kad važiuodamas į Bilionius netikėjo, jog pavyks ką nors padaryti. Jam buvo pažadėta, kad kasinėti padės bendruomenė. Sako, žiūriu – ateina diedukas ir dvi moteriškėlės, galvoju, Dieve, ką aš su anais dirbsiu. Bet kai mes su juo dvi savaites diena dienon kaip į darbą ėjom, pasidžiaugė, kad dar nebuvo turėjęs ekspedicijos, kur šitaip įsijungtų bendruomenė“, – smagiais prisiminimais dalijosi V. Geštautienė. 

Pasak jos, archeologiniai tyrimai sustiprino bendruomenę, leido pasijusti vieninga. Iš pradžių ėjo kasinėti, nes reikėjo padėti G. Zabielai, paskui patiems tapo įdomu, ką dar ras. Daugybė žmonių ir palaikė, ir rėmė, kiek galėdami. 

Tikėjimą įkvepia ne tik legendos

Pasak Z. Levickio, iki ekspedicijos vietiniai žinojo tik legendą apie ant kalno stovėjusią pilį, buvusius įtvirtinimus. Archeologiniai tyrimai įrodė, jog ta pilis tikrai buvo ir tikrai sudegė: nuodėgulių aptiko tiek, kad teko kasti kastuvais – sudegę rąstai gulėjo krūvomis. 

„Pilėnai ar ne Pilėnai, gal niekada ir nepavyks įrodyti, tačiau pilis buvo ir tai faktas. Sako, jog Pilėnus patvirtintų kovos ženklai, o čia jų nėra. Kas žino, ar ta kova tikrai buvo, gal pilies gynėjai pasidavė be jos. Bet ir taip aišku, kad V a. čia įvyko kažkokia tragedija, o XIV a. pilis buvo pastatyta ant degėsių. Gaila, kad to šimtmečio kultūrinis sluoksnis suardytas – piliakalnis buvo dirbama žemė“, – pasakojo ekspedicijos dalyviai. 

Vienintelis jų noras – pratęsti Bilionių piliakalnio tyrinėjimą. Nors padaryta daug, ne tik beveik patvirtinta Pilėnų legenda, bet ir išleista knyga, dar yra nemažai netyrinėtų vietų. O bilioniškiams labiausiai norisi įbesti kastuvus rytinėje ir šiaurinėje kalno pusėje, kur legenda byloja buvus duris į piliakalnį. Seni žmonės pasakojo, jog kažkada kalnas užslinko ir durys dingo, tačiau duriant pagaliu, toje vietoje esą tarsi kažkas barkštelėdavo. 

Kad piliakalnis yra ženklas, kuris identifikuoja Bilionius, seniūnė Loreta Dau­­kantienė įrodė ir Heraldikos komisijai, siūliusiai seniūnijos herbe naudoti kitus simbolius.

„Tai svarbiausias mūsų krašto akcentas, pagal jį esame atpažįstami, piliakalnio pažiūrėti važiuoja žmonės iš tolimiausių kraštų. Todėl Bilionių herbe jis turi būti – tokia bendruomenės valia. Džiaugiamės, kad pavyko tai įrodyti, tad jau turime savo herbą bei vėliavą“, – teigė seniūnė. 

Tačiau Bilionių piliakalnis, dar vadinamas Švedkalniu, pasak L. Daukantienės, prarastų pusę savo žavesio, jei šalia jo nebūtų etnografinės sodybos, kur šeimininkaujanti Edita Navardauskienė per keletą metų atkūrė XIX a. gyvenimo realijas.

„Dabar sodyboje, kuri yra tarsi mažosios Rumšiškės, vyksta visi pagrindiniai renginiai, čia žmonės atvyksta pasimėgauti ramybe, pajusti pernelyg greitai bėgančių šimtmečių dvasią“, – tikino Bilionių seniūnė. 

Šventės su išliekamąja verte 

Bilionių piliakalnis atgyja ne tik tada, kai pagerbiami žuvę Pilėnų gynėjai, kai į kalną joja raiteliai, vyksta archajiniai žaidimai, dega laužai, skrieja į taikinius iš lankų paleistos ietys. Liepą piliakalnis tiesiog pražysta – prie jo kuria tautodailininkai, vyksta edukacijos, rengiamos pramogos šeimoms. Seniūnė neslėpė, jog į renginius susirenka daug smalsuolių iš visos Lietuvos. 

„Bilioniškiai gal norėtų labiau tradicinių švenčių su koncertais, šokiais, bet bendruomenės nuomonė nepajudinama. Aplink vyksta tradiciniai bažnytiniai atlaidai, po jų – koncertai, kas nori, gali nuvažiuoti. O mūsų renginiai kitokie, norime, kad jie turėtų išliekamąją vertą“, – tikino Bilionių bendruomenės pirmininkė V. Geštautienė. 

Tautodailininkų pleneras, rengiamas jau septinti metai, Bilionius taip išgražino, kad stebisi net didesnių miestelių gyventojai. Nedaugelis žino, jog 1995 m.,

kai čia buvo nuspręsta įkurdinti seniūnijos centrą, aplink buvusio kolūkio kontorą ganėsi karvės – iki pat langų priėjo savininkų susigrąžinta žemė. Savivaldybei pasisekė dalį jos išpirkti, todėl ganyklas reikėjo pertvarkyti –  įrengti takus, pasodinti želdinių, papuošti ža­liuosius plotus. Bendruomenė tą da­rė mažiausiomis sąnaudomis, rengdama ir įgyvendindama projektus.

„Seniūnijos gyventojai kartais klausia, kam tie plenerai reikalingi, kokia iš jų nauda. Didelė! Per šešerius metus sukurta daugybė skulptūrų, kurios papuošė kaimą, jis tapo išskirtiniu. Kvie­čia­­me menininkus kurti ne tai, ką jie norėtų, o ko reikia mums – per plenerus atnaujinti visi senkapių ir kapinynų kryžiai, Gulbių kaime pastatytas Alvydo Pociaus koplytstulpis etnologui Nor­ber­tui Vė­liui. Beje, garsiausią savo krašto žmogų įamžinome ir prie seniūnijos. Su­prantu, kad žmonėms reikia ir asfaltuotų gatvių, šaligatvių, bet jei nerengsime plenero, nuo to pinigų keliams nepadaugės“, – aiškino L. Daukantienė. 

Krašto turtas – kūrybingi žmonės

Bilionių seniūnija užima tik 3,7 tūkst. hektaro, o aštuoniuose kaimuose gyvena vos 360 žmonių. Bet čia – tikroji Žemaitija, kur visi kalba gimtąja tarme, o kraštovaizdis banguoja lyg jūra. Ant kalno molis arba smėlis, apačioje durpės – tokioje žemėje grūdų neužauginsi, to­dėl dauguma laiko gyvulių, parduoda pieną. Tiesa, žmonių gyvenimo būdas pastaruoju metu labai keičiasi. Vyres­nio amžiaus ūkininkai atsisako ūkių dėl jėgų trūkumo, jaunesni juos keičia į darbą mieste. 

Geriausias pavyzdys – Aurelija And­reikienė, dar neseniai ūkininkavusi, bet įsidarbinusi Laukuvos vaikų dienos centre individualios priežiūros darbuotoja. Jos ūkyje dabar karaliauja danieliai, vaikštinėja sidabrinis fazanas, yra pentardų, vištų ir ančių – sodybos šeimininkams visa tai teikia džiaugsmo, džiugina svečius, maitina poetišką Aurelijos sielą. Jos eilėraščiai įgarsinami, net tampa dainomis, o įkvėpimas kurti dažniausiai ateina, dirbant įprastus ūkio darbus, išgyvenant ramią, paprastą kasdienybę.

Tokia pat kukli, kaip ir Aurelija, yra Bilionių bibliotekininkė Irena Leontjevienė, taip pat kurianti eilėraščius. Kol kas visi jie tik sąsiuvinyje, nes autorė savo kūriniams kelia didelius reikalavimus, dažnai juos tobulina. Irena yra dar ir pašaukta mezgėja, to amato išmokusi vaikystėje, kai paslapčiomis vis pagriebdavo ir pratęsdavo mamos pradėtus mezginius. Jos megztos kojinės papuoštos tautiniais raštais ir niekuo ne prastesnės nei tautodailininkų. I. Leontjevienė jau 30 metų triūsia Bilionių bibliotekoje. Skaitytojų čia nedaug, pernai buvo virš šimto, tačiau žmonės mėgsta užeiti į biblioteką – vieni pavartyti laikraščių ir žurnalų, kiti pasiimti knygos, pasikalbėti.  

Bilionių laisvalaikio salės darbuotoja

ir bendruomenės pirmininkė V. Geštautienė pripažino, kad karantinas išblaškė žmones, įpratino būti namuose, o pakeisti tą jau sunku. Dėl to pabiro ir kaimo teatras, tačiau patys aktyviausi randa kuo užsiimti – pasak Virginijos, tapo pasakoriais, iš Druskininkų festivalio „Žodis žodį gena“ į Šilalę vežančiais pagrindinius prizus.

Kūrybingų žmonių Bilionių apylinkėse yra daug, tik ne visi savo kūrybą parodo. Būtent iš čia paplito bibliotekininkės I. Leontjevienės močiutės Marcijonos Banevičienės išsaugotas žemaitiško deserto „Meškos šūdukas“ receptas. Juo dabar vaišinami svečiai, V. Geštautienė rengia edukacijas ekskursijoms. Sūrių gamyboje niekas neprilygsta Leo­nidai Paalksnienei. „Stungaičių

malūne“ dirbanti finansininkė yra tik­ra auksarankė – pina vainikus, kuria puokštes ir šventines kompozicijas, kurios laimi daugelyje konkursų, bet sūriai yra labiausiai ištobulintas produktas. Slegia juos net penkių rūšių – kepa, marinuoja, gamina lydytus, pagardintus ožrage, česnakais, kmynais, o bene labiausiai didžiuojasi senoviniu rūgštaus pieno sūriu, kurį slėgdavo jos močiutė. Paklausus, kiek karvių turi, Leonida rodo į pievą už seniūnijos lango – joje ganosi trys žalmargės. Seniūnė įsitikinusi, kad L. Pa­alksnienė galėtų kurti verslą, nes tokių sūrių nei savame kaime, nei Šilalės parduotuvėse nenusipirksi.

Savo verslą galėtų kurti ir Nijolė Mikutienė, nepralenkiama gėlių auginto­ja ir mezgėja. Prieš 15 metų susirgusi, moteris į lovą neatgulė tik dėl to, jog  be darbo negali būti nė minutės. Kai gėlynuose paskausta nugarą, griebia mezginį. O jau gražumas jos nunertų ir numegztų skraisčių, apsiaustų, palaidinių, riešinių – nors vežk į tautodailės konkursus. Nijolei neįtikėtinai sekasi dauginti gėles, ypač egzotines, kurių jai švenčių proga padovanoja vaikai. Namuose auga bananas, ananasas, angelo trimitu vadinama aukštoji brugmansija – toli gražu ne viskas, kuo moteris gali pasigirti. O žiemą pro jos namus važiuojantieji į Aukštagirę specialiai prasuka pasigėrėti kalėdiniais papuošimais – kitos tokios švytinčios sodybos aplink nesurasi. 

„Bilioniuose yra daug žmonių, kurie kažką daro, tik neparodo. Kūryba suteikia šiam kraštui patrauklumo, todėl norėčiau juos paskatinti  išeiti į dienos šviesą. Tai, ką jie daro sau, savo  artimiesiems, galėtų pasiūlyti ir kitiems, parduoti turgeliuose – juk pavaišinti svečią naminiu sūriu yra daug maloniau, nei prekybos centre nupirktu pro­duk­tu. Taip atsiskleidžia mūsų krašto savastis“, – įsitikinusi L. Daukantienė. 

Aukštagirė tampa pramogų centru

Jei Bilionių piliakalnis vilioja istorijos mėgėjus, tai netoli esanti Aukštagirė jau tampa pramogų centru. Ir ne tik žiemą – visus metus žmonės važiuoja nuo apžvalgos bokšto pasigėrėti unikaliu Že­maitijos kraštovaizdžiu. Šalia kalno daugiau kaip 60 metų gyvenanti Marija Mikutienė gimė netoli, už miško, bet vienuolikmetę su tėvais okupantai iš­vežė į tremtį. Grįžo tik 1958 m., ištekė­jo, užaugino penkis vaikus ir niekur iš Aukštagirės nesitraukė. Dabar yra vie­na iš dviejų šio kaimo gyventojų. 

Bet nėra Šilalėje kito kaimo, kuris galėtų pasigirti turintis tiek daug lankytojų.

„Iš kur tie žmonės – važiuoja ir važiuoja keliu. Matytumėt, kiek jų čia atvyks­ta“, – stebėjosi 85-erių M. Mikutienė.

Ir pripažino, jog tas nuolatinis judėjimas leidžia nesijausti kalno atskirtai nuo pasaulio.  

Marija nugyveno nelengvą gyvenimą, kuriame buvo visko – bado, netekčių Irkutske, gražių momentų, auginant vaikus, daug džiaugsmo, žiūrint į vienuolikos anūkų šeimas, belaukiant trylikto proanūkio. Gyvenimą moteriai primena spintoje saugomi rankdarbiai: pakilnoja juos, parodo proanūkėms, pasidžiaugia gražiais siuvinėtais, nertais raštais, pasvarsto, ar dar bus kada nors kam nors šie daiktai reikalingi.

Kuo daugiau žmonės turi svajonių, tuo turtingesnis tampa kraštas, kuriame jie gyvena. Bilioniams tokių žmonių netrūksta, todėl jei Šilalės rajone ir yra turizmas, tai pirmiausia jis yra čia, kur mistinis milžinas iškratė savo pypkę ir paliko mūsų kartai ne tik legendas. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Jau galima drąsiai pradėti ruoštis kasmetiniam Bijotų dvaro festiva­liui. Kas jame buvę – žino, kad ren­giniai jame yra aukščiausios pra­­bos. Na, o kas nebuvę, turės at­vyk­ti ir įsitikinti, jog Bijotų dvaro fes­ti­­valis tikrai yra skambus ir vaizdingas.

Pirmieji festivalio akordai nuskambės liepos 1-ąją – nuo 13 val. prie Baub­lių muziejaus kluono prasidės antroji Teat­rų sueiga.

„Šiemet sceną norime suteikti Tauragės regiono kolektyvams, tačiau turėsime ir svečią – Kalvarijos liaudies teatrą. Tikimės, kad žiūrovams patiks”, – sako vienas iš festivalio sumanytojų ir vadovų Valdas Latoža. 

Teatrų sueigos scenoje žiūrovai išvys Kalvarijos mėgėjų teatro „Titnagas“ (vadovas Kęstutis Krasnickas) komediją „Brangusai pabučiavimas“, skaudviliškių literatų klubo „Laiko lašai“ literatūrinę-muzikinę dedikaciją Ievai Simonaitytei „Pasivaikščiojimas su Šventvakarių Ėve” pagal Tauragės kultūros cent­ro Skaudvilės skyriaus režisierės Zitos Jurevičienės scenarijų ir Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatro „Pakeleivis“ (vad. režisierė Birutė Šneiderienė) pirmojo Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidinto spektaklio „Amerika pirtyje“ šiuolaikinę versiją.

Nutarta ir vėl į Bijotus prisivilioti miuziklo atlikėjus, todėl liepos 21-ąją, nuo 21 val., festivalio scenoje – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikinė komedija „Šaunuolynas“! Prieš keturis dešimtmečius pasirodęs miuzik­las sulaukė neįtikėtinos sėkmės Europoje, o JAV kompozitoriaus ir libretisto Dano Goggino muzikinė komedija JAV pelnė „Outer Critics Circle“ apdovanojimus už geriausią Brodvėjaus miuziklą, libretą, muziką bei pastatymą. 

Pagrindiniai festivalio renginiai vyks dvi dienas, tad laukia begalė koncertų bei renginių. Bijotų dvaro sodyboje nusikelti į Paryžių kvies atlikėjų trio, pristatantys programą „Cafe de Paris“, romų teatras „Sare Roma“ vilios uždegančiomis aistringomis dainomis ir šokiais, širdis virpins Vytautas Šiškauskas, liaudiškos muzikos gerbėjus linksmins mūsų pasididžiavimas „Bijotaičiai“ ir „Dobilas“ bei vaikų ir jaunimo folkloro ansamblis „Inkstiliuks“ iš Skaudvilės, nuoširdžiu profesionalumu užburs neseniai iš „Sanremo Junior 2023” festivalio grįžusi Viltė Kirstukaitė, o Šakių cirko mokyklos auklėtiniai pristatys unikalią šou prog­ramą.

Kaip teigia organizatoriai, bus ir kitokių įdomybių bei linksmybių. Štai liaudies meistras drožėjas Nerijus Alšauskas kurs naują Baublį, bus galima išvysti ir dar keletą liaudies meistro kūrinių – „Wide Wings“ kūrybinė komanda bei lėlininkė Jolita Kojutienė padės paklausyti legendų ir padavimų. Turėtų sudominti ir ekskursija į Girdiškę, kur bus galima pasigrožėti miesteliu bei aplan­kyti unikalią Švč. Mergelės Marijos Snie­ginės bažnyčią su ąžuoliniais altoriais. Kaip teigia festivalio organizatoriai, į ekskursija liepos 21–22 d. iš Baublių muziejaus aikštelės veš elektrobusas (16, 17 ir 18 val.). Taip pat visi apsilankę festivalyje galės pasilinksminti pramogų parke „Išsitaškom“, o nusiraminti – jodinėdami poniukais, gurmanus turėtų nustebinti žiobrių kepimo edukacija ir kt.

Tradiciškai Bijotų dvaro festivalis baigsis ne Bijotuose – kaip ir kasmet, pirmąjį rugpjūčio sekmadienį, rugpjūčio 6-ąją, Girdiškės Švč. Mergelės Marijos Snieginės bažnyčioje po atlaidų skambės muzika, kuriai abejingų nelieka. Koncertuos Edmundas Seilius ir jo žmona Kristina Zmailaitė, jiems akomponuos pianistas Jonas Janulevičius.

Irina SADAUSKIENĖ

„Praradau ir namą, ir daržo bei sodo derlių, kaip dabar reiks gyventi?“ – liūdnai klausė 49-erių Komišanų kaimelio gyventojas Sergejus Spilokas. Vyras parodė pa­tam­sėjusią namo sieną, kuri spalvą pakeitė, kai vanduo ke­lias paras buvo apsėmęs pirmąjį aukštą. 

Pradarius duris matyti, jog lubos įgriuvusios, dalis sienų nuvirtusios.

„Dauguma kaimo trobų pagal senas vietos tradicijas yra suręstos iš molio ir šiaudų, plyto­mis apmūrytos tik išorinės sie­nos, tad vanduo molį išplovė ir namai sugriuvo“, – aiškino S. Spilokas.

Potvynį atlaikė ir ne visi naujesni, iš plytų bei gelžbetonio blokų statyti namai, mat vandens lygis buvo pakilęs net pusketvirto metro, didelė upių srovė paplovė pamatus. 

Į Komišanus, esančius šalia Chersono, kartu su gelbėtojais, atvežusiais maisto paketų ir gėlo vandens, nuvykau šeštą potvynio dieną, kai atslūgęs vanduo pagaliau leido pravažiuoti į kaimą. Aplink gelbėtojų mašiną ėmę rinktis žmonės pasakojo nemanę, jog vanduo prasiverš į jų kaimą, tačiau žemumoje esančius namus visgi apsėmė, ir visiems teko bėgti pas kaimynus į kalvos viršų. Kai vienos moters, su paaugliu sūnumi stovėjusios eilėje prie maisto paketų, paklausiau, ar jų namui vanduo žalos nepadarė, ši atsakė, kad visi pastatai sugriuvo, ir ėmė raudoti.

Kachovkos elektrinę okupantai susprogdino išsigandę uk­rainiečių kontrpuolimo, taip tikėdamiesi jį sužlugdyti. Nepavyko, nes jis prasidėjo keturiose skirtingose vietose. Tačiau užtvankos susprogdinimas sukėlė milžinišką ekologinę katast­rofą, pavojų žmonėms. Baimi­namasi, jog tai iššauks užkrečiamųjų ligų protrūkį, nes vanduo vis labiau ima dvokti, dėl to uždrausta gerti nevirintą van­denį ir valgyti daržoves iš apsemtų daržų.

Didžiausias pavojus iškilo už 80 kilometrų esančiam Chersonui. Iki karo jame gyveno 280 tūkst., o dabar – vos apie 30 tūkst. gyventojų, nes miesto pakraštyje, kitoje upės pusėje įsitvirtinęs priešais jį kasdien keliasdešimt kartų apšaudo iš tankų bei minosvaidžių. Potvynio sukeltas vanduo užtvindė pirmus namų aukštus keliuose Chersono mikrorajonuose, apsėmė beveik šimtą kai­mų. Po kelių dienų jis pamažu ėmė slūgti, tačiau net ir pra­ėjus kelioms savaitėms nuo užtvankos susprogdinimo 20 kaimų vis dar buvo atkirsti nuo pasaulio. Oficialiai skelbiama, kad žuvo keliolika žmonių, keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios, bet žmonės kalbėjo apie keleriopai gausesnes žūtis.  

Kyjivas nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų, mat vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, apgadino kelius, tiltus, sunaikino derlių, užnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus sau­gyklose buvusiais chemi­k­a­lais, tualetų turiniu, nuskendu­sių gyvūnų bei žmonių lavonais.

Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną visų pirma nusprendžiau po jį pasižvalgyti. Tačiau netrukus aplink pasigirdo bombų sprogimai ir teko bėgti atgal į vienintelį mieste veikiantį viešbutį „Diližans“. Jo administratorius pagrūmojo pirštu ir pasakė: „Juk perspėjau, kad čia šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, tik į parduotuvę ar vaistinę, nes bet kokiu momentu gali prasidėti apšaudymas“.

Mano viltys, kad okupantų są­žinė sužinojus apie apsemtų kaimų žmonių vargus nors trumpam prabus ir jie netrukdys dirbti gelbėtojams, buvo naivios. Iš Chersono išvykau taip ir nepatekęs į Korabelny mikrorajoną, esantį žemumoje ir todėl labiausiai apsemtą bei okupantų be perstojimo ap­šaudomą.

Rusų kariai net per jų pačių sukeltą potvynį neatsisakė nie­kšiško įpročio iš minosvaidžių šaudyti į civilių žmonių sambūrius ir į valtimis gelbėjamus žmones. Dieną prieš man atvykstant iš minosvaidžio buvo sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, o dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo ir 12 buvo sužeisti. Siekiant išvengti panašių tragedijų bei apsaugoti gelbėtojus ir žurnalistus, buvo uždraustas įvažiavimas pašaliečiams į Korabelną, o mikrorajono gyventojams iš namų leista išeiti tik nuo 12 iki 15 val. ir nesitelkiant grupėmis.

Kai motorine valtimi keliais reisais kartu su savanoriais iš Kyjivo nugabenome maisto paketų ir vandens į apsemtą Sadovo kaimą, jo gyventojai pata­rė išsisklaidyti ir slėptis po me­džiais, kad kitoje upės pusėje esantis priešas nesugalvotų į mus taikytis. 

„Nebestebina jokie okupantų žiaurumai. Su kolege, organizacijos „Melek“ vadove Irina Bez­pečnaja, kas savaitę vyks­tame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikus. Labiausiai apmaudu, jog dalį tų vaikinų, jei ne priešų niekšybė, buvo galima išgelbėti. Mat rusų dronai „pakimba“ ties sužeistuoju ir laukia, kol draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą. Matydami virš savęs kybantį droną, sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja“, – pasakojo 52-ejų karo medikė Katarina Ki­ričevska.

Į Chersoną moteris kartu su bendraminčiais iš Lubno miesto atvyko norėdami padėti išgabenti apsemtų kaimų gyven­tojus, tačiau akciją teko nutrauk­ti, nes priešo bomba sužeidė keturis grupės narius. 31-erių Ruslanui Simonovui skeveldra prakiurdė ranką, jam skubiai bu­vo atlikta operacija, po kelių savaičių vaikinas bus operuojamas papildomai. 52-ejų penkiasdešimtininkų baž­nyčios pastoriui Igoriui Fenui skeveldra ranką sužeidė lengviau ir, su­siuvus žaizdą, jis iš ligoninės buvo išrašytas.

Per minėtą sprogimą į kojos pirštą sužeistas ir 30-metis Olegas Revenko. Tiesa, jei ne apsauginė liemenė, Olegui ši iš­vyka būtų pasibaigusi mirtimi, mat dvi skeveldros atsitrenkė į krūtinę, tačiau kūno nepasiekė.

„Sužeidimas manęs neišgąsdino ir nusistatymo padėti pabėgėliams bei kariams nepakeis. Tą darau nuo 2014 m. Apmaudu tik, kad negalėjome pagelbėti vandens apsemtiems žmonėms, bet žinau, kad tą darbą tęs kiti savanoriai. Ukrainiečiai – tvirta, laisvę mylinti tauta ir priešas bus nugalėtas. Ačiū visoms šalims, kurios mums padeda, ačiū lietuviams, nes jūs pirmieji atskubėjote padėti už­pultai Ukrainai ir jūsų parama yra viena didžiausių“, – sakė O. Revenka.

Chersone apsilankęs angare, į kurį atgabenama humanitari­nė pagalba vandens apsemtiems kaimams, sutikau kaunietę, Šau­lių sąjungos aktyvistę Mildą Goš­tautaitę. Su Vilniuje gyve­nančiu ukrainiečiu Romanu Be­r­ezhny nuvežusi kariams į Ba­chmutą reikalingos įrangos mo­teris jau rengėsi grįžti į Lietuvą, kai išgirdo apie Kachovkos užtvankos susprogdinimą. Šaulė mikroautobusą skubiai apsuko atgal ir ėmė koordinuoti lietuviškų organizacijų paramą.

„Pagalbą siunčia „Lietuvos Caritas“, „Ačiū, kad esi“, „Ukrainos namai“ „Paramos Ukrainai fondas“, „LITUA kartu“, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondas“, – vardijo M. Goštautaitė.

Išvykdamas iš Chersono traukinio vagone sėdėjau netoli devyniolikmetės Anios Griciuk, kuri iš vandens apsemto Komišanų kaimo buvo išgelbėta po savaitės. Tą rytą mergina kartu su tėvais bei kačiuku Masiku vyko į nukentėjusiems skirtą bend­rabutį Mykolajive. Studentė neslėpė liūdesio, nes palikti teko ne tik namus, bet, ko gero, nuskendo ir katė Murka...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.